„Pavasaris nėra tik metų laikas. Tai – būsena!!!! Myliu Tave, Neruti“, – po nuotrauka, paskelbtoje socialiniuose tinkluose, jausmų neslėpė fotomenininkė.

Kaip praneša portalas Žmonės.lt, jie meile mėgaujasi jau pusę metų

„Dažnai kartoju, kad norėti ir mylėti yra veiksmažodžiai, tad neužtenka tiesiog atsisėdus ant lovos kažko norėti – reikia imti ir daryti. Mes vienas kitą atradome pažinčių programėlėje „Tinder“, tad noriu padrąsinti visus, kurie nesiryžta imtis veiksmų“, – sakė J. Anusauskienė.

J. Anusauskienės feisbuko nuotr.

„Mielieji, aš kreipiuosi į visus savo draugus ir pažįstamus: būkit geri, elkitės atsakingai ir išmintingai!!! Bendraujant su kai kuriais jaučiu, kad vieni dėl to, jog nežino informacijos, o kiti dėl to, kad jaučiasi išsigandę, vis dar neįvertina situacijos rimtumo. Stručio politika: nežinau, vadinasi nieko nėra – nesuveiks. Ištraukit galvas iš žemės, nepanikuokit, susipažinkit su patikrinta informacija ir faktais, ir priimkit racionalius sprendimus“, – rašė fotografė.

„Žiniasklaidai paskelbus apie tai, kad mano dukterėčia dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla serga koronovirusu, veiksmas vyko kaip kino filme. Šią informaciją artimiausių žmonių rate, žinojom jau kurį laiką. Tačiau norėdami apsaugoti mano mamytę nuo bereikalingo jaudulio, apie tai su ja nesidalinom. Kadangi tuo metu mamytė buvo viena namuose, priėmiau sprendimą nedelsiant pas ją vykti, pasikalbėti ir nuraminti, tačiau pakeliui užstrigau lifte... Laimei, vėliau viskas susitvarkė, bet tas pusvalandis tikrai kainavo nemažai nervų“, – išgyventomis emocijomis dalijosi J. Anusauskienė.

Taip, mes visi tokią situaciją turim pirmą kartą. Tačiau nuo kiekvieno mūsų teisingo ir neteisingo sprendimo priklauso, kaip viskas vyks toliau.

Moteris mano, kad kiekvienas žmogus gali pasirinkti, kokiu keliu eiti, kai į nugarą alsuoja koronaviruso grėsmė. „Taip, mes visi tokią situaciją turim pirmą kartą. Tačiau nuo kiekvieno mūsų teisingo ir neteisingo sprendimo priklauso, kaip viskas vyks toliau. Būkit geri, rūpinkitės savimi ir savo artimaisiais! Nesivadovaukit principu „ai, mane tai čia jau užkniso, nebenoriu gilintis!“, „nu, nuo kitos savaitės gal reiks neiti į darbą, bet juk visą laiką namie tai nesėdėsi!?“. Priimkit italų patarimą: nekartokit jų klaidų. Sekit informaciją ir galvokit, ką darot. Mes visada galim rinktis, kokiu keliu eiti“, – patarimus dalijo moteris.

Jurga Anusauskienė. A. Broko nuotr.

Primename, kad žinią apie koronavirusu užsikrėtusią dirigentę orkestras pranešė savo tinklalapyje.

„Mums neseniai pranešta, kad mūsų muzikos vadovė Mirga Mirga Gražinytė-Tyla ką tik sulaukė teigiamo COVID-19 rezultato. Mirga sveiksta, ji yra izoliavusis namuose“, – nurodo orkestras.

Pranešime nurodoma, kad vadovaujantis specialistų nurodymais, apie tai informuoti orkestro nariai.

„Mes norime palinkėti Mirgai greitai pasveikti ir laukiame jos su mumis gegužę“, – teigiama pranešime.

Dirigentė šiuo metu yra izoliuota savo namuose.

M. Gražinytės-Tylos tėvas Romualdas Gražinis LRT.lt patvirtino, kad koronavirusas patvirtintas ir dirigentės mažamečiam sūnui. Jam šios vasaros pabaigoje sukaks dveji metai.

Moteris šiuo metu laukiasi antrojo vaiko.

Apie tai kalbės TV3 laidos „Visi mes žmonės“ herojai: Jurga Anusauskienė, Tomas Grigaitis ir Renaldas Vaičiūnas.

„Po operacijos aš uždainavau. Vos atvėrusi akis, nors paakiai dar buvo patinę, supratau, kad matau kitaip – kokybiškai! Apėmė džiugesys ir laimė“, – fotomenininkė J. Anusauskienė prisimena pakilias emocijas, atlikus jai plastinę akių vokų operaciją.

Moteris juokauja, kad natūralios gali būti tik daržovės – ir tos su aliejumi gardesnės. Juk kai genda dantys – juos taisome, o ne džiaugiamės natūraliu procesu, tad jei galime pakoreguoti savo išvaizdą – kodėl gi ne.

Kitas TV3 laidos, rodomos sekmadienį 17.30 val., svečias – TV laidų ir renginių vedėjas Tomas Grigaitis – pasakos apie atliktą žandikaulių operaciją.

„Kur dingsta tavo dantys...“ – vis atsidusdavo Tomo mama, nes jis pas stomatologus nuo vaikystės lankėsi beveik taip dažnai, kaip mes užsukame į parduotuvę pieno.

Iš prigimties netaisyklingas sąkandis kenkė dantims, be to, Tomas aplinkiniams atrodydavo ir dešimčia metų vyresnis. Sužinojęs, kad žandikaulius galima būtų sutvarkyti operuojant, jis nepabūgo trejų metų nuoseklaus paruošiamojo darbo. 

„Per operaciją man buvo sutvarkytas sąkandis. Dėl to pradėjau lengvai kramtyti – kitaip justi maisto skonį. Operacija nebuvo skirta tik grožiui – atviros šypsenos panorau vėliau, svarbiausia man buvo atstatyti sąkandį ir nebesilankyti pas stomatologus“, – džiaugiasi savo sprendimu T. Grigaitis.

Pačiam po operacijos buvo netikėta ta džiaugsmo ašara ir begalinis noras dainuoti visa gerkle, nors niekada to nedariau“, – taip džiaugsmingai reagavo renginių vedėjas T. Grigaitis, kai jam buvo atlikta ortognatinė operacija – rekonstruoti viršutinis ir apatinis žandikauliai.

„Kaip turėtų atrodyti specialistų pagalba pasigražinęs asmuo? Aukščiausias lygis, kai niekas nemato, kad kas nors daryta, o giria, kad žmogus gerai atrodo, pasiteirauja, ar tik neseniai neturėjo puikių atostogų“, –  sako plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos specialistas Renaldas Vaičiūnas.

Vilniuje, miesto stiliaus centre „Europa“, antrame aukšte, šiuo metu eksponuojama fotografės Jurgos Anusauskienės, dailininko Marko Naidenkovo ir kompozitoriaus Donato Tamašausko paroda „neMATOMAS KELIAS“ išsiskiria ne tik originalia technika užfiksuotais darbais, bet ir mažųjų onkologinių ligoniukų specialiai parodai parengtais piešiniais. Šią idėją fotografė nusprendė įgyvendinti kartu su onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais besirūpinančio Vytauto Kernagio fondo projekto „Gėrio menas“ organizatoriais.

Vaikus ligoninėje J. Anusauskienė lankė kartu su M. Naidenkovu ir lenktynininku Benediktu Vanagu. Nusinešusi nuotraukų ir dažų trijulė papasakojo mažiesiems ligoniukams apie fotografiją ir parodos idėją, mokė tapyti ir pasidalino įspūdžiais apie automobilių sportą. Mažųjų darbai šiuo metu yra eksponuojami parodoje kartu su paveikslais.

„Lankyti onkologinėmis ligomis sergančius vaikus teko ir anksčiau, žinojau, kad dažnai jie yra uždaresni bei ramesni. Visgi buvo gera matyti, kaip vaikai aktyviai klausinėja, domisi ir tapo. Tikiuosi, kad idėja drauge kurti bent maža dalele pripildė nepaparastai sudėtingą mažųjų gyvenimą šviesiomis spalvomis“, – apie vaikų įtraukimą į kūrybos procesą pasakoja parodos autorė J. Anusauskienė.

Pasak fotografės, bendradarbiauti su projektu „Gėrio menas“ ji nusprendė nedvejodama.

„Fondų, padedančių onkologiniams ligoniams, yra ne vienas, visgi man buvo svarbu, kad „Gėrio menas“, pirmiausia, yra kūrybinės dirbtuvės mažiesiems ligoniukams. Kūryba – instrumentas, suteikiantis psichologinės stiprybės, padedantis sergančiam vaikui išreikšti jausmus. Be to, tai vienas būdų ištiesti pagalbos ranką“, – teigia J. Anusauskienė.

Vienos iš projekto „Gėrio menas“ organizatorių Dalios Kernagienės teigimu, panašias iniciatyvas ir bendradarbiavimą su menininkais planuojama tęsti ir ateityje.

„Tikiuosi, kad tai nėra paskutinis gražaus bendradarbiavimo pavyzdys. „Gėrio meno“ pagrindinis tikslas yra suburti kuo daugiau bendraminčių, kurie padėtų onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Džiaugiamės, kad šį kartą turėjome galimybę dirbti su talentinga komanda“, – teigia D. Kernagienė.

„Gėrio menas“ – nuo 2010 m. veikiančios nuolatinės kūrybinės dirbtuvės onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Septintus metus skaičiuojančio projekto „Gėrio menas“ tikslas – edukaciniai užsiėmimai vaikams kartu su įvairių sričių menininkais, kultūros bei meno organizacijomis, kurių metu ugdomi onkologinėmis ligomis sergančių vaikų ir jaunimo kūrybiškumas, meniniai ir bendrieji įgūdžiai. Projektą organizuoja Vytauto Kernagio labdaros ir paramos fondas.

Vilniuje atidaryta išskirtinių fotografės Jurgos Anusauskienės bei dailininko Marko Naidenkovo darbų paroda „neMATOMAS KELIAS“. Vilniaus miesto stiliaus centre „Europa” įsikūrusioje parodoje eksponuojami darbai, kuriuose originalia technika užfiksuotos automobilių sporto akimirkos. Parodai papildomo išskirtinumo suteikia ir originalūs garso takeliai, kuriuos daliai darbų sukūrė kompozitorius Donatas Tamašauskas.

Parodos „neMATOMAS KELIAS” ekspoziciją sudaro 24 drobės. Mažiausi darbai, 60 centimetrų aukščio ir 90 pločio, didžiausi – metras su dviem.  J. Anusauskienė pasirinko labai originalų, išskirtinį sprendimą – darbuose ji sujungė fotografiją, kompiuterinę grafiką bei tapybą. Novatoriška technika leido akcentuoti tam tikrus svarbius momentus, išskirti bei pabrėžti norimas detales ir taip savo darbais perduoti įtaigią žinią. Dailininkas M. Naidenkovas sukūrė kompiuterinės grafikos ir tapybos sprendimus.

Pastaruosius trejus metus fotografė J. Anusauskienė fiksavo įvairias automobilių sporto varžybas bei lenktynes. Nemažai dirbo su pilotu Benediktu Vanagu ir jo „General Financing team Pitlane” komanda. Būtent šios komandos gyvenimo akimirkų daugiausiai yra „neMATOMO KELIO“ darbuose. „Atsidūrusi automobilių sporte pamačiau, kad ten yra asmenybių, kurios, kaip ir kiekvienoje profesijoje, perauga savo specialybės ribas. Kitas dalykas: man neįdomu iškart paragauti pyrago, man įdomus jo receptas. Todėl greitai pasistengiau prieiti prie asmenybių, kurios man įdomios ir atsidurti jų komandų „virtuvėse”. Viena jų – „General Financing team Pitlane”, nes tai viena universaliausių Lietuvos komandų, dalyvaujanti klasikiniame ralyje, žiedinėse lenktynėse bei bekelės varžybose. Tai, ką ji daro, man yra menas“, - apie parodos ištakas pasakoja jos sumanytoja ir darbų autorė J. Anusauskienė.

J. Anusauskienės teigimu, papildomas originalus bei įtraukiantis parodos elementas yra ir keliems tapybos darbams kompozitoriaus Donato Tamašausko sukurti garso takeliai. „Garso takeliams panaudoti originalūs komandos „General Financing team Pitlane” lenktyninių bolidų užvedamų bei veikiančių variklių, uždaromo kapoto, durelių garsai, šturmano skaitomos stenogramos įrašai.  „Visa tai sujungęs su paties kurtais muzikiniais garsais ir ritmais, kompozitorius sukūrė įspūdingus, dėmesį prikaustančius garso takelius“, - sako parodos autorė.

Parodos „neMATOMAS KELIAS“ darbai bus parduodami. Gautos lėšos bus paaukotos Vytauto Kernagio labdaros ir paramos fondo projektui „Gėrio menas”. Jau septynerius metus fondas rūpinasi nuolatinėmis kūrybinėmis dirbtuvėmis onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Parodoje eksponuojami ir specialiai šiam projektui vaikų sukurti tapybos darbai.

Apie fotografę J. Anusauskienę

Fotografuoja nuo 2003 m., per tą laiką yra surengusi arti šimto foto darbų parodų. Reikšmingiausios iš jų – Lietuvos Respublikos ambasadoje Estijoje (2005 m.), Latvijos nacionalinėje akademijoje (2006 m.), tarptautiniame menų festivalyje „Slavianskij bazar“ (2008 m.). J. Anusauskienė su bendraautoriais išleido knygas-fotoalbumus „Toli iš arti“ (2009 m.), „Mandarininė antelė“ (2011 m.), „Azijos dvasia“ (2013 m.), „OSCar evoliucija. Vieno Dakaro istorija“ (2014 m.). Pastaruoju metu J. Anusauskienė specializuojasi automobilių sporto fotografijoje, dirba su pilotu Benediktu Vanagu ir „General Financing team Pitlane“ komanda.

Apie tapytoją M. Naidenkovą

Jaunas lietuvių kūrėjas, studijavęs Bournemouth Universitete, Didžiojoje Britanijoje. Specializuojasi kompiuterinės animacijos mene, turi patirties su 3D grafika, specialiųjų efektų kūrimu.

Fotografė Jurga Anusauskienė švyti, ji labai laiminga. 45 metų moteris džiaugiasi didžiausia prabanga – ji gali daryti, ką nori, prisipažįsta, kad skirtis su fotografu Ričardu Anusausku reikėjo anksčiau, ir neslepia neseniai patyrusi meilę iš pirmo žvilgsnio.

– Jausmai aplanko natūraliai, netikėtai, kai to nelauki ir nesieki. Vasaros pabaigoje ėjau į susitikimą su "Hammersmith" atstovais ir išvydau jį. Begėdiškai gražų, įžūliai ryškų, prikaustantį dėmesį, labai įspūdingą. Esu mačiusi ne vieną ir ne penkis, bet ne kiekvienas sukelia tiek daug emocijų, – šypsodamasi aistringai pradėjo pokalbį Jurga. – Jis pakerėjo. Įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, supratau, kad labai jo noriu, o jis – manęs. Deja, tai buvo trumpalaikis romanas, nes jis netinkamas mano gyvenimo būdui. Jam reikia lygaus kelio, asfalto, o ne laukų ir klonių. Šio mylimo raudonos spalvos 1990 m. laidos "Jaguar XJ-S", kurio širdis V12, 5,3 l, nepirksiu – jis ne man, nors jo ilgai nepamiršiu.

– O, tai jūsų meilė iš pirmo žvilgsnio – automobilis "Jaguar"! Bet Gvatemalos ar Belizo džiunglėse, ko gero, matėte ir tikrą jaguarą?

– Atrodo... Oi, ne, ten buvo juodasis leopardas.

– Tačiau tokia aistringa meilė, kuri užklupo išvydus raudoną "Jaguarą", liepsnoja jūsų širdyje?

– Meilė niekur nedingo. Jei nemylėčiau savo veiklos, viso to, ką matau, mano nuotraukos net teoriškai negalėtų būti gražios.

– Jūs puikiai suprantate, kad kalbu apie vyrą.

– Ar turiu mylimą vyrą? Neatsakysiu. Nei paneigsiu, nei patvirtinsiu. Ir nebūtinai nepaneigimas reiškia patvirtinimą – tegul tai lieka intriga.

– Jums maža intrigų?

– Ne. Bet asmeninis gyvenimas visada liks asmeninis. Nors dabar Lietuvoje įprasta juo dalytis, aš to nedarysiu.

– Kaip įvardytumėte dabartinį savo gyvenimo etapą?

– Kaip nuostabų! Turiu didelę prabangą – darau tai, ką noriu daryti. Ir matau, kad dauguma žmonių to negali sau leisti.

Vėl grįžau prie fotografijos. Netikėtai. Buvau padėjusi fototechniką į šoną ir net negalvojau, kad grįšiu.

Kartą apsilankiau ralio varžybose. Automobilių gausmas, greitis sukėlė susidomėjimą. Pasiskolinusi fototechniką galvojau – tuoj pridarysiu įspūdingų kadrų. Jei pagaunu skrendantį paukštį, ką – nepagausiu lekiančios mašinos?! Deja. Per pirmas trejas ralio varžybas nepadariau nė vieno kadro, kuris man patiktų. Ir… užsikabinau: ėmiau domėtis, gilintis, stebėti visą automobilių sporto pasaulį. Prie lovos nugulė ne romanai, bet kelio knyga. Lengva nebuvo. Per tuos trejus metus, kol nefotografavau, fototechnikos srityje įvyko toks pats šuolis kaip nuo "Nokia 3310" iki "iPhone 6S". Teko daug mokytis.

– Kam jums reikėjo eiti į TV projektą kariuomenėje? Karyba – vyriška profesija. Ar jums būdingos vyriškos savybės?

– Kai gavau pasiūlymą, atsisakiau. Atrodė, prabanga sugaišti tiek laiko. Bet parą pasitarusi su savimi nusprendžiau, kad dalyvauti noriu dėl dviejų priežasčių. Pirma, kuri niekada manęs nepaliks, – smalsumas. Ypač kai perskaičiau programą, pamačiau sraigtasparnį "Mi-8" ir kitokį gėrį, kuriuo nepasivažinėsi kaip taksi gatvėse.

Antra priežastis rimtesnė: kariuomenė – vienas seniausių darinių pasaulyje. Ten galima pasimokyti strateginio mąstymo, komandinio valdymo ir darbo. To reikia mano veikloje. Nenusivyliau, nes per aštuonias dienas gavau neįtikimai didelį srautą informacijos ir pasitikrinau, kaip gebu mąstyti ir priimti sprendimus, kai trūksta miego, esu visiškai išvargusi.

– Tačiau neatsisakėte savo ritualo – makiažo ir sakėte, kad ten galima pamesti galvą, kelnes, bet ne gerą nuotaiką?

– Tam tikrų savo įpročių niekada nekeičiu. Nepriklausomai, kiek turiu laiko miegui: penkias, keturias ar tris valandas, keliuosi valanda dviem anksčiau, nei būtina. Mūsų vadai, instruktoriai šypsodamiesi žvelgė ir klausė, kam į karo žygį iš kuprinės išėmiau antrus atsarginius batus, bet įsidėjau kosmetinę. Gal tai psichologinis momentas, kad galiu save sutvarkyti?

– Bet jūs erzinote būrio vadu paskirtą dainininką Deividą Norvilą? Konfliktavote?

– Ne. Net nepastebėjau, kad kažkas jį erzino. Tik po to, transliacijos metu, pamačiau, kad jam ir aš, ir lovos kopetėlės užkliuvo. Jautrus žmogus.

Būrio vadas turi didesnius įgaliojimus, nors mano atsakomybė – vyresnysis šaulys – taip pat didelė. Buvau atsakinga už aprūpinimą. Kai 2 val. nakties užsakinėjau kitai dienai šarvuočius, šovinius, granatas ir kitą ginkluotę, jaučiausi ypatingai. Be to, turėjau žinoti viską, ką žinojo būrio vadas. Jei jam kas nors atsitinka, jį pakeičia vyr. šaulys.

– Ar šiais laikais moterys ne pernelyg bando lygintis su vyrais ne ten, kur reikia? Ir su visa pagarba – ar jos neperima ne pačių geriausių vyrų savybių?

– Bet kokiomis aplinkybėmis visada išliksiu moterimi ir didžiuojuosi, kad ja esu. Su panašia nuostata susiduriu ir užsiimdama savo pagrindine veikla. Tai, kad moterų ir vyrų galimybės yra vienodos, dar vienas mitas. Jaučiu diskriminaciją, kad esu moteris. Myliu ir darau, kas man patinka, bet jaučiu požiūrį kaip apie moteris laive: esą tai – blogai. Vyrai pervertina save ir nuvertina moteris.

Manau, visatoje turi būti pusiausvyra. Jis įmanomas tada, kai moteris ir vyras gali būti drauge. Jei vyras mano, kad moteris kažko negali daryti, jis, matyt, turi tam tikrų problemų.

– Bet ar reikia lygintis savybėmis, kuris stipresnis?

– Nemanau, kad tai – lyginimasis. Tuos pačius dalykus vyras ir moteris mato ir perteikia skirtingai. Kariuomenėje irgi liks skirtingas požiūris, bet moteris ir vyras vienas kitą papildo. Ir tai – vertybė, o ne trūkumas.

Įtaką šeimoje turi ne tik tėvas, bet ir mama. Kokį vaiką augina, kokias vertybes, atsakomybę diegia. Abiem savo sūnums nuoširdžiai rekomenduoju eiti į kariuomenę. Neteisinga manyti, kad vadai – žvėrys, kareiviška košė – neskani, sąlygos – antihigieniškos. Sutikau daug žmonių, kurie grįžę į civilinį gyvenimą išliko draugais. Maistas kariuomenėje – puikus, o švara ir higiena priklauso nuo mūsų.

– Kaip paaiškintumėte savo frazę, kad gailitės, jog skyrybų link nežengėte anksčiau?

– Ir dabar taip manau. Laikas man – viena brangiausių mūsų vertybių. Pakeitusi šeiminį statusą patyriau daug pasikeitimų. Jei tai, ką veikiu, būčiau pradėjusi daryti anksčiau, dabar jau būčiau toliau nuėjusi.

– Tai skamba kaip įžeidimas žmogui, su kuriuo daug metų gyvenote kartu. Atrodo, tarsi buvote kalėjime, kad kažko jums neleido, kankinotės?

– Nieko nekaltinu. Sprendimus priimu pati. Atsakomybę – taip pat. Tai savo poelgių ir veiksmų vertinimas. Žmogus nėra daiktas, kurį gali laikyti spintoje. Norint evoliucionuoti, eiti į priekį, reikia atlikti vidinę inventorizaciją. Svarbu bendrauti su savimi, suvokti, ką, kodėl ir kaip darai.

– Koks stereotipas apie jus neteisingas? Tironė, diktatorė, egoistė ir ne šventa avelė, kaip kartais jus vaidina?

– Vertinu autoritetų, žmonių, kuriais pasitikiu, nuomonę. Už pastabas esu dėkingesnė nei už pagyrimus. Bet tikrai nerūpi, ką pagalvos kaimynų bobutės katinas. Neprivalau ataskaitų duoti niekam, išskyrus save. Laiką, skirtą skaityti, skiriu knygoms, o ne komentarams.

Nuostabiai sutariu su savo trimis vaikais. Tai mano požiūrio, santykių įvertinimas. Visi keturi esame labai artimi. Evelinai išvykus į JAV, mūsų ryšys nesusilpnėjo, daug bendraujame. Kai žmonės artimi, tam neturės įtakos nei skirtingi kontinentai, nei laiko juostos.

Su buvusiuoju bendrauju normaliai, gražiai. Trinties nėra. Nesu linkusi save investuoti į negatyvą.

– Išskyrus frazę, kad gailitės dėl vėlyvų skyrybų, jūs neišvertėte savo apatinių, kaip dabar madinga Lietuvoje. Kodėl taip dabar elgiasi žinomi žmonės? Jiems trūksta reklamos, dėmesio ar tiesiog dauguma jų tiesiog tušti?

– Negaliu kalbėti už kitus. Gal jie – labai vieniši žmonės? Turi šeimas, darbą, savo aplinką, bet neturi tikrumo, gyvena butaforiniame pasaulyje? Gal jiems trūksta dėmesio, gal jie kompleksuoti, nevisaverčiai, nori pasijusti svarbūs?

Viešai aiškintis santykius man svetima. Savo nuomonę sakau konkrečiam žmogui į akis. Tikras draugas tas, kuris tave palaiko, įkvepia, bet, esant reikalui, paploja per petį ir sako: "Ei, neužsiliūliuok. Antra pavara toli nenuvažiuosi."

– Jūs puikiai išmanote ir viešuosius ryšius. Kai bus laikas, paskelbsite, kad esate ne viena?

– (Kvatojasi) Pranešimo spaudai tikrai nebus.

Niekada nesigailiu to, ką padariau. Gailiuosi tik to, ko nepadariau.

Automobilių sporto fotografija – gyvenimo būdas. Jei į tai, ką darau, žiūrėčiau kaip į darbą, būtų per sunku. Bet aš juk įsimylėjusi! O įsimylėjėliai – truputėlį nepakaltinami. Jie gali bet ką!

– Ar nėra egoistiška teigti: nesigailiu to, ką padariau? Turbūt ne vienas būtų laimingas nepadaręs kai kurių klaidų ir poelgių?

– Klaidų darau kasdien. Bet nesigailiu. Mokausi iš jų, analizuoju, stengiuosi nekartoti. Taip, norėčiau patirties įgyti iš kitų svetimų, bet dažniausiai ko nors išmokstame tik iš savo poelgių. Arba neišmokstame.

– Šeimoje artimieji draugiškai jus vadino diktatoriumi Pinočetu, Pitbuliu. Kaip dabar save pavadintų švytinti ir laiminga Jurga?

– Turiu epitetų, bet jų neviešinsiu. Laimė – tai savo būsenos suvokimas, o ne apčiuopiamas, fizinis daiktas, kurį gali nusipirkti. Esu laiminga. Ir esu laiminga, kad suvokiu šią būseną. Moku net paprastoje smulkmenoje įžvelgti mažą stebuklą. Tai leidžia man kurti.

Fotografijoje pernelyg sureikšminamas modelio grožis. Ne mažiau svarbu, kaip dirbdamas jaučiasi fotografas. Jei man gražu tai, ką matau, labai tikėtina, kad pavyks padaryti ir gražią nuotrauką. Ir nesvarbu, ar tai tepaluota automobilio dalis, ar suprakaitavęs lenktynininkas.

– Kokią jūs save nufotografuotumėte šiandien, dabar, šią akimirką?

– Aš pasidalysiu šiomis nuotraukomis prie savo raudonos meilės iš pirmo žvilgsnio. Ir jūs pamatysite, kaip aš dabar jaučiuosi.

Fotografė ir renginių organizatorė Jurga Anusauskienė kartu su kitais vienuolika žymių Lietuvos žmonių ryžosi savo įprastinį gyvenimą dviems savaitėms iškeistį į karines pratybas ir tapo LRT televizijos projekto „Tikri vyrai“ dalimi. Tiesa, vos pradėjusi savo gyvenimą Rukloje, žinoma moteris pabrėžė nė neketinusi atsisakyti kai kurių savo kasdienių ritualų, o ypač – kariuomenėje draudžiamo makiažo.

„Galim pamesti galvas ir kelnes, bet tik ne gerą nuotaiką“, – tokiais žodžiais moteris pradėjo finalinę projekto užduotį, kurios metu vadai jai skyrė antras pagal svarbą – vyriausios šaulės – pareigas. Tiesa, gavusi šią poziciją, pasimetė net ir viso projekto metu entuziazmu tryškusi moteris.

„Kai paskelbė mane, pradėjo viskas galvytėj greitai greitai greitai judėti, kilo tokia vietinė panika. Tiesiog toks jausmas, kad viską pamiršai, nieko neatsimeni, nieko nemoki, ir toks blaškymasis – gal tiesiog pasakyti, kad negali?“ – pasimetimo neslėpė J. Anusauskienė.

Nors žymi moteris ir apsiėmė atlikti jai pavestas atsakingas pareigas, tačiau sudėtingose pratybose jai nedaug padėjo net ir sportinė patirtis. „Nors jau ir turiu patirties automobilių sporte, bet taip gerai seniai jau nebuvau išsunkta“, - kalbėjo J. Anusauskienė. „Vėliau mus dar geriau „padarė“ – staiga, netikėtai, manau, gal tai buvo mūsų priešo strategija“, - tokiais įspūdžiais dalijosi moteris. Tiesa, tai sakydama ji omenyje turėjo projekto dalyvius netikėtai užklupusį lietų su kruša, kuris ypač apsunkimo užduoties vykdymą.

Tuo tarpu būrio vadu paskirtas atlikėjas Deivis Norvilas viso projekto metu neslėpė susierzinimo dėl įvairių J. Anusauskienės išsišokimų. Ar jiems pavyks dirbti kartu? Visi atsakymai ir išgyvenimo kariuomenėje drama – jau šįvakar, 22:30, per LRT!

Praėjusią vasarą vykusi kelionė į Maroką prodiuserei ir fotomenininkei Jurgai Anusauskienei tapo daugiau nei turistine atrakcija – moteris egzotiškoje šalyje patyrė jaunystės eliksyru vadinamo argano aliejaus galią. Užklydusi į vietos kaimelį, Jurga turėjo galimybę ne tik stebėti, kaip spaudžiamas vienas rečiausių ir brangiausių aliejų pasaulyje, bet ir išbandyti jo poveikį. Patirti įspūdžiai prisidėjo prie to, kad moteris tapo „Camelia“ vaistinėse platinamų jaunystės eliksyrų MINCER „Argan Gold“ reklaminiu veidu.

„Nors gana aktyviai domiuosi natūraliomis grožio ir sveikatingumo priemonėmis, keista, bet iki šios kelionės apie argano aliejų beveik nieko nežinojau.  Apskritai netikiu jaunystės eliksyrų legenda, tačiau tai, ką pamačiau ir patyriau tame mažame Maroko kaimelyje man įstrigo iki šiol – ką tik išspausto aliejaus poveikis odai įstabus. Tuo stebėjausi net labiau nei dykumos didingumu“, - juokėsi J. Anusauskienė.

Garsi moteris pasakojo, kad kelionėse mėgsta apžiūrėti ne tik numindžiotus turistinius objektus, bet ir rečiau lankomas autentiškas vietoves, kurios apie šalį dažnai pasakoja daugiau ir išsamiau. „Paprašiau gido parodyti nepagražintą Maroko gyvenimą, tad pasileidome po dykumos kaimelius. Viename jų pamatėme, kaip moterys būriuojasi aplink kažkokį kubilą, o jis, pasirodo, pilnas vaisių kauliukų. Moterys rankiniu presu iš jų spaudė skystį, kuris, kaip pasakojo gidas, yra vienas didžiausių Maroko pasididžiavimų“, - sakė ji.

J. Anusauskienei čia pat pavyko įsigyti šiek tiek argano aliejaus, o vietos moterys paragino lietuvę juo pasitepti veidą, esą jis padeda išlaikyti odos stangrumą, maitina ir minkština ją, apsaugo nuo kenksmingų saulės spindulių. „Ir išties – netrukus pajaučiau, kad tas aliejus tarsi atšviežino mano odą, jausmas buvo malonus, tad nieko keisto, kad „užsikabinau“ ir apie arganą norėjau sužinoti viską“, - teigė moteris.

Pasak fotomenininkės, jai įspūdį paliko tai, kad iš šimto kilogramų argano vaisių kauliukų išspaudžiama vos vienas litras aliejaus, be to, kaip ir prieš šimtus metų, procesas vyksta rankiniu būdu. „Nieko nuostabaus, kad jis toks brangus, tiesa, argano miškų Maroke vis daugėja, tad jis tampa prieinamas ir paprastiems mirtingiesiems. Tai gera žinia visoms natūralaus grožio gerbėjoms“, - šypsojosi J. Anusauskienė.

Maroke išbandytas argano aliejus paskatino Jurgą pirmą kartą pačiai stoti priešais objektyvą ir nusifotografuoti jaunystės eliksyrų kolekcijos plakatams.

Ne, dabar ji jau ne Pinočetas, kaip ją draugiškai pravardžiuodavo artimieji. Po daugiau nei 20 kartu praleistų metų su fotografu Ričardu išsiskyrusi fotografė ir verslininkė Jurga Anusauskienė šypsosi: "Savyje atradau ir toliau tebeieškau moteriškumo."

– Ir praeityje jaučiausi gerai, ir dabar jaučiuosi puikiai. Tikiuosi, taip bus ir ateityje, – pozityviai nusiteikusi ir šviesiąją gyvenimo pusę matanti J.Anusauskienė šypsojosi. – Puikiai laikosi ir mano dukra Evelina. Ji gyvena Jungtinėse Valstijose, mes per skaipą  bendraujame labai dažnai. Net ir tolimiausi kontinentai negali susilpninti  artimų žmonių ryšio.

– Po dukters vestuvių praėjo pusmetis. Jau geriau pažinote ir jos išrinktąjį – amerikietį Adamą Youngą.

– Adamas – nuostabus žmogus. Labai gerbiu jį už tai, kad sugeba mylėti ir tai parodyti. Puikiai su juo sutariu. Gera žinoti, kad jis gana stiprus, kad moteris, kuri yra greta šio vyro, turi galimybę jaustis silpna.

– Kokį patarimą prieš tuokiantis davėte dukrai?

– Paprotys svarbiu metu duoti vieną pagrindinį patarimą turbūt vyravo Žemaitės laikais, kai mamos dukras ištekindavo už jūrų marių.  Dabar, technologijų amžiuje, pasikartosiu: jei tau žmogus artimas, tas bendravimas nenutrūksta gyvenant ir skirtinguose kontinentuose, ir skirtingose laiko juostose.

– Neabejoju, kad draugai kuždėdami klausia, kada tapsite močiute.

– Vaikai yra tik Evelinos ir Adamo reikalas. Negaliu už juos atsakyti, kada jie jų susilauks.

– Gyvenimas po skyrybų palieka pėdsaką. Vis dėlto sakoma, kad kažką praradęs, būtinai kažką ir gausi. Ar jūsų gyvenime veikia šis dėsnis?

– (Renka žodžius.) Jaučiuosi puikiai. Tai buvo teisingas sprendimas. Daugiau komentuoti nenorėčiau.

Dabartinė situacija įdomi, aktyvi, kaip visada, turiu daug norų ir darau daugiau, nei turiu laiko. Turbūt nuo šešerių metų man jau kilo mintis, kaip būtų galima nusipirkti daugiau laiko.

– Tačiau jūsų gyvenime atsirado naujų spalvų?

– Mano gyvenimas buvo ir liks spalvingas, įdomus. Ir tai pirmiausia priklausys nuo manęs, o ne nuo aplinkybių.

– Buvote žinoma, graži, nevengianti viešumos pora. Kalbama, kad išsiskyrėte su Ričardu, nes jūsų gyvenime atsirado kitas vyras. Paneigsite ar patvirtinsite tuos gandus?

– Niekada neskaitau komentarų. Pati didžiausia vertybė yra laikas ir žmogus visada turi pasirinkimą, kaip juo pasinaudoti. Jei jo turiu, mieliau paskaitau knygą – šiuo metu skaitau Pauliaus Kovo knygą apie tai, kaip išlikti sausam audroje. Tinka ir verslui, ir gyvenimui. Turėjau savo vertybes, jų laikiausi ir niekada nesivadovavau gandais, – diplomatiškai išsisuka nuo atsakymo.

– Tačiau kartais reikia sušlapti norint pajusti audros skonį ir išvysti kitus horizontus.

– Be abejonės! Patyriau įvairių išgyvenimų. Ne viskas buvo saulėta ir šviesu. Vis dėlto po tam tikrų išgyvenimų, išmokus džiaugtis gyvenimu, pabunda optimizmas. Visam laikui jis neužmiega niekada.

Aplink matau daug žmonių, kurie daug dirba, kryptingai siekia ir pasiekia didžių tikslų. Bet nesidžiaugia. Džiaugtis taip pat reikia mokėti. Ir tiesiog gyventi!

– Kas, jūsų suvokimu, yra tiesiog gyventi ir džiaugtis? Kiekvienas tam gali suteikti skirtingą prasmę.

– Žmonės – labai įvairūs, todėl natūralu, kad džiaugsmą suteikia skirtingi dalykai. Vienam iki visiškos laimės užtenka mersedeso, o kitam – ir kelionės aplink pasaulį maža. Aš vertinu galimybę kurti, tobulėti, laikytis sau svarbių moralinių normų ir vertinti tai, ką turiu.

– Atsitiktinumas, kad tuo pačiu metu paskelbėte apie savo skyrybas ir pasidarėte plastinę operaciją? Gal vis dėlto – dėl jo, to neįvardyto vyriškos lyties objekto? Jūsų širdis užimta?

– (Juokiasi.) Apie savo širdį nieko nekomentuosiu. Ji – manyje. Ir tai viena sričių, apie kurią aš nekalbu.

Šokių projekte numečiau 11 kilogramų. Ir iš prigimties mano senbernariškos akys prisimerkė tiek, kad negalėjau nei fotografuotis, nei normaliai kompiuteriu dirbti, nei vairuoti automobilį. Pervargusios akys ašarodavo, dirbant reikėdavo net prilaikyti vokus. Tam ir reikėjo operacijos.

– Ar jus vis dar galima vadinti diktatoriumi Pinočetu, kaip draugiškai juokaudavo šeimos nariai?

– Ne, – kvatojasi. – Aš pasikeičiau. Sumoteriškėjau. Man padėjo šokių projektas. Ten supratau, kad dviejų vyrų ant parketo nereikia.

Jau anksčiau sužinojau, kad galiu bristi pelke naktį minusinėje temperatūroje arba kur nors subtropikų džiunglėse, kur karštis – 40 laipsnių, drėgmė – 95 proc., įstengiu nužygiuoti labai daug kilometrų su dvidešimt kilogramų sveriančia fototechnikos kuprine ant pečių. Bet kai reikėjo ant parketo atsistoti su aukštakulniais, suknele ir padaryti sukinį... Buvo labai sunku!

Ir pradėjau savyje ieškoti moteriškumo. Suvokiau, kad Pinočeto charakteris ir ekstremalus gyvenimas paliko pėdsaką. Tapau daug moteriškesnė, minkštesnė, jautresnė. Reikia harmonijos. Ir dėl to netapau silpnesnė. Moters prigimtis – moteriškumas.

– Tačiau vidiniai pokyčiai neateina per akimirką. Kas jiems turėjo įtakos?

– Jaučiu, kur sukate. Nepavyks! – šypsosi. – Aš nepasikeičiau. Visą gyvenimą siekiau gyventi teisingai ir jausti laiminga. Neretai užduodu klausimą sau ir aplinkiniams – kas gyvenime yra tikslas, o kas tik priemonė jam įgyvendinti? Mes dažnai painiojame šias sąvokas. Mano tikslas – jaustis laimingai, visa kita – tik priemonės pasiekti šią būseną.

– Džiunglių, po kurias su Ričardu daug keliavote, fotografavote, nepasiilgote?

– Pasiilgau. Bet kol kas nenoriu išvažiuoti, nes labai įdomu tai, ką veikiu čia. Juokauju, kad esu egoistė, todėl darau tik tai, kas man patinka. Bet darau tikėdama, su užsidegimu, taip, kaip sugebu geriausiai.

– Galėtumėte save palyginti su gyvūnu ar paukščiu, kuriuos daug kartų esate įamžinusi fotoaparatu?

– Hm. Niekada nesusimąsčiau. Estetiškai man labai gražūs plėšrūnai. Juos mačiau iš labai arti, elgiausi pagarbiai. Tačiau jų su savimi palyginti negalėčiau. Manyje labai daug įvairių savybių. Ir, ne, nesu chameleonas. Mano vertybių skalė susiformavo labai seniai ir nepasikeitė. Branda ateina, evoliucionuoju, bet vertybės liko tos pačios.

– Kodėl tapote jaunystės eliksyro – kosmetikos firmos reklamos veidu?

– Iš smalsumo! Kai paskambino ir pasiūlė tapti reklamos veidu, pagalvojau apie Eveliną. Nesitikėjau tokio pasiūlymo.

– O gal todėl, kad projektas "Evelina" jau įgyvendintas, o dabar fotografavo sūnus Mindaugas – naujas projektas?

– (Kvatojasi.) Mano vaikai – Evelina, Mindaugas ir Haroldas yra ne projektai, o žmonės. Su jais pirmiausia esame draugai. Tai pats vertingiausias statusas. Po to, kaip juokauju, statusas – bendradarbiai.

Mindaugas ne tik puikiai fotografuoja, bet ir yra įvaldęs nuotraukų bei vaizdo tvarkymo technologijas. Ir ne tik iš manęs jis mokosi, bet ir aš iš jo.

– Minėjote, kad jums didžiausias turtas – vaikai ir gebėjimas džiaugtis gyvenimu...

– ... tai – mano mokslai, aukštieji, kurių mokausi kiekvieną dieną. Vaikai ir gyvūnai – tarsi lakmuso popierėlis. Jie visada reaguoja greičiausiai, kai darai kažką blogai.

– O didžiausia jūsų pergalė?

– Nekovoju. Sutariu su savimi ir aplinka. Kuo toliau, tuo mažiau noriu dėl kažko kovoti.

–  Sakoma, kad didžiausias menas – ne laimėti, bet išvengti karo, bet kova juk nebūtinai turi būti fizinė.

– Tai – filosofija. Nekovoju, ir tai mano laimės paslaptis. Nors nekovoti ir likti darnoje su savimi yra daug sudėtingiau.

– Vis dėlto esate prisipažinusi, kad pralaimėti mokate.

– Jei nekovoju – nelaimiu. Ir nepralaimiu. Turiu daug patirties, išgyvenimų, tačiau tai – ne pergalės ar pralaimėjimai.

– Kadaise mama jus versdavo stovėti prie ežero ir groti smuiku. Dabar – galėtumėte?

– Ne. Nuo 18 metų, kai baigiau mokyklą, prie smuiko neprisiliečiau. Baigiau mokyklą iš pagarbos mamai. Smuiką gryname ore dabar galėtų pakeisti fortepijonas.

Labai svarbu suprasti, ko išties nori gyvenime. Gerai žmogus daro tik tai, kuo tiki ir kas jam patinka. Nesuprantu tų, kurie jaučiasi nelaimingi, bet nieko nekeičia savo gyvenime. Imk ir keisk!
Žmogaus galimybės milžiniškos ir yra daugybė pavyzdžių, kai realizuojame neįtikimas svajones. Tik nuo mūsų priklauso, kurioje savo sąmonės vietoje aptveriame tvorą su sąvoka "negaliu". Perkelk tą tvorą kasdien po metrą ir pavyks!

– Sakėte, kad trys svarbiausios jūsų gyvenimo akimirkos užfiksuotos nuotraukose ir jos turi vardus: Evelina, Mindaugas, Haroldas. Kokia būtų ketvirtoji nuotrauka?

– Ji būtų apie suvokimą ir savęs pažinimą. Eik, pabendrauk su savimi – mano mėgstamas posakis. Kaip tai užfiksuočiau nuotraukoje? Laiminga, išsišiepusi ir gulinti ant pilvo. Laisvė –  daryti, ką noriu.

Garsią prodiuserę, renginių organizatorę ir fotomenininkę Jurgą Anusauskienę nuo šiol galima vadinti ir fotomodeliu. Žinoma moteris pirmą kartą tapo reklaminiu veidu ir nusifotografavo jaunystės eliksyrų kolekcijos pristatymui. Natūralioms kosmetikos priemonėms pirmenybę skirianti J. Anusauskienė prisipažino, kad ją sužavėjo vieno rečiausių ir brangiausių pasaulio augalinių aliejų – argano – poveikis odai, tad naujajam amplua ji pasiryžo nedvejodama.

„Pasiūlymas tapti fotomodeliu užklupo netikėtai – per patį darbų įkarštį. Praėjusių metų gruodis man buvo labai intensyvus, vos spėjau suktis darbų verpetuose, tačiau intriga ir smalsumas nugalėjo. Be abejo, negalėčiau reklamuoti to, kuo pati netikiu, tad išbandžiau šias priemones. Efektas pranoko visus lūkesčius, tad jokių abejonių neliko. Ryžausi stoti prieš objektyvą. Procesas ir rezultatas labai patiko“, – šypsodamasi pasakojo J. Anusauskienė.

Pasak renginių organizatorės, šiais laikais daugeliui moterų tenka susidurti su dilema, kaip puoselėti aplinkos ir laiko atakuojamą veido odą. „Sintetinių priemonių – nors vežimu vežk, tačiau mano įsitikinimu, jokia chemija nepranoksta natūralios gamtos jėgos. Būtent joje slypi vadinamasis jaunystės eliksyras. Žinoma, nepamirštant ir paties žmogaus indėlio, o būtent – sveikos mitybos ir sporto“, – įsitikinusi ji.

Daug keliaujanti J. Anusauskienė prisipažino, jog jautri ir sausa oda reikalauja nuolatinės priežiūros. Todėl prieš keliones tenka atsakingai suplanuoti ne tik būsimą maršrutą, bet ir kosmetinės sudėtį. Ji naudojo įvairias priemones, tačiau nei vienai neliko ištikima.

„Mano oda su bet kuo „nedraugauja“. Tačiau kosmetika su argano aliejumi man labai patinka ir tinka. Ne veltui tas aliejus buvo naudojamas dar prieš tūkstančius metų ir buvo laikomas prabangos preke. Gerai, kad dabar taip nebėra ir kremą paakiams galiu kasdien nešiotis kartu su fotoaparatu, taip visuomet būdama užtikrinta, kad atrodau gaiviai. O juk gera išvaizda tiesiogiai susijusi su puikia savijauta“, – šyptelėjo žinoma moteris.