Vis atkeliauja ir atkeliauja

„Tiesą sakant, net nepamenu, kodėl, bet kartą nuo savo būsimo vyro Ričardo gavau dovanų katino statulėlę, po kurio laiko – dar vieną. Tada kažkas į užsienį nuvažiavo ir nusprendė, kad reikia man dovanų katiną nupirkti. Kažkaip pradėjo tie katinai namie kauptis. Vėliau visi, kas kur išvykdavo, ėmė tuos katinus vežti, o ir pati pradėjau domėtis, kur kokį įdomesnį galima rasti, ypač per karantiną – tai koks vienas aukcionas, tai kitas“, – katinų kolekcijos istoriją pasakoja Rita.

Dovanotų katinų kolekcijoje nemažai. Moteris prisimena, kad vienas draugas jai iš dramblio kaulo pagamintą katiną atvežė – laimei, pirkimo dokumentus turėjo, nes Nepale vos muitininkams neįkliuvo. Daug keliaujanti draugė iš kiekvienos šalies jei ne katino statulėlę, tai bent kokį raktų pakabuką su katinu būtinai parveža. Vienas draugas jau ne kartą iš pažįstamų parvežęs katiną, nes, jo manymu, to katino vieta čia. Draugai sako kitaip negalintys – pamato kokį įdomesnį katiną ir jau žino, kam jį reikia nupirkti. Draugų draugai, pažįstami, kolegos vis kokį kačiuką jai vienas per kitą perduoda. Būna net nepažįstamų žmonių, kurie, feisbuke pamatę jos katinų kolekciją, savo katinų skulptūrėles kolekcininkei atsiunčia, nes nusprendžia, kad būtent kolekcijoje jų vieta.

Aš net tikslaus skaičiaus jų negaliu pasakyti, nors gal tris kartus mėginau skaičiuoti – vis skaičių pametu, ties 1,5 tūkst. mano skaičiavimas baigiasi.

Rita juokiasi, kad vienintelis kolekcijos nemylėtojas – jos vyresnysis sūnus Mangirdas, kuris mamą kaupike vadina. Kažkada taip ir pasakė: „Gyvenime niekur jokia proga tau katės nepirksiu.“ Tačiau iš povestuvinės kelionės atvežė papuošalą katės motyvais – matyt, marti rankas prikišo.

„Taip tie katinai namuose ir kaupiasi. Aš net tikslaus skaičiaus jų negaliu pasakyti, mėginau skaičiuoti gal tris kartus – vis skaičių pametu, ties 1,5 tūkst. mano skaičiavimas baigiasi. Sudėtinga, nes ne visi lentynose stovi – nemažai jų dėžėse saugomi, vietos trūksta. Tačiau katinai vis keliauja ir keliauja“,  –  sako pašnekovė.

Ieško išskirtinių

Kolekcininkės prioritetas  –  statulėlės, bet turi kelis širdžiai artimus paveikslus su katinais. Dar kažkaip į namus atkeliavo dešimt lėkštučių su katėmis. Visokių smulkmenų, tarkime, atvirukų, kalendoriukų, magnetukų ar dar kažko panašaus ji nekolekcionuoja. Net dovanų gauti puodeliai su katinais keliauja į virtuvę, o jos namuose atsidūręs pliušinis katinas „dirba“ kaip balkono durų laikiklis.

Labiausiai Ritai prie širdies – medinės katės. Net jei kažkas pasiūlo nusipirkti tokią, kokią ji jau turi, – atsisakyti negali.

Jauku: labiausiai Ritai prie širdies medinės katės. Net jei kažkas pasiūlo nusipirkti tokią, kokią ji jau turi, – medinės atsisakyti negali.

Pačios mieliausios statulėlės įsikūrusios miegamajame ir aplink televizorių. Už stiklo įkurdintos brangios – antikvarinės ir menininkės De Rosos keraminis kačiukas, dekoruotas platina ir auksu. Dar yra keli kitų dizainerių, kurie kuria statulėles su katėmis, darbai. Jie brangūs, bet labai jau norėjosi turėti, tad vieną kitą įsigijusi. Tai Austrijos menininkės Rosinos Wachmeister nestandartiniai spalvoti, smailomis ausytėmis katinukai, dizainerės iš Pietų Amerikos Amy Lacombe išskirtiniai rankų darbo katinukai – skirtingų formų, spalvoti, visų ūsai lankstūs, baigiasi keraminiais burbuliukais.

Kitokie: dėmesį traukia Austrijos menininkės Rosinos Wachmeister nestandartiniai spalvoti, smailomis ausytėmis katinukai.

„Taip, investuota yra nemažai, tačiau net brangios statulėlės nėra tokios širdžiai mielos kaip medinukai“, – prisipažįsta Rita.

Ji pasakoja kasmet važiuojanti į Kaziuko mugę ir ieškanti vienetinių gaminių, kuriais galėtų papildyti savo kolekciją – jau žino, pas kuriuos menininkus gali tokių rasti, nes tų, kuriuos štampuoja, net jeigu jie ir gražūs, pilna visur.

Tik vienas katinas iš visos jos kolekcijos turi vardą – Vincas. „Aš jį pamačiau mugėje Šventojoje, kur su vyru buvome nuvažiavę su reikalais. Į akį krito katinas, kurį pardavinėjo keramikė iš Kauno, bet jo kaina buvo didelė – daugiau negu 100 eurų. Pas ją tris kartus grįžau. Tada vyras ir sako: „Žinokite, ji čia stovės iki nakties...“ Galiausiai suderėjome, man kainą beveik per pusę nuleido. Negana to, neturėjau grynųjų, tai šalia prekiavusi moteris paskolino, paskui juos į sąskaitą jai pervedžiau. Dabar Vincas stovi mano miegamajame. Kodėl Vincas? Net nežinau – tiesiog“.

Ne kaupti, o džiaugtis

„Pastaruoju metu vyrui pažadėjau katinų nepirkti, nes esame suplanavę didelį pirkinį, bet kai koks krinta į akį, tai be to katino jau niekaip, – šypsosi pašnekovė. – Galėčiau Ričardui ir nesakyti, nes jis vis tiek nepastebi, ar jų daugiau, ar mažiau. Tačiau vis prisipažįstu, sakau – nesusilaikiau. Jis nepyksta.“

Belgijoje dirbantis sutuoktinis ir pats kolekciją nuolat papildo, sako, kad negali grįžti namo ir neparvežti savo katinėliui katuko. Paieško jų tai sendaikčiuose, tai šiaip kur pamatęs įdomesnį nuperka. Vieną kartą parvežė net tris – pasakojo, pastebėjęs labai gražius vitrinoje ir nusprendęs, kad reikia juos nupirkti. Tačiau paaiškėjo, kad vitrina – gėlių parduotuvėlės, kačiukai ten – tik dekoracija. Tačiau zirzė, zirzė ir jam pardavė.

„Dabar apstojau su tais pirkimais – nebent dovanų atkeliauja, bet kiekvieno visada labai laukiu, – sako kolekcininkė. – Per karantiną graudu buvo, kai niekas niekur nevažiavo. Vasarą jau sulaukdavau atkeliaujant tai iš vienos, tai iš kitos vietos. Kai mamai šiemet pasakiau, kad nereikia man vežti katino, tai sakė galvojusi, kad infarktas ištiks: kaip taip gali būti. Tačiau nenoriu dėti jų į dėžę – noriu jais džiaugtis.“

Ypatingas: tik vienas katinas iš visos jos kolekcijos turi vardą – Vincas.

Moteris teigia kiekvieną savo kolekcijos katiną žinanti ir prisimenanti, iš kur ir kaip jis atkeliavo į namus, kiekvieną nori pačiupinėti, paglostyti. Tad dabar liūdna, kad trūksta vietos visus juos išdėlioti.

„Dabar labiausiai širdį skauda dėl tų, kurie dėžėse. Tad tikrai labai stipriai save riboju, nedalyvauju jokiuose aukcionuose ne dėl finansų trūkumo, bet todėl, kad noriu visus savo katinus matyti ir jais džiaugtis“, – sako Rita.

Tiesa, rūpesčių su tais kolekcijos katinais yra ir daugiau – nusėda dulkės ir su šluotele nenuvalysi, kiekvieną tenka paimti į rankas ir su skudurėliu ar servetėle nušluostyti. Tad, kai ateina laikas generaliniam namų tvarkymui, vien katinams tenka dvi ar tris dienas skirti. Tačiau malonumas jais džiaugtis atperka vargus.

Pritampa visi

Rita savo sūnums yra pasakiusi: kai ji mirs, iš jos katyčių kiekvienas gali išsirinkti po vieną, o kitus reikia supakuoti ir nuvežti į Šiaulių katinų muziejų. Kad vyresnėlis jos valią įvykdys, neabejoja, bet mažasis Raigardas, kuriam dabar 18 metų, – nežinia. Patinka jam šis mamos hobis. Jei kuris katukas nukrenta ar siuntinys blogai supakuotas atkeliauja ir kokia dalis būna nuskilusi, nulūžusi – jis pagydo.

Jei mama ką nusiperka į kolekciją ir siuntinys atkeliauja, kai jos nėra namie, malonumą išpakuoti praranda. Tačiau bent jau lieka malonumas ieškoti vietos, kur jį pastatyti, prie kurių eksponatų pritaps naujasis. Pritampa net ir tie, kuriuos, pavyzdžiui, po aukciono rengėjas jai padovanoja, nes niekas nepirko.

„Pas mane ir gyvos katės visada būdavo priglaustinukės, niekam nereikalingos. Net ir dabar tokia mūsų namuose gyvena – iš lauko, bet su charakteriu“, – sako pašnekovė.

Rita pasakoja, jei kiek ilgiau jos kolekcija nepapildoma, ją aplanko liūdesys. Vyras tada sako: „Jau mano katinėlis liūdi – reikia katuką pirkti.“ Nuotaika kolekciją papildžius – iškart kita. Tik tada pradeda jausti graužatį, kad perka tik sau, nes jos vyras alaus bokalus kolekcionuoja. Tada ieško vyrui kokio išskirtinio bokalo, kad kažkaip tą kaltę išpirktų, bent jau prieš save.

Ar kolekcininkai išties šiek tiek pamišę? „Žinokite, ir ne šiek tiek, – juokiasi kolekcininkė. – Nesu iš tų žmonių, kuriems reikėtų turėti daug daiktų, bet tos katės... Jos kažkaip užkabino. Gal todėl, kad katės iš esmės ypatingos. Namuose auginame ir katę, ir šunį. Bet šunys – na, nežinau, jie tokie atsidavę, dėl šeimininko padarys viską. Katės man labiau patinka, jų charakteris kitoks, gyvena pačios sau. Kaip ir statulėlės – atrodo, dvi labai panašios, forma ta pati, bet skirtingai nudažytos – ir jau kitas charakteris.“

Prie vieno Kauno daugiabučio kaunietės įrengė oficialią kačių šėryklą, nes gaila laukinių kačių, kurių čia dabar per 20 ir dar daugėja.

„Lietuvoje tikrai yra problema dėl kačių – jų labai daug“, – pažymėjo kaunietė Andželika Gerasimova.

Kaunietė sako, kad kyla ir aplinkinių nepasitenkinimas dėl gyvūnų. Kol vieni kates šeria, kiti – jomis bando atsikratyti.

„Šaudo su geležiniais šratais, mėto akmenukus, su pagaliais išvaro“, – tęsė moteris.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Masinis kačių antplūdis pastebimas visame mieste, specialistai sako, kad rudeniui toks skaičius rainių neįprastas.

„Šiemet nematome sezoniško, nes dažniausiai būdavo pavasarį, vasarą, o dabar būtent šiuo metu. Nuo liepos pabaigos iki šiol niekaip nesibaigia srautas“, – stebėjosi „Nuaro“ vadovė Jurgita Gustaitienė.

Situacija kasdien vis blogėja, į prieglaudas katinai nešami dėžėmis.

Pasak savivaldybės, problemą padaro patys žmonės.

„Gyventojai išmeta, atsikrato mažais, kuriuos laikė savo namuose, jie nesterilizuoti ir neturi, kur jų dėti, todėl atsikrato. Nes bešeimininkių kačių, kurios gyventų lauke, populiacija suvaldyta“, – situaciją komentavo Kauno savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Radeta Savickienė.

Nors kačių kastravimo programa mieste veikia, tačiau, atrodo, gyvūnai dauginasi greičiau, nei yra kastruojami.

„Geriau katę kastruoti, tada ji neturės kačiukų“, – patarė J.Gustaitienė.

Šaudo su geležiniais šratais, mėto akmenukus, su pagaliais išvaro.

Specialistai sako sulaukiantys įvairiausių pasiteisinimų iš šeimininkų, kodėl kačių nekastruoja.

Katės, katinai ir kačiukai pas veterinarus patenka įvairiausių būklių.

„Dalis kačių būna apnikusios parazitų, turi blusų, ausų erkučių, gali turėti vidaus parazitų. Joms pavojingos virusinės ligos, nuo kurių jos nevakcinuojamos“, – sakė veterinaras.

Katinams netelpant pas globėjus, savivaldybė ieško, kas galėtų apsiimti rūpintis beglobiais.

„Paskelbtas konkursas bešeimininkių katinų paėmimui, laikymui, priežiūrai ir dovanojimui. Vieninteliams segmentui, kurio Kaune neturime“, – sakė R.Savickienė.

Tačiau kačių skaičiai tokie, kad gyvūnų globėjai nebeturi, kur jų laikyti, ir konkursai neįvyksta.

„Tikimės, kad paskelbus konkursą atvyks kažkas iš kitos savivaldybės, tačiau tai jau šeštas konkursas“, – pažymėjo R.Savickienė.

Praeitą savaitę skelbtas dar vienas konkursas ir vėl jis neįvyko, tad dabar Kaune paraiškų teikimas beglobių kačių priežiūros paslaugoms įsigyti pratęstas dar dviem savaitėms.

Vienas katinų papuoštas batais, kitas paskendęs tamsoje, o trečiasis – tarsi spindi dienos šviesoje.

Rašytoja klaipėdietė Diana Latvė, pastebėjusi šį gatvės meną, pasidalijo įspūdžiu socialiniuose tinkluose.

Moteris svarstė, galbūt šie katinai – kažkokio menininko nurodomieji ženklai: "Katiną drąsiai pavadinčiau batuotu patiltės katinu, bet kažkodėl įžvelgiu slaptą menininko norą paversti jį trijų žvaigždučių Kosmo tigru, dangaus kūnų apsuptyje (žuvėdros įskaičiuotos). Tigrinis batuotas egzempliorius pasirodė pirmasis. Ir senokai. Ilgai laužiau galvą, bet iki šiol nepavyko pagauti svambalo prasmės, tarsi jis bylotų "nemėtyk katinų nuo tilto" ar "skandinti – čia" ir panašiai. Ankstų rytmetį kažkas nustebino puošniomis mėnulio letenėlėmis, matyt, kad neabejočiau nušvitimu, o pavakaryje išbalo it žiemos kiškis, asteroidų apsuptas. Nepaprastai gražu. Tamsoje įžiūrėčiau ir juodą katę, jei tos trys žvaigždutės jo kaktoje žėrėtų. Mieli padarėliai. Nepaprastai įdomu sekti meno pėdsakais iki jo minties prarajos: "Šokti – čia" ar "Glostyk, mane glostyk, nepaleisk".

Autoriaus vardo po šiais paveikslais nėra.

Tik paveikslėlio su batuotu katinu kairėje pusėje švyti užrašas "Kosmo", tačiau kokia jo reikšmė, galima tik spėlioti.

Ne šiaip sau lapė pasakose vaizduojama kaip gudrus gyvūnas – viena Šilutės rajono gyventoja nufilmavo, kaip paukščiams lesti pakabintų lašinių užsimaniusi lapė įlipa į medį ir vaikšto šakomis.

Gamtininkų tokie vaizdai nestebina, jie tikina, kad lapė bėgdama nuo šunų miške taip pat sugeba į kokį pavirtusį medį įsiropšti.

Žmones džiugina tiesiog kieme vaikštančios lapės, tačiau specialistai įspėja – jos platina niežus ir gali ne tik vištą, bet ir katiną papjauti.

Lapė prie Eglės namų atsirado prieš trejus metus. Kartą ji ne tik katinų maistą suėdė, bet ir patį katiną papjovė. Kiti trys Eglės katinai, pamatę lapę, puola slėptis.

Ieško įdomesnių

Labučių šeimos katinų kolekcijos pradžia buvo paveikslas su siuvinėtu katinu, kurį kažkada išsiuvinėjo amžiną atilsį D.Labučio mama – pasiliko jį atminimui. O paskui kažkaip nejučia tų katinų namuose ėmė daugėti. Tai Kaziuko mugėje kokį nusipirkdavo, tai iš kelionės parsiveždavo. Taip ir užsikrėtė visa šeima mintimi juos kolekcionuoti.

Vėliau jau D.Labutis kone iš kiekvienos kelionės parsiveždavo po mielą suvenyrą – žaismingą katino skulptūrėlę, nesvarbu, kur viešėtų, – Romoje, Kijeve ar Nidoje.

Iš pradžių pirkdavau katinus, kurių pilna visur, bet paskui standartiniai katinai pasidarė nebeįdomūs, pradėjau ieškoti navatnesnių.

Sužinoję apie šį pomėgį, katinų dažnai iš įvairių kelionių atveža ir draugai, po pasaulį daug keliaujantis sūnus – daugkartinis Lietuvos ir Europos pulo čempionas Pijus Labutis.

Kodėl būtent katinai patraukė akį, o ne kiti padarėliai? "Todėl, kad auginome katiną – prieš tai sfinksą ir dabar sfinksą, – paaiškina fotografas D.Labutis. – Na, kažkaip katinas, tai katinas. Kai keliauju, niekad nereikia galvoti, ką atvežti. Net jeigu eini į kokią mugę, tai tik katino ieškai. Iš pradžių pirkdavau katinus, kurių pilna visur, bet paskui standartiniai katinai pasidarė nebeįdomūs, pradėjau ieškoti navatnesnių", – šypsosi pašnekovas.

Atgaiva širdžiai

D.Labutis prisipažįsta, kad kur nors lankantis akys pačios užkliūva už originalesnio suvenyro, kuriuo taip ir knieti papildyti žaismingą kolekciją. Fotografas rodo suvenyrus, kuriuos pirko lankydamasis įvairiose šalyse: iš Ukrainos parsivežė ukrainietišką katiną, iš Romos – miniatiūrinę katės kaukę, katinas, pirktas Londone, Soho rajone...

Gausybė: D.Labučio kolekcijoje – ir paties įsigyti, ir artimųjų, draugų bei pažįstamų dovanoti katinai iš įvairiausių šalių. Asmeninio archyvo nuotr.

Įdomių katinų įsigyta Vilniuje kasmet vykstančioje Kaziuko mugėje. Išskiria ir vaikų iš Prahos parvežtą ženkliuką, papuoštą katino atvaizdu, sūnaus iš Barselonos atvežtą katiną, dekoruotą architekto Antoni Gaudi stiliumi. Neslepia – ne visų katinų kelią į savo namus jau ir prisimena.

"Pats negražiausias ir jau sulūžęs eksponatas – iš Londono parsivežtas juodas katinas-magnetukas. Tenai apsukau gal dešimt suvenyrų parduotuvių – užeinu, prašau, duokite man katiną, jie man rodo visokius policininkus, o katino kaip nėra, taip nėra. Tai vieną kažkokį apdulkėjusį magnetuką su katino atvaizdu vis dėlto ištraukė. Keista, kad Londone nėra katinų, nors kitose šalyse tikrai nesudėtinga jų rasti", – stebisi katinų figūrėlių kolekcininkas.

Vieniems patinka kolekcionuoti, kitiems tai neatrodo širdžiai malonus užsiėmimas. O štai fotografas patikina, kad kolekcionavimas vis dėlto žmogui duoda nemažai. "Tai atgaiva. Pasižiūri, prisimeni kelionę arba dar kažką, – sako D.Labutis. – Atrodo, rinkti katinus primityvu, bet tik pažiūrėkite, kokia jų įvairovė prisikaupė."

Vaizdų burtai – paveiksluose

Svarbus vaidmuo kolekcijoje tenka šį pasaulį jau palikusiam šeimos augintiniui – sfinksų veislės katinui Samsonui. Jo nuotrauka, tapusi D.Labučio fotopaveikslų ciklo "Sluoksniai" dalimi, kabo virš kolekcijos, tarsi ją globodama ir saugodama.

Sargas: katinų kolekciją globoja šį pasaulį jau palikęs šeimos katinas Samsonas, tapęs menininko fotopaveikslų ciklo "Sluoksniai" dalimi. Asmeninio archyvo nuotr.

"Aš nemėgau tokios veislės katinų – žmonai labai patiko, tai ir įsigijome. Pradžioje nejauku kažkaip buvo, bet paskui pripratau ir plaukuoti katinai man jau buvo ne katinai. Sfinksai tokie su charakteriu, išdidūs, aristokratiškos laikysenos. Kol mums neatvežė Bitės – dabar kažkaip tie neveisliniai atrodo tokie mielesni, paprasti", – apie augintinius pasakoja fotografas.

Ilgą laiką Oskaras namie buvo viršininkas, dabar valdžia – Bitės, mat ji gerokai jaunesnė ir išdykesnė. Oskaras, pavyzdžiui, iki draugei pasirodant, niekad ant stalo nelipdavo – dabar jau lipa Bitės pamokytas. Namuose gyvenantis šuo Airis su katinais palaiko, sakykim, neblogus santykius, paremtus paprastu principu – vienas kitam į akis nelįsti.

Kartais gimsta idėja, pamatau aiškią viziją, ir labai konkrečiai einu vaizdų gaudyti, o kartais nežinau, ko noriu, ir fotografuoju, o rezultatas išeina fantastiškas. Ir tas, ir tas variantai labai įdomūs.

D.Labutis mėgsta fotografuoti savo augintinius, nuotraukomis mielai pasidalija internete, leisdamas ir kitiems pasigrožėti.

Menininko ciklo "Sluoksniai" fotopaveiksluose taip pat galima pamatyti įvairių gyvūnų ir gamtos. Tai ne daugeliui įprastos nuotraukos, o paveikslai, kuriami specialia technika, kai keli kadrai dedami vienas ant kito. Anot D.Labučio, vaizdai susisluoksniuoja ir išeina burtai.

"Nelengva juos kurti – kad galėtum tai daryti, turi bent tris dienas nieko nefotografuoti, kad akys pailsėtų, – sako menininkas. – Dar turi turėti iš ko kurti. Tad kartais gimsta idėja, pamatau aiškią viziją, ir labai konkrečiai einu vaizdų gaudyti, o kartais nežinau, ko noriu, ir fotografuoju, o rezultatas išeina fantastiškas. Ir tas, ir tas variantai labai įdomūs."

Daugiau nei 30 metų fotografuojantis menininkas "Sluoksnius" pradėjo kurti dar 1991-aisiais. Pajausti kadrą gana ilgai mokėsi pas vieną žymiausių Lietuvos fotomenininkų Rimantą Dichavičių.

D.Labučio fotopaveiksluose neretai figūruoja gamtos motyvai. Ir nors menas traukia akį ir sukelia tam tikrų emocijų, fotomenininko įsitikinimu, gamta sugeba sukurti tobulai, o žmogus tik interpretuoja.

Klaipėdos apskrities policijos duomenimis, 1994-aisiais gimęs vyras pranešė, kad sekmadienį apie 22 valandą ir pirmadienį apie 19 valandą buvo sužeisti du jam priklausantys katinai.

Policijoje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl žiauraus elgesio su gyvūnais.

„Rugsėjo antroje pusėje ir spalio mėnesį kelis kartus ėjau Biržiškų gatve į Panemunės šilą. Ant šlaito, prie krūmų, pastebėjau kates ir joms įrengtą mažą namelį. Kartą mačiau dvi moteris, kurios šėrė gyvūnėlius. Manau, kad namelis katėms įrengtas labai geroje vietoje", - portalui kauno.diena.lt pasakojo M.Riomerio gatvės gyventoja.

Manau, kad namelis katėms įrengtas labai geroje vietoje.

Pasak jos, kartais žmonės namelius katinams įrengia tiesiog po daugiabučio balkonais. Tokiais atvejais namo gyventojai pasiskirsto į dvi stovyklas – vieni džiaugiasi, kad atsiranda geraširdžių, o kiti pyksta, nes tai šiek tiek darko bendrą vaizdą. Galų gale kai kurie žmonės paprasčiausiai nejaučia šiems gyvūnams simpatijų.

Įrengti namelį šiek tiek atokiau nuo daugiabučių – tikrai geras sprendimas.  2019 metų vasario pabaigoje kai kurie kauniečiai piktinosi, kad po vienu V.Krėvės pr. 16-ojo namo balkonu buvo prikrauta lentelių, skudurų ir kitokio šlamšto.

Pasižiūrėjus į tą vietą, atrodė, kad ten apsistojęs benamis. Taip atsitiko, nes viena kates mylinti moteris po balkonu buvo įrengusi joms gūžtą. Po portalo kauno.diena.lt rašinio vaizdas ten visiškai pasikeitė – vietoje įvairaus šlamšto atsirado tvarkingi nameliai katėms.

Susirūpino sveikata

Kalnupės g. esančio daugiabučio namo gyventojai guodžiasi, jog žmonės po balkonais įkūrė nelegalias benamių gyvūnų šėryklas.

"Tvarkydami teritoriją, susiduriame su problema, kai bešeimininkius katinus mylintys žmonės šėryklas įrengia po balkonais. Šiltuoju metų laiku padėtas maistas pūva, skleidžia nemalonų kvapą. Po balkonais sudėti indai su maistu, kartoninės pakuotės, skudurai teršia aplinką. Tokia situacija pykdo žmones, kurie nori gyventi švarioje, tvarkingoje aplinkoje", –  piktinosi bendruomenės pirmininkė Ala Jefimova.

Klaipėdietė sunerimo ir dėl šių gyvūnų platinamų ligų.

Anot pašnekovės, katės neprižiūrimos veterinarijos gydytojų, neskiepytos, todėl gali kelti pavojų žmonių sveikatai.

Kaip teigė pirmininkė, susidariusi situacija ypač pavojinga vaikų sveikatai, kadangi katės gamtinius reikalus atlieka mažųjų žaidimų aikštelėje.

Į skundus nereaguoja

Spėjama, jog šėryklas galėjo įrengti vyresnio amžiaus gyventojai, kuriems stinga informacijos apie tokių gyvūnų laikymo tvarką.

Kai kurie asmenys kates net ėmė maitinti sutemus, kai niekas nemato.

"Siekiant išspręsti susidariusią situaciją, buvo ieškota kompromisų, tačiau viskas nueidavo perniek. Galiausiai pasipildavo kaltinimai dėl žiauraus elgesio su gyvūnais. Kai kurie asmenys kates net ėmė maitinti sutemus, kai niekas nemato", – kalbėjo pašnekovė.

A.Jefimovos teigimu, žmonės nenori suprasti, kad teisinėje valstybėje privalu laikytis teisės aktų nustatytos tvarkos.

"Pati nesu abejinga likimo nuskriaustiems gyvūnams, tačiau nemanau, kad tinkamiausia vieta jiems gyventi yra daugiabučių kiemai. Buvo kviesta net gyvūnų globos tarnyba "Nuaras". Darbuotojai gyvūnus išvežė globoti, tačiau laikui bėgant žmonės prisijaukino daugiau katinų", – pasakojo moteris.

Anot jos, su tokia problema susiduria daugelio uostamiesčio daugiabučių namų gyventojai.

Nelegalios šėryklos – ne išeitis

Apleistų gyvūnų likimu susirūpinę gyventojai ne tik juos maitina, tačiau po balkonais įrengia ir savotiškas prieglaudas, atneša pagalvių, šiltų antklodžių.

Siekiant pasirūpinti benamiais keturkojais, užkirsti kelią ligų antplūdžiui ir taršai kiemuose, savivaldybės biudžete numatytos lėšos beglobių gyvūnų šėrykloms įrengti.

Anot Klaipėdos savivaldybės Kontrolės ir prevencijos poskyrio vedėjo Sauliaus Valiulio, su panašiomis problemomis susidūrę gyventojai turėtų kreiptis į Miesto tvarkymo skyrių.

"Žmonės yra skirtingi. Vieni beglobiais gyvūnais rūpinasi, kitus erzina netvarka. Teisės aktai reglamentuoja, jog šėryklos negali būti įrengiamos po balkonais. Tokiu atveju gyventojams reikėtų rašyti prašymą, ir namelį pastatytume specialiai tam numatytoje vietoje", – teigė S.Valiulis.

Turi prisiimti atsakomybę

Remiantis įstatymais, laukinės katės turi būti šeriamos tik savivaldybės nustatytose vietose.

Asmuo, maitinantis bešeimininkes kates, privalo nuolat prižiūrėti ir tvarkyti jų šėrimo vietą, surinkti pašaro likučius, indus.

Tokios vietos įrengiamos atokiau nuo gyvenamųjų namų ar pastatų, kad gyvūnai galėtų netrikdomi paėsti, turi būti pažymėtos specialiu ženklinimu.

Už taisyklių pažeidimus gali grėsti nuobaudos.

Kaip pranešė Kauno apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba, gautas pranešimas, jog tris dienas kniaukia katinas, užkastas po šiluminių vamzdynų keitimo.

Atvykę ugniagesiai taip pat išgirdo katino kniaukimą. Išsiaiškinta, kad prieš kelias dienas čia buvo vykdomi šiluminės trasos remonto darbai.

Spėjama, kad užkasant trasą po perdanga galėjo būti buvo žemėmis užversti du katinai.

Ugniagesiai atkasė šiluminės trasos perdangą, esančią pusantro metro gylyje ir joje išmušė ertmę katėms išlįsti.

Pasisavino priešininkai?

Benames kates prižiūrintys ir šeriantys klaipėdiečiai neseniai pasigedo prie Kretingos g. 19 namo buvusių trijų oficialių kačių šėryklų, kurias žmonės dar vadina kačių nameliais.

Gyventojai pasakojo žinantys, kad netoli Klaipėdos "Žemynos" gimnazijos pastatyti nameliai ir kačių kaimynystė nelabai patiko įstaigos atstovams.

Rugpjūčio pabaigoje žmonės pastebėjo, kad nameliai nuo mokyklos tvoros buvo patraukti kiek toliau, o vėliau, praslinkus dienai, apskritai dingo.

Gyventojai mano, šėryklėlių vagystei buvo pasiruošta. Žmonės įtaria, kad apie kiek toliau nuo namo ir gyventojų akių patraukiamas šėryklas jas pasisavinusieji buvo informuoti iš anksto, mat kiekvienas namelis yra įbetonuojamas žemėje, tad jį išgabenti nėra paprasta.

Benamių kačių gelbėtojai spėja, kad namelius galėjo paimti prieš beglobius gyvūnus nusiteikusieji.

Žala – 900 eurų

Situacija jau žinoma ir Klaipėdos savivaldybės, kuri rūpinasi tokių kačių namelių atsiradimu mieste, atstovams.

Klaipėdos savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vyriausioji specialistė Laima Jūrevičienė teigė, kad netoli gimnazijos tvoros buvusius kačių namelius į kitą vietą buvo nuspręsta perkelti po to, kai gimnazija tikslino savo teritorijos ribas.

Teigiama, kad tada sužinota, jog šėryklos pastatytos jos teritorijoje.

Savivaldybės darbuotoja sakė, kad prie kiek toliau esančios transformatorinės nameliai buvo perkelti rugpjūčio 25 d., o naktį į rugpjūčio 26 d. dingo.

"Man pirmadienį paskambino moterys, kurios maitino kates, ir pasiskundė, kad nebėra tų namukų. Aš ir policijai parašiau pranešimą apie situaciją, kad pradėtų ikiteisminį tyrimą", – dėstė L.Jūrevičienė.

Pašnekovė paaiškino, jog prapuolę kačių nameliai – savivaldybės turtas. Vieno namelio kaina – 300 eurų, tad iš viso miestui padaryta žala siekia 900 eurų.

"Ir moralinė pusė nėra labai graži", – pridūrė savivaldybės darbuotoja.

Iki šiol kačių nameliai dar niekada nebuvo pasisavinti.

Buvo pasirengta?

Specialistė taip pat pastebėjo, kad nors dingusiuose nameliuose gyvenusios katės ir buvo kastruotos bei gyventojų prižiūrimos pagal numatytas taisykles, nepatenkintųjų tokia kaimynyste buvo.

Taigi murklių mylėtojų iškeltos versijos, kad namelių atsikratyti galėjo kačių nemėgstantieji, neskubama atmesti.

L.Jūrevičienė taip pat pripažino, kad namelių vagystei reikėjo pasirengti, žemėje įtvirtintų namelių bet kuris stabtelėjęs praeivis nenusineštų.

"Paprasčiausiai, matyt, įkyrėjo kam nors. Yra juk visokių žmonių", – tikino pašnekovė.