– Pirmoji kadencija EP jau eina į pabaigą. Per šį laiką turėjote daugybę susitikimų su įvairiais žmonėmis. Su kuo pavyko užmegzti ryšių?

– Pavyko pasiekti pačias įvairiausias auditorijas ir Lietuvoje, ir, netiesiogiai, bet visoje Europoje. Pagal mūsų sąrašą išrinkti nariai iš karto prisijungė prie Europos liaudies partijos frakcijos, kuri – didžiausia EP. Joje yra bent po vieną visų ES valstybių atstovą, tad išreikšdami politinę valią iš tiesų galime atstovauti įvairioms valstybėms ir mus jungiančioms vertybėms, galime siųsti bendrą frakcijos poziciją EP, o kartu ir visoms ES tautoms.

Mano tikslas – pasiekti skirtingų pažiūrų lietuvius, kurie gyvena tiek Lietuvoje, tiek ir kitose valstybėse, todėl esu susitikęs su šimtais bendruomenių.

– Kalbant apie šių dienų įvykius, visų akys krypsta į Izraelį ir „Hamas“. EP taip pat buvo priėmęs rezoliuciją, kuri smerkia „Hamas“ terorą. Kaip jūs vertinate šį konfliktą?

– Įvykiai labai dinamiški. Net ir priimant rezoliuciją buvo daug įtampų. Europos liaudies partijos nuomonė dažnu atveju sutampa su lietuvių pozicija, kad „Hamas“ užpuolė Izraelį ir ši šalis yra nukentėjusioji, tad turi teisę gintis. Paprastai jau EP salėje yra tik balsuojama, bet šios rezoliucijos atveju buvo sustabdytas posėdis ir paskutinę minutę pasiūlytas kompromisas, leidęs priimti ją 500 (apvalus simbolinis skaičius!) balsų. Rezoliucija iš tiesų labai kompromisinė, įtikusi pačių įvairiausių pažiūrų atstovams. Visgi ES išliko nerimas dėl galimo konflikto eskalavimo. Juk yra veikėjų, kuriems tai tinka, kad ir Iranas. Be to, matomas suaktyvėjimas Libano pasienyje, kur veikia „Hezbollah“ grupuotė. Dabar būtina stebėti, kad konfliktas Artimuosiuose Rytuose neišsiplėtotų. Ne tik stebėti, bet ir dėti aktyvias diplomatines pastangas. Tai mes šiomis dienomis ir stebime.

– Tačiau yra ir vadinamųjų užšaldytų konfliktų, pvz., Kalnų Karabache, Pietų Osetijoje ir pan. Kas už šiuos konfliktus atsakingas ir kaip ES galėtų tai padėti išspręsti?

– Visiškai akivaizdu, kad už konfliktus buvusioje Sovietų Sąjungos erdvėje atsakinga Rusija. Šios teritorijos, nors žemėlapyje atrodo labai nedidelės, bet yra tiksinčios bombos ir vieną dieną sprogsta. 2008 m. tą teko patirti Sakartvelo teritorijoje. Pietų Osetija, Abchazija, Rusijos remiamos, atskilo. Gal ne visi atkreipėme dėmesį – prieš kelias savaites apsišaukėliška Abchazijos valdžia suteikė Rusijai galimybę uostus naudoti kariniais tikslais.

Su liūdesiu tenka stebėti paradoksą: dėl karo Ukrainoje Rusija pagrįstai vadinama teroristine, tačiau Kalnų Karabacho konflikte tarp Azerbaidžano ir Armėnijos visi tarsi užsimerkia, ir ta pati Rusija ten jau pristatoma kaip neva taikdarė. Tai ji ilgus dešimtmečius ten ir veikė kaip savo kieme ir suveikė taip, kad armėnai liko be karinės paramos, taikiems gyventojams teko paniškai bėgti iš Kalnų Karabacho. Regione ir toliau neramu, reikia stebėti situaciją ir pagal galimybes daryti įtaką.

– Kaip ES galėtų čia daryti įtaką?

– Pirmiausia, diplomatine galia, nes į Europos valstybių balsą negali būti neįsiklausoma. Be to, tam tikras minkštosios galios instrumentas visada yra tarptautinė prekyba. Reikia aiškiai komunikuoti, kad jei kuri valstybė elgsis ne pagal tarptautinę teisę, nepaisys žmogaus teisių, juolab kėsinsis į kaimynines teritorijas, tokiu atveju bus kalbama, ar ta šalis gali prekiauti su ES. Globaliai žiūrint, bet kuri valstybė nori prekiauti su Europa ir prekyba su ES duoda didelę ekonominę naudą.

– Visgi pasitaiko, kai trečiosios šalys bando šantažuoti ES dėl prekybos sutarčių. Kaip apsaugoti Europos rinką nuo tokių atvejų?

– Kelią užkirs neseniai EP priimtas reglamentas, kuris skirtas kovai su trečiųjų šalių ekonomine prievarta ES bendrosios rinkos veikėjų atžvilgiu. Lietuva yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kai Kinija prieš mūsų šalį buvo ėmusi taikyti tokius veiksmus. Kinija motyvavo tuo, kad Lietuvoje buvo įsteigta Taivaniečių atstovybė. Tačiau iš tiesų, mano nuomone, tai buvo tik pretekstas. Tikroji priežastis – Vidurio Rytų Europai buvo pasiūlytas kitoks santykių formatas negu su ES kaip visuma (vadinamasis 17+1). Lietuva įžvelgė Kinijos kėslus ir pasitraukė iš tokio susitarimo. Paskui mus išstojo ir Latvija, Estija. Būtent čia buvo Kinijos kerštas, kurio vedama ji užblokavo lietuviškų prekių patekimą į savo rinką.

Suprantama, kad kuri nors kita šalis, ar ta pati Kinija, gali lygiai taip pat užsipulti kitą valstybę ar ES veikiančią firmą ir taip sudaryti nepalankias prekybos sąlygas, todėl reglamente būtent nurodoma, kas tokiu atveju grėstų šantažuojančiai valstybei. Tokiu atveju įsijungia atitinkami ES mechanizmai, taikomos atsakomosios priemonės. Be to, reglamente numatytos ir galimos kompensacijos, jei buvo padaryta ekonominė žala ES valstybei ar čia veikiančiai įmonei.

– Jūsų nuomone, ar ES reikia vystyti prekybą Centrinėje Azijoje?

– Reikia visokių prekybos krypčių. Centrinė Azija – didelė ir įdomi rinka. Be to, ji tarsi įstrigusi tarp Rusijos ir Kinijos, tad natūralu, kad ES nenori užleisti pozicijų ir siekia čia taip pat turėti įtakos. Pvz., glaudžiau numatoma bendradarbiauti su Uzbekistanu, kuriame, tiesa, daugybė įvairiausių problemų, bet jau ratifikuotos pagrindinės žmogaus teisių konvencijos, tad regima pažanga, kuri leidžia ES įvesti palankų prekybos režimą ir bendradarbiauti. Aš buvau atsakingas Europos liaudies partijos frakcijos atstovas už Uzbekistano klausimą Tarptautinės prekybos komitete.

– Netyla kalbos, kad būtent šios šalys padeda Rusijai apeiti ES taikomas sankcijas.

– Taip, ES gali pasakyti, kokios prekės buvo išvežtos iš ES valstybių, tačiau negalima paneigti, kad jos nepasiekia gavėjų Azijoje ir „dingsta“ pakeliui Rusijoje. Ypač tai svarbu turint omenyje dvigubos paskirties prekes, kurios gali būti naudojamos ir kare. Sudėtinga susekti prekės judėjimą už ES ribų, bet būtina tokius mechanizmus kurti, kad trečiosios šalys negalėtų apeiti sankcijų.

Rusijai įvestos sankcijos neparklupdė jos ekonomikos, kaip to norėjosi tikėtis, tačiau tikrai daro įtaką. Vienuoliktame sankcijų pakete būtent ir sutelkiamas dėmesys į tai, kad jos nebūtų apeinamos. Dabar Europos Komisija siūlo dar vieną sankcijų paketą.

– Kokias matote ES plėtros galimybes?

– Pasisakau labai radikaliai, kad, nepaisant milžiniškų griovimų, kuriuos Rusija tęsia Ukrainoje, dėl karo prastėjančios aplinkosaugos sistemos, turime Ukrainai suteikti aiškias perspektyvas dėl stojimo į ES. Pritariu, kad jau gruodį turėtų būti pradėtos derybos su Ukraina, Moldova, galbūt ir Sakartvelu. Abstraktaus kandidačių statuso negana, turi prasidėti konkretūs veiksmai. Beje, šios šalys puikiai supranta, kad nuolaidų nebus ir, jei jos norės tapti visavertėmis ES narėmis, reikės savo valstybėse taikyti ES teisę visa apimtimi. Derybų pradžia būtų stiprus signalas pasauliui, kad joks karas nesustabdo proceso tapti ES dalimi.

– Briuselyje pristatote tarptautinę parodą „Helsinki to Kyiv: Back to the Future“. Kuo ši istorinės atminties ekspozicija svarbi šiandien?

– Ji iš tiesų orientuota ne tik į praeitį, bet ir į šias dienas, ir į ateitį, nes erdvėje nuo Baltijos iki Kyjivo tebeišlieka panašūs saugumo iššūkiai, kaip ir prieš 100 metų. Destabilizuojantis faktorius tas pats – Rusija, tada sovietinė, dabar posovietinė. Atsispirti įmanoma tik imantis kolektyvinės gynybos. Ligi šiol tai tik iš dalies pavykdavo, o Rusijos pradėtas agresyvus karas Ukrainoje verčia vėl permąstyti saugumo būklę ir perspektyvas. Laikai keičiasi. Iš tiesų keista, kai pagalvoji, kad Lietuva, Latvija, Estija jau yra NATO senbuvės, o Suomija – naujokė ir ji labai svarbi, nes turi didelę karinę galią. Ukraina, įgijusi kovos patirties, taip pat kitaip neįsivaizduojama kaip perspektyvi NATO narė. Saugumą šioje erdvėje galime pasiekti visiems laikams tik veikdami kartu.

Už prieigą prie šios išskirtinės archyvinės medžiagos dėkoju Kauno regioninio valstybės archyvo vadovui Gintarui Dručkui, kurio rengta paroda sudaro pagrindą dabartinei ekspozicijai.

– Aukso kainos šoko į viršų. Kokios yra to priežastys?

– Aukso kainos paprastai juda dėl dviejų svarbių priežasčių. Viena yra infliacija, kitas dalykas yra karai ir visokios nestabilios politinės situacijos. Tai būtent užpultas Izraelis buvo priežastimi, dėl ko aukso kainos šovė į viršų. Dalis investuotojų tiesiog bando apsaugoti savo lėšas ir dėl to nusipirko aukso. Dalis žmonių, suprasdami, kad bus toks judėjimas, taip pat pirko auksą, bandydami iš to uždirbti – t. y. užbėgti už akių ir paskui parduoti tą auksą spekuliatyviai, brangiau ir tai kai kam pavyko.

– Tai ką reikėtų dabar daryti – ar susiimti ir pirkti aukso atsargas, kai dabar turime tokį nestabilų periodą pasaulyje?

– Jeigu iki šiol to nedarėte, tai, manau, kad to daryti nereikia. Auksas nelabai gali būti ilgalaikė investicija, nes, nors ir atrodo, kad jis visada brangsta, bet iš tikro labai svyruoja. Vos pasitaisius politiniai situacijai krenta žemyn ir pan. Pavyzdžiui, auksas per sudėtingą laikotarpį 1980 m. kainavo lygiai tiek pat, kiek ir 2007 m. Prireikė kone 30 metų, kad kaina grįžtų atgal. Reiškia, tai yra spekuliatyvi investicija, kurią reikia suprasti. Ir bėgti pirkti nėra patarimas. Kažkokia dalis investicijų – jeigu jau investuojame, suprantame riziką, svyravimus ir panašiai – portfelyje gali būti, bet, kaip ir minėjau, tai nėra ilgalaikė investicija, tai yra trumpalaikis spekuliavimo instrumentas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Na, o tie, kurie jau turi aukso atsargų – galbūt įsigijo per karą Ukrainoje, nes taip pat buvo šokusios aukso kainos į viršų – galbūt dabar pats laikas parduoti sukauptas atsargas?

– Aš net neabejoju, kad tai šiek tiek net koreguos aukso kainą ateity, nes per labai trumpą laiką, po karo Izraelyje, kaina šoktelėjo kone 10 proc. Tai ypatingai fiksuos pelnus tie, kurie spekuliatyviai, sąmoningai pirko. Ar parduoti seniau pirktą auksą? Čia jau sprendžia kiekvienas pagal savo investavimo strategiją.

– Į juvelyrinius dirbinius taip pat žmonės investuoja. Kuo tai skiriasi? Tai tikrai nėra ta pati rūšis.

– Tikrai ne. Investicinis auksas yra grynas, paprastai plytelių pavidalu. O juvelyriniai papuošalai, visi suprantame, kad ten gali pusę kainos ar daugiau sudaryti meistro darbas. Reiškia, kad pirkdami papuošalus, deja, bet su investicijomis mažai ką turim bendro.

– Kiek infliacija gali reguliuoti aukso kainas, kiek gali padaryti svyravimams pokyčių?

– Na, galima sakyti, kad mes jau nesame tokios infliacijos gniaužtuose, kokia buvo praeitais metais. Pasauliniu mastu infliacija traukiasi, Lietuvoje taip pat. Ir tikėtina, kad mes grįšime į labai normalius dydžius, kurie suvokiami iki kokių 3 proc. Tai auksui iki Izraelio karo tai buvo priežastis dėl ko jo kaina koregavosi. Tai yra nuo tų 2000 dolerių buvo kritusi iki 1800 dolerių ir kėsinosi eiti dar žemiau.

Pats paprasčiausias būdas visgi yra pirkti taip vadinamą popierinį auksą t. y. vertybinius popierius, kurie leidžia gauti dalį aukso.

– Kur reikėtų pirkti auksą?

– Jeigu perkame fizinį auksą iš distributorių, tai labai tikrinčiau kainą. Kokia yra rinkos kaina ir už kiek parduoda. Nes gali būt, kad komisinis mokestis gali siekt 5 proc. ar daugiau. Tokiu atveju pirkdami ir parduodami mes labai stipriai permokame. Pats paprasčiausias būdas visgi yra pirkti taip vadinamą popierinį auksą t. y. vertybinius popierius, kurie leidžia gauti dalį aukso.

– Jūs užsiminėte apie ateities perspektyvas. Ar gali būti taip, kad greitu metu aukso kaina perkops ir 2000 eurų ribą?

– Na, visko gali būti rinkose. 2 tūkst. riba yra kol kas tokia užburta – vos auksas perlipa 2000 dolerių lygį ir vėl grįžta atgal. Situacija pasitaiso ir vėl grįžta atgal. Tai kaip bus šį kartą – matysime. Tai yra sunkiai prognozuojamas instrumentas, nes jis neturi pinigų srautų, neuždirba pelno, negeneruoja pajamų. Atvirkščiai, reikia jį saugoti ir patirti tam tikrus kaštus. Tai ar bus virš 2000 dolerių, mes pamatysime. Bet jeigu politinė situacija prastėtų, kariniai konfliktai plėstųsi, taip, jis galėtų peržengt tą ribą.

Dešimtmečius rusenęs konfliktas vėl užvirė rugsėjo 27 dieną, tarp šalių kilus įnirtingiems susirėmimams, pareikalavusiems maždaug 6 tūkst. gyvybių. Šešias savaites trukusios nuožmios kautynės baigėsi skaudžiu Armėnijos pralaimėjimu, Jerevanui sutikus pasirašyti taikos sutartį su Azerbaidžanu, sudarytą tarpininkaujant Maskvai.    

Abi konflikto pusės kaltina viena kitą tarptautinės teisės pažeidimais per pernai rudenį vykusias kautynes. Pirmadienį Armėnijos ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministrai vėl pakartojo šiuos kaltinimus, kai vaizdo ryšiu kreipėsi į Ženevoje įsikūrusią JT Žmogaus teisių tarybą.  

Armėnijos diplomatijos vadovas Ara Aivazianas kaltino Azerbaidžano pajėgas, kad jos „sąmoningai ir sistemingai atakavo civilinę infrastruktūrą“, „niekino ir naikino Armėnijos kultūrinį bei religinį paveldą“ ir „žeminamai, nežmoniškai ir žiauriai elgėsi“ su armėnais karo belaisviais bei civiliais sulaikytaisiais.    

Jis pridūrė, kad Baku vadovybė, „tiesiogiai dalyvaujant Turkijai ir su ja susijusiems kovotojams teroristams iš užsienio, vykdė masinius sunkius pažeidimus armėnų atžvilgiu“. 

Turkija per konfliktą palaikė Azerbaidžaną, tačiau atmeta kaltinimus, kad siuntė į Kalnų Karabachą samdinius kovoti su armėnų separatistais.

Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Ceyhunas Bayramovas (Džeichunas Bairamovas) savo ruožtu kaltino armėnų pajėgas „sunkiais tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, prilygstančiais karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui“.  

Anot jo, Armėnijos kariuomenė „sąmoningai atakavo“ tankiai apgyvendintas gyvenvietes Azerbaidžane ir įvykdė karo nuskatimų prieš azerbaidžaniečius belaisvius.

Pernai gruodį tarptautinė žmogaus teisių organizacija „Amnesty International“ paragino Baku ir Jerevaną skubiai ištirti per kautynes abiejų konflikto šalių įvykdytus „karo nusikaltimus“.

Armėnija nepradėjo tyrimo dėl jos ginkluotųjų pajėgų galimai įvykdytų karo nusikaltimų. Tuo tarpu Azerbaidžanas dviem savo kariams pareiškė kaltinimus dėl armėnų karių palaikų išniekinimo.

Separatistų kontroliuojamas Kalnų Karabachas atsiskyrė nuo Azerbaidžano per 10-ojo dešimtmečio karą, pareikalavusį maždaug 30 tūkst. žmonių gyvybių.

Etniniai armėnų separatistai perėmė kalnuoto Kalnų Karabacho kontrolę iš Baku per praėjusio amžiaus 10-ame dešimtmetyje vykusį karą, nusinešusį apie 30 tūkst. gyvybių.

Armėnijos sąjungininkė Rusija atsisakė siųsti savo karių į pernai rudenį vykusias kautynes, tačiau dislokavo kelis tūkstančius taikdarių Kalnų Karabache, kai lapkritį tarpininkaujant Maskvai konflikto šalys pasirašė taikos susitarimą.  

Be kita ko, bus įsteigta „karštoji linija“, kad būtų užkirstas kelias konfliktams jūroje ir ore, ketvirtadienį Briuselyje po kelias savaites trukusių abiejų sąjungininkių derybų pranešė Aljansas.

„Aš sveikinu mechanizmo kariniams konfliktams švelninti įsteigimą. Tai pavyko Graikijos ir Turkijos konstruktyvių įsipareigojimų dėka“, - komentavo NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. Mechanizmas esą gali padėti sukurti erdvę diplomatinėms pastangoms, kad būtų išspręstas pagrindinis konfliktas.

Derybos buvo pradėtos po to, kai pastaruoju metu smarkiai paaštrėjo ginčas tarp Turkijos ir Graikijos dėl gamtinių dujų rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Graikija kaltina Turkiją prie graikų salų nelegaliai žvalgant gamtinius išteklius. Vyriausybė Ankaroje kaltinimus neigia ir tvirtina, kad vandenys, kuriuose vykdoma žvalgyba, priklauso Turkijos kontinentiniam šelfui.

Vykstant karinėms pratyboms, jūrinėje teritorijoje prieš kurį laiką net įvyko graikų ir turkų karo laivų susidūrimas.

Konfliktas turi ilgą priešistorę. Turkijos parlamentas jau 1995 metais Graikijos teritorinių vandenų išplėtimą Egėjuje pavadino „karo priežastimi“.

Šis rodiklis jau dabar yra aukštesnis nei pernai, kai iš viso buvo nužudyti 55 žurnalistai.

„Pasaulyje per 2018 metų pirmuosius devynis mėnesius dėl savo darbo buvo nužudyta daugiau profesionalių žurnalistų nei per visus 2017 metus“, – sakoma RSF pranešime.

Jame pažymima, kad daugiau nei pusė šių reporterių žuvo karinių konfliktų zonose.

Nuo šių metų pradžios daugiausiai žurnalistų buvo nužudyta Afganistane (13 žmonių), Jemene (5 žmonės), JAV (6 žmonės) ir Meksikoje (6 žmonės).

Anot RSF generalinio sekretoriaus Christophe'o Deloire'o (Kristofo Deluaro), tokia statistika rodo, kad būtina kuo greičiau imtis priemonių žurnalistams apsaugoti.

„Susirūpinimą keliantis mirčių skaičius primena apie skubią būtinybę užtikrinti žurnalistams geresnę apsaugą“, – sakė jis.

Ch. Deloire'as paragino įsteigti JT specialiojo atstovo, kuris imtųsi šio klausimo, postą. Jo teigimu, tokią iniciatyvą palaiko vis daugiau šalių vyriausybių bei per 100 viso pasaulio žiniasklaidos priemonių ir žurnalistikos organizacijų.

Tačiau tai nereiškia, kad šie konfliktai bus greitai išspręsti, svetainėje project-syndicate.org teigia buvęs Izraelio užsienio reikalų ministras istorikas Shlomo Ben-Ami.

„Islamo valstybės“ vadinamasis kalifatas niekada nebuvo tokia valstybė, kurią būtų galima priversti besąlygiškai kapituliuoti, todėl mūšiai dėl Mosulo ir Rakos nėra lemiami, nepaisant to, kad po jų „Islamo valstybė“ greičiausiai liks be įtvirtintų buveinių. Tačiau ši grupuotė jau įkėlė koją į Libiją ir Egiptui priklausantį Sinajaus pusiasalį, be to, yra daug kitų menkai kontroliuojamų teritorijų, į kurias tokios grupuotės gali skverbtis.

Dabartinės „Islamo valstybės“ strategijos tikslas yra teroristinių išpuolių Artimuosiuose Rytuose, Europoje ir net Pietryčių Azijoje planavimas. Kitas galimas žingsnis – destabilizuoti arabų valstybių režimus iš vidaus. Su tokia strategija neįmanoma kovoti suburiant tarptautines koalicijas, tokias kaip ta, kurios pajėgos dabar baigia veržti žiedą aplink Raką.

Be to, tokios koalicijos yra nedarnios ir trapios. Visa JAV prezidento Donaldo Trumpo Artimųjų Rytų strategija remiasi Saudo Arabijos baimėmis ne tik dėl „Islamo valstybės“, bet ir dėl Irano veiksmų. Padrąsintos D. Trumpo pareiškimų, regiono sunitų valstybės sutelkė jėgas tiek prieš „Islamo valstybę“, tiek prieš Iraną, nepaisant to, kad tarp kai kurių iš jų tvyro mirtina nesantaika, teigia Sh. Ben-Ami.

Savo ruožtu Iranas pripažįsta, kad iš „Islamo valstybės“ valdžios išlaisvintos teritorijos greičiausiai nebeatiteks toms valstybėms, kurioms jos anksčiau priklausė. Todėl Teheranas nuosekliai stiprina savo įtaką Pietų Sirijoje, šalia sienos su Jordanija, siekdamas sukurti šiitų kontroliuojamą zoną nuo Irano per Iraką, kuris jau iš esmės tapo Irano protektoratu, iki Sirijos ir Libano.

Tačiau Izraelis, kuris netiesiogiai palaiko JAV remiamą sunitų aljansą, tikrai tokio proceso nestebės pasyviai. Izraelis labai aiškiai nurodė, kad, jei Iranas didins savo įtaką pasienyje prie Golano aukštumų, karo tikimybė išaugs.

Siekdamos užtikrinti, kad šiitai nesuformuotų tokios ištisinės zonos nuo Persų įlankos iki Viduržemio jūros, JAV, be kita ko, vykdo oro smūgių kampaniją Irako, Jordanijos ir Sirijos pasienio regione. Be to, JAV pajėgos numušė Sirijos karo lėktuvą ir dvi grupuotės „Hezbollah“ valdomas ginkluotas Irano skraidykles.

Iranas – ne vienintelė šalis, norinti perbraižyti sienas savo naudai. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas aiškiai parėmė pastangas išardyti tvarką, kurią po Otomanų imperijos žlugimo regione suformavo britai ir prancūzai.

Kurdai – pagrindiniai JAV sąjungininkai kovoje su „Islamo valstybe“ – taip pat pageidautų pokyčių Artimųjų Rytų žemėlapyje. Jie nori sukurti savo valstybe ir, akcentuodami savo indėlį į pergalę prieš „Islamo valstybę“, tikisi, kad tai įvyks. Irako Kurdistano autonominio regiono prezidentas Masoudas Barzanis jau paskelbė, kad Irako kurdų nepriklausomybės referendumas bus surengtas rugsėjo mėnesį.

Sh. Ben-Ami teigimu, Turkijai išvengti tokios baigties yra net svarbiau, nei įveikti „Islamo valstybę“ ar nuversti Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimą. R. T. Erdoganas nerimauja, kad Irako kurdų nepriklausomybė gali paskatinti pačios Turkijos kurdų sukilėlius – Kurdistano darbininkų partiją (PKK) – atnaujinti ištisus dešimtmečius trūkusią kovą dėl nepriklausomybės. Turkija baiminasi, kad išaugusi su PKK susijusių Sirijos kurdų grupuočių reputacija kovoje su „Islamo valstybe“ gali padėti joms įgyti pripažinimą tarptautiniu mastu, todėl Turkija mėgina pažaboti jų apetitą.

Šiaurės Sirijoje jau dislokuotos Turkijos pajėgos greičiausiai liks ten net ir po koalicijos pergalės mūšyje dėl Rakos, kad užtikrintų buferinę zoną tarp Sirijos ir Turkijos kurdų. Ir nors Turkijos nuogąstavimai dėl kurdų pasipriešinimo nėra be pagrindo, vis dėlto mažai tikėtina, kad kurdų valstybė bus sukurta, nes tam įnirtingai priešinasi keturios dalį teritorijos rizikuojančios prarasti šalys: Iranas, Irakas, Turkija ir Sirija.

Tarp svarbiausių veikėjų Artimuosiuose Rytuose yra Rusija, nors atrodo, kad Kremlius nėra suinteresuotas kištis į sunitų ir Irano konfliktą (juolab į Turkijos ir PKK santykius). Šiuo metu Kremlius ir Iranas turi bendrą tikslą – užtikrinti Sirijos prezidento B. al-Assado išlikimą. Tačiau, kai tik padėtis stabilizuosis, neformali sąjunga neišvengiamai peraugs į aštrią konkurenciją dėl politinės Sirijos kontrolės.

Pasak Sh. Ben-Ami, šiomis sudėtingomis aplinkybėmis niekas nenori dar didesnio neapibrėžtumo. Būtent dėl to Saudo Arabija, Bahreinas, Egiptas ir Jungtiniai Arabų Emyratai neseniai nutraukė diplomatinius santykius ir prekybos ryšius su Kataru. Ši šalis kaltinama tuo, kad teikia paramą tiek Irano remiamoms grupuotėms, tiek sunitų grupuotėms „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybė“ ir taip prisideda prie regiono destabilizacijos. Saudo Arabija ir jos partnerės mano, kad Kataras pagaliau turi aiškiai apibrėžti savo poziciją Irano ir islamistų atžvilgiu.

Tačiau kol kas Katarą gelbsti likę draugai. Iranas ir Turkija yra pasirengę užpildyti prekybos vakuumą, susidariusį dėl Saudo Arabijos koalicijos sankcijų. Be to, Turkija dislokavo papildomas pajėgas savo karinėje bazėje Katare.

Tačiau Kataras – ne pagrindinė Saudo Arabijos problema. Tiesą sakant, tai net ne Iranas. Pasinaudoti išorės priešais, siekiant nukreipti dėmesį nuo neišspręstų vidaus problemų – tai nuolat autokratų taikoma taktika. Norėdama iš feodalinės karalystės tapti šiuolaikine valstybe, Saudo Arabija turi imtis spręsti savo vidines problemas. Jai nebereikia naujų karinių sąjungų ir milžiniškų ginklų pirkimo sandorių, tokių kaip tas, kurį šalies vadovai pasirašė su D. Trumpu per neseniai įvykusį jo vizitą Rijade.

Egiptui taip pat reikia siekti sumažinti didelę socialinę ir politinę įtampą šalies viduje. Tik po to galima tikėtis atkurti Sinajaus pusiasalio, – iš kurio savo operacijas vykdo teroristinės grupuotės, įskaitant „Islamo valstybę“, – kontrolę.

Sh. Ben-Ami teigimu, JAV sąjungininkės sunitų valstybės randa bendrą kalbą su D. Trumpu iš dalies dėl to, kad jis nelabai domisi demokratinėmis reformomis, kurias propagavo jo pirmtakas Barackas Obama. Tačiau, jei šios regiono šalys ir toliau tęs dabartinį kursą, tikėtina, kad jų laukia sociopolitinis sprogimas šalių viduje ir vis didesni konfliktai užsienyje.

Beveik 800 mln. žmonių iš daugiau nei 50 besivystančių šalių kenčia badą. Tokius duomenis skelbia Tarptautinis maisto politikos tyrimų institutas.

Teigiama, kad per metus iš bado miršta daugiau kaip 3 mln. vaikų, o kas devintas žmogus pasaulyje yra nusilpęs dėl prastos mitybos.

Pasak instituto, maisto trūksta dažniausiai dėl nestabilumo ir tebesitęsiančių karinių konfliktų.

Blogiausia padėtis – Centrinės Afrikos Respublikoje ir Čade. Į nestabiliausių šalių dešimtuką taip pat patenka Zambija, Rytų Timoras, Siera Leonė, Madagaskaras, Afganistanas, Nigeris ir Jemenas.

Padėtis kiek pagerėjo Angoloje, Etiopijoje ir Ruandoje. Vis dėlto ataskaitoje priduriama, kad bado lygis besivystančiose šalyse nuo 2000 metų sumažėjo 27 procentais.

Visada būtina rodyti realybę, nors ji kartais gali būti šokiruojanti, sako fotografas Artūras Morozovas. Jis priduria, kad fotografai ne visada gali vadovautis taisyklėmis, ką galima ar ko negalima fotografuoti, bet privalo jausti pagarbą.

„Kai stebiu fotografus, supuolančius į laidotuves, mindančius vainikus, fotografuojančius laidojamą žmogų (nesvarbu, ar jis būtų laidojamas karo zonoje, ar ten, kur taiku), man kyla abejonių ir netgi pasibjaurėjimas. Jei prie nukentėjusio žmogaus arba artimųjų prieini su pagarba ir nepuoli fotografuoti neatsiklausęs arba neužmezgęs akių kontakto, tada viskas būna gerai“, – LRT RADIJO laidoje „Ryto garsai“ tvirtina A. Marozovas.

Menotyrininkė, fotografijos kritikė Agnė Narušytė pastebi, kad lietuvių sukrečiančios nuotraukos vis dėlto nepaveikia taip stipriai, kaip kitų tautų žmones. Ji svarsto, kad tam įtakos gali turėti sovietinė okupacija.

A. Narušytė: jei vaizdas gali pakeisti pasaulį, jį būtina publikuoti

Anot A. Narušytės, fotografija vis dar turi didelę galią, nes gali vienu ypu papasakoti istoriją. Nors menotyrininkė pripažįsta, jog fotografija nėra tokia galinga, kad pakeistų žmonių ar net valstybių požiūrį, ji dažnai turi daugiau galios nei žodžiai. Dėl to, A. Narušytės nuomone, reikia publikuoti šokiruojančias nuotraukas.

„Manau, kad tą nuotrauką [kurioje ant kranto užfiksuotas nuskendęs trejų metų berniukas, kurio tėvai bandė emigruoti į Kanadą – LRT.lt] reikėjo būtinai publikuoti, ypač matant, kaip ji keičia pasaulį. [...] Jei kažkoks vaizdas gali padėti pakeisti pasaulį, jis turi būti išspausdintas. Kiekvienas, dėdamas tokią paveikiančią fotografiją, susijusią su mirtimi, susimąsto, ar, įdėjus ją, bus labiau pažeistos žmogaus teisės, ar pasiektas norimas rezultatas“, – sako A. Naruštytė.

Pasak A. Morozovo, nuotrauka, kurioje užfiksuotas nuskendęs berniukas, sulaukė tokio didelio dėmesio, nes iki šiol pabėgėlių krizę dažniausiai iliustravo tik tekstai, kuriuose buvo aprašyta daugybė mirčių. Nuotraukose dažniau buvo fiksuojami pabėgėliai, plaukiantys mažyčiais laiveliais, pastebi A. Morozovas.

„Matėme ir kai kurių jų mirčių, bet neabejotinai ši turkų fotožurnalistės Nilufer Demir nuotrauka tapo ikonine. Iki šiol nė viena nuotrauka, diskutuojant apie pabėgėlių krizę, nebuvo tokia populiari ir apie ją nebuvo tiek daug diskutuojama. Tai yra senas būdas nuotraukomis provokuoti skaitytoją, diskutuojant aktualiomis temomis“, – tvirtina A. Morozovas.

Siūlo ieškoti detalių, o ne fiksuoti pačius žiaurius vaizdus

Anot A. Morozovo, fotografams visada kyla dilema, ar reikia rodyti visus vaizdus, kuriuos galima užfiksuoti. Taip pat, jei tai vis dėlto reikia padaryti, kiek vaizdų rodyti. Pašnekovo teigimu, yra daugybė būdų, kaip galima išvengti sukrečiančių vaizdų, bet neprarasti nuotraukos poveikio.

„Net ir mirtis gali būti savotiškai estetiška, tačiau, nuvykęs į vietą po sprogimo, nepuoli fotografuoti žmonių kūno dalių, nes neaišku, ką paskui su tomis nuotraukomis daryti. Akcentus galima atrasti per tam tikras smulkias detales, taip pat – paveikius kampus. [...] Tokius vaizdus būtina rodyti, nes fotografo darbas – vaizduoti realybę, kuri kartais yra šokiruojanti“, – aiškina A. Morozovas.

Jis įsitikinęs, kad tokių nuotraukų publikavimas turėtų tapti diskusijų objektu, ypač todėl, kad fotografai apskritai turi ribotas teises fotografuoti ir publikuoti vaikų, sužeistųjų ir kai kurių kitų žmonių nuotraukas. „Kai atvyksti į karą ar kitą aplinką, pavyzdžiui, susijusią su pabėgėlių krize, negali remtis vien teisėmis, nes nebus būdų, kaip papasakoti istoriją. Tokiu atveju visada kalbuosi su žmonėmis ir bandau paaiškinti, kodėl tai svarbu, kodėl svarbu jiems, kodėl reikia parodyti realybę“, – sako A. Morozovas.

Jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad fotožurnalistams įvykių fiksavimas yra darbas, už kurį jie gauna atlygį ir su kuriuo susiduria nuolat, tačiau priduria, kad vis tiek derėtų gerbti tai, kas yra fotografuojama. „Kai stebiu fotografus, supuolančius į laidotuves, mindančius vainikus, fotografuojančius laidojamą žmogų (nesvarbu, ar jis būtų laidojamas karo zonoje, ar ten, kur taiku), man kyla abejonių ir netgi pasibjaurėjimas. Jei prie nukentėjusio žmogaus arba artimųjų prieini su pagarba ir nepuoli fotografuoti neatsiklausęs arba neužmezgęs akių kontakto, tada viskas būna gerai“, – tvirtina A. Marozovas.

Paveikia ne žiaurumas, o apeliacija į jausmus

A. Narušytė pastebi, kad lietuvius paveikti nuotraukomis nėra lengva. Anot jos, įtakos galėjo turėti sovietmetis, kai visi buvo apsaugoti nuo drastiškų vaizdų, nes fotografinė kultūra leidiniuose buvo labai griežtai prižiūrima, buvo siekiama, kad visada būtų rodomas pozityvus realybės vaizdas.

„Jis būdavo netgi perdėtai pozityvus. Mums buvo bandoma įteigti, kad viskas yra geriau, nei yra iš tikrųjų. Taip mes buvome apsaugoti. Galbūt dėl to ir tapome socialiai nejautrūs. Mūsų nepakeičia tokios fotografijos, mes nepradedame sakyti – priimkime pabėgėlius. [...] Galbūt tie žmonės, kurių veidai atsidūrė fotografijose, jaučia, kad jais buvo pasinaudota, bet galbūt tai galima vertinti kaip nelabai didelę auką kitų labui, jei ta fotografija suveikė“, – svarsto A. Narušytė.

Menotyrininkė įsitikinusi, kad žiūrovą paveikia ne tos nuotraukos, kuriose vaizduojamas kraujas, jo gausa ar purvas, bet tos, dėl kurių susipainioja žmogaus jausmai. A. Narušytė aiškina, kad būtent tokį poveikį ir turi turkų fotografės užfiksuotas nuskendęs berniukas.

„Mes matome vaiką, kuris atrodo taip, lyg miegotų. Tai – pažįstamas kasdienis vaizdas, tačiau labai gerai matoma, kad vaikas miręs. Šalia jo stovi pareigūnas, dirbantis savo darbą. Man atrodo, kad šioje nuotraukoje tobulai susipina mūsų kasdienybė su mirtimi. Tai labai aštriai veikia“, – sako A. Narušytė.

Jos nuomone, jei fotografijose vien tik vaizduojama mirtis, tai veikia mažiau, nes nuotrauka žiūrovui tiesiog sukelia pasibaisėjimą, pasibjaurėjimą ir žmogus pasistengia nuo jos kuo greičiau pasitraukti.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas pirmadienį įspėjo, kad migrantų krizė, su kuria susidūrė Europa, yra dalis egzodo iš karinių konfliktų krečiamų karštųjų taškų, kuris gali tęstis daug metų.

„Dabartinė migracijos banga nėra pavienis incidentas, o realaus egzodo pradžia, ir tai reiškia, kad mes turėsime šią problemą metų metus“, - sakė D.Tuskas, kalbėdamas Briuselyje įsikūrusiame Bruegelio (Breigelio) institute.

„Todėl yra taip svarbu išmokti, kaip su tuo gyventi nekaltinant vieniems kitų“, - pridūrė jis.

Europos lyderiai ieško būdų, kaip spręsti šią krizę, tūkstančių pabėgėlių iš kruvinų konfliktų krečiamų Sirijos bei Irako toliau per Balkanus ir Viduržemio jūrą plūstant į 28 nares turinčią Europos Sąjungą.

„Tačiau nepuoselėkime iliuzijų, kad turime stebuklingą sprendinį šiai situacijai pakeisti“, - pabrėžė D.Tuskas.

Bendrijos lyderiams atstovaujantis D.Tuskas paragino būti pragmatiškiems ir sakė, kad valstybės narės privalo atidėti į šalį savo ryškius nuomonių skirtumus, susidūrus su tokio masto pabėgėlių banga.

„Mums taip pat nederėtų gėdytis savo emocijų“, - sakė D.Tuskas praėjus kelioms dienoms, kai pasaulį sukrėtė mažo pabėgėlio berniuko, kuris buvo rastas negyvas viename Turkijos paplūdimyje, nuotrauka.

„Užuojauta yra vienas iš solidarumo pamatų, tačiau siekdami padėti kitiems, tuo pat metu turime būti pragmatiški“, - sakė jis.

Dėl konfliktų Artimuosiuose Rytuose daugiau nei 13 mln. vaikų negali mokytis, ketvirtadienį pranešė Jungtinės Tautos, perspėdamos, apie galinčias žlugti „visos kartos“ viltis, jeigu vaikai negalės grįžti į savo klases.

JT vaikų fondo UNICEF ataskaitoje apie konfliktų įtaką švietimui šešiose regiono šalyse ir teritorijose sakoma, kad dėl smurto nebenaudojama daugiau nei 8,5 tūkst. mokyklų.

Aprašomi atvejai, kai buvo šaudoma į mokytojus ir mokinius, klasės paverstos laikinomis slėptuvėmis nuo bombų, o vaikai egzaminų laikyti turėdavo eiti per fronto liniją.

„Naikinantį konflikto poveikį jaučia viso regiono vaikai“, – nurodė Peteris Salama, Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos regiono UNICEF vadovas.

„Mokykloms daroma ne tik fizinė žala, visa mokinių karta jaučiasi atsidūrusi beviltiškoje padėtyje, kai griūna jų viltys ir ateities planai“, – sakė jis.

Pernai UNICEF užregistravo 214 išpuolių prieš mokyklas Sirijoje, Irake, Libijoje, palestiniečių teritorijose, Sudane ir Jemene.

Sirijoje švietimas moka „didžiulę kainą“ už keturis su puse metų trunkantį konfliktą, pažymima ataskaitoje.

Nuo 2011 metų kovo, kai prasidėjo konfliktas, uždaryta ketvirtadalis šalies mokyklų, daugiau nei 2 mln. mokinių neteko galimybės jose mokytis ir dar beveik pusė milijono vaikų gali netekti galimybės mokytis.

Pasak UNICEF, vienas rimčiausių išpuolių prieš mokyklą regione buvo įvykdytas Jemene, vakariniame Amrano mieste, kur per tokį išpuolį žuvo 13 mokytojų ir keturi vaikai.

Gazos Ruožas, kuriame pernai tarp „Hamas“ kovotojų ir Izraelio pajėgų vyko 50 dienų karas, nusinešęs 2 tūkst. 200 palestiniečių ir 73 izraeliečių gyvybių, buvo apgadinta mažiausiai 281 mokykla, o aštuonios – „visiškai sugriautos“, nurodė JT.