Šventė prasidės pasivaikščiojimu po žaliuojantį Maironio sodą, skelbiama muziejaus pranešime. Ir primenama, jog 1909 metais Kauno senamiestyje nusipirkęs rūmus ir žemės sklypą iki pat Nemuno, Maironis užveisė sodą – su vaismedžiais, krūmais, gėlynais, daržais. Čia sodino, skiepijo augalus, kasė lysves, nurodydavo, kur kokias gėles sėti, kad jos džiugintų akį. Mokėjo augalus gydyti nuo kenkėjų, turėjo receptų, pats purkšdavo. Po darbų užsivilkęs drobinį paltą, užsidėjęs šiaudinę skrybėlę, išeidavo pasidarbuoti į sodą.

Po ekskursijos numatomi piešinių konkurso „Nuo kalno upėn ritasi peizažas...“ ir literatūrinės pasakos konkurso laureatų apdovanojimai. Vėliau žadama atidaryti naują kilnojamąją Maironio lietuvių literatūros muziejaus istorijos parodą.

Menant pačią šios Kauno senamiestyje esančios kultūros įstaigos pradžią, teigiama, jog 1936 metais, minint poeto, kunigo Jono Mačiulio-Maironio mirties metines, jo namuose buvo įkurtas muziejus. Praėjus ketveriems metams po poeto mirties, Maironio bute įrengti trys memorialiniai kambariai, o vėliau muziejus patyrė daugybę pertvarkų.

Sekmadienio pavakarę Maironio sodelyje skambės eilės ir muzika. Muziejaus gimtadienio šventę užbaigs rašytojo, bardo Mindaugo Valiuko autorinis dainų ir poezijos vakaras.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojai socialiniuose tinkluose pasidalijo riešutų saujos nuotrauka. Tai – gėrybės iš tautos dainiumi vadinamo Jono Mačiulio-Maironio sodo, kurį jis labai puoselėjo. Tačiau gėrybių yra ir daugiau.

Derlius nėra labai didelis, tačiau labai simboliškas.

"Derlius nėra labai didelis, tačiau labai simboliškas. Obuoliukai yra Maironio dalis, jis nuo obelų yra neatsiejamas. Jis labai rūpinosi obelimis ir mėgo obuolius. Pasakojamos net legendos, kaip poetas šiuo sodu rūpinosi, iš kelionių parsiveždavo įvairiausių medžių, krūmų, ir gėlių rūšių. Dabar yra išlikusi viena Maironio obelis, dar viena kriaušė", – pasakojo Kauno rotušės pašonėje veikiančio muziejaus direktorė Deimantė Cibulskienė.

Anot jos, šiais metais poeto sode užderėjo gan nemažai obuolių, kriaušių derlius – kuklesnis. Lazdyno riešutų bus taip pat daugiau nei viena saujelė, tačiau apie Maironio pomėgį riešutams yra mažai žinoma.

"Maironio bute eksponuojamas medinis riešutų spaustukas, tad tik galime spėti, kad jis labai mėgo riešutus, tačiau nėra išlikusių tiesioginių prisiminimų ar užrašų, kurie pasakotų apie riešutus ir apie tai, kokie poetui buvo skaniausi", – kalbėjo D.Cibulskienė.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus vadovė tikino, kad nors rudeninių gėrybių maišais neveši, tačiau vis tiek smalsiausi lankytojai galės paskanauti poeto sodo obuoliukų ar riešutų. Po žiemos čia liaunas galveles vėl kels snieguolės – pirmosios pavasario pranašės.

Šiltą ir saulėtą trečiadienį žmonės rinkosi į muziejaus erdves prisiminti kunigą Joną Mačiulį-Maironį. Susirinkusieji klausėsi pasakojimų apie poeto gyvenimo laikus, galėjo artimiau susipažinti su naujai išleistomis Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto knygomis, jas įsigyti. Muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė pasakojo, kaip gyveno poetas.

Pasak muziejaus darbuotojos Marijos, vasarą apsilanko ir užsienio svečiai. Jiems yra sukurti atskiri aprašai, taip jie susipažįsta su muziejumi ir Maironiu.

Muziejaus privalumas – kiemelyje esantis sodas.  „Žmonės visada nustemba, kad toks puikus sodas slepiasi miesto širdyje", – kalbėjo Marija.

Šiuo metu Maironio sodelis yra tobulinamas, visus kauniečius bei miesto svečius muziejus kviečia rudenį – kada bus baigti darbai.

Darbuotojų pagyrimų daugiausia sulaukia muziejaus direktorė A. Ruseckaitė.

„Jei ne mūsų šaunuolė direktorė, šios erdvės neatrodytų taip, kaip atrodo dabar.  Vienintelis žmogus, kuris yra taip atsidavęs darbui, ne kiekvienas galėtų pasigirti tokiu žmogumi", – tvirtino muziejaus darbuotojos.

Jis mums yra tapęs patriotiškumo, lietuvybės bei pareigos simboliu, tačiau tikrame poeto, kunigo gyvenime netrūko triukšmingų menininkų susibūrimų, moterų draugijos, meilės istorijų ir garbės troškimo. Galbūt metas savo didvyrį pažinti iš naujo?

Rašytoja, muziejininkė Aldona Ruseckaitė prieš keletą metų pristatė skaitytojus sužavėjusį biografinių etiudų apie Maironį romaną „Šešėlis JMM“. A. Ruseckaitė šiuolaikiškai ir patraukliai suteikia klasikui gyvybės, primena, sudomina, leidžia suprasti, kad Maironis buvo žemiškas, nevengė pasaulietinių susibūrimų, draugijų su menininkais ir moterimis, kad jam buvo nesvetimas meilės jausmas, kad jis troško ir garbės, ir dėmesio, ir aukšto vardo. Knyga grįžta nauju veidu, kurį sukūrė dailininkė Deimantė Rybakovienė.

Knygoje vaizduojamas paskutinis poeto gyvenimo dešimtmetis, veiksmo gijos iš jo nusitęsia ir į ankstesnį laiką, parodoma Maironio kaip žmogaus, menininko, dvasininko būties drama.

„Mintis rašyti knygą kilo tuomet, kai perskaičiau kelis beveik nežinomus poeto laiškus. Supratau, kad apie Maironį žmogiškąja prasme galima pasakyti kažką naujo ir įdomaus“, – teigia A. Ruseckaitė. Pasak autorės, rašant šį kūrinį peržiūrėta viskas, kas yra išlikę apie Maironį tiek jo vardo muziejuje, tiek ir kitose Lietuvos archyvinėse institucijose, kas rašyta ano meto spaudoje. Tad pati medžiaga padiktavo ir šios knygos turinį – konkretų, dokumentinį, faktografinį. Ši knyga – tarsi bandymas suteikti klasikui dar vieną, gal kiek atviresnį gyvenimą.

Prieš 120 metų pasirodė pirmasis Maironio eilėraščių rinkinio „Pavasario balsai“ leidimas. Poeto kūrybos tyrinėtojai iki šiol neįmena mįslės, kodėl antrajame leidime pats Maironis nurodė, kad tai jau tretieji „Pavasario balsai“.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi du 1895 m. Tilžėje išleisti pirmieji „Pavasario balsų“ egzemplioriai. Muziejaus vadovės teigimu, iš viso jų išlikę iki dešimties. Pirmąjį „Pavasario balsų“ rinkinį poetas išleido dirbdamas Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, jame  – 45 eilėraščiai, vėliau Maironis  juos negailestingai taisė, į vėlesnius leidimus traukė vis naujų kūrinių.

Maironiui gyvam esant, pasirodė 5 „Pavasario balsų“ leidimai – paskutiniame jau beveik pusantro šimto eilėraščių. Vienos „Pavasario balsų“ mįslės poeto kūrybos tyrinėtojai sako, greičiausiai neįminsią.

„Leisdamas 1905 metais Peterburge „Pavasario balsus“, Maironis įrašė, kad leidžiama yra trečią kartą, pataisyta ir papildyta, bet kiek mokslininkų tyrinėjo, nėra jokių užuominų, kad kur nors kada nors būtų išėję antrieji „Pavasario balsai“, – tikina Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė.

Dalį „Pavasario balsų“ eilėraščių poetas parašė tėviškėje – jis gimė Pasandvario dvare, kurio dabar likę tik pamatai. Už kelių kilometrų esančiuose Bernotuose poetas gyveno iki Pirmojo pasaulinio karo. Vėliau sesers šeimos atstatytame name Maironis praleidęs ne vieną vasarą.

„Yra labai graži pušis, kurią iš miško atnešė Maironio tėvas, prie šitos pušies yra sukurtas ne vienas „Pavasario balsų“ posmas“, – pasakoja Pasandvario istorinio draustinio ekskursijų vadovė Rita Paškauskienė.

Prie Pasandvario dvaro auga ąžuolai – jie sodinami per Maironio gimtadienius – spalio 21-ąją. Alėjoje jų dabar – pusantro šimto.