Šį vakarą 19.30 val. LNK laidoje „KK2 penktadienis“ visiems puikiai pažįstami žmonės pirmą kartą ryšis prabilti apie jautriausius išgyvenimus. Atvirumas turi prasmę. Savo pavyzdžiais mūsų garsenybės įrodys: emocinės duobės pažįstamos visiems ir būtina skubi pagalba tikrai pasiekiama. Speciali LNK televizijos laida bus skirta emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ 30-ies metų veiklai, per ją bus kviečiama aukoti linijos darbui.

Laidoje itin jautria savo šeimos istorija pasidalins žinomas operos solistas Merūnas Vitulskis, kuriam pastarasis pusmetis buvo nepakeliamai sunkus. „Per šiuos metus aš netekau pusės šeimos. Mano patėvis mirė šiais metais, mano močiutė mirė ir mano dėdė mirė. Tie žmonės buvo labai nuostabūs, jie labai daug davė man, mano gyvenimui. Ir tokių žmonių nepamiršiu niekada. Šios trys mirtys įvyko labai staigiai.  Ir tas nuostabos efektas turbūt yra pats baisiausias. Jei savo artimą žmogų prižiūrėtum ligoninėje, pradėtum lyg ir taikytis prie to, o mano atveju niekam nebuvo laiko. Vienas po kito staiga iškeliavo trys žmonės“, – pasakos Merūnas, vis dar sunkiai atsigaunantis po artimųjų netekčių.

Šios trys mirtys įvyko labai staigiai. Ir tas nuostabos efektas turbūt yra pats baisiausias.

Operos solistas sako puikiai suprantantis  žmones, kurie klimpsta į depresiją ar ištikti emocinių krizių kreipiasi į specialistus. „Mano mama ir mano žmona sirgo depresija. Gerai žinau, kas tai yra ir kokia svarbi yra pagalba“, – sako vyras.

Tuo metu dainininkė Iglė Bernotaitytė prisipažins, kad staigus išgarsėjimas jai buvo sukėlęs nevaldomą emocinį stresą. „Ištisas dienas gulėdavau lovoje. Neatsikeldavau net kompiuterio pasiimti, net į tualetą nueiti būdavo kančia. Nors dauguma bendraamžių man pavydėjo šlovės, viduje jaučiausi labai nelaiminga.  Žinoma, prie to prisidėjo ir neigiami komentarai, kuriuos skaitydavau ir šventai tikėdavau, kad esu tokia bloga, kaip apie mane rašo kiti. Viskas baigėsi tuo, kad teko gerti vaistus, kreiptis  į psichoterapeutus“, – sako Iglė.

„Jaunimo linija“ per metus padeda dešimtims tūkstančių žmonių, o šį vakarą „KK2 penktadienis“  kartu su būriu įžymybių visus kvies padėti „Jaunimo linijai“, kuri kaip tik šiomis dienomis švenčia savo veiklos 30–metį. Emocinę paramą teikianti organizacija „Jaunimo linija“ girdi ir išklauso pagalbos ieškančius žmones visą parą, nenutrūkstamai. Organizacija išgyvena iš privačių ir verslo aukojamų lėšų, jau dabar galima aukoti trumpaisiais numeriais 1402 (3 eurai) 1485 (5 eurai), o didesnę sumą – aukok.lt

Ši laida bus rodoma penktadienį, 19.30 val., ir per ją bus kviečiama aukoti linijos darbui.

„Gal aš tik atrodau sveikas ir vyras pačiame jėgų žydėjime, bet anksčiau aš negalėjau kontroliuoti ligos. Dabar aš jau ją kontroliuoju, medikamentų, gydytojos pagalba. Niekas nuo to nėra apsaugotas, niekas nuo to neapdraustas – nei prezidentas, nei aktorius ar laidų vedėjas – tai gali atsitikti bet kam. Man pačiam buvo šokas, kad aš guliu psichiatrijos ligoninėje. Tačiau kartu dėl ligos aš pažinau save. Šiuo metu aš kontroliuoju ligą ir labai tikiuosi, kad viskas bus normaliai. Manau, esu vienas sėkmingesnių gydytojų darbo vaisių“, – sakė aktorius.

M. Repšys atvirai kalba apie savo ligą tam, kad kuo daugiau žmonių nesigėdytų, jog serga, o imtų kontroliuoti savo ligą ir kad psichinė sveikata nebūtų stigmatizuojama visuomenėje.

Šios ligos yra dvi fazės – maniakinė, pakilimo fazė, kuomet žmogus kuria planus, eina, kalba, visur dalyvauja, ir yra depresinė fazė, kurios metu žmogus gali ir nusižudyti.

„Sveiki, aš – Heraklis. Ir aš esu bipolikas. Mano gyvenimas panašus į greitąjį traukinį. Viena jo stotelė – dangus, kita – bedugnė. Viena mano diena kupina euforijos pergalių ir didelių siekių. Kitą atsliūkina liūdesys, pabėga svajonės, norisi slėptis nuo visų tamsiame kambary ar užsikloti galvą antklode. Nepasitikėjimas savimi apsigyvena kiekvienoje kūno ląstelėje, o galvoje gimsta siaubingos mintys apie tai, kad geriau išvis nebūti“, –  taip rašoma M. Repšio knygoje „Heraklis Nr. 4“.

„Tikiuosi, kad ta knyga padėjo kitiems žmonėms susitaikyti su liga. Mes mokomės chemiją, fiziką, istoriją, bet nesimokome dvasinio švietimo, elementarių psichologinių dalykų, kurie galėtų padėti gyvenime. Sirgti psichine liga – dar ne nuosprendis. Yra daug būtų, kaip iš to išlipti“, – sako Marius.

Momentinę emocinę paramą teikia ir „Jaunimo linija“, kurios savanoriai budi 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę 365 dienas per metus. Viena iš dažniausių pokalbių temų „Jaunimo linijoje“ yra psichinės ligos ir kaip su jomis gyventi.

Psichologė Valija Šap sako, kad skambinančiajam į liniją dažniausiai pagerėja vien nuo pokalbio.

„Kai daliniesi, kas tau svarbu ir kas skauda, visuomet palengvėja. Tačiau tai yra tik momentinė tos dienos pagalba, jei sunkumai yra ilgalaikiai ar savižudybės procesas, reikia kreiptis profesionalios pagalbos. „Jaunimo linija“ ir jos savanoriai atlieka vartininkų rolę, tačiau jie rekomenduoja kreiptis toliau, kad nebeturėtų minčių apie savižudybę, kad žinotų, kur kreiptis“, – sako psichologė.

Apie „Jaunimo linijos“ savanorių darbo prasmę kalba ir M. Repšys: „Žmonės aukojasi ir aukoja savo laiką, savo brangų laiką, kad padėtų kitam žmogui, ne vienas ir ne du yra išgelbėję ne vieną gyvybę. Jie praeina rimtus mokymus, turi atitikti tam tikrus reikalavimus ir tik tada gali kelti ragelį. Tai daug svarbiau nei vaidinti arba dainuoti, atsiprašau visų čia esančių“, – laidos  filmavimo metu sakė aktorius.

„Jie tai daro neatlygintinai ir sėdi naktimis. Aš lenkiu prieš juos galvą ir spaudžiu dešinę“, – sakė M. Repšys.

Emocinę paramą teikianti organizacija „Jaunimo linija“ girdi ir išklauso pagalbos ieškančius žmones jau 30 metų, visą parą, nenutrūkstamai. Organizacija išgyvena iš privačių ir verslo aukojamų lėšų, jau dabar galima aukoti trumpaisiais numeriais 1402 (3 eurai) 1485 (5 eurai), o didesnę sumą – aukok.lt.

„Jaunimo linijos“ savanoriai praėjusiais metais šventiniu periodu sulaukė vidutiniškai 100 kreipimųsi per parą telefonu, internetiniais pokalbiais ir el. laiškais. Vidutiniškai 20 valandų per parą trunka pokalbiai, kuriuose skambinantieji dalinasi sunkumais. Tikimasi, kad šiais metais, kuomet šventės bus kitokios dėl galiojančio karantino, kreipimųsi šventinėmis dienomis galima sulaukti ir daugiau. Šventiniu periodu „Jaunimo linijos“ padaliniuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Skuode budės apie 70 savanorių.

„Gyvenimo problemos nedingsta net ir užsižiebus šventinėms girliandoms. Šventinis periodas gali būti ypač sunkus žmonėms, praleidžiantiems šventes vienumoje, ypač dabar, kai apribotas judėjimas. Todėl labai norime tokiems žmonėms pasakyti: nelikite vieni, neužsidarykite savyje – skambinkite į „Jaunimo liniją“, savanoriai budės per šventes ir galėsite su jais konfidencialiai ir anonimiškai pasikalbėti“ – sako „Jaunimo linijos“ vadovė Greta Laukaitienė.

„Man tai jau pasidarė savotiška tradicija – šie metai bus jau ketvirti, kai savanoriauju per šventes. Tai darau sąmoningai, žinodama, kad kiti savanoriai norės pabūti su vaikais ar šeima, bet skambinantiesiems juk negalime palikti tuščios linijos, –  sako savanorė Liza. – O skambina žmonės per šventes dėl skirtingų priežasčių – dažnai padaugėja problemų su šeima, visiems susirinkus paaštrėja konfliktai. Dažnai būna, kad paskambina žmonės tiesiog pasveikinti su šventėmis, nes žino, kad savanoriai budi!“

„Esu kelissyk budėjusi antrąją Kalėdų dieną. Man tai daug prasmingiau, nei sėdėjimas už stalo – per šventes norisi dalintis, iš tikrųjų būti gerai, o ne tai deklaruoti“, – savo pasirinkimą komentuoja savanorė Rūta.

„Esu kelis kartus budėjusi Naujųjų metų išvakarėse – planų neturėjau, todėl nusprendžiau praleisti naktį prie ragelio. Yra įsiminę keli gilūs ir prasmingi pokalbiai, kai vieniši žmonės skambino“, – pasakoja savanorė Danguolė.

Blogėjant žmonių emocinei sveikatai pandemijos metu, ypatingai svarbu rūpintis savimi ir stebėti savo vidines būsenas.

Kaip rašoma pranešime, „Jaunimo linijos“ veikla – nemokama, konfidenciali ir anonimiška emocinė parama visą parą, 365 dienas per metus, kaip niekad aktuali.  „Spinter tyrimų“ atlikta apklausa parodė, kad 80 proc. 18-35 m. žmonių tiki, kad „Jaunimo linija“ gali padėti susidūrus su sunkumais.

Vizitinė kortelė – plunksna

Pirmąkart viešintieji Ingos namuose Parodos kalno papėdėje iš pradžių aikčioja dėl jų išskirtinumo. Mes ekskursiją po ypatingą erdvę atidedame vėlesniam laikui. Iš pradžių susėdame pokalbio prie virtuvės baro.

Žinoma, yra ir taurė – labiausiai šeimininkės mėgstamo proseko. Tik pamirštu ir pagurkšnoti, ir pasivaišinti, išsyk panirusi į tą ypatingą Ingos pasaulį. Ne interjero sprendimais jis dabar užburia, o pašnekovės atvirumu, nuoširdumu. Ir vėl kutuliai per širdį – net šypsausi stebėdama prieš mane sėdinčią moterį, kuri rudenį pasitiko – niekaip nesuvedu skaičių su vaizdu! – 40-metį.

Mano paveikslai puošia erdves – tarnauja žmonėms, papuošalai džiugina moteris – gyvena savo gyvenimą, o man dėmesio nereikia.

Gal dėl to, kad prieš mane – smulkutė naminiška Inga, o viešumoje ją matome prabangiai didingą: vilkinčią spalvingais drabužiais, avinčią originaliais batais, su daugybe pačios kurtų ekstravagantiškų aksesuarų ir būtinai – povo plunksna ant puošnaus galvos lankelio, kuriame gali ir drugeliai, ir papūga nutūpti…

Dar mokykliniais laikais Inga, J.Jablonskio mokyklos dvyliktokė, buvo išrinkta stilingiausia moksleive. O vėliau, kai Kento dailės ir dizaino instituto studentė iš Anglijos grįžo namo, reikėjo gi būsimajai mados dizaino specialistei įnešti spalvų šoko į pilkas mūsų gatves ir pilkus mūsų protus! Eidavo Laisvės alėja versdama visus atsigręžti, pasikuždėti ir džiaugėsi – tegul, jei tik kažkam pakelia nuotaiką.

"Dabar nebesinori būti visiška papūga. Mano stilius jau brandesnis, ne toks padraikiškas, – tikina Inga, kadaise jį vadinusi estetiška eklektika. – Tuo metu, kai tokia norėjau būti, pas mus nieko nebuvo. O taip reikėjo spalvų! Dabar labiau reikia kokybės – daikto, audinio. Bet, aišku, aš visada eisiu su lankeliu ir povo plunksna – tai mano vizitinė kortelė. Kaip ir akis – turiu šios indiškos apsaugos tatuiruočių."

I.Petrikaitę kažkas yra pavadinęs žmogumi vaivorykšte – tokia ji spalvinga ir išsiskirianti. (Laimučio Brundzos nuotr.)

Nei ružava, nei pūkuota

"Džiaugiuosi, kad nebeliko blaškymosi. Labai vertinu tą vidinę ramybę ir harmoniją su savimi", – įvardija pastarojo meto būseną, į kurią atvedė ne vien solidėjantys metų skaičiai.

Pastarasis laikas Ingai pažėrė išbandymų. Pernai – sunki širdies operacija, šių metų pavasarį – dieduko (taip vadina tėčio tėtį) netektis. Vėliau – ją ištikusi stresinė epilepsija, visus sukaustęs karantinas.

"Reikia tiesiog išbūti, išsitreniruoti tą gebėjimą, – dalijasi paprastu išlikimo receptu. – Žinoma, tuo metu skauda, sunku, nepakeliama. Bet reikia išlaukti, neišsitaškyti. Tai – tik stotelė. Pastovėsi – atvažiuos autobusas ir keliausi toliau. Kalnais, kalneliais..."

Rudenį pasiekusį jubiliejų manė praeisianti tylomis. "Nepavyko, šeima ir draugai man staigmeną padarė", – juokiasi dėl to nė kiek nesupykusi jubiliatė.

Ir pasakoja apie tą rugsėjo 28-osios vakarą, kai sesuo ištempė neva tyliai kur nors pasėdėti, vėlgi neva atsitiktinai prasuko pro Senamiesčio galeriją, o ten jau visi susirinkę, saksofonas, šampanas, gėlės...

"Tada dar kartą įsitikinau, kokią nuostabią šeimą, draugus turiu, – Inga dėkoja likimui už didžiausią gyvenimo dovaną. – Mama Rita, jaunesnės seserys Ugnė ir Eglė, tėtis Raimondas, jo naujos šeimos nariai – žmona Rasa, vaikai Jurgis ir Greta – mes visi kaip kumštis. Nėra taip, kad po valandą kasdien kalbėtumės telefonu, bet jei tik kas – iškart mobilizuojamės."

Ir draugystę Inga labai vertina. Vėlgi – nebūtina kasdien nosis sukišus plepėtis, bet jei jau žmogus įkrito į gyvenimą, tai ir pasilieka.

"Nuoširdumas, tiesumas, ištikimybė. Kas dar? – svarsto paklausta, kokios savybės būtinos jos artimiausiems žmonėms. – Myliu ir vertinu tuos, kuriuos pajaučiu. Kurie, kaip ir aš, – normalūs. O aš nesu nei ružava, nei pūkuota."

O ir tiems žmonėms, kurie iš jos gyvenimo dingo, Inga vis tiek dėkinga: "Vertinu kiekvieną santykį, net ir tą, kuris sugriuvo. Be jo nebūčiau, kokia esu."

Gyvenimo mainai

Inga juokiasi turinti raganiškumo – taip vadina intuiciją, kuri jai padeda kiaurai matyti žmonių kaukes, priimti svarbius gyvenimo sprendimus.

"Šis šeštasis jausmas manyje labai stiprus. Neskaitau jokių psichologinių knygų, jos ne man. Mano psichologijos pamokos – iš gyvenimo. Jeigu išmokstu – gerai, jei neišmokstu – pakartoju. Ne kartą ant to paties grėblio užlipau, o kai net kelis kartus pakartojau, suvokiau – kažką ne taip darau, ne taip gyvenu. Tada ir bandai kitaip, kol viskas susidėlioja į savo vietas", – šypsosi optimistiškos natūros moteris, mokanti ne tik žiūrėti į priekį, bet ir pripažinti, kad gyvenime tenka nepaliaujamai augti.

Myliu ir vertinu tuos, kuriuos pajaučiu. Kurie, kaip ir aš, – normalūs. O aš nesu nei ružava, nei pūkuota.

Ir augti, ir tiesiog išgyventi ji padeda ir kitiems. Jau aštuntus metus savanoriauja emocinę paramą telefonu teikiančioje tarnyboje "Jaunimo linija".

"Tyliai darau tai, ką reikia, bet žinau, kad reikia ir kalbėti apie tai", – pripažįsta psichologinės tarnybos savanorė, kuriai lengviau dvylika valandų per mėnesį praleisti prie telefono, išklausant kiekvieną, nei pasakoti apie savo neįprastą darbą.

900 – tiek valandų Inga jau praleido konsultuodama. "Dėl ko aš ten ėjau? – gūžteli pečiais, tarsi tai būtų savaime suprantama. – Norėjau kažką atiduoti kaip dėkingumą už tai, ką pati gaunu. Na, kad būtų tokie savotiški gyvenimo mainai."

O tie mainai prasidėjo po nelaimingai pasibaigusių santykių. Bandydama nuraminti išdraskytą širdį, nutarė ne gailėti savęs, o užsiimti prasmingu darbu. Suvedė interneto paieškos laukelyje "savanorystė" ir iškart gavo atsakymą – "Jaunimo linija". Paaiškėjo, kad jau kitą dieną vyks atviros dienos.

"Vadinasi, lemta! – ir tąkart žinojo, ir vėliau visada pasikliovė tokiais lemtingais atsitiktinumais. – Atrankoje ir mokymuose kaip per sviestą viskas ėjosi. Tiesiog laiku atsidūriau reikiamoje vietoje. Aš – kaip upė. Kur man reikia, ten ir nuplauksiu. Kas mano gyvenimo knygoje parašyta – tą ir perskaitysiu."

Gelbsti nuoširdumas

Konsultuojant "Jaunimo linijoje" tenka ne tik išklausyti nusivylusius, likimo palaužtus, krizės ištiktus žmones, bet ir padėti jiems rasti išeitį. Svarbiausia čia – ne specialios psichologinės žinios, o nuoširdumas išklausiant, išgirstant, patariant. Ar neslegia atsakomybė už kitų gyvenimus?

"Tai – mano paveikslai", – sako dizainerė, kurios stichija – drabužių dekoravimas. (Laimučio Brundzos nuotr.)

"Kai kalbi iš širdies, tu tiesiog būni su tuo žmogumi. Jei kažko nežinai – prisipažįsti. Jei sugebi įvardyti problemą – atgręži į ją žmogų, tarsi į veidrodį. Ne visi šokinėja nuo tiltų. Dažniausiai tie žmonės tiesiog nori pasikalbėti, bet neturi su kuo", – atveria didžiulę vienišumo problemą psichologinės tarnybos savanorė.

Tai – įvairaus amžiaus žmonių problema. Todėl tarnyba jau turi ir "Vaikų liniją", ir "Sidabrinę liniją". "Su vaikais sunkiausia. Jiems kartais reikia net fizinę pagalbą suteikti, nukreipti į tam tikras tarnybas", – sako Inga.

Suaugusiesiems Inga dažnai sako tai, kuo ir pati tiki: kad ir kokia būtų tamsuma, šviesulys vis tiek yra. "Per ašaras žvaigždžių gali nepamatyti. Ir patekančios saulės. O ji vis tiek pateka", – primena geriausią gydytoją – laiką.

Sunkias savo konsultuojamų asmenų situacijas Inga priima ir kaip pamoką sau – galimybę kažko išmokti, leistis į gilesnį savęs pažinimą. Po trečiadienių, kai paprastai savanoriauja "Jaunimo linijoje", Ingai prireikia ir tylos, ir meditacijų, kad galėtų iš naujo atsigauti.

O didžiausia meditacija jai – kūryba. Todėl net ir į konsultacijas Inga nešasi rankdarbių – veria karoliukus arba siuvinėja. Tam juk tereikia mechaninio darbo, o vėliau, jau namie, jie sugula į kūrybiškus sprendimus.

Išbandymai mūzai

Pagal tai, kas išklota ant grindų (pagaliau apžiūrime, kas ten už tos sofos), dabar Ingai – pats kūrybos pikas. "Ta mūza labai pakutena, kai žmonės tavo darbų nori", – juokiasi menininkė, šiandieninius savo darbus vadinanti paveikslais ant drabužių.

Ir išties ant grindų išdėlioti ketveri marškiniai, ant kurių jau pridaigstyta ar tiesiog uždėta nepaprasto grožio kūrinių. Nepavadinsi jų nei papuošalais, nei aplikacijomis – kurdama drabužių apdailą menininkė tiesiog tapo aksesuarais.

"Nesuprantu, iš kur tai atsiranda. Užeina banga – ir sukuri. Kartais daiktas mėnesių mėnesiais praguli – niekaip nepakyla rankos. O kartais atneša kas nors kokią džinsovkę, ir iškart žinau, ką su ja padarysiu", – nė nebando ieškoti kūrybos receptų originalaus dizaino kūrėja.

Tada viskas, ko reikia, turi būti po ranka: spalvingos plunksnos, dirbtinės gėlės, stiklo karoliukai, kristalai, įvairios metalinės detalės, tekstilinės juostelės, kutai, maži suvenyrai... Jokių eskizų, jokių išankstinių planų – viskas mūzos rankose.

Vieno tik nesuprantu: kaip absoliučiai menininkės bruožų Inga susidomėjo verslo adminstravimu?!

"Ooo, aš dar ir teisininke norėjau būti. Tai buvo toks nebrandus pasidavimas ano meto fonui", – sako turėdama galvoje prestižines ir duoną garantuojančias studijas.

Tada paskui populiarias verslo studijas nusekė net į Ameriką. Laimė, kad į rankas pakliuvo specialybės atitikimo testas. "Paaiškėjo, kad tikslumo manyje – nulis, o vaizduotė per kraštus liejasi", – to meto atradimas tik patvirtino tai, ką ir pati žinojo. Tačiau studijų pusiaukelėje nemetė – pasirinko tokią programą, kad galėtų pereiti į meninės pakraipos aukštąją mokyklą.

"Gerai, kad tos studijos buvo platesnės, matematika neįspendė į kampą. O kai jau išvažiavau mokytis į Kento dailės ir dizaino institutą, jau mokiausi tai, ko tikrai norėjau", – džiaugiasi laimingai užsibaigusiomis profesinėmis paieškomis.

Nors ir matematika gyvenime pravertė. "Visi kažkodėl galvoja, jei jau menininkė, tai ant debesų sėdi. O aš labai netgi žemiška, – juokiasi Inga, save vadinanti normalia menininke. – Ir praktiška esu, ir pinigus skaičiuoti moku."

Namuose – ir altorėlis

Namus, kuriuose gyvena jau trejus metus, Inga įsirengė irgi gerai viską apgalvojusi: jei grindys po virtuvės sala – tai netepios, jei sieninės spintos ir spintelės – kad viskas tilptų.

Todėl, kai veda per savo meniškas valdas, viskas – kaip kokioje paslapčių skrynelėje: iš sieninės spintos stalčiaus išvažiuoja darbastalis, atsivėrus siaurutės nišos durims, tarsi batų parduotuvėje pasimato galybė porų.

O patys sprendimai išduoda menišką namų šeimininkės sielą. Štai geros bičiulės menininkės Jūratės Rekevičiūtės sagės ir nebenešiojami mamos auskarai virto durų ir stalčių rankenėlėmis.

"Viskas turi būti taip, kad ne tu namams, o jie tau tarnautų. Turi būti ir patogu, ir jauku", – išduoda svarbiausią principą, kurio laikėsi negyvenamą palėpę paversdama išskirtiniu būstu. Net ir susisiekimas čia neįprastas – laiptais nepakilsi. Į patį namų viršų užkelia liftas, kuris labai praverčia ir kaip tranporteris.

"Apačioje gyvena mano sesė. Susiskambiname: "Turi miltų?" Įdeda į liftą pakelį, paspaudžia mygtuką, kad pakiltų, o aš viršuje iš lifto pasiimu", – juokiasi pasakodama apie buities racionalizaciją.

Namuose – daug hortenzijų, jos Ingos mėgstamiausios. Tiesa, dirbtinės. "Jos – kas kita, galiu ir papuošalams panaudoti. O gyvos – ne kokia iš manęs gėlių augintoja..." – be koketavimo pripažįsta su augalais nedraugaujanti.

Bet eglutę, kurią puošė per Kalėdas įsikėlusi į naujuosius namus, – išsaugojo. Jau trečius metus ją puošia – net ir spyglius pametusią. "Visi stebisi, bet sako, kad man tinka", – šypsosi nepaprastų namų šeimininkė.

Yra juose ir altorėlis. "Kas rytą padėkoju už tai, ką turiu", – sako Inga, čia sudėjusi močiutės kryželį, šventintos duonos gabalėlį, švytuoklę, visokių širdžiai brangių niekučių. Žinoma, ir žvakutė stovi – mėgsta ją uždegusi su savo mintimis pabūti.

I.Petrikaitę kažkas yra pavadinęs žmogumi vaivorykšte – tokia ji spalvinga ir išsiskirianti. (Laimučio Brundzos nuotr.)

Klausytis širdies

Gundau pašnekovę atverti kūrybinius planus. Gal parodą ruošia? "Jei paroda prasminga, tada – taip, o jei tiesiog paroda – kam?" – perklausia menininkė, pastarąjį kartą subūrusi savo kūrybos gerbėjus į išties ypatingą parodą.

Prieš dvejus metus pristačiusi paveikslų seriją "Aš esu Ji", I.Petrikaitė visas vakaro metu surinktas lėšas paskyrė Nacionalinės krūties vėžio asociacijos projektui "Ir gyvenimas tęsiasi". Šiam vakarui Inga sukūrė ir sagių su krūties vėžio prevencijos simbolika – rožiniu kaspinėliu.

"Jei galėčiau, norėčiau visą laiką užsiimti labdara, – išduoda savo giliausią troškimą. – Šiaip parodyti neturiu ką. Mano paveikslai puošia erdves – tarnauja žmonėms, papuošalai džiugina moteris – gyvena savo gyvenimą, o man dėmesio nereikia."

Inga neneigia – ją labai išvargina organizaciniai darbai. Net ir socialiniuose tinkluose, kuriuose stengiasi reklamuotis daugelis kūrėjų, nesiplėšo. "Nei aš dedu tų nuotraukų, nei stebiu, kas kokį patiktuką uždeda", – sako Inga, vis dėlto kiekvieną savo darbą nufotografuojanti sau.

Juolab neskaito jokių komentarų. Žino lietuvių pomėgį padžiūgauti, kai kaimyno troba dega, todėl ir stengiasi atsiriboti nuo beprasmių pasisakymų.

"Kam apkrauti save tuo, kas išderina? Be to, man nerūpi, kaip ten tuose feisbukuose ir instagramuose visi labai gražiai gyvena. Juk ne visi taip gyvena. Tai kam į tai gilintis?" – net kelis retoriškus klausimus pateikia I.Petrikaitė, ir gyvenime, ir kūryboje išmokusi klausytis tik savo širdies.

„Esame paskaičiavę, kad vieno savanorio apmokymai ir išlaikymas mums kainuoja maždaug 700 eurų metams. O kiekvienas savanoris be galo svarbus – per parą sulaukiame daugiau nei 100 kreipimųsi, į kuriuos siekiame visada atsiliepti“, – teigia nemokamą emocinę paramą visą parą teikiančios „Jaunimo linijos“ vadovė Greta Laukaitienė.

Pasaulį sukausčiusi koronaviruso pandemija – iššūkių metas ir „Jaunimo linijai“: rekordiškai išaugo vidutinė skambučių trukmė ir gyvybiškai trūksta savanorių bei lėšų jiems apmokyti.

Brangiausiai parduotas Algio Kriščiūno paveikslas

Kaip ir pernai, rangiausiai buvo parduotas ilgamečio „Jaunimo linijos“ draugo Algio Kriščiūno paveikslas „Treat me like a flower“. Dosnus pirkėjas už šį meno kūrinį nepagailėjo 3000 eurų.

Pernai menininko kūrinys „I Made This Lake From Joy And Sadness“ buvo parduotas už 3.100 eurų. Idėja rengti paramos aukcioną būtent ir kilo, kai „Jaunimo linija“ gavo šio menininko darbą.

Vienos perspektyviausių Lietuvos menininkių, jaunosios kartos tapytojos Kristinos Ališauskaitės darbas „Vienas iš jų“ tapo antru brangiausiu įsigytu meno kūriniu. Paveikslo vertė nuo pradinės kainos pakilo net 500 eurų ir buvo įsigytas už 1800 eurų.

„Jaunimo linijos” biuro sieną puošęs įspūdingo dydžio tapytojo Aleksandro Nazimovo paveikslas „Šeima“ buvo įsigytas už 1000 eurų. O jau antrąjį savo paveikslą padovanojusio menininko Artūro Braziūno aliejumi ant drobės nutapytas „Marsas ir Venera“ parduotas už 850 eurų.

Knyga su prezidento autografu – karščiausias aukciono taškas

Jau antru metus iš eilės labdaros aukcionui dovanojamos prezidentų knygos sulaukia didelio aukciono dalyvių susidomėjimo. Šiais metais „Jaunimo linijos” aukcionui buvo padovanota fotografijų knyga „Prezidento Valdo Adamkaus misija 2004-2009“, skiriama Valdo Adamkaus antrajai kadencijai pažymėti su prezidento dedikacija „Jaunimo linijos“ veiklą parėmusiam pirkėjui.

Fotografijų rinkinio kaina pakilo net 7 kartus, daugiausiai kartų aukcione. Riboto tiražo knygą pirkėjas įsigijo už 700 eurų.

Pernai dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana „Jaunimo linijos“ veiklai paremti dovanojo retą, mažo ir itin riboto tiražo knygą iš savo kolekcijos, kuri buvo parduota už 1 400 eurų.

Pokalbiai iš širdies – visą parą 

„Jaunimo linija“ – viena didžiausių, progresyviausių ir skaidriausių nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje, turinti padalinius Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje bei skyrių Skuode. Per 300 savanorių visoje Lietuvoje prisideda prie visą parą teikiamos emocinės paramos telefonu, elektroniniais laiškais ir internetiniais pokalbiais.

Vien praėjusiais metais „Jaunimo linijos“ savanoriai atsiliepė į 48 841 skambučius, įvyko 2 858 pokalbiai internetu ir buvo atsakyta į 1 022 laiškus. Tačiau dėl savanorių trūkumo galima atsakyti tik į 70 proc. visų kreipimųsi.

Kaip tik šiuo metu "Jaunimo linija" ieško naujų savanorių – tų, kurie gali ir nori įprasminti savo laiką. Lauryna Vilutytė dar šešiolikos atėjo į "Jaunimo liniją". Kadangi į savanorius priimama nuo aštuoniolikos, Lauryna dvejus metus padėjo organizuoti renginius ir kitaip prisidėjo prie linijos veiklos, o sulaukusi pilnametystės tapo ir emocinės paramos savanore.

– Kuo prasminga "Jaunimo linijos" veikla, ar tikrai vien pokalbiu galima nuraminti žmogų, suteikti jam vilties?

– "Jaunimo linijos" veikla yra prasminga iš begalės perspektyvų. Pirmiausia, tikiuosi, ji prasminga skambinantiems, ieškantiems klausančios ausies – juk tai ir yra mūsų pirminė pareiga. Antra, manau, ji prasminga mums patiems, savanoriams. Kad galėtume klausyti skambinančių, mes daug mokomės. Ši veikla daugumą mūsų atveda į nebesustojančio mokymosi ir savęs pažinimo kelią.

Tikiu, kad "Jaunimo linijos" veikla yra naudinga ir mūsų savanorių šeimos nariams. Augdami ir vis daugiau pažindami save tampame sąmoningesni, geriau išmokstame kalbėtis ir su savo artimaisiais,  ir su skambinančiais. Taip susidaro užburtas ratas. Mes mokomės, kad padėtume kitam, tai darydami daugiau sužinome apie save, dalijamės savo žiniomis su artimaisiais ir juos atvedame į savęs pažinimo kelią.

Esu įsitikinusi, kad vien pokalbiu galima nuraminti žmogų. Juk žodžiai turi magišką galią, kartais jie žeidžia labiau nei peilis, o kartais gydo geriau nei bet koks vaistas. Didžioji dalis mūsų vidinio skausmo, mūsų sunkumų ir kyla iš žodžių. Kartais tie žodžiai yra pasakomi mūsų pačių sau, o kartais – artimųjų ar net nepažįstamų žmonių gatvėje, parduotuvėje, dar kitur. Po tokių žeidžiančių pokalbių su savimi ar kitais reikia gydančio ir raminančio pokalbio su kažkuo, o tai gali būti "Jaunimo linijos" savanoris.

– Ką pati gauni iš savanoriavimo?

– Kiekvieną kartą budėdama prisimenu, kaip žmogiška yra jausti visus jausmus, kaip žmogiška yra susidurti su sunkumais. Kai budžiu, ir aš jaučiuosi nevieniša. Kiti savanoriai ir mokytojai palaiko, paskatina ir padrąsina visais įmanomais atvejais ir aplinkybėmis.

Kad žmonės Lietuvoje daugiau kalbėtų vienas su kitu ir labiau rūpintųsi savo emocine sveikata, reikėtų nuoširdumo.

– Kokios dažniausios temos, kuriomis į "Jaunimo liniją" kreipiasi žmonės?

– Dažniausiai į "Jaunimo liniją" kreipiamasi dėl santykių. Tai gali būti romantiniai, šeimos santykiai – su artimaisiais, tėvais, broliais, sesėmis, santykiai su mokytojais, dėstytojais, bendrakursiais ar, galų gale, santykis su pačiu savimi. Manau, žodis "santykiai" apima didelę dalį mūsų gyvenimo, juk iš tiesų dauguma mūsų nesame įpratę laiko leisti vieni. Dirbame, mokomės, einame į parduotuvę ar bendraujame su artimaisiais – visada esame apsupti kitų. Iš to ir kyla nemažai sunkumų ar nesusipratimų.

– Ar gali prisiminti labiausiai sukrėtusį pokalbį, ar tokį, po kurio pasijutai labai laiminga?

– Vienas labiausiai įstrigusių pokalbių buvo su vaikinu, išgyvenusiu skyrybas su ilgamete partnere. Kalbėjome labai vėlai naktį. Iš pirmų sakinių buvo lengva suprasti, kaip daug reiškė toji mergina vaikinui, mūsų pokalbio metu vaikštančiam palei upę. Man buvo neramu, kad, atsidavus tokiems stipriems ir svarbiems jausmams, vaikinas nepasielgtų spontaniškai ir nebandytų atimti sau gyvybės. Mes susitarėme, kad mūsų pokalbio metu jis bus saugus ir atsargus. Ir tada kalbėjome. Kalbėjome apie tą patį, kone tais pačiais sakiniais, ratais sukomės ir kartu išgyvenome skyrybas gal 30 kartų. Pokalbio pabaigoje jis pasakė maždaug taip: "Aš paleidau ją, ačiū, kad buvai kartu." Manau, tai tik eilinį kartą man įrodė, kad magiškų žodžių nėra, reikia išbūti su savimi, nesijausti vienišam ir viską pavyks ištverti. Tad net ir toks pokalbis, primenantis užsikirtusią plokštelę, gali  išlaisvinti mūsų sielas nuo skausmo, kančių, blogų minčių.

– Ką reikėtų daryti, kad Lietuvoje žmonės daugiau kalbėtų vienas su kitu ir daugiau skirtų dėmesio savo emocinei sveikatai?

– Manau, šis klausimas nėra iš lengvųjų. Mes visi bijome kalbėti, nes kalbėdami pasakome tiesą ir tai daro mus silpnus, pažeidžiamus. Kalbėdami nebetenkame savo kaukių, kurias mėgstame užsidėti ir vaidinti kažką, kuo nesame giliai širdyje. Kad žmonės Lietuvoje daugiau kalbėtų vienas su kitu ir labiau rūpintųsi savo emocine sveikata, reikėtų nuoširdumo. Kiekvieną kartą kalbant su šeimos nariu, draugu, drauge ar bendradarbiu reikėtų būti nuoširdžiam. Nuoširdumas gali atverti daug kelių. Nuoširdumas yra užkrečiamas. Pabūsime atviri, ir kitas atsivers, tada nebesijausime tokie vieniši.