Jis pakeis pernai mirusį kunigą Edmundą Putrimą.

„Užsienio lietuvių sielovados koordinavimą nuo šiol sutiko perimti arkivyskupas Lionginas Virbalas. Jis nuo šiol atstovaus Lietuvos vyskupų konferencijai ir rūpinsis lietuvių katalikų religiniu gyvenimu už Lietuvos ribų“, – rašoma Lietuvos vyskupų konferencijos pranešime.

Kanadoje gimęs E. Putrimas lietuvių katalikų sielovada rūpinosi pastaruosius du dešimtmečius.

„Jo indėlis į šį darbą yra didžiulis. Jis daugybę metų lankė lietuvių parapijas ir bendruomenes visame pasaulyje, palaikė ryšius su Lietuva, aktyviai veikė įvairiose srityse bendradarbiaudamas su lietuvių organizacijomis“, – rašoma pranešime.

E. Putrimas mirė eidamas 64-uosius metus. Jis nuo 2003 metų buvo Lietuvos vyskupų konferencijos paskirtas delegatas užsienio lietuviams katalikams.

Tuo metu L. Virbalas ketverius metus iki 2019-ųjų ėjo Kauno arkivyskupo pareigas, tačiau dėl sveikatos problemų atsistatydino.

L. Virbalas gimė 1961 metų liepos 6 dieną Biržuose. 1991 metais jis buvo įšventintas kunigu ir išvyko į Romą tolesnėms studijoms, 1994 metais gavo teologijos licenciato laipsnį.

2005 metais L. Virbalas apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.

Gyventojų surašymas užfiksavo ir didėjančią religinę įvairovę – yra ir deistų, raganių, rastafarių, teosofų.

Katalikų maldos namus – nuo didmiesčių katedrų iki mažutėlių kaimo koplyčių – per didžiąsias šventes užplūstančios minios tik patvirtina 2021 m. visuotiniame gyventojų ir būstų surašyme užfiksuotą proporciją – per 2,85 mln., arba beveik trys ketvirtadaliai (74,2 proc.), Lietuvos gyventojų save laiko Romos katalikais. Tiesa, per dešimtmetį nuo praėjusio surašymo jų sumažėjo per 265 tūkst., o jų dalis visuomenėje – 3 proc. punktais. Žinoma, reikia turėti omenyje, kad ir gyventojų sumažėjo 232,6 tūkst. Vis dėlto, katalikų dalis visuomenėje, kad ir nedaug, bet sumažėjo. Tad, ar daugėja abejingų religijai, o gal katalikai atsiverčia į kitus tikėjimus?

Vakarų visuomenėse religinės įvairovės yra daugiau nei pas mus, ten didesnis procentas išpažįstančiųjų islamą, daugiau krikščionybės šakų. (Evaldo Šemioto nuotr.)

Po Romos katalikų antriems pagal gausumą stačiatikiams (ortodoksams) save priskyrė 105,3 tūkst. gyventojų, beveik 20 tūkst. mažiau nei prie dešimtmetį. Dabar jų dalis tarp Lietuvos gyventojų tesiekia 3,75 proc. Sentikių, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, musulmonų sunitų, unitų, judėjų, karaimų, sekmininkų, baptistų ir laisvųjų bažnyčių, septintosios dienos adventistų, Naujosios apaštalų bažnyčios ir dar mažesnės bendruomenės nesiekia nė 1 proc. gyventojų ir netgi visos kartu sudėjus tevienija 2,3 proc. visuomenės – per 64 tūkst. asmenų per visą valstybę.

Beveik visos išvardytosios kažkiek mažėjo. Kitokia tendencija tik sekmininkų konfesijoje, kuri gerokai pagausėjo, – nuo 1,9 tūkst. iki 3 tūkst. Šiek tiek padaugėjo ir Graikų apeigų katalikų (unitų).

74,2 proc. – tiek Lietuvos gyventojų save laiko katalikais.

Keičiasi pamažu

Nors naujausi duomenys rodo, kad tikėjimų įvairovė didėja, atsiranda egzotiškų pavadinimų – deistų, Gaudijos vaišnavų, raganių, rastafarių, teosofų, bet religinėms bendruomenėms, kurios nurodomos kaip „Kitos“, save priskyrė vos 15,4 tūkst. – 400 asmenų daugiau nei prieš dešimtmetį. Tai sudaro vos 0,55 proc. Lietuvos gyventojų ir per dešimtmetį jų dalis visuomenėje padaugėjo vos 0,05 proc. punkto. Kai kurių jų atkreipė į save visuomenės dėmesį tik kontroversiškomis idėjomis. Žiniasklaidoje nuskambėjo, kad Gaudijos vaišnavai siūlo įsigyti suvereno pažymėjimą, su kuriuo suverenai esą galės keliauti į įvairias pasaulio šalis be COVID-19 testų ir skiepų pasų.

Didėjančią religinių bendruomenių įvairovę rodo ir Teisingumo ministerijoje įregistruotų religinių bendruomenių pavadinimai. Šios ministerijos Tarptautinio bendradarbiavimo ir žmogaus teisių politikos grupės patarėjas Donatas Glodenis pasakoja, kad pernai įregistruota Vudu religijos bendruomenė, 2019-aisiais – su Tarptautine Krišnos sąmonės organizacija savęs nesiejanti, tačiau panašų tikėjimą išpažįstanti religinė bendruomenė. Yra gautas Lietuvos Jehovos liudytojų religinės bendrijos prašymas dėl jos pripažinimo, ir Teisingumo ministerija rengia išvadą Seimui dėl šios religinės bendrijos valstybės pripažinimo suteikimo. Bet ne visos jos įsitvirtina: pernai nutrūkus veiklai išregistruota sufijų bendruomenė.

Lietuvoje kai kas nuogąstauja, kad kartu su migrantų srautu pas mus tvirtės islamas. D.Glodenis informavo, kad 2019 m. įregistruota antroji musulmonų religinė bendrija, šiandien vienijanti tris religines bendruomenes. Bet gyventojų surašymo duomenimis, per dešimtmetį save priskiriančiųjų šioms bendruomenėms net kiek sumažėjo (nuo 2,7 tūkst. iki 2,2 tūkst.).

Iš viso Lietuvoje registruotos devynios tradicinės religinės bendruomenės, kitų yra 198, valstybės pripažįstamų – keturios.

Forpostai – miestuose

Nors Lietuvoje Romos katalikai vidutiniškai trys iš keturių gyventojų, bet jų dalis savivaldybėse skirtinga. Štai tarp kauniečių jų – 79,9 proc., tarp vilniečių – 63, klaipėdiečių – 52,3, o, pavyzdžiui, tarp marijampoliečių – net per 86 proc. Stačiatikių tarp Kauno gyventojų vos 1,6, Vilniaus – 8,1 proc., o Klaipėdos – net 13,1 proc. Birštone jų vos keturiolika asmenų, o Visagine – 9,6 tūkst., t.y. beveik pusė visaginiškių.

Sentikių visoje Lietuvoje tėra 18,2 tūkst., ir daugiau nei dešimtadalis jų –1 833 gyvena Zarasų rajone. Iš 15,7 tūkst. evangelikų liuteronų beveik 3,5 tūkst. gyvena Tauragės savivaldybėje. Evangelikų reformatų iš viso Lietuvoje per 5,5 tūkst., iš jų Biržuose – 2,1 tūkst., kur iš dešimties beveik keturi save priskiria šiai religinei bendruomenei.

Iš 2 165 musulmonų sunitų Vilniaus mieste gyvena 592, rajone – 273, Kaune – 203, Klaipėdoje – 182.

Daugėja netikinčiųjų

13,7 proc. nenurodė, koks jų tikėjimas, 6,1 proc. savęs nepriskyrė nė vienam. Galima daryti prielaidą, kad šis beveik penktadalis, tai yra apie 556 tūkst., savęs netapatina su jokia religija. Per dešimtmetį tokių padaugėjo apie 3,5 proc.

Pasak sociologės, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorės Mildos Ališauskienės, ir daugelyje kitų Europos šalių visuomenėse nesiejančių savęs su religinėmis bendruomenėmis yra panaši dalis. Tiesa, yra ir išsiskiriančių iš vidutinės statistikos. Tarp mūsų kaimynų estų – tokių net apie 60 proc., čekų – arti pusės.

„Bet Vakarų visuomenėse religinės įvairovės yra daugiau nei pas mus, ten didesnis procentas išpažįstančiųjų islamą, daugiau krikščionybės šakų. Lietuva nelabai skiriasi nuo Lenkijos, kur gyventojų savęs tapatinimas su Romos katalikų bažnyčia galėtų būti interpretuojamas ne tik kaip religinės, bet ir etninės, nacionalinės tapatybės susiliejimas. Daugeliui žmonių Lietuvoje priimtina nuostata, kad lietuvis yra katalikas“, – aiškina M.Ališauskienė.

Lietuvos visuomenė tautybės požiūriu išlieka homogeniška (84,6 proc. gyventojų – lietuviai), gana homogeniška ir pagal religiją.

Ekspertė pažymi, kad Lietuva iš europinio konteksto iškrenta komplikuota religinių bendruomenių pripažinimo sistema. Vertinant dalies religinių bendruomenių indėlį į kultūrinį valstybės paveldą jos priskiriamos tradicinėms, susilaukia tam tikrų valstybės privilegijų. Yra ir kitų religinių bendruomenių, kurių nėra sąraše. Bet Lietuva išsiskiria, kad turime ne tik šias dvi kategorijas – tradicines ir ne, bet ir tarpinį variantą – valstybės pripažintas religines bendruomenes.

„Iš valstybės perspektyvos galima sakyti, kad ji religines bendruomenes tarsi vertina pagal tai, kokį simbolinį kapitalą jos užsiaugina. Bet, vertinant iš religinių mažumų perspektyvos, toks skirstymas gerokai sunkina šių gyvenimą, savijautą, komfortą šioje visuomenėje ir valstybėje“, – mano M.Ališauskienė.

Daugeliui žmonių Lietuvoje priimtina nuostata, kad lietuvis yra katalikas.

Sprendžiant dėl religinių bendruomenių pripažinimo kilusius valstybės ir religinės bendruomenės ginčus, teko pasitelkti ir tarptautinius arbitrus: pernai vasarą Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) priėmė senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ palankų sprendimą.

„Laikiausi pozicijos, kad „Romuvai“, kaip ir bet kuriai kitai religinei bendrijai, kuri atitinka įstatyme nustatytus kriterijus, valstybės pripažinimo statuso nesuteikimas yra jos teisių pažeidimas. EŽTT sprendimas patvirtino tokią nuomonę. Jis yra pamoka, kokie turėtų būti valstybės ir religijos santykiai“, – mano M.Ališauskienė.

Pernai gruodį po kelerius metus užsitęsusių ginčų pagaliau ir Seimas po pateikimo pritarė nutarimo projektui, siūlančiam suteikti valstybės pripažinimą „Romuvai“.

Uždrausti Kalėdas?

Gyventojų surašymo duomenys leidžia konstatuoti, kad Lietuva tebėra tvirtas Romos katalikų forpostas, nors save priskiriančiųjų šiai bendruomenei nemaža dalis ir esame tik proginiai katalikai, tą prisimenantys dukart per metus, dar per vestuves ar laidotuves. Tačiau katalikų skaičius kiek sumažėjo, o nepriskiriančiųjų jokiai religinei bendruomenei – kiek padaugėjo. M.Ališauskienė sako, kad tokie veiksniai, kaip santykis tarp etninės, nacionalinės ir religinės tapatybės, valstybės politika, religijos atžvilgiu lemia kiekvienos visuomenės išskirtinį kontekstą. Jos vertinimu, per daugiau kaip tris nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvos visuomenės pokyčių religingumo srityje tendencijos – artėjančios prie vakarietiškų tendencijų.

„Matyti augantis liberalėjimas religinėse nuostatose, tam tikros religinio individualizmo tendencijos, kritika tradiciniam religingumui, institucionuotam religingumui, religiniams autoritetams, daugėja kritiškai vertinančiųjų religinių bendruomenių dalyvavimą viešojoje erdvėje. Tai susiję su tam tikrais visuomenės socialinės struktūros pokyčiais: keičiasi ne tik religijos institutas, bet ir kiti visuomenės institutai, ir šie pokyčiai tarpusavyje persipynę“, – aiškina M.Ališauskienė, pridurdama, kad vis dėlto Lietuvai pasiekti vakarietiškas tendencijas kol kas nerealu: nors judame link to, vis tiek visą laiką bus atotrūkis laike.

Vis dėlto, ar Europoje nepersistengiama bandant įtvirtinti neva religinį korektiškumą? Pernai ne tik papiktinimo, bet ir pašaipų sulaukė į viešumą patekusios Europos Komisijos (EK) rekomendacijos dėl „įtraukiosios komunikacijos“, kur buvo rekomenduojama net nevartoti žodžio „Kalėdos“, jį pakeičiant „šventinis laikotarpis“. Ironizuota, kad EK atšauks Kalėdas. Kilus pasipiktinimui EK panaikino šį vidaus dokumentą.

Pasak M.Ališauskienės, ES įtraukiąja socialine politika siekiama, kad įvairių socialinių grupių atstovai jaustųsi randantys savo vietą visuomenės ir valstybės, kurioje gyvena, audinyje, kad viešosios erdvės būtų prieinamos ir religinių mažumų atstovams – galėtų atsirasti ir menoros, kitų religijų simbolių, kurie svarbūs tam tikroms visuomenės grupėms jų kalendorinių švenčių metu.

Pasak prof. M.Ališauskienės, matyti augantis liberalėjimas religinėse nuostatose, tam tikros religinio individualizmo tendencijos, kritika institucionuotam religingumui, religiniams autoritetams. (V. Balkūno/BNS nuotr.)

„Kaip įtraukti religines mažumas, o ne sumažinti vyraujančios religijos vaidmenį ar įtaką, – tokia ES politika. Minėtose EK gairėse labai aiškiai pasakyta: ne neminėti Kalėdų, o suprasti, kad jūsų darbovietėje ir kitur ne visi yra katalikai, krikščionys. Kalbėdami apie šventinį laikotarpį ir minėdami tik Kalėdas tuos žmones lyg ir ignoruojame, pamirštame, kad gruodį yra daugybės religijų tradicinių švenčių. Kai gyvename įvairioje visuomenėje su egzistuojančia kultūrine religine įvairove, švenčių bendras buvimas yra ES politika, kad visi būtų atpažįstami ir matomi“, – aiškina M.Ališauskienė.

Akivaizdu: ir Lietuvoje žmonių požiūris šiek tiek liberalėja, dalis visuomenės tampa atviresnė ir tolerantiškesnė religinei įvairovei.

Lietuva tebėra tvirtas Romos katalikų forpostas

Vilnietis Pavelas išsiskiria ne tik po kepure pūpsančiu dredų kalnu, bet ir religija. Jis – rastafaris.

„Rastafariai išpažįsta, kad jo didenybė Hailė Selasijė, Etiopijos imperatorius, yra Dievas“, – LNK Žinioms sakė Pavelas Akimov. 

Rastafarių tikėjimu Pavelas susidomėjo prieš 15 metų, pasiskaitęs apie šią religiją internete. Jam patiko rastafarių filosofija.

„Gerai gyventi su visais, priimti visus tokius, kokie jie yra. Tai yra vieni svarbiausių dalykų, kurie man patiko“, – sakė pašnekovas.

Pavelas sako, kad rastafariai švenčia panašias šventes kaip ir katalikai, tik tos šventės būna dviem savaitėmis vėliau.

„Dažniausiai tai būna susibūrimai, mes grojame būgnais, giedame giesmes, psalmes“, – sakė Pavelas.

Jį žmonės neretai pavadina dainininku Bobiu Marley. Išties Pavelą su šiuo dainininku sieja ne tik muzika, bet ir bendra religija. B. Marley – vienas žinomiausių rastafarių.

Anot Pavelo, rastafarių maldos, kuriomis meldžiasi ir tris, ir septynis kartus per dieną, panašios į katalikų, kas moka – meldžiasi etiopiškai. 

Visas vaizdo įrašas – čia:

Rastafariai, kurių Lietuvoje yra kelios dešimtys, neina išpažinties, jiems nereikia ir bažnyčių ar kitų maldos namų. 

„Mes laikome, kad šventykla yra mūsų kūnas, todėl ten, kur susitinka du trys žmonės, yra ir laikoma šventykla“, – sakė jis.

Pavelas kaip ir bendraminčiai pasninkauja visus metus, nes dauguma jų vegetarai. 

Rastafariai – tik viena iš per dešimtmetį atsiradusių naujų religijų Lietuvoje. Dar atsirado deistų, raganių, teosofų, Gaudijos vaišnavų.

„Gaudijos vaišnavai – naujai atsiradusi religinė bendruomenė. Ji yra susiformavusi, kai kur atskilusi nuo Krišnos sąmonės religinės bendruomenės“, – sakė VDU sociologijos profesorė Milda Ališauskienė.

Atsirandant naujiems tikėjimams, mažėja senųjų religijų atstovų. Štai katalikų per 20 metų sumažėjo beveik 700 tūkst., 2021 metais jų buvo 2 mln. Ir taip nutiko ne tik dėl to, kad sumažėjo gyventojų.

„Yra išaugęs žmonių poreikis kritiškai stebėti ir vertinti tradicinių religinių organizacijų veiklą viešojoje erdvėje“, – teigė VDU sociologijos profesorė.

Nors katalikų mažėja, tačiau tai gausiausia tikinčiųjų bendruomenė Lietuvoje –  2011 metais jų buvo 77, 23 proc., 2021 metais – 74,19 proc.

Ir jai, kitaip nei karaimų tikėjimui, išnykimas negresia. Šios tautos atstovų Lietuvoje – vos 230.

Trakuose, Karaimų gatvėje, gyvenančios karaimės Halinos namuose stovi Kalėdų eglutė, nors ji nei Kūčių vakarienės nesėda, nei kalėdaičių nelaužo. Tačiau karaimai, ypač gyvenantys mišriose šeimose, katalikiškų švenčių neignoruoja.

„Dovanėlės ir vaikams rengiamos kalėdinės šventės buvo praėjusį sekmadienį. Mes visada jaučiame Kalėdas ir Kūčias ir jaučiame, kad tai yra šventė. O kas nori atsisakyti šventės? Niekas“, – sakė Halina Kobeckaitė.

Atveriame širdis

Verbų sekmadienis reiškia širdžių atvėrimo Kristui šventę. Tikima, kad į namus parsinešta pašventinta verba turi saugoti nuo visokio blogio. Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ primena, kad Verbų sekmadienį mes prisimename Jėzaus įžengimą į šventąjį miestą – Jeruzalę.

Kardinolas pasakoja, kad anuomet žydai tikėjosi, jog Mesijas išvaduos juos iš romėnų jungo. „Ir štai jie mato jį žengiantį į Jeruzalę. Didžiausias entuziazmas. Žmonės kloja ant kelio į palmių šakas, šaukia „osana“, – euforijos nuotaiką mini S.Tamkevičius. 

Kardinolas ragina atkreipti dėmesį į detales, nes Jėzus neatvažiuoja karo vežimu, kaip trokštantis nugalėti priešus, neatjoja ant žirgo, kaip karalius, norintis valdyti pavaldinius. Jėzus nusižeminęs joja ant asilo, darbinio gyvulio, kuris anuomet buvo skirtas nešioti įvairioms naštoms.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Savo elgesiu Jėzus aiškiai kalba, kad jo galia reikšis ne jėga, bet meile, o jo valdžia – tai bus ne įsakinėjimai, bet nuolankus tarnavimas. Viešpats nuolankiai žengė į šventąjį miestą, kad čia įvykdytų savo misiją, kad kentėtų ir mirtų už žmonių išgelbėjimą. Tai Verbų sekmadienis primena šiuos dalykus“, – akcentus išskiria kardinolas S.Tamkevičius.

Tikėjimo pamatas

Paskutinėmis Didžiosios savaitės dienomis – ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį – Bažnyčia minės svarbiausius Išganymo istorijos įvykius: Paskutinę vakarienė, Kristaus kančia, mirtį ir prisikėlimą.

Paskutinės vakarienė akcentai – duona ir vynas, kuriuos Jėzus davė savo mokiniams ir liepė ne tik valgyti ir gerti, o tai daryti jo atminimui.

„Taigi dabar kiekvienąkart, kai švenčiame Mišias, centrinė vieta,  kai paėmus, Švenčiausiąjį Sakramentą ir vyną,  sakomi Viešpaties žodžiai – tai mano kūnas, tai mano kraujas“, – Švenčiausiojo Sakramento dieną priminė kardinolas.

Didysis penktadienis arba kruvinasis penktadienis – diena, kai minime Jėzaus mirtį ant kryžiaus, Jėzus sąmoningai atėjo ir atkeliavo į Jeruzalę, kad paaukotų savo gyvybę už mus. Šeštadienis Jėzaus mirties diena, tačiau jau vėlai vakare pradedame švęsti jo prisikėlimą.

„Didžiosios savaitės dienos yra mūsų krikščioniško gyvenimo pamatų pamatas. Jeigu ne Jėzaus prisikėlimas, mūsų visas tikėjimas, mūsų visos viltys būtų  tuščios“, – tęsė kardinolas S.Tamkevičius SJ.

Išgyventi džiaugsmą

Kardinolas S.Tamkevičius svarbiausia tikinčiųjų šventę, nors su tragišku Jėzaus kančios ir nukryžiavimo momentu, vis dėlto mini kaip didelio džiaugsmo šventę.

„Jėzus už mus paaukojo savo gyvybę. Tai net ir tokioje mūsų grynai žmogiškoje plotmėje, jeigu kažkas už kažką aukoja gyvybę, nors ir skaudu, kad jis paaukojo gyvybę, bet kartu tai ir džiaugsmas, kad jis tai padarė“, – tęsia Kardinolas.

S.Tamkevičius nenutolo ir nuo šiandienos realijų ir yra įsitikinęs, kad jeigu mes neturėtume prisikėlusio Kristaus, tai dabartinėje situacijoje, kurią  visi išgyvename dėl pandemijos, dėl žmonių susipriešinimo, jeigu mes liktumėme vieni be Prisikėlusiojo, tai mūsų dabartinis gyvenimas būtų labai liūdnas, gal net tragiškas.

„Aš labai linkėčiau kiekvienam,  ypatingai kiekvienam, kuris save laiko krikščioniu, kad per Velykas tikrai išgyventų tą velykinį džiaugsmą. Dievas mus myli. Dievas mus perves per viską, per visus dabartinius sunkumus. Tik reikia ištikimai laikytis jo rankos“, – linki Kardinolas S.Tamkevičius SJ.

Nacionalinė šventė šiandien ir musulmoniškame Irake, čia švenčiama S.Huseino nuvertimo diena, didis įvykis ilgus metus terorą kentusiai tautai.

Tačiau kai kam lig šiol teroras yra dorybė. Štai grupuotė "Kitokia Rusija" niekaip negali susitaikyti su maršalo I.Konevo figūros nukėlimu nuo pjedestalo Čekijos sostinės centre. Daugeliui čekų šis veikėjas tapo sovietinės priespaudos simboliu.

Paties maršalo ten kitaip ir nevadino kaip kruvinuoju, mat jis suvaidino ne paskutinį vaidmenį operacijoje "Viesulas" Vengrijoje ir po keliolikos metų Prahos pavasaryje, malšinant bolševizmu nesusižavėjusius čekus.

Pandemijos laikotarpis kaip tik ypač tinkamas metas suvedinėti sąskaitas, grasinti, bandyti kažkieno kantrybę ar net puldinėti.

Prahiečių sprendimu, I.Konevo vieta – XX a. Čekoslovakijos istorijos muziejuje, o ne sostinės centre.

Nors tai ir nelabai patinka prorusiškam Čekijos prezidentui, o dar labiau – rusų radikalams, kurie ta proga užpuolė Čekijos ambasadą Maskvoje – teritoriją apmėtė dūminėmis granatomis, ant tvoros užkabino plakatą su užrašu "Stop fašizmui", o virtualioje žinutėje pagrasino – "Mūsų tankai bus Prahoje".

Kažkur labai girdėta. Pandemijos laikotarpis kaip tik ypač tinkamas metas suvedinėti sąskaitas, grasinti, bandyti kantrybę ar net puldinėti.

Štai dar vienas kariškas vaizdelis. Karibų jūroje praėjusią savaitę nuskendo Venesuelos karinis laivas, nesėkmingai mėginęs taranuoti kruizinį lainerį, plaukiojusį su portugalų vėliava.

Sakoma, ši ofenzyva – Venesuelos ir Portugalijos diplomatinių ginčų tąsa. Tik Venesuelos kariškiai neįvertino, jog kruizinio lainerio korpusas pritaikytas plaukti per ledus, taigi susidūrimas su juo baigėsi neatitaisoma žala Venesuelos kariniam laivui, kuris nuskendo.

Venesuelos autokratas užpuolimu, žinoma, apkaltino keleivinį lainerį. O kaipgi kitaip? Ir čekai patys kalti dėl ambasados užpuolimo. Nereikėjo jiems judinti Kruvinojo maršalo iš vietos.

Roma sudaro apie 10 proc. iš 20 mln. Rumunijos gyventojų. Daugelis romų yra marginalizuojami ir gyvena skurdžiomis sąlygomis. Ištįsus amžiaus šios tautybės žmonės kenkia nuo diskriminacijos ir įžeidimų.

„Bažnyčios vardu prašau atleidimo ... už tuos laikus, kai anksčiau mes diskriminavome, blogai elgėmės ar nepasitikėjome“ romų žmonėmis, kreipdamasis į romų bendruomenė Rumunijos centriniame Blažo mieste.

„Man skauda širdį. Ją skaudina daugybė diskriminacijos, segregacijos ir blogo elgesio atvejų, su kuriais susidūrė jūsų bendruomenė. Istorija mums rodo, kad krikščionims taip pat, įskaitant ir katalikams, toks blogis nėra svetimas“, – sakė jis.

„Abejingumas gimdo išankstinį nusistatymą ir skatina pyktį ir pagiežą. Kaip dažnai mes neapdairiais smerkiame geliančiu žodžiu, savo požiūriu, kuris sieja neapykantą ir skaldo!“ – sakė pontifikas.

„Kur mes beeitume – į rotušę, policiją ar mokyklą, mums užveriamos durys“, – AFP agentūrai sakė 72 metų romas Ionas.

Romai Rumunijoje išlieka skurdžia ir visuomenės pakraštyje esančia bendruomene, nors pastaraisiais metais jų gyvenamuosiuose rajonuose ir asfaltuojamos gatvės bei pradėtas tiekti vanduo ir elektra.

Koks yra konkrečios šventės turinys ir kiek jis man aktualus? - toks klausimas neretai būna antraeilis. Kodėl? Nes šventė, visų pirma, yra tradicija, ir tai žmogui yra labai svarbu, atsako kanonų teisės daktaras kunigas Vytautas Brilius.

Artėjant šv. Velykoms, naujienų agentūrai ELTA kun. V. Brilius pažėrė netikėtų įžvalgų apie šventes, žmogų, jo prigimtį, santykį su Kūrėju ir savimi.

– Sekmadienį visame katalikiškame pasaulyje bus minimas Verbų sekmadienis. Juo prasidės Didžioji savaitė, kurios kulminacija - šv. Velykos. Visi Didžiosios savaitės renginiai, kaip ir kitos šventės, kartojasi kasmet. Taigi šv. Velykos švenčiamos kasmet. Ar jos šiuolaikiniam žmogui yra aktualios iš tikrųjų, ypač, pavyzdžiui, netikinčiam ar nepraktikuojančiam?

– Vienas mano pažįstamas kunigas sako: „Yra didžiulis dalykas, jeigu kažkas įveda gerą tradiciją“. Šventės turinys ir prasmė žmonių sąmonėje gali būti „išplaukę“, bet tradicija parodo ir primena tai, kas svarbu. Yra sakoma, kad mažai žmonių turi tikrą gilų tikėjimą, nedaug žmonių religinėmis praktikomis užsiima dėl vidinio tikėjimo, tačiau daugelis žmonių turi tradiciją.

Žmonės yra išmokę, jie žino, kad per šv. Kalėdas turi būti silkė ir kalėdaičiai, o per šv. Velykas turi būti kiaušinis. Ir šita tradicija, bent jau Lietuvoje, nepasikeitė šimtus metų. Tradicinis šventės atributas yra regimas ženklas, kurį galima paliesti, kuris paliečia tave, sukelia jausmą. Ir kai įvedi į tą tradiciją turinį, tradicija palaiko tikėjimą. Netgi pasakyčiau kitaip - kas nori, kas yra pajėgus, gali turinį „iškasti“ iš tradicijos. Nors tradicija nėra tikėjimo esmė turinio prasme, bet ji veda žmogų į tikėjimą. Vieni ateina, kiti neateina, bet tradicijos yra vedami.

– Verbų sekmadienį ir per šv. Velykas į bažnyčias priplūsta vadinamųjų „proginių“ katalikų, t. y. žmonių, kurie šiaip kitomis dienomis bažnyčios nelanko. Kaip vertinate šį reiškinį, tai gerai ar blogai?

– Tai yra labai gerai. Būtų dar geriau, kad tie „proginiai“ katalikai susimąstytų ir įgytų tikrą tikėjimą. Bet jei tik tiek, tai tiek... Žinote, pateiksiu jums palyginimą: būna kai kuriose gerose darbovietėse, kad per šv. Kalėdas ar Naujuosius metus duoda kažkokią premiją, papildomą išmoką. Tai yra tik kartą per metus, bet vis tiek gerai (juokiasi). Ta išmoka neišsprendžia visų žmogaus problemų, nepagerina jo gyvenimo, bet šventės proga tai yra gerai. Taip ir su tais „proginiais“ katalikais - tikrai būtų gerai, kad jie būtų tikri katalikai, kad jie suvoktų ir visą laiką gyventų pagal savo tikėjimą...Tačiau, ačiū Dievui, kad bent jau per šventes (o jų yra ne viena per metus) „proginis“ katalikas prisimena apie savo sielą, prisimena išsivalyti sąžinę atliekant išpažintį, prisimena apie tai, kad yra žmogus ir kad Dievas į jį žiūri, jį myli. Gražu, kad ateina, tik gaila, kad tai nėra pastovu.

Gražu, kad ateina, tik gaila, kad tai nėra pastovu.

– Daug žmonių visame pasaulyje dabar šv. Velykas švenčia net nesusimąstydami apie jų turinį ir jiems to nereikia. Ką apie tai manote?

– Žmogus linkęs ieškoti savo jausmų patenkinimo ir kad nereikėtų už tai nieko mokėti. Tikrasis šventės turinys nėra matomas akimis. Svarbus yra žmogaus įsijungimas, jo asmeninis atsakas. Žmogus, žiūrėk, nors ir moka, ir gali, bet ne visada nori tą savo atsaką duoti.

Kažko labai trokšdamas žmogus yra pajėgus pasistengti. Štai, pavyzdžiui, susitinka du nepažįstami žmonės, vienas kitam kažkuo patinka ir, nors jokių kursų niekada nėjo, niekas jų nemokė, bet jie vis dėlto moka surasti raktą vienas prie kito, moka prisigerinti, parodyti, įrodyti, kad kitas žmogus pasitikėtų ir susietų su juo savo gyvenimą.

O po kiek laiko ar pavargsta, ar nusibosta, bet kartais atsitinka taip, kad anksčiau mylėtas žmogus turi ašaromis paplūdęs bėgti į šalį...

Tai šitaip panašiai yra ir su šventėmis - norima gauti linksmybę, kaip norima gauti kito žmogaus meilę, tačiau nenorima savęs atiduoti. Kai žmogus nenori savęs atiduoti, jis švenčia bet ką. Yra žmonių, kuriems Velykos yra proga išgerti, Kalėdos yra proga išgerti, poilsio dieną duoda...

– Tai gal netikinčiam žmogui nešvęsti Velykų, jis gi vis tiek nesupranta ką švenčia?

– Kažkada vienam filme mačiau tokį epizodą: į sunkią padėtį patekęs žmogus dvasininkui sako: „Tu čia man apie Dievą šneki, nereikalingas man tas tavo Dievas...“. O dvasininkas jam atsako: „Suprantu, kad tau Dievas nereikalingas, bet tu jam reikalingas“...Taigi net netikintis ir nieko dvasinio neieškantis žmogus Dievui yra brangus. Ir tai, kad toks žmogus švenčia religines šventes, nors ir nesupranta jų turinio, yra veido atgręžimas į Tą, Kuris jį myli.

Kas ten žino, gal, daug metų gręžiojant veidą, toks žmogus pagaliau išgirs ką nors, kas jį patrauks, sudomins, perkeis. Istorijoje tokių atvejų yra buvę ne kartą. Mes iš šventųjų biografijų žinome ne vieną dešimtį tokių atvejų. O kiek žmonių biografijų parašytos nebuvo...

Jei žmogus ir neturi tikėjimo, tegul jis vis tiek dalyvauja šventėje. Jeigu jam Kristus ir nereikalingas, tai vis tiek Kristus numirė ir už jį, ir dar kartą galvą dėtų, jei reikėtų...Ir Bažnyčiai netikintis žmogus yra svarbus, visi svarbūs.

– Verbų sekmadienis - tai diena, kai Jėzus įžengė į Jeruzalę. Iš Evangelijų žinome, kad žydai iš pagarbos jam po kojų tada klojo palmių šakas, o po kelių dienų nukryžiavo. Ką tai reiškia? Ar toks žmonių elgesys turi sąsajų su šiandiena?

– Sąsaja su šiandiena būtų tokia: daugelio žmonių tikras, nuoširdus ir šventas atsidavimas Motinos dieną, kada visi myli savo mamas, praeina per labai trumpą laiką. Kai kas jau kitą dieną pradeda savo mamas keikti, o kai kas dar tą patį vakarą jas primuša prisigėręs.

Tai rodo, koks trapus yra žmogus, kokia trapi yra jo pagarba, kokios trapios yra tų visų gražių ir šviesių dalykų deklaracijos. Ir Verbų sekmadienis būtent tai primena - žmonės džiūgavo, pasitiko Jėzų kaip karalių, tačiau tai nereiškė, kad jie iš tikrųjų priėmė jį kaip karalių.

Nepastovumas yra nuolatinė žmogaus problema. Statistiškai apie 70 proc. žmogaus poelgių yra daroma ne dėl to, kad jis nusprendė, kad tai protinga, o dėl to, kad patiko - nepatiko, gražu - negražu, smagu - nesmagu. Aišku, esminiuose dalykuose žmogaus neturėtų vedžioti vien tik jausmai, turėtų būti proto, deja...Žmogus pasidavė garbinimo jausmui, paskui pasidavė panikos jausmui, ir kai kurie pasidavė minios jausmui, kuri reikalavo Jėzaus mirties. Buvimas minios dalimi, o ne asmenybe, iš tikrųjų yra žmonių tragedija.

Svarbu, kad žmogus ne tik pasyviai pasiduotų tėkmei, kuri jį neša per Didžiosios savaitės įvykius, bet ir įsijaustų į jų reikšmę.

– Ar tai reiškia, kad žmogus yra blogas iš prigimties? Kad absoliučiai ištikimas gali būti tik Dievas?

– Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Kadangi Dievas yra ištikimas, reiškia, ištikimybė yra ir žmogaus prigimtinė savybė. Tačiau problema yra ta, kad žmogus nieko negali padaryti tobulai, nieko. Štai dainininkas padainavo dainą, tarsi tobulai, bet jis pats žino, kad va toje vietoje galėjo būti dar geriau...Taip ir su mūsų meile, ir su mūsų ištikimybe, ir su kantrybe, ir kitais dalykais - tobulumo nėra, visada gali būti geriau. Tačiau žmogus turi tobulo Dievo pavyzdį, ir jis siekia santykio su Dievu.

Ištikimybė žmogui yra būtina, bet nė vienas iš mūsų nepajėgiame jos laikytis pilnai. Aišku, visai blogai kai ištikimybė būna arti nulio. Arba dar blogiau, kada žmogus tiesiog pasako, kad klysti yra žmogiška. Tai - netiesa. Kodėl? Elementaru. Kai mums reikia rimtos pagalbos, mes sakome: „Būk žmogus...“, reiškia, būk žmogiškas. Ar mes tada turime galvoje, kad jis klaidą padarytų - ne, prašome, kad padarytų kažką kilnaus. Neištikimybė nėra prigimtinė, natūrali žmogaus savybė, tai nėra žmogiška. Žmogiška yra trūkumas, žaizda.

Nieko nuostabaus, kad mes klystame, mes ir atleidžiame vieni kitiems, bet yra blogai, jei tas klaidas mes pateisiname ir sakome, kad tai yra gerai. Taip sakyti ir manyti yra blogai.

– Su kokiu nusiteikimu žmogui derėtų įžengti į Didžiąją savaitę?

– Manyčiau, kad su susimąstymu ir pasiryžimu. Svarbu, kad žmogus ne tik pasyviai pasiduotų tėkmei, kuri jį neša per Didžiosios savaitės įvykius, bet ir įsijaustų į jų reikšmę. Kiekvienas žmogus turėtų atsakyti sau į klausimą: ką visi tie Velykų įvykiai galėtų reikšti jo paties gyvenime. Taip pat svarbu turėti rimtą nusiteikimą visus pažadintus kilnius jausmus paversti darbais.

Pranciškus imsis pirmųjų dviejų darbotvarkės punktų šeštadienį, kai pradės 27 valandas truksiantį vizitą Rabate, Maroko sostinėje. Trečiojo punkto jis imsis sekmadienį, vizito pabaigoje aukodamas mišias ir susitikdamas su Maroko dvasininkijos atstovais.

„Maroko visada būdavo dialogo su krikščioniais iniciatyvų pionierė“, – teigė islamologas ir Užsienyje gyvenančių marokiečių bendruomenių tarybos generalinis sekretorius Abdellah Boussoufas (Abdela Busufas).

„Maroke visada buvo ginamos krikščionių teisės, įskaitant judėjimo laisvę, teisę statyti bažnyčias ir tuoktis“, – pridūrė jis.

Per pontifiko kelionę daugiausiai dėmesio veikiausiai pritrauks šeštadienį numatytas Pranciškaus apsilankymas Mohammedo (Mohamedo) VI institute – imamus rengiančioje mokykloje, įkūnijančioje Maroko pastangas puoselėti nuosaikaus Islamo mokymą ir skleisti jį per pamokslininkus Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Europoje.

Marokas – 36 mln. gyventojų turinti sunitų valdoma karalystė – 2004 metais pertvarkė savo religinę politiką ir švietimo sistemą, siekdamas pažaboti fundamentalizmą po 2003 metais Kasablankoje įvykdytų mirtininkų sprogdintojų išpuolių, pareikalavusių 43 žmonių gyvybių.

Vasario mėnesį Pranciškus lankėsi Jungtinėse Arabų Emyratuose, kur su Kaire įsikūrusios al Azharo mečetės, prestižiškiausio sunitų dvasinės minties centro, imamu pasirašė istorinį bendrą pareiškimą. Jame sakoma, kad tarp katalikų ir musulmonų užmezgami broliški santykiai, kurių tikslas – skatinti taiką.

Dokumente „Žmonijos brolija“ išdėstomi tiek krikščioniams, tiek musulmonams būdingi bendri vertybės ir principai. Be to pareiškime pabrėžiamas kiekvieno žmogaus orumas bei smerkiamas Dievo vardu vykdomas smurtas.

Maroke musulmonai, krikščioniai ir judėjai jau ilgą laiką taikiai gyvena kartu, nors šalyje katalikų tėra maždaug 23 tūkstančių.

„Kaip krikščioniai ir musulmonai tikime gailestingą Dievą kūrėją, sukūrusį vyrus bei moteris bei pasiuntusius juos į pasaulį, kad jie galėtų gyventi drauge kaip broliai ir seserys, gerbiantys vieni kitų įvairovę, ir prireikus padėti vieni kitiems“, – kelionės išvakarėse paskelbtame vaizdo pranešime pareiškė Pranciškus.

Popiežius keliauja į Maroką praėjus 34 metams po to, kai Jonas Paulius II, dabar paskelbtas šventuoju, tapo pirmuoju šioje valstybėje apsilankiusiu Katalikų Bažnyčios vadovu.

Vėliau šeštadienį Pranciškus lankysis viename migrantų centre, kurį administruoja katalikų labdaros organizacija „Caritas“.

Maroko pernai tapo pagrindiniu išvykimo punktu, iš kur migrantai iš Užsachario Afrikos regiono mėgina pasiekti Europą per Ispaniją, Italijai faktiškai uždarius savo sienas iš Libijos keliaujantiems migrantams.

Augant į Europą plūstančių migrantų skaičiui, vis labiau spaudžiamas ir Rabatas. Migracijos klausimas taip pat tapo itin opiu Ispanijoje, besiruošiančioje balandžio 28 dieną numatytiems parlamento rinkimams.

„Asmeniškai aš manau, kad celibatas yra dovana Bažnyčiai“, – lėktuve pakeliui iš Panamos į Vatikaną žurnalistams sakė popiežius.

„Antra, aš nemanau, kad turėtų būti leidžiama laisvai pasirinkti celibatą. Ne“, – pareiškė jis.

Tačiau Šventasis Tėvas pripažino, kad esama „tam tikrų galimybių atokiose vietovėse“, tokiose kaip Ramiojo vandenyno salos ar Amazonija, kur trūksta kunigų ir egzistuoja „ganytojiška būtinybė“.

„Teologai apie tai diskutuoja, tai nėra mano sprendimas“, – pridūrė popiežius Pranciškus.

Iš Argentinos kilęs popiežius ne kartą yra sakęs, jog Bažnyčios doktrina nedraudžia vedusiems vyrams tapti kunigais, todėl šią tvarką galima pakeisti.

Remiantis Biblija, Šv. Petras, pirmasis Bažnyčios popiežius, turėjo uošvę.

Celibatas buvo įvestas XI amžiuje, galbūt iš dalies siekiant neleisti kunigų palikuoniams paveldėti Bažnyčios turto.

Tačiau kai kas Bažnyčioje mano, kad atėjo laikas prisidėti prie daugelio rytų apeigų Katalikų Bažnyčių, leidžiančių vedusiems vyrams tapti dvasininkais. Vedę anglikonų kunigai, norintys atsiversti į katalikybę, jau priimami.

Antrasis pagal rangą Vatikano pareigūnas kardinolas Pietro Parolinas (Pjetras Parolinas) pernai duodamas interviu užsiminė, kad Bažnyčia galėtų „palaipsniui nuodugniai nagrinėti“ šį klausimą, bet atmetė „drastiškų pokyčių“ galimybę.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius maždaug 60 tūkst. kunigų atsisakė kunigystės, dažnai tam, kad galėtų vesti.

Nemažai kunigų atsisakė savo pašaukimo dėl popiežiaus Pauliaus VI draudimo tikintiesiems naudotis kontraceptinėmis tabletėmis audringame 7-ame dešimtmetyje.

Popiežius Pranciškus 2017 metais užsiminė, kad Bažnyčia „apmąsto“ klausimą dėl „viri probati“ – vedusių, dorybingumu pasižymėjusių vyrų – įšventinimo, ypač atokiose vietovėse, kur trūksta kunigų.

Ši idėja tikriausiai bus pateikta svarstyti šių metų sinodui, kuris bus skirtas pirmiausia Amazonijai – didžiulei teritorijai, kurioje trūksta dvasininkų.

Nujausdami galimą pozicijos pasikeitimą, maždaug 300 vedusių buvusių Italijos kunigų pernai nusiuntė Pranciškui laišką, kuriame rašė, kad yra pasirengę vėl užsivilkti kunigo drabužius, jei jam jų prireiktų.

„Kviečiu visus Kinijos katalikus siekti susitaikymo“, – rašoma pontifiko kreipimesi į katalikus daugiausiai gyventojų turinčioje pasaulio valstybėje.

Šeštadienį sudarytas istorinis susitarimas atveria kelią santykių tarp Vatikano ir komunistinės Kinijos atšilimui, nors tai kelia baimę nemažai daliai persekiojamos ir pogrindžio sąlygomis veikiančios bažnyčios narių.

„Kai kas jaučia abejones ir yra sutrikę, kiti jaučiasi apleisti Šventojo Sosto“, – rašo Pranciškus. 

„Suprantu, kad toks nuomonių ir svarstymų verpetas galėjo sukelti nemažai sumaišties ir daugelio širdyse pakurstė prieštaringus jausmus“, – rašoma pontifiko kreipimesi.

Netrukus po to, kai buvo sudarytas susitarimas, Pranciškus pripažino septynis be popiežiaus leidimo Kinijoje konsekruotus vyskupus.

Vatikanas ir Kinija ryšių nepalaikė nuo 1951 metų. 

Trečiadienį Katalikų Bažnyčios vadovas paragino minėtus vyskupus viešai parodyti bendrystę su Vatikanu.

„Prašau jų išreikšti konkrečiais ir regimais gestais iš naujo atrastą vienybę su Apaštaliniu Sostu“, – rašoma pontifiko kreipimesi. 

Kinijoje yra apie 12 mln. katalikų; dalis jų priklauso vyriausybei pavaldžiai asociacijai, kurios dvasininkus parenka Komunistų partija, o kiti yra neoficialios, Vatikanui ištikimos bažnyčios nariai.