Renginį, bendradarbiaujant su Kauno rajono savivaldybe, organizavo VU Kauno fakultetas. Į konferenciją atvyko būrys akademinės bendruomenės atstovų, profesoriaus mokiniai, šeimos nariai.

Profesorė Danguolė Mikulėnienė pabrėžė, kad A. Ružė parengė darbui daug lietuvių kalbos ir literatūros pedagogų, nutiesė ne vieno absolvento kelią į žurnalistikos ir redakcijų erdves. Buvę jo studentai tęsia lietuvių kalbos tyrinėjimo tradicijas, puoselėja gimtąją kalbą. A. Ružė išleido „Lietuvių kalbos morfologiją“, drauge su kitais parengė „Akademinės lietuvių kalbos gramatikos“ 3 tomą, yra vienas iš „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ autorių.

Kauno rajone gyvena Vilniaus universiteto Kauno fakulteto profesorės Danguolė Satkauskaitė, Loreta Ulvydienė, Gabija Bankauskaitė, Saulė Juzelėnienė, docentės Jurgita Kerevičienė, Laura Nedzviegienė, Eglė Alosevičienė, Inga Stepukonienė, Egidija Kiškina, lektorės Jurgita Astrauskienė, Alina Kuzmickienė, Lina Fedorčenkienė, Giedrė Dubauskienė.

Dar XX a. pradžioje (1902 m.) Garliavoje gimė garsi filologė ir tautosakos tyrinėtoja Margarita Vymerytė. Mokslininkė tapo viena iš „Lietuvių tautosakos rinktinės“ rengėjų, parašė straipsnių apie kalbą ir tautosaką.

Užuojautą dėl mokslininko mirties pareiškė prezidentas Gitanas Nausėda, laikinasis švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius.

„Lietuva neteko brangaus ir ištikimo bičiulio, visą gyvenimą paskyrusio lyginamosios kalbotyros, Lietuvos ir Europos kultūros istorijos tyrimams, susiejusio Italiją ir Lietuvą svarbiais mokslo, literatūros ir draugystės ryšiais, skleidusio žinias apie Lietuvą, jos kalbą ir istoriją visame pasaulyje. Man asmeniškai trūks naujų profesoriaus G. Michelini lituanistinių darbų“, – rašoma šalies vadovo užuojautoje.

A. Monkevičius sako, kad mokslininko mirtis yra didelė netektis pasaulio baltistų bendruomenei ir lietuvių kultūrai.

„Profesorius Gvidas Mikelinis atliko reikšmingą vaidmenį lituanistikoje tyrinėjant Mažosios Lietuvos raštiją ir baltistikoje tiriant prūsų ir baltų kalbų istoriją. Jis taip pat buvo lietuvių kultūros ir literatūros ambasadorius Italijoje – savo vertimais ir straipsniais pristatė italams lietuvių literatūrą, istoriją, kultūrą, dalyvavo ne tik Italijos, bet ir Lietuvos moksliniame ir kultūriniame gyvenime“, – sakė A. Monkevičius.

Italų kalbininkas, baltistas, indoeuropeistas, vertėjas profesorius Guido Michelinis daktaro disertaciją ir habilitacinį darbą apsigynęs Vilniaus universitete, daugiausia tyrė ir publikavo Mažosios Lietuvos lietuvių kalbos senuosius paminklus – Simono Vaišnoro, Martyno Mažvydo, Jono Bretkūno ir kt. tekstus, analizavo Mažosios Lietuvos giesmynus – lietuviškų tekstų ir jų melodijų šaltinius.

Mokslininkas taip pat tyrė prūsų kalbos ir baltų kalbų istorijos problemas, į italų kalbą vertė grožinius lietuvių literatūros kūrinius, spaudoje skelbė straipsnius apie Lietuvos istoriją, lietuvių ir italų kultūrų ryšius.

G. Michelinis buvo Lietuvos mokslo akademijos užsienio narys, už nuopelnus apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, Kultūros ministerijos medaliu.

A. Piročkinas gimė 1931 metų vasario 25 dieną Pašventyje, Jurbarko rajone. 1949 metais jis baigė Šilutės gimnaziją, 1955 metais – Vilniaus universitetą, dirbo mokytoju, 1963–1991 metais buvo VU Lietuvių kalbos katedros dėstytojas, docentas, 1991–1993 metais – Lituanistinių studijų katedros profesorius.

Profesorius tyrinėjo žymių Lietuvos kalbininkų, istorikų ir rašytojų gyvenimą ir kūrybą, parengė habilitacinį darbą „Jono Jablonskio darbų reikšmė bendrinės kalbos raidai“. 1991 metais A. Piročkinas sudarė knygą „J. Jablonskis. Straipsniai ir laiškai“, rašė straipsnius jo 140-ųjų gimimo metinių proga, nagrinėjo J. Jablonskio ir Vaižganto sąsajas.

Kalbininkas skaitė paskaitas apie Adomą Mickevičių, 1995 metais parašė monografiją „Devyni Adomo Mickevičiaus metai“, išleistą ir Lenkijoje, joje nagrinėjo poeto ryšius su Lietuva, garsino Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos, Kristijono Donelaičio, Jono Basanavičiaus vardus ir darbus.

Kalbos kultūros temomis jis yra parašęs knygas „Administracinės kalbos kultūra“, „Jaunajam lituanistui: Mokslinio darbo metodikos darbo pradmenys“, lietuvių kalbos vadovėlį kitataučiams „Mokomės lietuvių kalbos: Aukštesnio kurso vadovėlis“, sudarė ir redagavo knygą „Jurbarkas: Istorijos puslapiai“.

1971–1972 metais A. Piročkinas stažavosi Čekijoje, 1973 metais išleido čekų kalbos vadovėlį, paskelbė Čekijos archyvuose rastos lituanistinės medžiagos, išvertė čekų ir kitų tautų rašytojų kūrinius, recenzavo Lietuvių literatūros enciklopediją.

Jis yra paskelbęs publicistinių straipsnių įvairiais Lietuvos istorijos, kultūros, literatūros, politikos klausimais.

Mokslininko straipsnius nuolat spausdino „Literatūra ir menas“, „Gimtasis žodis“, „Voruta“, kiti žurnalai bei laikraščiai.

Atsisveikinimas su profesoriumi A. Piročkinu vyks ketvirtadienį Vilniaus laidotuvių rūmuose Olandų gatvėje nuo 16 valandos.

Prezidento užuojauta

Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė nuoširdžią užuojautą dėl profesoriaus mirties.

Pasak prezidento, Lietuva neteko iškilios humanitarinio pasaulio asmenybės – žinomo filologo, lietuvių kalbos ir jos istorijos bei kultūros tyrinėtojo, vertėjo, leidėjo, lituanistikos puoselėtojo ir aktualintojo. Profesoriaus A. Piročkino dėka geriau pažįstame Jono Jablonskio, Adomo Mickevičiaus ir kitų Lietuvos kultūros asmenybių gyvenimus, darbus ir kūrybą. Profesorius atidavė duoklę ir gimtajam savo kraštui, su didele meile aprašęs Jurbarką ir jo apylinkes išleistose kronikose.

Sunkią valandą prezidentas palinkėjo stiprybės profesoriaus A. Piročkino šeimai, draugams, mokslo bendruomenei ir visiems, kam teko pažinoti šią neeilinę asmenybę.

A.Salys organizavo tarmių tyrimus bei parengė jų metodiką, o 1933 m. tęstiniame leidinyje "Archivum Philologicum" pirmą kartą paskelbė tarmių žemėlapį. Jis pirmasis Lietuvoje pradėjo eksperimentinės fonetikos tyrimus ir 1930 m. VDU įkūrė fonetikos laboratoriją, taip pat organizavo asmenvardžių ir vietovardžių rinkimą bei paskelbė šios srities darbų, prisidėjo prie 1939 m. atgauto Vilniaus krašto vietovardžių ir pavardžių atlietuvinimo. Parašė straipsnių lietuvių kalbos kultūros, terminologijos temomis bei buvo Valstybės Tarybos patarėju terminologijos klausimais. Kai kurie jo pasiūlyti žodžiai, pavyzdžiui, bendrinė kalba, požiūris, rankinukas, senatis, staigmena, vartojami ir šiandien. Aktyviai dirbo ir rašybos komisijoje bei su Pranu Skardžiumi paskelbė šios komisijos parengtą rašybos reformos projektą "Lietuvių kalbos rašybos pagrindai" (Kaunas, 1935 m.). Įgyvendinant šią reformą bei keliant lietuvių kalbos kultūrą svarbus vaidmuo teko 1933 m. įsteigtam žurnalui "Gimtoji kalba". Tarp jo steigėjų ir redaktorių, Sofijos Čiurlionienės kalbos šeštadienių dalyvių, buvo ir A.Salys. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenės autorinktinėje Šančiuose A.Salys parengė ir atrodytų tolimą nuo kalbos darbų knygą. Iš vokiškų ir rusiškų knygų išverstus tekstus jis sudėjo į knygą "Automobilio ekonomija: pastabos teorijai ir praktikai" (Kaunas, 1932 m.). Su šia knyga A.Saliui teko padirbėti ir kaip kalbininkui, kuriant automobilizmo terminologiją, kurios iki tol nebuvo.

Iš paskutinio pokalbio su A.Saliu apie jo naujadarus (Pokalbis su prof. Antanu Saliu / [kalbėjosi Kostas Ostrauskas] // Aidai.-1974, Nr. 2, p. 76.).

Posėdžiaujant man tas "užsisenėjimas" nepatiko ir pasiūliau tą "davnastį" vadinti "senatim" – "senatis".

– Esate žinomas kaip tikrai geras naujadarų kūrėjas. Paprastai galvojama, kad žodis yra gimęs maždaug Adomo ir Ievos laikais. O iš tikrųjų nemaža žodžių kažkieno neseniai sukurta. Jūs, profesoriau, kaip tik esate sukūręs daug gerų ir prigijusių naujadarų. Būtų įdomu apie tai išgirsti.

– Taip, man teko prie to prisidėti. Nesigirdamas galėčiau pasakyti, kad šiuo atžvilgiu, kurti naujadarus man kartais sekasi. Pvz., Valstybės Taryboje reikėjo žodžio nusakyti sąvokai, kuri rusiškai yra vadinama "davnost". Sakydavo "užsisenėjimas". Posėdžiaujant man tas "užsisenėjimas" nepatiko ir pasiūliau tą "davnastį" vadinti "senatimi" – "senatis". Žodis prigijo, įstatymuos buvo įtrauktas, o dabar jis yra įdėtas ir į vienatomį Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, kuris buvo išleistas Vilniuje. [...]

– Šiandien turbūt jokia moteris neišsiverčia be "rankinuko". Ar anksčiau toks žodis tikrai buvo?

– "Rankinuko" istorija irgi labai keista. Atsimenu, kartą parvažiavau į namus ir parsivežiau nedidelį lagaminiuką viena ranka. Mama pamatė, žiūri: "Ale, gražų rankinuką parsivežei, labai patogus." S.Čiurlionienės šeštadieniuos ateina Kamantauskas ir sako: "Kaipgi lietuviškai "ridikiulį" vadinsime?" Sakau: "Vyrai, imkime ir pritaikykime tą "rankinuką", kurį aš girdėjau iš savo motinos." Taip Kamantauskas šitą terminą įtraukė į savo knygelę "Kalbėkim lietuviškai". Jis prigijo ir atrodo, kad jis yra nuo amžių. Ne aš jį sukūriau, bet mano motina. Mes pakeitėme reikšmę. [...]

Kalbininko Prano Skardžiaus (1899 03 26 Subačiuje – 1975 12 18 Hot Springse. Arkanzaso valst., JAV) pagrindinės tyrinėjimo kryptys buvo leksikologija, žodžių daryba, kalbos kultūra.

Universitete užsimezgė jo draugiški santykiai su J.Jablonskiu, buvo jo sekretoriumi, dar buvo vadinamas "antruoju Jablonskiu", t.y. jo įpėdiniu. Po Kazio Būgos mirties, trumpam sustojus kalbotyrinėms studijoms Lietuvos universitete, tęsė mokslus Leipcigo universitete, kur 1925–1929 m. studijavo baltistiką, slavistiką ir lyginamąją kalbotyrą. Švietimo ministerijos stipendiją studijuoti Leipcigo universitete jam ir Antanui Saliui išrūpino Jonas Jablonskis, parašęs rekomendacinį laišką Švietimo ministrui Kazimierui Jokantui. 1929 m. Leipcigo universitete apsigynė filosofijos daktaro disertaciją tema "Slavų skoliniai senojoje lietuvių kalboje". 1933 m. parašė habilitacinį darbą "Daukšos akcentologija", kuris kaip knyga išleistas 1935 m. 1936 m. pasirodė jo darbas "Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas". Tai buvo reikšmingiausi jo darbai lietuvių bendrinės kalbos kilmei ir raidai tyrinėti. Prisidėjo prie akademinio "Lietuvių kalbos žodyno" rengimo. Siekė būti šio žodyno redaktoriumi, bet, pasak kalbininko Aldono Pupkio, dėl Prezidento Antano Smetonos ir P.Skardžių globojusio Vinco Krėvės-Mickevičiaus priešpriešos, "Lietuvių kalbos žodyno redaktoriumi" paskirtas J.Balčikonis. (Pranas Skardžius ir didysis lietuvių kalbos žodynas / Aldonas Pupkis // Acta Linquistica Lithuanica.–Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2012, t. 47, p. 101–129).

Kalbininkas Petras Jonikas, išskyręs tris svarbiausias P.Skardžiaus mokslinio darbo sritis, apie vieną jų rašė: "Trečia Pr.Skardžiaus mokslinio darbo sritis – slaviškieji mūsų kalbos skoliniai. Šių skolinių lietuvių kalboje yra gausiau negu skolinių iš kitų kalbų, ir ne vienu požiūriu buvo svarbu imtis jų tyrinėjimo, ypač kad to dalyko nuodugnaus, patenkinamo nagrinėjimo nebuvo. (...) Todėl Pr.Skardžius savo disertaciniam darbui pasirinko mūsų kalbos slaviškųjų skolinių sritį, ją susiaurindamas senoviniais (XVI–XVII a.) lietuviškaisiais raštais (Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen – Tauta ir žodis VII, 1931 ir atskirai). Jis čia pateikė gudiškųjų ir lenkiškųjų (retkarčiais ir kitų slavų kalbų) lietuvių kalbos skolinių žodyną, duodamas atskirų skolinių reikšmės apibrėžimus, jiems pavaizduoti pateikdamas po vieną antrą sakinį bei žodžių grupę iš senųjų mūsų tekstų ir slaviškąją skolinio formą. Taip pat nurodomi ir svarbesnieji skolinių perdirbiniai lietuvių kalboj." (Ties plačiu lituanistikos baru: prof. Pr. Skardžiaus 70 metų amžiaus sukaktuvėse / Petras Jonikas // Aidai.–1969, kov. (Nr. 3), p. 108).

Tai LRT.lt portalui patvirtino velionio sūnus Vytautas Zinkevičius. Su velioniu galima atsisveikinti ketvirtadienį nuo 11 val. iki 21 val. Šv. Jonų bažnyčioje. Penktadienį 10 val. ryte už Z. Zinkevičių bus aukojamos mišios, laidotuvės – 12 val.

V. Zinkevičiaus teigimu, 93-ejų metų tėvo sveikata susilpnėjo pastarosiomis savaitėmis. Akademikas mirė ligoninėje, apsuptas šeimos.

Profesorius buvo Lietuvių kalbos draugijos, tarptautinių periodinių leidinių „Baltistika“ ir „Lituanistika“ redakcinių kolegijų narys.

Lietuvos ir užsienio spaudoje akademikas paskelbė daug straipsnių įvairiais lietuvių kalbos istorijos, dialektologijos, lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijos klausimais, recenzavo daugybę lingvistikos veikalų. Ištyrė ir paskelbė vadinamąjį jotvingių kalbos žodynėlį „Pagonių šnektos iš Narevo“. Z. Zinkevičius yra paskelbęs apie 50 knygų, tarp kurių ir šešių tomų „Lietuvių kalbos istorija“ (1984–1994).

Už nuopelnus Lietuvai 1995 metais Z. Zinkevičius buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu. Vytauto Didžiojo universiteto profesoriui 1994 metais suteikė Garbės daktaro regalijas. Be VDU Garbės daktaro jam suteiktas ir Latvijos universiteto Garbės daktaro, tarptautinės Herderio premijos bei Mokslo pažangos premijos laureato vardas.

Profesorius gimė Ukmergės rajone. Savo akademinę karjerą 1946 metais pradėjęs Z. Zinkevičius 1973–1988 metais buvo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedros, o 1988–1991 metais – Baltų filologijos katedros vedėjas. Po nepriklausomybės atgavimo ėmė dėstyti ir VDU.

Jis 1995–1996 metais buvo Lietuvių kalbos instituto direktorius, Gedimino Vagnoriaus vyriausybėje Z. Zinkevičius užėmė švietimo ir mokslo ministro pareigas, o 1998 metais buvo valstybės konsultantu švietimo ir mokslo klausimais.

90-ojo jubiliejaus proga Vilniaus universitetas pagerbdamas profesorių laikraštyje „Universitetas Vilensis“ apžvelgė jo nuveiktus darbus akademinėje srityje.

Tikriausiai seniausias Kinijos disidentas Zhou mirė savo namuose šalies sostinėje kitą dieną po savo 111-liktojo gimtadienio, pranešė valstybinė žiniasklaida.

„Jis išgyveno daug laikotarpių ir padėjo šviesti paprastus žmones“, – pranešė dienraštis „People's Daily“, komunistų partijos ruporas.

Zhou plačiausiai žinomas kaip žmogus, išradęs „pinyin" – kinų kalbos simbolių rašymo romėniškais rašmenimis būdą, pristatytą praėjusio amžiaus 5-ajame dešimtmetyje ir dabar naudojamą šimtų milijonų besimokančių šią kalbą Kinijoje ir užsienyje.

1906 m. aristokratų šeimoje gimęs Zhou išgyveno paskutiniuosius Čingų dinastijos metus ir ją nuvertusią revoliuciją.

Sutikęs Albertą Einsteiną

Įsidarbinęs Kinijos banke Volstryte, jis išvengė Kinijos pilietinio karo tarp komunistų ir nacionalistų, o lankydamas draugus Prinstono universitete, buvo dukart sutikęs Albertą Einsteiną (Albertą Einšteiną).

Tačiau po komunistų pergalės 1949 metais Zhou Youguangas grįžo namo dėstyti ekonomikos ir tapo artimu antrojo pagal rangą partijos pareigūno Zhou Enlai (Džou Enlajaus) sąjungininku.

Mao Zedongo (Mao Dzeduno) komunistai jį traukė todėl, kad „tuo metu jie reklamavosi kaip demokratai“, 2012 m. išleistoje biografijoje rašė jis.

Zhou Youguangas, lingvistas mėgėjas, pramokęs esperanto kalbos, 1955 metais buvo paskirtas komiteto, kuriam buvo pavesta didinti raštingumą vykdant kinų kalbos reformą, vienu iš pirmininkų.

Pagal tuometinėje Sovietų Sąjungoje sukurtą sistemą jis pasiūlė savąją, kurioje tonai nurodomi lotyniškais rašmenimis ir ženklais.

Toji sistema, kurios pavadinimas „pinyin“ reiškia „garsų sudėjimą“, yra naudojama mokyklose visoje Kinijoje ir prisidėjo prie raštingumo gerinimo šalyje nuo maždaug 20 proc. 6-ajame dešimtmetyje iki daugiau kaip 90 proc. šiandien.

Pastaraisiais dešimtmečiais „pinyin “ tapo svarbiu įrankiu kinų hieroglifams kompiuteryje kurti.

Tačiau Zhou Youguango nuopelnai neapsaugojo jo nuo 1966-aisiais prasidėjusios ir dešimtmetį trukusios Mao Zedongo kultūrinės revoliucijos chaoso, kai intelektualai buvo persekiojami.

Zhou Youguangas, tada jau ėjęs septintą dešimtį metų, buvo daugiau kaip dvejiems metams išsiųstas į darbo stovyklą atokiame Ningsia regione, atskirai nuo žmonos ir sūnaus.

„Pažanga demokratijos link“

Du dešimtmečius nuo 1960 iki 1980 metų jis pavadino nuėjusiais „veltui“. „Atvirai kalbant neturiu nieko gera pasakyti apie Mao Zedongą“, – pridūrė jis.

Geriau jis vertino Mao Zedongo politinį įpėdinį Deng Xiaopingą (Deng Siaopingą), kuris pradėjo rinkos stiliaus reformas, padėjusias paversti Kiniją antrąja pagal dydį pasaulio ekonomika.

Tačiau nuo to laiko, kai būdamas 85-erių išėjo į pensiją, Zhou Youguangas parašė dešimtis knygų, kuriose teigia, kad Deng Xiaopingo reformų be politinių permainų nepakanka.

„Kad kinai taptų turtingi – ne tai svarbiausia, – sakė jis. – Žmogaus pažanga galiausiai yra pažanga demokratijos link“.

„Po 30-ies metų tebesitęsiančios ekonomikos reformos Kinijai vis dar reikia pasirinkti kelią demokratijos link, – 2015 m. interviu naujienų agentūrai AFP sakė jis. – Tai vienintelis kelias. Visuomet tuo tikėjau“.

Kalbos kultūros ir istorijos laidos „Lietuva mūsų lūpose“ vedėjas drąsiai teigia, kad lietuvių kalba šiandien klesti kaip niekada iki šiol, ir nesupranta, kodėl noras saugoti ją kaip muziejaus vertybę užgožia norą puoselėti gyvą kalbą. „Jei kalbos vartotojai kuria žodžius, žaidžia mūsų gimtąja kalba, taip ją išlaikydami gyvą, vadinasi, kalbos gyvenimas yra geras. Reikėtų tuo džiaugtis, bet ne – pasibarstykime galvą pelenais ir užsakykime Mišias“, – stebisi Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas docentas.

Prasidėjus 2017-iesiems, Lietuvių kalbos kultūros metams, „TV dienos“ skaitytojams – pokalbis su A. Smetona apie lietuvių kalbos išskirtinumą, iššūkius ir pokštus.

– Prieš laidos startą užsiminėte, kad propaguosite mandagų chuliganizmą. Kas tai?

– Turėjome galvoje nedideles provokacijas. Mūsų tautos požiūris į kai kurias vertybes, kalbą yra pernelyg rimtas. Žmonės labai liūdi išgirdę apie kokias nors problemas, pergalės proga yra labiau linkę ne džiaugtis, o Mišias užsakyti. O net iš tokių gerbtinų dalykų kaip kalba galima ir pasišaipyti, ir pasijuokti, galiausiai – tiesiog suprasti, kad tai yra mūsų kasdienio gyvenimo įrankis. Bandome švelniai provokuoti ir manau, kad mums tai pavyksta.

– Kokius tikslus užsibrėžiate su laidos komanda?

Kaip nenaudojame spragilo vietoj kombaino, kaip nedėvime vyžų vietoj sportbačių, taip ir su kalba turime elgtis – kaip su šiuolaikiniu įrankiu, o ne senovės liekana.

– Komanda kartais būna kaip gulbė, lydeka ir vėžys – patraukiame į skirtingas puses, bet svarbiausia – žinome, ko siekiame kartu. O tikslai yra keli. Pirmas – kalbėti apie kalbą, apie tai, kas aktualu. Tai, kas buvo su mūsų kalba pirmojoje lietuviškoje biblijoje ar Sirvydo žodyne, prie caro Rusijos ar sovietų laikais, šiandien nėra labai įdomu. Tai, kas nutinka lietuvių kalbos tarmėms, irgi nelabai svarbu. Norime kalbėti apie tai, kokia yra bendrinė lietuvių kalba ir kas jai svarbu. Antras – pažvelgti į jos vaidmenį visų kitų atmainų kontekste. Bendrinė kalba šiandien užima visų jų vietą, o tarmės pasmerktos išnykti. Trečias – dėmesys dabartinės kalbos standartizavimui, įstatymams, kalbos politikai. Norime atkreipti dėmesį į tai, kad 1995 m. sukurtas Valstybinės kalbos įstatymas nebeveikia. Jis yra deklaratyvus, tuščiai skambantis ir tai kažkodėl daug kam patinka, net kalbos gynėjams labai patogu. Įstatymo redakcija paruošta ir Seime pateikta jau trys kadencijos, bet niekas nejuda. Ketvirtas – požiūris į kalbos praeitį, apie kuriuos supratimas yra iškreiptas, todėl apie tai reikėtų kalbėti, pvz., mūsų kalbos santykis su kitomis Lietuvos kalbomis: lenkų, rusų, žydų. Juolab dabar, kai lietuvių kalba tampa viena iš oficialių ES kalbų, svarbus jos gyvenimas tokiomis sąlygomis. Ir apskritai kalbos ir (multi)kultūros santykis tiek dabar, tiek praeityje – visa tai apipinta legendomis, mitais, nežinojimu.

Visa tai yra provokatyvu, nes apie kalbą įprasta kalbėti ašarojant: kokia ji puiki, nepakartojama, sena, ir tokia sena, kad dar visas pasaulis nemokėjo kalbėti, o lietuviai jau kalbėjo. Tai  tikra kvailystė, kurią griauti ir yra mūsų tikslas.

– Jūs vis raminate, kad lietuvių kalbos padėtis niekad nebuvo tokia gera, kad mūsų kalba toli gražu nenyksta. Kodėl tuomet tautiečiams atrodo kitaip?

– Kalbėdami apie nykimą turime atskirti du klausimus: lietuvių kalbos ir lietuvių tautos. Apskritai, kai kalbame apie kultūrą, tapatybę, klausimas yra tas, kur riba ir kaip atskirti sudedamąsias dalis. Liaudies dainos, tarmės, bendrinė kalba, papročiai – visa tai susipina į neatskiriamą kamuolį. Todėl, kai kalbame apie kažkieno nykimą, turime užduoti sau klausimą – kalbame apie kamuolį ar kažkurį jo elementą. Taip, tautos gyvenimas yra sudėtingas, matyti emigracijos problemos. Esu kalbėjęs apie tai: mes – ne žydai, mes nutaustame (arba prisitaikome – čia kaip kam patogiau) svetimame krašte. Taigi galėtume kalbėti apie tautos nykimą, o tautos ir kalbos nykimas – visiškai skirtingi dalykai. Juk turime toje pačioje Europoje pavyzdžių – tauta yra, o kalba išnykusi, arba atvirkščiai – kalba gyvuoja, o tautos jau nebėra. Žodžiu, tai gali ir nekoreliuoti. Todėl ir sakau, jei kalbame apie lietuvių kalbą kaip tokią – nei ji nyksta, nei rengiasi nykti. Viskas tik geryn ir geryn.

– Bent naujadarų kuo toliau – tuo daugiau...

– Ir tai rodo kalbos gyvybingumą ir jos neprilygstamą raidą. Tuo reikia tik džiaugtis. Jei naujadarų nebūtų, tada ir galėtume sakyti, kad kalba – ant išnykimo ribos. Kalba yra gyva tada, kai ją kuria patys žmonės, o ne gaujelė kalbininkų ar specialių tautos ir kalbos mylėtojų.

– Gal tie naujažodžiai ir laikomi kalbos naikinimu?

– Įsivaizduokime klumpes ar vyžas. Labai geras apavas, puikus išradimas. Puiku parodyti jaunimui, kaip kažkada buvo, bet tik paskutinis kvailys pasiūlytų iš jaunuolių atimti kedus ir persiauti  klumpėmis. Taip ir su mūsų kalba. Jei ji moderni, ta, kuria kalba šių dienų filosofai, mokslininkai, politikai, tai negi pradėsime garbinti Vaižganto, Sirvydo ir kitų kalbą? Kaip nenaudojame spragilo vietoj kombaino, kaip nedėvime vyžų vietoj sportbačių, taip ir su kalba turime elgtis – kaip su šiuolaikiniu įrankiu, o ne senovės liekana.

Œ– Užsiminėte, kad tarmės pasmerktos išnykti? Kodėl?

Kalba yra gyva tada, kai ją kuria patys žmonės, o ne gaujelė kalbininkų ar specialių tautos ir kalbos mylėtojų.

– Viskas labai paprasta. Bent kiek suvokiant kalbų raidos dėsningumus, aišku, kad čekų, lenkų, slovėnų, prancūzų, vokiečių, rusų ir kitų kalbų raidų bendrieji dėsningumai yra lygiai tokie patys kaip lietuvių kalbos. Apibendrindami tai ir matome: iš pradžių tauta gyveno susiskaldžiusi į gentis, iš jų atsiranda vienas kitas šviesuolis, kuris pradeda rašyti knygas ir pamato, kad rašyti viena tarme yra blogis, nes kitos tarmės nesupras, todėl ieško kažko bendro. Tuomet ir pradedamas kurti bendras, visiems suprantamas raštas. Atsiranda inteligentija, kuri ta bendrine kalba mokosi, atsiranda masės, kurios mokosi to mokyklose. Elementarus dalykas – keliomis kalbomis kalbėti nepatogu. Įsivaizduokite žemaitį, besimokiusį Vilniuje, vedusį dzūkę, apsigyvenusį Aukštaitijoje, ten susilaukusį vaikų ir persikėlusį į Marijampolę. Tai kokia kalba kalbės jo vaikai? Kvailystė manyti, kad pavyks tarmes išsaugoti. Aiškiai matyti, kad tarminį kalbėjimą keičia bendratautis. Šiuos procesus pastiprina mokykla, spauda, teatras ir kt., kur ir išstumiamas tarminis kalbėjimas. Kartais močiutės labai nusivilia, kai pasakau, kad jų tarmės išnyks, – joms atrodo, kad ir pačios išnyks. Bet ne – jos, kaip kalbėjo savo tarme, taip ir numirs ja kalbėdamos. Tik tegu pasižiūri į savo anūkėlius – ar jie taip pat kalba? Geriausiu atveju jie perjungia kodą ir pasikalba su močiute, o tarpusavyje kalba jau mišiniu. Klausimas tik toks – ar mes kultūringa, civilizuota tauta, ar jau priaugome iki to, kad turėtume vieną nacionalinę kalbą? Jei priaugome, aišku, kad tarmės pasmerktos. Žinoma, etnografiniai reiškiniai, tautosaka, tradicijų, papročių gaivinimas yra, bet teatralizuoto lygio. Su šiandienos gyvenimu tai neturi nieko bendra.

Ir dar, kreipiuosi į kolegas filologus, propoguojančius tarminį kalbėjimą. Paimkite vieną kartą ir atsiverskite senuosius amžinatilsį Alekso Girdenio dialektologijos konspektus ir paskaitykite tą skyrelį, kuriame pasakojama apie tarmių radimosi priežastis. Pagrindinės – izoliacija, atskirtis, sėslumas, gamtinės ir administracinės kliūtys, svetimų kalbų nemokėjimas, tautos vienijančių veiksnių nebuvimas – mokyklos, spaudos, valstybės valdymo... Pridėkite ranką prie širdies ir nuoširdžiai pasakykite, ar šiandien yra bent viena sąlyga kalbos susiskaidymui rastis? Taigi. Ir nustokite pagaliau painioti paprasčiausią politikavimą su objektyvia realybe.

– Ar jūs pats kalbate tarmiškai?

– Kai kas sako, kad esu suvalkietis, bet labai apsirinka – esu iš Ukmergės. Tarmiškai nebekalbu. Mano motina buvo žemaitė, tėvas – aukštaitis, o aš augau Sibire ir kalbėti pradėjau rusiškai. Tai kaip kokią nors tarmę išlaikyti? Nors yra išimčių – profesorius Girdenis savo vaikus išmokė kalbėti žemaitiškai Vilniaus mieste.

– Ar keikiatės lietuviškai?

– Mandagus žmogus iš viso nesikeikia, o aš stengiuosi būti mandagus. Sunku pasakyti, kas yra lietuviškas keiksmas – tabuizuoti žodžiai nuolatos kinta. Bažnyčios įtaka, kad turime „velnią“, kuris iš tiesų yra dievas Velinas, vėlė, turime žalčius, rupūžes, kurie vieniems – keiksmažodžiai, kitiems – šventi gyvūnėliai. Svetimus keiksmažodžius, pradedant f… ir baigiant na…, žinau, bet nesiruošiu jų vartoti ir niekam nerekomenduoju to daryti.

– Kartkartėmis renkami gražiausi lietuviški žodžiai. Kokius nominuotumėte jūs?

– Kaip gydytojui nėra negražių ligų, taip kalbininkui nėra negražių žodžių. Man gražūs ir reikalingi visi, kuriuos vartoju ir galiu perteikti reikalingą informaciją.

– Kokius žodžius esate sukūręs?

– Paprastai iš vieno siūlymo žodis neprigyja. Apie savo nuopelnus sudėtinga kalbėti, nes tai yra ilgas procesas, trunkantis ne vieną dešimtmetį, todėl sunku pasakyti, ar tu jį pirmas pasiūlei. Nors pats prigydymo procesas irgi labai svarbus. Prieš kokius 25-erius metus buvo vartojama tik žodis „kariesas“, ir kiek aš įdėjau pastangų įtikinti vieną reklamos firmą dantų pastos reklamoje vietoj jo vartoti „ėduonis“. Ir viskas – žodis pasirodė, prigijo ir sėkmingai vartojamas. Kiek žmogus pats vienas gali išpopuliarinti žodžių? Turbūt nedaug ir tik savoje aplinkoje. Mano ir kolegų situacija yra dėkingesnė: mano tikslas – ne išmokyti kokį nors žodį, o paveikti studentus. Jų per mano rankas pereina apie pusantro šimto per metus, jiems išaiškinu, ką daryti ir ko ne, taip ir pasklinda po Lietuvą. Rašau vadovėlius mokiniams, ir juose sudėtos tiesos pasklinda per tuos, kurie to mokosi. Taigi mano, kaip kalbininko, didžiausia įtaka ir yra per tai, o ne konkrečiais žodeliais.

– Kad lietuvių kalbos skyryba tapo liberalesnė, daugeliui – tik džiaugsmas. Dar daugiau jo būtų, jei ir kirčiavimo taisyklės būtų lankstesnės. Ar toks probrėkšmis matyti?

Jei paskaitytumėte oficialų lietuvių kalbos skyrybos taisyklių sąvadą, rastumėte per 300 paragrafų. Koks sveikas, normalus žmogus gali juos visus išmokti?

– Neteisinga kalbėti apie liberalizavimą – tradiciniai, nusistovėję dalykai nėra griaunami ir yra nesugriaunami. O kai kalbame apie rašytinę kalbos atmainą, natūralu, kad kyla rašybos, skyrybos standartų klausimas. Ir tai randasi iš paprasto dalyko – užrašytos taisyklės visada yra stabilesnės už natūralią, gyvą kalbą, kuri nuolatos kinta. Todėl nuolatos randasi neatitikimų tarp to, kas iš tiesų yra kalboje ir kas parašyta, pvz.: night, peugeot – visi puikiai matome, kad raštas smarkiai sustabarėjo, o gyvoji kalba nukeliavo į priekį. Taigi, esama kalbų, kur jau nieko nebepakeisi (čia paminėti anglų ir prancūzų pavyzdžiai), o yra kalbų, kurios palyginti jaunos, todėl užleisti didžiulius skirtumus tarp to, ką rašome ir ką kalbame, vargu ar verta. Šių procesų priežiūros įstaiga yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK). Kai kas dabar aiškina, kad VLKK prieš penkiolika metų pritarė kalbos liberalizavimui. Nė velnio. Jokių liberalizavimo taisyklių nebuvo. Paprasčiausiai buvo prisimintas sveikas protas.

Jei paskaitytumėte oficialų lietuvių kalbos skyrybos taisyklių sąvadą, rastumėte per 300 paragrafų. Koks sveikas, normalus žmogus gali juos visus išmokti? Su tokiu taisyklių rinkiniu mes pasmerkiame tautą bemokslystei. Todėl komisija ir nutarė ne liberalizuoti, ne pakeisti, o paprasčiausiai atskirti keliolika privalomų taisyklių, nuo visų kitų fakultatyvių. Tai yra ne liberalizavimas, o suvedimas su sveiku protu. Mokytis 300 taisyklių gali tik kvailys arba kalikas, o keliasdešimt galime ir išmokti. Tas pats ir su rašyba. Kai kurios nusistovėjusios taisyklės yra nesąmonė. Pavyzdžiui, aš ir dabar nepasakyčiau – Viduramžiai, Antika ir Renesansas ar viduramžiai, antika ir renesansas. Reiktų įvesti tvarką. Arba dvižodžiai pavadinimai – dalies jų antras žodis rašomas didžiąja, dalies – mažąja raide. Kur logika? Žodžių rašymas skyrium, drauge irgi ne vieną dešimtmetį tvarkomas ir nesutvarkomas.

Trečias dalykas, kuriam reikia racionalumo – tartis ir kirčiavimas. Kirčiavimo pakomisė jau gal antrą dešimtmetį tvarko tai ir priima sprendimus, reiškiančius, kad anksčiau žodis buvo kirčiuojamas taip, o dabar galima kirčiuoti ir taip, ir kitaip. Būtent šį dalyką gal ir galima pavadinti liberalizavimu. Bet ir tai ne Komisija sprendžia kokiais valiniais sprendimais, o tiesiog eina paskui realius kalbos pokyčius. Gal ir galima sakyti, kad einama palengvinimo keliu. Kita vertus, o pamėginkite nuoširdžiai nustatyti, atskirti iš klausos, kokios priegaidės yra žodžiuose „vyras“ ir „grybas“, „pienas“ ir „šienas“. O ši skirtis ir yra esminė tam, kad suvaikytume kirčio šokinėjimo dėsningumus. Taigi, keičiasi kalba, keičiasi ir kalbos vartotojai...

Manyti, kad kiekvienas turi idealiai kalbėti – absoliuti kvailystė. Taisyklingas, standartinis kalbėjimas – elito požymis, ir jei tokių tautoje yra 10 procentų, tai jau labai daug.

– Pastebite klaidas žiūrėdamas televizijos laidas? Erzina?

– Žinoma, pastebiu – tai yra mano darbas. Neerzina. Viena yra suprasti, kas yra gerai ir blogai, kita – imti tai į širdį. Aš neimu, nes suprantu, kad gyvosios kalbos nesureguliuosi, net jei puikiausiai mokytumeisi bendrinės kalbos ir pasiektum aukštumų. Aišku, reikia siekti. Apskritai nėra sunku išsilavinusį žmogų atskirti nuo neišsilavinusio, pramokusį – nuo rimtai pasiruošusio. Bet manyti, kad kiekvienas turi idealiai kalbėti – absoliuti kvailystė. Taisyklingas, standartinis kalbėjimas – elito požymis, ir jei tokių tautoje yra 10 procentų, tai jau labai daug.

– Kaip reaguojate gavęs elektroninį laišką ar atviruką su klaida?

– Klaida – ne didžiausia bėda. Ją gali padaryti natūraliai, netyčia, nemokant, ją galima ištaisyti. Didesnė bėda – gauti laišką be diakritinių ženklų. Tai – sąmoningas žmogaus pasirinkimas: ignoruoti tą kalbą, kuria buvo rašoma šimtus metų, dėl kurios knygnešiai žuvo. O dabar imama jos ir atsisakoma. Elgiuosi paprastai: jei tas laiškas išskirtinės svarbos ar kokio mano viršininko, ką padarysi, tenka pažiūrėti pro pirštus, bet jei koks studentas ar šiaip bendrapilietis man drįsta taip parašyti, špygą, o ne atsakymą iš manęs gauna. Labai greitai juos išdresiruoju.

– Studentai bijo su jumis kalbėti?

– Kaip kurie. Tai priklauso ir nuo to, iš kokios mokyklos atėję, koks bendrasis išsilavinimas – kai susitinku su „fuksais“, aiškiai matau, turėjo jie mokytojus ar ne, dirbo su jais lavindami kalbą ar ne. Kitas etapas – kai susitinku su magistrais, susirinkusiais iš įvairių aukštųjų mokyklų. Jei prieš save matau studentą lituanistą ar žurnalistą, aišku, jį taisau ir dresiruoju. O jei studentas – teisės ar fizikos, niekaip nereaguoju. Pavyzdinga tartis yra išmokstama, bet reikėjo tai daryti antroje ar trečioje klasėje.

– Paguoskite žiūrovus – juk ir jūs kalbėdamas kartais padarote klaidų?

– Žinoma, jų galima pamatyti ir mano reportažuose. Standartinė kalba yra idealas, kurio mes turime siekti, o ar pasieksime, nėra taip ir svarbu. Blogesnis dalykas yra bijoti kalbėti – geriau jau netaisyklingai, bet kalbėti laisvai.

– Ar turite polinkį į tai, ką aplinkiniai galėtų pavadinti snobiškumu: neinate į restoraną, jei jo iškaboje, valgiaraštyje – klaida, neperkate iš parduotuvės, kurios reklama, prekių aprašai – su klaidomis?

Jei reklamos, parduotuvės prekės tyčiojasi iš mano kalbos, tai kodėl turėčiau pirkti? Net abejonių man nekyla ir visus kitus agituoju.

– Turiu, ir labai didelį. Ne tik kad su klaida, bet jei ir iškaba nelietuviška, jei negerbia mano kalbos. Pavyzdžiui, per naujametį vakarėlį profesorius A. Bumblauskas pasiūlė pirkti „Smart“ automobilius ir nevažinėti su džipais. Atsiverčiu smartų tinklalapį – angliškai, prancūziškai, vokiškai, daniškai, čekiškai ir kitomis Europos kalbomis parašyta, o lietuviškai nėra. Tikrai gyvenime jokio smarto nepirksiu – todėl, kad negerbia nei manęs, nei mano tautos, nei mano kalbos. Man tai yra labai svarbu. Jei reklamos, parduotuvės prekės tyčiojasi iš mano kalbos, tai kodėl turėčiau pirkti? Net abejonių man nekyla ir visus kitus agituoju. Jei matote, kad klaviatūra be lietuviškų ženklų, meskite per tvorą. Jei nėra galimybės telefonu rašyti lietuviškai, tai kaip galite jį pirkti? Tam pardavėjui juk esate kvaileliai. Mes privalome į tai reaguoti.

– Vielabraukis (troleibusas), spirdžius (futbolininkas), čiurkšlys (dušas) – kone privaloma klasika pradėjus diskusiją apie naujus lietuvių kalbos žodžius. Kokius anekdoto vertus žodžius galėtumėte paminėti jūs?

– Anekdoto vertas žodis buvo „dūzgės“, bet tautai patiko, o jei patiko, jei dalykinių priekaištų jam nėra, ką kalbininkai gali padaryti? Taip pat reikia atskirti žodžių darybą ir žodžių kūrybą. Žmonių siūlomi naujažodžiai dažniausiai būna skoliniai arba dariniai. Kūrinių – mažai. Kaip pavyzdį duodu gražų lietuvišką žodį „bambalis“. O iš tiesų svarbiausia – sveikas santykis tarp pasiskolintų žodžių, pavyzdžiui, kompiuteris, ir savų darinių, pavyzdžiui, riedis.

Manantiesiems, kad lietuvių kalba pasmerkta

Prieš kalbėdami, palyginkite lietuvių kalbos padėtį XVI, XVIII, XX ir XXI a. Ir pasvarstykime, kada ponas kalbėjo lietuviškai: XVI a. – velnias žino, XIX a. – tikrai ne lietuviškai, o lenkiškai kalbėjo, XX a. antroje pusėje – rusiškai. O dabar? Lietuviškai, kartais pereidamas į anglų kalbą. Toliau – spauda: 1893-ieji – žinota apie „Varpą“, „Aušrą“, dar vieną kitą laikraštį, 1970-aisiais laikraščių buvo 10–20, o dabar – nežmoniškas kiekis lietuvių kalba. Tai kuriuo laikotarpiu buvo geriausia padėtis? O kur kiti parametrai – politikų, kariuomenės kalba, knygų leidyba, teatras, mokykla ir kt. Palyginkite skirtingus amžius ir patys padarysite išvadą: kuo toliau, tuo geriau.

„Lietuva mūsų lūpose“ – šeštadieniais 18.30 val. per LRT Kultūrą.