Siekiant objektyvaus vaizdo

– Septyni dešimtmečiai kaitos ir pastovumo – knygos pavadinimas nurodo, kad bibliotekos istorijoje būta tiek audrų, tiek štilių. Jūsų nuomone, 70 metų – pakankamas laikotarpis bibliotekai užaugti, ar vis dėlto tiek laiko per mažai?

– Kad biblioteka ar kita institucija užaugtų, nebūtina laukti 70 metų. Būna stebuklų, kai užaugama per daug trumpesnį laiką. O pavadinime priešinant kaitą ir pastovumą, norima pabrėžti, kad biblioteka per tą laiką ne stagnavo, o buvo gyva, nuolat keisdamasi (tikimės, į gera) ir išlikdama ištikima savo pamatinėms vertybėms.

– Nagrinėdamas bibliotekos istoriją, pastebėjote, kad ją fiksuoti buvo numatyta dar 1988-aisiais, tačiau ši idėja liko neįgyvendinta. Kodėl bibliotekai svarbu turėti savo metraštininką?

Per tuos mados vėjus pamirštame fundamentalius bibliotekos veiklos dalykus – knygas ir jas skaitančius žmones.

– Atsakymas paprastas: žmogaus atmintis nėra tobula, kasdienybės girnos, be pertraukų sukdamosi, ištrina faktus, įvykius, net žmonių veidus, todėl, siekiant objektyvaus vaizdo, geriausia fiksuoti istoriją, kaip sakoma „nenutolus nuo kasos“. Ir fiksuoti reikia ne vien „matomus“, t. y. pasiekimus bei jų skaičių, bet ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas smulkmenas, kurios papuoš būsimą istoriją. Juk viskas prasideda nuo mažų dalykų. Renkant medžiagą, teko patirti ir atradimų džiugesį, ir praradimų kartėlį, ypač kai archyvuose aptikdavau dokumentus išblukusiais tekstais arba faktą, išlikusį tik atmintyje, bet niekur nedokumentuotą.

Nuoširdžiai, neslepiant jausmų

– Sunku būtų atrasti žmogų, kuris nustebtų sužinojęs, kad ėmėtės bibliotekos istoriją užrašyti knygoje. Pasidalykite šios knygos idėjos ir kūrimo istorija. Kodėl I.Simonaitytės bibliotekos istorija turėjo atsidurti knygoje?

– Turiu pastebėti, kad klausimą suformulavote keistokai. Kaip kitaip gali papasakoti įstaigos istoriją, jei ne knyga. Juk filmo nepastatysi. Tiesa, gali papasakoti vaizdais – fotografijų paroda, bet tai bus fragmentuota istorija, jos akimirkos. Knyga – kas kita, čia gali perteikti ne tik išorės vaizdą, bet ir jausmus, nė kiek neperdedant. Visus 45 metus, iki pradėdamas rašyti istoriją, dirbdamas įvairiose pareigose, nekaupiau medžiagos ir negalvojau, kad kada nors teks tuo užsiimti. Atvirkščiai – dar būdamas direktoriumi, siūliau kitiems tai daryti, net žadėdamas išskirtines darbo sąlygas. Norinčiųjų neatsirado. Kai man 2019 m. baigėsi direktoriaus kadencija ir teko palikti kėdę, tuometė direktorė a. a. Laima Pačebutienė kartu su bibliotekos Kraštotyros skyriaus vedėja Jurga Bardauskiene pasiūlė man užrašyti bibliotekos istoriją. Pasiūlymas patiko, sutikau nesvarstydamas.

– Knygą pristatote kaip beletrizuotą bibliotekos istoriją. Skaitant nuolat juntama, kad jūsų pateikta bibliotekos istorija – itin asmeniška, išgyventa, daugeliu atvejų net išvargta. Ar sąmoningai pasirinkote būtent taip – nuoširdžiai, atvirai ir jautriai – pasakoti apie biblioteką?

– Pradėjau darbą susipažindamas su iki manęs išleistomis bibliotekų istorijomis. Nepasakyčiau, kad radau už ko užsikabinti. Dažniausiai tai buvo sausi faktų bei skaičių rinkiniai, pagražinti nuotraukomis. Panašu, kad autoriai, kurdami savo bibliotekų istorijas, nenutolo nuo visuomenėje gajaus bibliotekininko stereotipo, skelbiančio, kad bibliotekininkas – sausas formalistas, kuriam svarbu, kad skaitytojai netriukšmautų ir laiku grąžintų nesuplėšytas knygas. Man norėjosi savo istorijai suteikti gyvybės, kad knyga būtų įdomi ne vien siauram specialistų būreliui, bet ir paprastiems skaitytojams. Suprantama, bibliotekos istoriją paversti meilės romanu ar detektyvu nesiekiau, nes tam reikia turėti neeilinį talentą, be to, bandant tai daryti, nesunku sukurti parodiją arba kičą. Pasirinkau kitą kelią – bibliotekos istoriją pateikiau neslėpdamas savo jausmų ir kai kurių reiškinių nuoširdaus įvertinimo. Nebandau įrodinėti, kad man pavyko, bet kaip kitaip rašyti apie mylimąją, kuria man tapo ši biblioteka? Slepiant jausmus?

Sukūrė tai, kuo didžiuojamės

– Bibliotekos istorijos srovę keitė įvairūs socialiniai, ekonominiai procesai ir pokyčiai. Pastovu išliko, regis, tik nuolatinė trūkumo būsena. Biblioteką įsteigus trūko darbuotojų ir knygų, bibliotekai populiarėjant ir augant ėmė trūkti patalpų knygoms saugoti, visais laikais trūko lėšų knygoms įsigyti. O ko bibliotekos istorijoje visuomet užteko?

– Drąsiai galiu atsakyti, kad visais laikais bibliotekai užteko atsidavusių, pilnų entuziazmo žmonių, kurie, nebodami varganų sąlygų, trūkumų, menkų atlyginimų, dirbo, kūrė ir sukūrė tai, kuo dabar galime didžiuotis – didingą, klaipėdiečių mėgstamą ir gausiai lankomą biblioteką. Daugelis jų paminėti knygoje, apgailestauju, kad ne visus pavyko išvardyti.

– Knygoje galima rasti asmeniškų bibliotekininkų darbo istorijų, anekdotinių situacijų ir prisiminimų. Tai retas reiškinys, tačiau itin malonus ir be galo intriguojantis, nes bibliotekininkai retai išreiškia norą būti dėmesio centre ir neretai lieka bibliotekos veiklų užkulisiuose. Kas lėmė, kad knygoje skyrėte tiek daug dėmesio biblioteką kūrusiems žmonėms?

– Galbūt tai nedrąsus bandymas personalizuoti bibliotekininką, kuris nėra nei automatas, nei tarp knygų lentynų sudžiūvusi dvaselė, o gyvas žmogus, galintis patarti, užjausti, jei reikia, ir išklausyti, suprasti lankytojus. Sparčiai vystantis technologijoms, gyvo žmogaus – knygų žmogaus vaidmuo kiek mažta. Štai ir mūsų biblioteka vienintelė Lietuvoje Klaipėdos „Akropolyje“ yra įrengusi knygomatą – visiškai automatizuotą knygų skolinimo aparatą. Skaitytojai nesusiduria su bibliotekininkais. Kas bus ateityje, neaišku, bet aš, kaip seno raugo bibliotekininkas, turiu pastebėti, kad apie tradicinių knygų išnykimą kalbame gerą pusšimtį metų, o jos gyvuoja. Tad ir bibliotekininko profesijos išnykimas negresia, gyvų bibliotekininkų jokie „matai“ nepakeis. Gyvi prisiminimai ar anekdotinės situacijos, tikiuosi, pagyvino tekstą. Gaila, kad jų nėra gausu.

Pagaliai į ratus

– Kaita – dar vienas bibliotekos istorijos palydovas. Pastarąjį kartą bibliotekų veidą kardinaliai pakeitė prasidėjusi kompiuterizacija. Dabar biblioteką be skaitmeninių išteklių ir technologijų sunku įsivaizduoti. Kas bibliotekas keičia šiandien?

– Jūsų paminėta kompiuterizacija – kardinali veiklos kaita, palengvinanti ir skaitytojų, ir bibliotekininkų dalią. Bet biblioteka penkis kartus keitė pavadinimą ir tiek pat kartų – steigėją. Ne visuomet dėl tų pasikeitimų laimėdavo lankytojai ir darbuotojai. Ne visi valdžios sprendimai buvo orientuoti į veiklos pagerinimą, dažniausiai tai buvo, vaizdžiai kalbant, pagaliai į ratus. Nesinori detalizuoti, knygoje viskas išdėstyta, bet man įstrigo Osnabriuko universiteto profesoriaus Klauso Graberio mintis: visais laikais visi geranoriški sąžiningų bibliotekininkų sprendimai ilgainiui pasirodė klaidingi ar net pavojingi.

Bijau prisikalbėti, bet šiandien bibliotekas keičia konjunktūriniai mados vėjai: viena akimi stebėdami, kokius vėjus kelia Europos bibliotekininkai, aklai bandome juos kartoti, jau skaitytojų nevadindami skaitytojais, o tik vartotojais, ir jiems ne skoliname knygų, o suteikiame paslaugą. Viena kolegė pasakojo, kaip Anglijos miestelyje aptiko skrajučių, kviečiančių apsilankyti vietinėje bibliotekoje, kur veikia... second hand. Kiek truks, kol ši mada nepasieks mūsų? Per tuos mados vėjus pamirštame fundamentalius bibliotekos veiklos dalykus – knygas ir jas skaitančius žmones.

Tobulumui ribų nėra

– 2006-aisiais duris atvėręs naujas I.Simonaitytės bibliotekos pastatas kartu su bibliotekų kompiuterizacija žymėjo senojo bibliotekos istorijos etapo pabaigą ir kito – naujo, modernaus – pradžią. Pernai išleistos dvi bibliotekai skirtos knygos – tarsi du tomai bibliotekos praeities. Antroji knyga – J.Bardauskienės „Kultūros palikimo beieškant. Klaipėdos miesto biblioteka 1920–1945 metais”. Vis dėlto neabejotina, kad bibliotekos istorija tęsiasi, ir ateityje išvysime galbūt dar net ne vieną bibliotekai skirtą leidinį. Pasidalykite savo ateities bibliotekos vizija – apie kokią bibliotekos ateitį svajojate? Kokį įsivaizduojate kitą bibliotekos istorijos etapą?

– Įnikęs į praeitį, prarandi gebėjimą kurti ateities vizijas. Tam būtina pergalėti save. Tuo nenoriu pasakyti, kad viskas, kas iki šiol sukurta, yra idealu ir nieko niekam geriau sukurti nepavyks. Anaiptol. Juk ne veltui sakoma: tobulumui ribų nėra. Mus, senus bibliotekininkystės karius, keičia nauja, jauna karta su savo vizija ir supratimu. Ji kurs naują biblioteką ir rašys apie ją naują istoriją. Belieka palinkėti jiems sėkmės, nepamirštant, kad sėkmė yra siekiamybė, o kelias į ją – begalinis.

P. S. Skaitomiausios ir gražiausios Klaipėdos metų knygos rinkimuose dalyvaujančių dviejų bibliotekininkų leidinių – J.Šikšnelio „Septyni dešimtmečiai kaitos ir pastovumo: Klaipėdos Ievos Simonaitytės biblioteka 1950–2020 metais“ (Klaipėda, spaustuvė „Druka“) ir J.Bardauskienės „Kultūros palikimo beieškant. Klaipėdos miesto biblioteka 1920–1945 metais“ (Klaipėda, S.Jokužio leidykla-spaustuvė) – virtualus pristatymas numatytas kovo 1-ąją. Tiesioginė renginio transliacija vyks I.Kanto bibliotekos „YouTube“ kanalu.

J. Šikšnelio romanas skaitytojus panardina į misteriją, kurioje dalyvauja ir šiuolaikiniai žmonės, ir istorinės asmenybės. Tai satyrinis romanas, jungiantis skirtingus laiko momentus, įtemptą veiksmą bei detektyvo elementus.

Istorikas Andrius Večiorinis nesėkmingai bando apginti disertaciją apie 1831-ųjų metų sukilimą. Vėliau muziejuje sargu dirbantis vyras įsivelia į painų ir kone siurrealistinį istorinį nuotykį. Atgiję sukilimo vadai Gelgaudas, Chlapovskis, Dembinskis ir lietuviškąja Žana d’Ark tituluojama grafaitė Emilija Pliaterytė imasi neeilinės misijos.

J. Šikšnelis romane parodo kitokius istorinius veikėjus, nei esame įpratę juos matyti istorijos vadovėliuose. Autorius ieško savito, unikalaus pasakojimo stiliaus. Jis nevengia šaržuoti ir šaipytis – galbūt tai atsakas į augantį istorinių romanų populiarumą?

Autorius sako norėjęs, kad romano veiksmas vyktų dviejose laiko plotmėse, tačiau vėliau nusprendė atsisakyti 1831-ųjų ir apsiribojo šiandiena. Anot jo, rašant romaną jam nebuvo svarbūs tokie dalykai kaip laiko mašina ar kiti keliavimo laiku būdai. Kur kas svarbiau tai, ką „prisikėlę iš mirusiųjų“ herojai turi papasakoti, kaip jie reaguoja į šiandienos problemas, kokius klausimus sprendžia?

Kurdamas romaną „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ J. Šikšnelis naudojosi istoriniais šaltiniais, nors prisipažįsta kruopščiai archyvų nenaršęs. Anot jo, visa medžiaga jau žinoma plačiam skaitytojų ratui, tereikia mokėti ja pasinaudoti. Autorius, pasitelkęs juodąjį humorą ir paradoksalias situacijas, sukuria kone fantastinį istorinį romaną.

J. Šikšnelis (slapyvardis – Raidas Dubrė) – prozininkas, dramaturgas. Gimė 1950 m. kovo 1 d. Švendubrėje, Varėnos rajone (dabar Druskininkų savivaldybė). 1973 m. Vilniaus universitete baigė bibliotekininkystę ir bibliografiją. Nuo 1973 m. Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje ėjo įvairias pareigas. Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1994 m. Rašytojo kūrinių yra išversta į rusų, lenkų, anglų kalbas. J. Šikšnelis taip pat yra skulptorius – drožia iš medžio, kala akmens skulptūras, yra surengęs daugiau nei 50 parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Knyga yra konkurso „Klaipėdos knyga 2019“ nominantė.

Lenkijos instituto Vilniuje iniciatyva Jogailaičių universiteto Artimųjų ir Tolimųjų Rytų instituto darbuotojos dr. Olgos Barbasiewicz parengta paroda, kuri bus atidaryta sausio 16 d. 17 val. Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje (Herkaus Manto g. 25). Tai – pirmas toks visapusiškas bandymas pristatyti Lenkijos ambasadoriaus Japonijoje Tadeuszo Romerio didvyriškus veiksmus gelbstint žydų karo pabėgėlius, atvykstančius į Japonijos uostus su Japonijos konsulo Kaune Chiune Sugiharos išduotomis vizomis.

Parodos atidarymo metu buvusiam Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos direktoriui Juozui Šikšneliui bus įteiktas medalis „Nusipelnęs lenkų kultūrai“. 2019 m. šį apdovanojimą už lenkų kultūros sklaidą Lietuvoje ir ilgametį bendradarbiavimą skyrė Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministras Piotr Gliński. Medalį įteiks Lenkijos Respublikos ambasados pirmasis patarėjas, Lenkijos instituto Vilniuje vadovas Paweł Krupka.

Juozas Šikšnelis nuo 1973 metų darbuojasi Klaipėdos viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje. Pradžioje metodininku, vėliau vyr. bibliografu, vyriausiuoju bibliografu, nuo 1987 – direktoriaus pavaduotoju. 2008 metais tapo direktoriumi ir bibliotekai vadovavo iki 2018 m. Nuo 1994 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Nuo 2011 m. keletą metų vadovavo Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriui.

J. Šikšnelis yra sukūręs ar dalyvavęs kuriant ne vieną dešimtį projektų, tarp kurių verti paminėti: „Klaipėdos krašto bibliotekininkų kūrybos šventės“, konferencija „Moderni biblioteka moderniam vartotojui“, vertėjų seminaras „Pamario literatūra lenkiškai“, „Ievos Simonaitytės skaitymai“, „Ieva Simonaitytė prabyla lenkiškai“ „Trys eilutės – gili prasmė. Haiku kūrybinės dirbtuvės“.

J. Šikšnelio pastangų dėka buvo užmegzti kontaktai su lietuvių literatūros vertėjais Lenkijoje ir į lenkų kalbą išverstas visas pluoštas klaipėdiečių rašytojų kūrybos, kuri publikuojama bibliotekos tinklapyje. J. Šikšnelis išvertė, parengė spaudai ir išleido Olštino rašytojų kūrybos rinktinę „Vėtyklė“. Jo asmeninių kontaktų dėka bendradarbiavimo sutartys pasirašytos su Olštino vaivadijos viešąja bei Bialystoko Ksiąica Podlaska bibliotekomis, ketinimų bendradarbiauti protokolai pasirašyti su Ščecino Ksiąznica Pomorska ir Kielcų Vitoldo Gombrovičiaus viešosiomis bibliotekomis.

Lenkų bibliotekininkai bei rašytojai dažni svečiai Klaipėdoje, o J. Šikšnelis dažnas svečias Lenkijos bibliotekose, kur pristatinėja savo profesinę patirtį, literatūrinius kūrinius – trys J. Šikšnelio knygos išleistos Lenkijoje – apsakymų knyga „Samotność“ (2008), romanai „Krzyż z drzewa zielonego“ (2011) ir „Horyzont wydarzeń“ (2016).

Parodos organizatoriai: Lenkijos institutas Vilniuje, Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka.

Kadencijos apskričių bibliotekų vadovams, o tokį statusą ir turi I.Simonaitytės biblioteka, įvestos prieš penkerius metus.

Ir 2019-ųjų sausio 2 d. ši kadencija kaip tik baigsis. Lietuvoje yra 5 apskričių bibliotekos, ir penkiems jų direktoriams kadencijas patvirtino dar tuometis kultūros ministras Šarūnas Birutis.

Dabartinis I.Simonaitytės bibliotekos vadovas J.Šikšnelis įstaigai vadovauja pastaruosius 10 metų ir, dienraščio žiniomis, dar vienos kadencijos nesieks.

Kultūros ministerija jau paskelbė konkursą eiti Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos direktoriaus pareigas. Dokumentus pretendentai turėtų pateikti iki spalio 16 d.

"Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos direktoriaus pareigybė reikalinga vadovauti įstaigai ir užtikrinti jai pavestų tikslų ir uždavinių įgyvendinimą bei įstaigos nuostatuose numatytos veiklos organizavimą ir vykdymą", – rašoma ministerijos konkurso skelbime.

Kultūros ministerija su konkursą laimėjusiu pretendentu sudarys terminuotą darbo sutartį penkeriems metams.

Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos direktoriaus kadencijos pradžia – 2019 m. sausio 3 d.

Kadencijos apskričių bibliotekų vadovams, o tokį statusą ir turi I.Simonaitytės biblioteka, įvestos prieš penkerius metus. Ir 2019-ųjų sausio 2 d. ši kadencija kaip tik baigsis. Lietuvoje yra penkios apskričių bibliotekos.

"Baigiasi kadencija, ir amžius vietoje nestovi. Baigiasi laikas, ir reikia pasitraukti. Aš konkurse nedalyvausiu. Ir amžius, ir padorumas neleidžia to daryti, juk man greitai 70 metų, kur jau čia bedalyvausi", – juokėsi J.Šikšnelis.

Šiemet suėjo lygiai 45-eri, kai J.Šikšnelis dirba bibliotekoje, o jai vadovauja pastarąjį dešimtmetį. Per tuos metus situacija I.Simonaitytės bibliotekoje kardinaliai pasikeitė.

"Kai tik pradėjau dirbti, mes gal 20–30 metų plušėjome baisiose sąlygose. Ir vienintelis rūpestis buvo gerinti tą aplinką ne tik skaitytojams, bet darbuotojams, knygoms. Dabartinės bibliotekos negalime lyginti su tuo, kas buvo tada. Šia prasme situacija pagerėjo, bet, žvelgiant plačiau, bibliotekininkų algos netapo normalios per tą laiką, nepadaugėjo lėšų ir naujoms knygoms įsigyti", – kalbėjo J.Šikšnelis.

Pašnekovas kiek ironiškai pastebėjo, kad dabar bibliotekos "turi teikti įvairiausias paslaugas" ir čia visi tarsi pamiršta, kad pagrindinė bibliotekos misija nešti žmogui knygą ir informaciją.

"Dabar naujausia mada – bibliotekų darbas su pabėgėliais. Ne, į Klaipėdą ta mada dar neatėjo, nors suprantu, kad mes negalime likti nuošaly nuo tekančio gyvenimo ir turime atliepti tas aktualijas, bet per visa tai pamirštama, kam iš viso bibliotekos skirtos", – kalbėjo J.Šikšnelis.

Bibliotekai J.Šikšnelis vadovaus iki Naujųjų metų, paskui ketina ilsėtis, ir, kaip pats sako, šiltuoju metų laiku gyvens tėviškėje Švendubrėje, Varėnos rajone, o žiemoti grįš į Klaipėdą.

"Aš esu patenkintas, kad pasirinkau bibliotekininko darbą. Ir kai mane vadindavo direktoriumi ar rašytoju, visada pabrėždavau, kad pirmiausia esu bibliotekininkas iki kaulų smegenų", – teigė J.Šikšnelis.

Projekto vadovė Toma Gergelienė trumpai apžvelgė įvykusias projekto veiklas, pasidžiaugė sukurtais elektroniniais produktais – Krašto paveldo gidu (www.krastogidas.lt), mobilia aplikacija „Klaipeda Heritage Guide“ ir edukaciniu žaidimu „Žaliapėdis“, pastaruosius 2 produktus galima parsisiųsti iš Google Play parduotuvės. Šie elektroniniai produktai leidžia kiekvienam Klaipėdos miesto ir rajono bei Kretingos ir Plungės rajonų gyventojams rasti patikimą, išsamią ir įdomią informaciją, beto suteikia galimybę turiningai, efektyviai ir maloniai leisti laisvalaikį gryname ore. Vaikai ir suaugusieji gali žaisti edukacinį žaidimą „Žaliapėdis“, kuriame gali susipažinti su linksmu marsiečiu bei sužinoti apie Klaipėdos miestą daug įdomių faktų ir atrasti dar neaplankytų vietų. O tada keliaujant su „Klaipeda Heritage Guide“ programėle gyvai šias vietas pamatyti.

Taip pat projekto vadovė apibendrindama veiklas pasidžiaugė darbščiais ir atsidavusiais projekto partneriais bei prisidėjusiais projekto rėmėjais. Visiems Jiems buvo įteiktos padėkos iš direktoriaus Juozo Šikšnelio rankų ir stilizuotos bibliotekos vėtrungės.

Savo kalboje bibliotekos direktorius J.Šikšnelis pasidžiaugė, kad projekto komanda labai kruopščiai, darbščiai padirbėjo ir sėkmingai įvykdė numatytus projekto planus, o sukurti produktai yra išliekamąją vertę turintys kūriniai.

Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos ir Kretingos rajono savivaldybės viešosios M. Valančiaus bibliotekos projekto koordinatorės – Asta Kuktorovienė ir Otilija Juozapaitienė, pademonstravo filmuką – ekskursiją Kretingoje ir surengė mini konkursą apie Krašto Paveldo Gido objektus Plungėje.

Bibliotekos globėjas – V.Grubliauskas, teigė, kad tokio pobūdžio projektai yra labai svarbūs Klaipėdos mieste ir jo apylinkėse, nes jie skatina ne tik pažinti savo kraštą ir naudingai leisti laisvalaikį, bet ir skatina smalsumą.

Susirinkusius maloniai nuteikė Juozo Staniulio ir Sauliaus Šaučiulio muzikinis duetas.

Trys sekundės. Tiek užteko precedento Lietuvoje neturinčiam išpuoliui prieš meno kūrinį I.Simonaitytės bibliotekoje. Nusikaltėlis baltais dažais sudarkė Valdemaro Šemeškos paveikslą "Moteris su kaljanu". Vaizdo kamerų įrašai liudija, jog teplius šiam kriminalui kruopščiai pasiruošė iš anksto.

Subrandintas nusikaltimas

Vasariškai šiltą šeštadienio rytą į Klaipėdos apskrities viešąją I.Simonaitytės biblioteką skubėjo ne pagal sezoną šiltai apsirengęs vyras.

Nors oro temperatūra tuo metu siekė 18 laipsnių, žmogus vilkėjo juodą striukę, kurią buvo užsisegęs iki pat smakro, ant galvos buvo užmaukšlinta juoda kepurė ar gobtuvas, su savimi jis nešėsi juodos spalvos krepšį.

Bibliotekos kieme esanti vaizdo filmavimo kamera užfiksavo, kad 10 valandą 21 minutė jis įėjo pro vartus. Per 30 sekundžių perėjo įstaigos kiemą ir užėjo į pastatą.

Jame prie pat įėjimo stovi specialus skeneris, kuriuo atėję skaitytojai atsižymi savo bilietus ir tada gali naudotis bibliotekos paslaugomis.

Šis interesantas skubiai praėjo pro skenerį, iškart pasuko kairėn ir ėmė lipti laiptais į antrojo aukšto fojė, kuriame eksponuojama dailininko V.Šemeškos darbų paroda. Šitai užfiksavo bibliotekos vestibiulio vaizdo kamera.

Į salę, kuri tuo metu buvo visiškai tuščia, keistasis žmogus įžengė 10 valandą 21 minutė 52 sekundės. Trečioji vaizdo kamera nufilmavo, kad jis akimirką lyg sudvejojo, bet paskui patraukė tiesiai prie lango, ant kurio kabėjo "Moteris su kaljanu".

Toliau matoma, kaip jis iš savo krepšio kažką išsiima. Spėjama, jog tai flakonas su baltais dažais, per tris sekundes nupurškia nutapytos moters veidą bei torsą ir išeina. Nusikaltimo vietoje tepliotojas iš viso užtruko vos 24 sekundes ir skubiai pasišalino iš bibliotekos.

Įrašai liudija, kad tai tiesiog pavydėtinai puikiai suplanuota ir įvykdyta "operacija". Jokių trukdžių, jokių liudininkų, tik nelemtos vaizdo kameros, bet, regis, iš jų tyrėjams naudos kol kas nedaug.

Gerai sustyguoti veiksmai ir parengti nusikaltimo įrankiai patvirtina, jog išpuolis neabejotinai buvo sumanytas iš anksto. Nusikaltimo įrašas perduotas pareigūnams, kurie jau ėmėsi tyrimo.

Pastebėjo ne iš karto

Tą šeštadienį, kai bibliotekoje buvo suniokotas paveikslas, lankėsi labai daug žmonių, rinkosi "Vilties bėgimo" savanoriai, skaitytojai, interesantai.

Apdergtas paveikslas užkliuvo ne iš karto. Ne vienas bibliotekos lankytojas net pagalvojo, kad tai – joks vandalizmas, o tiesiog toks autoriaus sumanymas.

Vis dėlto bibliotekininkes ištiko šokas, kai jos suvokė, kas iš tiesų nutiko. Juk dailininkas jiems paliko savo darbus, kuriuos kiekvieną jų įvertino po tūkstantį eurų. Ir vienas paveikslas – sugadintas.

Kam galėjo užkliūti nutapyta nuoga moteris, gulinti ant kušetės, sunku įsivaizduoti.

"Aš esu atsakingas, kad parodos būtų paviešintos ir būtų prieinamos visuomenei, bet negaliu atsakyti už kiekvieną paveikslą ir jo apsaugoti nuo vandalų. Manau, kad tas išpuolis – davatkiško fundamentalizmo išraiška", – teigė I.Simonaitytės bibliotekos vadovas Juozas Šikšnelis.

Jo teigimu, biblioteka yra tokia vieša vieta, kuri traukia ir nestabilios psichikos žmones. Jie piktybiškai gadina ar suteršia bibliotekos baldus, kitus daiktus, knygas.

Vizitinių kortelių nepaliko

Kultūrologo Lino Poškos teigimu, paveikslo niokotojas savo tuo išpuoliu pirmiausia suteršė bibliotekos erdvę.

Akivaizdu, kad jis nesiekė tais veiksmais įsiamžinti, nes nepaliko jokios "vizitinės kortelės" ir juolab nepozavo prieš vaizdo stebėjimo kameras.

"Pavyzdžiui, kai Ermitaže vienas lietuvis suniokojo Rembrandto paveikslą "Danaja" ir čia pat buvo sulaikytas, jis norėjo pareikšti apie save, protestavo bei siekė, kad jo protestas turėtų vardą ir pavardę. O Klaipėdoje vandalas nepaliko jokių "vizitinių kortelių" ar pareiškimų, tad šių dviejų atvejų lyginti negalime. Tačiau liūdniausia, kad nebelieka jokių vidinių varžtų, tabu, kas galima, o kas ne. Iki šiol visi tepliotojai apsiribodavo pastatų išore, o ne kultūros įstaigomis", – apgailestavo L.Poška.

Incidentas išgarsino autorių

Pasak L.Poškos, tai, kad nusikaltimas buvo kruopščiai suplanuotas, nepaaiškina nei jo motyvų, nei tikslų.

"Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ar tai atliko racionalus, ar neracionalus žmogus. Jei tai padarė blaiviai mąstantis pilietis, jis neabejotinai turėjo suprasti, kokios bus viešosios pasekmės. Paradoksalu, bet viešosios pasekmės rodo, kad suniokoto paveikslo dailininkas staiga tapo žinomas. Kažin ar vandalas šito tikėjosi?" – abejojo L.Poška.

Ir išties, Varėnos mokyklos dailės mokytojas, laisvalaikiu tapantis paveikslus, po parodos Klaipėdoje staiga tapo žinomas visoje Lietuvoje. Nes kažką labai įžeidė jo nupiešta "nepadoriai" ant kušetės išsidriekusi nuo kvaišalų apspangusi dama.

V.Šemeška neslėpė, kad žurnalistų dėmesio sulaukia jau pastarąsias kelias dienas. Priešingai nei tikėtasi, dailininką pralinksmino tas vandalizmo aktas.

"Bibliotekos moterys man su giliu liūdesiu pranešė apie tą incidentą. O man – linksma. Juk ne mane, mano žmoną ar vaikus užtepliojo dažais. Kažkada  E.Mane paveikslą parodos lankytojai Paryžiuje puolė badyti skėčiais ir spjaudyti ant jo. Situacija panaši. Tačiau ne viskas taip jau blogai, nes apie mano darbus žmonės išgirdo, o Lietuvoje menininkui išgarsėti nėra taip paprasta", – juokėsi V.Šemeška.

Dailininkas prasitarė, kad dėl sunaikinto paveikslo pretenzijų bibliotekos darbuotojams neteiks. Suniokotą kūrinį autorius ketina atiduoti restauratoriams, esą tegul pasipraktikuoja.

"Ketinu nutapyti dar keletą sugadinto paveikslų variantų. Tapau tai, ką mąstau. Ir nesistengiu niekam įtikti ar patikti", – savo poziciją dienraščiui pateikė V.Šemeška.

Viešumo nereikia?

Vis dėlto bibliotekos direktorius baiminasi, kad šis precedentas gali tapti postūmiu kitiems panašiems nusikaltimams bibliotekose ar meno galerijose.

"Esu tikras, kad šis išpuolis paskatins ir kitus piktavalius analogiškiems veiksmams. Tačiau suprantu, kad neviešinti šito fakto irgi negalima", – dėstė J.Šikšnelis.

"Manau, kad policija dirba savo darbą, jie suras ir nubaus niokotoją. Tik kažin ar reikia dar papildomo valties siūbavimo iš žiniasklaidos pusės", – dėl viešumo abejojo ir L.Poška.

Ligonis ar disidentas?

1985 m. birželio 15 d. lietuvis Bronius Maigys (g. 1937 m.) tuomečio Leningrado Ermitažo ekspozicijų salėje peiliu supjaustė ir sieros rūgštimi apipylė Rembrandto "Danają". Prie kojų jis dar buvo prisitvirtinęs sprogmenų, kišenėje turėjo elektros bateriją.

Tuomet 47-erių, vos keturias klases baigęs B.Maigys buvo pripažintas psichikos ligoniu. Šešerius metus jis praleido Černiachovsko (Kaliningrado sritis) psichiatrijos ligoninėje. Po nepriklausomybės atkūrimo perkeltas į Lietuvą, į Vilniaus respublikinę psichiatrijos ligoninę. Vėliau jis atsidūrė Utenos pensionate.

B.Maigys rusų kalba parašė 300 puslapių knygą, kurioje išdėstė savą įvykių versiją. Jis nė kiek nesigaili savo poelgio ir esą be sąžinės graužaties lygiai taip pat vėl pasielgtų.

Vieniems šis žmogus buvo vandalas, kitiems – kovotojas prieš sovietus. Spaudoje buvo rašyta, kad lietuvis – tiesiog beprotis, tačiau kiti tai traktavo, kaip taktinį vandalizmą prieš sovietų valdžią. Mat garsųjį paveikslą jis suniokojo tą pačią dieną, kai 1940 m. Raudonoji armija okupavo Lietuvą.

"Danajos" restauracijai prireikė net 12 metų. Kiek tai kainavo, neskelbiama. Po vandalo išpuolio garsųjį paveikslą saugo neperšaunamas stiklas.

Iki kovo 2-osios Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L“ eksponuojama jubiliejinė Juozo Šikšnelio skulptūrų paroda „Nuo gimtadienio iki gimimo dienos“.

Parodoje pristatoma tik maža dalis veik septintąją dešimtį įpusėsiančio autoriaus maždaug nuo 1978 iki 2000 metų sukurtų darbų. Nei jis pats, nei kiti nebandė suskaičiuoti, kiek iš viso iškalta, nutašyta, išdrožta įvairaus dydžio skulptūrų ir statulėlių. Suskaičiuoti galima tik stacionariai stovinčias Švendubrėje bei Mažeikių, Vilniaus Bernardinų, Kretingos, Raguvos, Biržų kapinėse esančius antkapinius paminklus, medinius kūrinius, pasklidusius po Lietuvą, iškeliavusius į Vokietiją, Ameriką, Rusiją ir Lenkiją, pražuvusius Vengrijoje, dabar eksponuojamus Balstogės vaivadijos bibliotekose Lenkijoje. J.Šikšnelio medžio ir akmens skulptūros eksponuotos daugiau nei 20-yje parodų Lietuvoje ir užsienyje.

„Mano mokytoja – gamta, išauginusi medžius, suformavusi akmenis. Stebiu juos, ieškau mokytojos užuominų į formą, ilgainiui aptinku, nuskobiu kas nereikalinga, o tai atlikus lieka darbeliai, kuriuos nenoriai vadinu skulptūromis, palikdamas tą pavadinimą žmonėms, baigusiems mokslus, turintiems diplomus arba bent amatą. Kažkas yra sakęs: „Kūryba – tai bėgimas nuo tamsos savo sieloje“. Pridėčiau: tai bandymas apsivalyti nuo kasdienybės dulkių, bandymas ieškoti (nebūtinai surasti) prasmės beprotiškame lėkime į nebūtį, išnykimą. Kūrybos džiaugsmas – ne baigtas darbas, o procesas, pamažu lukštenant formą. Tai paklusniai nuo kalto kirčių skylantis akmuo, tai kvepiančios ąžuolo ar liepos drožlės. Tai nuo įtampos maudžiantys raumenys.
Akmeninės statulos pasidengs laiko patina, o jų užmerktos akys atidžiai stebės lėtai gyvenančią Švendubrę. Medinės skulptūros aižės, trūnys ir galop virs plėnimis. Neparašytos knygos uždus sąmonės ir pasąmonės įsčiose. Parašytos guls į nuosavus ir leidyklų stalčius. Jau išleistos dulkės knygynų lentynose, nes norintieji jas skaityti stokos pinigų. Nykstant kūrinio fiziniam būviui, ore skaidosi dvasinė jo išraiška. Kūryba – Sizifo triūsas: ritini akmenį į viršūnę iš anksto susitaikęs su mintimi, kad jis nuriedės atgalios“, – kalbėjo J.Šikšnelis apie kūrybos prasmę.

Ne tik skaptuojant skulptūrėles ir lazdas, bet ir rašant knygas, kurių jau išleido daugiau nei dvi dešimtis – apysakų, pjesių, novelių rinkinių ir detektyvinių romanų. Iš tikrųjų tai tas pats Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos direktorius, kuris laisvalaikiu dar yra ir rašytojas, ir skulptorius. Įstabiai visa tai dera viename žmoguje. Duok Dieve, jam sveikatos.

Penktadienį 16 val. Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos konferencijų salėje vyks renginys „Jie atrado savo vaikystės biblioteką”.

Jame dalyvaus I.Simonaitytės bibliotekos globėjai: Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas, Seimo narys Eligijus Masiulis, laukiama ir žymaus finansininko Gitano Nausėdos. Renginį ves bibliotekos direktorius rašytojas Juozas Šikšnelis.

Tarp Lietuvos bibliotekų įsibėgėja iniciatyva „Atrask savo vaikystės biblioteką”, kuri yra Nacionalinės bibliotekos vykdomo projekto „Bibliotekos pažangai 2“ dalis. Šio projekto tikslas – sustiprinti bibliotekų gebėjimus tenkinti besivystančios visuomenės poreikius ir įtvirtinti bibliotekas kaip tvarias bendruomenines institucijas, galinčias pagerinti Lietuvos žmonių gyvenimo kokybę. Atrasti vaikystės biblioteką kviečiami visi visuomeniški, aktyvūs vietos bendruomenės nariai, socialiniai partneriai.

Iniciatyva „Atrask savo vaikystės biblioteką” neribojama nei laiku, nei bendradarbiavimo galimybėmis. Tai gali būti susitikimai, literatūros skaitymai, konsultacijos, pagalba ieškant rėmėjų, įvairių renginių ir veiklų inicijavimas, bendrų projektų kūrimas ir įgyvendinimas.

Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos darbuotojai džiaugiasi, kad bibliotekos globėjais sutiko tapti V.Grubliauskas, E.Masiulis, G.Nausėda, taip pat žurnalistas Henrikas Vaitiekūnas.

Susitikime su globėjais bus diskutuojama apie skaitymą ir bibliotekas. Susirinkusiesiems muzikuos Rūta Kociūtė-Agafonovienė (sopranas) ir Tamara Prokopovič (koncertmeisterė).

Poezijos pavasario paukštė ir šiemet neaplenks Klaipėdos, kaip pranešė Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Juozas Šikšnelis.

Apie jos atvykimą į miestą paskelbs "Poezijos pavasario" šaukliai: poezijos skaitymai vaikams, kurie vyks gegužės 22 dieną 11 val. Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos (Herkaus Manto g. 25) Gerlacho palėpėje.

Eilėraščius vaikams skaitys poetai Jonas Jakštaitis (Tauragė), Sigitas Poškus (Klaipėda) bei "Vaikystės sodo" Pajūrio sodelio tėvai ir pedagogai.

Gegužės 26 dieną 15 val. I. Simonaitytės bibliotekos mažajame  kiemelyje – poezijos popietėje Eilės liejasi laisvai  savo kūrybą skaitys visi kuriantys ir norintys ja dalintis su kitais.

Gegužės 28 dieną 17 val. Skulptūrų parke – renginys „Išėjusiems“. Eiles deklamuos ir jauni pradedantys poetai, ir poezijos duonos ragavę kūrėjai, vietiniai ir atvykę iš kitur, kaip antai iš Tauragės atkeliavęs poetas ir fotomenininkas Sigitas Kancevyčius.

Gegužės 30 dieną 16 val. I. Simonaitytės bibliotekos Konferencijų salėje sulauksime svečio. Šį kartą viešės baltarusių poetas ir bardas Andrejus Chadarovičius. Jo  kūrybos vakarą  moderuos poetas ir vertėjas Gintaras Grajauskas.

Jau tampa tradicija Poezijos pavasario metu atidengti atminimo lentas ant pastatų susijusių su čia gyvenusiais ar dirbusiais kūrėjais. Praėjusiais metais buvo atidengta atminimo lenta poetui  Henrikui Radauskui ant Klaipėdos centrinio pašto pastato, šiemet gegužės 31 dieną 12 val. atminimo lenta bus atidengta poetui Saliui Šemeriui ant viešbučio „Navalis“ pastato sienos (HerkausManto g. 23), o  keturvėjiški skaitymai vyks viešbučio hole. Renginį moderuos literatūros kritikas Marijus Šidlauskas.

Tą pačią dieną 16 val. I. Simonaitytės bibliotekos mažajame kiemelyje Baigiamasis vakaras, kuriame be miesto ir krašto poetų dalyvaus gausus būrys svečių, kaip antai: Jonas Liniauskas, Vytautas Stulpinas, vertėjas Vytautas Dekšnys, Oleg Kosarev (Ukraina), Marius Burokas, Peter Sir (Airija), Zita Gaižauskaitė,  Nijolė Daujotytė.

Poezijos pavasario skaitymuose laukiami visi.