Rūpėjo svetima tauta

XIX–XX a. visuomenės veikėjų žinynuose J.Zauerveino pavardę galima rasti ir tarp poetų, publicistų (pasirašinėjo slapyvardžiais Girėnas, Pilėnas, Rukštinaitis, Silvatikus), ir tarp akademinės bendruomenės narių – buvo filosofijos daktaras, ir unikaliais gebėjimais apdovanotų filologų – buvo poliglotas, kalbėjo apie 60 kalbų.

Iškilios asmenybės veikla atskleidžiama virtualiajame kultūros paveldo portale epaveldas.lt, kuriame saugomi gausūs skaitmeninti raštijos lobiai.

Mažojoje Lietuvoje J.Zauerveinas gyveno ketvirtį amžiaus su pertraukomis, apie 1874–1898 m. Su lietuvininkais ir jų kalba susipažino dar gimnazijos laikais, kai šie atvykdavo dirbti į Vokietiją, į Gronau fabrikus. Atvykęs į Mažąją Lietuvą ir čia pagyvenęs, gerokai pramoko lietuvių kalbos, ja susižavėjo, pamilo žmones, jo dėmesį patraukė vietinių gyventojų rūpesčiai. Bendravo su Lietuvos tautinio sąjūdžio veikėjais, įsitraukė į lietuvių tautinę ir politinę veiklą ir bendradarbiavo apie 20 metų. Dalyvavo 1890 m. įkurtos Lietuviškos konservatyvų skyrimo draugystės veikloje.

J.Zauerveinas kovojo dėl lietuvių kalbos sugrąžinimo į mokyklas, rašė apie gimtosios kalbos svarbą ir jos uždraudimo mokyklose padarinius.

1879 m. ir 1881 m. J.Zauerveinas buvo Klaipėdos apskrities kandidatas į Prūsijos karalystės landtagą. 1881 m. kandidato priešrinkiminį žodį "Broliai lietuvininkai!" aptinkame sausio 11-osios laikraštyje "Lietuviška ceitunga". Vėliau, 1898 m., buvo Tilžės-Lankos apskrities lietuvių kandidatas į Vokietijos Reichstagą, Prūsijos landtagą, bet išrinktas nebuvo.

J.Zauerveino dėka 1879 m. Tilžėje buvo įkurta Lietuvių literatūros draugija, kurios nariais buvo žymūs Europos kalbininkai, lietuvių kultūros veikėjai.

Kurstė lietuvių tautiškumą

Kaip primena Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos specialistai, J.Zauerveinas daug rašė įvairiais klausimais: apie prigimtines žmogaus teises, žadino lietuvių nacionalinį orumą, kėlė kultūrines, socialines, tautines problemas, taip pat rašė filologinio pobūdžio publikacijas, kurias siųsdavo Mažosios Lietuvos laikraščiams.

Daugiausia jo publikacijų, eilėraščių išspausdino "Lietuviška ceitunga" ("Lietuwiszka ceitunga"), taip pat "Tilžės keleivis" ("Tilžės keleiwis"), "Nauja lietuviška ceitunga" ("Nauja lietuwiszka ceitunga"). "Nemuno sargas" ("Niamuno sargas") dažnai perspausdindavo kitų laikraščių straipsnius, tačiau šio laikraščio yra išlikęs tik vienas numeris. Bendradarbiavo su Didžiajai Lietuvai skirta "Aušra" ("Auszra").

Pvz., 1882 m. kovo 21 d. laikraštyje "Lietuviška ceitunga" kėlė mintį, kad lietuvių šviesuoliai turėtų leisti tautinius laikraščius, burtis į kultūrines draugijas, taip saugotų savo tautiškumą, kovotų su Lietuvos rusifikacija, germanizacija. Pats aktyviai dalyvavo Mažosios Lietuvos tautinės draugijos "Birutė" (įkurta 1885 m.) veikloje, buvo jos garbės narys, kurį laiką ir pirmininkas. Labai svarbiu laikomas J.Zauerveino pranešimas "Apie atgaivinimą lietuviškos kalbos", skaitytas 1887 m. "Birutės" draugijos susirinkime, – jis publikuotas "Tilžės keleivyje" (1894 m. birželio–liepos numeriuose).

Daktaras J.Zauerveinas kovojo dėl lietuvių kalbos sugrąžinimo į mokyklas, rašė apie gimtosios kalbos svarbą ir jos uždraudimo mokyklose padarinius. Tokia publikacija "Vėl pagonai" buvo išspausdinta per keletą "Lietuviškos ceitungos" numerių (1881–1882 m.). 1883 m. "Aušroje" straipsnyje "Kalbos dalykai" kalbėjo apie būtinumą mokyti vaikus gimtąja kalba.

Savo nusivylimą dėl lietuvių tautinio sąmoningumo jį puolantiems oponentams griežtai išsako rašinyje "Girėno apsirokavimas su savo bei Lietuvos lietuviškais neprieteliais..." ("Naujoji lietuviška ceitunga", 1896, 1897).

Eilės virto dainomis

J.Zauerveinas dažnai prie publikacijų pridėdavo eilėraščių, taip tarsi išryškindamas savo nuostatas, idėjas, kurias norėjo pasakyti: "Žmoniu gimines ir kalbos yr' nu pono Dievo", "Kaip juokdinas žmogus be motinos kalbos", "Užtarims lietuviškos giminės: "Dar šim kampe lietuv'ninkai! ..." ("Lietuviška ceitunga", 1879, 1882 m.).

"Kaip dyvinay man judin širdį…", "Lietuvninkai, žiūrėkit tikt!..", "Lietuvninkus aš myliu taip…", "London mieste yr' daug žmonių…", "Lietuva ant visados…", "Mieloji Lietuva" ("Tilžės keleivis", 1894 m., liep. 14, 18) – taip eilėmis apdainuodavo Lietuvos praeitį, gamtą, upes, ypač Nemuną, žmones, kalbą, tradicijas, išliedavo savo asmeninius jausmus, išgyvenimus.

Iš viso J.Zauerveinas parašė apie 300 eiliuotų kūrinių, o dauguma jo patriotinių eilėraščių tapo liaudies dainomis. Labiausiai jį išgarsino 1879 m. parašytas ir pirmą kartą laikraštyje "Lietuviška ceitunga" (rugs. 23, p. 6) paskelbtas eilėraštis "Lietuvninkai mes esam gimę" ("Lietuv'ninkai mes esam gimme"), kuris laikomas neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu ir gausybę kartų buvo perspausdintas anksčiau ibei šiais laikais įvairaus pobūdžio leidiniuose. Jo sutrumpintas variantas su kompozitoriaus Stasio Šimkaus parašyta melodija buvo siūlomas ir kaip oficialus Lietuvos himnas.

Nors oficialiu Lietuvos himnu netapo, o šiandien labiau žinomas sutrumpintas variantas, tačiau populiarumo neprarado, tik žodis "lietuvninkai" pakeistas į "lietuviai" ir pavadintas "Lietuviais esame mes gimę". Portale epaveldas.lt saugoma keletas šio kūrinio skaitmeninių garso įrašų.

Daugumą J.Zauerveino eilių surinko ir knygeles išleido kultūros veikėjas Vilius Kalvaitis: "Prusijos lietuvių dainos" (1905 m.) ir "Lietuwiszkų wardų klėtele" (1910 m.).

Indėlis į literatūros pažinimą

J.Zauerveinas pagal Kristijono Donelaičio poemą "Metai" hegzametru sukūrė epinę poemą "Nemunyčiai", tačiau tuo metu ji nebuvo išspausdinta. Tautinę baladę "Macilėnas ir Gražina" galime skaityti iki mūsų laikų išlikusioje 1885 m. "Aušroje".

Daktaras J.Zauerveinas žinomas kaip Biblijos vertėjas į įvairias kalbas, tačiau galime rasti ir jo į lietuvių kalbą verstą Williamo Shakespeare'o "Hamleto" fragmentą, spausdinamą laikraštyje "Lietuwiszka ceitunga": "Hamleto susikalbėjimas su savim" (1880 m.), "Hamleto priežodis apie bjaurujį svietą", "Graudenimas iš "Hamleto" (1881 m.). Laikraštis "Aušra" spausdino poetų romantikų ir jų priešininkų literatūrinę polemiką, kurioje dalyvavo ir J.Zauerveinas.

Skatindamas išsaugoti lietuvių kalbą pasitelkiant tikėjimą, kartu su V.Gaigalaičiu išleido knygelę vaikams "Waiku knįgele isz kuriôs lietuwiszki waikelei lengwei skaityti ir raszyti, prisakymus bei maldeles iszsimokina" (1906 m.).

Virtualiąją kelionę po J.Zauerveino palikimą portale epaveldas.lt galima baigti Jono Basanavičiaus knygoje "Prie historijos musun rašybos" (1899 m.) įrašyta dedikacija, skirta bendradarbiui, bičiuliui, Lietuvos krašto, kalbos ir žmonių mylėtojui, daug jėgų tam atidavusiam idealistui.

Iš Vokietijos kilęs J. Zauerveinas daugelį metų gyveno Mažojoje Lietuvoje, gynė lietuvių kalbą ir puoselėjo tautinį sąmoningumą, buvo aktyvus lietuvių judėjimo dalyvis, kūrė lietuvių kalba. Žmonės vis dar gieda pagal jo eiles „Lietuvninkai mes esam gimę“ sukurtą neoficialiu himnu laikomą patriotišką giesmę.

„Kino pavasaryje“ įvyko šios nepaprastos asmenybės gyvenimo istoriją pasakojančios animacinės dokumentikos „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ premjera.

Bendrai lietuvių, lenkų ir norvegų kurto filmo herojus aistringai kovojo už engiamų tautų teisę kalbėti ir rašyti savo gimtąja kalba. Visą gyvenimą jis nepailsdamas keliavo ten, kur labiausiai reikėjo jo pagalbos. Šalia kalbų puoselėjimo Jurgį Zauerveiną visuomet lydėjo ir jaunystėje užgimusi nelaiminga meilė savo mokinei, būsimai Rumunijos karalienei Elžbietai.

Filmą „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ režisavo norvegė Anne Magnussen ir lenkas Paweł Dębski, prodiusavo Živilė Gallego, filmavo – operatorius Gvidas Kovėra.

Kuriant filmą buvo pasirinktas animacinės dokumentikos žanras – filmuota medžiaga derinama su pieštiniais vaizdais. Kūrybinė komanda keliavo po Europą užfiksuoti vietų, kuriose lankėsi Jurgis Zauerveinas, o Lietuvoje filmavo aktorius, kurie vėliau buvo animuoti. Pagrindinį personažą įkūnijo jaunosios kartos aktorius Justas Valinskas, jo mylimąją – Anastasija Marčenkaitė („Ekskursantė“) ir Valda Bičkutė („Tyli Naktis“, „Nereikalingi žmonės“).

„Animacinė dokumentika – Lietuvoje retai sutinkamas dokumentinio kino žanras, kuris džiugina drąsa ir naujų formų paieškomis. Verta susipažinti ir su animacine dokumentika, ir su pagrindinio veikėjo sudėtinga, bet įstabia gyvenimo istorija“, – pristatydama filmą sakė lietuvių filmų programos sudarytoja Mantė Valiūnaitė.

Po peržiūros filmo režisierė Anne Magnussen atsakė į publikos klausimus.

- Kaip nusprendėte pradėti šį projektą?

- Projektas prasidėjo labai seniai – prieš dešimt metų. Pradžioje maniau, kad tai prasta idėja, juk filmo herojus mirė 1904 metais. Nebuvo išlikę daug medžiagos, tik kelios nuotraukos. Atrodė, kad šį filmą sukurti yra neįmanoma. Po filmo projekto aptarimo Lietuvoje, grįžusi į Norvegiją nusipirkau naujai išleistą knygą apie J. Zauerveiną. Pradėjau skaityti ir viskas susidėliojo.

- Kodėl buvo pasirinkta animacinė dokumentika?

- Labai ilgai užtrukau ieškodama filmo stiliaus. Susitikau su labai daug kalbininkų, istorikų, profesorių. Jie visi buvo sužavėti J. Zauerveino lingvistinėmis žiniomis. Išmonę ir kalbos išmanymą atspindi ir jo slapyvardis – Girėnas. Man ši istorija atrodė tarsi pasaka. Taip pat ir pasaka apie vyrą, kuris tiek daug metų mylėjo fantastišką moterį. Norėjau atrasti būdą, kuris leistų viską sudėti į vieną filmą ir pasakiškai papasakoti. Supratau, jog tai turi būti animacija. Ji man suteikė žaidimo ir eksperimentavimo laisvę. Istorija apie J. Zauerveiną ir princesę Elžbietą yra tokia plati, kad visko į vieną filmą negalėjau įterpti. Buvo sunku, bet turėjau daug ką išmesti. Pavyzdžiui, nusprendžiau vaizduoti tik po vieną svarbų žmogų iš kiekvienos J. Zauerveino aplankytos šalies. Tokių žmonių, kuriuos norėjosi paminėti buvo labai daug, bet filme turėjau pasirinkti. Jo gyvenimo istorija per turtinga vienam filmui. Norėjau, kad istorijos pasakojimas būtų kuo paprastesnis.

- Kur buvo filmuoti filmo kadrai? Kokie buvo didžiausi filmo iššūkiai?

- Kartu su filmo operatoriumi atlikome didžiulį darbą – leidomės į kelionę po Europą. Keliavome po Vokietiją, Norvegiją, Rumuniją filmuoti vietų, kuriose gyveno ir lankėsi Zauerveinas. Šiandien daugelis tų vietų vis dar egzistuoja. Didžioji dauguma filme matomų pastatų ir netgi jų kambarių yra būtent tie, kur buvo apsistojęs Zauerveinas. Taigi filme labai daug tikrų dokumentinių faktų.  Daugumą Jurgio ir Elžbietos dialogų paėmėme iš dienoraščių, laiškų ir knygų. Žinoma, scenarijuje jiems teko kiek pagelbėti susišnekėti. Sudėtinga buvo sugalvoti kaip pavaizduoti jo keliones iš vienos šalies į kitą, nes realybėje jis nuolatos keliavo. Supratau, kad būtų labai sudėtinga žiūrėti filmą jeigu  tiksliai vaizduotume jo gyvenimą – dvi savaitės Norvegijoje, trys savaitės Vokietijoje, metai Kaliningrade, dvi savaitės Vokietijoje, pusė metų Norvegijoje, tada atgal į Lietuvą ir vėl Vokietiją. Todėl turėjau išsigryninti istoriją, pasirinkti tik svarbiausius jo gyvenimo aspektus. Šis filmas leidžia pajusti Zauerveino gyvenimo skonį.

Ryški "Stop" juosta, kuria apsukti betoniniai stulpeliai prie Jurgiui Zauerveinui skirto paminklo Liepų gatvėje, padėjo atkreipti transporto priemonių savininkų dėmesį. Taip pažymėjus kliūtis, nebuvo suniokotas nė vienas automobilis.

Bent tokių skundų kol kas nesulaukė uostamiesčio savivaldybė. Anksčiau tokio pobūdžio pranešimai buvo gana dažni. Ypač žiemą, kai statinius paslėpdavo sniegas.

Pasitaikė atvejis, kai automobilis taip pakibo ant stulpelio, kad teko kviesti kraną, kad nukeltų.

Klaipėdos savivaldybės Miesto ūkio departamento direktorius Liudvikas Dūda pasakojo, kad paskutinis skundas dėl važiuojamojoje dalyje įrengtų betoninių stulpelių buvo gautas prieš juos apsukant "Stop" juosta.

"Vairuotojas buvo ne vietinis. Jis važiavo atbuline eiga, nepamatė stulpelio, atsitrenkė ir suniokojo automobilį. Registruojame tokius atvejus. Pateiksime statistiką, kai vėl svarstysime šį klausimą", – sakė direktorius.

Saugaus eismo komisija prieš pusantro mėnesio po daugiau nei metus trukusių diskusijų buvo pritarusi siūlymui pašalinti betoninius stulpelius nuo važiuojamosios dalies.

Tačiau jos sprendimas buvo tik patariamojo pobūdžio. Klaipėdos savivaldybės administracijos direktorė Judita Simonavičiūtė nurodė gauti skulptūros autoriaus sutikimą pašalinti stulpelius.

Paklausimas buvo išsiųstas. Nors praėjo maždaug mėnuo, atsakymo savivaldybė negavo.

"Dar laukiame. Jei iš autoriaus atsakymo nesulauksime, rinksimės dar kartą ir spręsime, ką daryti toliau", – komentavo direktorė.

Paminklas J.Zauerveinui atminti pastatytas prieš daugiau nei trejus metus. Jo iniciatoriai pabrėžė, kad stulpeliai reikalingi pastarajam apsaugoti. Teigta, kad tai vienintelis apsaugos būdas.

Paminklo iniciatoriams ne kartą teko remontuoti stulpelius, nes įvažiavę vairuotojai juos išjudindavo.

Po daugiau nei metus trukusių diskusijų nuspręsta pašalinti prie Jurgiui Zauerveinui skirto paminklo įrengtus stulpelius. Dėl jų savivaldybė nuolat sulaukia skundų iš automobilius apgadinusių vairuotojų.

Saugaus eismo komisija pirmą kartą klausimą dėl akmeninių stulpelių, įrengtų prie Jurgiui Zauerveinui skirto paminklo, pašalinimo svarstė prieš daugiau nei metus.

Tada pabrėžta, kad įrenginius būtina pašalinti. Jie įrengti važiuojamojoje dalyje ir neatidūs vairuotojai  apgadina automobilius. Ypač dažni tokie atvejai žiemą, kai stulpelius paslepia sniegas.

Vairuotojai galvoja, kad pusnis, važiuoja toliau ir atsitrenkia. Pabrėžta, kad stulpeliai taip pat trukdo valyti sniegą. Atkreiptas dėmesys, kad važiuojamojoje dalyje jiems tikrai ne vieta.

Tada Saugaus eismo komisija nesutarė, ar reikia pašalinti stulpelius. Savivaldybės administracijos prašyta išsiaiškinti, ar galima tą padaryti. Atsakymas gautas teigiamas.

„Stulpeliai tikrai kelia problemų vairuotojams. Vien aš, pavaduodamas komisijos pirmininką sulaukiau apie 20 nusiskundimų, kad kažkas į juos įvažiavo“, – tvirtino Klaipėdos savivaldybės Urbanistinės plėtros departamento direktorius Kastytis Macijauskas.

Akmeniniai stulpeliai buvo įrengti apsaugoti J.Zauerveino paminklui, kad koks vairuotojas į jį neįvažiuotų. Teigta, kad šis būdas yra vienintelis tą padaryti.

Paminklo iniciatoriams ne kartą teko remontuoti stulpelius, nes įvažiavę vairuotojai juos išklibindavo.