J. Zikaras – vienas žymiausių Lietuvos tarpukario skulptorių, kuriam teko išskirtinė užduotis – sukurti Lietuvos nepriklausomybės simbolius, įprasminančius valstybingumą, tačiau jo skulptūrinis palikimas neatskleidžia viso kūrybinio menininko kelio. Dailės studijų pakraščiuose likusiuose jo piešiniuose atsiveria asmeniniai išgyvenimai, kasdienė rutina, kūrybiniai atradimai ir inspiracijos.

J. Zikaro meniniame palikime yra per 100 piešinių, kurie saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Piešiniai atspindi visus menininko kūrybinius etapus, kurie glaudžiai susiję su skirtingais miestais: trumpą studijų laikotarpį Vilniuje (1904–1906), studijas ir gyvenimą Sankt Peterburge (1906–1918), kūrybą ir pedagoginį darbą Panevėžyje (1918–1929) ir Kaune (1929–1944).

Zikaras. Ateities miestas II. XX a. 2 deš. / Organizatorių nuotr.

Ivetos Dabašinskienės kuruojamoje parodoje pristatomi lakštai atveria duris į menininko kasdienybę. Piešiniai ir eskizai – daug intymesnis raiškos būdas, kurį galima prilyginti dienoraščiui.

Ypatingas dėmesys skiriamas kūrybinėms inspiracijoms, naujoms idėjoms, kurios nepasiekė žiūrovų akių. J. Zikaro piešiniuose matomi ir simbolizmo atspindžiai, jaučiama monumentalaus Egipto meno įtaka. Viena aktualiausių piešinių dalis veda ateities miesto takais: daugiabučių eilės, rūkstantys kaminai ir tamsuma atskleidžia sąsajas su pramonės augimu, naujais konstrukciniais elementais, kurie keitė miestų veidus.

J. Zikaras palietė ir praeities temą, kuri jo piešiniuose asocijuojasi su nykstančiais architektūriniais objektais nakties fone. Parodoje pristatomi ir nedidelio formato piešiniai su gamtos objektais, kurie išsiskiria nauja, skulptoriaus piešiniuose iki tol netaikyta piešimo technika.

Zikaras. Gėlė. XX a. 2 deš. / Organizatorių nuotr.

Šalia šių J. Zikaro kūrybinių ieškojimų eksponuojami ir studijų laikų vyrų aktų piešiniai, XX a. 3-iojo dešimtmečio skulptūrų eskizai – moterų aktai. Šis sugretinimas – neatsitiktinis. Skulptorius nuolatos buvo kritikuojamas dėl akademiškos skulptūros manieros, tačiau jo vidinis pasaulis buvo kur kas gilesnis ir įvairesnis, paveiktas aplinkos, kuri jį supo.

Kas? Paroda „Kasdienybės užrašai. Kitas Juozo Zikaro veidas“.

Kur? Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada? Atidarymas rugsėjo 21 d. 17 val. Veiks iki gruodžio 31 d.

Seimas 2021-uosius paskelbė partizano Juozo Lukšos-Daumanto, skulptoriaus Juozo Zikaro, kardinolo Vincento Sladkevičiaus bei kitų žymių asmenybių metais.

J. Lukšos-Daumanto metai paskelbti, nes nes kitąmet rugpjūčio 10 dieną sukanka 100 metų nuo jo gimimo. Seimas priimdamas sprendimą pabrėžė, kad J. Lukša-Daumantas buvo vienas ryškiausių kovotojų už laisvę.

J. Lukša-Daumantas pokariu tapo vienu iš Lietuvos partizanų vadų, aktyviai telkė laisvės kovotojus vienytis. Partizanaudamas jis keletą kartų buvo prasiveržęs į Vakarus perduoti žinią apie kovojančią Lietuvą, žuvo patekęs į pasalą per susišaudymą 1951 metų rugsėjį Garliavos apylinkėse, netoli Kauno.

2021-ieji taip pat paskelbti vieno pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių J. Zikaro metais. Kitąmet sueina 140 metų nuo jo gimimo. Kitąmet taip pat bus 100 metų, kai sukurtas vienas žinomiausių Lietuvos nepriklausomybės simbolių – J. Zikaro skulptūra „Laisvė“.

Seimas 2021 metus taip pat paskelbė iškilių Lietuvos asmenybių – mokslininko Jurgio Ambroziejaus Pabrėžos, Lietuvos valstybės veikėjo Jono Karolio Chodkevičiaus, kardinolo V. Sladkevičiaus, poeto Vytauto Mačernio metais.

Kitąmet bus minimos mokslininko, botaniko, pedagogo, lietuvių kultūrinio sąjūdžio dalyvio, žemaičių raštijos veikėjo ir mokslo terminų kūrėjo, bibliofilo, kunigo pranciškono J. A. Pabrėžos 250 metų gimimo metinės.

2021-aisiais taip pat bus minimos garsaus Lietuvos-Lenkijos karo vado ir Lietuvos valstybės veikėjo Jono Karolio Chodkevičiaus 400-osios mirties metinės.

2020 metų rugpjūčio 20 dieną sukanka 100 metų, kai gimė kardinolas V. Sladkevičius, tad kiti metai paskiriami jo laisvės kovai pažymėti.

2021-aisiais sukanka 100 metų, kai gimė poetas V. Mačernis. Jo vardo metus Seimas paskelbę įvertindamas tai, kad V. Mačernio filosofinė, intelektuali poezija svarbi lietuvių kultūrai.

Anksčiau Seimas 2021-uosius jau yra paskelbęs Marijos Gimbutienės, Archyvų, Lietuvos totorių istorijos ir kultūros bei Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metais.

Po svarstymo Švietimo ir mokslo komitete bei Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijoje nutarimo projektas, skirtas pagerbti šią Lietuvai ir jos žmonėms svarbią asmenybę, į plenarinį posėdį turėtų sugrįžti birželio 23 d.

2021 metų lapkričio 18 dieną sukanka 140 metų, kai gimė Lietuvai ypatingai nusipelniusi asmenybė – vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių, profesorius J. Zikaras, ir 100 metų, kai sukurtas vienas iškiliausių Lietuvos nepriklausomybės simbolių – J. Zikaro skulptūra „Laisvė“.

Nutarimo projekte pabrėžiama J. Zikaro kūrybos, kurios pagrindinės temos – lietuvių tautos laisvės idealai, reikšmė visuomenės istorinei atminčiai ir tapatybei.

Projekto iniciatoriai taip pat kalba apie išskirtinius J. Zikaro darbus – nepriklausomos Lietuvos tapatybės ženklais tapusius meno kūrinius – paminklines dekoratyvines skulptūras „Laisvė“ ir „Knygnešys“, daugelio iškilių valstybės veikėjų portretinius biustus ir bareljefus (Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Antano Smetonos, Jono Šliūpo; paminklo Žuvusiems už Lietuvos laisvę bareljefas); 1928 m. Lietuvos nepriklausomybės, Vytauto Didžiojo, Juozo Tumo-Vaižganto medalius; visų 1918-1940 m. nominalų lietuviškų pinigų – litų monetų modelius.

Siekdami pagerbti šią Lietuvai ir jos žmonėms svarbią asmenybę, tokį nutarimo projektą įregistravo Seimo nariai „valstiečiai“ Audronė Jankuvienė ir Arūnas Gumuliauskas.

2021 metų lapkričio 18 dieną sukanka 140 metų, kai gimė Lietuvai ypatingai nusipelniusi asmenybė – vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių, profesorius Juozas Zikaras, ir 100 metų, kai sukurtas vienas iškiliausių Lietuvos nepriklausomybės simbolių – Juozo Zikaro skulptūra „Laisvė“.

Nutarimo projekte pabrėžiama J. Zikaro kūrybos, kurios pagrindinės temos – lietuvių tautos laisvės idealai, reikšmė visuomenės istorinei atminčiai ir tapatybei.

Projekto iniciatoriai taip pat kalbama apie išskirtinius J. Zikaro darbus – nepriklausomos Lietuvos tapatybės ženklais tapusius meno kūrinius – paminklines dekoratyvines skulptūras „Laisvė“ ir „Knygnešys“, daugelio iškilių valstybės veikėjų portretinius biustus ir bareljefus (Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Antano Smetonos, Jono Šliūpo; paminklo Žuvusiems už Lietuvos laisvę bareljefas); 1928 m. Lietuvos nepriklausomybės, Vytauto Didžiojo, Juozo Tumo-Vaižganto medalius; visų 1918-1940 m. nominalų lietuviškų pinigų – litų monetų modelius.

Į Kauną atvyko iš Panevėžio

Pakalbinti Juozo Zikaro name – muziejuje dirbančią žinomą muziejininkę Rasą Jonę Ruibienę – nelengva užduotis dėl jos užimtumo, didelio lankytojų srauto. Jų ypač buvo padaugėja prieš  prieš svarbias Lietuvai datas – Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją.

Ir tai suprantama – juk būtent J.Zikaras sukūrė „Laisvę“, stovinčią Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, kurį puošia ir kiti žinomi pirmojo profesionalaus Lietuvos skulptoriaus kūriniai.

„Laisvę“ ir daugumą kitų garsių savo darbų dailininkas sukūrė Panevėžyje, kur gyveno ir dirbo iki 1928 m. pabaigos. Tada jį pažinojęs švietimo ministras Konstantinas Šakenis pakvietė į Kauną dėstyti vienintelėje anuomet Meno mokykloje. Tad J.Zikaro vardu dabar mums žinomoje Žaliakalnio gatvelėje skulptorius ilgainiui pasistatė nedidelį medinį namą, kuriame 1933 m. apsigyveno su žmona Anele Tūbelyte-Zikariene, trimis sūnumis ir dukra.

Iš vidinio nedidelės sodybėlės kiemo, kur J.Zikaras buvo įrengęs paukštidę ir malkinę, nuo namo terasos bet kuriuo metų laiku atsiveria įstabus vaizdas į Senamiestį ir Naujamiestį. Tad neatsitiktinai čia užklysta ne tik ekskursantai, bet ir meninių filmų kūrėjai, kuriuos masina ir išlikusi name autentiška tarpukario aplinka.

Garsi sofa

Pravėrus geltono namelio, kuriame veikia J.Zikaro muziejus, duris, pasitinka jį kuruojanti R.J.Ruibienė ir pakviečia puodeliui kvapnios arbatos.

Gurkšnojant karštą žolelių gėrimą, paaiškėja, kad namelyje išlaikyta autentiška svetainė – su tais pačiais užuolaidų karnizais, langais, palangėmis, langinėmis, baldais, ant kurių sėdėjo ne viena to meto ar net sovietmečio garsenybė: Sofija Smetonienė, globojusi Moterų tarybą – jai priklausė ir skulptoriaus žmona – J.Zikaro labai gerbtas kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, rašytojas Petras Vičiūnas, chirurgas Vladas Kuzma ir kiti žymūs žmonės, mylėję Lietuvą ir jai dirbę. Nuo 1951 iki 1956 , šioje svetainėje gyveno studentas Algirdas Mykolas Brazauskas.

Iki šių dienų dviejuose namo kambariuose išlikusi originali grindų danga marmaleumas, pagamintas iš natūralių medžiagų. Svetainėje su ovaliu stalu, apdengtu stora raštuota gobeleno staltiese, stovi sena sofa ir krėslas, kuriame mėgo sėdėti J.Tumas-Važgantas, o ant valgomojo sienos kabo vieno iš artimiausių J.Zikaro bičiulių dailininko Jono Mackevičiaus paveikslai.

"Kaps" pianino paslaptis

Svetainėje sunku nepastebėti 1900 m. „Kaps“ firmos pianino. Anot R.J.Ruibienės, tokių pianinų Lietuvoje tėra vos keli, nes juos gaminusi firma gyvavo tik iki 1922 m.

Beje, kai 2000 m. name vyko remontas, valydama pianiną, muziejininkė netikėtai aptiko, kad apatinė jo dalis atsidaro. Ta dalis buvo prikimšta laikraščių. Tarp jų R.J.Ruibienė aptiko lobį – skulptoriaus žmonos Anelės Tūbelytės mamos ir močiutės gintarinius karolius (apie juos muziejininkė žinojo iš Zikarų dukters Alytės, kurios valia namas tapo muziejumi) ir į laikraščius suvyniotą stalo sidabrą: dvi sidabro taures, tarpukario žydų auksakalių M.Grinšteino, E.Eidelbergo, I.Gordono ir kitų rankomis pagamintus sidabro šaukštelius ir minėtus gintaro karolius."

Žvelgdama į tuos stalo įrankius, ir dabar girdžiu jų skimbčiojimą Zikarų namuose, maišant arbatą ar kavą plonyčio porceliano puodeliuose. Mat A.Zikarienė mėgo priimti namuose svečius, vaišinti Peterburge, „Nadieždos“ institute, išmoktais gaminti patiekalais“, – teigė R.J.Ruibienė.

1926 m.: su sūneliais Vaidučiu ir Teisučiu. J.Zikaro muziejaus nuotr.

Susituokė Peterburge

Pasak muziejininkės, J.Zikaro žmona Anelė nebuvo poniutė. Anksti jaunystėje išvažiavusi į Petrapilį (dabar Peterburgas), ten mokėsi ir dirbo „Raudonajame kryžiuje“. Ten ir su dailės studentu J.Zikaru susipažino bei ištekėjo už jo 1914 m. pirmąją ją Kalėdų dieną.

Liudininku jų vestuvėse buvo Balys Sruoga, beje, pasipuošęs ne prastesniais nei pačios jaunamartės gintaro karoliais. Įdomu, kad būtent jaunoji J.Zikaro žmona su jų pirmagimiu pozavo Peterburge skulptoriaus diplominiam darbui „Motina“. Pozavo ji vėliau ir kitiems jo kūriniams Lietuvoje. Mat A.Zikarienė nenorėjo, kad jos vyrui pozuotų kitos moterys. Juolab kad A.Zikarienė garsėjo puikia figūra. Tvirtai tikėdama vyro talentu, ji įvairiais būdais palaikydavo jo kūrybingumą. Ypač tuomet, kai kūrėjas kartais nuleisdavo rankas.

„Anot Zikarų dukters Alytės, mama buvo aukšta, graži, juodomis ilgomis kasomis, mėlynomis akimis, gražios figūros, griežta, išdidi, žinojusi savo ir vyro vertę moteris, mėgusi visuomeninę veiklą. Susikūrus „Moterų seklyčiai“, vėliu tapusiai Lietuvos moterų draugija, A.Zikarienė tampa aktyvia nare. Beje, ši moterų organizacija skelbė lygybę tarp vyrų ir moterų“, – sakė R.J.Ruibienė.

Emancipuota žmona ir motina

A.Zikarienė buvo emancipuota moteris, tvirta ranka tvarkiusi namų ūkį, turėjusi savo nuomonę įvairiais klausimais, buvusi tvirta atrama savo švelnaus būdo, jautriam, nevisada praktiškam vyrui.

„A.Zikarienė nemėgo kino, bet užtat daug skaitė, lankėsi teatruose, o ypač – operos ir baleto, mokėsi užsienio kalbų. Savo vaikus ji auklėjo, neskirstydama jiems darbų į vyriškus ir moteriškus, buvo dėmesinga atžalų lavinimui: pritarė vyro sumanymui nupirkti vaikams pianiną, pasamdė muzikos mokytoją, – ji ir pati mokėsi skambinti pianinu – vesdavo dukrą mokytis pas prancūzų kalbos mokytoją, kartu tobulinosi pati.

Į A.Zikarienės kambarį, kuriame ji rašė, rengdamasi moterų susirinkimams, ilsėdavosi, svečiai nebuvo kviečiami. Dabar jos kambario sienos nuklotos jau istorinėmis tapusiomis nuotraukomis. Baldų neišliko. Kaip ir vaikų kambaryje. Skulptoriaus darbo kambaryje stovi maždaug 1912 m. gamybos stalas-lova. Tokius baldus dailininkas parūpino savo sūnums, nes name trūko vietos.

Dukters surinktas lobynas

Prie J.Zikaro atminimo ir darbų išsaugojimo labai prisidėjo vienintelė iš jo vaikų Lietuvoje likusi duktė Alytė Elena Zikaraitė, kuri rinko eksponatus muziejui po visą Lietuvą. Mat tėvas garsėjo geraširdiškumu – lengvai dovanodavo savo kūrinius.

Namo pusrūsyje – trijų kambarių J.Zikaro dirbtuvė. Čia eksponuojamas J.Zikarą menantis jo varstotas – XIX a. darbo stalas, pagal skulptoriaus projektus sukurtos monetos, jo Gedimino ordinas, Sidabro ženklas iš Peterburgo dailės akademijos už minėtą diplominį darbą „Motina“, iš tarptautinės Meno ir technikos pasiekimų parodos Paryžiuje 1937 m. parsivežtas „Grand Prix“ už jo sukurtą lietuviškos sodybos maketą.

Muziejuje ir jo fonduose yra virš tūkstančio J.Zikaro skulptūrų, piešinių, grafikos, tapybos darbų, šeimos archyvo bei memorialinių daiktų.

Dėmesį traukiantis bareljefas

Lankytojų dėmesį patraukia visais laikais aktualus J.Zikaro bareljefas "Valstietis (Prie valstybės lovio)", kurį skulptorius 1928 m. pristatė personalinėje savo darbų parodoje Kaune.

Tuomet į parodos atidarymą užsukęs šeimos draugas Prezidentas Antanas Smetona stabtelėjo prie valdžią kritikuojančio kūrinio. Juo susidomėjusio Prezidento J.Zikaras paprašė nepykti, nes „… dalis jūsų valdininkų tikrai taip elgiasi ir apvalgo darbo žmones". Prezidentas, apžiūrėjęs į lovį šnipus sukišusių nusipenėjusių paršelių užpakalius, šyptelėjęs retoriškai paklausė skulptoriaus: "Tai kurio iš šių paršelių uodegytė yra mano?", ir taikiai nuėjo toliau apžiūrėti parodos.

2013 m.: muziejuje lankėsi J.Zikaro palikuonys, giminaičiai. Artūro Morozovo nuotr.

Ir "Laisvei" pozavo žmona

Čia galima pamatyti ir žinomiausią J.Zikaro kūrinį „Laisvė“ – sumažintą gipsinį garsiojo paminklo variantą su skulptoriaus sumanytu, bet taip ir neįgyvendintu postamentu.

Beje, beveik visoms J.Zikaro skulptūrų moteriškoms figūroms, kaip ir „Laisvei“, pozavo jo žmona Anelė. Pastarasis faktas paaiškėjo, aptikus 1944 m. į plokštelę įrašytus skulptoriaus prisiminimus. Skulptūrų veidams pozavo kitos moterys ar merginos.

A.Zikaraitė yra teigusi, kad „Laisvės“ veidui pozavo J.Zikaro mokinė Marija Ramanauskaitė-Statkevičienė. Bet tai tik pusė tiesos. Mat J.Zikaras savo skulptūrų veidus kurdavo iš kelių pozuotojų veido bruožų. Taip atsitiko ir su „Laisve“. Tai patvirtino prieš kelerius metus į „Kauno dienos“ redakciją užėjęs kaunietis Kęstutis Statkevičius – minėtos M.Ramanauskaitės-Statkevičienės sūnus.

Skulptūrų veidų paslaptis

Anot Kęstučio, jo mamos veido bruožai, beje, sustingę ir ant Nežinomo kareivio kapo stovinčio paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ bareljefe. Tai liudija Kęstučio išsaugotas 1921 m. išleistas paminklo atvirukas, kurio antroje pusėje jo mama rašė pozavusi bareljefo merginos veidui. Kas buvo antroji mergina, Kęstutis neįsiminė, tačiau žino, kad „Laisvės“ veidui jo mama pozavo drauge su Zikarų sūnaus Teisučio krikšto mama, mokytoja iš Panevėžio Elena Jasinskaite.

Priminsime, kaip 1921 m. buvo gautos lėšos paminklo ant Nežinomo kareivio kapo statybai. Paminklas iškilo anuometinio Karo muziejaus kūrėjo gen. ltn. Vlado Negevičiaus sumanumo ir pastangų dėka. Mat nepaprastai trūkstant lėšų šio pirmojo paminklo muziejaus sodelyje statybai, V.Nagevičius susodino pilną vežimą nepriklausomybės kovose invalidais tapusių karių, įdavė jiems gėlių ir su jais nuėjo į Seimą prašyti pinigų. Sumanymas pavyko!

Pražudė enkavėdistai

Pasak R.J.Ruibienės, 1944 m. prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, enkavėdistai kaltino skulptorių slepiant informaciją apie neva miškan partizanauti išėjusius tris jo sūnus. J.Zikaras buvo įsitikinęs, kad visi trys jo sūnūs žuvo, kai vokiečiai paėmė juos kasti apkasų.

Tik vėliau paaiškėjo, jog sūnūs spėjo pasitraukti į Vakarus. Du iš jų (Vaidutis ir Vainutis) vėliau atsidūrė JAV, o Teisutis – Australijoje, kur tapo žinomu menininku. O tada, vėlų 1944 m. rudenį, J.Zikaras, neištvėręs enkavėdistų tardymų ir grasinimų išvežti jį su šeima į Sibirą, nusižudė, išgėręs iš artimo bičiulio gydytojo Vlado Kuzmos išprašyto morfijaus preparato. V.Kuzma buvo prisaikdinęs dailininką panaudoti morfijų tik kraštutiniu atveju... Pomirtinę skulptoriaus veido ir rankų kaukę padarė jo kolega skulptorius Petras Rimša.

J.Zikaras nebūtų ištvėręs ir netrukus prasidėjusių jo garsiausių skulptūrų griovimų. Svarbiausias jo gyvenimo kūrinys „Laisvė“ Karo muziejaus sodelyje stovėjo tik iki 1950 m. vidurvasario – prieš pat Dainų šventę ji buvo aptverta lentine tvora ir naktį nugriauta.

Užgriuvo ir finansinė našta

Vienas didžiausių netikėtumų, užsukus į pirmo mūsų profesionalaus skulptoriaus muziejų – mirusio Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko nuotraukos ant vienos sienos. Vienoje iš jų užfiksuotas draugiškas A.Zikaraitės ir šalies vadovo A.M.Brazausko buvimas. Tai tikrai netikėta fotografija žinantiems, kaip kentėjo J.Zikaras istorinio santvarkų virsmo metu, kokios grėsmės sovietmečiu buvo iškilusios šio garsaus skulptoriaus šeimai. Tai kas galėjo sovietmečiu sieti J.Zikaro palikuonę su A.Brazausku?

Pagavusi suglumusį mano žvilgsnį, R.J.Ruibienė paaiškino: "1944 m. Anelė Tūbelytė-Zikarienė, nusižudžius vyrui, patyrė ne tik sunkius išgyvenimus, bet ir ekonominius sunkumus. Tad moteris pamažu pradėjo išpardavinėti daiktus, nuomoti kambarius studentams. Tuo metu, t. y. 1951–1956 m. A.M.Brazauskas su broliu Gerardu studijavo Kauno politechnikos institute. Būtent jie, broliai Brazauskai, ir tapo svetainės J.Zikaro name nuomininkais“.

Radimvietė: štai čia R.Ruibienė surado Zikarų stalo sidabrą ir gintaro karolius. Artūro Morozovo nuotr.

A.M.Brazausko pėdsakas

Muziejininkė, kuriai ne kartą teko klausytis J.Zikaro dukters Alytės prisiminimų, sakė, kad A.Zikaraitė sovietmečiu švęsdavo savo gimtadienį Vasario 16-ąją, nors buvo gimusi vasario 20. Ir tai suprantama – juk jos tėvo kūryba – tai kovų už laisvę istorija.

"Turiu pasakyti, kad anuomet dar niekam nežinomas A.M.Brazauskas nebėgdavo iš J.Zikaro namuose Vasario 16-ąją rengiamų vaišių. Atvirkščiai – jis mėgo kartu su Alytės svečiais padainuoti ir, anot jos prisiminimų, pašokdinti jaunas paneles“, – šyptelėjo muziejininkė, kartu priminusi, kad būsimasis šalies Prezidentas studentaudamas mankštindavosi J.Zikaro namo kieme. Tvirto stoto jaunuolis mėgdavo jėgos pratimus – kilnodavo lengvojo automobilio pusašį, nes specialių štangų kilnojimui anuomet labai stigo. Tą jo mankštą A.Zikaraitė su draugėmis kartais stebėdavo pro savo namų langus. Merginos, reziumuodamos stebėjimo rezultatus, visada sakydavo: „Liuks vaikinas!" – pasakojo R.Ruibienė.

Biografijos vingiai

*Vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių, profesorius J.Zikaras gimė 1881 m. lapkričio 18 d. Paliukuose, Pumpėnų valsčiuje, vargingai gyvenusioje šeimoje.

*Vaikystėje piemenavo, pramokęs staliaus amato, kartu su tėvu dengė stogus, dirbo kitokius statybinius darbus, pardavinėdavo savo drožtas šventųjų statulėles pakelių kryžiams, pramoko groti smuiku ir grojo nedideliame Panevėžio orkestre.

*Remiamas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Jono Jablonskio, kitų mecenatų mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, studijavo Peterburge dailę.

*1914 m. Peterburge susituokė su rokiškėne Anele Tūbelyte ir po poros metų baigė Peterburgo dailės akademiją.

*1918 m. J.Zikaras grįžo į Lietuvą, mokytojavo Panevėžyje, kur sukūrė daugelį nepriklausomos Lietuvos simboliais tapusių meno kūrinių.

*1928 m. su šeima persikėlė iš Panevėžio į Kauną. Dėstė Kauno meno mokykloje, Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, 1944 m. tapo profesoriumi.

*Išugdė tokius menininkus kaip Petras Aleksandravičius, Vytautas Kašuba, Juozas Kėdainis, Napoleonas Petrulis ir kt.

*Mirė 1944 m. lapkričio 10 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

„Zikaras. Laisvės paminklo kūrėjas“ – tai filmas apie pirmąjį profesionalų Lietuvos skulptorių J.Zikarą – Laisvės paminklo Kaune kūrėją, Lietuvos tarpukario pinigų bei daugelio valstybinių simbolių ir istorinių asmenybių biustų autorių. J.Zikaro likimas klostėsi neįtikėtinai panašiai kaip ir tarpukario Lietuvos valstybės. Gimęs samanotoje bakūžėje Panevėžio rajone J.Zikaras pasiekė mokslo ir meno aukštumas ir sulaukė pripažinimo, sukūrė Lietuvos, kaip valstybės, atpažinimo ženklus. Okupantai sunaikino tiek Lietuvos valstybę, tiek jos simbolių kūrėją J.Zikarą, tačiau nepalaužė valstybės dvasios, kuriai buvo lemta vieną dieną atgimti...

Daugelio klubo narių prašymu renginio metu bus vėl parodyta jau daugelį tarptautinių kino apdovanojimų pelniusi to paties režisieriaus kino juosta „Šaltos ausys“. Tai dokumentinis filmas apie du vyrus – tėvą ir jo kurčnebylį sūnų, kurie gyvena vienkiemyje, atskirti nuo civilizacijos. Dalydamiesi tuo pačiu stogu, tomis pačiomis problemomis ir vargais, vyrai vis dėlto tolimi vienas kitam. Jų pasaulėjauta taip skiriasi, kad visi bandymai susikalbėti virsta konfliktais arba mažų mažiausiai nesusipratimais. Tėvas laiko sūnų nenormaliu nesubrendėliu, o sūnus tėvą – nejautriu chamu. Ar įmanoma šiems patiems artimiausiems žmonėms iš tikrųjų suartėti? Kartu su šių filmų autoriumi kino klube bus ieškoma atsakymų į šį ir kitus kilusius klausimus.

Abiejų filmų peržiūros ir susitikimas su jų režisieriumi L.Mikuta vyks sausio 16 d. 18 val. Klaipėdos kultūros fabrike.

Ar bienalė pastatė naują paminklą J. Basanavičiui? Paminklo autorius skulptorius Juozas Zikaras šiemet dalyvavo pagrindinėje bienalės parodoje. Pirmą kartą šis jo paminklas buvo atidengtas Kauno Vytauto didžiojo Karo muziejaus sodelyje 1923 m., dalyvaujant pačiam J. Basanavičiui. Postamente įrašyta, kad jis pastatytas "iš tūtelių nuo šovinių, paleistų į Lietuvos priešus, ir akmens, kuris skyrė Didžiąją ir Mažąją Lietuvą." Sovietų okupacijos metais paminklas buvo pašalintas, o 1988 m. atstatytas buvusioje vietoje.

Kauno bienalė pastatė šį paminklą iš naujo – 2017 metais. Lygiai toje pačioje vietoje, ir iš pažiūros lygiai tokį koks jis buvo anksčiau. Kam reikėjo jį statyti iš naujo? Ar tai tas pats paminklas? Ir taip, ir ne. Jis kaip du vandens lašai panašus į tą, kurį matė pats J. Basanavičius, tačiau yra daug dviprasmiškesnis, ir ne tik dėl to, kad kartą buvo nukeltas ir vėl atstatytas, bet ir dėl to, kad jau matė praėjusių metų paminklo J. Basanavičiui Vilniuje projektus, o taip pat ir dar ne vieną jau pastatytą savo konkurentą. Naujasis paminklas turi ir didesnę masę – jį slegia metų našta, kuriai atlaikyti jis turi būti sunkesnis. Be to, pastatytasis šiemet yra ir visai kito stiliaus. Nuo 1923 m. varianto jis skiriasi formos konservatyvumu, o taip pat ir savo santykiu su tradicija bei aplinka. Akivaizdu, kad naujasis paminklas yra gerokai kontroversiškesnis už senąjį. Portretinis biusto panašumas irgi gerokai pasikeitęs. Senojo paminklo J. Basanavičių galima buvo atpažinti iš karto, tačiau daktaro bruožai buvo sutaurinti, pakylėti. Kita vertus, jis atrodė vyresnis už modelį. Naujojo paminklo J. Basanavičius atrodo jaunesnis už patį daktarą, tačiau tauriojo realizmo stilius čia įgijo natūralizmo bruožų – daktaras atvaizduotas labiau pavargęs, nusivylęs, pajuodusiais paakiais.

Įdomu, kad šis "galutinis" (?) J. Basanavičius yra savotiškas palimpsestas, kuriame regimos ir ankstesniojo paminklo žymės.

Pastatydama J. Basanavičiaus paminklą iš naujo, Kauno bienalė praturtino paminklų statymą nauju metodu. Jį galima naudoti bet kur. Perfrazuojant J. L. Borgesą, tokia technika paverčia paminklus nuotykingais.

Ar prieš statant šį paminklą reikėjo diskusijų? Galbūt vertėjo pasitarti su visuomene, išklausyti įvairių nuomonių? Nuomonių buvo išklausyta, bet po to. Žiūrovai į naująjį paminklą tautos patriarchui reagavo įvairiai. Vieni žavėjosi puikiai parinkta paminklo vieta, kiti – nepriekaištinga klasikine forma. Vieni klausė, kur jis buvo iki šiol, kiti rūpinosi "ką jūs jam padarėte?", dar kitiems kilo akademiškesnis klausimas "ar tie juodi milteliai ir yra menas?". Paminėtina, kad pajuodę J. Basanavičiaus paakiai yra užteršto mūsų miesto oro ir apskritai gyvenimo išdava.

J. Zikaras (1881-1944) – vienas pirmųjų profesionalių lietuvių skulptorių. Studijavęs akademinėje dvasioje, išliko ištikimas realizmui. Sukūrė pirmąsias lietuviškas monetas, kūrė žymių žmonių biustus valstybės užsakymu, privačių asmenų atvaizdus, mitologinės, religinės ir socialinės tematikos reljefus ir skulptūras. Daugelis jo kūrinių tapo nepriklausomos Lietuvos simboliais. Vienas pirmųjų tarpukario Lietuvos dekoratyvinės paminklinės skulptūros pavyzdžių buvo J. Zikaro Laisvės paminklas Kaune.

J. Zikaro paminklas J. Basanavičiui liks stovėti ir po bienalės uždarymo. Tai venas iš bienalės kūrinių, kurį, visuomenei jį priėmus ypač palankiai, nuspręsta palikti Kauno miesto centre.