Pasak Tautinių kultūrų centro direktorės Jelenos Butkevičienės, Lietuvių kalbos dienos čia minimos kasmet. Šioms dienoms skiriamas ypatingas dėmesys, taip pat kartu minimos ir valstybinės šventės. Šį kartą buvo paminėta ir Vasario 16-oji.

„Lietuvių kalbos dienos minimos kiekvienais metais, bet šiemet buvo minima ypatingai, nes susirinko visų sekmadieninių mokyklų auklėtiniai kartu su mokytojais. Padarėme vieną bendrą programą, kuri buvo tikrai spalvinga, susirinko pilna salė žiūrovų. Skambėjo eilės, dainos ir lietuvių kalba, ir gimtąja“, – pasakojo J. Butkevičienė.

Lietuvių kalbos dienos minimos kiekvienais metais.

Baltarusių ir ukrainiečių mokyklų auklėtiniai prieš prasidedant renginiui salę papuošė savo piešiniais. Piešinių tematika – Vasario 16-oji ir lietuvių kalba.

Mokytoja Nadia Solodenko, kuri atvyko iš Ukrainos ir įsiliejo į sekmadieninės ukrainiečių mokyklos veiklą, pagamino „paukščių“, ant kiekvieno jų buvo užrašytas žodis, pavyzdžiui, tauta, kultūra, tradicijos, nepriklausomybė, drąsa.

„Pasiūlėme vaikams dalyvauti viktorinoje. Turėjome klausimų apie Lietuvą, kalbą, istoriją. Tikrai džiugino vaikų žinios, jie atsakinėjo į klausimus, į kuriuos ir suaugusiesiems būtų sudėtinga atsakyti, bet vaikai puikiai įveikė užduotis“, – tikino J. Butkevičienė.

Jelena Butkevičienė. Vytauto Petriko nuotr.

Antradienio vakarą Tautinių kultūrų centre taip pat vyko Vasario 16-ajai skirtas renginys-koncertas „Tai mūsų mylima Tėvynė, tai mūsų žemė – Lietuva“, skirtas Lietuvos nepriklausomybės dienai. Koncertavo Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos auklėtiniai.

Kitą savaitę, minint Rusijos invazijos į Ukrainą metines, Tautinių kultūrų centras lankysis Ukrainiečių kultūros ir švietimo centre „Rodyna“.

„Susitiksime su ukrainiečių bendruomene ir pabendrausime, gal sužinosime, kokie yra poreikiai ir kuo galėtume visi kartu padėti, kartu palaikydami ir čia esančius ukrainiečius, ir tuos, kurie yra tėvynėje“, – pažymėjo J. Butkevičienė.

Kovo 6 d. šiame centre vyks dar vienas renginys, skirtas lietuvių kalbai.

„Dalyvaus ukrainiečiai, kurie mokosi lietuvių kalbos. Jie deklamuos eiles, pasakos apie save, Klaipėdos kraštą lietuviškai. Tai bus išskirtinis renginys „Kas moka žodį, randa kelią“, – sakė J. Butkevičienė.

Šie kursai Tautinių kultūrų centre gausiai buvo lankomi ir pernai, tad nuspręsta veiklą pratęsti.

Minėto centro direktorė Jelena Butkevičienė teigė, kad daugiau grupių šiuo metu neorganizuojama dėl tam tikrų klausimų, susijusių su finansavimu. Juos išsprendus, grupių atsirastų daugiau, kadangi poreikis – didelis.

Jau keletas kurso lankytojų išlaikė ir gavo pažymėjimus, o viena jau turi ir kvalifikuotą darbą, dirba vaistinėje.

„Kol kas renkame tik dvi grupes, kadangi dar nepatvirtintos projektų paraiškos ir nežinome, koks bus finansavimas. Pateikėme ataskaitas ir gavome šiais metais pasiūlymą vėl organizuoti. Mūsų ataskaitos buvo įvertintos teigiamai, susitvarkėme su užduotimi, kuri buvo mums pavesta Lietuvių kalbos komisijos“, – sakė J. Butkevičienė.

Tad, anot jos, kovą, kai Lietuvių kalbos komisija patvirtins reikiamas paraiškas, bus organizuojamos dar kelios papildomos grupės. Jos dirbs du kartus per savaitę po dvi akademines valandas.

Jelena Butkevičienė / Klaipėdos tautinių kultūrų centro nuotr.

O nuo vasario pamokos vyks vieną kartą per savaitę trečiadieniais abiem grupėms – pradedantiesiems ir pažengusiems bus skirta po dvi akademines valandas. Vienoje grupėje daugiausia gali mokytis iki 22 žmonių.

„Poreikis yra ir pasiekimai yra. Jau keletas kurso lankytojų išlaikė ir gavo pažymėjimus, o viena jau turi ir kvalifikuotą darbą, dirba vaistinėje. Ji mokėsi lietuvių kalbos ne tik šituose kursuose. Į programą integruojame įvairias veiklas – pažintis su kraštu, ekskursijas, aplankome kultūros įstaigas, turime įvairių edukacijų“, – privalumus vardijo J. Butkevičienė.

Pinigų skyrė JAV

Iš devynių atvykėlių dviejų amžius siekia iki šešerių metų, o septyni patenka į 18–64 metų amžiaus grupę.

Skaičiuojama, kad per savaitę (lapkričio 6–12 d.) į Klaipėdą atvyko 44 Ukrainos piliečiai. Prieš tai buvusią savaitę – 24 asmenys.

Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos „Carito“ koordinatorė Aurelija Lipskė sakė, kad ukrainiečiai uostamiestyje užsiima įvairiomis veiklomis, gauna ne tik psichologinę ar dvasinę pagalbą, bet ir nemokamų konsultacijų, be to, nemaža dalis mokosi lietuvių kalbos.

„Šiuo metu vykdome JAV ambasados projektą. Amerikos vyriausybė skyrė mums pinigų. Jų dėka įdarbinome ukrainietę koordinatorę, kuri, man padedant, daugiausia dirba su ukrainiečiais. Projekto pagalba ukrainiečius mokome lietuvių kalbos, tą darysime visus metus. Taip pat jie turi galimybę nemokamai konsultacijai su psichologu ir susitikti dvasiniam pokalbiui su mūsų parapijos kunigu“, – apie veiklų spektrą pasakojo pašnekovė.

Skaičiai – mažesni

Kartą ar du per mėnesį vykdomos įvairios veiklos ir su mažaisiais ukrainiečiais, paaugliais. Tėveliams siūlomos psichologinės paskaitos, parama.

„Į „Caritą“ jie ateina kasdien. Yra susidariusi bendruomenė, žmonės ateina pasiimti daiktų, rūbų, higienos priemonių. Per savaitę apsilanko nuo 50 iki 100 ukrainiečių. Ši pagalba skirta tam, kad būtų galima juos pakalbinti, paklausti, kaip jiems sekasi, patarti, padėti, suteikti socialines konsultacijas. Tarp jų kartais sklinda įvairiausių gandų apie gyvenimą Lietuvoje“, – užsiminė A. Lipskė.

Anot jos, žvelgiant į srautus, jie – žymiai mažesni, negu buvo karo pradžioje.

„Naujų žmonių per savaitę pas mus ateina kartais 5, kartais 10, kartais 20. Kurį laiką dirbome registracijos centre, būdavo dienų, kai atvažiuodavo apie 100 ar 200 per dieną. Dabar tie skaičiai sumažėję“, – kalbėjo A. Lipskė.

Jelena Butkevičienė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Šeima išvyko į Suomiją

Klaipėdos tautinių kultūrų centro vadovė Jelena Butkevičienė pastebėjo, kad ukrainiečių, norinčių išmokti lietuviškai, skaičius smarkiai išaugo. Tačiau žvelgiant į bendrą situaciją, grįžimo atgal į Ukrainą ar kitas šalis tendencija vis dėlto yra.

Tai, kad vyksta emigracija, taip pat pastebime.

„Jeigu kalbėsime apie srautą, palyginus su praėjusiais metais, jis nesumažėjo. Kalbos poreikis didėja. Kai rugpjūtį pradėjome grupių formavimą, tikrai ne visi pateko į kursus dėl to, kad jau buvo perpildytos grupės. Tai, kad vyksta emigracija, taip pat pastebime. Tie, kurie pradėjo lankyti lietuvių kalbos kursus rugsėjį, kažkiek jų jau nebelanko dėl to, kad išvyko arba atgal į Ukrainą, arba į kitas šalis. Žinau keletą šeimų, kurios išvyko gyventi į Suomiją arba dar toliau“, – pažymėjo pašnekovė.

Į Tautinių kultūrų centrą atvykę ukrainiečiai džiaugiasi turėdami progą susitikti su savo tautiečiais, ne tik ko nors išmokti, bet ir pabendrauti. Be to, jie noriai įsitraukia ir į Klaipėdos bendruomenę, dalyvauja įvairiuose renginiuose.

Praėjusią savaitę, kartu su vokiečių bendruomene, jie dalyvavo šv. Martyno eisenoje, nešėsi savo pačių gamintus žibintus.

„Jie ne tik savo tradicijas puoselėja, bet ir integruojasi į Klaipėdos miesto kultūrinį gyvenimą. Jiems nėra nedrąsu ateiti į kokią nors erdvę ir būti kartu su kitais. Jie neužsidaro tik savo erdvėje. Ukrainiečiai labai imlūs, jiems viskas labai įdomu“, – akcentavo J. Butkevičienė.

Klaipėdoje jaučiasi saugūs

Direktorė taip pat sakė, kad baimės tarp ukrainiečių, kokia buvo karo pradžioje, nebėra. Jie Klaipėdoje jaučiasi saugūs ir džiaugiasi galimybėmis.

„Bebaigiant šių metų programą, turėsime praktinį vieno mėnesio kursą, į jį įeis lankymasis kultūros įstaigose, paslaugų sektoriuje – savivaldybėje, Užimtumo tarnyboje, „Sodroje“. Ten turėsime ekskursijas, jie pamatys, kaip dirba įstaigos. Taip pat eisime į Klaipėdos dramos teatrą, Koncertų salę, Etnokultūros centrą ir Prano Domšaičio galeriją. Apsilankymai skirti tam, kad jie savo gebėjimus, kuriuos jau turi ir kuriuos įgijo pamokų metu, galėtų praktiškai pritaikyti“, – sakė J. Butkevičienė.

Susitikimai vyks du kartus per savaitę, po tris akademines valandas.

Šiemet sukako 700 m. nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sąjungos su totoriais sudarymo ir bendros lietuvių ir totorių kovos su Kryžiuočių ordinu.

Ta proga Seimas 2021-uosius paskelbė Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Klaipėdoje ta proga dar pernai intensyviai ruoštasi įspūdingai totorių nacionalinei šventei – europiniam sabantujui.

Totoriškai "sabantuj" reiškia plūgo šventę. Pasibaigus pavasario darbams, ją švenčia visame pasaulyje gyvenantys totoriai.

Pagrindinis šventės akcentas yra tradicinės sporto varžybos – žirgų lenktynės, kurašas (totorių imtynės), lenktynės maišuose ir kitos rungtys.

Tradicinės vaišės: arbata, sriuba šurpa (verdama iš naminių makaronų, avienos, daržovių, žalumynų). Saldusis patiekalas – kepinys čak čak.

Sabantujus neturi tikslios kalendorinės datos. Paprastai trunka nuo birželio 15 iki liepos 1 d., tačiau Klaipėdoje šventė vyks kiek vėliau – rugpjūčio 14-ąją.

"Renginys planuotas birželio 6 d., tačiau dėl tuo metu dar nepasibaigusio karantino renginį teko nukelti į rugpjūčio vidurį. Be to, šitas sabantujus dėl tų pačių priežasčių nebus didžiausias, kaip planuota. Iš visos Europos svečių irgi nebus, bet renginys tikrai įvyks ir jis bus surengtas Vasaros estradoje", – pasakojo Klaipėdos tautinių kultūrų centro direktorė Jelena Butkevičienė.

Jelena Butkevičienė: renginys tikrai įvyks ir jis bus surengtas Vasaros estradoje.

Iš Tatarstano buvo planuota atvežti kilnojamąjį tradicinį totorių kaimelį, kuriame šventės metu svečiai turėjo būti vaišinami nacionaliniais patiekalais, būtų pristatomi totorių amatai, tačiau viso to nebus dėl nesibaigiančios pandemijos.

Pagal 2011 m. gyventojų surašymą, Lietuvoje gyveno 2 793 totoriai.

Gausiausios totorių bendruomenės yra įsikūrusios Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Vilniaus, Alytaus, Trakų, Varėnos rajonuose.

Pasaulyje totorių yra apie 8 mln.

Jelenos darbas neliko nepastebėtas ir Seime, kur, minint Tarptautinę tolerancijos dieną, jai buvo įteikta padėka "Už tautinių bendrijų telkimą Klaipėdos krašte". Už nuoširdų atstovavimą tautinėms mažumoms, gyvenančioms uostamiestyje, puoselėjamą kultūrą ir tradicijas ji pretenduoja tapti Metų klaipėdiete.

Apie darbą

J.Butkevičienė atliko nemenką darbą po Tautinių kultūrų centro stogu subūrusi įvairių tautybių atstovus – armėnus, azerbaidžaniečius, baltarusius, lenkus, rusus, totorius, ukrainiečius, latvius, žydus, vokiečius. Ir šis sąrašas toli gražu nebaigtinis – centro durys atviros visiems. Čia organizuojami lietuvių kalbos kursai, veikia tautinių mažumų sekmadieninės mokyklėlės, kuriose vaikai mokosi savo protėvių kalbų. Taip pat organizuojami įvairūs renginiai, festivaliai, į kuriuos įsitraukia šimtai ir net tūkstančiai žmonių. Tačiau pati J.Butkevičienė kukli ir visų nuopelnų prisiimti vien sau nenori. Ji nenustoja dėkoti atsidavusiems kolegoms, bendraminčiams ir tiems žmonėms, kurie kiekvieną dieną yra šalia bei padeda versti kalnus. Būtent jie yra didžiausia Jelenos ir Klaipėdos tautinių kultūrų centro stiprybė.

"Dirbu mylimą ir įdomų darbą, kiekviena diena man atneša kažką naujo ir yra savotiškas išbandymas. Prieš vadovavimą Tautinių kultūrų centrui buvau mokytoja, tačiau džiaugiuosi priėmusį iššūkį ir pakeitusi veiklą, nes tai davė gerų rezultatų", – kalbėjo veikli moteris.

Jos žodžiais, pagrindinė centro misija – išvengti bet kokių politikavimų tam, kad visų tautų žmonės čia jaustųsi jaukiai.

Apie šeimą

Pati didžiausia vertybė J.Butkevičienei yra šeima. Jos vyras Marius – taip pat muzikas, su kuriuo studijavo ir anksčiau dirbo "Smeltės" vidurinėje mokykloje. Todėl nenuostabu, kad daugiau kaip dvidešimt metų kartu esanti pora turi daug bendro. Namuose drauge su jais muzikuoja ir šešerių dukrytė Liepa, kuri itin džiaugsmingai reaguoja į mamą scenoje, didelį įspūdį jai padarė ir mamos dalyvavimas Metų klaipėdietės rinkimuose.

"Liepa jau greitai pradės lankyti mokyklą. Ji yra gimusi Mokytojų dieną, tad pajuokaujame, kad šeimoje yra du mokytojai ir vienas mokinukas. Mus su vyru jungia bendri interesai ir pomėgiai, labai džiaugiuosi savo šeima ir dukrytės pasiekimais", – sakė pašnekovė.

Apie Klaipėdą

Jelenos šaknys – slaviškos. Jos mama gimė Klaipėdoje, o tėtis yra atkeliavęs į Lietuvą iš svetur. Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad Klaipėdoje, palyginti su kitais Lietuvos miestais, daug skirtingų tautų. Moteris, čia gimusi ir baigusi aukštąjį mokslą, nusprendė būtent šiame nuostabiame mieste kurti savo ateitį.

Apie pomėgius

Nuo šešerių muzikuojanti J.Butkevičienė šio meno mokėsi apie aštuoniolika metų. Pirmiausia mokykla, paskui konservatorija ir universitetas. Ir iki šiol ji neapleidžia muzikos – vadovauja Klaipėdos jaunimo centro rusų vokaliniam ansambliui "Lel", kuriam priklauso įvairaus amžiaus vaikai.

Kaip pati sakė, be dainos J.Butkevičienė negalėtų gyventi.

"Pradėjusi dirbti Tautinių kultūrų centre negalėjau nedainuoti. Šis ansamblis yra mano hobis, džiaugiuosi, kad jį turiu. Savotiškai leidžia prisiliesti ir nepamiršti kitos mano dalies. Nuo šešerių mokiausi muzikos ir iki šiol tai yra pagrindinis mano dvasinis šaltinis, iš kurio semiuosi energijos, gerų emocijų. Pati kuriu muziką, kad liaudies dainos suskambėtų šiuolaikiškai. Daina – tai siela, kaip ją pateiksi ir atliksi, taip tave priims kiti", – įsitikinusi klaipėdietė.

Dar vienas jos pomėgis – keliavimas.

"Vasarą visa šeima, mano ir vyro tėvai, savaitei ar dviem leidžiamės į kelionę po Lietuvą. Atrandame vis naujų kampelių. Šiemet Lietuvos šimtmečio proga planuojame ekskursijas ir su sekmadienines mokyklėles lankančiais vaikais, kad jie taip pat pamatytų tuos gražius kraštus, kuriuose esu buvusi", – užsiminė pašnekovė.

Gyvenimo kredo

Mokiniams ir savo dukrytei J.Butkevičienė nuolat primena, kad su žmonėmis reikia elgtis taip, kaip norėtum, kad jie su tavimi elgtųsi.

Apie Metų klaipėdietę

Metų klaipėdietės rinkimuose J.Butkevičienė dalyvauja pirmą kartą ir neslepia, kad ši žinia jai buvo labai netikėta.

"Priimu tai kaip visos bendrijos penkerių darbo metų įvertinimą. Sutinku, kad vienas žmogus gali daug, tačiau tik šalia savęs turėdamas palaikymą ir gerą komandą, o tokią aš tikrai turiu. Ir ji tik plečiasi", – su šypsena veide užbaigė J.Butkevičienė.

Plūsta ukrainiečiai

– Klaipėdos tautinių kultūrų centrui – beveik šešeri. Kiek tautinių bendrijų šiuo metu priklauso įstaigai?

– Pradėjome veiklą renovuotose patalpose, gražioje vietoje, pačiame miesto centre. Šalia mūsų nuostabi gamta – Skulptūrų parkas. Galima sakyti, kad gyvename pagal metų laikus, renginiai vyksta ir žiemą, ir vasarą. Ne veltui kažkada čia veikė kavinė "Metų laikai". Pagal tautų įvairovę turime dešimt bendrijų – armėnų, azerbaidžaniečių, baltarusių, lenkų, rusų, totorių, ukrainiečių, latvių, žydų, vokiečių. Nuo susikūrimo pradžios jų tiek ir išliko. Bendrijų yra dar daugiau – po kelias rusų, ukrainiečių. Šiuo metu į Klaipėdą plūsta ukrainiečių banga, vieni įsidarbina vietinėse įmonėse, kiti kuria savo verslus. Kalbant apie žmonių skaičių, tokios statistikos nėra ir, ko gero, niekada nebus, nes narių tik daugėja. Neseniai prie paminklo vieningai Lietuvai "Arka", kur vyko festivalis "Tautinių kultūrų diena", susirinko daugiau kaip 5 tūkst. žmonių. Atėjo ne tik bendruomenių nariai, bet ir kiti klaipėdiečiai. Tai ir yra vienybė.

– O kokių dar bendrijų netolimoje ateityje galėtų atsirasti?

– Poreikis kurtis naujoms bendruomenėms tikrai yra. Po mūsų šeštojo jau minėto festivalio "Tautinių kultūrų diena" į Klaipėdą iš Vilniaus buvo atvažiavę kazachų bendruomenės atstovai, kurie Klaipėdoje susirado savo tautiečius. Tikimės, kad greitai ši bendrija atsiras ir uostamiestyje. Teiraujasi ir moldavų tautos atstovai. Tačiau bet kuriam darbui pradėti reikalingas stiprus lyderis, kartais jų trūksta. Neabejoju, kad tai tik laiko klausimas. Juolab kad visame pasaulyje žmonės daug keliauja, o atvykusieji į mūsų miestą kreipiasi į centrą, ieško savo tautiečių.

– Ko labiausiai atvykę žmonės pasigenda Lietuvoje?

– Jie nori susirasti savus, pabendrauti, išlaikyti bendrystę, kartu leisti laiką. Taip pat išmokti lietuvių kalbą. Nuo pat pirmųjų Klaipėdos tautinių kultūrų centro veiklos metų organizuojame lietuvių kalbos kursus. Iš pradžių atvykėliai ateina į pamokas, paskui – į renginius ir galiausiai – į pačias bendrijas.

Klesti rusų kalba

– Ar į besikuriančių bendrijų sąrašą patenka ir romai? Jų Klaipėdoje – irgi nemažai.

– Planuose yra ir romų bendrija, pirmieji žingsniai šiuo klausimu jau padaryti. Tai praturtintų Klaipėdos miesto tautinių bendrijų kultūrinį gyvenimą. Dialogas vyksta, ir tikimės gerų rezultatų.

– Apie vadinamuosius čigonus sklando įvairūs stereotipai. Kaip yra iš tiesų?

– Tai įdomūs, geranoriški, kiek savotiški žmonės. Su jais tikrai niekada nebus nenuobodu. Štai festivalyje dalyvavo du romų kolektyvai iš Lietuvos – Panevėžio ir Vilniaus. Tai tauta – verta pagarbos. Kaip ir bet kuri kita.

– Ar užsieniečiai neišsigąsta mūsų sunkios kalbos?

– Ne. Jiems kalba labai svarbi. Neseniai buvo įdomus atvejis – kartą paskambino moteris, panorusi užsirašyti į lietuvių kalbos kursus. Kalbėjo rusiškai. Lietuvoje gyvena apie penkerius metus. Pakvietėme ją atvykti į centrą. Didžiausia problema ta, kad lietuviškai ji supranta, bet pasakyti nemoka, nors dirba aplinkoje, kurioje – vieni lietuviai. Regis, galėtų su kolegomis kalbėtis lietuviškai ir taip lavinti savo įgūdžius. Bet, pasirodo, kai tik moteris prabyla lietuvių kalba, kolegos jai atsako rusiškai ir, taip darydami meškos paslaugą, neleidžia išmokti kalbos.

– Nenuostabu, kai Klaipėdoje – tiek daug rusakalbių, o ir vis dar daugybė lietuvių rusiškai Klaipėdoje kalba lyg savo gimtąja kalba.

– Klaipėda visada buvo tas miestas, kuriame rusų kalba klestėjo, čia gausiausios rusų bendruomenės. Bet kurios kalbos mokėjimas – ir rusų, ir armėnų, ir azerbaidžaniečių – tik privalumas. Klaipėdoje veikia septynios tautinių mažumų sekmadieninės mokyklėlės, kuriose vaikai mokosi savo protėvių kalbų. Norinčiųjų jas lankyti tik daugėja. Nors tai nėra būtina, natūraliai kyla klausimas, kam jiems reikalinga totorių kalba? Kitataučiams nepaprastai svarbu nepamiršti savo šaknų. Todėl festivalyje "Tautinių kultūrų diena" galima išgirsti labai daug kalbų, ir kiekvienas didžiuojasi savo istorija, tautiniais kostiumais.

– Kokie kultūriniai skirtumai tarp bendruomenių jums įstrigo labiausiai, galbūt net šokiravo?

– Bet kuri bendruomenė yra šeima su savo tradicijomis. Visų svarbiausia jiems – pagarba suaugusiajam, pagyvenusiam žmogui. Vis akcentuojama: "Kur mes be savo senolių, be jų niekur." Tai nešokiruoja, tiesiog pastebi tuos dalykus, kurių šiuolaikiniame gyvenime nematai. Vienoje erdvėje kartu leidžia laiką ir vaikai, ir tėvai, ir seneliai.

"Prie meno"

– Kokių prietarų turi skirtingos tautos?

– Gal tai ne prietaras, bet jeigu kas nors iš bendrijos neateina į renginį, jie pradeda galvoti, kodėl? Jiems tai rūpi. Jeigu kas nepavyksta, ima kaltinti save. Visi svetingi, atviri, stengiasi įsilieti į miesto gyvenimą. Tam šis centras ir buvo įkurtas. Savo ruožtu stengiamės kuo galėdami padėti ir palaikyti. Gaila, kad žmonės išvyksta ir neranda vietos savo gimtojoje šalyje. Tai yra šiuolaikinio žmogaus būsena, ypač jauno, kuris visada ieško. Klaipėdoje, palyginti su kitais Lietuvos miestais, daug skirtingų tautų. Pati čia gimiau ir, baigusi aukštąjį mokslą, nusprendžiau pasilikti.

– O kokios jūsų šaknys?

– Slaviškos. Mano mama gimė Klaipėdoje, o tėtis yra atkeliavęs į Lietuvą iš svetur.

– Daug metų mokėtės muzikos ir muzikavote. Ar dar neapleidote meno?

– Nuo šešerių draugauju su muzika – mokiausi šio meno apie aštuoniolika metų. Mokykla, paskui konservatorija ir universitetas. Tik būdama 24-erių baigiau muzikinius mokslus. Iškart po studijų įsidarbinau "Žaliakalnio" gimnazijoje muzikos mokytoja ir šioje vietoje praleidau apie penkiolika metų. Darbas su mokiniais nelengvas, bet džiaugiausi juo, turėjau savo chorą, buvau jo dirigentė, dalyvaudavome dainų šventėse.

– Iki šiol vadovaujate Klaipėdos jaunimo centro rusų vokaliniam ansambliui "Lel".

– Pradėjusi dirbti Tautinių kultūrų centre vis tiek negalėjau nedainuoti. Šis ansamblis yra mano hobis, džiaugiuosi, kad jį turiu. Savotiškai leidžia prisiliesti ir nepamiršti kitos mano dalies.

Bendru muzikiniu keliu

– Prieš pradedant eiti Tautinių kultūrų centro direktorės pareigas keitėsi ir jūsų asmeninis gyvenimas – ištekėjote.

Namuose muzikos daug. Kartu su vyru muzikuoja ir šešerių dukrytė Liepa.

– Mano vyras irgi muzikas, kartu su Mariumi mokėmės ir dirbome "Smeltės" vidurinėje mokykloje. Taip, kad ne tik šeiminiu, bet ir muzikiniu keliu ėjome drauge. Turime daug bendro. Namuose muzikos daug. Kartu su vyru muzikuoja ir šešerių dukrytė Liepa.

– Kokių bendrų pomėgių turi jūsų šeima?

– Mėgstame keliauti – Lietuvoje yra labai daug gražių ir dar neatrastų kampelių. Kiekvieną vasarą su šeima leidžiamės į kelionę po įvairius miestus. Šiemet buvome Druskininkuose, kur praleidome savaitę. Kartu pažinau ir kitų tautų Lietuvoje palikimą ir istoriją. Turime totorių kapines, pamačiau pirmąją Lietuvoje stačiatikių bažnyčią. Keliones planuoja vyras, ir tai, koks bus naujas maršrutas, man visada – staigmena. Į keliones leidžiasi ir Liepa, mano ir vyro tėveliai. Žodžiu, keliaujame visi kartu.

– Ar dukra jau spėjo pramokti jūsų gimtąją kalbą?

– Liepa jau ir dainuoja, ir kalba rusiškai. Taip pat mokome ją anglų kalbos.

– Ar tiesa, kad skirtingų tautybių tėvų vaikai yra imlesni kalboms?

– Tikrai taip, nes vaikas nuo mažumės girdi skirtingas kalbas. Liepa girdi, kaip bendrauju su savo artimaisiais, kaip su savo vyru. Centre irgi supa daugybė skirtingų kalbų. Įdomiausia, kad nemokėdama, pavyzdžiui, armėnų kalbos, Liepa tiksliai atkartoja jos intonaciją. Kuo daugiau vaikas matys ir girdės, tuo jis bus turtingesnis. Tai svarbu kiekvienam mūsų. Nepamirškime, kad tautos turi gyventi darnioje aplinkoje, kur bet kurios tautybės žmogus galėtų jaustis oriai.

Gimė 1974 m. gegužės 17 d. Klaipėdoje.

Baigė uostamiesčio 13-ąją vidurinę mokyklą, dabar – Klaipėdos "Pamario" vidurinė mokykla.

1993 m. baigė S.Šimkaus konservatoriją ir įgijo chorinio dirigavimo specialybę.

1998 m. studijavo Klaipėdos universiteto tuomečiame Menų fakultete ir įgijo choro dirigento bei muzikos mokytojo specialybes.

2000 m. Klaipėdos universiteto tuometiniame Menų fakultete studijavo edukologijos krypties muzikos pedagogikos studijų programą ir įgijo edukologijos magistro kvalifikacinį laipsnį.

Nuo 1998 m. dirbo Klaipėdos "Žaliakalnio" vidurinėje mokykloje (dabar – Klaipėdos "Žaliakalnio" gimnazija) muzikos mokytoja ir vokalinio ansamblio "Vivo" vadove.

2002–2004 m. – Klaipėdos "Smeltės" vidurinės mokyklos muzikos mokytoja ir choro vadovė.

Nuo 2003 m. – Klaipėdos miesto rusų kalba dėstomų mokyklų mokytojų asociacijos narė.

Nuo 2008 m. – Klaipėdos miesto tautinių mažumų tarybos narė.

Nuo 2010 m. vadovauja rusų vokaliniam ansambliui "Lel" Klaipėdos jaunimo centre.

Nuo 2011 m. Klaipėdos miesto savivaldybės Tautinių kultūrų centro direktorė.

Ištekėjusi, vyras Marius, dukra Liepa.