Tad net pačiai kiek keista dėl ūmiai kilusio noro padėkoti Lietuvos jaunuomenei. Kaip gerai, kad bendrapiliečiai nuo -niolikos iki tol, kol jauni būna ne tik širdimi, bet ir pagal objektyvius parametrus, yra egocentriški tinginiai, kuriems nusispjauti į klimato kaitą. Taip, jie rūpinasi benamiais keturkojais, bet nei patys eina iš proto dėl vidutinės metinės temperatūros, nei kitų dėl to nekankina. Apie gamtą dažniausiai galvoja, kai planuoja, kur čilinti ir grilinti. Štai nesenais ikikovidiniais laikais Vakarų šalių jaunuoliai penktadieniais it į atlaidus traukdavo į streikais pavadintas demonstracijas. Esą, kokia prasmė mokytis, jei tuoj bus pasaulio pabaiga? Tuo metu, kai jaunieji vokiečiai, švedai ar kanadiečiai svaidėsi prakeiksmais orą teršiančiai pramonei ir saugodami ozono sluoksnį važinėjo nepatogiais traukiniais, mūsų tautiečiai, jei ir bėgo iš pamokų ar paskaitų, tai tik todėl, kad tingėjo mokytis ar buvo nučiupę kokį pigų aviabilietą.

Pandemija kuriam laikui atvėsino aplinkosaugos aistras, bet jos sugrįžo dar labiau įkaitusios. Ačiū mūsų jaunimui, ne į Lietuvą.

Pandemija kuriam laikui atvėsino aplinkosaugos aistras, bet jos sugrįžo dar labiau įkaitusios. Ačiū mūsų jaunimui, ne į Lietuvą. Vokietijoje penktadieniniai protestuotojai ir jiems prijaučiantys, pasivadinę apokaliptine Paskutiniąja karta, klimato kaitą stabdyti pradėjo klijuodamiesi prie eksponatų muziejuose, automobilių, asfalto ir net ketina pradėti kovą su neva labiausiai gamtą teršiančiais superturtingaisiais. Tokios akcijos jie ne tik paralyžiuoja bendrapiliečių gyvenimą, sėja abejonių protestuotojų adekvatumu – per miljoną eurų perkopusi baudų suma ir planas rudenį pasiekti „socialinį lūžį“ kelia abejonių dėl viso šio gamtosauginio vajaus skaidrumo ir kėslų. Atrodo, kad gyventi su jaunimu, kuris aplinka rūpinasi lietuviškuoju būdu, gamtoje čilindamas ir grilindamas, gerokai saugiau.

– Tik kas antras gyventojas žino, iš ko sudaryta pensija. Kas dešimtas iš viso neturi supratimo, iš kokių pinigų ji susideda. Ar nenustebino tokie rezultatai?

– Iš tiesų tokie rezultatai šiek tiek nustebino, nes pensijų kaupimo sistema Lietuvoje nėra labai sudėtinga. Mes turime „Sodros“ senatvės pensiją ir tada antrą bei trečią pakopas. Tai – trys elementai, kuriuos reikėtų žinoti. Patyrinėjus rezultatus, išsiskiria dvi gyventojų grupės. Viena – labai susijusi su  išsilavinimu ir pajamomis, kita – moksleiviai, studentai, t. y jaunimas, kurie žino apie antros ir trečios pensijų pakopos kaupimo fondus, bet mažai žino apie – „Sodros“. Pasimatė, kad ir vienoje, ir kitoje visuomenės dalyje tų žinių trūksta. Ir tą bendrą vaizdą, kokia yra pensijų kaupimo sistema, žino tik kas antras žmogus. Kokios to priežastys, turbūt reikėtų gilesnių sociologinių tyrimų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Jeigu žmogus nežino, greičiausiai, ir nekaupia, nesidomi?

– Tai suponuoja du dalykus. Arba žmogus nekaupia, arba kaupia, bet visai tuo nesidomi. Kažkur padėjo parašą, kaupimas vyksta, o paklaustas, ar pats papildomai kažką daro, ko gero, dorai ir nepasakytų. Tie tyrimų rezultatai susiveda į mūsų banko darytos apklauso rezultatus. Tas vienas tyrimas, kurį atlikome, labai įdomus – apie lūkesčius senatvės pensijai. Tai reiškia, kad nesvarbu, kokio dydžio yra vidutinė „Sodros“ senatvės pensija, gyventojų vidutinis lūkestis pensijai yra dvigubai didesnis. Dabar vidutinė „Sodros“ senatvės pensija yra 540 eurų, o žmonės vidutiniškai norėtų gauti apie 900 eurų. Ir senatvės pensija turėtų didėti ir didės ateityje. Tad jei pasieks 600 eurų, tas lūkestis tikriausiai jau bus 1200 eurų.  Kaip tą pasiekti,  ko gero, žmonės arba nežino, arba žino, bet nesiima jokių veiksmų.

Dabar vidutinė „Sodros“ senatvės pensija yra 540 eurų, o žmonės vidutiniškai norėtų gauti apie 900 eurų.

 

– Gal žmonės visai nenori galvoti apie senatvę ir nesidomi pensija? Kaip juos priversti domėtis?

– Jūs teisingai pastebėjote, kad žmogus visada randa dingstį patenkinti šiandienos poreikius, nustumdamas į šalį ateities poreikius. Jaunam žmogui, pradedančiam karjeros kelią, galvoti apie pensijos dydį po trisdešimties ar daugiau metų, atrodo tolimas laikas. Tačiau čia yra vienas svarbus aspektas. Kuo anksčiau žmogus pradeda kaupti, tuo mažesnes turi mokėti įmokas. Be to, turi galimybę daugiau sukaupti senatvei. Pensijos kaupimas – maratonas, ir laikas čia labai svarbu. Dar vienas įdomus dalykas. Atlikome tyrimą apie žmonių nusiteikimą dirbti sulaukus pensinio amžiaus.

– Ir lietuviai nori ar nenori dirbti išėję į pensiją?

Rezultatai atskleidė, kad šiandien kas antras dirbantysis norėtų dirbti ir toliau, likti aktyvūs darbo rinkoje. Priežastys įvairios – vieni nori ryšius gilinti, socialinio bendravimo, kiti gilinti kompetencijas ar paįvairinti kasdienybę. Tačiau finansinis aspektas irgi labai svarbus – trejetuke. Tai reiškia, kad žmonės nėra užtikrinti, jog sulaukus pensijos jų pajamos patenkins poreikius. Tai skatina juos likti darbo rinkoje. Tad tikrai reikėtų pradėti galvoti apie pensiją truputėlį anksčiau, nei tada, kai jau esi priverstas galvoti, kas bus, kai išeisi į pensiją. 

Šios amžiaus grupės standartinių šokių programos Lietuvos čempionais tapo Edvardas Mašaro ir Gabija Lapševičiūtė iš Vilniaus klubo „Spindulys“.

Duetas laimėjo visus penkis finalo šokius. Vicečempionų titulas atiteko Aurimui Meškai ir Ainei Rutkauskaitei iš Kauno Editos Daniūtės šokių studijos ir Kauno „Sūkurio“, kuriems teisėjai finale skyrė visas antrąsias vietas. Bronzos medaliais po labai atkaklios kovos pasipuošė taip pat Vilniaus „Spindulio“ šokėjai Kristijonas Jankūnas ir Viltė Žibūdaitė.

Lotynų Amerikos šokių programoje Lietuvos čempionato nugalėtojais tapo Valerijus Šylo ir Beatričė Rupšlaukytė iš Vilniaus „Ratuto“. Šiai porai finale teisėjai pirmąsias vietas skyrė už keturis šokius.

Vieną finalo šokį – rumbą – laimėjo šalies vicečempionais tapę Rokas Kraucevičius ir Ilzė Kaminskaitė iš Vilniaus sportinių šokių klubo „Judesys“.

Lotynų Amerikos šokių programoje teisėjams nekilo abejonių dėl trečiosios vietos – ją užtikrintai užėmė Kristupas Mlinskas ir Liepa Rudnickaitė iš Klaipėdos „Žingsnio“ ir Kauno „Sūkurio“.

Kam atiteks Lietuvos jaunimo iki 21 m. kategorijos čempionato medaliai, sprendė tarptautinė teisėjų komisija, sudaryta iš Austrijos, Čekijos, Kinijos, Latvijos, Lenkijos, Nyderlandų, Portugalijos, Sakartvelo, Slovakijos ir Ukrainos specialistų.

Kol jaunimas šoko Lietuvoje, senjorų amžiaus grupės sportininkai vyko į pasaulio čempionatą Vokietijos sostinėje Berlyne.

Čia puikiai sekėsi daugkartiniams nacionaliniams Lotynų Amerikos šokių čempionams Mindaugui Baškiui ir Mikai Šimkūnaitei, atstovaujantiems Vilniaus klubui „Spindulys“.

M.Baškys ir M.Šimkūnaitė pateko į pasaulio čempionato finalą ir jame užėmė 4 vietą. Duetas varžėsi senjorai III amžiaus grupės (50 – 65 m. amžiaus šokėjai) varžybose, atlikdami Lotynų Amerikos šokių programą.

Senjorų pasaulio čempionate iš viso dalyvavo 77 poros, o nugalėtojais tapo Ispanijos šokėjai M. Ramirez ir J. Lopez, sidabras atiteko suomiams P. ir U. Jarvinen, o bronza – vokiečiams R. ir I. Pernat.

Mažėjanti Lietuva nebegali savais resursais užpildyti šio poreikio, todėl jos darbo rinką pasiekia vis didesnis oficialus ir neoficialus trečiųjų šalių darbuotojų skaičius. Vien 2023-iems metams patvirtinta atvykstančių specialistų kvota siekia 10 000, o iš viso Lietuvoje jau darbuojasi virš 100 000 užsieniečių.

Lietuvoje miršta beveik 20 000 žmonių daugiau nei gimsta

Aplinkui siaučiant karui, ekonominėms, finansinėms ir politinėms krizėms, vis dažniau mąstome apie mūsų šalies ateitį, bandome sukurti Lietuvos ateities strategijas ir vizijas. Praradę turėtus ir nesukūrę naujų ateities mokslinio planavimo instrumentų, tokių kaip Lietuvos ekonomikos tyrimų institutas, Lietuvos demografinių tyrimų institutas ar Lietuvos darnaus vystymosi institutas, šią funkciją patikėjome komercinių bankų analitikams, verslo ar įvairių interesų grupių ekspertams. 

Seimo įkurtas Ateities komitetas yra bandymas šią skylę užlopyti, tačiau jis irgi stokoja tų pačių, moksliniais tyrimais paremtų instrumentų, kurių Lietuva neturi. Justo Džiugelio vadovaujama Seimo darbo grupė neseniai suformavo rekomendacijas dėl ilgalaikės demografijos ir migracijos politikos. Dar nepasiekusi vyriausybės, ši ataskaita jau sukėlė nemažai diskusijų. Pati problema suformuluota visiškai teisingai ir paremta daugiau nei iškalbingais statistiniais duomenimis. Taip, tiesa, kad didžiausias Lietuvos gyventojų skaičius buvo Nepriklausomybės pradžioje 1991 metais. Tada Lietuvoje gyveno 3,7 milijono gyventojų, o 2022 metais – jau tik 2,8 milijono. Taigi per nepriklausomybės trisdešimtmetį sumažėjome ketvirtadaliu (24,3 proc.). Ilgą laiką šį mažėjimą lėmė daug didesnis išvykstančių gyventojų skaičius nei atvykstančių. Keletą metų šį gyventojų praradimą dar kompensavo didesnis gimimų nei mirčių skaičius, tačiau labai greitai jo balansas tapo neigiamas ir, vis didėdamas, 2021 metais jis tapo rekordinis – minus 25 000. Tiesos dėlei reikia priminti, kad prie to prisidėjo ir COVID-19 mirtys, tačiau ir be to, per paskutinį dešimtmetį kasmet Lietuvoje miršta beveik 20 000 žmonių daugiau nei gimsta. Ir nors galų gale išsisėmęs išvykstančių gyventojų srautas nuo 2019 metų tapo mažesnis nei atvykstančių, bendras Lietuvos gyventojų skaičius mažėja dėl didelio skirtumo tarp gimusių ir mirusių gyventojų.

Lietuvos padėtis – bene liūdniausia Europoje

2022 metais dėl Rusijos pradėto žiauraus karo Ukrainoje į Lietuvą atvyko apie 70 000 Ukrainos gyventojų. Tai, aišku, padidino bendrą Lietuvos gyventojų skaičių lyginant su 2021 metais ir kai kas jau suskubo džiaugtis, kad Lietuva vėl pradėjo didėti. Deja, tai tik karo sukeltas efektas. Jeigu per metus šalyje gimstančių vaikų bus po 25 000,  tai mažiau nei po 40 metų Lietuvos gyventojų sumažės dar vienu milijonu. Tai vienas iš liūdniausių rezultatų Europos Sąjungoje, gal tik Bulgarijos mažėjimas yra spartesnis, tačiau jos gyventojų resursai yra daug didesni nei Lietuvos. Aišku, čia tik teoriniai skaičiavimai, reikia tikėti, kad pavyks pagerinti tiek demografinius, tiek migracijos rodiklius, tačiau gyventojų mažėjimo tendencija išliks dar ilgai.

Mažas šalies gyventojų skaičius savaime nėra labai didelė problema. Pasaulyje gyvena ir mažesnės tautos, o kai kurios iš jų gyvena ir labai gerai. Problema yra tai, kad labai spartus šalies mažėjimas stipriai sudarko gyventojų struktūrą. Natūralu, kai šalies įvairaus amžiaus gyventojų skaičius maždaug vienodas ir tolygiai mažėja didėjant amžiui, tačiau Lietuvoje matome visai kitą vaizdą: 

Akivaizdu, kad vyresnių, artėjančių prie pensinio amžiaus žmonių Lietuvoje yra beveik dvigubai daugiau nei jaunų žmonių. Ši situacija laikysis dar bent 30  metų, todėl visą šį laikotarpį jausime žmonių trūkumą visose gyvenimo sferose. Pakankamai spartus gyventojų skaičiaus mažėjimas ilgainiui pradės neigiamai veikti (ir jau dabar veikia) visas mūsų gyvenimo sritis. Vykstantis visuomenės senėjimas reiškia, kad didėja pasitraukusių iš darbo rinkos žmonių procentas, auga medicininės pagalbos poreikis, vis didesnė biudžeto dalis skiriama pensijų ir socialinių išmokų padengimui. Tačiau didžioji problema yra ne tai. Beveik dvigubas jaunų žmonių trūkumas neleidžia normaliai plėtotis verslui, mažina inovacijų diegimą, stabdo investicijų pritraukimą į šalį, pavojingai didina vidutinį darbuotojų amžių įvairiose struktūrose, aštrina kartų kaitos problemas. Dėl iškilusių krizių besitraukiantis verslas kiek sušvelnino šiuos iššūkius, bet tai tik laikinas palengvinimas.

Iš kur gauti darbuotojų?

Natūralu, kad Seimo komisijos parengtos ataskaitos rekomendacijos krypsta tiek į demografinės situacijos ilgalaikį pagerinimą Lietuvoje, tiek į skubų darbo rinkos gelbėjimą. Abi šios užduotys yra sudėtingos, reikalaujančios rimtų sociologinių, ekonominių ir demografinių mokslinių tyrimų. Kaip ir siūloma, pagal jas turėtų būtų sukurta ilgalaikė veiksmų ir priemonių programa, numatytas lėšų poreikis, įvertintos rizikos ir problemos. Sukurta programa turėtų būti ilgalaikė ir stabili. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, lengvatos vaikus auginančioms šeimoms nebus nutrauktos po keleto metų nuo jų priėmimo, o reemigravusių piliečių integravimo programa nebus sustabdyta vos tik jiems sugrįžus. Ypač daug diskusijų kelia ir matyt toliau kels tiesioginis darbo jėgos atsivežimas iš įvairių šalių, jų kvotos, šalių sąrašai, darbo leidimai ir t. t.

Susidariusi liūdnoka Lietuvos situacija verčia permąstyti ir Lietuvos švietimo bei profesinio orientavimo sistemą. Šiuo metu vis dar gyvename taip, lyg kiekvienais metais bendrojo lavinimo mokyklas paliktų bent 40 ar 45 tūkstančiai abiturientų. Lietuvos profesinio rengimo centrai ir mokyklos, kolegijos ir universitetai siūlo daugybę programų, reklamuoja jas, kviečia laisvai pasirinkti ir studijuoti. Esant normaliai šalies būsenai, gamta ir statistika pasirūpina, kad į visas profesijas ir specialybes pasuka pakankami būriai jaunimo, baigę studijas jie įsilieja į darbo rinką, užima naujai atsiradusias darbo vietas arba pakeičia pasitraukusius iš darbo rinkos.

Šiuo metu Lietuvos darbo rinkoje dirba apie 1,37 milijono gyventojų. Nemažai daliai iš jų yra reikalingas aukštasis išsilavinimas ir šis poreikis vis didėja. Kad esamos struktūros (mokytojų, inžinierių, gydytojų, tarnautojų, statybininkų ir t. t.) bent jau nesentų ir nemažėtų sparčiau, nei mažėja Lietuvos gyventojų skaičius, į kiekvieną 1000 darbuotojų kolektyvą kasmet turėtų ateiti bent jau po 30 naujų darbuotojų. Taigi minimalus mūsų poreikis naujiems darbuotojams yra maždaug 41 000. Deja, turime vos 25 000 nuosavų, naujų darbo rinkos dalyvių ir tai verčia mus visai kitaip elgtis ir ieškoti naujų sprendimų.

Yra specialybių, kurių nepakeis imigrantai

Pirmiausia, ką turėtume padaryti, tai atrinkti tas profesijas, kurias labai sunku pakeisti kitų šalių imigrantais, tokias kaip mokytojai, valstybės tarnautojai, aukštojo išsilavinimo reikalaujančios profesijos ir panašiai. Įvertinę darbuotojų trūkumą tose srityse turėtume sukurti paskatų sistemą, kad būsimieji rinkos dalyviai maždaug tolygiai pasiskirstytų pagal trūkstamas profesijas. Aišku, kad valstybei bus nelengva konkuruoti su verslu. Pavyzdžiui, ieškodamos inžinierių, kai kurios įmonės šią profesiją pasirinkusiems studentams siūlo ne tik vienkartinę išmoką, siekiančią iki 3000 eurų, bet ir pastovią stipendiją visam studijų laikotarpiui. Taigi, pavyzdžiui, kviečiant jaunimą studijuoti fizikos, matematikos ar informatikos mokytojo specialybę, reikės sukurti ne mažiau patrauklią ekonominę ir socialinę skatinimo sistemą, jau nekalbant apie atlyginimus.

Deja, tokios priemonės tik užtikrintų, kad į visas profesijas įsilietų kažkiek naujų darbuotojų, tačiau pačio jų trūkumo tai nepanaikintų. Taigi išsiversti be imigracijos nepavyks. Panaikinti keliolikos tūkstančių darbuotojų trūkumą kasmet yra gana rimtas iššūkis. Tiesiog atidaryti visas sienas ir kelius nėra išeitis. Didžioji dalis emigrantų, siekiančių patekti į Lietuvą, yra iš Irako, Sirijos ar kitų šalių ir savo kelionės tikslu mato senąsias Europos šalis, o Lietuvos darbo rinkoje beveik neužsilaiko. Lieka galimybė tikslingai ieškoti darbuotojų kitose šalyse ir organizuoti jų atvykimą į Lietuvą konkretiems darbams pagal nustatytas darbo kvotas. Pavyzdžiui, 2023 metams patvirtinta 35 950 darbuotojų kvota trečiųjų šalių piliečiams. Kaip ir kasmet, didžiausi darbuotojų srautai yra iš Ukrainos, Baltarusijos ir keleto kitų šalių. Atvykstančių iš ES (išskyrus grįžtančius lietuvaičius) yra labai mažai. Kvotos daugiausia išdalinamos aptarnavimo, transporto, pramonės, statybos ir kitiems sektoriams. Aukštos kvalifikacijos specialistai tarp jų yra mažuma ir tai neatliepia žmonių su aukštuoju išsilavinimu poreikio.

Investicijos į studentus ir jų studijas

Efektyviausias šios problemos sprendimo kelias yra per šalies aukštojo mokslo sistemą. Tuo sėkmingai ir ilgą laiką naudojasi JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, o dabar tai pradeda daryti ir Lenkija, Čekija bei kitos šalys. Esmė yra ta, kad taikant dideles nuolaidas už mokslą arba turint labai palankią mokslo kreditavimo sistemą (kreditą grąžinti reikia tik baigus mokslus ir pradėjus gauti didelį darbo užmokestį), į šalies aukštąsias mokyklas pakviečiamas mokytis didelis skaičius gabiausio jaunimo iš kitų valstybių. Nekalbant jau apie tai, kad didelė jų dalis įsidarbina dar studijų laikotarpiu, o baigę tos šalies studijas, žinodami jos kalbą ir kultūrą, dauguma pasilieka dirbti šalyje, jei tik yra laisvų darbo vietų. Toks būdas leidžia pritraukti į šalį aukštos kvalifikacijos specialistus, ko beveik neįmanoma padaryti per tiesioginę imigraciją. Lietuva čia turi labai didelę perspektyvą. Ne taip seniai Lietuvos aukštosiose mokyklose studijavo per 200 000 studentų, tačiau šiemet jų teturime 100 000. Tai reiškia, kad Lietuvos aukštosios mokyklos dirba ne pilnu pajėgumu ir be jokių didelių infrastruktūrinių investicijų galėtų kasmet priimti iki 10 000 užsienio studentų. Tai galėtų dalinai sumažinti tiesioginės imigracijos mastus, kadangi nemaža studentų dalis įsidarbintų dalimi etato – tai galėtų atitikti dviejų ar trijų tūkstančių imigrantų kvotą.

Ko tam reikia ir kodėl tai nevyksta dabar? Labai paprasta. Mes esame patrauklūs trečiųjų šalių, daugiausia kaimyninių, jaunimui, tačiau pragyvenimas Lietuvoje  ir jos aukštasis mokslas jiems yra per brangus. Tam, kad galėtume pasikviesti gabiausius, labiausiai motyvuotus studentus, turėtume į juos investuoti. Kreditų ar tiesioginių subsidijų būdu vienam studentui reikėtų surasti apie 4 000 eurų per metus. Taip, tai nemažos investicijos, įsibėgėjus programai jos siektų apie 150 milijonų eurų, tačiau jų grąža nekelia didelės rizikos, nes pradėjusiam dirbti jaunam žmogui grąžinti gautą kreditą nėra nepakeliama našta. Be to, į šį procesą lengvai gali įsitraukti tiek verslas, tiek ir pati valstybė, finansuodami savo būsimų specialistų studijas. Taigi bent jau pabandyti tikrai būtų verta. Pabaigai dar atsakymas į klausimą, kodėl tokios geros sąlygos būtų siūlomos užsieniečiams, kai dalis Lietuvos jaunimo yra priversti mokėti už savo studijas?  Pirmiausia, pastebėkime, kad valstybės finansuojamų vietų skaičius jau dabar yra didesnis nei yra norinčių ir galinčių studijuoti inžinerijos, informacinių technologijų, žemės ūkio, pedagogikos ir kitose programose, kurių absolventų nuolatos trūksta. Mokančiųjų už mokslą lieka vadybos, psichologijos, teisės ir kitose, ne tokiose deficitinėse programose. Nuo 2024 metų, suvienodinus stojimo reikalavimus į mokamas ir nemokamas studijas, valstybės finansuojamų vietų turėtų pakakti visoms programoms. Didesnė problema bus kaip tolygiai, nors ir nepilnai, užpildyti visas programas, kad nenutiktų taip, jog vienos ar kitos profesijos aukštos kvalifikacijos specialistų Lietuvoje neliks visai, o jų importas bus sunkiai išsprendžiama užduotis.

Periferijoje populiarus sportas, o vietos bendruomenės kartais turi mėgėjų teatro kolektyvus ar rengia šventes. Kodėl to nepakanka ir svarbu rodyti profesionalų teatrą? Teatras, anot R. Klezio, dovanoja tokių patirčių, kokių nesuteiks sporto ar pramogų klubas.

„Mėgėjų teatras – gerai, tačiau būtina matyti ir profesionalią kūrybą, – sako menininkas. – Pradėjus rodytis spektaklius mokyklose, vis dažniau iš mokinių sulaukiu asmeniškų žinučių instagrame: „Sveikas, gal gali atvažiuoti su spektakliu?“ ir nurodo mokytojų kontaktus. Tai nuostabu, rodo mokinių susidomėjimą, alternatyvaus laisvalaikio praleidimo poreikį. Aš ir pats paauglystėje turėjau galimybę lankyti tik sporto užsiėmimus, o būčiau norėjęs tikrai daugiau. Tai, ką suteikia menas, negali suteikti jokia kita veikla. Esu tuo įsitikinęs pats dabar ir kurdamas, ir dirbdamas pedagoginį darbą.“

Pasitinku juos prie pat durų, paprašau kokios nors pagalbos, pavyzdžiui, sunešioti kėdes. Taip siekiu, kad pagrindiniu akcentu taptų ne teatras, bet dialogas su žmonėmis.

– Dažnai meninės edukacijos veikia per programą „Kultūros pasas“. Mokyklos neturi didelių išteklių pasikviesti įvairių kūrėjų ar skirtas programas. Ką patartumėte renkantis menines veiklas, skirtas moksleiviams?

– Puiku, kad yra „Kultūros paso“ programa. Tačiau, mano nuomone, 12 eurų mokiniui visiems metams yra per mažai. Juolab kad daugelis veiklų nesusijusios su menais. Visa atsakomybė, ką jie pasirinks, tenka mokytojui. Mokytojai irgi nebūtinai gali žinoti apie visas „Kultūros paso“ siūlomas programas.

Manau, būtų puiku, jei atsirastų tam tikra bendruomenė ar grupė, kurioje „Kultūros paso“ edukacijų dalyviai dalytųsi savo patirtimi. Taip išsirinkti iš didelės sistemos pasiūlos taptų lengviau. Renkantis turėtų būti orientuojamasi į mokinius ir tai, ko norėtų būtent jie.

D. Putino nuotr.

– 2022 m. su teatru „No Shoes‘‘ aplankėte 37 savivaldybes ir parodėte 52 spektaklius, kuriuos pamatė apie 4 500 vaikų ir jaunuolių. Vien monospektaklį paaugliams „Dulkėti veidrodžiai“ parodėte 42 kartus. Kritikė Laura Šimkutė pasirodymą įvardijo kaip nemeilės padarinių manifestaciją. Kodėl būtent šį spektaklį pasirinkote rodyti jaunimui periferijoje?

– Kai kūriau, pirmiausia numačiau, kad jis bus rodomas įkalinimo įstaigose. Paskui supratau, kad būtent mokiniai yra tikslinė šio pasirodymo auditorija. Tai istorija apie jauną žmogų, gyvenantį mažame miestelyje, bandantį išplaukti iš nemeilės liūno: personažą supa žalinga aplinka, priklausomybės, patyčios, nusikalstamos veiklos, iš kurių jis stengiasi ištrūkti. Ši tema ypač aktuali regionuose gyvenančiam jaunimui. Tai jų istorijos. Žinau tai iš asmeninės patirties.

– Po kiekvieno spektaklio vyksta pokalbis su mokiniais, aptarimas, diskusija. Kodėl tai svarbu?

– „No Shoes‘‘ teatro moto – dalytis gera. Mums svarbus kiekvienas dalyvis, svarbu užmegzti gyvą ryšį, svarbus dialogas, tikras kontaktas su kiekvienu atėjusiu ir galimybė tiek man, tiek žiūrovams pasidalyti patirtimi. Kai rodome režisierės I. Jackevičiūtės kurtus spektaklius kūdikiams, ji visuomet mini, kad turime užmegzti akių kontaktą su kiekvienu vaiku ir tėvu. Tai svarbu ir vaidinant paaugliams.

Mezgu kontaktą dar prieš spektaklį: pasitinku juos prie pat durų, paprašau kokios nors pagalbos, pavyzdžiui sunešioti kėdes ar sutvarkyti apšvietimą. Taip siekiu, kad pagrindiniu akcentu taptų ne teatras, bet dialogas su žmonėmis, o pasirodymas būtų pagrindinė priemonė gilesniam pokalbiui ir ryšiui. Tad ryšio užmezgimas ir diskusija po spektaklio labai svarbu.

– Kokias temas, problematikas ar interesus apčiuopiate dirbdamas su paaugliais ir jaunimu?

– Nepasigilinus gali pamanyti, kad šiuolaikinis jaunimas gyvena visai kitaip, nei gyvenome mes. Tačiau yra amžinų temų. Visiems rūpi meilė ir įvairios temos, besisukančios aplink tai. Kita tema – savo tapatybės paieškos. Labai aktualūs ir aštrūs klausimai: kas aš esu, kuo noriu būti? Po kiekvienos diskusijos kviečiu pakelti rankas tuos, kurie žino, kuo nori būti. Dažniausiai rankas pakelia vos keli mokiniai iš 120. Tai – bėda. Pats, kai buvau abiturientas, patyriau tai: nežinojau kur stoti, o priėmimo į aukštąsias dokumentus už mane užpildė sesuo. Kai vienas ar kitas jaunuolis po spektaklio pasidomi aktoryste, raginu juos siekti savo svajonės.

D. Putino nuotr.

– Kokių reakcijų rodydamas spektaklius mokyklose paaugliams dažniausiai sulaukiate?

– Daugelis jaunuolių užmiestyje teatrą mato pirmą kartą savo gyvenime. Spektaklių stebėjimas reikalauja tam tikros etikos. To savaime neišmokstama, reikalingi įgūdžiai. Jų neturint nutinka ir juokingų, ir ne visai juokingų situacijų. Būna, vaidindamas klausiu kokio retorinio klausimo, o į jį ima ir atsako. Arba daug plepa, komentuoja, atsistoja, pasivaikšto, persėda į kitą vietą ir pan.

Spektaklyje „Dulkėti veidrodžiai“ yra viena scena, kur mano vaidinamas personažas konfliktuoja ir mėto obuolius į sieną. Vieno spektaklio metu, kaip įprastai, mečiau tris obuolius ir staiga vienas mokinys sako: „Dar!“. Tada mečiau dar. Jis neatstojo ir ėmė garsiai reikalauti dar ir dar. Galiausiai išmėčiau visus, gal 20 obuolių, į sieną. Susikūrė ypatinga atmosfera. Vėliau, jau diskusijos metu, kalbėjomės apie tai ir mokinys pasakė, kad jam tiesiog norėjosi matyti vėl ir vėl į sieną atsitrenkiant dūžtančius obuolius. Taip jis tapo ne tik žiūrovu, bet ir spektaklio bendrakūrėju. Interaktyvumas – kita svarbi „No Shoes‘‘ teatro meninė idėja.

– Kokios dar istorijos lydi pasirodymus mokyklose?

– Kartą vaidinant mokiniai pirmąsyk apsilankė ugdymo įstaigoje esančioje aktų salėje, kurią mums atrakino. Erdvė buvo labai skurdi, šildoma šildytuvais, niekas nežinojo, kur yra kištukiniai lizdai, kaip reguliuojama šviesa. Tuo tarpu sporto salė buvo renovuota.

Kito apsilankymo pas jaunuolius metu, kai į sceną kartu su manimi skaityti už kelis personažus kviečiau du mokinius, pats to nežinodamas pasikviečiau vaikiną, kuris labai mikčioja. Tas momentas, kai turi pakviesti sau partnerius iš žiūrovų salės, labai trumpas. Išgirdęs jį prisistatant akimirką sudvejojau, ar nereikėtų pasikviesti kito mokinio. Tačiau tiesiog jo paklausiau: „Sugebėsi paskaityti?“, o jis atsakė: „Aš sugebėsiu.“ Tvirtu žingsniu nuėjo ir paskaitė. Visi sukluso. Tačiau buvo puiku. Jis susiėmė ir tai padarė labai gerai, taip pelnė visos auditorijos pagarbą. Diskusijos metu labai daug kalbėjome apie tai, kaip kartais reikia tiesiog išdrįsti.

– Kaip pasirenkate vietoves, į kurias keliaujate rodyti spektaklių ir dirbti su jaunimu?

– Rengdamas projektus visąlaik bedu pirštu į tam tikrą regioną ir jei ten pasirodymas nebuvo rodytas, pasirenku jį. Tad vietoves pasirenku visai atsitiktinai. Į lankytas vietoves grįžtu tuomet, kai sukuriu naują spektaklį. Taip dažnai aplankau ir Jonavos rajoną, iš kurio esu kilęs. Su „Kultūros paso“ programa patvirtinu visas edukacijas, kurių pageidauja mokyklos, nesvarbu, ar tai Kretinga, ar Vilniaus rajonas, randame datą, susėdame ir važiuojame. Pavyzdžiui, gruodį į Kretingą vykau tris kartus ir čia vėl lankysiuosi šiais metais. Kelionė pirmyn ir atgal užima septynias valandas, tačiau visuomet verta. Tolimos vietos labai nustebina.

– Kas jums pačiam yra teatras?

– Dialogas. Labai mėgstu interaktyvius spektaklius, kur dažniausiai gali pabendrauti su žiūrovu, gali jį įtraukti, jausti jo pulsą ir taip kuri ryšį, o ne tik padedi jam iš toli matomą gyvą paveiksliuką.

L. Vancevičienės nuotr.

– Kaip apibendrintumėte praėjusius metus?

– Tai buvo sunkūs, bet labai turtingi veiklos metai. Jie atvėrė akis ir darsyk įrodė, kad būtent tai, ką darome, turi augti, plėstis ir suteikti galimybę tiek kūrėjams, tiek jauniesiems žiūrovams susitikti ir patirti meną.

– Baigiantis 2022-iesiems „No Shoes“ teatras tapo Menų spaustuvės rezidentu. Kokius tikslus keliate šiais metais?

– Daug važinėjame po Lietuvą, tad žiūrovai dažnai teiraujasi, kada mūsų spektaklius pamatys Vilniuje. Labai džiaugiamės, kad, tapę ilgalaikiais Menų spaustuvės rezidentais, su žiūrovais galėsime susitikti ir pačioje sostinės širdyje, Gedimino kalno papėdėje. Planuojame rodyti jau sukurtus spektaklius kūdikiams, vaikams ir jaunimui. Taip pat sostinės publikai pristatysime mūsų bendrą kūrybą su J. Miltinio dramos teatru, Kauno kameriniu ir „Auros“ teatrais. Numatytos dvi premjeros paaugliams ir dvi – mažiems vaikams. Taip pat – edukaciniai projektai jaunimui, mokymai mokytojams, ankstyvojo teatro užsiėmimai patiems mažiausiems. Nekantraujame imtis darbų ir susitikti su žiūrovais, nes dalytis kūryba – gera.

Kas: Teatro „No shoes“ ir Kauno kamerinio teatro spektaklis „7 ratai“. Vaikams nuo 3 metų.

Kur: Kauno miesto kameriniame teatre.

Kada: Sausio 15 d. 18 val., vasario 19 d. 12 ir 14 val.

Vilniaus g. 22 esančios patalpos pirmame aukšte bus išnuomojamos konkurso būdu. Antro aukšto patalpos bus perduodamos VšĮ Vilniaus jaunimo informacijos ir savanorystės centrui. Ši įstaiga koordinuos patalpų nuomą ir subnuomą nevyriausybiniam sektoriui, kuris patalpose galės veikti ir teikti daugiau nei dešimt skirtingų paslaugų nuo atviro darbo su jaunimu, savanorystės, jaunimo informavimo ir konsultavimo iki lytinio ugdymo, žalos mažinimo ir psichologo konsultacijų.

„Vilnius – jaunų, kūrybiškų ir aktyvių žmonių miestas. Saviraiškos ir savirealizacijos galimybių jaunimas sostinėje turi daug, tačiau iki šiol stokojome erdvės, kur jaunimo organizacijos ir neformalių grupių nariai galėtų kartu susiburti ir spręsti jaunimo užimtumo ir iniciatyvumo klausimus. Tikiuosi, šią vietą greitai atras nevyriausybinės jaunimo organizacijos ir netrukus turėsime bendradarbystės erdvę“, – sakė Vilniaus mero pavaduotoja Edita Tamošiūnaitė.

244,98 kv. m negyvenamosios patalpos iki 2025-ųjų rugpjūčio 20 d.  būtų perduotos neatlygintinam naudojimui, o 367,56 kv. m – nuomai, leidžiant jas subnuomoti jaunimo neformaliajam švietimui, kultūrinei veiklai, užimtumo arba socialinei integracijai, vaikų ir jaunimo papildomą ugdymui.

„Ypač džiaugiuosi, jog šiose patalpose galėsime pasiūlyti per dešimt skirtingo pobūdžio paslaugų, kurios bus prieinamos visiems jauniems žmonėms, neišskiriant jų pagal socialinę padėtį. Šioje saugioje erdvėje taip pat bus visos galimybės kelti neformalias kompetencijas su profesionaliais jaunimo darbuotojais. Jaunimas, su jaunimu dirbančios organizacijos ir kiti kurs bendruomenę, kuria Vilnius didžiuosis“, – sakė Vilniaus savivaldybės l. e. Jaunimo skyriaus vedėjo pareigas Vidmantas Mitkus.

Patalpose bus įkurtas jaunimo kompleksinių paslaugų centras „Dvamdu“, kurio visa veikla bus nukreipta į gerovės kūrimą jaunimui, veikiant neformalaus ugdymo ir darbo su jaunimu principais. Centre dirbs 15 darbuotojų, o patalpos bus skiriamos jaunimui nuo keturiolikos iki 29 metų, nepriklausomai nuo jų ekonominės ar socialinės padėties.

Suteikdama patalpas jauniems vilniečiams pagal panaudą ir išnuomodama jas be konkurso lengvatinėmis sąlygomis, sostinė įgyvendina užimtumo skatinimo ir jaunimo politiką. Finansinė šios paramos išraiška – beveik  77 tūkst. eurų per metus.

„Ji skirta tiek žinioms, tiek gebėjimams, tiek nuostatoms apie psichikos sveikatą, rūpinimąsi ja ir supratimą, kada reikia pagalbos kreiptis ir koks yra pagalbos tinklas“, – žurnalistams antradienį sakė sveikatos apsaugos ministro patarėja Simona Bieliūnė.

Anot jos, ši programa bus pradėta nuo kitų metų, tam kitais metais numatyta 280 tūkst. eurų europinių lėšų.

„Raštingumo programa numatyta skirtingoms amžiaus grupėms, bet pradėsime nuo jaunų žmonių. Jaunimo psichikos sveikatos raštingumui kaip žmogiškasis išteklius yra tiek pats jaunimas, tiek mokytojai, kurie dirba mokykloje ir pradės įgyvendinti Gyvenimo įgūdžių programą“, – sakė SAM atstovė.

S. Bieliūnės teigimu, taip pat šioje srityje bus bendradarbiaujama su nevyriausybinėmis organizacijomis, kitomis ministerijomis, socialiniais partneriais, jog šie psichikos sveikatos švietimu rūpintųsi „ten, kur jaunimą galima pasiekti geriausiai“.

„Esame nusimatę ir tėvus kaip tikslinę grupę, ir darbdavius, darbuotojus. (...) Čia yra kitų modulių klausimas, kuriuos pradėsime rengti dar kitais metais“, – sakė S. Bieliūnė.

Trūksta psichologų

Gyvenimo įgūdžių pamokos nuo ateinančių mokslo metų bus rengiamos visiems mokiniams iki dešimtos klasės. Pradinukams jos bus integruotos su kitais dalykais, o vyresniems mokiniams – kaip atskiras dalykas kartą per savaitę, o vėliau – per dvi.

Šis dalykas apims socialinį ir emocinį ugdymą, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, patyčių ir smurto, savižudybių prevenciją, lytiškumo, sveikatos ugdymą, pirmąją pagalbą, žmogaus saugą.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vedėja Irena Raudienė teigė, kad šią programą įgyvendins socialiniai pedagogai, kiti mokytojai, turintys patirties su prevencinėmis programomis.

„Taip pat numatyta rengti 10 kreditų kvalifikacijos programą, kurią parengs universitetai. (...) Pripažįstame, kad yra temų, kurias geriau galėtų mokyti specialistai – sveikatos, radiacinės saugos, policijos atstovai – tai mes esame numatę bendradarbiavimą, kad galėtume pakviesti juos į mokyklas“, – sakė ji.

Nepaisant naujų priemonių, ministerijos atstovė pripažino, kad šiuo metu susiduriama su problema, jog ne visos mokyklos turi ir pakankamai psichologų.

„Aš negalėčiau tiksliai pasakyti skaičiaus, bet jų trūksta, tai tikrai problema“, – kalbėjo I. Raudienė.

Programos tikslias – mažinti stigmą: keisti požiūrį ir nuostatas, tai nėra tik apie žinias ir gebėjimus, tai yra apie viešą kalbėjimą apie psichikos sveikatos sunkumus.

Psichikos sveikatos ambasadoriai

Sveikatos apsaugos ministerija nuo kitų metų taip pat vykdys kitą, Psichikos sveikatos ambasadorių programą. Ji skirta su psichikos sveikata susijusios stigmos mažinimui.

„Programos tikslias – mažinti stigmą: keisti požiūrį ir nuostatas, tai nėra tik apie žinias ir gebėjimus, tai yra apie viešą kalbėjimą apie psichikos sveikatos sunkumus“, – sakė S. Bieliūnė.

Pasak SAM atstovės, šiuo metu vykdoma nevyriausybinių organizacijų atranka, kurios skirtingose Lietuvos vietose galėtų tapti projekto koordinatorėmis ir burti savanorius kalbėti šia tema.

Be kita ko, paraleliai taip pat atliekamas tyrimas, siekiant išsiaiškinti, „kaip stigma paplitusi tiek sveikatos, tiek švietimo sektoriuje, tarp skirtingų amžiaus grupių“.

Šiaip programai numatyta 300 tūkst. eurų iš valstybės biudžeto.

Siekiant supažindinti kuo daugiau jaunų žmonių, jų tėvų, mokytojų ar kitų suaugusiųjų su skirtingomis psichikos sveikatos temomis, antradienį pradedama ir socialinių tinklų bei internetinių portalų socialinė kampanija.

Jos metu norima, kad jauni žmonės daugiau sužinotų apie įvairius psichikos sveikatos rizikos veiksnius, gautų praktinių ir pritaikomų patarimų, o suaugusieji – vertingų įžvalgų, padėsiančių spręsti kasdienius iššūkius, susijusius su jaunimo psichikos sveikata.

Susitikime su jaunimu pontifikas pareiškė besiviliantis, kad jaunosios kartos sieks gelbėti planetą ir stengsis užtikrinti, kad pasaulio ekonomikoje būtų skiriama daugiau dėmesio skurdžiai gyvenantiems žmonėms.

Asyžiuje Pranciškus susitiko su maždaug 1 tūkst. jaunųjų ekonomistų, verslininkų ir ekonomikos studentų, dalyvavusių nuo ketvirtadienio vykusiame susitikime „Pranciškaus ekonomika“.

Popiežius pažymėjo, jog reikalinga pasaulio ekonomika, kuri reikštų „naują aplinkos ir Žemės viziją“.

„Yra daug žmonių, įmonių ir institucijų, kurios siekia ekologiškumo. Mums reikia toliau eiti šiuo keliu ir daryti dar daugiau“, – pareiškė Pranciškus.

Pontifikas taip pat sakė, jog būtina skubiai svarstyti vystymosi modelius.

„Atėjo laikas drąsiai elgtis atsisakant iškastinio kuro, kad būtų galima sparčiau plėtoti energijos išteklius, nedarančius jokio poveikio aplinkai ar darančius teigiamą poveikį“, – pažymėjo jis.

„Mūsų karta jums paliko turtingą paveldą, bet mes nežinojome, kaip apsaugoti planetą ir mes neužtikriname taikos“, – pareiškė jis jaunuoliams.

Susitikimo pabaigoje buvo paskelbtas „Pranciškaus ekonomikos paktas“, kurį pasirašė popiežius Pranciškus ir visi Asyžiuje vykusio renginio dalyviai.

„Mes, jaunieji ekonomistai, verslininkai ir pokyčių kūrėjai, atvykę į Asyžių iš visų pasaulio kraštų, suvokdami, kokia atsakomybė tenka mūsų kartai, šiandien kiekvienas atskirai ir visi kartu įsipareigojame savo gyvenimą skirti tam, kad šiandienos ir rytojaus ekonomika taptų ekonomika pagal Evangelijos dvasią“, – sakoma popiežiaus ir jaunuolių pasirašytame pareiškime, kurį cituoja Vatikano spaudos tarnyba.

Pranešime nurodoma, kad jaunimas įsipareigoja kurti taikos, o ne karo ekonomiką; ekonomiką, kuri atmeta ginklų, ypač masinio naikinimo ginklų, kūrimą ir platinimą; ekonomiką, kuri rūpinasi kūrinija ir jos neišnaudoja; ekonomiką, kuri tarnauja žmogui, šeimai ir gyvybei, gerbia kiekvieną moterį, vyrą ir vaiką, pagyvenusius žmones, ypač tuos, kurie yra silpniausi ir pažeidžiamiausi; ekonomiką, kuri rūpinasi žmogumi, nepalieka nė vieno nuošalyje, ekonomiką, kuri visiems užtikriną galimybę dirbi; ekonomiką, kurioje finansai tarnauja bendrai pažangai; ekonomiką, kurioje vertinamos ir saugomos tautų kultūros ir tradicijos, visos gyvosios būtybės ir gamtiniai ištekliai; ekonomiką, kuri kovoja su visų formų skurdu, mažina nelygybę, ekonomiką, kuri vadovaujasi etika ir yra atvira transcendencijai, kuria gerovę visiems, teikia džiaugsmą.

„Mes tikime tokia ekonomika, – parašė Asyžiaus pakto signatarai, – ji nėra utopija, nes mes ją jau kuriame.“

„Forume apžvelgsime, kaip keičiasi jūra, kokios yra naujausios laivybos tendencijos, jaunimui pateiksime informaciją apie sudarytas puikias sąlygas čia, Klaipėdoje, mokytis ir siekti karjeros aukštumų su jūra susijusiose srityse“, – apie forumą sakė projektą „Jūros ambasada“ įgyvendinančios asociacijos „Lietuvos jūrinis klasteris“ koordinatorius Andrius Sutnikas.

Anot jo, Klaipėdos mokslininkų ir inovatorių komanda jaunimui pristatys naujausius mokslinius tyrimus, inovacijas, kurios svarbios ir aplinkosauginiu požiūriu.

Pasaulinės jūros dienos proga organizuojamame renginyje vyks edukacijos, kurios leis susipažinti, kaip yra valdomi ir kaip uoste kraunami laivai, laivų statykloje suvirinamos jų detalės, veiks jūrinių mazgų dirbtuvės.

Edukacijų erdvėje vyks ir virtualios realybės jūrinių video demonstracijos – su sukurtais virtualios realybės video vasarą jau buvo supažindinti Jūros šventės svečiai, apsilankę Jūrininkų skverelyje.

Forume bus skaitomi su jūra, jos galimybėmis, laivybos istorija ir ateities gairėms susiję pranešimai. Daug dėmesio bus skirta jūrinėms profesijoms, aptartos karjeros perspektyvos jūriniame sektoriuje.

Taip pat bus pristatytos jūrinės inovacijos ir tyrimai, aplinkosauginiai sprendimai, kurie gali padėti pasirūpinti jūros ekosistema.