Optimistės ir energingos
Kauno klinikų Kardiologijos klinikos Išeminės širdies ligos skyriaus vadovei ir tarptautinių medikų teniso turnyrų dalyvei tenka bendrauti su daugybe šaunių moterų. Tokių, anot jos, tikrai nestinga medikų bendruomenėje, tačiau, dalyvaujant "Metų kaunietės" projekte, pažinties su veikliomis moterimis ratas dar labiau išsiplėtė.
"Visos finalo dalyvės buvome labai skirtingos: sportininkė – kiokušin karatė čempionė, sakralinės muzikos specialistė, dirigentė, gimnazijos direktorė, universiteto rektorė, sesuo benediktinė, teologijos mokslų daktarė ir aš, medikė. Tačiau, kai per finalines iškilmes susitikome gyvai, pabendravome ir pamatėme, kad visos turime labai daug bendro. Esame optimistės, energingos, aktyvios, nuoširdžiai bendraujančios ir be abejo, mylinčios Kauną", – lygino prof. O.Gustienė, Metų kaunietės titulą pavadinusi ne savo asmeniniu, bet visos medikų bendruomenės ir aktyvų gyvenimo būdą palaikančių žmonių įvertinimu.
"Dirbame visi kartu, tai yra kardiologai komandoje su kardiologijos intensyvios terapijos gydytojais reanimatologais, intervenciniais kardiologais, širdies chirurgais, radiologais, gydytojais rezidentais, slaugytojomis, reabilitacijos ir kineziterapijos specialistais", – vardijo medikė, už palaikymą ir apskritai už skleidžiamą sporto bei sveikatingumo idėją dėkojo ir stipriai Kauno teniso klubo ir Lietuvos gydytojų teniso sąjungos bendruomenei.
Kūrė eilėraščius
– Iš mirties nagų esate išplėšusi ne vieną pacientą, jiems padedate grįžti į visavertį gyvenimą. Toks darbas reikalauja ypač daug žinių, ryžtingumo ir tvirtumo. Iš kur jūsų smalsumas ir tvirtumas? Kokioje šeimoje, aplinkoje augote? – paklausėme O.Gustienės.
– Aktyvumą ir energiją, nuolatinių pokyčių ir tobulėjimo siekį tikriausiai paveldėjau iš savo tėvų. Mama – ekonomistė, tėtis – statybos inžinierius. Buvau vienturtė. Ne tik šeimoje, bet ir artimoje giminėje medikų nebuvo, išskyrus prosenelę žolininkę. Nors mano tėčiui – jau 89 metai, bet jis yra puikios atminties, aštraus proto ir gerai jaučiasi, netgi su mano žentu – tai yra savo anūkės vyru Ignu, kuris yra architektas, dažnai padiskutuoja inžineriniais ir projektavimo klausimais, ir dabar dar domisi menu. Mama, dirbusi ekonomiste ir vadovaujamąjį darbą, taip pat šiuo metu aktyviai domisi Lietuvos istorija ir giminės geneologija.
– Nuo ko prasidėjo jūsų, kaip medikės, kelias?
– Nuo pirmosios klasės mokykloje sekėsi rašyti rašinėlius, kūriau eilėraščius – tada svajojau būti rašytoja arba žurnaliste. Vyresnėse klasėse susidomėjau biologija, žmogaus anatomija ir fiziologija – tai atvedė į medicinos studijas.
Namai: pačios auginamos gėlės ir puoselėjama aplinka, pasak O.Gustienės, – puiki atgaiva prie puodelio rytinės kavos.
– Kodėl pasirinkote kardiologiją?
– Kardiologija ir įdomi, ir sudėtinga specialybė, apimanti daug sričių – širdies ir kraujagyslių ligas, širdies ritmo sutrikimus, vožtuvų ligas, širdies raumens patologijas ir uždegimus, širdies nepakankamumą. Sprendimai neretai turi būti priimami žaibiškai, o už tokių greitų sprendimų slypi didžiulė atsakomybė. Klaidos mūsų darbe gali būti skaudžios ir pacientui, ir gydytojui. Kardiologija yra labai įvairiapusė, turi išmanyti ir gretutines, su širdies ir kraujagyslių ligomis siejamas patologijas.
Niekada nesigailėjo
– Esate sakiusi, kad, renkantis gydytojos profesiją, renkiesi ir gyvenimo būdą. Ar jis yra toks, kaip ir įsivaizdavote?
– Prieš medicinos studijas tam tikros patirties įgijau dirbdama slauge Akušerijos-ginekologijos klinikos operacinėje. Tuomet pamačiau operacijas, dirbančius gydytojus, santykį su pacientu, kraują. Neturėjau sampratos apie ligas ir jų gydymą, bet labai aiškiai supratau skubaus ir atsakingo darbo pobūdį. Manau, kad visiems, svarstantiems apie medicinos studijas, būtų labai naudinga medikų darbą pamatyti iš arčiau.
Tai, kad gydytojo profesija yra gyvenimo būdas, pajutau dar studijų metu. Klasės draugai, pasirinkę studijas kitose aukštosiose mokyklose, ne tik studijavo, aktyviai dalyvavo studentiškame gyvenime, bet ir surasdavo laiko laisvalaikiui bei studentiškoms šėlionėms. Mes su grupiokais sėdėdavome prozektoriume iki vėlyvo vakaro studijuodami anatomiją, mokydamiesi žmogaus kūno sandaros ir lotyniškų organų pavadinimų.
Medikų darbas yra labai atsakingas. Ypač kardiologo, kuris turi būti ne tik kompetentingu savo srities specialistu, gebėti atlikti tyrimus, intervencijas, bet ir būti geru psichologu: suprasti paciento išgyvenimus, nerimą, mokėti paguosti, padrąsinti. Didelis pasitenkinimas savo darbo rezultatais jaučiamas tada, kai gali padėti ir padedi sunkios ir komplikuotos būklės pacientui.
– Ar yra pasitaikę atvejų, kai gailėjotės, kad pasirinkote tokią profesiją?
– Ne, nebuvo. Bet nieko kito aš ir nemokėčiau dirbti. Mano jaunystės pomėgiai – proza, poezija – šiuo metu pamiršti. Dabar dažniau rašome medicininius vadovėlius studentams, straipsnius.
– Kaip pavyksta susitaikyti su atvejais, kai nepavyksta išgelbėti paciento?
– Susitaikyti įmanoma, bet ne pamiršti. Atsimenu visus pacientus, kurių netekau. Po to visą laiką savęs klausiu, analizuoju, ką galėjau padaryti kitaip. Būna, kad žmogui tikrai niekuo nebegalima padėti: netipinė ligos eiga, uždelsta kreiptis į medikus. Liūdniausia būna, kai sergantieji miokardo infarktu kreipiasi per vėlai. Ir tuomet mūsų turimos galimybės atkurti kraujotaką dėl užsikimšusios širdies kraujagyslės, išsaugant širdies raumenį, išvengiant komplikacijų ir mirties, būna neefektyvios. Teko aktyviai prisidėti prie miokardo infarkto klasterių sistemos kūrimo Lietuvoje – tai yra sistemos, kuri užtikrina, kad miokardo infarkto diagnostika būtų greita ir tiksli ir pacientas būtų skubiai nukreiptas į artimiausią gydymo įstaigą, kur yra galimybės jam padėti.
Neretai žmonės linkę kentėti, laukti ir galvoti, kad simptomai praeis. Kai širdies raumuo negauna kraujo daugiau kaip 12 val., jau nekalbant apie uždelstas parą ar dvi, širdies raumens pažaida yra negrįžtama. Esame turėję tokių atveįų, kai po vieno vienintelio persirgto miokardo infarkto, kreipusis pavėluotai, progresuoja širdies nepakankamumas, ir pacientai tampa kandidatais transplantuoti širdį.
Dukros neatkalbinėjo
– Šeimą sukūrėte studijuodama. Kas sunkiausia buvo derinant motinystę ir studijas, o vėliau – motinystę ir darbą?
– Taip, ištekėjau būdama studente. Teko derinti studijas ir motinystę. Buvo nelengva. Supdavau lovytę, ant kelių pasidėjusi knygą. Ir skaitydavau, ir darbus atlikdavau. Mano dukros tėvas mirė, kai jai buvo dvylika metų.
Tačiau, kaip sakoma, anksti kėlęs nesigailėsi. Rezidentūros studijų metu dukra jau buvo paaugusi, lankė mokyklą, tad man buvo lengviau. Tuo laiku pradėjau mokslinę veiklą, rengti disertaciją. Gal todėl, matydama mano pavyzdį, dukra Ieva taip pat pasirinko medicinos studijas, o vėliau – ir kardiologijos specialybės rezidentūrą.
Šeima: O.Gustienė su vyru Valdu, dukra Ieva ir žentu Ignu.
– Nebandėte jos atkalbėti nuo tokio pasirinkimo – juk pati asmeniškai patyrėte, kiek daug jėgų reikalauja mediko darbas?
– Ne, nebandžiau. Manau, vaikui renkantis profesiją, tėvai tegali tik patarti, bet sprendimą turi priimti jis pats. Aš pati labai myliu savo darbą. Dukrai patiko kardiologijos intensyvioji reanimacija. Gal ji traukia tuo, kad ten savo darbo rezultatą matai iš karto? Atgaivini žmogų, kurio būklė labai sunki. Nuostabus jausmas. Beje, šiuo metu dukra laikinai nedirba – augina trijų mėnesių sūnų Mykolą.
– Ar medikių motinystė labai skiriasi nuo kitų profesijų mamų? Kaip manote: jums buvo lengviau lauktis, auginti dukrą nei kitų profesijų mamoms, o gal sunkiau, nes žinojote apie daugiau grėsmių ir buvote darbe susidūrusi su siaubingais atvejais?
– Nemanau, kad labai skiriasi, priklauso nuo žmogaus tipo. Vienos mamos jautresnės, kitų požiūris racionalesnis. Kai turi daugiau medicininių žinių, tam tikra prasme gal yra lengviau.
– Kaip manote, ko vertingiausio esate išmokę, pasisėmę darbe, kuo tai jus praturtino?
– Tuo, ko mus išmoko pats gyvenimas, klinikinė praktika – bendrauti. Žmogų vertinti kaip visumą, kartu su jo dvasine būsena, o ne tirti atskiras organų sistemas.
Jaunas gydytojas dažniausiai būna labai drąsus ir neretai kategoriškas, turi daug žinių, tiki savo sprendimais. Bet medicina yra ne tikslusis mokslas, o mokslo ir meno rūšis kartu. Reikia spręsti įvairius sudėtingus ir netipinius atvejus, todėl interentinis diagnostikos algoritmas nemedikus dažniausiai tik suklaidina. Įgijus patirties ateina suvokimas, kaip svarbu, gydant pacientą, įvertinti ir suprasti jo norus ir lūkesčius.
Antra, mūsų darbas moko greitai priimti sprendimus, suprasti, kas neatidėliotina, o kas gali palaukti. Reikia mokėti bendrauti, būti aktyviu bendruomenės nariu, net geru vadybininku. Derinti kelias veiklas vienu metu. Gydytojas turi nuolat tobulėti, kelti savo profesinę kompetenciją.
Kartu: O.Gustienę su vyru Valdu Dobilu, kuris taip pat medikas – gydytojas anesteziologas-reanimatologas sieja ir bendra profesija, pomėgiai, ir meilė bei aktyvus laisvalaikis.
Susižavėjo tenisu ir slidinėjimu
– Ar kolegos medikai linkę patys propaguoti aktyvų gyvenimo ir sveiką gyvenimo būdą, kurį rekomenduoja savo pacientams?
– Tai labiau priklauso ne nuo profesijos, o nuo paties žmogaus ir iš dalies nuo amžiaus. Patys aktyviausi yra jaunesnieji kolegos. Džiaugiuosi, kad ir visoje visuomenėje jaunimas aktyviau juda. Vyresnės kartos kolegos… Tie, kurie anksčiau sportuodavo, ir dabar yra aktyvesni, tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad su amžiumi judėjimą pradeda apriboti įvairios ligos. Aišku, keistokai būtų, jeigu apie rūkymo žalą aiškintų žmogus, kuris pats rūko, o apie dietas kalbėtų didžiulį antsvorį turintis žmogus.
– Ar jūs pati turite, turėjote, tebeturite kokių nors silpnybių, kurios nelabai suderinamos su sveiku gyvenimo būdu? Nerūkote?
– Ne, ir niekada nerūkiau. Rūkymas moterims kenkia ypač. Kaip Išeminės širdies ligos skyriaus ir Miokardo infarkto sektoriaus vadovė, galiu pasakyti, kad visos miokardo infarktą patyrusios iki penkiasdešimties metų moterys buvo rūkančios. Rūkymas – vienas didžiausių rizikos veiksnių kartu su genetiniu polinkiu, nutukimu ir diabetu.
Kartu: O.Gustienę su vyru Valdu Dobilu, kuris taip pat medikas – gydytojas anesteziologas-reanimatologas sieja ir bendra profesija, pomėgiai, ir meilė bei aktyvus laisvalaikis.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado rytinis bėgimas, tenisas?
– Jaunimas gal net nejaučia fizinio aktyvumo poreikio. Su amžiumi žmogui, kuris dirba protinį sėdimą darbą, fizinis aktyvumas palaiko tonusą ir suteikia papildomos energijos, padeda atsipalaiduoti.
Tenisas mane visada žavėjo, bet į pirmą treniruotę nuėjau maždaug prieš dvylika metų su savo kolege. Kamuoliuko greitis didelis, laiko apsispręsti reakcijai lieka labai nedaug. Kartu tai puikus sportas, tinkamas širdies ir kraujagyslių sistemai treniruoti, puikus socialine prasme, suburiantis aktyvią, išradingą, sveiką gyvenseną skatinančią bendruomenę. Dėl aktyvios Lietuvos gydytojų teniso sąjungos veiklos kasmet dalyvaujame tarptautiniuose teniso turnyruose. Šiemet pirmą kartą Lietuvos istorijoje mūsų šalyje Vilniuje vyks 49-asis Pasaulio gydytojų teniso sąjungos turnyras (rugpjūčio 3–9 d.).
Kitas mano hobis – kalnų slidinėjimas. Į jį įtraukė mano vyras Valdas, kuris turi didžiulės patirties. Dar važinėjame dviračiais. Jeigu tik spėju prieš darbą, dar ir pabėgioju. 2–3 km bendram apšilimui. Savaitgaliais su vyru pabėgiojame ir ilgiau.
