Per savo darbo karjerą jis organizavo ne vieno muzikos scenos dievuko turus – dirbo su „Nirvana“, Leonardu Cohenu, Father John Misty, Courtney Barnett, „Sparks“ ir daugeliu kitų. Dabar jis rengia grupių „Nick Cave And The Bad Seeds“, „Kraftwerk“, „Sigur Ros“ ir MGMT turus po Šiaurės Ameriką. Lankydamasis Lietuvoje E. Lefko mielai sutiko papasakoti savo sėkmės istoriją – kaip iš apie muziką rašančio melomano tapo įtakingu muzikos verslo atstovu. 

– Turite 40 metų patirtį, šiuo metu esate „AEG / Goldenvoice Concerts“ Los Andžele viceprezidentas. Kaip viskas prasidėjo? Kaip susidomėjote muzika?

– Gimiau Toronte, tačiau mano seneliai – iš Lenkijos. Jie turėjo išskristi iš Lenkijos, kad išgelbėtų savo gyvybę, ir atvyko į Torontą, Kanadą. Seneliai buvo nuolankūs žmonės. Jie sunkiai dirbo, mėgo knygas ir meną, laikėsi šabo ir žydų religijos papročių. Mano tėvai užaugo pokario kultūroje, augančiame priemiestyje.

Prisimenu, kaip su draugu,  būdami paaugliai, sėdėdavome jo tėvų svetainėje. Neatsiklausę tėvų atsidarydavome alkoholinių gėrimų spintelę ir gerdavome vyšnių brendį, gulėdavome ant grindų  klausydamiesi grupių „Santana“ ar „Pink Floyd“ ir tiesiog pasinerdavome į muziką.

Organizatorių nuotr.

Būdamas jaunas lankiausi nedideliame akustinės muzikos klube „The Riverboat“, kuris buvo Toronto posthipinės scenos centras, ir stebėjau tokius menininkus kaip, pavyzdžiui, puikus folkmuzikos atlikėjas Philas Ochsas. Kartą jis į sceną, į antrąją pasirodymo dalį, grįžo ne taip, kaip turėtų, apsivilkęs nevykusį auksinį kostiumą ir atliko senus Buddy Holly ir Elvio Presley perdirbinius. Šio performanso betarpiškumas sukrėtė mano jauną protą.

Vėliau, būdamas aštuoniolikos metų, mačiau Bobo Dylano su grupe ir Neilo Youngo pasirodymus ledo ritulio arenose ir stadionuose. Vieną vakarą mergina pakvietė mane parūkyti ir klausėmės pirmo Johno Prine’o ir debiutinio „Eagles“ įrašo. Man buvo šešiolika metų, kai supratau, kad muzika bus mano gyvenimas. Po kelių dešimtmečių pradėjau daug dirbti su J. Prine’u ir pasakiau jam, kokią didelę įtaką jis padarė mano gyvenimui.

– Pradėjote kaip muzikos žurnalistas. Kaip iš rašymo apie muziką pasukote muzikos koncertų, turų organizatoriaus keliu?

– Prisimenu, kaip, būdamas jaunas roko muzikos žurnalistas, ieškojau istorijų... Perskaičiau Tomo Waitso debiutinio albumo apžvalgą, kurioje jis buvo lyginamas su Jacku Kerouacu. J. Kerouaco „On The Road“ („Kelyje“) man buvo kaip Biblija, todėl vienišą ir slogų darbo dienos vakarą nuėjau paklausyti T. Waitso, kuris apšildė kantri grupės pasirodymą Toronto klube „El Mocambo“. Paskui sėdėjau su juo persirengimo kambaryje. Koncertas buvo baisus ir niekas nežinojo, kas jis toks. T. Waitsas sėdėjo, rūkydamas spoksojo į grindis ir pats stebėjosi, ką ten veikia. J. Kerouacas, pasak jo, mirė vienišas ir būdamas alkoholikas. Taip pat jis manė, kad „Eagles“ atliekama jo dainos „Ol’55“ versija buvo niekam tikusi...

Labai mėgau rašyti. Naktį, kai tėvai miegojo, klapsėjau rašomosios mašinėlės klavišais ir keliavau į fantastišką kelionę. Žodžiai liejosi patys. Rašydamas uždirbdavau 100 dolerių už straipsnį, nors jį parašyti buvo daug darbo. Vieną dieną draugas supažindino mane su roko poetu Jimu Carrollu. Paskambinau jam ir paklausiau, ar norėtų surengti koncertą vietiniame meno koledže. Bilietai į koncertą buvo išparduoti, uždirbau daugiau kaip 100 dolerių ir nuo tada tapau roko atlikėjų koncertų organizatoriumi.

Organizatorių nuotr.

Pristatydavau ir reklamuodavau įvairiausią muziką – death metal su „Deicide“, bliuzą su Johnu Lee Hookeriu ir Etta James, soulą su Erykah Badu ir Guru Jazzmatazz, alternatyvųjį roką su „Oasis“, „Blur“ ir „Nirvana“, repą su Wu Tang‘u ir Schooly D. Gyvenau ir organizavau koncertus Toronte. 2004 m. man buvo suteikta galimybė persikelti į Los Andželą ir dirbti nuostabioje koncertus organizuojančioje kompanijoje „Goldenvoice“. Jie reklamuoja festivalį „Coachella“ ir yra pasaulinės bendrovės, žinomos kaip AEG, dalis. Vieną dieną darbe ėjau koridoriumi ir vaikinas paklausė: „Tu esi kanadietis, ar žinai, kas yra Leonardas Cohenas?“. Jis sulaukė Leonardo skambučio, nes po ilgo laiko L. Cohenas vėl panoro leistis į turą. Aš įsitraukiau į turo organizavimą. Leonardas man buvo tarsi Dievas – skaičiau jo knygas ir klausiau jo albumų. Jo vadybininkas paaiškino, kad Leonardas nori leistis į turą, bet jiems reikia pagalbos. Padėjau gauti vizą muzikantui iš Ispanijos, grojančiam ūdu (ūdas – gitarą primenantis styginis muzikinis instrumentas, plačiai paplitęs visose Arabų šalyse, Vidurio Azijoje ir Balkanuose). Suradau turo vadybininką, surengiau perklausų pritariantiesiems dainininkams, pasirūpinau garso inžinieriumi ir netgi padėjau gauti kostiumų ir skrybėlių Leonardo grupei. Tačiau didysis iššūkis buvo suorganizuoti turą – parinkti tinkamus miestus ir koncertų erdves, bilietų kainas, sudaryti biudžetą, suburti rinkodaros ir logistikos komandą, kad pasirodymai vyktų sėkmingai nuo pradžios iki pabaigos. Galiausiai septynerius metus rengiau jam visus pasirodymus Šiaurės Amerikoje – nuo mažų teatrų iki arenų, į kuriuos visi bilietai būdavo išparduoti. Iš viso įvyko daugiau kaip 130 koncertų.

Tada sužinojau, kaip būti turų organizatoriumi. Nenorėjau užsakyti grupės vienam koncertui Los Andžele ar Toronte. Norėjau dalyvauti planuojant pasirodymus ir kartu su vadybininkais būti organizacinės komandos dalis, kad atlikėjas žinotų, kas esu. Vieną dieną festivalyje „Coachella“  AEG vadovas Randy Phillips’as supažindino mane su Nicko Cave’o vadybininkais. Jie norėjo, kad N. Cave’as pasiektų kitą lygį, jiems patiko, ką dariau organizuodamas Leonardo turus. Jau turėjau įgūdžių planuoti turą po Šiaurės Ameriką. Nickui pritaikiau tą pačią filosofiją kaip ir Leonardui – pagrindiniai miestai su gražiais teatrais ir didesnėmis bilietų kainomis, kad atlikėjas galėtų surengti pasirodymą, apie kokį svajojo, ir kartu užsidirbtų pinigų. Nuo tada dirbu su Nicku – jau dešimt metų, taip pat mane sieja ilgalaikiai santykiai su „Sigur Ros“, „Kraftwerk“, MGMT ir „Tool“. Esu surengęs Father John Misty, Courtney Barnett ir „Sparks“ turų.

Organizatorių nuotr.

– Kaip atsirenkate atlikėjus, su kuriais dirbsite?

– Renkuosi dirbti su menininkais, kurie mane įkvepia. Išgirstu jų muziką arba įsimyliu juos kaip asmenybes ir paskui stengiuosi susipažinti su jų atstovais, bandau užmegzti ryšį. Tai gali užtrukti metus atkaklaus darbo, ir tai ne visada pavyksta, tačiau prisimenu jauną vaikiną, kuris gėrė vyšnių brendį klausydamasis „Pink Floyd“, ir leidžiu muzikos aistrai vesti mane į kitą nuotykį.

– Kas yra geras koncertų organizatorius?

– Geras organizatorius dalyvauja ir rūpinasi kiekvienu renginio žingsniu, kad pasirodymas būtų pristatytas plačiai ir patraukliai. Kad visi žinotų, kad tai vyksta ir iš karto būtų galima parduoti daug bilietų. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į visas smulkmenas, kad pasiruošimas pasirodymui vyktų sklandžiai.

Raskite gerų žmonių, kurie jums atstovautų, būkite jiems dėmesingi ir entuziastingi. Svarbu pasirinkti ir tinkamą miestą, kuris būtų svetingas atlikėjui. Raskite tinkamo dydžio koncertų erdvę ir pasirūpinkite, kad bilietai būtų išparduoti. Sudėliokite tikslų biudžetą su tinkamomis bilietų kainomis ir šaltu protu pabandykite nuspėti, kaip seksis. Nepasiduokite klaidingam optimizmui. Tada, tikiuosi, pasibaigus pasirodymams, pasieksite realius tikslus ir visi tik laimės.

– Dirbote su daugybe visų mėgstamų grupių ir muzikantų – pradžioje su „Nirvana“, „Nine Inch Nalis“, „Pearl Jam“, vėliau – su L. Cohenu, dabar – su „Nick Cave and The Bad Seeds“ ir daugybe kitų žinomų atlikėjų. Tai didelė garbė bet kuriam organizatoriui. Kas jums pačiam didžiausias pasiekimas?

– Įsimintiniausias man buvo L. Coheno pirmasis koncertas „The Beacon Teatre“ Niujorke. Daug metų vykdavau į Niujorką – pirmiausia, dar būdamas vaikas, su tėvais aplankyti giminaičių ir pažiūrėti Niujorko „Yankees“ varžybų, apsilankyti „Radio City Music Hall“. Vėliau vykdavau kaip pradedantysis organizatorius, bandydamas užsitikrinti tokių grupių kaip „Sonic Youth“ ir „The Replacements“ dėmesį. 

Atsimenu akimirką, kaip, apsirengęs kostiumu, sėdžiu su savo bendradarbiais šou, į kurį visi bilietai  išparduoti, o Leonardas pradeda groti „The Partisan“ apie kovotoją už laisvę, kuris prarado žmoną ir vaikus, bet žino, kad turi tęsti... Jis pradeda dainuoti partiją prancūziškai ir aš prisimenu, kad girdėjau, kaip tie žodžiai auga, ir visa tai sugrįžta kaip gražus sapnas. Tai atrodė taip šilta, taip teisinga...

– Dažnai džiaugiamės pasiekimais, bet nutylime apie sunkumus. Ar teko su jais susidurti?

– Man sunku, kai žmonės bando apriboti mano kūrybiškumą ir būna be reikalo pikti. Tai slegia ir kelia stresą. Ne visi tave mėgs ir ne visiems patiksi. Priimi tai asmeniškai, graužiesi, nerimauji, abejoji savimi ir nemiegi naktimis. Tačiau turi atsiminti, kad rytoj gali būti geresnė diena ir kad negatyvumas ilgainiui išnyks. Stenkitės apriboti savo santykius su žmonėmis, kurie jus tempia  žemyn ir nepalaiko jūsų.

Organizatorių nuotr.

– Kokių patarimų turėtumėte jaunoms grupėms? Kaip reikėtų prisistatyti muzikos rinkai? Kaip valdyti stresą?

– Yra daugybė grupių ir sunku prasiskverbti pro triukšmą, bet turite būti atkaklūs, stengtis ir daryti reikalingas pertraukas. Būkite didžiausia grupe mažiausiame rate. Pabuskite, iš karto išsikelkite sau  tikslų ir kiekvieną dieną stenkitės pasiekti net mažiausią jų. Pasiekę išbraukite iš pagrindinio sąrašo, o kitą dieną siekite naujo.

Suvaldyti stresą yra sunkiausia. Kiekvienas yra priklausomas nuo savo telefono ir labai lengva be reikalo iššvaistyti laiką. Kartais telefoną reikia išjungti, paskaityti knygų, paklausyti vinilinių plokštelių, pavedžioti šunį, pavakarieniauti su mylimu žmogumi, aplankyti mamą ir nieko nevalgyti po 20 valandos (šypsosi).

– Kaip pavyko įkalbinti jus atvykti į „Whats Next in Music“? Ko tikėjotės atvykęs?

– Man patinka vykti į vietas, kuriose niekada nebuvau, kaip turistui pažinti kultūrą ir pasinerti į tai. Su Marija (Astromskaite – red. past.) susipažinau festivalyje „Primavera“ Barselonoje. Ji prisistatė po diskusijos, kurioje dalyvavau. Papasakojo, kad Lietuvoje dirba muzikos srityje. Nuėjome pavalgyti, vėliau paklausėme keleto puikių grupių ir tada ji užsiminė apie muzikos festivalį ir konferenciją Lietuvoje „Whats Next in Music“, paklausė, ar norėčiau dalyvauti. Nedaug žinojau apie jūsų šalį ar Baltijos regioną, bet man buvo įdomu pamatyti Vilnių, išgirsti ir sužinoti apie grupes. Viskas, ką galiu padaryti, tai būti plačių pažiūrų ir stengtis būti dėmesingas daugeliui atlikėjų, kuriuos ketinu pamatyti. Smagu susipažinti su naujais ar kylančiais atlikėjais ir tikėtis, kad jie tave nustebins. Visada nekantriai to laukiu.

– Koks laidos „Metam monetą“ tikslas – jūsų, Audriau, ir Leo nuotykiai, ar labiau naudinga informacija keliauti susiruošusiems žiūrovams?

– Jeigu tai būtų patarimai, mūsų laida taip ir vadintųsi – „Kelionės ir patarimai“. O čia du nuotykiautojai vyksta į skirtingas šalis, meta jose monetą, spėja, kas iškrito – herbas ar skaičius, ir nuotykiauja. Kitaip sakant, degustuoja kraštą su jo istoriniais, architektūros objektais, gamta, maistu, žmonėmis, infrastruktūra. Manau, ši laida dar galėtų vadintis „Kelionių degustacijos su Leo ir Bružu“, nes per keletą dienų po truputį paragaujama visko. Tai ne istorinė, ne geopolitinė ir ne socialinė laida, o nuotykių šou, kur laidos vedėjai, priklausomai nuo to, kaip lemia mesta moneta, nuotykiauja po šalį – vienas su nevaržomu biudžetu, o kitas... tik su 100 eurų kišenėje.

– Kaip jums pačiam labiau patinka degustuoti šalį – su turistine kuprine ir 100 eurų joje, ar su neribotu savaitgalio biudžetu?

– Man visaip gerai. Tik neapsigaukite – nei turtuolis, nei varguolis su 100 eurų kišenėje nesu aš. Tiesiog kuriu vieną ar kitą vaidmenį. Kaip filme. Supraskite, kad „Metam monetą“ kuriu personažą, kuris, nors ir vadinasi mano vardu, bet iš tiesų nėra Audrius Bružas. Todėl ir sakau, kad man nėra skirtumo, kaip degustuoti. Labiau koncentruojuosi į tai, kad man, kaip aktoriui profesionalui, pavyktų sukurti patrauklų, intriguojantį turinį, kurį būtų įdomu degustuoti TV žiūrovams.

M. Gudzinevičiaus nuotr.

– Kaip Jo Didenybė Likimas jums dažniau išmeta monetą – herbą ar skaičių?

– Paprastai aš gaunu kuprinę ir 100 eurų. Filmavimo komanda net juokiasi iš manęs, kad gal reikėtų likimą kažkaip dirbtinai pakoreguoti. Tačiau, laikydamiesi laidos formato taisyklių, to tikrai nedarome. Kas jau iškrinta – tas ir iškrinta. Be to, nežinomybė sukuria azartą ir jaudulį. Labai įdomu pamatyti, kiek įvairių galimybių turi keliautojas ir kiek daug jis gali nuveikti net su labai ribotu biudžetu. Tikiuosi, kad ir žiūrovams smagu stebėti, kaip mes su Leonardu, pakliuvę į įvairias situacijas, sugebame rasti sprendimus ir iš jų išsisukti.

– Apie Leo keliones, jo rengiamas ekskursijas balinėtojams jau sklando legendos. Gal ir jums pačiam kada nors teko su juo lankytis Balyje?

– Teko, teko... Kaip tik tuo metu saloje buvo ir Leonardas, tad pakeliavome ir su juo. Apžiūrėjome Baturo ugnikalnį, kuris toje vietovėje yra antras didžiausias kalnas – jo aukštis siekia 1,7 km. Prieš 30 tūkst. metų jis išsiveržė ir tai buvo vienas didžiausių išsiveržimų žmonijos istorijoje. Iš trijų ugnikalnių sudarytą ir šiandien vis dar aktyvų ugnikalnį supa nepakartojamo grožio vaizdai – milžiniški ryžių laukai, vaismedžiais nusėtos apylinkės, bambukų plantacijos.

„Metam monetą“ kuriu personažą, kuris, nors ir vadinasi mano vardu, bet iš tiesų nėra Audrius Bružas.

Su Leo esame dalyvavę ir kituose projektuose, kur teko pakeliauti po Madagaskarą, Meksiką, Bahos pusiasalį ir kt. Mūsų su Leo keliones jau patikrino laikas, tad dviese esame išties stiprus nuotykiautojų tandemas.

– Jei ne televizijos laidos, ar vis tiek širdyje būtumėte keliautojas? Jei kalbėtume apie geriausius Bružo laisvalaikio leidimo būdus, kelintoje vietoje atsidurtų kelionės?

– Tikrai pirmoje... Daug yra tekę keliauti po Europą, Skandinaviją, kai kurias Azijos šalis, Ameriką. Esu savarankiškas keliautojas, į kelionių agentūrą, jei gerai pamenu, kreipiausi tik vieną kartą, kai planavau ilgesnę kelionę.

– Iš kokių pasaulio kampelių dar galime tikėtis Leo ir Bružo nuotykių šią vasarą?

– Keliaujame iš esmės ten, kur mėgsta lankytis mūsų tautiečiai. Ispanija, Italija, Juodkalnija, Tunisas, Graikija ir daugybė kitų šalių. Visos laidos jau nufilmuotos. Per gegužę ir birželį net 40 dienų skyrėme vien kelionėms. Labai patiko Juodkalnijoje – sužavėjo jos gamtos grožis. O dar? Matote, viskas priklauso nuo požiūrio. Man ir į Elektrėnus nuvažiuoti būtų įdomu – tikrai rasčiau ką ten pamatyti. Išskirti kokią vieną kryptį? Kiekvienoje šalyje vienas pastebės grožį, o kitas – pakelės šiukšles. Čia kaip ir su ta stikline: vienas matys ją puspilnę, o kitas – tik pustuštę. Todėl kelionėse, kaip ir namuose, esu visiškas optimistas: daugiau įžvelgiu, kas gero ir gražaus, negu kas blogo.

M. Gudzinevičiaus nuotr.

– Gal, filmuojant laidą, pasitaikė ir kuriozinių situacijų, kurios papildė jūsų dueto nuotykių albumą?

– Va ir nesakysiu. Žiūrėkite laidą ir viską patys pamatysite. Juk tam ir yra nuotykiautojai, kad nuolat pakliūtų į įvairias kuriozines situacijas. Kita vertus, kas kažkam yra kuriozas, mums su Leo – jau norma. Čia tas pats kaip ir su kraujospūdžiu: kažkam gal 160 yra labai aukštas, o kitas su tokiu kuo sėkmingiausiai gyvena. Todėl sakau jums atvirai – mums su Leo dažnai sunku net identifikuoti, kuri situacija kelionėje yra kuriozinė, o kuri jau ne.

– Jei jūsų kelionių porininkas būtų ne Leo, o kokia nors garsi moteris – socialinių tinklų žvaigždė?

– Man atrodo, mudviejų su Leo kelionių duetas TV ekranuose jau tapo tam tikru formatu ar prekių ženklu. Drauge net kavą išleidome, kvepiančią kelionėmis. Vadinasi „Leo ir Bružo kava“. Todėl net nesvarstau, kas būtų, jeigu būtų. Su Leonardu esame labai skirtingi, bet čia juk ir slypi visas žavesys?! Leonardui tenka susitaikyti su mano griežtumu, tiesmukiškumu, disciplinuotumu, netgi tam tikru reiklumu, nes ko reikalauju iš savęs, to paties reikalauju ir iš kito. O man? Hmm... Kad ir kokios būtų žmogaus savybės, stengiuosi nebandyti jo paversti panašiu į save. Išmokau prisitaikyti prie Leo tempo. Svarbiausia juk ne tai, kas mus skiria, o tai, kas jungia. Vienija, pirmiausia, žinoma, kelionės, dar – noras sukurti įkvepiantį, azartišką, išskirtinį, patrauklų, charizmatišką šios laidos turinį, kuris uždegtų žmonių smalsumą ir norą keliauti.

– Ar pasižiūrite kartais „Metam monetą“, pakritikuojate save ar Leo?

– Aš jau dešimt metų neturiu televizoriaus. Šiais laikais jis visai nereikalingas: juk bet kokią laidą ar filmą galima pasižiūrėti kompiuteryje. Sūnus man dėl to ne kartą yra priekaištavęs. Sakė: „Labai keisti mūsų namai, nes visuose draugų namuose yra televizorius, tik pas mus ne.“

„Metam monetą“ kartais pasižiūriu, bet ką ten kritikuoti? TV laida susideda iš daugelio veiksnių: yra mūsų su Leo darbas, yra laidos montažas, režisūra. Juk prifilmuojama daugybė kadrų, iš kurių montažo režisierius sudėlioja vientisą pasakojimą. Mūsų su Leo tikslas yra sukurti ir pateikti montažui, sakykim, gerą didkepsnį, o jų reikalas jo neperkepti ir nesugadinti. Todėl, kaip matote, ne viskas priklauso vien nuo mūsų.

– Su L. Pobedonoscevu susipažinote stodami į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją. Abu mokėtės aktorystės meno pas režisierių Rimantą Tuminą. Ar buvote tik kursiokai, ar ir geri draugai?

– Tuo metu kursiokai... Draugystę reikia užgyventi. Draugystė – tai bendros patirtys, išgyvenimai ir tai, kaip mes tose situacijose elgiamės. Ilgainiui tos elgsenos tampa vertybėmis, kaip ir pati draugystė, manau, yra viena iš didžiųjų žmonijos vertybių.

Laikausi principo, kad jei gali nerašyti, tai ir nerašyk. Lygiai taip pat, kad jei negali papuošti tylos, tai verčiau tylėk.

Draugystė gali būti įvairi, tačiau svarbiausia joje yra viena – gebėti priimti draugą tokį, koks jis yra. Jau sakiau, kad mes su Leo esame labai skirtingi, bet visuomet abu siekiame maksimalaus profesinio rezultato.

Nesuprantu tos patarlės, kad draugą pažinsi nelaimėje. Tai negi draugas yra koks paslaugų teikėjas, kuris, kai tau nuleido padangą, ima ir ją pakeičia?

M. Gudzinevičiaus nuotr.

– Su 100 eurų praleisti savaitgalį – nemažas iššūkis. Ar teko tai daryti ne laidoje, bet gyvenime?

– Oi, daugybę kartų. Pirmąsyk su bičiuliu keliavau po Europą, kai man buvo šešiolika. Jis važiavo pas šeimą į Prancūziją, su kuria susipažino, dalyvaudamas mokyklos mainų programoje, o aš palaikiau jam draugiją. Tuomet visą kelią tranzavome, o maistą vežėmės kuprinėse – kruopų, makaronų, konservų, primusą... Kuprinės svėrė be proto – po 20–40 kg! Miegodavome parkuose, stotyse. Tada išties prasisukau su 100 dolerių. Iki šiol pamenu tenai pirmąsyk paragauto jogurto skonį. Iki tol tokio net nežinojau...

– Kas jus, nuvykus į svečią šalį, traukia labiausiai – architektūra, gamta, žmonės, religiniai objektai?

– Viskas. Pirmiausia turbūt architektūra, paskui – bendras šalies peizažas. Dar kvapai... Kiekvieno krašto žalumynai juk kitaip kvepia. Garsai. Kai būni kalnuose ir girdi, kaip skamba vėjyje avių varpeliai. Restoranai. Autentika. Muziejai. Koncertai. Daug kas.

– Kaip tie įspūdžiai jums, kaip meno žmogui, vėliau prasiveržia – gal rašote kelionių dienoraštį, kuriate muziką, tapote?

– Nežinau, turbūt niekaip... Aš laikausi principo, kad jei gali nerašyti, tai ir nerašyk. Lygiai taip pat, kad jei negali papuošti tylos, tai verčiau tylėk. Aš turiu kitokių būdų, per kuriuos galiu patenkiti savo ego. Esu batų parduotuvės „Oxford“ savininkas. Birželio pradžioje Malūnų gatvėje, Užupyje, atidariau dar vieną sportbačių parduotuvę „Sneakers & Readers“. Yra baras „Kitas kampas“, taip pat teatras „Kitas kampas“. Tad, jei, kaip sakote, kelionių patirtys transformuojasi į tam tikrą energiją, tai patikėkite – tikrai turiu, kur tą energiją nukreipti.

– Girdėjau, kad vietiniai turgūs – Leo aistra. Ką lauktuvių iš kelionių parsivežate jūs?

– Neseniai, grįždamas iš Tuniso, parsivežiau autentišką vilnonį rankomis austą kilimą su sertifikatu. Kadaise pirkdavau visokius magnetukus, bet dabar dažniausiai nesivežu nieko. Kaip ten sakoma? Kokioje šalyje būni – tokios ir kepurę ant galvos užsidedi, o kai grįžti namo – ir vėl gyveni savo rutinoje, savo tradicijose, veiklose. Man niekada negaila, kad baigėsi kelionė. Aš niekada nemetu monetos į jūrą, norėdamas dar sykį į tą vietą sugrįžti. Nusileido lėktuvas Vilniuje ir aš galiu tą patį vakarą eiti į susitikimą, darbą ar renginį – nejaučiu jokio diskomforto.

A. Bružo asmeninio archyvo nuotr.

– Kas kelionėje svarbiausia – nakvynė, maistas, transportas, ekskursijos?

– Man patinka turėti transporto priemonę, kad nevėluočiau ir galėčiau lengvai pasiekti vietas, kurių reikia. Antra pagal svarbą būtų jauki, komfortiška nakvynė. Na, o trečia – skanus maistas: juk tai vienas didžiausių malonumų. Kokį maistą mėgstu kelionėse? Man patinka viskas, kas pagaminta iš jūrų gėrybių. Sevičė, karpačas, jūrų šukutės, aštunkojis, skaniai iškepta žuvis. Galų gale, net tos pačios graikiškos salotos, jei  su gerais pomidorais ir tyru alyvuogių aliejumi, man irgi tiks.

– Jūsų kolega aktorius Juozas Gaižauskas šįmet ėjo jau ketvirtąjį Šv. Jokūbo kelią Ispanijoje. Ar norėtumėte ir jūs pabandyti?

– Gal ir visai įdomu būtų. Nežinau. Tačiau kol kas nesugalvoju, kodėl turėčiau tai daryti. Turbūt tas, kas eina, žino. Aš galiu pabūti su savimi ir eidamas, ir neidamas, ir bėgdamas, ir važiuodamas, ir sėdėdamas, ir užsimerkęs, ir šviečiant saulei, ir lyjant lietui... Visaip. Galbūt mano tikslas ir esminis dalykas šiuo metu – išmokti būti laimingam su tuo, ką turiu dabar, o ne gailėtis to, ko neturiu. Esu pasiekęs daug dalykų, o kai ko dar tik siekiu, bet į visa tai nebežiūriu kaip į būtinybę – veikiau kaip į smagų žaidimą. Man nereikia, kad kiekvieną žaidimą turėčiau laimėti. Mano tikslas – tiesiog būti laimingam kiekvieną akimirką.

V. Jokubausko nuotr.

– Į kokią šalį galėtumėte važiuoti ir važiuoti, nors ir 100-ąjį kartą?

– Nors ir rytoj – į Italiją, Graikiją, kurios yra visa ko lopšys. Be to, šie kraštai ir daug kuo apdovanoti – tiek geografiškai, tiek gamtiškai, tiek architektūriškai. Jau nekalbant, koks be galo skanus gomuriui tenykštis maistas!

– Ar yra šalis, į kurią nenorėtumėte nė kojos kelti?

– Nežinau. Turbūt nėra. Netgi dėl geopolitinių priežasčių. Juk ne šalis sukuria terorą, o teroristai šalyje savo bjauriu elgesiu kuria suirutę,  netvarką. Šalis, mano galva, yra tiesiog Dievo kūrinys, sukurtas mums gyventi ir džiaugtis, o kaip joje mes elgiamės – kiekvieno sąmoningumo reikalas.

Tuo metu dainininkas Vaidas Baumila pasakojo apie nuostolius, patirtus gyvenime atsiradus augintinei kokerspanielei Bitei. Jis prisipažino, kad vienas jų jam atsiėjo solidžią sumą. „Mano pusantro tūkstančio eurų vertės specialios koncertinės ausinės buvo sugraužtos...“ – pasakojo V. Baumila.

„Aš esu taip pamišusi, kad jauniausiam mūsų šeimos nariui Bruno nupirkau dizainerio kepurę, nors net nežinau, ar užsidės jis ją, ar neužsidės...“ – pasakojo Simona Nainė.

Prekės ženklo „Nunu“ įkūrėjos, 34-erių Simonos ir muzikos prodiuserio, didžėjaus, 39-erių Jono Nainių namuose šiuo metu gyvena net trys šunys – Maltos bišonai penkiolikos metų Nainė, dešimties Nunu ir iš gyvūnų globos namų atkeliavęs vos pusmečio Bruno, meiliai kartais vadinamas Broniuku.

Komunikacijos specialisto, vyrams skirto žurnalo „L'Officiel Hommes“ vyriausiojo redaktoriaus Saugirdo Vaituliono namuose gyvena sfinksų veislės katinas Helas, kuris pats save išlaiko.

Laidos kūrėjų nuotr.

„Šita katė dirba nuo pat pirmųjų dienų. Kaip sakoma, nemokamų pietų nebūna, todėl daug dirbu aš, ir katė daug dirba“, – juokdamasis pasakojo S. Vaitulionis. Taip sakydamas Saugirdas nė kiek nepagražina realybės. Buvęs jo katinas Koldūnas, draugiškai vadintas namų demonu, buvo ne mažesnė socialinių tinklų žvaigždė nei jo šeimininkas. Savo paskyroje Saugirdas dažnai įkeldavo ne tik katino nuotraukas, bet ir vaizdingai aprašydavo jo krečiamas išdaigas ar nuotaikas. Taip atsirado kompanijų, kurios ėmė rūpintis katino maistu, kraiku, žaislais ir kitais reikmenimis už reklamą socialiniuose tinkluose.

„Katės prisiusiojo į Edgaro vardinius batus, ir viskas, teko juos išmesti lauk...“ – pasakojo dainininkė Natalija Bunkė.

39-erių dainininkės ir jos vyro Edgaro Eidėjaus namuose gyvena bengalų veislės katinas Maiklas ir Abisinijos veislės katė Lapė, o namuose ne viena keturkojams draugams pritaikyta erdvė, suderinta su interjeru. Natalija pasakojo, kad net remontuodama namų virtuvę moteris pagalvojo apie kačių poreikius. Indaujos apačioje buvo įrengta talpykla su kačių tualetu taip, kad jo nebūtų matyti, tačiau katės galėtų lengvai patekti.

Laida „Nuo... Iki...“ – pirmadieniais 20 val. per LNK.

„Pirmoje naujojo „Teleloto“ sezono laidoje žiūrovai ne tik galės savo akimis išvysti naująsias į vedėjų vietą pretenduojančias įžymybių poras, bet ir bus pakviesti atiduoti savo balsą tiems, kurie eteryje sukels daugiau simpatijų. Atsakomybę išrinkti „Teleloto“ vedėjus žiūrovams atidavėme pirmąkart – taip būsime tikri, kad vedėjų vietą išties užims patys mylimiausi“, – sako „Teleloto“ prodiuseris Arūnas Valinskas.

Pasakodamas apie pretendentus „Teleloto“ vedėjų vietai užimti A. Valinskas atkreipia dėmesį, kad visi jie – didelę patirtį turintys scenos vilkai, gebantys įtraukti žiūrovus ir nuteikti juos pramogai.

„Abi merginos – Irūna ir Nijolė – atlikėjos, kurioms jau teko ragauti televizijos laidų vedėjų duonos. Jos puikiai išmano darbo eteryje subtilybes, be to, nesyk pademonstravo gebančios lengvai bendrauti su įvairiais žmonėmis ar išsisukti iš netikėtų situacijų. Tuo tarpu Remigijaus ir Dainiaus patirtis renginių vedimo srityje smarkiai pasitarnaus kuriant pramogą – neabejojame, kad bet kuris iš jų, užėmęs „Teleloto“ vedėjo vietą, laidai suteiks naujų spalvų ir gero, kokybiško laisvalaikio elementų“, – sako A. Valinskas.

Prisistačiusios žiūrovams pirmoje naujojo sezono „Teleloto“ laidoje, abi įžymybių poros turės ir galimybę pasimatuoti loterijos vedėjų vietą – rugsėjo mėnesį pakaitomis ves po vieną „Teleloto“ laidą, siekdamos užkariauti žiūrovų simpatijas ir pelnyti daugiau balsų.

Kuri pora – I. Puzaraitė-Čepononienė ir R. Žiogas ar N. Pareigytė-Rukaitienė ir D. Palivonas – taps nuolatiniais „Teleloto“ vedėjais, paaiškės spalio pradžioje, susumavus visus žiūrovų balsus.

„Teleloto“ organizuoja loterijų bendrovė „Olifėja“. 8 proc. nuo kiekvieno parduoto loterijos bilieto skiriama sporto paramai ir keliauja Lietuvos olimpiečių rengimui. Naujasis „Teleloto“ sezonas prasidės rugsėjo 12 d., LNK eteryje.

Laida skirta smagiai praleisti laiką

Iki pat ankstyvo penktadienio ryto galėsite pamatyti originalios laidos „Duok paskambint“ maratoną, kuriame vedėjas T. Augucevičius naršys po slapčiausius žymių žmonių mobiliojo telefono užkampius. Timūras sako, kad laidos tikslas tikrai nėra sukompromituoti pašnekovą prieš visą Lietuvą, o atvirkščiai, smagiai praleisti laiką bei pasikalbėti juokingomis ir rimtomis temomis.

„Tikslas nėra atskleisti paslaptis ar rasti nuogo užpakalio nuotraukų. Nors, neslėpsiu, streso ir baimės pašnekovų akyse daug. Juk jautiesi pažeidžiamas, kai kažkam duodi savo telefoną. 

„Visa laida yra apie žmogaus telefoną. Tikslas nėra atskleisti paslaptis ar rasti nuogo užpakalio nuotraukų. Nors, neslėpsiu, streso ir baimės pašnekovų akyse daug. Juk jautiesi pažeidžiamas, kai kažkam duodi savo telefoną. Iškart matyti, kaip pasikeičia žmogaus kūno kalba, balso tonas, žvilgsnis. Visi pašnekovai pripažįsta, kad atrodo, juk nieko čia tokio, bet jausmas labai nejaukus“, – pasakojo T. Augucevičius.

Timūras Augucevičius (kairėje), Džiugas Siaurusaitis (dešinėje), LNK.lt nuotr.

Visos nakties metu laidoje „Duok paskambint“ pamatykite: aktorę Gabrielę Malinauskaitę, kuriai teko skambinti tetai ir klausti patarimo, ką daryti, jei užkietėja viduriai, pirmą kartą išgirskite Vytautą Medinecką-Ironvytą taip gražiai ir švelniai kalbantį su mama, Mariją Silickają-Šmatavičienę, siūlančią Rolandui Mackevičiui pareklamuoti labai neskanų gėrimą, Džiugą Siaurusaitį, bandantį išsiaiškinti, kaip paaiškinti vaikui iš kur atsiranda vaikai ir Indrę Stonkuvienę, kuri ieškojo patarimo dėl netyčia išsiųstos intymios nuotraukos ne tam žmogui.

Automobilių aistruoliams bus transliuojama „Merginos prie vairo“ laida, kurioje dvi žavios merginos, Dalia Belickaitė ir Marija Silickaja-Šmatavičienė, išbandys daug įdomių, galingų, komfortiškų ir prabangių automobilių. Artėjančią naktį jos ne tik išbandys skirtingų gamintojų automobilius, bet ir pasidalins savo nuomone apie juos. Galėsite pamatyti „Mercedes SLS“, „Jeep Grand Cherokee“, „Cadillac Escalade“, „Porsche Panamera“ ir „Fiat 500 Abarth“ apžvalgas.

LNK.lt nuotr.

Nuo šio ketvirtadienio vakaro, 23 val., kanalas visą naktį rodys pačias populiarias savo laidas.

„Taylor Swift su niekuo nesifotografuoja. Dabar Ariana Grande sunku pagauti. Po teroristų atakos ji bijo žmonių. Pavyzdžiui, Christina Aguilera fotografuojasi su gerbėjais, bet ir ima bent 1000 svarų už nuotrauką“, – užkulisines žvaigždžių gyvenimo peripetijas LNK televizijos laidoje KK2 šį ketvirtadienio vakarą, 19.30 val., dėstys Simona.

Simona – tikra superfanė. Rita Ora, Dua Lipa, Pink, Lady Gaga – visos šios dainininkės esą pažįsta lietuvaitę. Pavyzdžiui, Simona taip susidraugavo su Rita Ora, kad per vieną koncertą buvo pakviesta ant scenos. Ir su garsia dainininke šoko prieš tūkstantinę minią: „Ji Hamburge mane pasikvietė ant scenos šokti, mes šokom kartu per vieną jos dainą, o kitą dieną aš buvau atspausdinus apie 300 lapų su jos nauja daina. Ir mes visi laikėme tuos lapukus, tai ji po koncerto mane, man atrodo, įsimylėjo.“

Beje, visoms žvaigždėms su kuriomis pavyksta nusifotografuoti, Simona visuomet pasako, kad yra iš Lietuvos. Ir net pamoko lietuviškų žodžių: „Dua Lipa, Rita Ora sako: „Labas“, kai mane pamato. Iš manęs visi išmoko“.

Tačiau ne visos žvaigždės yra malonios. Renee Zellweger ir Nicole Scherzinger dažniausiai bendrauti su gerbėjais nesutinka. „R. Zellweger pristatinėjo savo filmą „Judy“, o aš kaip tik buvau radijo stotyje. Ji išlipo iš mašinos ir sako: „Jūs čia nerėkit mano vardo, aš žinau savo vardą, aš nesifotografuosiu. Man buvo toks šokas, nes ji tokia faina atrodo per visus filmus“.

Nors Simonos trofėjų sąraše jau dešimtys žvaigždžių, mergina vis dar turi labai trokštamų taikinių.

„Man svarbiausias dalykas scenoje ne vaidinti, o tapti graiku Zorba. Įsijausti į personažą, su juo susitapatinti. Tai mūsų darbe svarbiau nei šokis, jo atlikimo technika. Personažą tenka perteikti žvilgsniu, galvos judesiu, žingsneliu“, – sako pagrindinio vaidmens atlikėjas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto solistas M. Daraškevičius.

Vienas garsiausių vyrų Lietuvos baleto istorijoje N. Juška iki šiol dėkingas likimui už progas dirbti su legendinėmis primabalerinomis Maja Pliseckaja ir Ninel Kurgapkina. Jis yra scenoje šokęs su tokiomis įžymybėmis, kaip Ilzė Liepa ir Nikolajus Ciskaridzė. 

Vienas iš N. Juškos mokytojų – tituluotasis latvių kilmės baleto dinastijos atstovas Andris Liepa. Per du dešimtmečius, praleistus LNOBT scenoje, N. Juška atliko visus šokėjų trokštamus vaidmenis. Jis gastroliavo garsiausiose Paryžiaus, Maskvos, Sankt Peterburgo, Čikagos, Londono, Šanchajaus, Osakos, Tokijo ir kitų didmiesčių teatrų scenose.

Aušra Krasauskaitė. (V. Kirklio nuotr.)

Pernai „Auksinį scenos kryžių“ pelniusiai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto solistei A. Krasauskaitei šįkart spektaklyje tenka naujas Marinos vaidmuo. Anksčiau jos šoktą Madam Hortens partiją perima Kristina Gudelytė.

Paskutiniuosius 2019-ųjų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklius diriguos teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Tik nuo jo mostų ir publikos plojimų priklausys, kiek kartų M. Daraškevičius ir N. Juška scenoje tryps finalinį sirtakį. Ligšiolinis rekordas – 10 kartų. Tad verta pasistengti!

Jos kolekcijoje daugybė pramogų pasaulio atstovų – šio trečiadienio vakarą 20 val. LNK laidos „Šiandien. Po metų“ studijoje išvysite kone visą pluoštą nuotraukų su aktoriumi Džiugu Siaurusaičiu, dainininku Justinu Jaručiu, laidų vedėja Indre Stonkuviene ir kitais žymiais žmonėmis.

Drąsi mergina atvirauja, jog su Lietuvos žvaigždėmis nusifotografuoti nėra labai sunku, tad dabar jos iššūkis – asmenukė su pasaulinio lygio žvaigžde. Lietuva merginai pasirodė per ankšta, tad ji nusprendė sudalyvauti laidoje „Šiandien. Po metų“ ir viešai pažadėti, jog per metus laiko ji pasidarys asmenukę su dainininke Beyonce! Beje, entuziastinga mergina sako, jog tai bus tik pradžia, sustoti ties Beyonce ji net neketina.

Paklausta, kaip ketina įgyvendinti šį pažadą, atkakli mergina stebina toliau, sako, jog jeigu reikės, ji ketina susisiekti net ir su dainininkės prodiuseriais. Dainininkė Beyonce yra Jūros moters idealas, ji žavisi jos asmenybe, energija bei charizma. Išlydėdama Jūrą iš studijos, laidos vedėja Agnė Jagelavičiūtė kalbėjo: „Jūros pažado aš netgi šiek tiek pavydžiu. Jis tiek daug nuotykių žadantis!“

Jūra ir Donatas Montvydas. LNK arch. nuotr.

Tam, kad įgyvendintų savo neįtikėtiną pažadą, jauna mergina turėjo viską gerai apsvarstyti ir gerokai pasistengti. Dainininkės Beyonce koncertas vyko Prancūzijoje, o kad pavyktų įgyvendinti pažadą, bilietus teko pirkti kuo arčiau scenos.

Po metų į LNK studiją atvykusi mergina prisipažino, kad viskas pavyko ne visiškai taip, kaip ji tikėjosi. Tačiau tai, ką Jūra parodė studijos ekrane, sukėlė pavydą net pačiai A. Jagelavičiūtei. Atsidėkodama laidos vedėja suruošė staigmeną ir pačiai merginai: į studiją Agnė pakvietė vieną žaviausių Lietuvos dainininkų, kuris žvaigždžių medžiotojai padovanojo ne tik asmenukę, bet ir savo naujos dainos premjerą.

Kita laidos „Šiandien. Po metų“ dalyvė Irena prieš kelis metus išgirdo skausmingą gydytojų diagnozę – jos trejų metų mergaitė Viktorija serga onkologine liga. Ši žinia pakirto mamą, Irena paniro į liūdesį ir kaltinimus sau. Ir vieną dieną gydytojams besilankant jų palatoje, Irena išgirdo dukros žodžius: „Aš tai gerai gyvenu, tik mama verkia ir verkia“, – šie mažametės žodžiai mamai buvo lyg spyris, kuris privertė susiimti. Tuomet Irena suprato, jog liūdėti gana, Viktorijai reikia stiprios mamos, kuri padėtų įveikti ligą. Į visą niūrią ligoninės techniką ir procedūras jos pradėjo žiūrėti kitaip: gąsdinantiems ligoninės aparatams sugalvojo žaismingus pavadinimus, išpuošė palatą, o artimi draugai internete sukūrė grupę, kurios nariai labai palaikė mamą Ireną. Šiuo metu Viktorijos liga sustabdyta. O mama su dukra į laidą atvyko turėdamos pažadą tiems geriems žmonėms, kurie nuolat palaiko ir teikia visokeriopą pagalbą. LNK studijoje jos pažadėjo per metus laiko joms padėjusiems žmonėms.

Viktorija su mama Irena. LNK arch.nuotr.

Per tuos metus Viktorija sugalvojo labai jaukią ir nuoširdžią padėką, kurią kiekvienam žmogui kuria pati. Irena sako, jog atrodo, kad šio pažado išsipildymui pabaigos nebus, nes gerų žmonių, kurie visais būdais padeda šeimai, kone kasdien daugėja! Liga pakeitė ir mamos požiūrį į žmones, ir į patį gyvenimą. Dabar ji džiaugiasi: „Didžiausia mano svajonė, kad visiems pavyktų kaip ir mums įveikti ligą. Svajoju, kad kiekviena mama po mėnesio raudų susiimtų į rankas ir ligai beliks trauktis“, – laidoje graudinosi Irena.