Pasak Vilniaus apskrities pareigūnų, pranešimas apie nelaimę Justiniškių ir Rygos gatvių sankryžoje buvo gautas kovo 22 d. 11.14 val. 

Kaip teigiama, motociklą vairavo apie 40 metų vyras. Pirminiais duomenimis, su transporto priemone sankryžoje jis pargriuvo pats.

Vairuotojas išvežtas į gydymo įstaigą. Jis buvo be sąmonės. Įvykio aplinkybes aiškinasi pareigūnai.

Įsibėgėjant šių metų projektui, Justiniškėse atvertas pasivaikščiojimo takas visomis oro sąlygomis.

„Justiniškės – viena iš tankiausiai apgyvendintų sostinės seniūnijų, neturinti daug parkų. Todėl senjorų, šunų mylėtojų ir pasivaikščiojimo entuziastų natūraliai išmintą duobėtą taką atokiau nuo daugiabučių kiemų ir gatvių pavertėme pasivaikščiojimui skirta erdve“, – sako Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorė Lina Koriznienė.

Išmintoje pievoje besitęsiančio 470 m tako pagrindas įrengtas iš dolomitinės skaldos užpildo ir sutankintas dolomito atsijomis. Dalis tako eina per blindžių giraitę.

Justiniškių pasivaikščiojimo taką kaip geriausią idėją išrinko seniūnijos gyventojai pirmą kartą įgyvendintame projekte „Dalyvauk! Vilnius“. Šiemet projektas vyksta antrą kartą ir jau visose sostinės seniūnijose. Visoms idėjoms įgyvendinti bus paskirstyta per 300 tūkst. eurų. Anksčiau šias lėšas planuodavo seniūnai ir seniūnės, sudarydami metų planus.

Idėjas aplinkai gerinti vilniečiai dar gali teikti iki spalio 9 d. platformoje  http://dalyvauk.vilnius.lt. Už tinkamomis pripažintas idėjas užsiregistravę gyventojai galės balsuoti nuo lapkričio 16 d. Už konkrečią idėją galės balsuoti ne jaunesni nei 16 metų asmenys iš konkrečios seniūnijos. Kiekvienas balsuojantis turės teisę balsuoti už vieną labiausiai patikusią ir, jo vertinimu, geriausią idėją.

Su visomis projekto datomis, sąlygomis, konkrečiomis kiekvienai seniūnijai skirtomis sumomis gyventojai gali susipažinti „Dalyvauk! Vilnius“.

Vilniuje, Taikos gatvės 26-ojo namo kieme, auga tujos, kiparisai, baltosios eglės, rododendrai, bukmedžiai. Gyventojus džiugina apie 50 rūšių gėlės: ramunės, margeniai, balzaminai, ledinukai, begonijos, serenčiai… Visą šį grožį jau 14 metų puoselėja Justiniškių mikrorajone esančio daugiabučio gyventoja Kristina Šeniauskienė.

Prieš važiuodamas į Justiniškes, tikėjausi, kad meilę gėlėms ir augalams demonstruojančią moterį sutiksiu prie jos nuostabaus gėlyno. Nuojauta neapgavo. Kristiną tarp gėlių pamačiau dar iš tolo. Paklausta, ar galima ją fotografuoti, vilnietė mielai sutiko ir ėmė pasakoti apie savo sukurtą grožį.

„Mintis sukurti gėlyną toptelėjo netikėtai prieš 14 metų. Išėjau iš darbo, atsirado laiko. Gyvenu pirmame aukšte, pro langą žiūrėdavau į kiemą, o vaizdas buvo nemalonus – matėsi šabakštynai. Nusprendžiau, kad reikia pajudėti, gimnastika lauke užsiimti. Tuo metu neturėjau nei kastuvo, nei grėblio. Paskolino kaimynai. Brolienė davė krūmelių, gėlių, paaiškino kaip sodinti. Taip ir ėmiausi veiklos“, – apie Kristinos gėlyno atsiradimą portalui kauno.diena.lt pasakojo K.Šeniauskienė.

Moteris teigė, kad tada apie augalus žinių neturėjo, net praeivių klausdavo, kaip reikia sodinti. „Po truputį viską sužinojau, išsiaiškinau, kokios trąšos reikalingos. Dabar jau viską žinau, galėčiau agronome dirbti“, –  šypsosi Kristina.

Iniciatyvę moterį jos veiklos pradžioje palaikė ne visi kaimynai. Buvo tokių, kurie į K.Šeniauskienės užsiėmimą žiūrėjo kreivai šypsodamiesi.

Geri, skatinantys žodžiai mane labai motyvuoja toliau gražinti gėlyną.

„Kai kurie sakė „ką čia išdarinėji“, kai kas juokėsi ir manė, kad nieko neišeis, kad gėles išvogs. Tačiau niekas neišvogė. Per visą laiką gėlynas nebuvo suniokotas nė karto“, – prisimena moteris.

Anot Kristinos, vaizdas prie daugiabučio pasidarė panašus į dabartinį maždaug po penkerių metų. Pradžioje buvo ir mažiau gėlių, ir mažiau akmenų. „Galvojau, iš kur gauti akmenų. Jų pamačiau prie vieno statomo prekybos centro. Darbininkai leido juos pasiimti. Su karučiu akmenis susivežiau, o didesnius akmenis man su traktoriumi atvežė“, – sako K.Šeniauskienė.

Moteris dviejų arų gėlyną prižiūri viena, gyventojų pagalbos neprašo, nes nori, kad gėlių kompozicijos būtų tokios, kokias ji įsivaizduoja. Gretimų laiptinių gyventojai neprieštarauja, kad ir po jų langais žydėtų gėlės, o prie augalų šeimininkautų Kristina.

Nors kaimynai prie gėlyno puoselėjimo neprisideda, tačiau moteris sulaukė pagalbos ir iš jų. „Vienas kaimynas padovanojo laistymo žarną ir padarė, kad galėčiau ja laistyti gėles imdama vandenį ne iš savo buto, o iš rūsio. Šiemet nemažai lijo, todėl su žarna šiais metais dar nelaisčiau“, –   teigė vilnietė.

K.Šeniauskienė tvirtino, kad savo gėlyną apžiūri kiekvieną dieną. „Einu kaip į pasimatymą. Vadinu tai pasimatymu su gėlėmis. Per dieną gėlyne praleidžiu 4-5 valandas. Tačiau darau pertraukas. Pusvalandį padirbu, tada pailsiu, o vėliau vėl apsilankau“, – pasakojo Kristina.

Prieš trejus metus ji iš agroplėvelės, grunto, akmenų ir gėlių sukūrė, kaip pati vadina, trijų aukštų gėlių „tortą“, o iš viso – penkis trijų aukštų, du – dviejų aukštų ir penkis – vieno aukšto gėlių „tortus“.

Gėlyno priežiūra – mėgstamiausias moters laisvalaikio užsiėmimas. „Tai skatina pasitempti, nėra kada sirgti. Anūkai gyvena toliau nuo manęs, tai gėlyne praleidžiu daug laiko“, –  sakė nuostabaus gėlyno šeimininkė.

Paklausta, kiek per mėnesį išleidžia pinigų gėlyno priežiūrai, K.Šeniauskienė tvirtino, kad išlaidų neskaičiuojanti: „Vieni pinigus leidžia svaigalams, kiti rūko. Aš nei alkoholio vartoju, nei rūkau, todėl galiu puoselėti gėlyną“.

Vilnietė priduria, kad augalus, gėles perka, kai būna išpardavimai. Nusipirkusi nukainotus augalus, moteris juos atgaivina. Ji sugeba nusipirkti augalų už kelis kartus mažesnę kainą nei jie įprastai kainuoja.

K.Šeniauskienė džiaugiasi, kad jos kuriamas grožis džiugina ne tik kaimynus, bet ir kitus žmones, iš kurių ji sulaukia daugybę komplimentų.

„Jaunystėje tiek daug komplimentų negirdėjau, kiek dabar sulaukiu. Geri, skatinantys žodžiai mane labai motyvuoja toliau gražinti gėlyną. Senesniais laikais, kai įkeldavau gėlyno nuotraukas į feisbuką, nebuvo labai gerų komentarų. Todėl stengiausi, norėjau aplinką prie namo padaryti dar gražesnę. Dabar jau matau šiltus komentarus. Man į mesendžerį rašo JAV lietuviai. Jie teigia, kad Lietuvoje mes labai gerai ir gražiai gyvename. Turbūt jie mano, kad prie daugelio namų taip gražu“, –  pasakojo vilnietė.

Pasižiūrėti, nusifotografuoti prie Kristinos gėlyno atvažiuoja ne tik vilniečiai, bet ir žmonės iš kitų Lietuvos miestų.

K.Šeniauskienės puoselėjamas gėlynas sulaukė ir įvertinimų. Ji daug kartų dalyvavo įvairiuose konkursuose, ne kartą laimėjo „Metų kaimyno“ konkursą. Gavo apdovanojimų ir iš buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko, ir iš dabartinio miesto vadovo Remigijaus Šimašiaus.

Moteriai brangiausias pats pirmasis laimėtas konkursas. „Jis vadinosi „Gražiausias gėlynas prie daugiabučio“. Tada už pirmąją vietą gavau 200 litų premiją“, – prisimena daugybę metų prie savo įspūdingo gėlyno plušanti vilnietė. Ji teigė, kad laimėjo 6 ar 7 konkursus, o vėliau juose dalyvauti tiesiog nusibodo.

Vilniaus miesto savivaldybė siūlo su Justiniškėmis geriau susipažinti žaidžiant. Šypsenų alėjoje – nauja „žaidimų aikštelė“, kurią vaikai turės nuspalvinti. Čia jiems parengti piešiniai-trafaretai, skirti žaisti, pažinti, spalvinti.

„Per žaidimus miestą lengviau ne tik pažinti, bet ir pamilti. Prie mažųjų vilniečių siūlome jungtis ir vaikams bei seneliams – ne veltui sakoma, kad mes nustojame žaisti ne dėl to, jog pasenstame, bet pasenstame dėl to, kad nustojame žaisti“, – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Per žaidimus miestą lengviau ne tik pažinti, bet ir pamilti.

Justiniškių Šypsenų alėjoje nuo Vilniaus „Sietuvos“ progimnazijos iki turgaus lauks penkios skirtingos stotelės vaikams su užduotimis: šuoliuoti kaip elniui, įveikti katino iššūkį, atspėti gyvūnų pėdsakų mįslę, šokinėti klases, nuspalvinti paukščius. Nenuostabu, kad visos jos susijusios su gyvūnais – projekto idėją įkvėpė būtent šiame rajone gyvenęs žymus gamtininkas Ričardas Kazlauskas. Jo butas netoli Šypsenų alėjos priminė džiungles ir buvo tapęs namais šimtams gyvūnų.

„Langas į gamtą gali būti atvertas ir ant asfalto miegamajame rajone. Projekto idėja labai graži – juk net patys nepastebime, kad esame pernelyg daug įtraukti šiuolaikinių technologijų, socialinių tinklų ir pamirštame daugiau laiko praleisti kieme, gryname ore, pažinti savo gyvenamąjį rajoną, atsiskleisti kūrybiškai, susipažinti su gyvūnų įvairove, o kartu prisiminti gamtininko R. Kazlausko veiklą ir jo meilę gamtai ar tiesiog sužaisti gerai visiems žinomus kiemo žaidimus, – mintimis dalijasi trafaretus kūręs menininkas Linas Kaziulionis. – Kurdamas eskizus turėjau įvairiausių minčių, kokius gyvūnus norėčiau pavaizduoti: nuo Lietuvoje gyvenančių, daugeliui matytų pas senelius kaime, iki egzotinių, tik svetur sutinkamų gyvūnų.“

Naujoji „žaidimų aikštelė“ šeimų su mažaisiais miestiečiais lauks nuo vasaros pradžios. Ji bus pristatyta Tarptautinės vaikų gynimo dienos renginio Šypsenų alėjoje metu birželio 1 d.

Atlikus visas užduotis Vilniaus miesto savivaldybė siūlo ir atidžiau pasižvalgyti po Justiniškes, vieną mažiausių sostinės mikrorajonų. Pavyzdžiui, surasti namus-ekranus, apeiti fontanus ar Sigito Gedos alėją, kurią galima atpažinti seriale „Černobylis“. Beje, įdomu, kad Šypsenų alėjai – skverui tarp Taikos, Justiniškių ir Rygos gatvių, – pavadinimą prieš kelerius metus išrinko patys Justiniškių gyventojai.

Kaip praneša LNK Žinios, užkaitęs keptuvę vyras užmigo. Maistui pradėjus svilti pasipylė dūmai.

Žmogus galėjo ir užtrokšti, jei ne budrūs kaimynai.

Ugniagesiai gelbėtojai į butą pateko pro balkoną ir nelaimėlį išgelbėjo.

Vyras išneštas sąmoningas, tačiau nelabai suprato, kas vyksta.

Daugiau žiūrėkite vaizdo įraše:

Kasdienybės melancholija

Sostinėje, prie vieno Justiniškių mikrorajono daugiabučio, susirinkę žiūrovai, gavę ausines ir buto raktus, pasinėrė į kelionę po menamo buto gyventojo posovietinę (ne)laimingą kasdienybę, labai artimą jiems patiems. Suprasti šį kūrinį ir apie jį kalbėti ne pirmuoju asmeniu neįmanoma.

Mano kelionė į spektaklį prasidėjo dar Kaune. Ne tik todėl, kad čia gyvenu, bet ir todėl, kad neseniai šiame mieste vykusiame alternatyvaus scenos meno festivalyje "Namas Nr. 1" įvyko spektaklio pjesės skaitymas. Į Kauną atvykę jo kūrėjai pakvietė į V.Putvinskio gatvėje 5-uoju numeriu pažymėto tarpukariu statyto, sovietmečiu į komunalinio ūkio daugiabutį pavirtusio namo rūsį, kurio vienoje iš patalpų visiems susėdus ratu aktorius Gabrielius Zapalskis pasakojo vaikino, vardu Liucijus, gyvenimo istoriją. Tiksliau, vaizduotėje vedžiojo po jo buto kambarius. Tuomet reikėjo viską įsivaizduoti, girdint čia ir dabar kalbantį aktorių.

Jautiesi lyg atsidūręs psichologiniame eksperimente, kai kažkas nematomas stebi tavo vidinę būklę keičiantis išorinei aplinkai ir tavo kūno pojūčiams – potencialiems prasmės dirgikliams.

Vilniuje viskas vyko priešingai: ausinėse girdint aktoriaus balso įrašą iš tikrųjų pasivaikščioti po kambarius ir liesti jame esančius daiktus. Šios patirtys stipriai papildė viena kitą.

Vieną eilinio pirmadienio popietę Kauno autobusų stotyje įsėdau į Vilniun vykstantį autobusą, iš kurio išlipus turėjau važiuoti  7-ojo troleibuso maršrutu į Justiniškes. Dar bevažiuojant iš Kauno Savanorių prospektu, pro autobuso langą skriejo sovietmečiu statytų ir naujų pastatų urbanistinio peizažo nuotrupos. Nelabai emociškai patrauklaus, nes tiek nuo stiklinių namų sienų blizgesio, tiek nuo apšepusių pilkų daugiabučių smelkėsi vienišumas ir melancholija.

Kad ir kaip laikas keistų architektūrą ir žmones, šis pojūtis neapleidžia nuo vaikystės, kiekvieną kartą važiuojant šia ir daugeliu kitų miesto gatvių. Darganos, daugiabučių ir paprastus gyvenimus gyvenančių praeivių niūrumos fone akinančios prekybos centrų šviesos, modernių kavinių dizainas žadina optimizmą, bet viskas tarsi negyva ir tuščia. Kažkokia apsimestinė laimė, kuri nesugeba nuslėpti savo pačios nelaimingumo.

Laimės spąstai

Kam visa tai pasakoju? Todėl, kad, įvažiavus į Vilnių, aplankė labai panašūs jausmai. Tai neatsiejama nuo spektaklyje demaskuojamos lietuviškos kasdienybės eiliniškumo. Tik įsijungus ausines pasakotojas perspėja: "Šis gyvenimas bus visiškai eilinis. Toks eilinis, kad jums gali pasidaryti nuobodu." Pasidaro ne nuobodu, o baisu. Pasitvirtinus senam įtarimui, kad laimės nėra. Yra tik per žmonijos istoriją prirašyta begalė patarimų ir saviapgaulės būdų, kaip kad buto kambariuose prilipdytų popieriaus lapelių su žiūrovams surašytais pasiūlymais, kad juos būtis labiau džiugintų.

Kas yra (ar greičiau gali būti) laimė egzistencinėje beprasmybėje, nuo kurios žmogus negali išsivaduoti bėgant šimtmečiams, dramaturgė ir režisierė ieško pačiose banaliausiose kasdienybės smulkmenose. Jos nesiekia pasiūlyti kažko didingo ar ypač naujo, priešingai: žiūrovą nubloškia į nuo sovietmečio laikų autentiškai išsilaikiusį butą (padirbėjo ir scenografė Julija Skudutytė). Net vėjas čia švilpauja pro tiek metų praeityje regėtus laikraščiais kamšytus medinius langus. Menkas šių dienų apraiškas galima pamatyti tik maisto produktų pakuotėse, buitinės technikos prietaisuose, higienos priemonėse.

Spektaklio kūrėjai žiūrovus įvilioja į spąstus. Ausinėse girdimo G.Zapalskio balsas malonus, aktorius nešaukia, neverkia, nemoralizuoja, tik draugiškai pasako kur eiti ir į ką atkreipti dėmesį. O į spektaklį susirinkusių atsitiktinių žiūrovų buvimas drauge suteikia daug linksmumo. Sau sakai, kad tai bus įdomus nuotykis, tačiau gana greitai pasąmonė ima siųsti nerimo signalus.

Sunku pasakyti, ką pajaučia čia atėjęs dar visai jaunas žmogus – gal pasijunta esąs muziejuje? Tačiau vyresniems visai nesinori užsibūti. Spektaklyje kuriama tikrovė atrodo tokia tikra, kad tiesiog patiki, kad ir grįžus namo tavęs laukia tas pats skurdokas sovietinis interjeras, ant sienos kabantis kilimas su elniais, net ir seniai pasibaigus šventėms nenupuošta Kalėdų eglutė, šalia stovintis sovietmečiu pagamintas kineskopinis televizorius "Tauras". Baugoka. Labai jau nesinori sugrįžti į tą laikmetį. Tačiau būtent šie seni baldai, daiktai, juose įsigėręs praeities kvapas kuria kitą spektaklio sluoksnį, kurio įprastinėje teatro scenoje sukurti tikrai nepavyktų. Nebylų pasakojimą čia transliuoja pati fizinė erdvė. Ir jis nebūtinai kartais yra tapatus gido žodžiams.

Teatro čia nėra

Į netikėtą dialogą susijungia pojūtis, emocija ir mintis, giliai ir prieštaringai atskleidžiantys buto gyventojo vidinį pasaulį. Ne realybė čia įsiveržia į teatrą, o teatras į realybę.

Vis dėlto teatro tradicine prasme šiame bute nėra, niekas jame nevaidina, jis yra visiškai tuščias, tu nesėdi patogiai kėdėje, o viską stebi iš vidaus. Kitaip tariant, vaidini tu pats. Tai ir yra vertingiausia, ką spektaklis duoda žiūrovui mainais už jo dėmesį. Supranti, kad vienintelio veikėjo Liucijaus nėra, esi tik tu ir tavo akistata su ta pačia beprasmybe.

Jautiesi lyg atsidūręs psichologiniame eksperimente, kai kažkas nematomas stebi tavo vidinę būklę keičiantis išorinei aplinkai ir tavo kūno pojūčiams – potencialiems prasmės dirgikliams.

Laimė – vidinė nuostata? Spektaklis nepaneigia šios senos tiesos, bet skverbiasi į ją giliau. Iki žmogaus vaikystės etapo, tėvų pasaulėžiūros. Liucijaus gyvenimas nėra išskirtinis, jis grįžta vakare namo iš darbo, mėgsta tamsoje išgerti karštos arbatos puodelį žvelgdamas anapus apnuoginto virtuvės lango, svetainėje ant stalo užsikėlęs kojas paskaityti knygą. Lygiai tą patį gali padaryti ir žiūrovai. Kiekvienas kambarys atspindi vis kitą jo asmenybės sudedamąją ir tai, kaip jo fantominė šeima suformavo jo laimingumo sampratą.

Sudie, praeitie!

Patinka jam mąstyti sėdint ir balkone. Bet tai nėra malonios mintys. Balkonas – neįstiklintas, jame šalta, vizualiai atrodo nesaugus ir nejaukus, lyg būtų galima lengvai iš jo iškristi. Jis – puikus veikėjo sielos kritinio momento atspindys, kurį galima patirti tiesiogine prasme.

Seni baldai, daiktai, juose įsigėręs praeities kvapas kuria kitą spektaklio sluoksnį, kurio įprastinėje teatro scenoje sukurti tikrai nepavyktų. Nebylų pasakojimą čia transliuoja pati fizinė erdvė.

Liucijus šioje zonoje patiria nelaimingumo pojūčio kulminacinį tašką. Jo būtis neatitinka tėvų jam įskiepyto gyvenimo modelio, tad kaipgi jis gali norėti (ar drįsti) jaustis laimingas. Jam – per 30 metų, jis dirba nuobodų paprastą darbą, neturi šeimos, nėra tapęs kažkuo, dėl ko galėtų didžiuotis savimi. Dėl ko jis matytų prasmę gyventi toliau.

"Vieno buto istorijos" kūrėjai šioje vietoje sako "stop". Pasakotojas pakviečia užeiti į paskutinį kambarį – miegamąjį su ant virvės kabančiais moteriškais apatinukais. Žiūrovai pakviečiami juos nukabinti (paliesti svetimus nuskalbtus apatinius, pasirodo, yra iššūkis), praverti langą ir tiesiog išmesti. Kaip ir visus tuos (ne)pasiteisinusius laimės receptus, kuriuos paveldime iš savo tėvų ir senelių.

Turiu pripažinti, kad pati suradau daug bendro tarp savęs ir Liucijaus. Kai tau sukanka 30, vėliau 35, dar vėliau 40, 45 ir t.t., nori to ar ne, stereotipai, kaip reikėtų "teisingai" gyventi, tampa labai agresyvūs. Kiekvieną dieną tenka su jais kovoti, ypač kai sąmoningai jiems prieštarauji. Žvelgiant iš kitos pusės, Liucijus turėtų jaustis laimingas, nes gyvendamas dabartimi jis pastebi smulkmenas, kurių mintyse apie ateitį paskendusysis negali įžvelgti. Galbūt tai jis iš tikrųjų gyvena, o ne jie – skubantieji?

Spektaklyje pasiūloma daug krypčių nevienareikšmiams apmąstymams. Tiesa, kartais nuvedančių ir į aklavietę. Tačiau pro langą skriejantys praeities apatinukai daug ką sudėlioja į savo vietas. Važiuodama autobusu namo, pažvelgusi pro langą į tamsoje skendinčias tolumas kažkur tarp Vilniaus ir Kauno, regiu juos vis dar plazdenančius vėjyje.

"Vieno buto istorija: Justiniškės" nėra visiškai naujas teatro reiškinys, nes į daugiabučio aplinką jauni teatro kūrėjai jau yra persikėlę ir anksčiau (kad ir G.Aleksos "Otelas"). Nauja tai, kad čia nevyksta iš anksto surepetuotas įprastas spektaklis, kaip ir pati šio buto istorija. Pastarąją išgyventi yra linksma ir kartu sunku, bet išėjęs viduje jautiesi apsivalęs. Nubudęs. Įdomu, ką leistų patirti spektaklis, jei jis vyktų šiuolaikiniame bute? Sugrįžus namo junti: kartu su tavimi jis čia jau ir apsigyveno.

Šis takas – pirmasis Justiniškių gatvės jungties su miesto centru etapas. Per kelis mėnesius naujais buvo pakeisti susidėvėję šaligatviai, įrengti vejos bortai ir paklota nauja raudono asfalto danga.

Naujas Justiniškių takas – jungtis su Laisvės prospektu – įsilies į bendrą takų sistemą ir susijungs su jau kitą savaitę pradedamu tiesti Pilaitės pr. ir T. Narbuto gatvės taku. Planuojama suprojektuoti ir likusią Justiniškių g. tako jungtį tarp Rygos ir Gabijos gatvių, kuri prie dabar tiesiamo tako prijungs ir Pašilaičių dviratininkus. Visi šie takai jau greitai taps pagrindinėmis dviračių takų jungtimis miesto šiaurės vakaruose.

„Justiniškių rajonas pastaraisiais metais atgimė neatpažįstamai - tvarkomi ir tiesiami nauji šaligatviai ten, kur žmonės daugiausia vaikšto, įrengiami asfaltuoti dviračių takai, keičiantys baltą liniją, dalinusią ištrupėjusias šaligatvio plyteles, asfaltuojamos pagrindinės gatvės. Tvarkomos ir rajono gyventojų pamėgtos viešosios erdvės - alėjose tarp Rygos, Taikos ir Justiniškių g. bei tarp Lūžių, Taikos ir Rygos gatvių atnaujinta danga ir laiptai, pasodinti želdiniai, įrengtas apšvietimas, pastatyti suoliukai. Dešimtmečiais be dėmesio buvusios miesto erdvės ir toliau bus tvarkomos, kad jose būtų jauku, saugu ir gera leisti laiką“ – sako Vilniaus mero pavaduotojas Linas Kvedaravičius. 

Aktyvūs žmonės, kuriantys savo artimiausioje aplinkoje įkvepia ir buria aplink save norinčius kurti tokį Justiniškių veidą, kuris kiekvieną rytą skatintų pasitikti su nauja pakilia nuotaika.

Kad šiandieninė Justiniškių seniūnija atsinaujinusi,  pastebi ir čia gyvenantys vilniečiai. Pasak rajono gyventojos Monikos Kelpšienės, kuriančios, veikiančios ir saugios Justiniškės tampa vieta, kurioje gera gyventi ir kurti. Ji pastebi, kad tai ne tik dėl sutvarkytų gatvių, tiesiamų naujų takų ir šaligatvių, bet ir dėl pačių žmonių.

„Aktyvūs žmonės, kuriantys savo artimiausioje aplinkoje įkvepia ir buria aplink save norinčius kurti tokį Justiniškių veidą, kuris kiekvieną rytą skatintų pasitikti su nauja pakilia nuotaika, o vakarą kviestų neskubėti užsidaryti namuose, džiaugtis naujais dviračių takais, sutvarkytais pėsčiųjų takais ir žinoma puikiu apšvietimu, kas suteikia saugumo. Džiugina ne tik krepšinio aikštelės, stalo tenisas, atnaujinti suoliukai, fontanas, tinklinis ir pan. bet ir rodoma pagarba, dėmesys žymiems rajono gyventojams – Sigito Gedos skveras.“ – sako M. Kelpšienė.

Jau pradėtas tiesti ir naujas apie 1,5 km ilgio pėsčiųjų ir dviračių takas tarp Sodros ir Pasakų parko. Raudono asfalto dviračių takas jungsis su Laisvės pr. ir tęsis L. Asanavičiūtės g. iki Pasakų parko, taip sujungiant pernai nutiestą dviračių taką Laisvės pr. ir šiemet baigiamą tiesti Architektų g. taką. Netrukus ši jungtis taps svarbia kokybiško, nenutrūkstamo dviračių takų tinklo dalimi Pašilaičių, Justiniškių, Viršuliškių, Karoliniškių ir Lazdynų gyventojams, keliaujantiems dviračiu.

Sostinėje toliau tiesiami ir tvarkomi dviračių takai Architektų, L. Asanavičiūtės, Žirmūnų gatvėse, taip pat pradėti tiesti takai dešiniajame Neries krante palei Upės g., bei Neries Senvagės teritorijoje. Pagrindiniai darbai tiesiant takus jau baigti palei Oslo, Žarijų, Kairėnų gatves, Šeškinės (Dūkštų) skvere, dviračių juostos paženklintos Kęstučio, Rūdninkų gatvėse, dalyje Naugarduko gatvės. Iš viso šiemet Vilniaus savivaldybė planuoja nutiesti ir sutvarkyti apie 18 km dviračių takų, o per trejus pastaruosius trejus metus įrengta ir atnaujinta daugiau kaip 35 km dviračių jungčių.

Per artimiausius kelerius metus siekiama baigti formuoti nenutrūkstamą ir patogų pagrindinių dviračių trasų tinklą, bei užtikrinti žymiai saugesnį ir malonesnį susisiekimą dviračiu miesto urbanizuotoje dalyje. Kitiems metams planuojami darbai tiesiant daugiau kaip 30 km jungčių - abejose Neries krantinėse ir palei Vilnią, Pilaitės pr. ir T. Narbuto g., „Žirmūnų trikampyje“ - Žirmūnų, Minties ir Tuskulėnų gatvėse, Šiaurinėje miesto teritorijoje - Neries Senvagės teritorijoje bei palei Linkmenų g., taip pat Žalgirio, Rinktinės, Širvintų, Giedraičių, Kernavės gatvėse, Kareivių bei Žirmūnų g., Naujamiestyje - Algirdo, Geležinkelio, Dariaus ir Girėno gatvėse.

Dviračių takai taip pat projektuojami Šiaurinėje, Ukmergės, Erfurto, Balsių, Ragučio gatvėse ir kitur.

Taip pat šiemet visame mieste įrengta daugiau kaip 1 tūkst. 500 naujų dviračių stovų, prie kurių galima saugiai prirakinti dviračius.

Skaičiuojama, kad bendros investicijos į dviračių ir dalies pėsčiųjų infrastruktūros gerinimą šįmet sieks daugiau kaip 4 mln. eurų.

„Mūsų  pastangos atnaujinti daugiabučių viešąsias erdves – nėra tik šaligatvių ar kiemų sutvarkymas. Pagrindinis tikslas  –  kad čia burtųsi vietos bendruomenė ir joje skleistųsi gyvybė. Ypatingai džiaugiuosi, kad didis Lietuvos poetas, vertėjas, kritikas ir visuomenininkas S. Geda sugrįžta į Justiniškes tęsti savo kultūrinę misiją. Lai ši alėja tampa pavyzdžiui kitoms sostinės gyvenamųjų rajonų bendruomenėms,“ – sakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Justiniškių seniūnija kartu su vietos bendruomene ir  Lietuvos rašytojų sąjunga buvo S. Gedos vardo suteikimo alėjai iniciatoriai. Visi drauge džiaugiasi, kad neseniai sutvarkytai viešajai erdvei suteiktas būtent šis pavadinimas, kadangi S. Geda gyveno šiame rajone ir yra skyręs keletą eilėraščių.

„S. Geda parodė, kad tarp šių kvadratų gali gimti didelė ir tobula poezija. Mūsų bendruomenė džiaugiasi, kad rašytojas gyveno čia 18 metų ir kūrė čia ne tik apie Justiniškes, bet ir kitus aplinkinius rajonus: Zujūnus, Buivydiškes. Tikiuosi, kad alėja taps mūsų kultūrinės raiškos vieta“ –  kalbėjo poetas, vertėjas Antanas A. Jonynas. 

Justiniškių seniūnijos iniciatyva alėjos grindinys pasipuošė  poeto eilėraščių eilėmis, kurias išrašė menininkas Jurgis Tarabilda.

Į iškilmingą poeto S. Gedos vardo alėjos atidarymą susirinkę vilniečiai ir miesto svečiai klausėsi akustinio „Aktorių trio“ koncerto.  

Alėjoje šiemet buvo pakloti nauji šaligatviai, sutvarkyti laiptai ir apšvietimas, pastatyti nauji suoliukai, pasodinti želdiniai, šalia įrengta nauja vaikų žaidimo aikštelė, šachmatų stalas.

Greta alėjos atnaujintame sporto aikštyne užvirė tikra sportinė kova – gatvės krepšinio „3×3“ turnyras, kuriame dalyvavo 70 komandų po tris krepšininkus kovėsi 6 amžiaus grupėse. Kiekvienos grupės pirmųjų vietų nugalėtojams įteiktos krepšininko taurės, medaliai bei rėmėjų dovanos.

Netrūko pramogų ir šeimoms su mažaisiais vilniečiais: čia jų laukė batutai, animatorių pramogos, lobio paieškos, šeimų orientacinės varžybos, šokėjų pasirodymai ir t.t.  

Poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, eseistas S. Geda laikomas viena reikšmingiausių figūrų praėjusio ir šio amžiaus lietuvių literatūrai, jis mirė 2008-aisiais, didžiąją dalį gyvenimo praleido Vilniuje.

Ką tik baigta remontuoti beveik 1 km ilgio Justiniškių gatvės atkarpa: paklota nauja asfalto danga, pakeisti kelio bortai, sutvarkyti šaligatviai, atnaujinta viešojo transporto stotelė ir ženklinimas. Justiniškių gatvės remontui sostinė skyrė apie 200 tūkst. eurų.

„Šiemet sostinėje bus sutvarkyta net 80 km gatvių ir apie 10 km iš jų – žvyrkelių, tam skirtos rekordinės lėšos – 27 mln. eurų. Itin sparčiai tiesiami dviračių takai, planuojama nutiesti ir sutvarkyti apie 30 km dviračių takų arba tris kartus daugiau negu pernai. Planuojama sutvarkyti ir dviračių taką palei Justiniškių gatvę tarp Laisvės prospekto ir Rygos gatvės. Ši nauja jungtis įsilies į bendrą dviračių takų tinklą: pernai sutvarkytą Laisvės prospekto taką ir jau baigiamą rengti taką palei T. Narbuto gatvę ir Pilaitės prospektą. Džiaugiuosi, kad kaip niekad sparčiai judame jungdami dviračių takus ir užtikrindami svarbiausias jų jungtis mieste“, – sako Vilniaus mero pavaduotojas Linas Kvedaravičius.

Po kone keturių dešimtmečių Justiniškių gatvėje šiemet buvo paklota 600 m ilgio trūkstama šaligatvio atkarpa, kuri sujungė dvi Lūžių ir Justiniškių bei Justiniškių ir Rygos sankryžas. Nuo šiol rajono gyventojai galės saugiai ir patogiai pasiekti ugdymo įstaigas, viešojo transporto stoteles.

Iki metų pabaigos Justiniškių rajone, tarp Rygos gatvės ir Laisvės prospekto, bus nutiestas naujas apie 2 km ilgio dviračių takas, o šalia jo – šaligatvis. Šis takas – pirmasis Justiniškių gatvės jungties su miesto centru etapas. Justiniškių naujasis takas – jungtis su Laisvės prospektu – įsilies į bendrą takų sistemą, susijungs su baigiamu projektuoti nauju T. Narbuto gatvės taku, kuris bus nutiestas kitąmet. Planuojama suprojektuoti ir likusią jungtį tarp Rygos ir Gabijos gatvių, kuri prie dabar tiesiamo tako prijungs ir Pašilaičių dviratininkus. Tai bus pagrindinės dviračių takų jungtys miesto šiaurės vakaruose.

Artimiausiu metu bus pradėtas tiesti ir naujas apie 1,5 km ilgio pėsčiųjų ir dviračių takas. Raudono asfalto dviračių takas bus tiesiamas nuo esamo naujojo dviračių tako Laisvės prospekte prie „Sodros“ ir tęsis iki Pasakų parko. L. Asanavičiūtės dviračių tako jungtis – ne tik sujungs prieš dvejus metus nutiestą dviračių taką Laisvės prospekte ir šiemet baigiamą tiesti Architektų gatvės taką, bet ir taps svarbia kokybiško, nenutrūkstamo dviračių takų tinklo dalimi Pašilaičių, Justiniškių, Viršuliškių, Karoliniškių ir Lazdynų gyventojams, keliaujantiems dviračiu.

Šiemet Justiniškėse atnaujintos viešosios erdvės, esančios tarp Rygos, Taikos, Justiniškių gatvių ir  tarp Lūžių, Taikos, Rygos, Justiniškių gatvių. Skveruose buvo atnaujinta danga, sutvarkyti laiptai ir apšvietimas, netrukus bus pastatyti suoliukai, sodinami želdiniai.

Šiuo metu intensyvūs gatvių tvarkymo darbai vyksta Antakalnio, Olandų, Totorių, Uosių, Lentvario, Retkonių, B. K. Balučio, Dūmų, Vydūno, Papilėnų, Vitebsko ir kitose gatvėse.

Šiemet sostinė išasfaltuos net 80 km miesto gatvių ir apie 10 km iš jų – žvyrkelių, tam skiria rekordines lėšas – 27 mln. eurų. Tai net 4 mln. eurų daugiau nei pernai: 16 mln. eurų – iš miesto biudžeto, daugiau kaip 11 mln. eurų – iš nacionalinės Kelių priežiūros ir plėtros programos.

Kartu su Justiniškių bendruomene skverą atidarė Vilniaus mero pavaduotojas Linas Kvedaravičius.

„Džiaugiuosi, kad projektas „Dovana Vilniui“ sulaukia ir kaimyninių šalių įsitraukimo. Nuo šiol du pagrindiniai Justiniškių skverai, kuriuose per šventes ir susitikimus renkasi bendruomenė, dėl šių modernių ir inovatyvių, bet kartu ir praktiškų mikroinstaliacijų bus tvarkingesni, jaukesni ir patogesni gyventojams. Manau, kad ši puiki Varšuvos Adomo Mickevičiaus instituto iniciatyva yra ne tik bendras projektas kartu su Vilniaus miesto savivaldybe, bet ir draugystės tarp miestų – Vilniaus ir Varšuvos – ženklas, taip pat simboliški pamatai potencialiam ateities bendradarbiavimui tvarkant žaliąsias miesto erdves“, – sakė vicemeras.

Pasak L. Kvedaravičiaus, svarbiausia, kad tokios bendros iniciatyvos pagerina vilniečių gyvenamąją aplinką, ypač labiau nuo centro nutolusiuose mikrorajonuose, gražinti miestą, atnaujinti erdves ar sukurti naujas miestiečių susibūrimams ir renginiams.

Aš labai džiaugiuosi, kad vienas iš pirmųjų projektų, skirtų Lenkijos ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui, vyksta čia.

Projekto partneriai atkreipė dėmesį į tai, koks Vilnius atviras ir greitas: „Mes esam dėkingi ir nustebinti, kad vos per 2 mėnesius, kas atrodytų tikrai neįmanoma, šis projektas tapo tikrove. Šiandien supratau, kokia tai buvo puiki idėja ir nepaprastai džiaugiuosi, kad šios instaliacijos tapo dovana Vilniui. Perduodame jums tai, kas lenkų kultūroje yra nuostabiausia – tai inovatyvumas, šviežumas ir daugiafunkciškumas. Šie bruožai būdingi ir lietuvių kultūrai.“ – sakė Michałas Laszczkowskis iš Adomo Mickevičiaus instituto Varšuvoje. Krzysztofas Bilińskis paantrino savo kolegai, kad bendradarbiavimo su Vilniumi tempas iš tiesų yra „sprinteriškas“ ir ypač dėkojo Justiniškių seniūnei Jurgitai Ambrasienei  „už pašėlišką norą daryti neįmanomus dalykus“.

„Tai iš tikrųjų didelė dovana ne tik miestui, bet ir mums, diplomatams iš Lenkijos instituto Vilniuje. Aš labai džiaugiuosi, kad vienas iš pirmųjų projektų, skirtų Lenkijos ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui, vyksta čia. Su šio projekto iniciatoriumi Adomo Mickevičiaus institutu Varšuvoje jau ilgai sėkmingai bendradarbiaujame, rengdami projektus apie lenkų kultūrą, architektūrą, istoriją“,  – dėkojo visiems Marcinas Łapczyńskis, Lenkijos institutas Vilniuje direktorius.

Skverai Justiniškėse buvo sukurti dar 9-ajame dešimtmetyje, juose buvusi infrastruktūra jau nebeatliko savo pirminės funkcijos. Bendro Lenkijos instituto ir Justiniškių seniūnijos įgyvendinamo viešųjų erdvių gerinimo projekto metu, kalbantis su vietos bendruomene, gimė idėja sukurti tokią infrastruktūrą, kuri trauktų įvairaus amžiaus žmones leisti laisvalaikį drauge, išeiti iš namų ir bendrauti savo rajone su kaimynais. Buvo pasirinktos atnaujinti dvi vietos Justiniškėse: neveikiantis fontanas (tarp Taikos g. 77 ir 69, šalia M. Biržiškos gimnazijos) bei betoninis seniūnijos amfiteatras (tarp Taikos g. 60 ir 74). Architektams pavyko čia sukurti atvirą, paprastą ir patrauklią erdvę, kuri kviečia užsukti praeivius ir traukia išeiti iš namų pabendrauti.

Pasak Justiniškių seniūnės J. Ambrasienės, pagrindinė šio bendro projekto mintis ir idėja buvo ne tik užmegzti bendradarbiavimą su Adomo Mickevičiaus institutu, bet iš tiesų atkreipti vilniečių dėmesį, kaip atrodo ir kokie gali tapti skverai miegamuosiuose rajonuose, ir šis Justiniškių skveras gali būti įkvėpimas ir pavyzdys kitiems šauniems gražiems viešųjų erdvių gerinimo ir gražinimo projektams.

Projekto vykdytojai - Adomo Mickevičiaus institutas Varšuvoje („Culture.pl“), Vilniaus miesto savivaldybė ir Justiniškių seniūnija. Projektą remia Lenkijos institutas Vilniuje. „NO studijos“ architektų Magdalenos Szwajcowskos ir Michało Majewskio darbai Vroclave labai populiarūs ir sulaukia daug dėmesio.