Vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjęs rengti koncertus po atviru dangumi, šią vasarą publikai pristatė 36 koncertus ne tik Kaune, bet ir Rietave, Šiauliuose, Birštone, Dubingiuose, Raudondvaryje, Zapyškyje.

Nuosekliai siekdamas į koncertus pritraukti jaunąją publiką, festivalis du šio sezono koncertus skyrė mažiausiems, o vienas jų buvo draugiškas autistiškiems vaikams ir jų šeimoms. Ypatingo publikos dėmesio ir ovacijų sulaukė išradingais garsų ir vaizdų paieškos sprendimais prisotinta Maltos kompozitoriaus Rubeno Zahros šiuolaikinė opera vaikams „Kirana“. Vienas šios operos spektaklis vyko su vertimu į lietuvių gestų kalbą ir tapo bene pirmuoju muzikiniu spektakliu Lietuvoje, prieinamu klausos negalią turintiems žmonėms.

Reikia išlaikyti festivalio stuburą, formuoti programą ne pataikaujant publikai, o apžvelgiant visus aspektus, neapleidžiant klausytojų edukacijos.

Festivalyje vis stipriau įsitvirtina pernai gimusi festivalio iniciatyva – nemokami edukaciniai renginiai „Susitikimai muzikoje“, organizuojami įvairiose socialinėse įstaigose.

Šių metų festivalio scenos tapo atviros gausiam ratui jaunųjų muzikantų. Galimybė koncertuoti tarptautiniu mastu pripažintame festivalyje – svarus indėlis į jų tarptautinę karjerą ir žinomumą.

Apie šiųmečio fastivalio patirtis ir būsimų festivalių vizijas – pokalbis su Edgaru Montvidu. Žinomas operos solistas, baigiamajame koncerte atlikęs Don Chosė vaidmenį iš operos „Karmen“, jau antrus metus eina Pažaislio festivalio meno vadovo pareigas.

– Kokie jausmai aplankė išgirdus pasiūlymą tapti Pažaislio muzikos festivalio meno vadovu?

– Iš pradžių kiek išgąsdino pareigų pavadinimas – meno vadovas. Iki tol niekada nebuvau vadovaujančiu asmeniu, buvau atsakingas tik už patį save. Meno vadovas – tai atsakomybė už visą festivalį, teisingą jo veiklos linkmę, žiūrovus. Pažaislio muzikos festivalis – ilgaamžis, turintis suformuotas tradicijas, tad pirmoji mintis išgirdus pasiūlymą buvo nerimastinga – ar sugebėsiu? Idėjų turiu, bet to nepakanka. Reikia išlaikyti festivalio stuburą, formuoti programą ne pataikaujant publikai, o apžvelgiant visus aspektus, neapleidžiant klausytojų edukacijos, pristatant naujus atlikėjus, – taigi, susideda galybė veiksnių.

Edgaras Montvidas. Eitvydo Kinaičio nuotr.

Kita vertus, mano bendradarbiavimas su festivaliu taip pat yra ilgaamžis, tad pasiūlymas imtis meno vadovo pareigų pernelyg nenustebino. Jau daugelį metų turėjau galimybę siūlyti programas baigiamiesiems festivalio koncertams, kviesti į juos savo kolegas dainininkus. Žinoma, aš, kaip dainininkas, geriau išmanau vokalinę muziką, tad turiu atidžiai stebėti, kad festivalis netaptų išskirtinai vokalinės muzikos renginiu. Čia turi būti reprezentuojamos ir kitokios muzikos sritys. Tad turėjau apsvarstyti visus šiuos klausimus ir pagalvoti apie tai, kaip pavyks vadovavimą festivaliui suderinti su savo paties karjera. Tačiau sprendimas atėjo tarsi savaime – supratau, kad galiu skirti nemažai laiko festivalio reikalams netgi repeticijų procese ar vykstant spektaklių maratonams, kai pasitaiko viena kita laisva diena. Taigi, mintys apie festivalį mane nuolat seka ir lydi. Dabar galiu objektyviau pažvelgti į tam tikrus dalykus: skambančią muziką, naujų atlikėjų vardus. Anksčiau į tai kreipdavau mažiau dėmesio, o dabar, važinėdamas po festivalius ar kitus renginius, galiu susipažinti su puikiais, iki šiol negirdėtais atlikėjais ir pakviesti juos pasirodyti Pažaislio muzikos festivalyje.

– Meno vadovo pareigos jus užklupo neramiu laikotarpiu...

– Atėjau į festivalį prasidėjus pandemijos laikotarpiui. Tai buvo didžiulis išbandymas visiems mums. Kartais manęs klausia, ko išmokau per šį laikotarpį? Nedrįsčiau to pavadinti kokia nors mokykla. Tuo metu buvo sužlugdyta daugybė vilčių, ambicijų, ypač muzikantų. Tai – tikrai ne gyvenimo universitetas, iš kurio galima pasimokyti.

– Kokį festivalį radote prieš dvejus metus ir kaip jį matote dabar?

– Vertinant dvejų metų retrospektyvą, šios pareigos mane žavi, praturtina mano patirtį, brandina mane kaip muzikantą. Dabar turiu galimybę drąsiai peržengti savosios srities – vokalinės muzikos – ribas, žvelgti į muziką plačiau, atverti sau duris į instrumentinės, džiazo ar pasaulio muzikos sritis. Iš tiesų, faktas, kad tokio garbingo festivalio vadovai patikėjo man šias pareigas, paglostė mano savimeilę. Džiaugiuosi, kad jie manyje įžvelgė tam tikrą potencialą, nors, kita vertus, suprantu, kad mano žinomumas Lietuvoje taip pat padeda festivalio įvaizdžiui, sklaidai, talkina pritraukiant klausytojus ir rėmėjus.

Visomis išgalėmis stengiuosi rūpintis festivalio programa ir ieškau partnerių, galinčių prisidėti prie festivalio gyvavimo, jo žinomumo. Be abejo, festivalis yra puikiai žinomas tarp Lietuvos muzikos mylėtojų, bet iš patirties galiu pasakyti, kad apie save reikia vis priminti, nesvarbu, kad ir koks populiarus būtum.

– Kokią matote festivalio ateities viziją?

– Visada norėjau, kad Pažaislio muzikos festivalis išplauktų į dar platesnius vandenis ir jame koncertuotų kuo daugiau tarptautiniu mastu pripažintų muzikų. Juk gyvename socialinių medijų laikmetyje, tad, jeigu į festivalį atvyksta žinomas atlikėjas, jis savo aplinkai paskelbia, kad čia buvo. Taip žinia apie renginį pasklinda plačiai, atsiranda galimybė kultūriniam turizmui, kai nemaža grupė melomanų vyksta į koncertus, kuriuose pasirodo jų mylimi atlikėjai. Tuo įsitikinau asmeniškai, dalyvaudamas prestižiniame Brėgenco festivalyje. Pažaislio muzikos festivalis jau yra vertinamas tarptautiniu mastu, bet norisi, kad turistai iš užsienio, keliaudami po Baltijos šalis, atvyktų specialiai į mūsų festivalio koncertus.

Eitvydo Kinaičio nuotr.

Kita vertus, pasaulyje žinomų atlikėjų vardai lemia renginių kokybę ir yra lengviau kalbėtis su kitais atlikėjais, motyvuojant tuo, kad festivalyje jau svečiavosi pasaulinės muzikos žvaigždės. Žinoma, per ilgą Pažaislio muzikos festivalio istoriją tokių atvejų būta ne vienas. Ypač pirmąjį festivalio gyvavimo dešimtmetį. Vis dėlto kiekvienam renginiui kai kada praverčia naujas, šviežias kraujas, platesnės pažiūros, gaivūs vėjai.

Tad mano misija – sukelti lengvutį skersvėjį festivalio užkulisiuose, neapleidžiant iki tol sukurtų tradicijų, generuoti naujas idėjas ir pristatyti jas publikai. Turiu pripažinti, kad bendraudami ir diskutuodami apie festivalio programas su Lina Krėpštaite, kuri yra nepakeičiama festivalio siela, gerų idėjų randame visada.

– Kuo ypatinga festivalio misija?

– Ilgainiui festivalyje kartojosi atlikėjai ar programos, kartais trūko naujoviškumo ar intrigos. O ilgamečiam renginiui intrigos reikia nuolat, juk festivalių Lietuvoje – aibė. Juokaudamas galiu pasakyti, kad dabar vos ne kiekviena bažnyčia turi savo festivalį. Tad tokiam festivaliui, koks yra Pažaislio muzikos festivalis (galėčiau jį pavadinti visų Lietuvos muzikos festivalių tėvu), būtina turėti, surasti ir auginti savo klausytojus.

Nereikia pamiršti, kad festivalio bazė yra Kaune, ne Vilniuje. Teigiamas aspektas yra tai, kad Kaunas yra centrinėje Lietuvos dalyje, bet festivalio klausytojų potencialas vis tiek kiek kitoks nei sostinėje – šio niuanso negalima užmiršti.

Stengiamės pristatyti publikai aukščiausios prabos atlikėjus, kokybišką muziką, naujus kūrinius. Mūsų tikslas – paglostyti publiką, atsižvelgiant į jos pageidavimus, ir kartu lavinti klausytojų skonį. Juokaudamas mėgstu pateikti tokį pavyzdį: kūdikiui juk niekas nesiūlo sūrio su mėlynuoju pelėsiu. Iki to reikia užaugti. Lygiai taip turime užauginti klausytoją. Todėl edukaciniai renginiai tampa itin svarbia festivalio veiklos sritimi, užtikrinančia, kad kokybiška muzika taptų kasdienės kultūros dalimi. Puikiausias to pavyzdys – Austrija, kur važiuodamas per nuošalius kaimus matai plakatus, kviečiančius ne į pigius renginius, o į, pavyzdžiui, Jono Kaufmanno koncertą ar „Šubertiadą“, kuriuose pasirodo aukščiausiojo lygmens atlikėjai.

Kaunas turi puikų potencialą, tik, deja, neturi koncertų salės. Tai, mano nuomone, yra mūsų miesto katastrofa, didžiulė bėda ir faktas, liūdinantis mane asmeniškai. Tačiau turime Pažaislio vienuolyną ir fantastiška aura spindintį jo kiemelį. Kol galime ten glaustis, tol gyvuosime. Tai – didžiausias mūsų laimėjimas ir išskirtinė erdvė, reprezentuojanti Kauną ir Pažaislio muzikos festivalį.

– Kuo publiką pradžiugins XXVIII Pažaislio muzikos festivalis?

– Turime planų ir beveik suformuotą programą ne tik kitiems metams, bet ir 2024-ųjų sezonui. Tiesa, kol dar nepasirašytos sutartys, nenorėčiau tų planų detalizuoti. Kitais metais koncertų festivalyje planuojame šiek tiek mažiau, bet visi jie bus išskirtinės kokybės. Deruosi su vienu Lietuvos simfoniniu orkestru, kuris dar nėra grojęs Pažaislio muzikos festivalyje, – publikai dovanotume nuostabų koncertinį operos atlikimą.

Eitvydo Kinaičio nuotr.

Sulauksime visame pasaulyje žinomo mecosoprano pasirodymo, išgirsime puikų senosios muzikos ansamblį. Kalbamės su vienu iš Didžiosios Britanijos orkestrų, atliksiančių Kaune net dvi programas. Festivalis ir toliau daug dėmesio skirs jauniesiems atlikėjams ir kylančioms muzikos pasaulio žvaigždėms.

Bendradarbiausime su tarptautinio Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurso organizatoriais, pristatysime konkurso laureatų koncertus su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Žinoma, neapsieisime be kamerinės muzikos ir vadinamojo Lied žanro, kuriam labai linkėčiau atrasti savo publiką ir sukurti klausymosi tradicijas Lietuvoje. Turėtų pasirodyti didžiulis džiazo muzikos orkestras, būrys Lietuvos žvaigždžių, sulauksime grandiozinio Geniušų šeimos projekto.

Kitų metų festivalį planuojame užbaigti gurmaniška muzika: pirmą kartą Lietuvoje nuskambės Karolio Szymanowskio opera „Karalius Rogeris“. Tai – labai ambicingas projektas, suvienysiantis tarptautinę atlikėjų komandą nuo Kanados iki Australijos. Taigi, ateinantiems metams jau turime labai gražių gairių, tikiu, kad Pažaislio muzikos festivalio publikai tai išties patiks.

Tikriausiai nėra pasaulyje operos teatro, kurio repertuare nesipuikuotų Georges Bizet opera „Karmen“. Ji kone visa sudaryta iš šlagerių: užtenka prisiminti garsiąją čigonės Karmen Habanerą ir toreadoro Eskamiljo kupletus. Muzika pagauna, intriguoja, kelia nuostabą ir susižavėjimą. Ir visada iki pat finalinės scenos norisi tikėti Karmen šansu pasirinkti gyvenimą... Šiame Charkivo teatro spektaklyje pasirodys net 150 atlikėjų – operos solistai, choras ir simfoninis orkestras, diriguojamas Dmytro Morozovo. Pastatymo autorius – teatro vyriausiasis režisierius Armenas Kaloyanas.

Alytaus rajone, Daugų technologijos ir verslo mokyklos patalpose, nuo balandžio pabaigos gyvena ir repetuoja 220 Charkivo operos ir baleto teatro darbuotojų. Be to, kaip pabrėžia šio teatro generalinis direktorius Olegas Oriščenko, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro kvietimu organizuotos gastrolės turi ir humanitarinio konvojaus misiją: kartu su artistais iš rusų armijos apšaudomo miesto pasitraukė 30 įvairaus amžiaus jų vaikų.

„Kolegoms iš Charkivo užsiminus, kad jiems galbūt atsiras galimybė ištrūkti iš karo zonos, mes, jų gastroles organizuodami, per keletą savaičių nuveikėme tai, kas įprastomis sąlygomis būna derinama metus“, – neslepia ukrainiečius į Lietuvą pakvietusio Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius Jonas Sakalauskas.

Teatro iš Ukrainos choristai prieš spektaklį Laisvės alėjoje po teatro balkonais sudainavo „Oy, u luzi chervona kalyna“, išreikšdami solidarumą su savo nepriklausomybę ginančiais kraštiečiais.

Bilietai į svečių iš Ukrainos spektaklį išpirkti per rekordiškai trumpą laiką – nepilną savaitę. Renginio vakarą žiūrovai solidarumą karo zonoje atsidūrusiai šaliai išreiškė Ukrainos vėliavos spalvų atributika. Taip pat daug geros valios žmonių aukojo teatro kolektyvui, jo kūrybinės veiklos palaikymui ir tęstinumui, įsigydami analoginės spaudos ir savilaidos studijos „Hands on press“ plakatų – visi iki vieno darbai iškeliavo į geradarių rankas.

Ne kultūra sukelia karus, o jos stoka.

Scenoje Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas į susirinkusius kreipėsi ukrainietiškai, pasidžiaugdamas svečių iš Charkivo viešnage seniausiame Lietuvos dramos teatre. Vėliau jis susirinkusiems tarė: „Nors ir vyksta karas Ukrainoje, Charkovo miestas yra apšaudomas ir bombarduojamas, bet ne kultūra sukelia karus, o jos stoka. Charkivo nacionalinio akademinio Lysenkos vardo operos ir baleto teatro kultūros žygis per Lietuvą liudija, kad pergalė jau arti ir kad kultūra ją greitina, nes apjungia visus bendram tikslui.“

Dėkodamas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovybei (LNOBT) už šią nuostabią idėją pasikviesti bičiulius ir Charkivo, E. Stancikas pakvietė į sceną teatro generalinį direktorių ir meno vadovą Olehą Orishchenko. Nors svečias kalbėjo ukrainietiškai, tačiau daugelis sėdinčiųjų salėje be vertimo suprato, kad O. Orishchenko perdavė susižavėjimo miestu, jo žmonėmis, teatru žodžius, išreiškė pagarbą Ukrainos kariams ir nerimą dėl Charkivo, teatro. Tai pat svečias dėkojo NKDT generaliniam direktoriui Egidijui Stancikui ir LNOBT generaliniam direktoriui Jonui Sakalauskui už sutikimą, priėmimą ir paramos turo organizavimą.

„Septyniasdešimt dienų mūsų svečiai neturėjo scenos dvasios pojūčio. Ačiū visiems, kurie padėjote, prisidėjote prie šio renginio, nevardinsiu pavardėms sąmoningai, nors labai daug padaryta gero“, – jautriai kreipėsi E. Stancikas.

E. Stanickas / D. Stankevičiaus nuotr.

Prieš prasidedant pasirodymui, E. Stancikas pristatė operos „Karmen“ atlikėjus ir vyriausiąjį teatro orkestro dirigentą Dmytro Morozovą. Įdomi detalė – maestro atvyko be batutos, bet palaikymas atėjo iš kolegos, dirbančio Kaune, – Kauno miesto simfoninio orkestro meno vadovo Konstantine Orbelian, kuris padovanojo savo batutą! „Kaip laisvės simbolis ši batuta keliauja nuo Metropolitan operos iki Kauno dramos teatro“, – teigė E. Stancikas. Spektaklį stebėjo Kauno valstybinio muzikinio teatro dirigentė, ukrainietė Oksana Madarash.

Pasirodymo dieną gerbiamas Olehas Orishchenko Kaune pasitiko savo jubiliejinį 60-ąjį gimtadienį. Pasibaigus spektakliui, vadovui įteiktos gėlės, artistai sugiedojo „Ilgiausių metų”. Sujaudintas dėmesio, Charkivo nacionalinio akademinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius ir meno vadovas dėkojo publikai, savo artistams ir NKDT vadovui.

D. Stankevičiaus nuotr.

Viena diena 250 žmonių teatro grupei (jų tarpe 28 darbuotojų vaikai) Lietuvoje vertinama 2500 eurų. Teatro vadovo teigimu, pardavus bilietus, ir suskaičiavus aukas, pavyko užtikrinti tris trupės buvimo dienas po taikiu Lietuvos dangumi, – aukų dėžutėje, įsigyjant plakatus ir laisvai aukojant surinkta 2700 Eurų. Tačiau papildomai žiūrovai galėjo aukoti pervesdami lėšas tiesiogiai į Charkivo nacionalinio akademinio operos ir baleto teatro sąskaitą.

Charkivo teatro apsirodymą stebėjo ir saviškius palaikė naujojo Ukrainos ambasadoriaus Lietuvoje Petro Bešta žmona ponia Ana.

Gastrolės „Europos kelias“ Lietuvos Respublikoje vyksta pagal projektą „Ukraina dabar ir visam laikui (#StandWithUkraine)“. Kiti teatro pasirodymai vyks Joniškyje, Palangoje ir Vilniuje.

Pokalbis su Charkivo nacionalinio akademinio M. V. Lysenkos vardo operos ir baleto teatro generaliniu direktoriumi Olehu Orishchenko.

– 72-ąją karo dieną jūs Lietuvoje, Kaune, pasitinkate savo 60-mečio jubiliejų? Kokios mintys aplanko, kokių norų turite? 

– Pirmiausiai norisi taikos. Norisi dirbti ir gyventi Charkive, norisi, kad jį kuo greičiau atstatytų ir kad visi ukrainiečiai grįžtų į savo namus. Kad viso pasaulio žmonės atsikratytų minties, kad juos gali užpulti išprotėjęs Putinas, kad gali panaudoti branduolinį ginklą. Kaip savo šalies pilietis, kurioje vyksta karas, jaučiu pareigą galvoti apie savo šalį. Juk svarbiausia – kad Ukraina laimėtų karą. Man labai malonu matyti brolišką lietuvių tautą, kuri susitelkusi į Ukrainos pergalę, daro tiek daug, kad mūsų kariai kariautų, o jų šeimos turėtų saugų užnugarį – namus. Tai, ką daro lietuviai, yra antrasis frontas, socialinis frontas.

– Esate Lietuvoje daugiau nei savaitę. Kaip laikosi jūsų teatras? Žinome, kad per bombardavimus patyrė keletą smūgių, buvo apgadintas.

– Teatras yra gerose rankose. Mano pavaduotojas Igoris Tulūzovas gyvena teatre nuo primos karo dienos ir prižiūri patalpas visą parą. Jam teko priimti skubius sprendimus gesinant gaisrą, atstatant komunikacijas. Pastatą reikia prižiūrėti, kad turėtume kur grįžti ir toliau dirbti savo darbą. Šiomis dienomis mūšiai Charkivo kryptimi sustiprėjo. Tikimės, kad mūsų kariams pavyks atstumti priešą. Negailestingi mūsų miesto bombardavimai iš Rusijos teritorijos tebevyksta. Vakar (05.04 – aut. past.) raketos nukrito centriniame miesto parke. Tikėkimės, kad viskas bus gerai.

D. Stankevičiaus nuotr.

– Koks jūsų teatro repertuaras, naujausios premjeros?

– Teatro repertuarą sudaro 45 spektakliai: devyniolika operų ir daugiau nei 20 baletų. Vasario 11–13 d. išleidome Žiulio Masnė operos „Pelenė“ premjerą. Nuostabi opera, scenografija, bet parodėme tik tris kartus. Prieš tai išleidome baleto premjerą A. Chačaturiano „Spartakas“, kuris buvo priimtas labai puikiai. Turėjome ir pasaulinę premjerą – specialiai mūsų teatrui parašytos operos „Vyšyvanyi. Ukrainos karalius“, kuriai muziką sukūrė ukrainiečių kompozitorė Ala Zagaikevič, o libretą parašė mūsų poetas ir rašytojas Serhiy Žadanas. Tai šiuolaikinė opera, labai norėtume ją parodyti operos festivalyje Lietuvoje dar šią liepą. Jaučiame Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriaus Jono Sakalausko ir prodiuserio Artūro Alensko palaikymą, o jie mato mūsų norą dirbti, kurti. Mūsų repertuaras labai platus, jį sudaro ne tik baletai, operos, koncertinės programos. Džiugu, kad po koncertų Lietuvoje esame laukiami sugrįžtant.

– Jau įvyko keletas jūsų pasirodymų Lietuvoje. Koks jausmas po pertraukos susitikti su publika?

Publika sutinka taip, lyg su mumis būtų pažįstami seniai – labai draugiškai ir jautriai. Prieš pasirodymus atliekame himną, kas mums, atlikėjams, labai jautru. Publika pasitinka stovėdama, įspūdis nepakartojamas. Tai suteikia vilties, kad Ukrainos kultūra yra palaikoma Lietuvoje. Publikos aplodismentai įrodo, kad mūsų spektakliai yra pasaulinio lygio, mes perteikiame savo meistriškumą.

Dėl gebėjimo patraukti vyrų dėmesį ji buvo lyginama su deive Venera...

Ugningoji čigonė Karmen, gyvenusi XIX a. pradžioje Sevilijos regione Ispanijoje, pirmą kartą buvo paminėta rusų poeto Aleksandro Puškino 1824 m. parašytoje poemoje „Čigonai“. Ją perskaitęs, prancūzų rašytojas Prosperas Mérimée sukūrė savą tos pačios istorijos versiją – novelę „Karmen“, pirmąkart išspausdintą 1845 m.

1830-ieji, Sevilija. Jauna, nežemiško grožio ir ugningo temperamento čigonė Karmen, nepripažįstanti jokių dorovės varžtų, apžavi jauną armijos kapralą doną Chosė. Naivus jaunikaitis ją beprotiškai įsimyli. Apžavėtas Karmen kerų, Chosė atstumia savo buvusią mylimąją Mikaelą ir nebepaklūsta kariuomenės vadų įsakymams. Bet čigonaitės jausmai greitai išblėsta: ji susiranda naują aistros objektą – matadorą Eskamilją. Įniršio, pavydo ir bejėgiškumo apakintas donas Chosė nužudo Karmen.

1875 m., prabėgus trims dešimtmečiams nuo novelės publikavimo, prancūzų kompozitorius Georges Bizet parašė operą „Karmen“, vėliau sulaukusią stulbinančio populiarumo. Tačiau pirmosios premjeros žiūrovai šiai operai buvo negailestingi ir jos kūrėją tiesiog nušvilpė. Po tokios nesėkmės nuo kompozitoriaus nusigręžė draugai, o jo žmona teatro salę paliko demonstratyviai įsikibusi į parankę savo gerbėjui... Jei tik autoriai galėtų sulaukti įvertinimo būdami gyvi, o ne po šimto metų!.. Šiandien kiekvienas pasaulio mecosopranas svajoja atlikti Karmen partiją, o žymiausios pasaulio balerinos – scenoje sušokti ugningąją Karmen habanerą...

Choreografės Aušros Krasauskaitės šokio spektaklyje „Karmen“ liepsnoja aistra ir nežabota moteriška energija, galiausiai virstanti į pražūtį vedančia beprotybe. Dialoge apie žmogiškosios prigimties jėgą skamba Georges Bizet bei Rodiono Ščedrino muzika su joje užkoduota grėsmės nuojauta.

A. Krasauskaitė už šį spektaklį 2018 m. pelnė „Auksinį scenos kryžių“, o Karmen šokanti Beata Molytė – trečiąją „Auksinio scenos kryžiaus“ nominaciją savo karjeroje. Chosė vaidmenį atlieka talentingasis Mantas Černeckas, publikos neseniai matytas spektakliuose „Eglė žalčių karalienė“ ir „Spragtukas“. Toreodoro partijai kviečiamas patyręs šokėjas Gintaras Visockis iš Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto trupės.

Pirmą kartą „Karmen“ spektaklyje gros Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio. Pastatymas pasižymi neįprasta scenografija: styginiais ir mušamaisiais grojantys orkestro muzikantai įkurdinami scenos gilumoje bei specialiai jiems įrengtame balkone.

Tai – spektaklis, kuriame liepsnojanti aistra ir nevaldoma moteriška energija virsta į pražūtį vedančia beprotybe. Dialoge apie žmogiškosios prigimties jėgą dalyvauja ir Georges Bizet bei Rodiono Ščedrino muzika su joje užkoduota grėsmės nuojauta.

„Nenoriu kalbėti apie spektaklio siužetą. Ne jis čia svarbiausias, o energija, kurią sieksime išlaisvinti – būtent iš jos pliūpsnio išauga prasmė. Karmen personažu atskleidžiama moters stiprybė, vidinė energija, gebėjimas atlaikyti didžiausias gyvenimo audras“, – sako spektaklio choreografė ir režisierė Aušra Krasauskaitė.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklyje Karmen šokanti Beata Molytė už šį vaidmenį pelnė trečiąją „Auksinio scenos kryžiaus“ nominaciją savo karjeroje. Chosė vaidmenį atliks talentingasis šokėjas Mantas Černeckas, neseniai matytas spektakliuose „Eglė žalčių karalienė“ ir „Spragtukas“. Toreodoro partijai kviečiamas patyręs šokėjas Gintaras Visockis iš Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto trupės.

Beje, klaipėdietiškoji „Karmen“ versija pasižymi neįprasta scenografija. Pirmą kartą „Karmen“ spektaklyje gros Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio.

Nors koncertuose K. Smorigino atliekamą Toreadoro ariją esame girdėję ne sykį, Georges Bizet operos „Karmen“ spektaklyje Vilniuje šią savaitę (sausio 9 ir 10 dienomis) garsiausias nūdienos lietuvių baritonas dainuos pirmąkart. Prieš pasirodymą kalbėjomės apie tai, ką solisto atmintyje paliko su populiariausia pasaulio opera praleistas dešimtmetis. 

– Jūsų Eskamiljo debiutas Vilniuje turėjo įvykti gerokai anksčiau: 2017-ųjų rudenį planuotą pasirodymą privertė atidėti liga...

– Būtent „Karmen“ pastatyme 2012 m. Zalcburgo festivalyje gavau pamoką, kurią išmokau visam gyvenimui: sirgdamas scenoje verčiau nesirodyk. Aš tuomet buvau dar jaunas ir pernelyg pasitikėjau savo jėgomis: maniau, kažkaip „praslysiu“, kaip nors padainuosiu. Tačiau kilo nemalonus skandalas: žiūrovai ir kritikai piktinosi tokio lygio festivalyje verčiami klausytis užkimusio Eskamiljo.

Maniau, kažkaip „praslysiu“, kaip nors padainuosiu. Tačiau kilo nemalonus skandalas: žiūrovai ir kritikai piktinosi tokio lygio festivalyje verčiami klausytis užkimusio Eskamiljo.

Nuo tada, pajutęs ligos simptomus, dainuoti visuomet atsisakau. Ir nesvarbu, ar spektaklis turėtų vykti užsienio scenoje, ar čia, Lietuvoje. Publiką visur gerbiu vienodai.

– Esate tradicinių „Karmen“ pastatymų šalininkas. Papasakokite apie jums labiausiai patikusius ir priešingai – labiausiai nuvylusius G.Bizet operos pastatymus, kuriuose teko dalyvauti per dešimtmetį. 

– Gerasis pavyzdys būtų dano Kaspero Holteno režisuotas „Karmen“, pernai vasarą rodytas Brėgenco festivalyje Austrijoje: jame buvo šiuolaikinio gyvenimo detalių, tačiau nuo tradicijos toli nebuvo pabėgta.

Bet esu dainavęs ir pastatymuose, kurie man visiškai nepatiko: su apsinuoginimais, tatuiruotėmis, šliaužiojimu ant smėlio. Britų „Opera North“ spektaklyje Eskamiljas buvo ne toreadoras, o narkotikų kartelio baronas, kuris vedžiojosi kovinį šunį. Šuo savo vaidmens turbūt irgi iki galo nesuprato, nes kartą ėmė ir apkandžiojo rankas savo „šeimininkui“...

Žymiai labiau man patiko amerikiečių režisierės Francescos Zambello „Karmen“ pastatymas Londono Karališkojoje operoje, kur Eskamiljas į sceną įjodavo ant gyvo žirgo. Nors apie mane britų kritikai tuomet atsiliepė palankiai, kitas solistas, tame pastatyme dainavęs Eskamiljo partiją, susilaukė replikos, jog arklys Toreadoro ariją būtų sudainavęs geriau...

Kitame pastatyme Eskamiljo personažas režisieriaus sumanymu turėjo atrodyti girtas. Repetuoti buvo smagu ir juokinga, bet vos prasidėjus spektaklių serijai tapo aišku, kad sprendimas visiškai nepasiteisina.

Kitame pastatyme Eskamiljo personažas režisieriaus sumanymu turėjo atrodyti girtas. Repetuoti buvo smagu ir juokinga, bet vos prasidėjus spektaklių serijai tapo aišku, kad sprendimas visiškai nepasiteisina. Ir dainuoti tame pastatyme pasidarė kančia.

Nebuvo lengva ir naujausiame režisieriaus Barrie Kosky „Karmen“ pastatyme Londono Karališkojoje operoje: dinamiškas spektaklio veiksmas vystomas ant plačių laiptų, personažai dainuoja šokdami, gulėdami, nešiojami ant rankų... Judesio tiek, kad režisūrinis sprendimas neišvengiamai atsiliepė vokalo kokybei. Todėl labai nenustebau prieš keletą savaičių vėl sulaukęs skambučio iš Londono: trupės vadovas teiravosi, ar nesutikčiau vėl dainuoti šiame pastatyme „Covent Garden“ teatre. Pasirodo, Eskamiljo partijos atlikėjas, įvertinęs savo galimybes, paskutinę savaitę nusprendė pasitraukti iš komandos (tiesa, apsigalvojęs visgi sugrįžo). Supratingi kritikai rašė, jog šiame spektaklyje solistai dainuoja ne taip, kaip jie iš tikrųjų sugeba, o taip, kaip įstengia tose aplinkybėse, kurias jiems sukūrė režisierius.

– Per dešimt metų įvairiuose „Karmen“ pastatymuose esate sutikęs daug Karmen ir Don Chozė partijų atlikėjų. Kurie iš jų įsiminė labiausiai?

– Džiaugiuosi, kad LNOBT kaip Eskamiljas pirmą kartą pasirodysiu spektaklyje, kuriame Karmen partiją dainuos garsus mecosopranas iš Baltarusijos Oksana Volkova. Šią solistę pažįstu jau seniai: buvome susitikę „Karmen“ spektakliuose Latvijos nacionalinėje operoje bei Maskvos Didžiajame teatre. Būtent O. Volkovą vadinčiau įspūdingiausia savo sutikta Karmen, kurių per dešimtmetį teko regėti išties nemažai. Oksana – itin stabili ir kartu gerą energiją skleidžianti atlikėja. Puiki ta Karmen, kuri gali trumpam išprotėti scenoje ir moka po to „sugrįžti į vėžes“. Oksana tai sugeba.

Gerai pasirodė ir izraelietė Rinat Shaham, su kuria „Karmen“ kartu dainavome Berlyne. Taip pat britė Christine Rice, kurią sutikau Londone. Pernai B. Kosky pastatyme dainavau kartu su ruse Anna Goryachova... Visos jos labai skirtingos, bet kartu – stiprios scenos asmenybės.

Tik kartą scenoje buvau susidūręs su Karmen, kuri tokiam vaidmeniui buvo gerokai per jauna ir nelabai suprato, ką dainuoja. O vaidino taip, kad į ją žiūrint buvo sunku susilaikyti nekvatojus... Neapolio San Karlo teatre mačiau priešingą atvejį – scenos karjerą bebaigiančią, gerokai nuvargusią Karmen. Pirmosios dalies pabaigoje atrodė, kad jai tiesiog pritrūks jėgų užbaigti spektaklį – nors imk ir paprašyk Don Chozė, kad pasigailėjęs nudurtų ją anksčiau...

„Opera North“ teatre dainavau kartu su soliste, kuri į kiekvieną spektaklį ateidavo smarkiai įkaušusi. Gal žmogus problemą turėjo, o gal tiesiog manė, kad girtumas tinka Karmen personažui. Įdomiausia, kad tokios būklės ji visą savo partiją sudainuodavo, ir netgi visai neblogai.

O ryškiausias Don Chozė, su kuriuo du kartus teko stovėti vienoje scenoje Zalcburge – be abejonės, vokietis Jonas Kaufmannas. Tada buvau jaunas, tarptautinę karjerą tik pradedantis atlikėjas, ir dainuojant šalia tokio meistro nejučiomis norėdavosi „pasistiebti“ iki jo lygio. Buvo akivaizdu, kad jis viską supranta kitaip, negu aš tuo metu pajėgiau suprasti. Sužavėjo J. Kaufmanno vidinė kultūra, nuostabi prancūzų kalba ir tai, kaip jis geba įprasminti kiekvieną scenoje ištartą frazę. 

Būti šalia tokių solistų scenoje yra palaima. Ir atvirkščiai – prastas partneris tave „skandina“. Kartais galvojama, kad šalia silpnesnio solisto pats gali pasirodyti stipresnis. Nieko panašaus: tikėtina, kad abu atrodysite kaip vidutinybės.

– Gyvūnų teisių aktyvistai vis labiau spaudžia ispanus atsisakyti koridos kaip kruvinos pramogos. Kanarų salose bei Katalonijoje koridą jau draudžia įstatymai, tačiau kiti Ispanijos regionai, nepaisydami dažnų incidentų arenose, nenusiteikę atsisakyti šios nacionalinio kultūrinio paveldo dalies. Kurią stovyklą pozicijų dvikovoje palaikytų „toreadoras“ K. Smoriginas?

– Kaip žmogus koridos „spektaklių“, kuriuose žudomi buliai, netoleruoju. Bet kokių gyvų padarų žudymas pramogai, šou vardan demonstruoja žmonių menkybę. Vaizdo įrašai, įamžinę arenoje persmeigtus ar sutryptus matadorus, man niekada nesukeldavo gailesčio jausmo, nes manau, kad tai – pelnytas atpildas už tyčiojimąsi iš kitos gyvybės. Žinoma, ispanai su manimi nesutiktų. Jiems korida – tokia pat natūrali, kaip banginių žudymas japonams.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas, vienas žymiausių šalies dirigentų Modestas Pitrėnas, paklaustas, kodėl kartų kartoms vis aktuali Karmen pasakojama istorija, sako: "Su Karmen mes galime arba susitapatinti, arba jai oponuoti, bet vis tiek turime su ja santykį."

– Kuo kūrėjus taip traukia "Karmen" istorija? Dažnas muzikinis teatras turi savąją "Karmen" versiją.

– Tuo, kad kiekvieną dieną kiekvienoje situacijoje ir bet kurioje erdvėje Karmen prototipas kalba apie mus. Su ja mes galime arba susitapatinti, arba jai oponuoti, bet vis tiek turime su ja santykį. Net jei esame skirtingos lyties, laisvės, meilės, aistros ir neapykantos temos mums bus artimos, atpažįstamos.

– Klaipėdoje dirigavote operai "Karmen". Kokie klaipėdietiškos operos "Karmen" ir šokio spektaklio "Karmen siuita" skirtumai ir panašumai?

– Tai buvo seniai. Nepaisant to, mačiau – klaipėdiečiai dar šį sezoną vėl grįžo prie šio Eligijaus ir Juozo Domarkų prieš kone 30 metų statyto veikalo. Tai buvo mano pirmas kaip asistento darbas muzikiniame teatre, taip pat mano pirmas diriguotas spektaklis, kartu baigiamasis egzaminas. Čia pagrindines partijas atliko Lietuvos operos korifėjai, tarp kurių šviesios atminties Virgilijus Noreika. Suprantama, tokie prisiminimai išlieka ilgam. Lyg tatuiruotė. Kita vertus, dabar viskas kitaip: tai šokio spektaklis, nebe opera, tai nebe vien G.Bizet, bet ir R.Ščedrinas, tai nebe simfoninis orkestras, o fantastiškasis Klaipėdos kamerinis orkestras. Aš irgi jau nebe "niolikinis", jau kitoks. Vis tik aš grįžau į miestą, kurį pamilau iš antro karto, ir tai nekinta.

Su Klaipėdos kameriniu orkestru mane sieja labai sena bičiulystė.

– "Karmen siuitoje" diriguosite Klaipėdos kameriniam orkestrui bei mušamųjų ansambliui "Giunter Percussion". Kaip vertinate šiuos muzikantus?

– Su Klaipėdos kameriniu orkestru mane sieja labai sena bičiulystė. Ypač ji sustiprėjo, kai orkestrui pradėjo vadovauti M.Bačkus. Tai kolektyvas, galintis nustebinti, net šokiruoti savo energetika, motyvacija ir gyvybe. Man labai artimas orkestro narių tarpusavio santykis. Taip pat kūrėjų santykis su profesija ir kūryba, besiblaškantis nuo sekinančio nuovargio iki kone sektantiško entuziazmo. Dėkoju Dievui už tai, jokios rutinos! Visada smagu pas juos grįžti, nes investicija į darbą visada sugrįžta. Na, o mūsų mušamųjų instrumentų korifėjai su Pavelu Giunteriu priešakyje – tikra aistra ir profesinė meistrystė – tai tiesiog "vyšnia ant torto".

– Ar jūsų, šokio spektaklio dirigento, vizija sutampa su tuo, ką matote scenoje? "Karmen siuita" – spektaklis-ataka, kur liepsnojanti aistra virsta beprotybe. Kaip tai suvaldyti ar tapti šio siautulio dalimi?

– Nesu choreografas, todėl šokio spektaklio vizijų neturiu. Tai dvelktų profanacija, jei mano abstrakčios, stereotipais paremtos fantazijos pradėtų polemizuoti su savo reikalą išmanančios talentingos choreografės Aušros Krasauskaitės vizija. Tai būtų tas pats, kaip rašyti komentarus po tuo straipsniu ar sritimi, kurios nesimokei ir neišmanai. Tai nūnai labai populiaru, bet beviltiška ir apgailėtina. Pas mus visi supranta, kaip valdyti valstybę, atvesti krepšinio komandą į pergalę, nugalėti "Eurovizijoje"... Puikybės ir kvailumo apoteozė! Tai žymiai sunkiau suvaldyti nei savo darbą mėgstančių asmenybių kolektyvą. Čia problemų neturiu.

– Orkestras pagal "Karmen siuitos" specifiką įkurdintas specialiai virš scenos kabančiame balkone, o dirigentas tampa kone artistu, nes jam patikėtas ir specialus vaidmuo spektaklyje. Kaip visur suspėjate?

– Toks buvo choreografės matymas. Man reikėjo tai suprasti, "perleisti" per save ir įgyvendinti taip, kad neatrodyčiau dirbtinai ir kvailai. Slidu, bet kaip dirigentas su papildomomis užduotimis esu susidūręs gana anksti. Kaip tik Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro J.Vaitkaus režisuotame spektaklyje "Trijų grašių opera" aš ir mušiau ritmą, ir dirigavau, ir dainavau... Tai ir yra muzikinis teatras su savo žavumais ir specifika.

– Spektaklio Karmen (Beata Molytė-Kulikauskienė) pasirodo kaip fatališka moteris: nebijanti nei moteriškos konkurencijos, nei vyriškos opozicijos, kone "kelnėmis vilkinti furija"... Kaip vertinate būtent tokią "Karmen"? Ar jūs, kaip vyras, bei orkestro nariai – stipriosios lyties atstovai spektaklyje (ir gyvenime) nepasigendate moteriškumo?

– Mano galva, šiomis dienomis riba tarp to, kas moteriška ir vyriška, yra labai susiaurėjusi ar net kone išnykusi. Lyčių funkcijos, prioritetai, identitetai – visa tai psichologų ir sekso analitikų daržas. Kaip menininkui, man gyventi tokioje epochoje tik įdomiau. Kaip asmuo, vyras, krikščionis – turiu kitą nuomonę. Vis dėlto talentas – ne lyties klausimas. Ir man tikrai nesvarbu, ar moteris su kelnėmis, ar vyras su sijonu. Svarbu, kad kūrėjas būtų apdovanotas talentu, tokiu dideliu, kaip Beatos Molytės.

– Kas jums artimiau – šokis, opera, operetė ar instrumentinė muzika? Kas jums pačiam yra šokis?

– Kaip dirigentui, man artimesnė opera, simfoninė ir vokalinė muzika. Joje aš jaučiuosi kaip namie. Bet net namie būna visokių nukrypimų, tarkime, šokis su dukterimis. Na, čia jau kita tema. Jei apie šokį, tai kai pirmą kartą atėjau ne į klasikinio baleto repeticijas, buvau priblokštas: žinojau, kad einu susidurti su plastikos, judesio menu, bet kad rasiu tiek daug fizikos ir fiziologijos, švelniai tariant, nesitikėjau. Kūno ir judesių tekstas išpildytas per laiko ruožą – tas įspūdis išliko iki šiol. Ir kai tik tas prakaitu žliaugiantis darbas padaromas, yra tikimybė išryškėti Dievo kibirkščiai – tam, kas kūną paverčia meno kūriniu. Na, neįtikėtinai sunku.

– Jūsų kūrybiniai planai: ko naujo laukti ir tikėtis publikai? Šiuo metu dirbate Šveicarijoje.

– Taip, šiuo metu dirbu pastatyme Bazelio operos teatre. Labai daug jėgų ir energijos skiriu ir skirsiu savo mylimam Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Tai kolektyvas, kuriame santykiai panašūs į šeimyninius – neužtenka pabendrauti per skaipą, reikia prisilietimo ir dėmesio. Su šiuo kolektyvu kiekvienas koncertas – iššūkis, šventė, kelionė. Nuo rudens pradedu dirbti kaip vyr. dirigentas St.Galleno operos teatre ir simfoniniame orkestre. Tai naujas etapas, kuriame kol kas daugiau klausimų nei atsakymų. Bet aš jiems pasirengęs.

Geriausiu Klaipėdos "Metų spektakliu" tapo ir "Padėkos kauke" buvo įvertinta Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera "Į švyturį" (kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, libreto autorė Gabrielė Labanauskaitė, režisierė Loreta Vaskova, muzikos vadovas ir dirigentas Vytautas Valys, videoprojekcijų autorius Dmitrijus Sobolevas, scenografė ir kostiumų dailininkė Olga Nikitina).

"Metų choreografo" nominacijoje "Padėkos kaukę" pelnė Aušra Krasauskaitė už choreografiją šokio spektakliui "Karmen" Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

"Padėkos kaukė" už nuopelnus teatro menui įteikta maestro Stasiui Domarkui, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dirigentui ir ilgamečiam vadovui.

Apdovanojimų ceremonija surengta Klaipėdos dramos teatre.

Pretendentus į "Padėkos kaukes" siūlė miesto kultūros institucijos, kūrybinės sąjungos, nevyriausybinės organizacijos ir pavieniai asmenys. Klaipėdos kultūros skyrius šiemet sulaukė 42 pasiūlymų, kurių taip pat pateikė ir teatro ekspertų komisija, pirmiausia išrinkusi 14 nominantų penkiose nominacijose, o iš jų – ir tris laimėtojus.

"Padėkos kaukės" – ypatingos pagarbos ir dėkingumo ženklai Klaipėdos teatralams. Kaip numatyta šio apdovanojimo nuostatuose, kasmet skiriamos ne daugiau kaip trys "Padėkos kaukės".

Kaip paveikslas įrėminta "Padėkos kaukė" – įspūdinga juvelyrikos meno miniatiūra iš sidabro, papuošta auksu ir brangakmeniais, yra specialus apdovanojimas, kuriuo įvertinami Klaipėdoje kuriančių teatralų pasiekimai bei reikšmingiausi metų darbai, tapę teatrinio gyvenimo įvykiais.

2005-aisiais šį apdovanojimą įsteigė Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyrius. Nuo 2012 m. apdovanojimą skiria Klaipėdos miesto savivaldybės administracija. Nuo 2006-ųjų jau įteiktos 34 "Padėkos kaukės".

Rugpjūtį publikai Palangos koncertų salėje vos kartą prisistačiusi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė – vėl darbų ir jaudulio sūkury. Praėjus keliems mėnesiams nuo pirmojo šokio spektaklio teatro skliautus vėl užpildė užburianti D.Bizė-R.Ščedrino muzika. Jos verpetuose sukasi B.Molytė-Kulikauskienė – tai Karmen.

Drąsi, aistringa, meili, tačiau vilkinti vyrišką kostiumą – tokią B.Molytę, įkūnijančią šiuolaikinę, laisvą ir visateisę moterį, galės išvysti spektaklio žiūrovai. Balerina atvira – vėduoklių ir rožių plaukuose šiame šokio spektaklyje žiūrovai neišvys.

„Kitoniškumo“, –  apie tai, ko tikėtis šioje premjeroje sako B.Molytė. –  Tai visiškai kitaip nei įsivaizduojama Karmen. Tai labai savotiška choreografija, labai „aušriška“ (choreografės Aušros Krasauskaitės, red.past.). Man tai savotiškas iššūkis ir negaliu sakyti, kad buvo labai paprasta, nes ši choreografė reikalaujanti kitoniškumo“.

Pasak balerinos, šio spektaklio pagrindinė herojė Karmen  –  tai vidinių jėgų kupina šių dienų moteris, nepriklausoma, laisva, turinti visas teises, tačiau kartu moteriška, seksuali, meili ir rūpestinga. Šį vaidmenį B.Molytė vadina neįkainojama patirtimi.

„Negalvojau, kad kažkada teks sušokti Karmen. Praėjusieji metai buvo netikėti šiuo vaidmeniu, bet  tai neįkainojama patirtis. Atlikti pagrindinį vaidmenį spektaklyje – didžiausia artisto kūrybinė svajonė“, - tikina balerina, slapčia svajojanti, jog kada nors Karmen taps kuri nors jos baleto studijos auklėtinė.

„Net nesvarsčiau, kas ta Karmen, buvo aišku. Beata žavi tuo, kad yra daugiaplanė, moka pabūti trapia, tuo pačiu labai šalta, nepasiekiama, nepriklausoma, neprarasti moteriškumo. Tai man imponavo ir iškart mintyse mačiau, kad tai bus Beata. Ji yra mano Karmen, kokią aš ir mačiau – tai  atakuojanti savo jėga ir stiprybe moteris, leisiu drąsiai pasakyti, laikanti pasaulį ant savo pečių. Mano Karmen –  su vyrišku švarku, ateinanti kaip viesulas, gaivalas, kuris nuneša viską, kas pasitaiko po jos kojomis“, - atvirai sako balerina ir choreografė Aušra Krasauskaitė, po vienintelio pasirodymo Palangoje išgirdusi įvairių atsiliepimų ir supratusi – abejingų neliko.

„Jeigu kažką suerzino, ar kažkam labai patiko ir įkvėpė, labai džiaugiuosi –  mano tikslas pasiektas“, –  šypteli A.Krasauskaitė, kuriai įkvėpimu statyti į pražūtį vedančios aistros kupiną spektaklį tapo užburianti ir galinga muzika. Spektaklio žiūrovai orkestrą išvys kaip gyvą, ant pakylos suformuotą organizmą. Orkestrui diriguos maestro Modestas Staškus.

Šokio spektaklis „Karmen“ – vasario 2 dieną, 19 val. Klaipėdos Žvejų rūmuose.