Jūrų teisės patarimai

Lietuvos jūrininkų sąjunga pasiūlė diplomatą Narcizą Prielaidą įtraukti į Lietuvos jūrinei kultūrai labiausiai nusipelniusių asmenų sąrašą.

Kyla klausimas, kaip su jūra reikalų tiesiogiai neturėjęs diplomatas, didžiausią gyvenimo dalį praleidęs toli nuo jūros esančioje Ženevoje, pelnė jūrininkų organizacijos pagarbą?

Atsakymas paprastas. Klaipėdoje ir Šiauliuose gyvenęs N. Prielaida, būdamas 25 metų, 1945-aisiais bėgdamas nuo karo atsidūrė Šveicarijoje. 1945–1945 m. baigęs Ženevos meno mokyklą, jis pasirinko jūrų teisės studijas Italijos karinėje jūrų akademijoje.

Nors gyvenimas pasisuko taip, kad jūros neturinčioje šalyje Šveicarijoje daugiau teko dirbti įvairiose draudimo kompanijose, jūrų teisės jis nepamiršo.

N. Prielaidos konsultacijos ir patarimai buvo itin svarbūs Lietuvos jūrininkų sąjungai. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo N. Prielaida buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos atstovu prie Jungtinių Tautų Organizacijos. Šias diplomatines pareigas jis ėjo 1992–1996 m. Tai buvo tas laikotarpis, kai Lietuvoje buvo atkuriamos įvairios prieškaryje veikusios organizacijos.

Prisimenama, kad N. Prielaida buvo itin svarbus tarptautinės jūrų teisės ekspertas, jis Lietuvos jūrininkų sąjungai padėjo susipažinti su tarptautinės jūrų teisės aktais, įskaitant ir tarptautinės jūrų organizacijos konvencijas.

Už reikšmingą pagalbą atsikuriančiai Lietuvos jūrininkų sąjungai N. Prielaidai 1996 m. buvo suteiktas Lietuvos jūrininkų sąjungos garbės nario vardas.

Prisiminimai: Baltasis molas buvo N. Prielaidos ir Z. Šidlausko jaunystės jūrinių svajonių vieta. / Knygos „Jūra ir likimai“ nuotr.

Karas išblaškė draugus

„Klaipėdos“ žurnalistė Adelė Žičkuvienė knygoje „Jūra ir likimai“ atskleidė, kad jaunystę Klaipėdoje praleidęs N. Prielaida turėjo svajonę tapti jūrininku. Apie tai jis svajoję kartu su bičiuliu Zenonu Šidlausku. N. Prielaida su Z. Šidlausku jaunystėje netgi buvo jūrų skautai, buriavo.

Abiejų jų planus sujaukė 1939 m. Klaipėdos okupacija. Z. Šidlauskas persikėlė į Šventąją, kur tarnavo Lietuvos karo laive „Prezidentas Smetona“. Šiame laive tarnavo ir vyresnysis N. Prielaidos brolis Zigmas.

1940 m. Lietuvos okupacija, kai įžengė sovietai, išblaškė ir karo laivo „Prezidentas Smetona“ įgulą, ir Prielaidų šeimą.

Pradžioje iš Klaipėdos išvykę į Šiaulius Prielaidos šiame mieste gyveno per karą. Kai atgal ritosi karo banga, broliai Zigmas, Narcizas ir Eugenijus Prielaidos pasitraukė į Vakarus.

Z. Šidlauskas liko Lietuvoje ir už tai skaudžiai nukentėjo. Sovietai sukurpė bylą, kad jis vykdė antitarybinę veiklą, ištrėmė jūrininką į Sibirą. Iš tremties į Klaipėdą jis grįžo tik 1956 m.

Žmonės: žinomas Lietuvos diplomatas, žurnalistas, jūrų teisės specialistas užfiksuotas Lietuvos televizijos archyviniuose kadruose. / „LRT.lt“ nuotr.

Komandoras, diplomatas, žurnalistas

Žurnalistė A. Žičkuvienė knygoje „Jūra ir likimai“ aprašė, kaip 1996 m. sausio 27-ąją N. Prielaida Klaipėdoje susitiko su savo jaunystės draugu Z. Šidlausku. Buvo nesimatę 57-erius metus, po lemtingų 1939-ųjų, kai Klaipėdos okupacija, įžengus nacistinei Vokietijos kariuomenei, juos išblaškė. Po susitikimo abu aplankė mėgstamą jaunystės vietą – molą. Jų laikais tai buvo Baltasis molas. Prisiminė jūrų skautų laivo „Budys“ tragediją.

Po išsiskyrimo jų likimai susiklostė skirtingai. 1956 m. grįžęs iš Sibiro tremties Z. Šidlauskas dirbo Klaipėdos gamyklose, tapo netgi vyriausiuoju mechaniku vienoje iš to meto Klaipėdos statybos valdybų.

Tuo tarpu N. Prielaida į Vakarus išvyko jau tarsi ir žinodamas, kad studijuos jūrų teisę. Dar prieš karą Lietuvoje jis buvo išlaikęs egzaminus studijuoti Italijos karinėje jūrų akademijoje.

Nors baigęs jūrų teisės studijas ir dirbo draudimo kompanijose, tačiau jūreivystės jis neapleido – įgijo laivo komandoro kvalifikaciją. Kai tik pasitaikydavo proga, mielai sėsdavo į kokį nors pramoginį laivą.

N. Prielaida prisimenamas ir kaip žurnalistas, buvo tarptautinės žurnalistų federacijos narys. Rašė straipsnius į leidinį „Pasaulio lietuvis“, 30 metų buvo jų akredituotu žurnalistu Šveicarijoje.

Baigęs jūrų teisės studijas Narcizas Prielaida dirbo draudimo kompanijose, tačiau jūreivystės neapleido – įgijo laivo komandoro kvalifikaciją.

Žinomas Lietuvos žurnalistas Vytautas Žeimantas prisiminė, kad N. Prielaida bendradarbiavo ir su Anglijos žurnalu „Šaltinis“, rašė straipsnius į šveicarišką spaudą „Tribune de Geneve“ (Ženevos tribūna), „24 Heures“ (24 valandos), kitus vietinius prancūziškai kalbančius Šveicarijos leidinius.

Reikšminga ir N. Prielaidos visuomeninė veikla. Jis 1980 m. buvo paskirtas Pasaulio lietuvių bendruomenės Valdybos atstovu Žmogaus teisių komitete prie Jungtinių Tautų. Kai 1982 m. jis buvo priimtas į Tarptautinę žurnalistų federaciją, įgijo teisę ne tik dalyvauti visose Žmogaus teisių gynimo konferencijose Ženevoje, bet ir jose pasisakyti, todėl nuolat kėlė Lietuvos okupacijos klausimą.

N. Prielaida mirė 2015 m. kovo 27 d., palaidotas Ženevoje.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Jūroje palaidoti pelenai

Įsimintina 2005 m. liepos 10-oji – Baltijos jūroje iš gelbėjimo laivo „Šakiai“ išbarstomi P. A. Mažeikos pelenai. Tai buvo bene pirmas kartas šiuolaikinės Lietuvos istorijoje, kai žmogus taip palaidotas jūroje.

Tuomet dar nebuvo jokios pelenų barstymo jūroje tvarkos. Žinomo jūrininko, okeanografo, jūrinių mokslų daktaro P. A. Mažeikos paskutinis prašymas buvo išbarstyti jo pelenus Baltijos jūroje.

Niekas neišdrįso nevykdyti Lietuvą už Atlanto garsinusio jūrininko valios. Į jo išlydėjimo į Baltijos jūrą ceremoniją susirinko Klaipėdos jūrinės bendruomenės nariai.

Sulaukęs garbingo 90 m. amžiaus P. A. Mažeika mirė 2005 m. vasarį. Į Klaipėdą jo urna keliavo beveik pusmetį, kad pelenai būtų išbarstyti Baltijos jūroje.

Likimas: P. A. Mažeika buvo vienas žymiausių išeivijoje JAV dirbusių Lietuvos jūrininkų ir mokslininkų. / „Lietuvai.lt“ nuotr.

Nėrė į jūreivystės mokslus

P. A. Mažeikos gyvenimas susiklostė taip, kad jis, baigęs Tauragės mokytojų seminariją, galėjo būti niekam nežinomu kokio nors Lietuvos bažnytkaimio mokytoju, geriausiu atveju mokytojauti kokio nors miesto gimnazijoje.

Yra žmonių, kuriems lyg medžiams suleisti šaknis vienoje vietoje nebūdinga. Šio žmogaus pasirinkimą tarpukario metais galėjo lemti ir į Lietuvą plūstelėjusi jūrinių idėjų banga. Praėjusio amžiaus 3 ir 4 dešimtmečiais buvo intensyviai rekonstruojamas Klaipėdos uostas, kuriamas lietuviškas laivynas.

Gali būti, kad lietuviškos jūrinės bangos pagautas mokytojų seminarijos auklėtinis atsidūrė Neapolyje Italijoje. Čia nuo 1938 iki 1943 m. Laivybos institute studijavo jūreivystę ir jūros geofiziką. Atostogų metu 1938–1939 m. plaukiojo Lietuvos ir Didžiosios Britanijos prekybiniais laivais. Ypač įsimintinas 1939 m. reisas Lietuvos laivu „Kaunas“. P. A. Mažeika buvo šio laivo įguloje, kai laivas nuskendo Šiaurės jūroje, jį torpedavus nacių povandeniniam laivui „U-57“.

Atmintis: laive „Šakiai“ su P. A. Mažeika atsisveikino jo artimieji ir Lietuvos jūrinės bendruomenės atstovai. / „Jūros“ archyvo nuotr.

Jūrininkų sąjungos pirmininkas

Galima daryti prielaidą, kad P. A. Mažeika buvo gabus mokslams, ypač jūriniams. Po studijų Italijoje, kai Lietuva jau buvo Antrojo pasaulinio karo ugnyje, jis kaip karo pabėgėlis pasitraukė į Vokietiją. Berlyno universitete studijavo jūrų biologiją.

P. A. Mažeika buvo vienas iš tų, kuris išeivijoje ėmėsi atkurti lietuviškas jūrines struktūras. 1948 m. sausio 24–25 d. Vokietijoje Flensburgo lietuviškoje jūrų mokykloje buvo surengtas emigracijoje buvusių Lietuvos jūrininkų suvažiavimas.

Jame atkurta Lietuvos jūrininkų sąjunga emigracijoje. Lietuvą tuo metu jau buvo okupavę sovietai ir kokių nors ikikarinių lietuviškų organizacijų kūrimas nebuvo įmanomas.

Emigracijoje sukurtos Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininku buvo išrinktas P. A. Mažeika. Jis 1949 m. nusprendęs emigruoti į JAV šias pareigas perdavė L. Balsiui. 1952 m. Lietuvos jūrininkų sąjungos centras užsienyje persikėlė į JAV. P. A. Mažeika, kurį laiką buvo jo vicepirmininku, po to pirmininku, nuolat rinktas organizacijos valdybos nariu.

Pagarba: knygos „Baltijos jūros hidrodinamika“, kurią P. A. Mažeika skyrė Lietuvos jūriniam mokslui, viršelis. / Leidyklos nuotr.

Tyrė ir Baltijos jūrą

JAV P. A. Mažeika tapo žinomas ne kaip jūrininkas, o kaip jūrų srities mokslininkas. Įgijęs jūrinį išsilavinimą Neapolyje ir Berlyne, emigravęs į JAV jis iki 1954 m. dirbo Atlanto žvejybos įmonėse.

Nuo 1955 m. visiškai pasuko į jūrinę mokslinę veiklą. Iki 1968 m. dirbo Vašingtono Jūrų laivyno hidrografijos centre. Dirbdamas šiame centre turėjo sąsajų ir su Europa. 1958 m. tyrė Baltijos ir Šiaurės jūrą jungiančius sąsiaurius.

Įsimintinas ir 1969–1973 m. laikotarpis, kai jis vadovavo Atlanto atogrąžų biologijos laboratorijos vykdytai tyrimo programai. Nuo 1974 iki 1982 m. dirbo JAV jūrų laivyno mokslinio tyrimo laboratorijos vandenynų tyrėju.

Per mokslinio tyrimo laikotarpį P. A. Mažeika dalyvavo 7 ekspedicijose, tarp jų ir minėtoje 1958 m. Baltijos ir Šiaurės jūrose. P. A. Mažeika yra parašęs daugybę mokslinių straipsnių apie jūrų ir vandenynų hidrodinamiką. Jie buvo skelbiami JAV, Vokietijos ir kitų šalių spaudoje.

Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, P. A. Mažeika susidomėjo tuo, kas vyko gimtinėje. Jau būdamas solidaus amžiaus (gimęs 1915 m.), jis dažnai lankėsi Lietuvoje, 1995 m. dalyvavo pirmojoje Lietuvos okeonologų konferencijoje. 2001 m. jis išleido lietuvišką vadovėlį „Baltijos jūros hidrodinamika“.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Karjera minų traleriuose

T. Reingardas žinomas ir kaip jūrininkas, ir kaip kariškis. Jis mokėsi Rusijos Sankt Peterburgo karo jūrų mokykloje, pirmieji jo jūriniai potyriai susiję su carinės Rusijos kariniu jūrų laivynu.

Būdamas 21-erių metų jis 1904–1905 m. kaip Rusijos carinės armijos kariškis dalyvavo Rusijos ir Japonijos kare. Toks krikštas kare jam buvo naudingas. Grįžęs iš jo 22 metų jaunuolis paskirtas minų kreiserio „Vaivada“ vadu. Vėliau tapo vyresniuoju artileristu šarvuotlaivyje „Imperatorius Aleksandras II“.

Pažintis su minų kreiseriais, karo laivų ginkluote lėmė, kad prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui T. Reingardui patikėta vadovauti Rusijos imperijos minų tralerių divizionui, kurį sudarė 8 minų traluotojai.

1916 m. T. Reingardas buvo paskirtas kreiserio „Jaroslavna“ vadu. Gal būtų gavęs ir dar aukštesnes pareigas, tačiau 1917 m. Rusijoje prasidėję perversmai daugelį carinės kariuomenės kariškių, jūrininkų išblaškė.

Pasitraukęs į Ukrainą, po to per Krymą į Konstantinopolį, jis 1922 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune, įstojo į Lietuvos kariuomenę, vietoje II rango kapitono laipsnio gavo pulkininko leitenanto laipsnį, paskirtas vadovauti Lietuvos kariuomenės centrinėms dirbtuvėms.

Gyvenimas: 2000 m. išleistų T. Reingardo prisiminimų knygos viršelis. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Dėmesio sulaukę prisiminimai

Paraleliai karo jūrininkas ir jūrų kapitonas rūpinosi Lietuvos civilinio laivyno reikalais. Tapo vienu iš Lietuvos jūrininkų sąjungos steigėjų. Užsiėmė jūrine pedagogika, Kauno aukštosios technikos mokykloje įkūrė Jūrų skyrių, kur 1923–1925 m. būsimiems jūrininkams dėstė specialiąją navigaciją ir fiziką.

Iš šios mokyklos išėjo būrys parengtų jūrininkų, kurie vėliau, atlikę praktiką įvairiuose Suomijos ir kitų šalių burlaiviuose, tapo Lietuvos laivų kapitonais.

Nuo pat pradžių T. Reingardas ėmėsi populiarinti jūreivystę, kartu su bendraminčiais ėmėsi leisti jūrinį žurnalą „Inkaras“.

Unikalus jo rankraštis-prisiminimai saugomi Lietuvos jūrų muziejuje.

T. Reingardas parašė prisiminimus. Unikalus jo rankraštis-prisiminimai saugomi Lietuvos jūrų muziejuje. Pagal juos 2000 m. buvo išleista knyga „Teodoras Reingardas. Jūrininkas, karininkas, mirtininkas“. Ją redagavo jūrų kapitonas, Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Juozas Karvelis.

Knygoje pristatyti T. Reingardo prisiminimai, apimantys jo gyvenimo įvykius nuo vaikystės iki 1946 m. ir atskleidžiantys šios asmenybės nuopelnus Lietuvos jūreivystei tarpukariu.

Laivų savininkas ir kapitonas

Svarbus T. Reingardo nuopelnas yra ir tai, kad jis su bendraminčiais ėmėsi kurti Lietuvos garlaivių ir prekybos akcinę bendrovę „Lietgar“.

Ji buvo įsteigta 1927 m., tačiau nesulaukusi Lietuvos valdžios paramos gyvavo neilgai. Bendrovė už kreditus Vokietijoje iš „Reederei W.Schuchmann“ kompanijos įsigijo garlaivius, kuriems buvo po 37 metus. Laivus pavadino „Palanga“ ir „Klaipėda“. „Palangai“ ėmėsi vadovauti pats T. Reingardas, o „Klaipėdai“ – jo bendražygis gruzinų tautybės karininkas ir jūrų kapitonas Aleksandras Azguridis.

Nepaisant to, kad laivai buvo seni, o pačiam T. Reingardui valandų valandas teko stovėti tiltelyje per audras, dvejų metų plaukiojimą su „Palanga“ jis prisiminimuose įvardijo kaip geriausius metus.

Pradžia: Sankt Peterburgo Jūrų korpuso absolventas T. Reingardas su paradine Rusijos imperatoriškojo karinio laivyno uniforma. „Mle.lt“ nuotr.

Šie laivai į Klaipėdą atplaukė 1929 m. sausio 19-ąją. Jų savininkė „Lietgar“ laikyta viena iš pirmųjų lietuviškų laivybos kompanijų. Jai teko sugerti ir visą lietuvišką nepatyrimą šioje srityje. Bendrovė taip ir nepajėgė labiau išvystyti kokios nors platesnės veiklos. Laivai gabeno medieną, anglis, cukrų tarp Vakarų Europos uostų. Į Klaipėdos uostą po krikštynų jie daugiau nebeužsuko. Laivai buvo palyginti nedideli – „Klaipėda“ 1 270 tonų, o „Palanga“ – 1 050 tonų talpos.

1932 m. „Lietgar“ nustojo veikusi. Laivybos bendrovė nebeįstengė sumokėti laivų draudimo išlaidų ir uosto mokesčių. Šią kompaniją parklupdė ir apie 1930 m. prasidėjusi pasaulinė krizė. Krovinių neliko. Laivai apie pusę metų 1931-aisiais tuščiai prastovėjo Vokietijos uostuose.

„Lietgar“ pavyzdys tapo gera pamoka vėliau kuriant kitas lietuviškas laivybos kompanijas. „Lietgar“ buvo atitrūkusi nuo lietuviško ūkio. Yra duomenų, kad T. Reingardas Lietuvos vyriausybės prašė išimtinės teisės gabenti lietuviškus krovinius ir emigrantus. Planuota, kad laivai iš Klaipėdos gabentų prekes į Anglijos, Belgijos, Olandijos ir Vokietijos uostus. Teigiamo atsakymo T. Reingardas nesulaukė. Tai galėjo lemti ir nuolat blogėjantys Lietuvos santykiai su tuometine Vokietija.

Krovinių laivai dažniausiai gaudavo įvairiuose užsienio uostuose už nedidelius įkainius.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą T. Reingardas buvo įkalintas, iš kalėjimo perkeltas į Kauno IX fortą. Po kurio laiko jam pavyko pabėgti. 1944 m. jis iš Kauno pasitraukė į Vieną, 1947 m. mirė Vokietijoje.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Išėjusiajam skiria knygą

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas įsipareigojo apie kiekvieną anapilin išėjusį bendražygį išleisti po knygą.

1990 m. kovo 11-osios vakarą 124 Aukščiausiosios Tarybos deputatai pasirašė dokumentą, kuriuo buvo atkurta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė.

Tarp signatarų buvo ir J. Karvelis (1934–2018). Su jam skirta knyga pirmieji buvo supažindinti klaipėdiečiai.

Tokio leidinio signatarai nusipelno tik po mirties.

Iš viso jau išleistos 25 vienodo formato knygos, tokiu pat tamsiai raudonu viršeliu, ant kurio auksinėmis raidėmis įspausta Lietuvos nepriklausomybei nusipelniusio žmogaus pavardė.

Per daugiau nei 30 metų mirė 42 signatarai, taigi beveik trečdalis. Knygas kol kas pavyko išleisti ne apie visus.

Knygos yra dovanojamos, jų prekyboje nebūna, visas tiražas išdalijamas ir atiduodamas bibliotekoms.

Leidinys apie klaipėdietį simboliškai buvo pristatytas Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje, kur susirinko J. Karvelio šeima, bendražygiai – tiek jūrininkai, tiek politikai, kiti klaipėdiečiai.

Leidinys: klaipėdiečiai pirmieji buvo supažindinti su ką tik išleista biografine knyga apie Nepriklausomybės Akto signatarą J. Karvelį. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Autorių sužavėjo asmenybė

Knygą apie J. Karvelį buvo paprašytas parašyti B. A. Rasimas – signataro Liudviko Narcizo Rasimavičiaus-Rasimo brolis.

Pagal profesiją inžinierius B. A. Rasimas sutiko imtis knygos apie jūrininką, valstybės veikėją, nes rašymo ir leidybos patirties turėjo, leido techninį žurnalą, buvo vienos knygos bendraautoris, parašė ir autorinę knygą.

„Mane susirado, sako, tu jau moki rašyti, pabandyk. Kuo labiau ėmiau gilintis, tuo buvo įdomiau. J. Karvelis buvo labai spalvinga ir įdomi asmenybė. Jam, našlaičiui (mama anksti mirė, o tėvą nužudė naciai), sovietmečiu teko praeiti, sakyčiau, netgi žiaurų kelią – nuo eilinio jūreivio iki tolimojo plaukiojimo kapitono. Jis nuolat mokėsi, nuolat kaupė patirtį, kuri, jo įsitikinimu, buvo išminties šaltinis“, – pasakojo B. A. Rasimas.

Valstybininkai: fotografas Vilius Jasinevičius 1991 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje užfiksavo deputatus (iš kairės) J. Karvelį, Saulių Pečeliūną ir Z. Šličytę. LR Seimo archyvo nuotr.

Knygos autoriui patiko J. Karvelio gyvenimo principas – kai reikėdavo spręsti kokias nors problemas, jis kartodavo: „Suprastinkime trupmenas“, kitaip tariant, mėgino įžvelgti reikalo esmę ir ten rasti problemos sprendimą.

Tas principas, pasak B. A. Rasimo, tiko ir vadovaujant laivo įgulai, ir patekus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą.

„Patekęs į Tarybą bandė suburti komandą. Jo paties liudijimu, nelabai tai sekėsi, nes politikai gi – visi lygūs, niekas nenorėjo kam nors paklusti. Jis buvo labai tikslus žmogus, sakydavo tiesą į akis, o kai kuriems tai nepatiko. Mano supratimu, būtent J. Karvelis padėjo pagrindus Tėvynės sąjungos partijos strategijai. Kai kandidatavo į Aukščiausiąją Tarybą, jis surašė tezes – tam tikrą politinę programą, pagal kurią, jo manymu, Lietuva turi suktis į Vakarus – įstoti į ES ir NATO. Toks šviesus ir įžvalgus žmogus buvo“, – pasakojo B. A. Rasimas, asmeniškai pažinojęs J. Karvelį.

Šeima: J. Karvelis su žmona Žibute ir vaikais – sūnumi Arvydu bei dukromis Nijole ir Jūrate. Aldonos Karvelytės-Čereškienės asmeninio archyvo nuotr.

Žvelgė toliau už kitus

Tą patį apie J. Karvelį patvirtino ir Aukščiausiosios Tarybos deputatė, su juo parlamente dirbusi advokatė ir politikė Zita Šličytė.

„Pagalvokite, juk rinkimai vyko 1990 m. vasarį, dar Nepriklausomybė nebuvo atstatyta, o savo rinkimų programoje jis jau rašė, kad mes turėtume išvalstybinti turtą, susitvarkyti savivaldybes, kitaip, anot J. Karvelio, į bendrus Europos namus mes nepateksime. Jis, kaip tolimojo plaukiojimo kapitonas, pabuvojęs daugelyje užsienio valstybių, aiškiai suprato, kad Lietuvai būtina NATO globa. Jis buvo žmogus, tuomet įžvelgęs netgi toliau už kitus Sąjūdžio žmones“, – teigė Z. Šličytė.

Juozas nemėgo tuščiažodžiauti, savireklama jam taip pat nebuvo būdinga.

Anot jos, J. Karvelis buvo labai brandus politiškai, lyginant su kitais, ir labai išprusęs, apsiskaitęs.

„Jis buvo Jungtinės Sąjūdžio frakcijos pirmininkas, kuriai ir aš priklausiau. Jo vadovaujami frakcijos posėdžiai vykdavo labai rimtai, labai dalykiškai. Juozas nemėgo tuščiažodžiauti, savireklama jam taip pat nebuvo būdinga. Palyginus su kai kuriais dabartiniais politiniais veikėjais, tai tarsi juoda ir balta. J. Karvelis buvo lyg kokia uola, lyg galingas ąžuolas, jam nereikėjo baigti jokių politologijos mokslų, kad sugebėtų dirbti politiko darbą. Jis labai išsiskyrė iš tuomečių Aukščiausiosios Tarybos deputatų“, – kalbėjo Z. Šličytė.

Zita Šličytė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Žodžius būtina užrašyti

J. Karvelis buvo ne tik puikus politikas ir jūrininkas, jis gana gerai piešė (jo sūnus Arvydas Karvelis šiandien yra žinomas dailininkas), puikiai valdė žodį ir plunksną.

J. Karvelis iš skiaučių ir padrikų užrašų surinko ir išleido knygą „Jūrininkas, karininkas, mirtininkas“ apie carinės imperijos laivyno karininką, vėliau Lietuvos kariuomenės pulkininką leitenantą Teodorą Reingardą.

„Jis gi tada gavo prigrūstą popierių maišą iš Amerikos. Jam pasakė, kad čia yra laivyno karininko prisiminimai, surašyti rusų kalba. Jei kas supranta rusiškai, galėtų sutvarkyti ir išleisti tuos prisiminimus. Ir Juozas iš to šiukšlių maišo padarė knygą, jis suprato apie laivus, domėjosi rusų ir japonų karu, revoliucija. Ne jūrininkas ir neturėdamas tokio išsilavinimo nelabai ir būtų supratęs bei sugebėjęs išversti tų prisiminimų. Juozas buvo labai gabus ir kalboms“, – teigė Z. Šličytė.

Knygą apie patį J. Karvelį pristačiusi Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė teigė, kad šio leidinio pagrindinis akcentas – signataro darbas Aukščiausiojoje Taryboje, jo nuopelnai Lietuvos valstybei.

„Taip jau yra, kai žmogus iškeliauja anapilin, mes išsakome apie jį labai daug gražių žodžių. Šituos gražius žodžius, mirus J. Karveliui, išgirdome prie kapo duobės, tik iki šiol jie nebuvo užrašyti“, – kalbėjo B. Valionytė.

Kadaise Viktoras buvo jūrininku, skrodė bangas, juto laisvės vėją, o dabar pasaulį gali stebėti tik pro balkono langą. Balkone pastatyta kėdė – mėgstamiausia Viktoro vieta namuose. Pro langą stebėdamas gyvenimą lauke, senolis nesulaiko ašarų. Žmona Evdokija padėti jam gali tik palaikymu. „Jis pastoviai verkia prie lango. Ir aš verkiu kartu su juo“, – dalinasi ji.

Beveik visą gyvenimą kartu praleidusi pora šiuo metu gyvena tik iš nedidelių pensijų ir išmokų, o jų ligų sąrašas – ilgas. Viktoras su ašarom akyse guodžiasi: „Blogai. Tai viena liga, tai kita.“ Porai išgyventi šiandien padeda „Maisto bankas“. Evdokija prisipažįsta, jog jei ne šios organizacijos pagalba, jiems tektų rinktis: ar vaistai, ar maistas. „Jeigu nebūtų „Maisto banko“, aš jau seniai būčiau badu mirus. Pinigėlių net ant duonos neužtekdavo. O dabar iš tos pensijos galim ir vaistukų nusipirkti, ir neišgyventi, ar turėsim ką pavalgyti. Žinau, kad net ir vaisių – bananų ir obuolių atneš. O kaip ten skaniai verda...Man patinka“, – šypsosi Evdokija.

„Maisto banko“ savanoriai ne tik kasdien surenka ir gamina maistą, bet ir pristato jį į ligotų ar neįgalių asmenų namus. Jų kelyje yra ir Evdokijos bei Viktoro namai. Kaskart į namus atvežus valgio, pora savanorius pasitinka su šypsenomis ir mielais žodžiais. Vienas savanorių apsilankymas poros namuose buvo ypatingas. Du metus pasaulį stebėjęs tik pro langą, su „Maisto banko“ savanorių pagalba Viktoras pagaliau išpildė savo svajonę ir išėjo į lauką.

Visą Viktoro ir Evdokijos istoriją galėsite pamatyti „Maisto banko“ paramos koncerte „PasiDalink“ jau šį penktadienį, 19.30 val., tiesiogiai per LNK.

Prieš devynerius metus Lietuvos jūrininkų sąjunga ir asociacija "Jūros veteranai" įsteigė ženklą "Jūros veteranas", kuriuo apdovanojami jūrininkai Jūros šventės, valstybės, įmonių, įstaigų, organizacijų švenčių ar asmeninių jubiliejų dienomis.

Šiemet per Jūros šventę buvo įteikta 15 tokių "Jūros veteranų" ženklų, vakar jie įteikti dar 14 jūrininkų, daugiausia baltarusių tautybės klaipėdiečiams.

Tokią išskirtinę šventę savo kolegoms inicijavo Klaipėdos baltarusių bendruomenės "Krynica" pirmininkas, jūrininkas Nikolajus Logvinas, kuris ir pats buvo įvertintas šiuo garbiu ženklu.

"Baltarusių bendruomenė Klaipėdoje netgi kūrėsi jūrininkų pagrindu. O šį kartą sumanėme savo tautiečius kolegas pagerbti atskirai. Tiesa, šiais metais planuojame dar vieną tokią ceremoniją, nes ne visi šį kartą laiku pateikė reikiamus dokumentus, kai kurie jų negalėjo dalyvauti šioje rengiamoje šventėje", – teigė N.Logvinas.

Ženklu "Jūros veteranas" apdovanojami jūrininkai, kurie jūrų laivų registre registruotuose laivuose išdirbo ne mažiau kaip 12,5 metų ir turi bendrą darbo stažą, ne mažesnį kaip 20 metų. Jūros veteranais pripažinta jau 260 jūrininkų.

Šventėje pasidžiaugta, kad į Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą įstojo  dar keturiolika baltarusių, tik neseniai iš Baltarusijos atvykusių į Lietuvą ir čia nusprendusių siekti jūrininko profesijos.

Tarp jų – ne buvę vakarykščiai abiturientai, o jau brandūs vyrai, kurie buvo priversti palikti savo tėvynę dėl įvykių Baltarusijoje. Jie nusprendė kurtis Lietuvoje, čia mokytis ir dirbti.

"Kas vilioja mokytis jūrininko profesijos? Pavyzdžiui, man tai buvo romantiška profesija, tokia ir liko iki šiol. Dabar jūrininko darbą žmonės renkasi dėl pragmatiškesnių priežasčių. Vieni jų – kelerius metus statybose dirbantys baltarusiai, bet tas darbas jiems ne prie širdies, antrieji – naujai atvykę, kurie jau turi specialybę, bet norėtų persikvalifikuoti ir savo integraciją Lietuvoje mato būtent dirbdami laivuose", – teigė N.Logvinas.

"Jūros veterano" ženklai įteikti

Jūrų kapitonams Leontijui Jemeljanovui, Viktorui Vlasenko, Ivanui Šachrajui, kapitono padėjėjams Nikolajui Solovėjui ir N.Logvinui, motoristams Aleksandrui Morozovui ir Mikalajui Kiseliui, elektromechanikui Janui Milkovskiui, jūreiviui Piotrui Beliajevui, vyr. mechanikams Vladimirui Grebionkinui, Vitalijui Borisui, Ivanui Andrejevui ir Vsevolidui Maslijevičiui bei tralų meistrui Aleksejui Moskaliovui.

Direktorius tapo analitiku

Jis į Klaipėdą atvyko iš Panevėžio, baigęs Klaipėdos jūreivystės mokyklą, 12 metų dirbo okeaninės žvejybos laivuose laivų radijo stoties viršininku. Po to dar 15 metų laivų radijo stoties viršininku žvejų kolūkyje „Baltija“. Dvejus metus, nuo 1992 m. rugsėjo, buvo šio kolūkio, kuris tapo žuvininkystės bendrove „Baltija“, direktoriumi. Į šias pareigas jį delegavo pats kolektyvas, kai viename susirinkime pasakė, kad reikia vogti mažiau žuvų, tada ir bendrovės rezultatai bus geresni.

Ir staigus posūkis 1994 m. rugsėjį. Netikėtai jis tapo naujai besikuriančios Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vienu iš analizės ir prognozės inžinierių.

„Aš tų pareigų specialiai neieškojau. Mane pasikvietė tuometis Uosto direkcijos vadovas Valentinas Greičiūnas. Kai vadovavau žvejų bendrovei, su direkcija buvome lyg ir priešininkai, nes ji žvejus norėjo priglausti po savo sparneliu, o aš įrodinėjau, kad to daryti nereikėtų. Galbūt jam patiko argumentavimas, kuriuo aš įrodinėjau savo tiesą“, – prisiminė V.Kaunietis.

Apie V.Greičiūną jis atsiliepia itin pagarbiai, tai buvo protingas Uosto direkcijos vadovas. Jis puikiai suprato, kad uostas galės vystytis, jei turės rimtas analizes, prognozes, semsis patirties iš kitų Vakarų Europos uostų.

Komanda: Uosto direkcijos Marketingo skyriaus darbuotojai R.Valantiejus, J.Karalavičius, A.Čižas ir V.Kaunietis 1998 m. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Koncepciją įgyvendino praktikoje

1994 m. Uosto direkcijoje, įskaitant ir kapitono tarnybą, dirbo 167 žmonės. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad tuomet tokioje įstaigoje nebuvo kompiuterių. „Pirmuosius grafikus ir analizes su kolega Antanu Čižu braižėme

spalvotais pieštukais. Darbo turėjome daug, nes V.Greičiūnas reikalavo daug informacijos. Jos norėjo ir Susisiekimo ministerija. Ne veltui vieną iš dviejų pirmųjų gautų kompiuterių Uosto direkcijos vadovybė skyrė mums“, – teigė V.Kaunietis.

Dar viena teigiama V.Greičiūno savybė buvusi ta, kad jis skatino specialistus mokytis. V.Kaunietis dalyvavo ir verslo planų kūrimo seminare Stokholme, ir kompiuterių programų ar rinkos tyrimų kursuose Vilniuje, ir uostų valdymo, užsienio prekybos per uostus kursuose Hamburge ir Stokholme.

1995 m. V.Kaunietis Vilniaus technikos universitete įgijo tarptautinės inžinerinės ekonomikos ir vadybos magistro diplomą. Tapo vienu pirmųjų magistrų Lietuvoje. Jo apsiginto magistro diplomo darbo tema buvo Klaipėdos uosto marketingo koncepcija.

„Magistro darbe pagal įvairių šalių pavyzdžius iš esmės jau buvau sukūręs Uosto direkcijos Marketingo skyriaus funkcinę schemą. Ją reikėjo įdiegti realybėje“, – prisiminė V.Kaunietis.

Prognozė: apie būtinybę rekonstruoti uosto molus kalbėta jau 1994-1996 m. uosto krovos analizės ataskaitose, kas realiai buvo daroma po 2000 metų. („Jūros“ archyvo nuotr.)

Laisvė protingoms idėjoms

Jis tapo naujai įdiegto Uosto direkcijos Marketingo skyriaus vadovu. Be A.Čižo, su kuriuo kartu braižė schemas, į šį skyrių atėjo dirbti Juozas Karalavičius, atsakingas už aplinkosaugą, Robertas Valantiejus, atsakingas už ryšius su užsieniu, tarptautines parodas, kuriose būdavo pristatomas Klaipėdos uostas.

Uosto direkcijos Marketingo skyriuje buvo ir tuometis juristas, vėliau verslininku tapęs Konstantinas Sanda.

Neįtikėtina, bet nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo pradžioje Uosto direkcijos Marketingo skyrius kūrė netgi įstatymų projektus. Tai darė pats skyriaus viršininkas V.Kaunietis, juridinę jų dalį tvarkė K.Sanda.

„Lietuva turi būti dėkinga už protingą ministrą Joną Biržiškį, kuris 1990–1996 m. dirbo bent su keliais premjerais. Jo ir viceministro Algirdo Šakalio dėka per Lietuvą, Klaipėdos uostą buvo nubrėžtas tarptautinis transporto koridorius 9B, dėl kurio taip smarkiai vėliau krimtosi estai ir latviai“, – sakė V.Kaunietis.

Jo teigimu, prie J.Biržiškio buvo laisvės protingoms idėjoms. Uosto direkcija rengė daug su uosto veikla susijusių įstatymų projektų. 1996 m. uosto krovos darbų ataskaitoje surašyti 22 pasiūlymai, ką reikia daryti Klaipėdos uoste. Tarp jų – vyriausybinės tranzito programos kūrimas, tarptautinių konvencijų pripažinimas, laisvųjų uosto zonų steigimas Klaipėdoje, bendrų darbo grupių steigimas su Rusija ir Baltarusija dėl tranzito skatinimo, distribucinės veiklos plėtojimas uoste, Klaipėdos uosto atstovybių steigimas Rusijoje ir Vokietijoje, Klaipėdos uosto techninių galimybių plėtra, įskaitant uosto vartų rekonstrukciją.

1996 m. ataskaitoje pirmą kartą buvo pristatyta ir Klaipėdos išorinio uosto būtinybė, pateiktas tokio uosto pavyzdys Belgijos Zebriugėje. V.Kaunietis kartu su A.Čižu ranka nubraižė pirmąją įsivaizduojamą išorinio uosto schemą prie Melnragės.

„1996 m. išorinį uostą suvokėme kaip tolesnės perspektyvos dalyką. V.Greičiūnas tuomet sakė – jei negalvosime apie naują uostą atviroje jūroje, ateinančios kartos mūsų nesupras“, – prisiminė V.Kaunietis.

Sulaukė viliojančio pasiūlymo

Su dideliu entuziazmu ėmęsis veiklos Uosto direkcijoje, vėliau V.Kaunietis teigė nusivylęs. Jis pats ne kartą pristatinėjo įvairius projektus Susisiekimo ministerijos kolegijoje, bet po J.Biržiškio išėjimo viskas tarsi atsitrenkdavo į sieną. Laisvojo uosto statusas Klaipėdoje taip ir nepajudėjo. Jo siūlymas steigti multimodalinius logistikos centrus taip pat nerado pritarimo Vilniuje.

„Kuo toliau, tuo labiau jautėsi Vilniaus politikų nekompetencija, idėjų iš Uosto direkcijos marinavimas, jų nustūmimas į šoną. Nuolat keitėsi politikai, Susisiekimo ministerijos planai, jos vadovai. Buvo keista, kad žmonės, besiveržiantys į valdžią, daug ir gražiai kalba, o atėję pamiršta pažadus“, – prisiminė V.Kaunietis.

Jis teigė, kad jo ketverių metų laikotarpis Uosto direkcijoje jam buvęs įsimintinas. Nebeatsispyrė vieno iš tuometės „Klaipėdos Smeltės“ savininkų Rimando Stonio trečią kartą pateiktam pasiūlymui tapti šios bendrovės komercijos direktoriumi.

„Man pasiūlė tris kartus didesnį atlyginimą, nei gavau Uosto direkcijoje. Plius erdvų kabinetą, tarnybinį automobilį, galimybę pačiam rinktis komandą ir įdomų projektą – sukurti schemą, kaip buvusį žvejybos uostą pertvarkyti į šiuolaikinę laivų krovos bendrovę“, – teigė V.Kaunietis.

Uosto reikšmė Klaipėdai

Ar normalu, kad Uosto direkcijoje atlyginimai buvo gerokai mažesni nei privačiose uosto kompanijose? Ar ne todėl uoste ir nepavykdavo išlaikyti gerų specialistų? V.Kauniečio teigimu, palyginti su kitomis miesto įmonėmis, atlyginimai uoste buvo didesni. Jis išsaugojo įdomių 1994 m. Klaipėdos miesto statistikos duomenų.

Tuomet Klaipėdoje buvo 204 tūkst. gyventojų. Iš jų dirbo per 86 tūkst. gyventojų. Iš jų uoste – 22,69 tūkst.

Vidutinės pajamos, neatskaičius mokesčių, Klaipėdos mieste 1994 m. buvo 408 litai, uoste – 480 litų. Daugiausia – vidutiniškai po 978 litus uždirbo pirmosios privačios uosto bendrovės „Bega“ darbuotojai.

Tuometis Uosto direkcijos darbuotojų vidutinis atlyginimas buvo 776 litai. Iš valstybinių įmonių didžiausias atlyginimas – vidutiniškai 929 litai buvo valstybinėje naftos eksporto įmonėje. Daugiausia darbuotojų 1994 m. buvo dar gyvavusioje valstybinėje žvejybos laivyno įmonėje „Jūra“ – 6 483, bet jų atlyginimų vidurkis siekė vos 295 litus.

Klaipėdos miesto biudžetas tais metais buvo 88,5 mln. litų. Iš jų 40,1 mln. litų sudarė iš uosto įmonių per fizinių ir juridinių asmenų pelno mokesčius gautos pajamos.

„Drąsiai galima teigti, kad Klaipėdos miestas be uosto būtų eilinis provincijos miestelis. Taip pat galima pamąstyti ir taip, kad Vilnius daug ką atiduotų, jei tik pas save galėtų perkelti uostą, ne vien butaforinį paplūdimį, kokį buvo įsirengę Lukiškių aikštėje“, – pusiau juokais, bet su gilia potekste tarsi padėjo tašką V.Kaunietis.

Vaikai tėvelio laukia

„Lietuvoje yra klaidingas supratimas apie jūrininkų žmonas. Manoma, kad jos gali nedirbti ir leisti sau, ką tik nori – vaikščioti kailiniuotos ir pasipusčiusios, nes vyrai laivyne gerai uždirba“, – dėstė klaipėdietė Ligita Strikienė.

Ji aiškino, kad kai vyras būna po pusmetį, o kartais ir ilgiau jūroje, šeimos buitis, rūpesčiai, vaikai gula ant moters pečių. Prisipažino, kad ir jai buvo sunkių momentų auginant vaikus – 11 metų Liepą ir šešerių Larentą. Kartais pritrūkdavo pinigų, maitindavosi pigesniu maistu, pavyzdžiui, koldūnais.

„Aš nesiskundžiu, tokia jau mūsų šeimos moterų dalia. Gyvename su savo vyrais iš meilės šeimai. Mano tėtis Albertas Valantiejus buvo jūrininkas, laivo mechanikas. Dirbo Klaipėdos transporto laivyno gelbėjimo laive „Rambynas“. Su mama susipažino jūroje, kur ji dirbo virėja, kai iš Tauragės atvyko į Klaipėdą“, – prisiminė L.Strikienė.

Ji tarsi nukopijavo savo tėvų gyvenimo modelį – ištekėjo už jūrininko, nors žinojo, kad moters gyvenimas tokioje šeimoje nėra lengvas. Prisiminė, kad kai mirė mama, tėvelis netgi negalėjo grįžti į laidotuves – toli reise nebuvo kam jo pakeisti.

Darbas: „Capella“ – vienas iš refrižeratorinių motorlaivių, kurio vyriausiojo kapitono padėjėju yra L.Strikas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Man ir devyneriais metais vyresnei seseriai Erinijai tėvelio sugrįžimas į namus būdavo didelė šventė, žinodavome, kad parveš „žvačkos“, džinsus, kedus, ką anais laikais vertinome. Dabar tai ne taip aktualu, nes visko yra parduotuvėse, tik turėk pinigų“, – pasakojo L.Strikienė.

Jos vaikai iš reiso sugrįžtančio tėčio taip pat labai laukia. Grįžęs jiems skiria daug dėmesio.

„Vyras savo nebuvimą po reiso atidirba 200 procentų. Jis myli vaikus. Vedasi juos į įvairius renginius, užsiima su jais“, – prisipažino L.Strikienė.

Pastebėjo, kad ir senelis, jos tėtis, buvęs jūrininkas, mielai užsiima su anūkais. Anūkė apie daugelį Lietuvos istorijos įvykių, pavyzdžiui, Baltijos kelią, sužinojusi iš senelio.

„Gal mano tėtis taip per anūkus kompensuoja tą laiką, kurio neskyrė man, kai augau?“ – svarstė Ligita. Jai patiko, kad tėtis dalijosi jūrininko patirtimi ir su jos vyru – neskubėti, nebūti karštakošiu, vertinti žmones.

„Sakoma, kad mechanikai nemėgsta laivavedžių, vadina juos baltosiomis apykaklėmis. Kai susipažinome, mano vyras buvo paprastas jūreivis, jis rado bendrą kalbą su mano tėčiu“, – prisiminė moteris.

Nuo jūreivio iki „starpomo“

Ligitos vyras Linas Strikas dabar „Limarko laivininkystės kompanijos“ refrižeratoriniuose laivuose („Capella“, „Cassiopea“) eina vyriausiojo kapitono padėjėjo pareigas. Jam jau siūlė tapti ir kapitonu.

„Mano vyrui patinka jo darbas, jis yra reiklus, kruopštus, labai atsakingas žmogus. Jei reikia, ir pats eina ant gervių, krauna krovinius. Jį kompanijoje vertina, ne kartą skyrė premiją“, – pasakojo L.Strikienė.

Pradžia: Ligita ir Linas Strikai vestuvių dieną 2008 m. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Net laiko neturėjo, kada ženytis. Kai susipažinome ir susituokėme jam jau buvo 37-eri“, – juokavo ji.

Anot jos, jam laivuose dirbti sunkiau nei kitiems. Pats dar ne taip seniai buvo paprastas jūreivis, o dabar „starpomas“, kuris turi priversti kitus jūreivius dirbti. Tarp jų yra ir buvę jo draugai, kurie vis dar galvoja, kad „starpomas“ tebėra „jų draugelis“.

„Darbe jis yra labai griežtas, bet teisingas, nes supranta ir paprastų jūreivių darbą. Jis žino, už ką gaunami pinigai – jų už ačiū laivyne tikrai nemoka. Apsimetėliams, „šlanguotojams“ laivyne nėra vietos“, – svarstė L.Strikienė.

L.Strikas „Limarko“ laivininkystės kompanijoje dirba jau per 25 metus. Trumpam buvo išėjęs į lenkų kompaniją, bet greitai grįžo.

Ji baigė Vilniaus universitetą, įgijo anglų kalbos bakalauro kvalifikaciją. Dirbo „Limarko“ laivininkystės kompanijoje, kur susipažino su būsimu vyru, kai jis ten užsuko. Po to dar dirbo vienoje Klaipėdos transporto logistikos kompanijoje.

Dabar augina vaikus, dirbti visą dieną nuo 8 iki 17 val. nebeišeina. Moteris mokėsi floristikos, Klaipėdos Naujajame turguje prekiauja gėlėmis. Norėtų, kad jūrininkai ateitų pirkti pas ją. Ji sakė gerai suprantanti jūrininkų reikalus. Kai prekiauja, jos tėvelis padeda rūpintis vaikais. Ji vadina jį geriausiu Miško rajono auklėtoju.

Kartu mokėsi navigacijos

Vedę ir augindami vaikus pakalbėję, kad jūreiviai mažai uždirba, tad vyras nusprendė siekti mokslo. Ji pasižadėjo jam padėti.

Dirbdamas L.Strikas neakivaizdžiai mokėsi Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje.

„Aš mokiausi kartu su juo ne tik jūrinius terminus anglų kalba, bet ir kai kuriuos rašto darbus padėdavau rengti. Atsimenu, kaip kartu mokėmės laivų vėliavėlių, šviesų signalų ženklus, aš kaip jo asistentė. Mes abu labai norėjome, Linas labai norėjo, ir padarėme. Baigėme navigacijos mokslus. Abu esame panašūs, abu iš jūrinių šeimų. Lino tėtis Kęstutis daug metų ėjo į jūrą, buvo laivų virėjas“, – prisiminė L.Strikienė.

Ji galėtų ilgai pasakoti apie jūrininkus, jų psichologinę būklę ilguose reisuose, sugrįžimą namo, kur jūrininkas kurį laiką būna tarsi nusileidęs iš kosmoso.

Po to užplūsta šeimos buitiniai reikalai, su kuriais kiekvienas tvarkosi skirtingai.

Jos vyras yra atsakingas ir grįžęs iš reiso viską sutvarko namuose. Tačiau žinanti tokių, kurie susiima už galvos ir dingsta.

„Nuo A iki Ž žinau kitose šalyse dirbančių ir ilgą laiką namuose nesančių žmonių gyvenimą ne tik kaip jūrininko žmona, bet ir kaip buvusi logistikos bendrovės personalo vadovė“, – prisipažino Ligita.

Ir jūrininkui krante nelengva

Ne kiekviena moteris pasiryžta viena rūpintis buitimi, vaikais, jausti pinigų stygių, išgyventi artimųjų netektis, atlikti paprasčiausius reikalus, pavyzdžiui, žiemą nusikasti automobilį kieme ar kviestis pagalbą, kai jos prireikia.

Ir pačiam jūrininkui krante nelengva – visiškai kitoks gyvenimas. O jei dar žmona nuolat dėl ko nors priekaištauja? Jūrininkų šeimų gyvenime būna ir labai jautrių tarpusavio santykių niuansų.

Laive jūrininkas gyvena tarsi rėmuose – budėjimas, maistas, laisvalaikis. Yra problemų, bet jos išmoktos, nušlifuotos. Aišku, kad jūrininko darbas turi savo specifiką ir sąlygos ne pačios geriausios: nuolatinis šaltis, drėgmė, laivo vibracija. Dėl to ir specifinės jūrininkų ligos.

Dėl pandemijos taip pat padaugėjo problemų. Reisai pailgėjo. Įgulų keitimosi skrydžiai tapo sudėtingesni. Kartais oro uostuose skrydžio laukiama dvi paras.

Pradžioje buvo, kad grįžus iš reiso vyrui reikėjo dvi savaites karantinuotis – su vaikais teko išvykti iš namų, nes negalėjo būti kartu bute. Keista buvo klausytis, kad epidemijos pradžioje valdžia vos ne kiekvieną grįžusįjį iš užsienio buvo pasirengusi uždaryti į viešbučius, o jūrininkams tinkamų karantino sąlygų nesukūrė.

„Per rinkimus į Seimą vienam klaipėdiečiui kandidatui sakiau – balsuosiu už jus, jei pagerinsite jūrininkų darbo sąlygas. Jam akys ant kaktos iššoko – apie tikrąjį jūrininkų šeimų gyvenimą Lietuvoje mažai kas žino. Yra susikurtas stereotipas, kad jie puikiai gyvena. Todėl ne viena pažįstama pasako kvailą stereotipinę frazę – o kas tau blogai, jog tavo vyras eina į jūrą?“ – sakė L.Strikienė.

Kartu: meilė ir šeima yra didžiulė Strikų šeimos varomoji jėga.

Darbas: „Capella“ – vienas iš refrižeratorinių motorlaivių, kurio vyriausiojo kapitono padėjėju yra L.Strikas.

Pradžia: Ligita ir Linas Strikai vestuvių dieną 2008 m.

Mūšiai, sužeidimas, nelaisvė

Tą galima pasakyti apie garsų prancūzų marinistą Ambroise Louisą Garneray. Jo tėvas Jeanas-Francois Garneray buvo dailininkas, tad suteikė jaunuoliui puikių tapytojo įgūdžių. Pats juos buvo įgijęs iš garsaus Prancūzijos peizažisto Jacqueso Luiso Davido.

Tėvas negalėjo sulaikyti sūnaus nuo potraukio jūrai. Būdamas trylikos metų jis 1796 m. sugebėjo įkalbėti tėvą, kad išleistų į jūros žygius su Prancūzijos kariuomenės laivais. Pakliuvo į fregatą „Forte“, kurios vadu buvo pusbrolis Boljė Lelupas.

Fregatų divizija iš Rošforo išplaukė į Indijos vandenyną, kur dažnai susidurdavo su Didžiosios Britanijos laivais. Prancūzai Indijos vandenyne veikė kaip korsarai – piratai, puldinėjantys britų laivus.

Scena: jūrų mūšis imant laivą abordažu (1836 m. tapytas paveikslas).

Ir šioje fregatoje, ir vėliau kituose laivuose A.L.Garneray nepraleisdavo progos ką nors tapyti. Tuo pat metu jis augo kaip jūrininkas. Žinomas atvejis, kai 20-metis po vieno susidūrimo su britais savo laive pakeitė sužeistą kapitoną.

1806 m. kovą jo laivą „Belle Poule“ po susidūrimo užėmė britai. Sužeistas A.L.Garneray pakliuvo į nelaisvę. Jis buvo atgabentas į Portsmutą, kur 8 metus praleido kalėjimo laive. Išgyventi jam padėjo jūriniai paveikslai, kuriuos iš jo pirkdavo anglai.

Prancūzijos laivyno dailininkas

Iš nelaisvės A.L.Garneray buvo išvaduotas 1814 m. gegužę. Norėjo vėl į laivyną, bet darbo negavo. Grįžo į Paryžių. Čia jis buvo labiau įvertintas kaip dailininkas, bet ne kaip jūrininkas.

Tuomet Prancūzijos hercogas ir laivyno admirolas Louisas Antoine Angouleme 1817 m. paskyrė jį Prancūzijos laivyno dailininku. Iki tol tokios pareigybės Prancūzijos laivyne netgi nebuvo.

Sąsaja: paveikslas apie banginio medžioklę susijęs su garsiuoju H. Melville,io romanu „Mobi Dikas“.

A.L.Garneraui tai atvėrė naujas galimybes. Iki 1830 m., kol buvo laivyno dailininku, lankėsi įvairiuose Prancūzijos uostuose, laivuose, padarė daugybę būsimų paveikslų eskizų. Tai buvo jo kaip dailininko karjeros viršūnė. Tais laikais Prancūzijoje vyko ryškūs politiniai pokyčiai, susiję su Napoleono valdymu.

Po tarnybos vyriausiuoju dailininku Prancūzijos kariuomenėje dėl politinių pažinčių A.L.Garneray 1833 m. buvo paskirtas Ruano muziejaus direktoriumi. Jis ne tik vadovavo muziejui, bet ir tapė, tapo žinomu Prancūzijos graviūrininku.

Vėliau dėl politinių pokyčių Prancūzijoje jis prarado užtarėjus. Nuo 1840 metų buvo laikotarpis, kai sunkiai uždirbdavo netgi duonos kąsnį. Šlovė sugrįžo 1852 m., kai jį prisiminė Prancūzijos admiralitetas ir įteikė legiono garbės ordiną.

Tuo metu liga jau trukdė jam tapyti, 1857-aisiais, būdamas 74 metų, mirė Paryžiuje. Palaidotas Monmartro kapinėse. Artimas draugas, taip pat dailininkas, pasirūpino, kad žinomo Paryžiaus marinisto antkapį puoštų vaizdas su laivo stiebu ir garbės legiono simbolika.

Vaizdas: ekspresyvus senovinės žvejybos paveikslas.

Paveikslai ir neįvertintos knygos

A.L.Garneray palikimą sudaro 141 tapytas paveikslas, 22 akvarele piešti paveikslai ir 176 graviūros.

Dauguma jų yra jūrinės tematikos. Peizažuose dominuoja įvairios įlankos, uostai. Iš viso įamžintos 64 Prancūzijos pakrantės ar uostų vietos ir 40 iš kitų šalių. Tai jo, kaip Prancūzijos kariuomenės dailininko, kelionių rezultatas.

Kitą jo paveikslų dalį sudaro patys įvairiausi, didesni ar mažesni buriniai laivai – kariniai, civiliniai, žvejybiniai. Tai galėjo būti ir jo jaunystės plaukiojimo po Indijos vandenyną rezultatas, ir nelaisvės Portsmute darbai, ir prisiminimai ar matyti vaizdai esant Prancūzijos karinio jūrų laivyno dailininku. Tarp jūrinių paveikslų yra keletas, kur vaizduojama banginių medžioklė. Įdomu tai, kad šie paveikslai paminėti ir 1851 m. pirmą kartą išleistoje Hermano Melville,io knygoje „Mobi Dikas“. Galima manyti, kad tie paveikslai galėjo padaryti įtaką ar iš dalies įkvėpti šį rašytoją.

A.L.Garneray rašė ir prisiminimus, nuotykius apie keliones. Bet jie didesnio susidomėjimo nesulaukė. 1847 m. Prancūzijos valdžios institucijose buvo atsisakyta remti jų leidybą. Dalis jo memuarų, pavadintų „Voyages, adventures and battle“ („Kelionės, nuotykiai ir mūšiai“), išleisti jau po mirties. Vėliau pasirodė ir „Penkiolikmetis korsaras“, „Korsaras ir kalėjimas“. Manoma, kad juos iš dalies perrašė profesionalūs rašytojai, greičiausiai nemažai ką pridėdami ir savo, kad patraukliau būtų skaitoma, todėl šios knygos nevertinamos kaip a

Kaip sako karinio laivo „Aukštaitis“ vadas komandoras leitenantas Mindaugas Žukas, Lietuvos trispalvė plevėsuoja ir jūroje, taip primindama visiems, kad mūsų valstybė turi ir jūrinės valstybės statusą.

Kalbėdamas apie Lietuvos karines jūrų pajėgas, M. Žukas pripažįsta, kad jūrininko profesija dažnai yra romantizuojama – kaip sako kariuomenės laivo vadas, karo jūrininkai privalo būti sumanūs, gebėti veikti greitai ir racionaliai įvairiausiomis situacijomis bei, žinoma, prisitaikyti prie gyvenimo laive esant įvairiausioms oro sąlygoms. Pasak komandoro leitenanto, Karinis jūrų laivynas turi įvairiausių funkcijų – ne tik dalyvauti tarptautinėse pratybose su NATO sąjungininkais, tačiau ir vykdyti išminavimo operacijas, teršalų jūroje likvidavimo bei paieškos ir gelbėjimo funkcijas.

Interviu naujienų agentūrai ELTA karinio laivo „Aukštaitis“ vadas taip pat papasakojo apie laivyno galimybes, vykstančias pratybas, planuojamus naujus pirkinius, įvardijo, ko reikia geram jūrininkui, ir pasidžiaugė, kad laivyne yra ir moterų: viena jų – M. Žuko pavaduotoja, potenciali pirmoji Lietuvoje karinio laivo vadė.

- Karinių jūrų pajėgų funkcijų yra ne viena – povandeninės ir viršvandeninės aplinkos stebėjimas ir kontrolė, išminavimo operacijos, laivybos apsauga ir kontrolė bei kitos. Kokios dar yra laivyno funkcijos?

- Karinės jūrų pajėgos yra Lietuvos kariuomenės dalis ir tos funkcijos iš esmės daug nesiskiria nuo kitų rūšių kariuomenės, tiesiog vyksta kitoje terpėje – jūrinėje aplinkoje. Tai galbūt suteikia kažkokią specifiką. Be to, mes esame atsakingi už paieškos ir gelbėjimo funkcijas jūroje bei teršalų likvidavimą. Jeigu kalbėtume konkrečiai, tai Karinės jūrų pajėgos atlieka tokias funkcijas, kaip teritorinės jūros ir išimtinės ekonominės zonos apsauga, kontrolė ir gynyba.

Kaip ir minėjote, aplinkos – viršvandeninės, antvandeninės ir povandeninės – stebėjimas ir kontrolė. Taip pat turime atlikti išminavimo funkciją, teikti pagalbą kitoms valstybės institucijoms vykdant tam tikras operacijas jūroje: ar tai būtų priešteroristinės operacijos, ar kitos. Remiame sienos apsaugos operacijas, vykdome laivybos kontrolę ir apsaugą. Jau minėjau paieškos ir gelbėjimo operacijas: koordinavimas, vadovavimas ir organizavimas visų gelbėjimo operacijų. Tokios yra pagrindinės mūsų funkcijos.

- Kurias funkcijas atliekate dažniausiai?

- Matyt, tos funkcijos priklauso nuo skirtingų laivų klasių, mūsų padalinių. Mes dabar esame patruliniame laive, tai mūsų funkcijos labiau orientuotos į nacionalines užduotis, kaip kontrolė, gynyba, informacijos rinkimas, suvereniteto užtikrinimas. Jeigu yra priešmininiai laivai, tai jie labiau orientuoti į išminavimo operacijas, jie dalyvauja NATO junginiuose. Turime štabo ir aprūpinimo laivą, kuris suteikia galimybes iš jo vadovauti tam tikriems junginiams. Kaip tik prieš kelias dienas – birželio 18 d. Lietuva parėmė NATO vėliavą ir pradėjo vadovauti Aljanso nuolatinės parengties priešminių laivų grupei 1.

- Kokia yra laivyno sudėtis? Kokios jų galimybės?

- Kalbant platesniu mastu, organizacija gali būti suskirstyta pagal įvairius faktorius. Jei vyksta kažkokia operacija, būna operacinio vadovavimo grandinė, sukuriamos laivų grupės, jiems vadovauja paskirti vadai. Jeigu yra labiau kasdienė organizacija, laivai gali būti suskirstyti pagal atliekamas funkcijas: dažniausiai skirstoma divizionais, eskadronais. Kiekviename eskadrone būna labai panašūs laivai – Lietuvos atveju Karinių jūrų pajėgų Karo laivų flotilėje turime patrulinių laivų, priešmininių laivų bei pagalbinių laivų ir katerių divizioną.

Šiuo metu karinėse jūrų pajėgose turime 8 laivus, įskaičiuojant ir gelbėjimo laivą „Šakiai“ bei du uosto katerius.

Verta paminėti, kad laivyną sudaro ne vien laivai. Karines jūrų pajėgas, be Karo laivų flotilės, šiuo metu sudaro logistikos tarnyba, mokymo centras, povandeninių veiksmų komanda, Jūros ir pakrančių stebėjimo tarnyba, Jūrų gelbėjimo ir koordinavimo centras.

- Klaipėdoje veikia Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla (LAJM), kariuomenės specialistus ruošia ir Lietuvos karo akademija. Ar, kalbant konkrečiai apie laivyną, netrūksta specialistų? Ar turite specialistų iš užsienio?

- Laivas yra kaip mažas miestelis, kuris išeina į jūrą ir gamina savo elektrą, turi elektrinę, turi vandenvietę, gaisrinę, jeigu įsipliekstų gaisras. Laivas turi savo gydytoją, jei kažkas susirgtų. Turime būti pasiruošę visoms įmanomoms situacijoms. Kadangi pagalbą iš išorės prisikviesti gali būti labai sunku arba jos atvykimas gali užtrukti, mums reikalingi kiekvienos srities labai geri specialistai arba netgi kelias sritis išmanantis specialistas.

Tuos specialistus mes bandome kuo geriau ruošti. Jie rengiami tiek Lietuvoje, tiek užsienyje: Lietuvoje vykdome programą karininkams, yra galimybė studijuoti LAJM – studentai papildomai lanko vadų kursus, kur, be civilinės išsilavinimo dalies, jie susipažįsta su karyba. Jaunuoliai gali stoti į Generolo Jono Žemaičio karo akademiją, jie ten būna atrenkami į jūrininkus ir tiesiog rotuojami į tą patį LAJM, bet jau su kadeto kariškio statusu.

Yra atvejų, kai mes iš gabesnių liktinių rengiame karininkus. Taip pat siunčiame žmones į kursus užsienyje, kartais žmonės savo pirminį karininko išsilavinimą gauna užsienio karo akademijose. Tai buvo šiek tiek plačiau naudojama anksčiau, prieš Lietuvai tampant NATO nare, nes buvo vykdomos programos „Partnership for peace“. Dabar labai smagu matyti, kad Lietuva, kaip NATO narė, tą pačią programą vysto su ukrainiečiais, kitomis šalimis.

Tuo metu senosios NATO narės, siekdamos pakelti Lietuvos lygį, priimdavo žmones studijuoti užsienio karo akademijose. Mums tai yra labai aktualu, kadangi treniruojamės ir siekiame visą laiką bendradarbiauti su savo partneriais. Per kursus sugebame ne tik išmokti mokomąją medžiagą, bet ir susipažinti su tų šalių kultūra, taktika, technika, pažinti tos šalies aplinką. Jeigu atsitiktų, kad mes vykdome mokymus ar kažkokias operacijas kitoje šalyje, mes jau turime žmonių, kurie ten yra buvę, galbūt turi ratą pažįstamų, tada galima pasiekti gerą sinergiją.

Kalbant apie žmones, į kuriuos mes norime investuoti ir išleisti į kursus, ypač svarbi kruopšti jų atranka. Čia reikia didelės motyvacijos, ne vien turi gerai išmanyti savo darbą, bet dažnai ir kovoti su aplinka – jeigu bus didelis bangavimas ar būsi ilgai išplaukęs toli nuo namų. Nelengva identifikuoti tuos motyvuotus ir kuo gabesnius žmones, kad į juos investavus daug pastangų, laiko ir galbūt pinigų, būtų grąža.

- Tęsiant mokslo temą – ar laivyno technika ir turimi ištekliai kaip nors pasitarnauja mokslininkų darbui?

- Taip, tai yra labai įprasta praktika tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Džiugu, kad ta praktika yra įsivažiavusi. Ne per seniausiai mes rengėme hakatoną – tai buvo didelio atgarsio susilaukęs renginys, nes dalyviai galėjo gyventi karo laive, jie čia dirbo, atsakinėjo į jiems iškeltus klausimus. Ieškojo sprendimų, kaip atlikti tam tikras užduotis, siūlė naujoves. Taip pat yra įsteigtas Karinių jūrinių inovatyvių technologijų centras, Lietuvos karinės jūrų pajėgos dalyvauja ir Europos „Ocean 2020“ projekte, kur siekiama tobulinti Europos karinės pramonės galimybes – vystyti produktus ir juos gaminti čia, Europoje. Dažnai sulaukiame skambučių ir iš pavienių žmonių, kurie turi gerų idėjų. Bandome bendradarbiauti su mūsų mokslininkais. Tai yra įdomu ir mums, ir jiems, kadangi mes, kaip specialistai, galime atsakyti į tam tikrus specifinius klausimus.

- Jūs vadovaujate laivui „Aukštaitis“, kuriame dabar esame. Papasakokite apie dabar vykstančias pratybas. Koks jų tikslas, kas dalyvauja?

- BALTOPS būtų galima būtų versti kaip „Baltijos operacija“. Tai yra kasmetiniai mokymai, kurie nėra atsitiktiniai – jie yra planuojami, vyksta kiekvienais metais. Dabar jie vyksta 49 kartą. Mūsų karinėms jūrų pajėgoms „Baltijos operacija“ yra vieni pagrindinių mokymų metuose, nes šie mokymai paprastai būna labai dideli. Šiuos metus būtų galima išskirti – tai yra pirmieji dideli mokymai ne tik Lietuvai, bet ir kitoms šalims po pandemijos.

Tai daro įtaką planavimui. Labai džiugu matyti, kad net ir šioje išskirtinėje situacijoje mes rodome vienybę, gebėjimą planuoti ir atlikti tuos mokymus. Šiemet mokymuose dalyvauja 17 NATO sąjungininkių šalių ir 2 partnerės šalys. Iš viso skaičiuojama per 3 tūkst. dalyvių. Daugybė platformų – tiek karo laivų, tiek orlaivių. Šias pratybas veda ir organizuoja 6-asis JAV laivynas ir tikslas yra treniruotis NATO tarpusavio sąveikoje, per bendras procedūras, taktikas, tuo pačiu parodyti gebėjimą veikti kartu, skleisti žinią, kad NATO yra ir šiame regione, kad NATO yra pasiruošusi vykdyti plataus masto operacijas.

Pratybų geografinis išsidėstymas labai platus. Būtų galima sakyti, kad jos vyksta visoje Baltijos jūroje. Paprastai mokymai gali susidėti iš kelių etapų: vienas etapas vyksta vienoje vietovėje, kitas – kitoje, nes toje vietoje galima pasitelkti tos šalies orlaivius, galbūt reikia pajėgas išskirstyti, kad jie galėtų vieni kitų nematyti ir panašiai.

- Koks Karinių jūrų pajėgų potencialas priešintis ar vykdyti kovines užduotis? Kokia funkcija bendrame NATO pajėgų kontekste?

- Manau, kad mūsų indelis į NATO yra labai svarbus, kadangi mes įvykdėme tą kokybinį šuolį, mūsų yra prašoma prisidėti. Mūsų išminavimo galimybės yra labai vertinamos, tai yra viena iš iškeltų užduočių Lietuvai. Mes skiriame laivus į NATO priešmininių laivų grupes, galime pasiūlyti netgi savo štabą priešmininių laivų grupėje. Taip pat prie visos kolektyvinės gynybos mes, kaip Karinės jūrų pajėgos, prisidedame siųsdami savo karius į misijas – pavyzdžiui, misijas „Atalanta“, „Sofija“, „Irini“ ar kitas. Stengiamės prisidėti tuo, kuo galime. Mūsų pajėgumus vertinčiau per bendrą kolektyvinės gynybos prizmę. Žinoma, mes turime ir savo nacionalinius planus, apie kuriuos aš negaliu daug pasakoti – kokios yra užduotys ir ką mes turėtume vykdyti tam tikrais atvejais. Stengiamės kuo daugiau treniruotis ir prisidėti prie bendro NATO įvaizdžio ir užduočių.

- Ar Kariniam jūrų laivynui yra planuojami nauji technikos pirkiniai?

- Laivai yra sudėtingi mechanizmai, labai daug įrangos. Dažnai laivas yra statomas 30-iai metų – toks būna planuojamas jo gyvenimas. Per tuos 30 metų gali keistis tiek užduočių specifika, tiek politinė padėtis. Poreikiai gali keistis dažniau, nei yra suplanuotas laivo gyvenimas. Dažnai technologijos žengia daug greičiau nei keičiasi planuojamos užduotys. Laivai nuolat turi būti atnaujinami, nuolat reikia planuotis naudojamos įrangos aptarnavimą – čia mes vykdome nemažus pirkimus.

Laukiame naujo karinės paieškos ir gelbėjimo laivo, planuojama yra įsigyti naujus radarus stebėjimams, kurie būtų ant mūsų laivų. Taip pat laukiame dar vieno priešmininio laivo, kuris pakeis jau nurašytą laivą „M52 Sūduvis“. Pastarąjį tikimės išvysti kaip muziejaus eksponatą Klaipėdos mieste ir prieinamą visuomenei.

Sunku įvardinti konkrečiai, nes didelė dalis pirkimų būna, pavyzdžiui, gamintojo garantinis aptarnavimas įrangai. Kartais ta įranga būna tokia moderni, kad pats ją gali aptarnauti tik iki tam tikro lygio. Perkame ir smulkesnius, inovatyvius dalykus, kurių nelabai galėčiau atskleisti.

- Kai kalbame apie kariuomenę, įprastai pagalvojame apie sausumos pajėgas. Ar Karinėms jūrų pajėgoms netrūksta dėmesio finansine prasme?

- Karinės jūrų pajėgos yra Lietuvos kariuomenės dalis ir aš pasitikiu mūsų aukštesnių vadų sprendimais. Mūsų užduotis yra puoselėti jūrinės valstybės dvasią – sakome, kad trispalvė jūroje saugo. Siekiame, kad būtume suprasti kaip jūrinė valstybė, kadangi uostas Lietuvai yra labai svarbus tiek morališkai, tiek finansiškai. Bandome daryti savo darbą kuo geriau, kad nebūtume užmiršti. O juokaujant galima pridurti, kad angliškai laivas vadinamas „ji“, nes beprotiškai daug kainuoja išlaikyti dažuose ir pudroje (angl. paint and powder).

- Grįžkime prie laivyno funkcijų. Paminėjote teršalų likvidavimo funkciją. Aplinkosaugai skiriamas dėmesys didėja visame pasaulyje. Kaip Lietuvos Karinės jūrų pajėgos atlieka taršos likvidavimo užduotis?

- Mes turime specialų tam skirtą laivą – gelbėjimo laivą „Šakiai“. Tikimės ir laukiame naujo laivo, kuris būtų modernesnis, labiau pritaikytas kokybiškiau atlikti gelbėjimo operacijas. Tokių operacijų spektras labai platus – žvejai, konteineriniai, didesni civiliniai laivai, galbūt orlaivio avarija. Ne paslaptis, kad su laivais nutinka visokių situacijų, pavyzdžiui, išsilieja teršalai.

Specifiniai gelbėjimo laivai yra pritaikyti surinkinėti taršą ir man asmeniškai taršos surinkinėti nėra tekę, bet mes treniruojamės kartu su gelbėjimo laivu statyti bonus – tai yra tokios užtvaros, kad galėtume izoliuoti naftos produktus, juos surinkti, išfiltruoti. Karinėse jūrų pajėgose visuose laivynuose skiriamas labai didelis dėmesys aplinkosaugai, nes tai yra terpė, kurioje mes dirbame – ypač stengiamės ja rūpintis.

Būna mokymai naudojant sonarus ir, pastebėjus kažkokius žinduolius, tie mokymai yra stabdomi, kad kuo mažiau paveiktume jūros gyvūniją. Yra tarptautinės konvencijos, pavyzdžiui, MARPOL, yra saugomos teritorijos (Natura 2000), nurodančios, ką gali atlikti jūroje. Smagu pasidžiaugti, kad Lietuvos Karinės jūsų pajėgos netgi stengiasi eiti žingsniu į priekį. Stengiamės visus „nešvarius“ darbus atlikti krante, uoste – pavyzdžiui, šalinti skysčius uoste, nors pagal tarptautinę konvenciją mes tai galėtume ir jūroje daryti.

- Dar viena funkcija, apie kurią ir pats užsiminėte, yra išminavimo operacijos. Baltijos jūroje yra nemažai karo laikų minų. Ar vykdote kažkokias profilaktines išminavimo operacijas?

- Galima paminėti, kad funkcija vykdoma skirtingomis linijomis – turime savo nacionalinius planus, taip pat nuolat „švariname dugną“ – organizuojame tam tikrus mokymus, pavyzdžiui, kaip „Atvira dvasia“ (Open spirit), kai skirtingų šalių laivai susirenka Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje ir treniruojasi bei ieško tikrų istorinių minų. Išminavimas yra labai svarbus, nes, kaip pajuokaujant galima sakyti, kiekvienas laivas gali būti išminavimo laivas, tik kai kurie – vieną kartą. Nors tikrovė yra, kad minos dabar gali būti labai išmanios. Minos yra, vertinant karišku ar taktiniu požiūriu, gana pigus ir efektyvus ginklas, miną gali išmesti bet koks laivas, užblokuoti uostą ir atkirsti komunikacijos strategines linijas – tai padarytų įtaką tiek šalies ekonomikai, tiek saugumo situacijai. Tai yra paprastas ir efektyvus ginklas, todėl labai džiaugiamės savo galimybėmis, siekiame jas išlaikyti ateityje, netgi plėsti išminavimo pajėgumus.

- Švedija net kelis kartus įtarė, kad į jos jūrų zoną buvo įplaukę Rusijos laivai. Kas, kalbant apie saugumą jūros pasienyje, labiausiai kelia nerimą? Ar pasitaiko provokacijų?

- Lietuvos kranto linija yra šiek tiek kitokia nei Švedijos, mes neturime tiek daug salų ir geografiškai mums yra patogiau stebėti. Galiu patikinti, kad stebėjimas yra vykdomas, tai atlieka ne tik laivai, bet yra ir stacionarios kranto radiolokacijos stotys, kurios dirba visą laiką. Tikslių duomenų negaliu atskleisti, bet stebėsena yra nuolatinė. Jeigu mums iškyla poreikis stebėti papildomai, mes galime pasitelkti laivus, surinkti kažkokią informaciją apie pažeidimus. Mums kartais tenka užkardyti tuos pažeidimus, pastebėjus, kad galėtų įvykti kažkokia situacija. Taip pat – rinkti vienokią ar kitokią informaciją, kartais priminti Tarptautinę jūrų teisės konvenciją ar pateikti dokumentuotus jos pažeidimus.

- 2015 m. Karinės jūrų pajėgos (KJP) atrado sudužusį ir nuskendusį „AN-2“ lėktuvą. 2014 m. Baltijos jūroje, ties Klaipėda, paslaptingai dingo žvejų laivas ir du įgulos nariai, kurie nebuvo rasti. Baltijos jūroje dingusių žvejų paieškos ir gelbėjimo operaciją vykdė Lietuvos karinių pajėgų Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras. Kokios realios laivyno radiolokacinės galimybės?

- Galiu pasakyti, kad, be gelbėjimo laivo, mes visada turime ir budinčius pajėgumus, kurie yra pasiruošę labai greitai reaguoti į situacijas. Taip pat atlikti gelbėjimo operacijas. Jos kartais vyksta toli nuo kranto ir tiesiog reikia suprasti, kad jūra yra labai didelė, o joje atrasti tą mažą objektą kartais yra beprotiškai sunku ne vien laivams, bet net ir pasitelkiant orlaivių pagalbą. Apsunkinti paiešką gali ir kažkokios nepalankios fizinės, gamtinės aplinkybės – lietus, vėjas, didelis bangavimas, sunki audra. Visą laiką turime galvoti ne tik apie tuose nelaimės ištiktus žmones, bet ir apie savo būklę, kad ir pats begelbėdamas nepapultum į pavojų. Tikslios statistikos nepasakysiu, bet KJP Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras tikrai turi daug darbo. Verta pažymėti, kad mūsų gelbėjimo atsakomybės rajonas yra netgi platesnis nei mūsų išskirtinė ekonominė zona. Taip pat centras yra atsakingas už gelbėjimus Kuršių mariose. Tiek mariose, tiek jūroje esant poreikiui bendradarbiaujama ir su Karinėmis oro pajėgomis, ir su Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

- Koks yra mūsų – Lietuvos – laivyno amžius?

- Karinių jūrų pajėgų gimtadienį minime liepos 4 d., kai 1992 m. buvo atkurtos Lietuvos kariuomenės Jūrų pajėgos. Man būtų labai džiugu tą laivyno istoriją trumpai išplėsti: turėjome pirmą Lietuvos karo laivą „Prezidentas Smetona”, buvo ir uosto katerių, o 1935 m. rugpjūčio 1 d. kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio įsakymu buvo įsteigtas Lietuvos karinis laivynas. Yra žinoma apie kuršių gentį, kurie buvo nuožmūs ir geri jūrininkai. Istorija rodo, kad, nors ir neturėjome laivyno, tiek medieną tiekdavome, tiek netgi esame tų laikų karo laivus iš medžio su burėmis statę. Kai kalbame apie pakilimą, paminime ir tai, kad Lietuva buvo nuo jūros iki jūros. Tas įdirbis kažkur yra ir tos jūrininkų istorijos mes turime.

- Jūrininko profesija, ne paslaptis, dažnai yra romantizuojama – jūra, istorija, krašto apsauga ir panašūs vaizdiniai galvoje iškyla, kalbant apie Karines jūrų pajėgas. Kokių savybių reikia geram jūrininkui? Kokie didžiausi iššūkiai iškyla jūroje?

- Manau, kad jūrininkas, kalbant tiek bendrąja prasme, tiek kariškis jūrininkas, visų pirma turi būti labai atsidavęs, pasiruošęs aukotis. Jis turi būti labai sumanus, nes iškyla nenumatytų situacijų, kai nepavyksta remtis kažkokiomis instrukcijomis, kai reikia veikti sumaniai, nebūtinai pagal vadovėlius.

Taip pat galbūt yra romantizuojama, kad jūrininkai daug šalių aplanko – jie turi būti išprusę, turėtų mokėti užsienio kalbų, gražiai elgtis, išmanyti etiketą. Turime ir merginų – galime pasidžiaugti, kad būtent šiame Karinių jūrų pajėgų laive turime pirmąją laivo vado pavaduotoją merginą – kpt. ltn. Agniją Aleknaitę. Tai mano dešinioji ranka, tikrai labai gabi mergina. Tikiu, kad ji greitu metu bus pasiruošusi perimti mano užduotis ir tapti pirmąja moterimi, vadovaujančia Lietuvos karo laivui.

Pas mus laive fizinių darbų yra kiek mažiau, gal kiek psichologiškai sunkiau, nes reikia daug ką apgalvoti. Todėl manau, kad didžiąją dalį darbų visavertiškai gali atlikti ir merginos. Laivo įranga yra vienas dalykas, bet įgula turi būti išskirtinai vieninga, kaip vienas kumštis. Galiu pasidžiaugti, kad mūsų laivų įgulos yra tikrai labai profesionalios, labai motyvuotos – aš su tokiu požiūriu jaučiuosi saugus ir pasitikiu jais. Galime vykdyti viso spektro užduotis. Lietuviai tikrai gali jaustis saugūs.

- Teko matyti, kad jūs pats prisidėjote prie koronaviruso pandemijos suvaldymo – apsauginių skydelių gamybos. Ar ir kiti karininkai prisijungė prie įvairių iniciatyvų?

- Kadangi domiuosi ir mėgstu technologijas, labai greitai kartu su bendraminčiais subūrėme grupę, kurioje diskutavome, kaip galime prisidėti. Keitėmės informacija, kūrėm dizainą, darėm prototipus. Tuomet su draugu pagaminome per 100 vnt. apsauginių skydelių, kuriuos paaukojome Klaipėdos ligoninėms.

Vėliau šią idėją pasiūliau Karinių jūrų pajėgų karininkų klubui, kurio narys esu. Už savanoriškai suaukotus pinigus pavyko pagaminti 260 vienetų skydelių, kurie vėliau buvo paaukoti. Taip pat per pandemiją karininkų klubas dalyvavo „Stiprūs kartu“ iniciatyvoje, rėmė Šaulių sąjungą ir organizavo kraujo donorystes akciją.