LRT TV žiūrovai naujus serialus išvys įprastu laiku pirmadieniais-ketvirtadieniais 23 val. Pirmadieniais žiūrovų lauks medicinos dramos serialas apie informatikos genijų „Tikrasis genijus“ (Pure Genius). Antradieniais — juodojo humoro serialas „Apgavikai“ (Imposters), ketvirtadieniais — įtemptas amerikiečių detektyvinis dramos serialas „Ištikimybė“ (Allegiance).

Pirmadieniais 23 val. „Tikrasis genijus“

Jaunas, ambicingas informatikos genijus Džeimsas Belas nutarė kardinaliai pakeisti medicinos aptarnavimo struktūrą. Jis susivienija su patyrusiu ir labai talentingu chirurgu Volteriu Volisu, kurio praeityje – ne tik didžiulė darbo patirtis, bet ir gan nevienareikšmiški poelgiai bei atsitikimai, ir pasikviečia jį į kliniką, kuriai lemta padaryti revoliuciją medicinos srityje.

Džeimsas Belas surinkęs geriausius pasaulio daktarus imasi gydyti pacientus naujais metodais ir pažangiausia technika. Kartu jiedu bandydami griauti stereotipus ir atmesti pasenusius gydymo būdus sulaukia didžiulio medicinos biurokratų, bijančių rizikuoti dėl drąsių novatorių naujų idėjų, pasipriešinimo. Klinika pamažu tampa vis populiaresnė ir joje daugėja pacientų, tačiau ne kiekvienas bandymas išgydyti ligonius baigiasi sėkmingai...

Serialas pelnė 2 kino apdovanojimus ir 3 nominacijas.

Antradieniais 23 val. „Apgavikai“

Nuo lapkričio 26 d. serialas bus rodomas du kartus per savaitę — antradieniais ir trečiadieniais 23 val.

Žavi, miela jauna gražuolė Medė moka apsukti galvą visiems aplinkui. Ji gudri ir patyrusi apgavikė, savo kerais apsukriai apgaudinėjanti turtingus vyrus, kurie tampa pagrindiniu jos pragyvenimo šaltiniu. Kai eilinis vyrukas pakimba ant jos kabliuko, mergina ištuština jo sąskaitas ir dingsta.

Pasitaiko, kad jos aukomis tampa ir moterys. Ilgą laiką talentingos vagilės aferos lieka neatskleistos, tačiau kartą eilinis jos apgautas vyrukas pradeda rinkti informaciją apie savo „žmoną“ ir randa dar kelis nukentėjusius. Galų gale trejetas jos apkvailintų vyriškių suvienija jėgas, kad rastų apgavikę ir nubaustų. Prasideda smagi apsukriosios mergelės medžioklė...

Ketvirtadieniais 23 val. „Ištikimybė“

Jaunas analitikas Aleksas O’Konoras ką tik baigė mokslus ir pradėjo dirbti CŽA, jo specializacija – rusų teroristinės grupuotės. Gavęs pirmą bylą jis sužino šokiruojančią tiesą: jo tėvai Markas ir Katia – slapti rusų šnipai, prieš kelis dešimtmečius įslaptinti. Kadaise rusų šnipė Katia įsimylėjo amerikiečių verslininką Marką O’Konorą. Rusai leido abiem išvykti į Ameriką ir susituokti su sąlyga, kad ten gyvendami kurį laiką rinks rusams informaciją.

Aleksas yra tikras Amerikos patriotas, atsidavęs ir ištikimas CŽA analitikas. Rusija bando atgaivinti savo „miegančius“ agentus ir įsako Katiai su Marku šnipinėti savo sūnų Aleksą, mat jų planuose – teroro aktas JAV teritorijoje, kuris parklupdys Ameriką. Tad naujoji tėvų misija – slapta iš savo sūnaus Alekso išgauti informaciją. Kad išvengtų baisesnių sankcijų šeimai, tėvai sutinka šnipinėti sūnų. Ką gi pasirinks Aleksas, išgirdęs tėvų planus?

Dažnai spaudoje Agnė atsidurdavo su skandalingais pasisakymais ar istorijomis, dėl kurių buvo linčiuojama visos Lietuvos. Tačiau prisipažįsta: šiandien jaučiasi subrendusi ir absoliučiai save išpildžiusi asmenybė bei mėgaujasi motinyste.

Šį šeštadienį 17:30  val. LNK laidoje „Bus visko“ ji atvers savo jaukių, daugiau nei 200 kv. metrų namų duris pačiame Vilniaus centre ir papasakos apie savo šeimos taisykles bei ritualus, apie tai, kaip jos tėvų auklėjimas turėjo įtakos jos asmenybei bei kaip ji šiandien augina savo trejų metų sūnų Leoną. Stulbinančią karjerą padariusi moteris prabils ir apie savo santykius su vyru Mantu bei požiūrį į asmeninę laimę. Apie kurią, priešingai nei daugelis, Agnė kalba atsargiai. 

Man gyvenime niekas nedavė garantijos, kad jis ko nors neprisidirbs arba aš ko nors neprisidirbsiu.

„Gyvenimas mane taip išmokė, kad tu nieko nežinai apie savo rytojų. Man gyvenime niekas nedavė garantijos, kad jis ko nors neprisidirbs arba aš ko nors neprisidirbsiu. Ir visi, kurie garantuoja už savo antras puses, yra tiesiog kvailiai”, – sako Agnė. 

Moteris papasakos ir apie savo namų ritualus. Visada dėmesio centre būnanti A. Jagelavičiūtė prisipažins po renginių skubanti namo ir pirmiausia, ką daranti – keliaujanti  į vonią nusiplauti visuomenei paruošto veido.

„Kai jūs išeisite, pirmas dalykas, kurį padarysiu, nusivalysiu makiažą. Nenoriu būti graži. Noriu būti namuose. Todėl nueisiu į vonią ir nusiplausiu kitų žmonių energiją. Tiesa sakant, mano vyrui labai nepatinka, kai esu su profesionaliu makiažu. Su tuo sutiks labai daug žinomų moterų. Tikriausiai tada mes atrodome svetimos ir kitų, priklausom visuomenei”, – sako moteris.

Ji atskleis ir savo Naujųjų metų tradiciją – jie su vyru skuba ne į siautulingą vakarėlį, o lieka namuose. Ir jau ketvirtus metus iš eilės Naujuosius sutinka ramiai: „Mes eglę puošiame gruodžio pirmąją, o nupuošiame sausio pirmą dieną. Todėl būna labai juokinga, kai, nubudus ryte, Mantas išneša byrančią eglutę iš namų ir sutinka kaimyną su ant nuogo kūno aprengtais kailiniais, kuris tik grįžta iš vakarėlio. Sausio pirmoji man labai svarbi. Tai – tarsi kamertonas visiems metams. Galbūt ne visada pavyksta gyventi labai gerai ar harmoningai, bet visada galima pasistengti". 

Tiesa, kalbėdama apie tai, kodėl jai ši daina svarbi, atlikėja pratrūko verkti ir per ašaras vos galėjo baigti pradėtus sakinius.

„Man ši daina yra labai svarbi, labai artima. Aš turiu kai ką pasakyti vienam žmogui. Negaliu sakyti, kam aš ją skiriu, bet aš ją skiriu vienam vyrui, – pradėjo atlikėja. – Aš manau, kad kiekvienas atras kažką savo šitoj dainoj – nesvarbu, ar tai būtų moteris, ar vyras. Tikrai kartais norėtumėm daug ką pasakyti mylimam žmogui, bet kartais mes tiesiog tylime... nors kalbėti ir galėtume. O kartais ir žodžių nereikia.“

Tai yra mano atsisveikinimo daina. Kai širdy yra sunku, geriausiai paklausyti proto.

Paklausta, ar tai reiškia, kad jos gyvenime vyksta kokie nors pokyčiai, N. Bunkė pradėjo graudintis. „Žinote, kai būna, kad širdis jaučia viena, o protas tau sako kita. Aš labiau renkuosi proto balsą, bet nuo širdies niekur nebėgsi“, – teatsakė ji.

Tikriausiai neliko nei vieno, nežinančio, kokia audringa asmeninė drama ir skyrybos sukrėtė N. Bunkės gyvenimą 2016-ais metais. Nors pati atlikėja visada puikiai valdo laimingos ir stiprios moters uždangą, tačiau akivaizdu, kad sunkūs išgyvenimai ją gerokai prislėgė. Paklausta, ar vyras, kuriam skirta ši daina, apie tai žinos, N. Bunkė verkė toliau.

„Ne. Ir nereikia. Tai yra mano atsisveikinimo daina. Kai širdy yra sunku, geriausiai paklausyti proto, – paslėpusi veidą po tekstų lapais kalbėjo N. Bunkė. - Tai – kažko pradžia. Naujo, balto lapo. Negaliu slėpti, man šitie metai buvo nesąmoningai sunkūs. Ir mane emociškai šitie metai labai išdraskė. Aš noriu dėti tašką – tegul ši daina ir būna tas taškas“, – kalbėjo atlikėja.

Mane emociškai šitie metai labai išdraskė. Aš noriu dėti tašką – tegul ši daina ir būna tas taškas.

Tiesa, tokia Natalijos išpažintis ir jos bei M. Vaidoto pasirodymas komisijos ložėje sukėlė išties prieštaringų vertinimų. „Aš atsisakau vertinti šį pasirodymą. Esu komisijos narė, turiu tokią teisę ir ja pasinaudosiu“, – nukirto Dovilė Filmanavičiūtė–Miss Sheep, tokiais žodžiais sukeldama tikrą audrą studijoje.

Ar N. Bunkės žodžiai išsipildys, ir šis jų pasirodymas taps atsisveikinimo daina ir su projektu „Žvaigždžių duetai“?

„Žvaigždžių duetai“ – pirmąjį Naujųjų metų sekmadienį, 19.30 val. per LNK.

Daugelis nesupranta, kad neištikimam sutuoktiniui ir meilužiui ši patirtis taip pat yra skaudi. Neretai buvę neištikimi sutuoktiniai išgyvena stiprias depresines reakcijas, o kartais net mintis apie savižudybę. Todėl ir kyla klausimas: kodėl žmonės taip elgiasi?

Pradžia – pažįstamų rate

Kaip prasideda neištikimybė? Meilės intrigos dažniausiai prasideda, kai gana gerai pažįstamam žmogui, su kuriuo kasdien praleidžiama nemažai laiko, kyla stipresni jausmai. Šis žmogus gali būti iš bendradarbių ar draugų būrio.

Lina, 38 metų moteris: "(...) įsimylėjau naująjį bendradarbį. Jis nuolat linksmas, žaismingas, moka pajuokauti. Su juo lengva bendrauti. Aš pastebėjau, kad vis dažniau pradėjau galvoti apie jį ir vis mažiau apie savo vyrą. Mano vyras yra geras žmogus, gana atidus ir rūpestingas man ir vaikams. Jis išvaizdus, sakyčiau, labai gražus vyras. Mes abu labai mylėjome vienas kitą, buvome aistringi meilužiai. Tačiau pastaruoju metu vyras mieliau laiką leidžia prie kompiuterio ir daug dažniau pabučiuoja mūsų šuniuką nei mane. Su juo eina pasivaikščioti ir kalbina dažniau nei mane. Toks jis jau yra: užsidaręs, nuolat pavargęs. Jis išties daug dirba, yra vertinamas žmogus savo darbe. (...) Mano bendradarbis pažadino manyje primirštas aistras, džiaugsmą. Aš pradėjau svajoti apie jį, norėčiau būti su juo. Man gėda dėl savo jausmų ir minčių. Jaučiuosi kalta, išduodanti vyrą. Stengiuosi negalvoti apie jį, bet galvoju. Nežinau, ką jis apie mane galvoja, ką man jaučia, tačiau man atrodo, kad ir aš jam patinku. Bijau pasakyti vyrui, nes ne kartą jam esu sakiusi, kad negalėčiau jam atleisti neištikimybės. Tarp mūsų su bendradarbiu, galima sakyti, dar nieko ir neįvyko. Tačiau artėja darbo vakarėlis ir nebesu tikra, ar nenorėčiau peržengti ribos ir suartėti. Gąsdina padariniai. Jaučiu, kad dar myliu savo vyrą, esu prisirišusi prie jo, neįsivaizduoju gyvenimo be jo. Tačiau noriu jausti gyvenimo pilnatvę, man trūksta aistros... Gyvenimas tapo monotoniškas ir be džiaugsmo. Jaučiuosi siaubingai. Atėjau patarimo, nes nežinau, ką daryti."

Kai kurie neištikimybės atvejai yra tik vienos nakties nuotykis, patirtas komandiruotėse, darbo ar draugų vakarėliuose, kai šalia nėra sutuoktinio. Vienkartiniai meilės nuotykiai įprastai nutinka pavartojus alkoholio ir praradus impulsų kontrolę. Alkoholio gausiau vartojantys žmonės dažniau leidžiasi į tokius nuotykius.

Kiti meilės romanai prasideda draugyste, kuri, laikui bėgant, perauga į tvirtesnį ryšį, padedantį spręsti santuokoje iškilusius emocinius sunkumus. Kartais šie santykiai tampa tokie patvarūs ir visavertiški, kad sutuoktiniai galiausiai išsiskiria, o meilužiai susituokia. Dauguma nesantuokinių ryšių trunka gana ilgai, tačiau nesutvirtėja tiek, kad peraugtų į santuoką.

Ką suteikia neištikimybė?

Neištikimybės santykiai dažniausiai užmezgami, kad patenkintų svarbius asmens emocinius poreikius. Tačiau dauguma nesantuokinių meilės romanų dažniausiai patenkina tik trūkstamus emocinius poreikius, kurių dėl kažkokių priežasčių neužtikrina sutuoktinis – vyras ar žmona. Šis faktas dažniausiai ir apsprendžia skyrybų tikimybę, nes neištikimo sutuoktinio motyvai nėra rasti naują sutuoktinį.

Neištikimybės santykius užmezgęs sutuoktinis žino, kad meilužis ar meilužė dėl tam tikrų priežasčių nepajėgia užtikrinti visų emocinių jo poreikių, kuriuos tenkina jo žmona ar vyras. Todėl dauguma meilės romanų niekada ir neveda į skyrybas ar į kitą santuoką, o yra tik slaptas santykis, papildantis santuoką.

Jurga, 27 m. mergina: "(...) Jaučiuosi apgauta ir pažeminta. Jis man sakė, kad jau seniai nieko bendro nebeturi su žmona. Bet kai aš pamačiau juos kartu... Jie bendravo šypsodamiesi, jis meiliai paėmė žmonos ranką ir žiūrėjo į ją, na, žinot, taip pat meiliai, kaip ir į mane kartais žiūri. Nesuprantu jo – ko jis tuomet iš manęs tikisi? Kas aš esu jo gyvenime?"

Neištikimybė yra slepiama. Dėl savo prigimties – užpildyti santuokoje atsiradusias emocines spragas – nesantuokiniai meilės ryšiai dažniausiai yra slepiami. Neištikimi sutuoktiniai siekia nuslėpti šiuos ryšius ne tik norėdami išvengti nemalonių padarinių, bet ir dėl noro tęsti šiuos santykius tol, kol jų emocinius poreikius pradės tenkinti apgaudinėjamas sutuoktinis. Dauguma neištikimybės atvejų meilužiai patenkina vieną ar du emocinius poreikius. Visus kitus tenkina sutuoktinis.

Didžioji dalis neištikimų sutuoktinių nenori nutraukti santuokos, o siekia užpildyti emocinius trūkumus. Meilės romano išaiškėjimas sugriauna pasirinktą vadinamąjį santuokos problemų sprendimą.

Beveik visais neištikimybės atvejais ateina laikas, kai neištikimas sutuoktinis pradeda suprasti, kad šie slapti santykiai nebeatlieka savo paskirties ir kad pradėti romaną nebuvo geriausia mintis. Neištikimybės santykiai gali nutrūkti įvairiai.

Juos gali nutraukti meilužis ar meilužė, nes mato, kad šie santykiai neturi ateities. Kitais atvejais juos nutraukia neištikimasis sutuoktinis, įvertindamas, kad dėl neištikimybės kylantys nemalonumai yra daug didesni už patiriamą malonumą. Dauguma atvejų neištikimybės romanai baigiasi taikiai ir išlieka paslaptimi.

Dėl savo prigimties šie ryšiai nutrūksta ne dėl įsipareigojimo santuokai ir noro elgtis sąžiningai savo sutuoktinio atžvilgiu. Tikroji santykių nutraukimo priežastis yra ta, kad neištikimybė sukelia daugiau problemų nei malonumo. Pasitaiko, kad paniekintas meilužis ar meilužė įsiunta, pradeda atakuoti jį ar ją palikusį asmenį telefono skambučiais, žinutėmis, išviešina buvusį romaną jo vyrui ar žmonai ir pridaro kitų bėdų. Tačiau tokių atvejų pasitaiko rečiau. Dažniausiai nesantuokiniai ryšiai nutraukiami ramiai. Didžioji dalis sutuoktinių niekada nesužino apie savo sutuoktinio neištikimybę. Net ir tokiais atvejais, kai, užsimezgus neištikimybės romanui, gimsta vaikai, apgautoji pusė dažnai nesužino tiesos.

Kaip atpažinti išdavystę

Išaiškėjus meilės romanui, beveik visi apgaudinėtojai iš pradžių neigia neištikimybę. Net ir tokiais atvejais, kai apgautasis sutuoktinis akivaizdžiai susiduria su neištikimybės faktu, apgaudinėjantis sutuoktinis teisinasi, kad "tai yra ne tai, ką tu galvoji" ir mėgina įtikinti, kad "pasivaideno... tu viską išsigalvojai... nieko nebuvo", išsisukinėja ar net puola kaltinti pavyduliavimu. Kai nėra akivaizdžių įrodymų, tuomet apgaudinėjam sutuoktiniui įrodyti neištikimybę yra dar sunkiau.

Kaip pamatyti, kad sutuoktinis yra neištikimas? Neištikimas asmuo, siekdamas meilės romaną išsaugoti paslaptyje, turi susikurti dvigubus santykius – vienus su savo sutuoktiniu, kitus su meilužiu. Abiem atvejais šis žmogus yra nenuoširdus ir elgiasi negarbingai, bet ypač su savo sutuoktiniu.

Dvigubas gyvenimas verčia neištikimą žmogų slėpti įrodymus. Užmezgęs slaptus santykius asmuo pradeda slėpti telefoną, atsiliepdamas telefonu stengiasi nueiti į atokesnę vietą, kad niekas iš šeimos narių negirdėtų pokalbio, žinutes skaito slapčia ir jų turiniu nebesidalija su sutuoktiniu, užblokuoja visas prieigas namiškiams prie savo telefono ir kompiuterio.

Tarp sutuoktinių neturi būti daug paslapčių, ypač apie santykius su priešingos lyties asmenimis. Jei sutuoktinis pradeda slėpti informaciją, vadinasi, jis turi ką slėpti. Kai kyla įtarimas apie galimą neištikimybę, svarbu paklausti savo sutuoktinio, ar jis neturi paslapčių. Bene dažniausia taktika, kuria naudoja neištikimi asmenys, yra manipuliacija išreikšti pasipiktinimą savo žmonos ar vyro atžvilgiu. Jie neatsako ramiai, bet elgiasi taip, tarsi tokie klausimai žeistų jų garbę ir orumą. Jie žino, kad geriausia gynyba yra puolimas, todėl siekia priversti savo sutuoktinius pasijusti kaltais, kad užduoda tokius klausimus.

Vida niekada nebūtų sužinojusi apie savo vyro neištikimybę, jeigu nebūtų pamačiusi vyro rašyto elektroninio laiško bendradarbei. Kai paklausė vyro apie šį laišką, jis reagavo piktai ir pažėrė kaltinimų: "Kaip tu drįsti landžioti po mano asmeninius laiškus? Visą gyvenimą kraustai kišenes ir mane kontroliuoji..." (...) "Pasijutau labai kalta, nesąžininga vyro atžvilgiu... Maniau, kad neturėjau teisės pažiūrėti į vyro e. paštą. Tačiau šiandien, kai vyro neištikimybė jau yra akivaizdžiai įrodyta, kai paaiškėjo, kad jo santykiai su meiluže truko ne vienerius metus, o aš buvau nuolat kaltinama kaip pavyduliaujanti ir kontroliuojanti, nebesijaučiu kalta. Dabar labai pykstu ant vyro, nes jis pasielgė nesąžiningai mane apkaltindamas. Šiandien ir jis nuoširdžiai gailisi, kad tuomet neprisipažino, laiku nesustojo ir leidosi į nuotykį. Tačiau dabar aš jam jau nebejaučiu meilės, nes esu pernelyg įskaudinta. Noriu skirtis, nes niekada nebegalėsiu juo pasitikėti. Ne dėl to, kad išdavė, bet todėl kad ne tik melavo, bet dar ir mane kaltindavo", – sako Vida.

Galimybė paslysti

Poros nuostata, kad laisvalaikį reikia leisti ne kartu, nėra pagrindas neištikimybei. Tačiau tai dar vienas būdas palaikyti nesantuokinius ryšius. Ypač tais atvejais, kai sutuoktinis nenori, kad jo žmona ar vyras leistų laisvalaikį kartu. Visi atvejai, dėl kurių sutuoktinis dažnai nenakvoja namuose, gali sudaryti sąlygas neištikimybei. Kai su sutuoktiniu į komandiruotę nuolat vyksta tas pats priešingos lyties asmuo, kitam sutuoktiniui turi kilti neaiškumų. Kai vyras ar žmona labai daug laiko praleidžia kartu su tuo pačiu priešingos lyties bendradarbiu, sukuriamos palankios aplinkybės neištikimybei.

Galvojama, kad įsipareigojimas ar stipri valia gali apsaugoti nuo neištikimybės. Ši nuostata yra klaidinanti. Visi žmonės turi vienodą tikimybę būti neištikimam. Kai asmens emociniai poreikiai nėra visiškai patenkinti, jis gana lengvai gali įsimylėti kurį nors priešingos lyties daug laiko su juo praleidžiantį žmogų.

Kita klaidinanti nuostata yra besąlygiškas tikėjimas, kad sutuoktinis niekada neišduos ir bus ištikimas. Toks mąstymas tik atspindi santuokos pažeidžiamumą kalbant apie neištikimybę. Santuoka reikia rūpintis ir saugoti ją. Truputis nepasitikėjimo padeda sutuoktiniams nesuklysti ir išvengti didelio skausmo.

Ar būtina atskleisti ryšius?

Yra sutuoktinių, kurie nenori pasakoti apie nesantuokinius meilės ryšius savo žmonai ar vyrui. Tačiau pasitaiko žmonių, kurie yra gana sąžiningi ir atvirai papasakoja apie meilės romaną savo sutuoktiniui. Šiais atvejais jau po pirmų seksualinių santykių su nauju susižavėjimo objektu kyla stiprus kaltės jausmas. Ir jis vis stiprėja po kiekvieno pasimatymo ir melo.

Stiprus kaltės jausmas gali peraugti į sunkesnę būseną – depresiją. Gana dažnai neištikimus sutuoktinius pradeda kamuoti mintys apie savižudybę kaip būdą užbaigti košmarą, kurį patys susikūrė. Nieko neįtariančiam sutuoktiniui meilės romano atskleidimas yra labai skausmingas, tačiau kartu tai yra pirmas žingsnis į sutuoktinių susitaikymą ir santuokos ryšio atkūrimą.

Dauguma neištikimų sutuoktinių supranta, kad nesantuokinis meilės romanas yra vienas iš savanaudiškiausių ir labiausiai skaudinančių poelgių sutuoktinio atžvilgiu. Todėl noras neįskaudinti ir apsaugoti savo sutuoktinį nuo galimo skausmo yra dar viena priežastis, dėl kurios siekiama nuslėpti neištikimybės faktą. "Suprantu, kad elgiausi neteisingai, – sako Viktoras. – Tačiau ar dabar turėčiau įskaudinti žmoną dėl savo labai neapgalvoto poelgio? Tiesiog pasidaviau impulsui ir nenoriu, kad žmona dėl to kentėtų."

Kaip ir visi nusikaltę žmonės, taip ir kai kurie neištikimi sutuoktiniai mano, kad jų neištikimybė liks neatskleista, todėl ir nevertina jos kaip nedoro poelgio. Jų nuomone, didžiausia blogybė yra neištikimybės fakto atskleidimas. Gana dažnai, išaiškėjus tiesai, tokie žmonės apkaltina meilužius priekabiavus, juos suviliojus ar panašiai. Neretai abu sutuoktiniai suvienija jėgas prieš atseit bendrą priešą, kuris viliojo ir gundė nekaltą nieko pikto neįtariantį neištikimą sutuoktinį.

Geriau skaudi, bet tiesa

Nei apgaulė, nei savęs apgaudinėjimas santuokai nepadeda. Sėkmingai santuokai būtinas sąžiningumas ir atvirumas bei nuoširdus savo klaidų pripažinimas. Jei santuokoje neįmanoma kalbėtis atvirai, jeigu atsiranda paslapčių ir nesąžiningumo, silpnėja emocinis ryšys ir artumas.

Yra specialistų, raginančių nuslėpti neištikimybę, nes, jų nuomone, apgautajam sutuoktiniui gali būti per sunku ištverti sužinojus tiesą. Jei kuris nors iš skaitytojų mano taip pat, vadinasi, jis tiesiog per mažai galvoja ir rūpinasi savo sutuoktiniu. Tiesą sakant, tokie žmonės labiau galvoja apie save, nes jie slėpdami ir meluodami saugo tik save.

Klaidinga manyti, kad apgautasis sutuoktinis nepajėgus išklausyti tiesos. Iliuzijos nepadeda jaustis laimingam, jos tik klaidina ir sukelia nematomų sunkumų ir kliūčių, kurias iliuzijos ir sukuria. Atvirumas, tiesa išsklaido iliuzijas ir padeda įžvelgti tikruosius poros santykių sunkumus ir pavojus. Kai šie sunkumai tampa matomi ir aiškūs, tuomet jau galima juos ir spręsti.

Neištikimybės fakto atskleidimas padeda sutuoktiniams pamatyti, ko trūksta jų santykiams. Žinoma, kad, išaiškėjus tiesai, apgautajam sutuoktiniui bus labai sunku pasitikėti savo vyru ar žmona. Tačiau tai nereiškia, kad santuokos išsaugoti neįmanoma.

Tačiau ne pasitikėjimo trūkumas sugriauna santykius, o rūpinimosi ir saugumo trūkumas.

Kroatija stengiasi pritraukti daugiau lankytojų į savo įspūdingą Adrijos jūros pakrantę, reklamuodama nepaprastos ištikimybės istoriją apie gandrą, kuris kasmet sukaria tūkstančius kilometrų, kad sugrįžtų pas savo luošą partnerę.

Gandras patinas, kurį vietos gyventojai praminė Klepetanu, šią savaitę nuskrido daugiau negu 13 tūkst. km, kad susitiktų su savo išrinktąja Malena, kurios vardas kroatų kalba reiškia „Mažylė“, grįždamas iš savo žiemavietės Pietų Afrikoje, nurodė vietos žiniasklaida.

Kroatijos turizmo valdyba šį mėnesį savo „Facebook“ ir „Twitter“ paskyrose, taip pat portale „YouTube“ paskelbė trumpą animacinį filmuką „Tikra meilė visada grįžta pavasarį“ (True Love Always Returns in Spring).

„Mūsų tikslas – panaudojant šią unikalią meilės istorija, pritraukti turistų į Kroatiją kaip į šalį, kurioje įvyksta gražių dalykų“, – sakoma šeštadienį paskelbtame Turizmo valdybos atstovo Ratomiro Ivičičiaus pranešime.

„Žinojau, kad jis sugrįš. Jis niekada nenuvilia Malenos“, – sakė Stjepanas Vokičius (Stepanas Vokičius), kuris globoja skraidyti negalinčią patelę.

„Nors kai kurie patinai mėgino prisidėti prie jos lizde, ji atkakliai juos nuvydavo. Ji laukė Klepetano ir galiausiai jį pasveikino“, – pridūrė jis.

Kroatijos rytuose esančiame kaime gyvenantis į pensiją išėjęs pradinės mokyklos ūkvedys jau ilgiau negu du dešimtmečius globoja Maleną, kuriai medžiotojai sužeidė sparną.

Ši gandrų pora kasmet išaugindavo jauniklių, kuriuos skraidyti mokydavo jų tėvas, vėliau kartu su atžalomis išskrisdavęs žiemoti į Pietų Afriką.

Tuo tarpu Malena kaskart lieka Kroatijoje, laukdama sugrįžtančio savo ištikimo partnerio.

Šiemet Klepetanas parskrido praėjusį trečiadienį, apie 14 valandą vietos laiku:

Mikalojus Novikas – vienas garsiausių Lietuvos kompozitorių, parašęs per 500 dainų, kurių daugelis tapo garsiausiais šlageriais. Nuo vaikystės jis svajojo tapti klasikinės muzikos kūrėju ir tik nelaimingos pirmosios meilės dėka pasuko estradinės muzikos link.

„Norėjau sužavėti merginą, tad parašiau dainą. Jai kūrinys nepatiko, užtat patiko Lietuvos radijo ir televizijos orkestro vadovui. Jau netrukus daina pasirodė eteryje ir tapo labai populiari. Tai buvo pirmoji mano sėkmė“, – LRT laidos „Gyvenimas“ kūrėjams pasakojo maestro.

Jo žmona Irena neslepė, kad gyventi susituokus su garsenybe nebuvo lengva. „Jį nuolatos supo gražios, žavios moterys, tikros viliokės... Žinau, kad buvo sunku atsilaikyti jų kerams“, – atviravo prieš 52-ejus metus Novikiene tapusi moteris.

„Kartą išties norėjau nusukti į kairę, tačiau pamačiau mūsų sūnaus Artūro akis. Jos buvo tokios liūdnos ir tarsi sakė: „Tėvai, ką tu darai!“ Mane tai sustabdė“, – prisipažino M. Novikas.

Ši ir daugiau vieno garsiausių lietuviškų šlagerių „Žalioj stotelėje“ kūrėjo paslapčių – jau šį vakarą, 19.30 val. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimas“. Vedėjas Edvardas Žičkus.

Gyvenimas poroje ir šeima – kultūriniai reiškiniai, bet ne prigimtinė žmogaus pareiga ar teisė. Maža to, mūsų pasąmonė nepasižymi ištikimybe. Jeigu išsirenkame partnerį, su kuriuo norime kurti bendrą gyvenimą, dar nereiškia, jog niekada nepajusime traukos kitam žmogui. Greičiau gyvendami su juo, karts nuo karto jį pasirinksime, kai gyvenimas pasiūlys kitas galimybes.

Psichoanalitikas ir seksologas Alainas Herilis kalba apie poros santykius, aistrą, meilę ir gundymus.

Trauka nestabili

„Mane tiesiog prie jo trauka“ – taip sakome, kai mažai pažįstamas žmogus mus žavi. Pasak psichoanalitiko, tokia trauka santykių pradžioje yra puikus dalykas. Juk tai tam tikras postūmis suartėti ir tvirtesnių santykių galimybė.

Tačiau ta trauka – nepastovi. Greičiausiai jau po dvejų trejų bendro gyvenimo metų ji apslops, o gali ir iš viso išnykti. Ne vienas to išsigandęs ir norėdamas vėl jausti tuos virpuliukus puola ieškoti naujo partnerio. Tačiau ar tai išeitis? Merginai ar jaunuoliui – galbūt. Tačiau subrendusiam žmogui, kuris nė karto taip ir nebuvo sukūręs šeimos?.. „Toks ar tokia jau turėtų susimąstyti, gal aš apskritai nesugebu mylėti“, - teigia A.Herilis.

Taigi, turime kalbėti apie traukos ir meilės skirtybes.

Meilė – konstanta, o trauka – kintamas dydis, todėl joje kaip amerikietiškuose kalneliuose gali būti ilgi pakilimai ir staigūs kritimai. Pasak psichoanalitiko, svarbu įsisąmoninti, jog skirtingai partnerių vienas kitam jaučiama trauka – dar ne katastrofa. Tai – laikinas dalykas, kuris, gyvenant kartu, gali keistis.

Santykiams ateina galas ne tada, kai trauka slopsta, o tada, kai tampame vienas kitam abejingi. „Jeigu jums tas pats, kas atsitiks jūsų partneriui, tai – santykių finalas“, - įsitikinęs A.Herilis.

Įveikiant dalinę arba visišką traukos nebuvimo krizę, svarbiausias vaidmuo tenka meilei, į kurią remdamiesi partneriai suranda viltį. Būtent ši padeda išgyventi nuopuolius, jų netraktuojant kaip to, kas nebeturi ateities. „Kai dingsta trauka, į darbą stoja meilė“, - sako psichoanalitikas.

Jei partneriai iš tiesų myli vienas kitą, jie nebijo pasakyti: „Aš tave myliu, bet galiu apsieiti ir be tavęs.“ Šiuose žodžiuose ir slypi brandžių jausmų anatomija.

Kova dėl valdžios

Vienas dažniausių santykius sugriaunančių aspektų yra kova dėl valdžios. Kiekvienoje poroje ji vis kitokia: dominuoti prieš partnerį stengiamasi ir grubia jėga, pažeminimais, ir rūpestinga kontrole. Būna ir taip, kad vienas partnerių savastį ar laisvę atiduoda kitam: „Jeigu mes kartu, tu privalai dėl manęs padaryti tai ir tai... Pasirūpink manimi... Tu moteris – tu privalai... Tu vyras – tau priklauso...“ Tokie „valdžios žaidimai“, teigia A.Herilis, griauna artumo pamatus, sukelia įtampą, pyktį ir norą kitam pakenkti.

„Svetingumas ar karingumas – iš jų turime pasirinkti, kai priimame partnerį arba norime nuo jo nusisukti. Galime užvaldyti kitą arba likti pažeidžiami ir sudėję ginklus leisti save mylėti. Tiesa, tam, kad šalia kito žmogaus galėtum būtum pažeidžiamas, reikia daug daugiau jėgų, negu apsaugoti save užgrobta valdžia“, - aiškina psichoanalitikas.

Buvimo kokybė

A.Herilis poroms, su kuriomis dirba, siūlo praktikuoti „sulėtėjimą“. „Kada ilgą laiką gyvename su žmogumi, santykiuose atsiranda daugybė stereotipinių ir formalių veiksmų. Mes lyg ir pietaujame kartu, tačiau iš tikrųjų, įsitaisę prie televizoriaus ekrano, nepastebėdami to, kuris šalia, tik paprašome vienas kito paduoti duonos. Tas pats ir intymiame gyvenime: mes kaip jau įprasta glamonėjame vienas kitą, užsiimame seksu... Rutina... O juk galime susigrąžinti trauką, jausti, kaip kiekvienas prisilietimas suteikia vis kitokių emocinių spalvų. Tam tereikia sulėtinti veiksmus. Liesdami partnerį, jį glamonėdami atsisakykite skubos. Žiūrėkite vienas kitam į akis. Kad susigrąžintumėte trauką (tiesa, tik tuo atveju, jei vienas kitą mylite), reikia ne buvimo kartu kiekybės, bet kokybės. Kuo mažiau formalumų ir iliuzinio įprastumo, kuo subtiliau pabandysime jausti partnerį, tuo ryškesni bus sekso metu patiriami išgyvenimai. Įveikti santykių sunkumas – dviejų darbas. Ir šioje vietoje svarbu būti sąjungininkais, o priešais, kaltinančiais vienas kitą“, - sako A.Herilis.

Vakarų Australijos universiteto psichologai atliko eksperimentą, kurio metu išsiaiškino, jog vyrui pakanka pažvelgti moteriai į veidą ir jis pasakys, ar ji bus neištikima.

Eksperimento metu vyrų buvo paprašyta pažiūrėti į 34 moterų, apie kurias jie neturėjo daugiau jokios informacijos, nuotraukas. Dalyviams fotografijos buvo rodomos poromis. Be to, psichologai turėjo informacijos, jog viena poros moteris du tris kartus buvo neištikima partneriui, o kita niekada nebuvo nuklydusi „į kairę“.

Tyrimo dalyviai turėjo ilgai nemąstydami iš dviejų moterų pasirinkti tą, kuria, kaip jiems atrodo, galima pasitikėti. 59 proc. pasirinkimų buvo teisingi, o tai gerokai viršija statistinį atsitiktinumą. Eksperimentas buvo pakartotas su kitais vyrais. Jo rezultatai – analogiški.

Tyrimo autoriai teigia, jog vyrų sugebėjimą iš anksto tarp potencialių seksualinių partnerių iškirti tas, kurios linkusios būti neištikimos, galima paaiškinti remiantis evoliucija.

Vyrai niekada negali būti tikri (jeigu neatliko DNR testo), kad vaikas, kurį jie augina, yra jų genų nešiotojas.

„Dėl tos nemenkos kainos, kurią moka žmonos apgautas vyras, galimybė iš anksto atpažinti nepatikimas moteris, yra adaptacinis mechanizmas, susiformavęs kaip natūralios atrankos pasekmė“, – teigia psichologai.

Kiek anksčiau Australijos mokslininkai priėjo prie išvados, kad moterų neištikimybę gali lemti genetika.

Argi neištikimybė gali turėti ir šviesiąją pusę, ypač tam, kuris yra išduotas? Sunku įsivaizduoti, kad į šį klausimą galima atsakyti teigiamai. Tačiau būtent taip psychologies.ru teigia poros santykių psichologė Ester Perel. Specialistės pasakojimas apie „išgijimą“.

Psichoterapeutė Ester Perel:

- Konsultuoju daugybę porų. Visi tie, kurie buvo neištikimi, kartoja tuos pačius žodžius – jie tikina norėję pasijusti gyvi. Ir dažnai pasakoja apie neseniai patirtą netektį: mirė vienas tėvų, tragiškai žuvo draugas arba jie patys iš gydytojo išgirdo nemalonių naujienų. Išdavystės šešėlyje dažnai slepiasi mintis apie mirtį, kuri verčia susimąstyti: negi tai jau viskas? Ar ir kitus 25-erius metus nugyvensiu taip pat? Tokie klausimai, mano nuomone, ir priverčia mus peržengti išdavystės slenkstį.

Ne tik seksas

Neištikimybė daug mažiau susijusi su seksu, nei įprasta manyti. Dažniau tai troškimas pasijusti ypatingam, svarbiam, vertam dėmesio. Dažniausiai žinome, kad su meilužiu niekada nebūsime kartu, ir tai tik stiprina aistrą. Neištikimybė turi jos generatorių, nes santykių neapibrėžtumas ir nebaigtumas verčia mus geisti to, ko negalime gauti.

Išdavystė žeidžia giliai, tačiau atsitiesti ją išgyvenus įmanoma. Ir jeigu vieniems neištikimybė skamba kaip santykių laidotuvių varpas, kitiems tai gali būti naujo kelio pradžia.

Lieka kartu

Dauguma neištikimybę patyrusių porų vis dėlto lieka kartu – tai faktas. Kai kurie tiesiog bando kaip nors išgyventi, tačiau kitiems pavyksta santykių krizę paversti galimybe, patirtimi, kuri sukuria naują poros elgseną, santykius, požiūrį. Iš aš manau, kad tai - teisingiausias kelias. Kai partneris sužino apie mylimo žmogaus neištikimybę, jis pagaliau gali išsakyti savo norus, kurių anksčiau, galbūt nenorėdamas bloginti situacijos, nedrįso išpažinti.

Neištikimybė suardo nusistovėjusią tvarką, tačiau tai gali paskatinti sukurti ją naują. Bendraudama su klientais pastebėjau, kad patyrusios neištikimybę poros dažnai ima kalbėtis taip nuoširdžiai ir atvirai, kaip jau seniai, o kartais ir iš viso to nedarė. Net seksualiai vienas kitam abejingi partneriai staiga vėl tampa aistringais meilužiais, net nesuvokdami, kas gi taip juos ėmė vienas prie kito traukti. Atsakysiu – praradimo baimė: ji įkuria aistros žaizdrą ir nutiesia naują tiesos kelią.

Sveikimo kelias

Sveikimas prasideda tada, kai neištikimasis partneris pripažįsta kaltę. Ir jam teks padaryti du dalykus: pirma, nutraukti romaną, antra, pripažinti kaltę ir atsiprašyti už suteiktas kančias.

Tiesa, pastebėjau, kad dažnai žmonės kaltina save, jog suteikė skausmo partneriui, tačiau nesijaučia kalti dėl neištikimybės. Ir šis skirtumas turi reikšmės. Tas, kuris buvo neištikimas, turi pasirūpinti santykiais. Būtent jis turi tapti atsakingas už poros sienų išsaugojimą, kad mylimą žmogų išvaduotų iš nerimo gniaužtų.

Apgautiesiems partneriams svarbu susigrąžinti savivertę, gyvenimo džiaugsmą, meilę sau, užsiimti mėgstama veikla, bendrauti su draugais. Tačiau dar svarbiau suvaldyti smalsumą, nekamantinėti neištikimojo: „kur tai darėte?“, „kiek kartų?“, „ar jis (ji) tikrai geresnis (-ė) lovoje?“. Šie klausimai tik stiprins skausmą. Verčiau užduokite, kaip aš vadinu, tiriamuosius klausimus apie motyvus ir svarbą: „ką tau šis romanas reiškia?“, „kaip tu jauteisi grįždamas namo?“, „kas tau svarbu mūsų bendrame gyvenime?“, „ar tu patenkintas, kad viskas pagaliau išaiškėjo?“.

Ne pateisinu, o...

Tai, ką dabar išsakiau nereiškia, jog aš pateisinu neištikimybę. Tačiau iš tikrųjų manau, kad ji gali būti turėti ir šviesiąją pusę. Turbūt dėl to dažnai sulaukiu klausimo: galbūt skatinu klientus būti neištikimiems? Nedaugiau, nei patarčiau susirgti vėžiu, nors dažnas esame girdėję onkologine liga sergančių pacientų pasakojimus, apie tai, kaip liga jiems padėjo atrasti naują gyvenimo prasmę.

Pažvelkite į neištikimybę iš dviejų perspektyvų: skausmas ir išdavystė – iš vienos pusės, savęs atradimas ir augimas – iš kitos. Tai ji daro su žmonėmis, tai ji reiškia ir man.

Todėl kai pas mane ateina neištikimybę išgyvenanti pora, dažnai jiems sakau: šiuolaikinis žmogus kartais tuokiasi du, tris ir daugiau kartų. Kartais - su tuo pačiu partneriu. Jūsų pirmoji santuoka taip pat baigta... Norite kartu sukurti naują?..

Siton Ewe Ndereki nežino, kiek tiksliai jai metų. Pati sako, kad apie 50. Kenijos ir Tanzanijos pasienyje gyvenanti masajų bendruomenės narė buvo dar maža, kai ją apipjaustė. Tai padarė jos tėvai, net neatsiklausę dukters nuomonės, nes jiems atrodė būtina paisyti visuomenės normų. Moteris pamena, kad jai labai skaudėjo, tačiau šiandien mano, kad toks tėvų sprendimas buvo teisingas. Siton Ewe Ndereki pati turi tris dukteris ir sako sutikusi, kad visos jos būtų apipjaustytos, nes esą to reikalauja tradicijos.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje yra apie 140 mln. apipjaustytų moterų, kasdien apipjaustoma apie 6 tūkstančiai mergaičių, o kasmet su tokia rizika susiduria apie 3 milijonai. Vien Afrikoje moterų apipjaustymo tradicija įsišaknijusi 28 šalyse.

Dažniausiai, nenaudojant jokio nuskausminimo, apipjaustomos 4–8 m. mergaitės, tačiau pasitaiko, kad ši procedūra atliekama ir jau sulaukusioms paauglystės. Manoma, kad moterų lytinių organų apipjaustymo tradicija atsirado Senovės Egipte prieš 1400 m., o kai kurie šaltiniai nurodo net 2000 m. senumo istoriją. Brutalią praktiką, kai mergaitėms nupjaunamos visos arba dalis genitalijų, perėmusiose visuomenėse tikima, kad apipjaustytos mergaitės apvalomos nuo blogųjų dvasių ir taip tampa „švariomis“.

Kenijoje apipjaustymas simbolizuoja mergaičių įžengimą į suaugusiųjų pasaulį ir žymi pasirengimą vedybiniam gyvenimui. Tai – savotiškas brandos, moteriškos garbės ir iniciacijos ritualas, tačiau su šiuo reiškiniu kovojantys aktyvistai pabrėžia, kad realiai šia praktika siekiama sumažinti moterų seksualumą ir užkirsti kelią potencialiai paleistuvystei – vyras gali būti tikras merginos skaistumu iki kol pats prapjaus po procedūros užsiūtą šlaplę, o kadangi dėl tokio sužalojimo moteris nebegali patirti seksualinio malonumo, vėliau sutuoktinis gali nesibaiminti, kad žmona bus neištikima.

Dar ir šiandien Kenijoje bei daugelyje kitų šalių apipjaustymas yra bene privaloma sąlyga šeimai sukurti. Ir nors už lango – XXI amžius, skurdesnėse bendruomenėse šią procedūrą ir toliau dažnai atlieka medicininio išsilavinimo neturinčios moterys, apipjaustymui naudojančios skutimosi peiliukus ar paprasčiausias stiklo šukes. Nenuostabu, kad daugeliui mergaičių apipjaustymas baigiasi mirtimi, o tos, kurios išgyvena, neretai negali pastoti ir kenčia nuo įvairių fizinių bei psichologinių negalavimų.

Kažkada mokytoju dirbęs, o pastarąjį dešimtmetį su moterų apipjaustymu masajų bendruomenėje kovojantis Kenijos pastorius Johnas Olemutunkei sako, kad per apipjaustymo ceremoniją moteris netenka savo dalies, būtinos kokybiškam gyvenimui, o veiksmingiausias būdas kovoti su šiuo negatyviu kultūriniu paveldu yra kalbėjimas apie problemą ir žmonių švietimas. Ypatingai – vyrų, kad šie pakeistų savo požiūrį į apipjaustymą, nes daugelis masajų tame nemato nieko blogo.

Johnas sako pradėjęs nuo savo paties šeimos ir tai buvo nelengva. Esą, kai prisipažino, kad jo dukterys nėra apipjaustytos, pats buvo beveik išstumtas iš bendruomenės. Pastorius J. Olemutunkei įsitikinęs, kad daugelis žmonių, besilaikančių šios tradicijos, nėra nė kiek į ją įsigilinę, nors ji kenkia visai visuomenei.

Visų pirma – mergaitėms, kurių daugelis po apipjaustymo pasijunta suaugusiomis ir pasirengusiomis gyvenimui su vyrais, nors realybė tokia, kad po šios ceremonijos daugelis jų nebegrįžta į mokyklas ir atsiduria savotiškame socialinio gyvenimo pakraštyje. Apipjaustymas turi net ekonominį efektą, nes po brutalios procedūros  moterys dažnai suserga ir nebegali prisidėti prie bendruomeninės veiklos, o tai atsiliepia visai visuomenei.

Pastorius įsitikinęs, kad būtina kuo daugiau šia tema kalbėti tiek su ritualo reikalingumu neabejojančiomis ir savo dukras apipjaustytojams nešančiomis moterimis, tiek su pačiais apipjaustytojais ir vyrais bei sprendimą dėl šio žingsnio priimančiais bendruomenės vyresniaisiais, kad jie patys pakeistų poziciją, nes prievarta čia nieko nepasieksi.

Johnui Olemutunkei pritaria ir  Judėjimo prieš apipjaustymą Kenijoje vadovė Hon Linah Chelimo. Kenijos parlamente dirbanti moteris pasakoja, kad moterų apipjaustymą draudžiantį įstatymą šalis priėmė dar 2011 m. po ilgos ir sudėtingos kovos, kuriai labai pagelbėjo įvairūs misionieriai ir dvasininkai.

Moterų apipjaustymą Kenijoje draudžia ir Vaikų įstatymas, saugantis juos iki pilnametystės. Priėmus šiuos teisės aktus, apipjaustymo ritualo vykdytojai gali būti baudžiami: jei mergaitė miršta, už tai gresia kalėjimas iki gyvos galvos, o jei pas ką nors aptinkami apipjaustymui skirti instrumentai, gresia mažiausiai treji metai nelaisvės. Bausmės numatytos net žmonėms, kurių valdose įvykdomas šis nusikaltimas, o gyventojai skatinami pranešti apie apipjaustymo atvejus.

H. L. Chelimo sako, kad pastaraisiais metais fiksuojamas apipjaustymo atvejų skaičiaus didėjimas, bet politikė įsitikinusi, kad taip vyksta, nes žmonės ėmė  suprasti, jog tai nusikaltimas ir apie jį pranešti, o ne dėl to, kad ši praktika vėl ėmė populiarėti. H. L. Chelimo teigimu, įstatymas tikrai veikia ir jau yra nuteistų apipjaustytojų, tačiau tikrąją pergalę įmanoma pasiekti tik kai apipjaustymas nustos būti laikomas garbingu kultūriniu palikimu, svarbia protėvių perduota tradicija ir visuomenės norma.

„Žmonės bijo būti atstumti nuo bendruomenės, jei neapipjaustys savo dukterų, o pakeisti per šimtmečius nusistovėjusią mąstyseną – nelengva ir labai daug laiko reikalaujanti užduotis. Manau, kol apipjaustymas nebebus praktikuojamas, turės pasikeisti karta, nes yra žmonių, kurie neatsisakys šios praktikos net ir žinodami, kad rizikuoja ir daro nusikaltimą. Galime pasidžiaugti nebent tuo, kad dabar daug dažniau pagalvojama apie saugumą ir bandoma procedūrą atlikti kuo steriliau“, – sakė H. L. Chelimo.

Su moterų apipjaustymu kovoja ir Vakarų valstybės – apipjaustymą draudžia JAV, Australija, Kanada, Prancūzija, Švedija, Norvegija ir Šveicarija, o „apipjaustymo turizmą į Afriką“ bandanti stabdyti Didžioji Britanija šiemet net įvedė specialias pasienio procedūras – įtarę, kad mergaitė vežama apipjaustymui, pasieniečiai gali laikinai konfiskuoti jos dokumentus.

Iš viso ES gyvena apie pusė milijono apipjaustytų moterų ir mergaičių. Iki pabėgėlių krizės šis skaičius kasmet padidėdavo maždaug 180 tūkstančių.

Susipažinti su etninių mažumų padėtimi Kenijoje grupę Europos žurnalistų pakvietė nevyriausybinė organizacija „Minority Rights Group International“.