Metalo menas ir juvelyrika

Kokia yra šiuolaikinė juvelyrika Lietuvoje? Dažnas į šį klausimą negalėtų atsakyti arba bandytų aiškintis per subjektyvią poziciją šiandienos vartotojiškos patirties kontekste. Kad ir kokia kryptimi plėtotųsi mintys, vienais ar kitais aspektais būtų apie tai, ką šioje parodoje pristatys jaunieji menininkai, išvys žiūrovai ir kas atsidurs tarp jų – diskusijų centre.

Vienintelės universitetinės Metalo meno ir juvelyrikos studijos Lietuvoje yra Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete. Ši studijų programa rengia juvelyrikos, metalo menininkus, dizainerius, kalvius. Studijos vykdomos nuosekliai: pirmuose kursuose supažindinama su specializacijomis, suteikiami teorijos, kompozicijos, vizualiosios raiškos medijų, metalo technologijų pagrindai, išugdomi pagrindiniai projektavimo, darbo įgūdžiai. Vėliau užduotys tampa sudėtingesnės, nuo pavienių funkcionalių ir konceptualių objektų sukūrimo pereinama prie gebėjimo tyrinėti užduoties problematiką, kurti kūrinius, autorines kolekcijas, meninius objektus, instaliacijas. Visame studijų procese gerbiamas individualus kiekvienos asmenybės kūrybos potencialas. Be to, studijų programa rengia nacionalines ir tarptautines kūrybines dirbtuves ir parodas Lietuvoje bei svetur. Studentai, absolventai ir dėstytojai dalyvauja tarptautiniuose projektuose, yra pelnę apdovanojimų ir pripažinimą.

Jonė Bubinaitė. Bakalauro baigiamasis darbas „Laukimas“. 2022 m. (darbo vadovė doc. N. Poškutė-Jukumienė).

Parodoje pristatomi studijų procese vykusių tyrimų (meninių, technologinių, socialinių, tarpdisciplininių) kūrybiniai rezultatai. Rezultatas – tai lyg baltas popieriaus lapas, kuriame nieko rašyti nebereikia, reikia tik įžiūrėti ir gebėti perskaityti. Atkreipiamas dėmesys į beveik neribotas kūrybos galimybes. Juvelyrika pristatoma kaip meno objektas, taip pat išryškinama ir praktinė-taikomoji jos paskirtis. Šiuolaikinė juvelyrika ne tik puošia, ji pajėgi suteikti žmogaus kūnui vienokių ar kitokių prasmių, plėsti asmeninių suvokimų ir interpretacijų lauką. Jei ant baltu sniegu pakloto paviršiaus norisi palikti pėdsaką, tai tas akcentas ir yra juvelyrika. Kita vertus, atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad juvelyrika šiuolaikinio meno kontekstuose vis dar nepelnytai atsiduria podukros vaidmenyje ir jai nesuteikiama pakankamai reikšmės. Džiugina, kad situacija po truputį keičiasi. Paroda kvies praplėsti matymo ir suvokimo apie šią meno sritį teritoriją, išbandyti ir pasimatuoti jaunųjų menininkų autorinius sprendimus, galiausiai – išdrįsti juvelyriką suvokti kitaip.

Parodos kuratorė – programos vadovė Neringa Poškutė-Jukumienė.

Rugilė Titaitytė. Juvelyrinis objektas iš kolekcijos „Šuka“, V semestro kursinis darbas. 2022 m. (dėstytoja doc. N. Poškutė-Jukumienė).

XII Lietuvos medalių trienalė

Tęstinis projektas, anksčiau vadintas „Respublikine medalių trienale“, atsinaujino. Jam pradedamas taikyti ir tematiškumas. Atsižvelgiant į aktualijas, 2023 m. svarbiausias akcentas yra Vilniaus 700-ųjų metų jubiliejus. Menininkai specialiai šiai progai sukūrė medalius – taip prisidėdami prie nepaprastos šventės, įamžino šią sukaktį metalo meno kūriniuose.

Medalio menas – nevienadienė, ilgaamžė, šimtametes tradicijas turinti meno rūšis, kurios ypatybė yra gaivinti istorinę atmintį, įamžinti reikšmingus valstybei, tautai, pilietiškumui įvykius, aktualizuoti tai, kas yra prasminga kultūrai ir visuomenei.

Medalio meno ištakos Lietuvoje siekia XVI a., o jo suklestėjimas vyko XX a. 8-ajame dešimtmetyje, būtent pradėjus rengti Respublikinę (1984 m.) ir kiek vėliau (1986 m.) Baltijos medalių trienales. Kasmetė medalių kūrimo kalvė yra Telšių kūrybinės stovyklos.

Šiuolaikybėje medalio meno ribos yra išplitusios, jos kartais įgauna ir mažosios plastikos formas ar atitolsta nuo pirminės medalio paskirties, t. y. įamžinimo. Menininkai nuolat improvizuoja, ieško naujų išraiškos priemonių ir medžiagų savo idėjoms įgyvendinti. Šalia medalio atsirado medalio objekto sąvoka, dėl to dailininkų sukurti darbai tinka tiek istorinių muziejų, tiek šiuolaikinio meno kolekcijoms. Įvairios formos, naujos medžiagos ir beribis istorinių bei šiuolaikinių temų horizontas medalio meną praturtina, skatina jo atsinaujinimą. Tad tęstinis projektas aktualus tuo, kad palaiko itin retos, nišinės medalininkystės srities tradiciją ir skatina jos raidą. Kas trejus metus rengiamas projektas turi laiko subręsti, reprezentuoti naujausias pastarųjų trejų metų medalio meno tendencijas, pristatyti ne tik pripažintus, bet ir jaunus kūrėjus.

Antanas Olbutas. Lietuvos žalioji sostinė Vilnius. 2023 m.

Parodoje pristatomi 22 menininkų darbai. Tai Petras Baronas, Lina Kalinauskaitė, Benas Narbutas, Skaistė Žilienė, Liutauras Griežė, Asta Vasiliauskaitė, Antanas Olbutas, Antanas Šėmis, Danius Drulys, Petras Gintalas, Petras Repšys, Gvidas Latakas, Gediminas Žuklys, Remigija Vaitkutė, Neringa Kalvaitytė, Ugnė Burvytė, Romualdas Inčirauskas, Daumantas Kučas, Aušra Jasiukevičiūtė, Jurgis Paulauskas, Dominyka Gulbinaitė, Airidas Skublickas.

Projekto kuratorė – Lina Kalinauskaitė.

Klaipėdos galerijoje abi parodos veiks iki gruodžio 30 d.

Klaipėdos galerijos darbo laikas: trečiadieniais–penktadieniais 12–19 val., šeštadieniais 11–16 val. Valstybinių švenčių dienomis galerija nedirba.

Ypatinga parduotuvė

Naujasis salono interjeras – tarsi klasikos ir modernumo pynė. Jau pirmoji „RIBAS Jewellery“ parduotuvė stebino savo dizaino sprendimais, todėl reikėjo itin pasistengti, kad naujasis salonas išsiskirtų prabangos ir originalaus dizaino sprendimais.

Papuošalai eksponuojami jaukaus salono centre, taip leidžiant pirkėjams iš dar arčiau pamatyti čia parduodamus išskirtinius juvelyrikos dirbinius.

Pasak „RIBAS Jewellery“ įkūrėjo verslininko Patriko Ribas, tokios koncepcijos parduotuvių Lietuvoje nėra. Nenuostabu, kad dažnas prekybos centro lankytojas nori juvelyrikos saloną įamžinti nuotraukose.

„Norėjome įkurti parduotuvę, kokios Lietuvoje dar nėra. Ne paslaptis – mėgstame maloniai stebinti savo klientus. Visi mūsų salonai, kurių galima rasti ne tik Kaune, Vilniuje ir Florencijoje, pasižymi savitu dizainu“, – pasakoja P. Ribas.

Tiesa, šiame prekybos centre „RIBAS Jewellery“ parduotuvė veikė ir seniau. Prekės ženklo vadovas teigia, kad naujoji salono vieta – centrinė aikštė – yra daug patogesnė, tad klientai bus aptarnaujami dar kokybiškiau.

Kaip teigia P. Ribas, parduotuvės svečiai domisi ne tik papuošalais, bet ir analogų neturinčiu interjeru, žavisi profesionaliu aptarnavimu ir išskirtiniu juvelyrikos ekspertų dėmesiu.

Ypatinga: „Norėjome įkurti parduotuvę, kokios Lietuvoje dar nėra“, – sako prekės ženklo „RIBAS Jewellery“ įkūrėjas P. Ribas, tarptautiniu lygiu vertinamas deimantų ir juvelyrikos ekspertas. („RIBAS Jewellery“ nuotr.)

Iš kartos į kartą

Parduotuvėje gausu deimantais ir kitais brangakmeniais – smaragdais, safyrais, rubinais – inkrustuotų papuošalų. Vieninteliame Kaune „RIBAS Jewellery“ salone taip pat parduodami gaminiai iš skirtingų kolekcijų. Čia klientams siūlomas didelis klasikinių, sužadėtuvių ir vestuvinių žiedų, vėrinių, apyrankių, auskarų, įveriamų auskarų pasirinkimas.

Papuošalų kainos salone prasideda nuo 55 eurų, tad kiekvienas pirkėjas turi galimybę įsigyti džiuginančią dovaną sau ar kitiems už prieinamą kainą tiesiai iš pirmų rankų.

P. Ribas linkęs pabrėžti, kad deimantai yra pati geriausia investicija. „Net ir pats brangiausias, deimantais inkrustuotas papuošalas telpa kišenėje, jį, kitaip nei nekilnojamąjį turtą ar kitus daiktus, visuomet galite turėti su savimi. Toks papuošalas bus perduodamas iš kartos į kartą“, – tikina prekės ženklo įkūrėjas.

Patriko pažintis su deimantų pasauliu prasidėjo, kai jam buvo dvylika metų, tuo metu jis įsidarbino juvelyrikos fabrike Izraelyje. Patriko mamai Danai Ribas tapus Izraelio deimantų biržos nare, Patrikas toliau aktyviai gilino savo žinias juvelyrikos ir deimantų srityse, drauge kūrė šeimos verslą, kuris šiandien sėkmingai plėtojamas atskirai.

Sumani investicija

Šiais neramiais laikais žmonės vis dažniau susimąsto apie tai, kur saugiai investuoti pinigus. Deimantų eksperto ir „RIBAS Jewellery“ įkūrėjo P. Ribas teigimu, investicinis deimantas – brangakmenis, kurio vertė laikui bėgant tik didės.

– Ar lietuviai, palyginti su užsieniečiais, yra linkę investuoti į deimantus?

– Taip, pastaruoju metu žmonės Lietuvoje pradėjo žiūrėti į deimantus kaip į investiciją. Deimantas formuojasi daug metų, jis yra unikalus, jo ištekliai – riboti. Tai labai nedidelis, nesunkus, nedūžtantis, nesibraižantis ir nesusidėvintis mineralas, jo vertė gali būti labai didelė. Pastaraisiais metais žmonės vis dažniau domisi investavimu į deimantus, tačiau, palyginti su kitomis investicijomis, ši sritis dar labai jauna, bet tikrai auganti.

– Koks deimantas investicijai geresnis – inkrustuotas į juvelyrinį dirbinį ar tiesiog deimantas?

– Deimantas gali būti inkrustuotas į bet kokį dirbinį, tai yra saugiau:  deimantas visada bus šalia jūsų, jį visada galima išimti, įdėti į kitą gaminį, tačiau tai vis tiek bus tas pats deimantas. Svarbiausia – koks jis. Geriausi investiciniai deimantai yra spalvoti – pasaulyje jie laikomi tinkamiausiais investicijai. Vien per pastaruosius 20 metų jų vertė pakilo šimtais procentų – jeigu kažkas pirko deimantą už milijoną, šiandien gali jį parduoti už penkis milijonus.

Investicinių deimantų vertė su metais kils, nes tokių deimantų iškasama vis mažiau ir mažiau. Pavyzdžiui, kai prieš kurį laiką užsidarė viena didžiausių rožinių deimantų kasyklų Australijoje, tokių deimantų kainos pakilo apie 200 proc., nes jų neberandama. Kasmet vis mažiau randama ir geltonų, mėlynų, raudonų deimantų, todėl jų kaina visada tik kils.

Deimantas formuojasi daug metų, jis yra unikalus, jo ištekliai – riboti.

Papuošaluose paprastai būna mažesni deimantai – jų vertė banguoja kartu su ekonomika, bet jie vis tiek yra vertingi. Jei papuošalas su deimantu – tai vis tiek yra deimantas, ši prekė niekada nepraras savo vertės.

Kiek deimantas vertas – vienas klausimas. Kitas – kiek jis vertingas kaip investicija? Ar jis gali duoti grąžos po daugelio metų? Jeigu to tikimės, reikėtų investuoti į spalvotą deimantą, kuo retesnės spalvos, arba į labai ekskliuzyvinius deimantus – 5, 7 ir 10 karatų.

– Jeigu žmogus klaustų, į ką jam geriau investuoti, – į nekilnojamąjį turtą, auksą ar deimantus, ką jam pasakytumėte?

– Negalėčiau atsakyti į tokį klausimą. Gyvenimas yra gyvas organizmas. Jeigu kitą dieną nukristų butų kainos? Tas pats ir su deimantais, ir su auksu. Viskas labai dinamiška. Tik žinau: jeigu norisi ilgalaikės, amžinos investicijos, kuri būtų perduodama iš kartos į kartą, visada išlaikytų vertę ir ta vertė su metais didėtų, reikėtų pirkti deimantą. Juo labiau šiais neramiais laikais – jeigu kažkas atsitinka, jį visada gali pasiimti, o namo į kišenę neįsidėsi.

Unikalu: salonas Kaune išsiskiria prabangos ir originalaus dizaino sprendimais. („RIBAS Jewellery“ nuotr.)

– Ar investicijai geriau pirkti vieną papuošalą su didesniu deimantu, ar kelis papuošalus su mažesniais?

– Su vienu akmeniu ir kuo didesniu. Kai deimantas padalijamas, jo vertė krinta. Vienas deimantas visada išliks vertingas ir jo vertė metams bėgant tik didės.

– Kokie pagrindiniai patarimai norintiems pirkti investicinių deimantų?

– Pirmas – pirkti deimantus iš patikimo asmens, priklausančio kokiai nors deimantų biržai, kuris prisiima atsakomybę už tai, ką parduoda. Antra – visada pirkti deimantą su sertifikatu, kuriuos turi turėti kiekvienas investicinis deimantas nuo pusės karato. Trečia – nebijoti šio deimantų pasaulio. Deimantai yra vertybė, kuri niekada neišnyks, jie visada bus reikalingi ir kaip papuošalai, ir kaip investicija.

– Be deimantų, kokie dar brangakmeniai, jūsų manymu, yra verti investuotojų dėmesio?

– Smaragdai, safyrai, rubinai. Tačiau kai aš galvoju apie investiciją, visada galvoju apie deimantus, nes tai yra stipriausia medžiaga. Smaragdas kartais gali būti daug brangesnis negu deimantas, nes jie labai reti, tačiau jeigu jis vieną dieną nukris ant žemės – gali sudužti, nes jo kristalizacija yra labai silpna. Jeigu jau pirkti kaip investiciją, sakyčiau, tik deimantą, nes jis nejautrus karščiui, dūžiui ir visada išlaiko savo vertę.

„Jeigu jie norėtų pasielgti teisingai, jie turėtų, privalėtų, sustabdyti pardavimą dabar, kol jis dar neįvyko. Antra – jie turėtų pasistengti nustatyti teisėtus šių daiktų paveldėtojus“, – teigė  „S. Wiesenthal center“ atstovas Rabbi Abraham Cooper.

„Christie,s“ aukciono organizatoriai teisinasi, kad Heidi Horten ištekėjo už austrų magnato Helmuto Horteno tik 1966-aisiais. Ir dauguma jos kolekcijos eksponatų buvo nupirkti po 1970-ųjų. Žydai sako, kad pinigus, kuriais buvo sumokėta už šias brangenybes, H. Hortenas uždirbo pigiai supirkęs Austrijos žydų verslus, pavyzdžiui, parduotuves.   

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Jie nebuvo konfiskuoti. Jis juos nusipirko, bet tikrai gerai uždirbo. Jis pasinaudojo blogomis aplinkybėmis – spaudimu jų savininkams žydams“, – sakė istorikas Peteris Hoeresas.

Jis pasinaudojo blogomis aplinkybėmis – spaudimu jų savininkams žydams.

 

„Pono H. Horteno verslo veikla gerai žinoma Antrojo pasaulinio karo metais ir yra gerai dokumentuota. Siūlydama šią kolekciją, „Christie,s nuodugniai į tai atsižvelgė. Mes ėmėmės šios kolekcijos suprasdami, kad 100 proc. galutinių pardavimo pajamų bus skirta filantropiniams tikslams“, – kalbėjo „Christie's“ Ženevos juvelyrikos skyriaus vadovas Maxas Fawcettas.

Heidi vyras karo pradžioje tapo nacių partijos nariu, bet vėliau nemažai padėjo žydams ir galiausiai 1944-aisiais buvo išmestas iš partijos. Bet, pradėjęs supirkinėti parduotuves, jis sugebėjo tapti vienu turtingiausiu Europos verslininkų. Jis paliko milijardinę prekybos imperiją savo žmonai, kuri buvo trisdešimt dvejais metais už jį jaunesnė.

„Ji aistringai mėgo papuošalus, pirko brangenybes, kad galėtų jas nešioti. Ir tuos kelis kartus, kai ji buvo užfiksuota viešumoje, buvo matoma dėvinti įspūdingus papuošalus, kurie leido mums pažvelgti, kokia tai gali būti kolekcija, prieš pamatant ją visą praeitais metais Austrijoje“, –  kalbėjo M. Fawcettas.

Heidi Horten mirė pernai, sulaukusi 81-erių.  Prieš tai Vienoje ji įkūrė įspūdingą privatų meno muziejų, paremtą jos pačios meno kūrinių kolekcija. Joje yra apie 500 pačių garsiausių pasaulio menininkų darbų.

Praktika – mokslų motina

Martyno ir Dalios specialybės mokytoja Audronė Andrulevičienė save vadina plataus spektro profesionalia menininke. Ji baigusi juvelyrikos, keramikos, stiklo meno ir dizaino studijas. Šiuo metu menininkės tikslas – dalytis sukaupta patirtimi su kitais juvelyrikos entuziastais, pasirinkusiais šias studijas po dešimtos ar dvyliktos klasės, arba jau turinčiais pirmąją kvalifikaciją.

Anot jos, juvelyrika šiais laikais labai populiari. Žmonės nori autentikos, unikalumo, todėl renkasi pirkti vienetinius, rankų darbo papuošalus. Be to, originalūs juvelyriniai dirbiniai visuomenėje nuo senų laikų buvo vertinami ne tik kaip aksesuarai, bet ir kaip socialinio statuso simbolis. Taigi, įgyti šį amatą – ne vieno Audronės auklėtinio svajonė. Vieni juvelyrikos studijas traktuoja kaip hobį, kiti – kaip labai rimtą perspektyvą ateityje pradėti savo verslą.

„Mokau juos daugybės įvairių dalykų – parinkti juvelyrinio dirbinio gamybos technologiją, apdirbti metalus ar modeliuoti metalo formas juvelyriniam dirbiniui pagaminti, jungti metalus su kitomis medžiagomis, atkurti trūkstamas juvelyrinio dirbinio detales, įstatyti akis ar akmenis į papuošalą“, – užsidegusi vardija A.Andrulevičienė.

Žinios: juvelyrikos mokytoja A. Andrulevičienė, plataus spektro profesionali menininkė, mielai dalijasi sukaupta patirtimi / Asmeninio archyvo nuotr.

Net 80 proc. būsimų juvelyrų studijų sudaro praktinė veikla. Jie dirba su žalvariu, variu, melchioru. Akmenėlius pradžioje renkasi pigesnius ir kietesnius (tarkim, cirkonius), kad neįgudusi ranka per greitai jų nesuskaldytų.

Mokytoja įsitikinusi, kad didžiulę dalį profesinės sėkmės lemia valia, kantrybė, užsidegimas, darbštumas ir, žinoma, fantazijos polėkis. Šios profesijos mokosi vis daugiau dailiosios lyties atstovių. Priežastį nesunku atspėti – jas traukia galimybė pačioms pasigaminti originalių juvelyrinių papuošalų.

Prisiminė seną svajonę

Pirmus metus čia studijuojantis Martynas Kirilevičius prisipažįsta, kad jau turi vieną specialybę – Vytauto Didžiojo universitete yra baigęs psichologijos bakalauro studijas.

„Dar besimokydamas vidurinėje lankiau ir Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą, mat visada kažko ieškojau menų sferoje. Iš pradžių bandžiau keramiką – nelabai patiko, paskui vis labiau ėmiau draugauti su metalais. Pats pirkau įrankius ir gaminau papuošalus pagal savo supratimą – informacijos, kaip ir ką daryti, juk neturėjau“, – atvirauja vaikinas.

Rinktis juvelyriką iškart po mokyklos baigimo jis pabijojo. „Buvau įtikėjęs, kad pirma derėtų įgyti kokį nors aukštąjį išsilavinimą“, – atsidūsta jis, tokį požiūrį, būdingą daugeliui vyresnės kartos žmonių, vadinantis atgyvena. Martynui tėvai taip pat patarė iš pradžių baigti aukštojo mokslo studijas, padirbėti psichologo asistentu.

Kelyje: psichologo diplomą turintis M. Kirilevičius vis dar neapsisprendžia, ar juvelyrika – tikrasis jo pašaukimas / Asmeninio arhcyvo nuotr.

„Darbas man nepatiko. Tad vietoj psichologijos magistro studijų aš prisiminiau seną savo svajonę – juvelyriką. Be to, tuo metu labai norėjau pabėgti nuo žmonių, susitelkti į save, į kūrybą“, – atvirauja M.Kirilevičius, vadinantis save intravertu.

Darbas turi džiuginti

Kai Martynas rudenį pravėrė Kauno taikomosios dailės mokyklos duris, išsyk suprato, kad pasirinko tinkamai. Kita vertus, būsimą juvelyrą vis dar kankina abejonės, ar iš šio darbo galima pakankamai užsidirbti pragyvenimui. Padiskutavus, kad galbūt tai klaidingas požiūris, jis sutinka, jog pirmiausia reikia dirbti iš idėjos ir negalvoti apie pinigus, kurie vėliau patys ateis.

Kadangi vaikinui juvelyrika nebuvo visiškai nauja sfera, per pirmuosius mokslo metus jis pažengė kur kas daugiau nei grupės draugai: išmoko apdirbti skirtingus metalus, išsibandė aibę įvairiausių staklių. Dalį jų pašnekovas žada įsigyti ir naudoti namuose.

„Baigęs studijas noriu daryti tai, kas teiktų man džiaugsmą. Nenoriu vien tik įsodinti į papuošalus deimantukus...“ – ironizuoja pašnekovas, rodantis rankas su daugybe žiedų. Visus juos pasidarė pats, o vėliau apdovanojo ir draugus.

„Gavau ir užsakymų, bet net pats nustebau, kad gaminti pagal kažkieno norus man pasirodė labai neįdomu, – prisipažįsta Martynas ir svarsto: – Jei į juvelyriką žiūrėsi kaip į verslą – nukentės menas, jei kursi tik meną – sielai bus malonu, bet ar patiks klientams?“

Įkvėpimo semiasi gamtoje

Martynas pastebi, kad daug naudos šiais laikais visiems amatininkams, ne tik juvelyrams, duoda socialiniai tinklai: feisbukas, instagramas, jutubas. Gali nesinuomoti patalpų, o iš pradžių būti matomas tik virtualiojoje erdvėje – taip pamažu jaukintis savo kūrybos gerbėjus.

Poreikis: jaunieji juvelyrai stengiasi įtikti reikliam šių dienų žmonių skoniui – jie nori autentikos, unikalumo, todėl mielai renkasi vienetinius rankų darbo papuošalus / Asmeninio archyvo nuotr.

Vaikinas turi keletą mėgstamų juvelyrikos puslapių, kuriuos seka. „Juk ne visada pačiam ateina įkvėpimas: reikia ir kitus pasižvalgyti. Nesakau – kopijuoti. Tiesiog turėti bendrą supratimą, ką kuria ir kiti“, – aiškina M.Kirilevčius, kūrybos įkvėpimo ieškantis gamtoje.

„Kadangi domiuosi runomis, kitais senoviniais dalykais, savotiškų jų atitikmenų pastebiu ir gamtoje. Tuomet grįžęs namo bandau matytą idėją perduoti savo juvelyriniam dirbiniui. Būtinai pasibraižau eskizą – antraip pamesčiau mintį“, – pasakoja kaunietis, vadinantis save atviru įvairiems juverylikos metodams, technikoms.

Paklaustas, ar mato kokių nors sąsajų tarp juvelyrikos ir psichologijos, Martynas susimąsto. „Skirtingi tai dalykai. Psichologija galbūt reikalauja didesnės atsakomybės – tinkamai žmogui patarti, pajausti visą jo situaciją. Iš kitos pusės – juvelyrikoje turi patenkinti kliento lūkesčius. Vadinasi, ir vėl atsakomybė, – svarsto pašnekovas ir galų gale prieina prie išvados, kad juvelyro darbas lengvesnis: – Geriau jau sugadinti dirbinį ir perdaryti jį iš naujo nei kažką ne taip pasakyti konsultuojamam žmogui.“

Moteriška paskata

D.Bruklienė tikina atradusi savo pašaukimą pedagoginiame darbe. Dalia mokykloje dėsto dailę, o darželyje vadovauja keramikos būreliui. Kaip ir Martyną, ją užvaldė mintis būti juvelyre. Kodėl?

„Ooo… Tai ilga istorija. Kažkada, kai vedžiau savo mokinius į konkursą Dailės akademijoje, mes – juos atlydėję mokytojai – buvome labai smagiai užimti. Tada pirmąsyk susipažinau su juvelyrika, mokiausi emaliuoti. Patiko. Užsirašiau į kursus. Vėliau šiek tiek juvelyrikos paslapčių atskleidė draugė iš Alytaus“, – pasakoja Dalia, jau penktus metus besidominti šiuo amatu.

Ji džiaugiasi, kad kuo puikiausiai gali suderinanti darbą su studijomis ir kad čia dėstytojai labai malonūs – leidžia studentams dalyvauti ne tik savo, bet ir kitų grupių juvelyrų praktiniuose užsiėmimuose. „Kai turiu laisvą dieną, sėdžiu čia vos ne iki nakties“, – juokiasi pašnekovė, mokyklos dirbtuvėse kurianti, eksperimentuojanti.

Dalia atvirauja, kad pagrindinė paskata perprasti šį amatą buvo labai moteriška – papuošalai. „Turėjau draugę juvelyrę, kuri gamino man papuošalus. Bet paskui ji aptingo, tai supratau, kad pats metas pradėti kurti pačiai“, – vėl juokiasi pašnekovė.

Kiek jų sukūrė? Nemažai. Dalis pagaminta naminėmis sąlygomis, naudojant degiklį ir Dalios tėčio aparatus – spaustuvus, šlifuoklius ir kt. Jis ne juvelyras, bet, moters žodžiais tariant, tikras auksarankis – turi didelę įrankių kolekciją.

Į klaidas žiūri išradingai

Su kokiais metalais dirba Dalia? „Dar ne su auksu. Pradinukui jis per daug prabangus, mat auksas – minkštas metalas. Sykį dariau žiedą su aukso gabaliuku (rodo), bet kai netyčia perdeginau, aukso paprasčiausiai neliko“, – kvatojasi būsimoji juvelyrė, visą kaltę tąkart suvertusi prastam naminiam degikliui. Svarbiausia, sako, neperkaitinti emalės.

Ar būna labai pikta, kai nutinka kažkas nenumatyto? „Pikta nebūna. Aš suprantu, kad iš klaidų mokomės“, – surimtėja Dalia ir tuoj pat pasidalija istorija, kai nutarė pasigaminti emaliuotus auskarus. Deja, vieno emalę ir vėl per daug įkaitino – ši sudegė. Tuomet moteris pažiūrėjo į savo klaidą kūrybiškai ir iš gerojo auskaro padarė originalų pakabuką.

Paslaptys: svarbiausia, anot dailės mokytojos D. Bruklienės, dirbant su degikliu – neperkaitinti emalės / Asmeninio archyvo nuotr.

Anot D.Bruklienės, labai praktiška turėti tokių hobių. Tuomet, artėjant draugių gimtadieniams, nereikia sukti galvos, ką dovanoti. „Kartais nupiešiu kokį grafikos darbą arba nulipdau molinį indą. Jau ir nesudėtingą papuošalą galiu padaryti. Iš trijų dovanų kategorijų juk lengviau pasirinkti nei iš vienos“, – šmaikštauja ji, dažnai seginti pačios pasidarytus papuošalus.

Daugiausia gamina auskarus ir žiedus. „Esu iš tų moterų, kurios be penkių žiedų jaučiasi kaip nuogos gatvėje“, – sako Dalia ir rodo į savo pirštus, ant kurių puikuojasi keturi žiedai. Penktas dar gaminamas. Dalios vyras taip pat menininkas – keramikas, dekoratorius. Jei žmonai reikia pagalbos – visuomet padeda.

Ar ilgai trunka sukurti ir pagaminti vieną papuošalą? „Kaip sakė vienas pažįstamas, reikia mūzą už kojos pagauti – tada viskas vyksta greitai. Kartais dvi tris dienas vargsti ir nieko neišvargsti, o kitą sykį tik vienas du – ir jau yra!“ – juokiasi Dalia.

V.A.Jakščio „Improvizacijos“

Brandų jubiliejų švenčiančio grafikos meistro, puikiai įvaldžiusio ofortą ir akvatintą, V. A. Jakščio pastelių parodoje „Improvizacijos“ – patys naujausi, dar niekur nerodyti meno kūriniai. Jų autorius yra ekspresyvaus romantizmo grafikos kūrėjas, savo pastelėse išsaugojęs sau būdingus kūrybos bruožus – meistriškai valdomą techniką, piešinį, šviesos ir tamsos kontrastų vaizdavimą, virtuoziškai jungiamą su svajinga impresionizmo laisve, kai spalva suteikia kūriniams dar ryškesnę plastinę galią ir paveikumą. Kaip įžvelgė abiejų parodų kuratorė Neringa Poškutė-Jukumienė, V. A. Jakščio spalviniai tonai – dažnai tarsi eteriniai – kupini nematytų tamsos gilumų, pereinančių į akinančiai ryškios spalvos švytėjimą. Labai tikslus audringų abstrakčių dėmių valdymas, tikrojo motyvo aliuzija įgudusiai kuria šiek tiek paslaptingą, poetišką viziją. Emocijų visuma, stilistikos ir minčių jėga – visa tai atsiskleidžia V. A. Jakščio parodoje.

V. A. Jakštys gimė 1937 m. 1964 m. įgijo grafiko diplomą Lietuvos valstybiniame dailės institute ir pradėjo aktyviai dalyvauti parodose. Nuo 1967 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1969–1978 m. buvo vaikų dailės mokyklos (dabar Adomo Brako dailės mokykla) mokytojas, 1979–1981 m. dėstė Vilniaus dailės akademijos (VDA) Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje.

E. Bacevičiūtės „Laukiamasis“

E. Bacevičiūtės autorinės juvelyrikos paroda „Laukiamasis“ – tai 2020 m. sukurta kolekcija, kuri šiemet buvo papildyta naujais darbais. Kolekciją įkvėpė juvelyrinės maldos dėžutės, nešiojamos kaip pakabukai. Į pakabukus galima dėti savo užstrigusias mintis, prašymus ar padėkos žodžius. Kūrėja mano, kad prašymas / malda – kaip minties materializavimosi pradžia – vienija visus žmones. Tai menininkę įkvėpė gilintis į šį reiškinį, kurti savo maldos dėžutę taip, kaip ją įsivaizduoja. Darbuose naudotos medžiagos ir formos, kurios E. Bacevičiūtei intuityviai susiję su maldos-meditacijos būsena ir platesne tikėjimo perspektyva: trikertė žvaginė, cirkonas, kaip seniausias žemės mineralas, varis, sidabras, kietmedis, etc. Darbai kviečia ne tik akimis, bet ir pirštais tyrinėti jų skulptūrines formas, juk lietimas – maldos-meditacijos dalis.

E. Bacevičiūtė gimė 1986 m. Šiuo metu gyvena ir dirba Kaune. 2009 m. VDA Telšių fakultete įgijo juvelyrikos bakalauro laipsnį, 2011 m. – skulptūros magistro laipsnį VDA Kauno fakultete. 2014 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare. Nuo 2012 m. iki šiol kuria autorinę juvelyriką, dalyvauja jungtinėse parodose, yra surengus kelias personalines parodas. Nuo 2015 m. yra VDA Kauno fakulteto kviestinė lektorė, o nuo 2019 m. taip pat yra atsakinga už šio fakulteto metalo mažosios plastikos laboratoriją.

Klaipėdos galerija (Bažnyčių g. 6) atvira lankytojams II–V – 10–18 val., VI – 11–16 val.

„Juvelyrika galerijoje „Kunstkamera“ – retas svečias, tačiau visada labai laukiamas, jei tik prabyla menine kalba, išlaisvina žiūrovų estetinius jausmus ir mintis. R. Kuzminskaitės kuriama juvelyrika gali būti tik taip ir suvokiama – ji išreiškia aukštesnes galias, kurios yra tarsi langas į kosmosą, nešantys antgamtines jėgas ir būsenas, atsiskleidžiantys ne tik per medžiagas, bet ir formas, spalvas, linijas, ornamentiką“, – sako menotyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė.

Parodoje „Ne tik Juoda ir Balta“ pristatoma pora dešimčių juvelyrės R. Kuzminskaitės darbų, sukurtų per pastaruosius porą metų. Kolekcijoje yra žiedų, auskarų, kolje ir apyrankių; visus kūrinius vienija bendra, autorei artima, kosmoso, astrologijos ir žemiškos jungties tematika. Ir žinoma, išskirtinis šios kūrėjos stilius: barokiškos, įmantrios formos, drauge išsaugančios kompozicinę architektoniką bei visuomet kuriančios prabangos ir vintažo įspūdį. Autorė naudoja sidabro ir aukso jungtį bei įvairius, dažnai tamsių ir sodrių spalvų akmenis, taip pat mažiau tradicines medžiagas, tokias, kaip kriauklių perlamutras ar fosilijos. Didelė parodoje rodomų kūrinių dalis atrodo tarsi talismanai,

Pasak S. Skaisgirytės-Makselienės, dėl šios priežasties juvelyrės R. Kuzminskaitės kūriniai turi stiprų krūvį, neša galingą emocinį užtaisą ir yra skirti labai stiprioms asmenybėms. „Tai aktualu ypač dabar, laikais, kai kiekvienas siekia būti unikalus ir pripažintas, išskirtinis ir įprasmintas. Tokioje aplinkoje juvelyrikai kaip taikomojo meno šakai tenka ypatingas vaidmuo: tarp sukurto dirbinio ir jį pasirinkusio žmogaus ne tik turi užsimegzti glaudus ryšys, o ir siųsti tam tikrą žinutę aplinkai“, – sako ji, pridurdama, kad tik tokie papuošalai ne tik puošia išorę, bet ir vidų, sukurdami išpildytos darnos įspūdį.

Atsižvelgiant į šiuo metu keliamus sveikatos apsaugos reikalavimus, sostinės galerija „Kunstkamera“ prašo parodos lankytojų dėvėti kaukes, dezinfekuoti rankas ir laikytis saugių atstumų. R. Kuzminskaitės autorinių juvelyrinių kūrinių parodą „Ne tik Juoda ir Balta“ bus galima lankyti iki spalio 30 dienos galerijos darbo laiku nuo pirmadienio iki penktadienio 10–18.30 val., šeštadienį 12–16 val.

Plečiant ribas

Ekspozicinėje erdvėje galima pamatyti kūrinių, kuriems pasitelktos vaizdo instaliacijos, buityje randami objektai ir veidrodžiai. Tokie tarpdiscipliniški sprendimai ir medžiagos juvelyrikoje gali pasirodyti neįprasti, tačiau parodos autorė teigia, kad pasaulinėje praktikoje menininkai juda link platesnio juvelyrikos suvokimo.

"Aš savo kūryba bandau praplėsti ribas ir priversti žiūrovą pajudinti truputį kitus suvokimo aspektus bei atrasti visiškai netikėtų dalykų", – mintimis dalijasi N.Poškutė-Jukumienė, kurios rankose prabyla ne tik įprastos, materialios medžiagos, tokios kaip medis ar metalas, bet ir mažiau apčiuopiamos – kaip vaizdas ar garsas.

Konceptualiais kūriniais menininkė žiūrovą kviečia ieškoti kitokio santykio su juvelyrika. Parodoje esančius konkrečius juvelyrikos kūrinius reikia kūrybiškai atrasti, pastebėti. Anot menininkės, jos kūrinius ne visada galima pasimatuoti, tačiau juos visada galima patirti. Nors kūrinio forma yra neįprasta, tačiau jis vis tiek patiriamas kūnu, tad esminis juvelyrikos santykis su kūnu neprarandamas. Pavyzdžiui, parodoje esantis kūrinys "Regalijos" kviečia atsistoti ir pažvelgti į save, o atsistojus tam tikroje vietoje priešais veidrodį pasimatuoti karūną ar užsidėti regalijas ant krūtinės.

Neringa Poškutė-Jukumienė. Briliantinė žaluma. / I. Mockutės-Pocienės nuotr.

Vestuvinis žiedas. Kiek mes jį pastebime? Jeigu ilgai nešiojame, tai būna, kad net nebepastebime. Jis tampa kūno sudedamąja dalimi.

"Juvelyrika yra suvokiama kaip kažkas, kas yra su kūnu. O santykyje su kūnu gali būti bet kas. Pavyzdžiui, vestuvinis žiedas. Kiek mes jį pastebime? Jeigu ilgai nešiojame, tai būna, kad net nebepastebime. Jis tampa kūno sudedamąja dalimi. Tad nežinia, ar jis puošia, ar yra tik simbolis. Jeigu nori puoštis, tai pasirenki, kuo tu nori puoštis", – mintimis dalijasi menininkė, sėdėdama ant kėdės, prie kurios stilingai pritaisytos petnešos. Šalimais esanti vaizdo instaliacija rodo filmuotą medžiagą, kaip autorė keliauja pajūriu pasipuošusi kėde lyg kuprine. Tokiu būdu buityje puikiai atpažįstamas objektas menininkės rankose virsta aksesuaru.

Deimanto simbolika

Praplėtus juvelyrikos suvokimo ribas, medžiagos, iš kurių pagamintas juvelyrikos kūrinys, tampa nebe tokios svarbios. "Juvelyrika iš karto suponuoja mintį apie prabangias medžiagas, brangius akmenis, metalus. Man tai nesvarbus dėmuo. Aš į šitai žiūriu gana semantiškai", – aiškina N.Poškutė-Jukumienė.

Akcentai: jei nori puoštis, gali puoštis bet kuo, sako menininkė, eksponuojanti garsiąsias kėdes-kuprines. / I. Mockutės-Pocienės nuotr.

Galbūt todėl parodoje svarbią vietą užima rombo figūra, kuri paprastai simbolizuoja deimantus. Naudodama rombo simboliką menininkė nebando imituoti brangiųjų medžiagų, bet kviečia pažvelgti į jas kitaip ir tokiu būdu intriguoti žiūrovą. "Tam tikra prasme jūs parodoje matote labai daug deimantų, kuriais galite puoštis, matuotis", – juokauja menininkė. Nusišypsoti priverčia ir kūrinys "Briliantinė žaluma", kuris primena, ko gero, kiekvieno iš lankytojų vaikystę. Sergant vėjaraupiais visų kūnai buvo išpuošti šiais žaliaisiais "deimantais". Tokiu būdu menininkė provokuoja žiūrovą suvokti, kad tai, kas yra kūno papuošalas, priklauso nuo požiūrio taško.

Galerijos "Meno parkas" kuratorė Emilija Šneiderytė pastebi, kad deimantas yra daugiareikšmis simbolis ir kiekvienas lankytojas gali rasti įdomių asociacijų, priklausomai nuo asmeninių patirčių: "Kauniečiui gal tai primins kelio ženklus, žmonės, kurie domisi tautosaka, gali atpažinti dažnai naudojamą motyvą. Skirtingose kultūrose rombas simbolizuoja vis kitas reikšmes, tai gali būti moteriškumo, motinystės, o dar kitur – prabangos ir kokybės simbolis." N.Poškutė-Jukumienė įžvelgia ir daugiau prasmių. Deimanto daugiabriauniškumas, jo šlifavimas gali būti suprasta kaip žmogaus vidinių procesų alegorija, kai santykyje su kitu yra gludinamos charakterio ir sielos briaunos.

Menininkė pamini, kad ją taip pat įkvėpė Kauno mieste prie pėsčiųjų perėjų nupiešti rombai, kurie sukėlė diskusijų įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Būtent todėl paroda lankytojus pasitinka su audiovizualiniu kūriniu, skirtu šiai temai.

Provokuojantis pavadinimas

Parodos pavadinimas WTF provokuoja, tačiau menininkė skuba paminėti, kad visiems puikiai žinoma reikšmė yra ne vienintelė, o interpretacijų galima rasti daug. Kembridžo interneto žodyne raidinė frazė WTF išaiškinama kaip vartojama tokiais atvejais, kai esame nustebę, susierzinę ar nekvaršiname sau dėl ko nors galvos. Anot N.Poškutės-Jukumienės, ši frazė daug kam yra ant liežuvio galo, ypač gyvenant sociume ir bandant suvokti aplinkui vykstančius procesus.

Praplėtus juvelyrikos suvokimo ribas, medžiagos, iš kurių pagamintas juvelyrikos kūrinys, tampa nebe tokios svarbios.

Menininkė teigia, kad jai socialiniai klausimai ir problemos nesvetimi. Savo kūryba ir veikla ji kelia klausimų apie problemas, su kuriomis susiduria miestas (tiek Klaipėda, kurioje gyvena menininkė, tiek Kaunas), kaip suvokiama aplinka, joje esantys elementai ir simbolika: "Sociumas yra labai aktyvus organizmas. Jis keičiasi, mutuoja. Ne veltui parodoje atsiranda perėjas žymintis ženklas. Taip pat ir vaizdo įraše yra ir Klaipėdos senamiesčio miesto "perlų" ir "deimantų", kurių nesinorėtų, kad būtų. Mes pradedame juos nebe taip paprastai vertinti, norime jiems priešintis, diskutuoti apie juos. Ar jie mums reikalingi, ar jie tikrai veikia taip, kaip mums norisi. Ar jie nepaseno, ar juos jau reikia keisti?"

Neringa Poškutė-Jukumienė: Vestuvinis žiedas. Kiek mes jį pastebime? Jeigu ilgai nešiojame, tai būna, kad net nebepastebime. Jis tampa kūno sudedamąja dalimi. / I. Mockutės-Pocienės nuotr.

Galerijos kuratorė taip pat prisipažįsta, kad planuojant parodą toks pavadinimas privertė nusišypsoti. Šias tris raides tikrai dažnai galima išgirsti meno ir kultūros lauke, ypač šiuolaikinio meno kontekste: "Manau, kad daugumai žmonių išsprūsta ši frazė, kai juos ištinka nepatogi, į nežinomybę vedanti būsena, o mene su tuo susiduriame gana dažnai. Tad kiekvienam lankytojui papuolus į neįprastą meno erdvę, kuri sukelia tokią jauseną, palinkėčiau neužsiblokuoti, o pamėginti pasinaudoti daugiau parodoje esančių nuorodų, paskaityti, kad ir patį tekstą, kuris dažnai paaiškina parodoje slypinčias reikšmes."

Paklausta, kokie gyvenimo sociume momentai jai sukelia WTF, N.Poškutė-Jukumienė juokiasi, kad tikriausiai įvairios emocijos ir nustebimas: "Dažniausiai kyla mintis: "Na, kas čia dabar? Ar tikrai čia taip?" Kartais tai gali būti tiesiog šmaikštus savęs jautimas gyvenime. Tu natūraliai žongliruoji tuo, ko nepastebi, bet tai transliuojasi."

Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad asmenį, galimai įvykdžiusį nusikalstamą veiką, užfiksavo parduotuvės vaizdo stebėjimo kameros.

Už tokią nusikalstamąją veiką gresia viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų.

Sostinės policija kreipiasi į visuomenę nustatant nuotraukose užfiksuoto asmens tapatybę – atpažinus asmenį, prašo informuoti Vilniaus policijos vyriausiąjį tyrėją Marianą Sobieskį, tel. nr. 8 610 76902 el. p. marian.sobieski@policija.lt arba paskambinti skubios pagalbos telefonu 112.

Gali turėti kiekvienas

Kalbėdami apie Daną Ribas, kai kurie žmonės jos istoriją tapatina su Pelenės – neturėdama nieko, moteris sukūrė deimantų imperiją. Žinoma, brangakmeniai iš dangaus nenukrito, o „Deimantų karalienės“ titulą moteris pelnė ne per mėnesį. Tam prireikė ne vienerių metų darbo, užsispyrimo ir begalinio noro pažinti.

Norime griauti stereotipus, kad deimantai kainuoja beprotiškus pinigus.

Šiandien D. Ribas – vienintelė Baltijos šalių atstovė, kuriai atsivėrė Izraelio deimantų biržos durys. Tai ypatingas įvertinimas gemologei ir didelis privalumas „The Factory Diamonds and Jewellery by Ribas“ deimantų namams. Brangakmeniai į juos patenka ne iš antrųjų rankų, bet tiesiai iš deimantų biržos. Toks kelias užtikrina patrauklias juvelyrinių dirbinių kainas, prieš kurias negali konkuruoti jokios iškabos su akcijų ženkleliais.

„Norime griauti stereotipus, kad deimantai kainuoja beprotiškus pinigus“, – bekalbant ant D. Ribas rankos sužibo akivaizdus to įrodymas – balto aukso apglėbtas, subtilus deimantas ant raudonos apyrankės. Nuo nelaimių ir blogų žvilgsnių saugantis, vos 55 eurus kainuojantis papuošalas – vienas populiariausių, o ant riešo jį sega ne tik moterys ar jaunos merginos, bet ir vyrai. Pastarieji mėgsta juodos spalvos juostelę, nevengia ir didesnių deimantų. Tiesa, brangakmenių dydis kelia ir juvelyrinio gaminio kainą. Visgi, jos nereikėtų baimintis. Papuošalai su brangakmeniais – ilgalaikė investicija, o kažkada, kai bus iškastas paskutinis deimantas – neįkainojama vertybė.

Dana Ribas/Justinos Lasauskaitės nuotr.

Nauji namai – Kaune

Kalbėdama apie „The Factory Diamonds and Jewellery by Ribas“, Izraelio deimantų biržos narė stengiasi nevartoti žodžio „parduotuvė“. Kur kas dažniau D. Ribas lūpose skamba žodis „namai“.

„Stengiuosi sukurti būtent tokią aplinką, nes man labai svarbu atgalinis ryšys ir grįžtantys žmonės“, – deimantų specialistė neslėpė, kad jos siekiamybė virsta realybe.

Klientai grįžta į „The Factory Diamonds and Jewellery by Ribas“, nes žino, kad čia ras ne tik kokybiškus juvelyrinius dirbinius, bet ir profesionalią pagalbą. Mylimosios žiedo dydžio nežinantis vyras gali būti ramus – deimantų namų merginos patars, kaip neprašauti su pasirinkimu. Svarstantys, kokie auskarai derės prie turimos apyrankės ar kaklo papuošalo taip pat gali pasikliauti „The Factory Diamonds and Jewellery by Rybas“ konsultančių patirtimi.

„Visas personalas – savo srities žinovės, tikros profesionalės“, – D. Ribas džiaugėsi subūrusi puikią komandą Vilniuje, kur Stiklių gatvėje esantys deimantų namai skaičiuoja penktus metus ir Kauno „Akropolyje“, kur vos prieš kelias dienas duris atvėrė jau antrieji „The Factory Diamonds and Jewellery by Ribas“ namai. Išlaikiusi jaukių, bet tuo pat metu prabangių namų stilistiką, D. Ribas kauniečius pasitiks su bene didžiausiu Baltijos šalyse juvelyrinių dirbinių asortimentu ir garsiąja Paryžiaus deimantų namų „Messika“ juvelyrika, pasaulyje diktuojančia papuošalų madas.

„Tai išskirtinė, šiuolaikiška ir dinamiška juvelyrika, skirta veržliam žmogui, kuris deimantus nori nešioti kasdien, o ne tik tam tikromis progomis. Džiugu, kad lietuviai jau atpažįsta „Messika“. Įsigiję vieną papuošalą prie jo derina kitą“, – mažiau žinančius apie šį vardą, „The Factory Diamonds and Jewellery by Ribas“ vadovė kvietė į naujuosius deimantų namus Kaune artimesnei pažinčiai.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Žino lietuvių skonį

Išskirtinė, šiuolaikiška ir dinamiška juvelyrika, skirta veržliam žmogui, kuris deimantus nori nešioti kasdien, o ne tik tam tikromis progomis.

D. Ribas įsitikinusi, kad užsukę į naujuosius deimantų namus Kaune sau tinkamus papuošalus ras ir moterys, ir vyrai. Pastarieji esą vis labiau džiugina drąsiais eksperimentais. Renkasi ne tik apsaugą nuo blogų žvilgsnių užtikrinančias apyrankes, bet ir deimantais puoštus auskarus, titano ar aukso žiedus. Moterys? Meilė deimantams joms dažniausiai užgimsta jau pirmojo pasimatymo metu. Žinoma, būna ir tokių, kurios savo ir brangakmenių santykį nori pasitikrinti, todėl į namus užsuka kelis kartus. Matuojasi, prašo patarimo ir daugiau informacijos. Paklausta, ką dažniausiai renkasi lietuvės moterys, D. Ribas nusišypso. Deimantų specialistė geriau nei bet kas kitas tai žino, todėl yra laiminga kaskart galėdama klientes nustebinti naujomis kolekcijomis ir išskirtiniais juvelyriniais dirbiniais.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Pati esu lietuvė, todėl žinau, kas patinka ir ko reikia lietuvėms moterims. Papuošalai turi būti santūrūs, elegantiški, derantys prie daug ko, ilgai tarnaujantys, – D. Ribas užtikrino, kad visus šiuos kriterijus atitinka „The Factory Diamonds and Jewellery by Ribas“ juvelyriniai dirbiniai puikiai tinkantys ir prie džinsų su marškiniais, ir prie lengvai plevėsuojančios vasarinės suknelės, ir prie klasikinio kostiumėlio. – Deimantai yra puikus pasirinkimas dovanai ir sau, nes jie neišeis iš mados, kaip ir maža, juoda suknelė. Be to, deimantai turi ypatingą liekamąją vertę ir gali būti šeimos vertybe, perduodama iš kartos į kartą.“