Asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė sako, kad sėkmingam kraujo vėžio gydymui reikia kelių dalykų, visų pirma, – gerų medikų. Lietuva esą turi puikių profesionalių ir kompetentingų gydytojų hematologų, tačiau galimybės jiems dirbti ribojamos trukdžiais. Didžiausias trukdis – neprieinami inovatyvūs vaistai.

„Mes didžiausią bėdą turime su inovatyvių vaistų prieinamumu. Ir situacija Lietuvoje yra tokia, kad per pastaruosius trejus metus inovacijos ypatingai sunkiai skinasi kelią dėl to, kad yra sudaromos teisinės kliūtys ir barjerai. Teisės aktai yra keičiami taip, kad inovatyvūs, pažangūs vaistai, kurie Europoje visose šalyse beveik yra kompensuojami, pas mus jie turi žemesnes terapines vertes su tikslu, kad tie vaistai nebūtų kompensuojami pacientams“, – pabrėžė I. Drėgvienė.

Asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė ir Seimo narė Aušrinė Armonaitė / M. Morkevičiaus/ELTOS nuotr.

Pasak jos, negavęs tinkamo inovatyvaus gydymo per trejus metus Lietuvoje mirė ne vienas pacientas.

Kraujo vėžį gydantis ir kaulų čiulpų transplantacijas atliekantis Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojas hematologas Valdas Pečeliūnas sako, kad neretai skaudančia širdimi turi pasakyti pacientams, kad galimybės juos gydyti yra ribotos.

„Neretai turiu pacientą, su kuriuo mes kalbame apie naujai nustatytą ligą, papasakoju ir paskui pradedu lenkti pirštus, sakydamas, kokie vaistai yra prieinami, registruoti, jų efektyvumas ir saugumas yra patikrintas ir kurie būtų geresni negu Lietuvoje šiuo metu prieinami vaistai. Ir aš kai kurioms ligoms galiu užlenkti daugiau nei visus vienos rankos pirštus vardindamas vaistus, kurie Lietuvoje yra neprieinami ir kurie yra geresni už tuos, kurie yra prieinami. Tai yra tikrai labai labai bloga situacija gydytojui ir pacientui. Ir aš tiesiog norėčiau, kad tai vieną dieną baigtųsi“, – pabrėžė V. Pečeliūnas.

Santaros klinikų gydytojas hematologas Valdas Pečeliūnas / M. Morkevičiaus/ELTOS nuotr.

Pasak I. Drėgvienės, teikiant pagalbą kraujo vėžiu sergantiems žmonėms, labai reikalingas ir visuomenės palaikymas – donorystė. Kaulų čiulpų donorais gali tapti jauni asmenys nuo 18 iki 35 metų amžiaus, vyresni labai pagelbėtų duodami kraujo.

Gydytojas V. Pečeliūnas pabrėžia, kad kaulų čiulpų donorų turėti labai svarbu, nes yra pacientų, kuriems tik vaistai nepadeda – reikalingas kompleksinis gydymas.

Per metus Lietuvoje kaulų čiulpų transplantacija atliekama maždaug šimtui pacientų.

Šiuo metu mūsų šalyje Kaulų čiulpų donorų registre yra apie 12 tūkstančių asmenų. Nors per metus apie 10–čia procentų pasiryžusių būti donorais padaugėja, tačiau negiminingų kaulų čiulpų donorų registras vis dar palyginti negausus.

Pacientė Raminta Vilkevičienė / M. Morkevičiaus/ELTOS nuotr.

„Lyginant su pačiom aktyviausiom šalim, kur donorų registre yra apie 10 proc. visos populiacijos (Izraelyje yra beveik milijonas donorų, o gyventojų – 8 milijonai, Vokietijoje yra keli milijonai donorų), Lietuvoje tiktai apytiksliai 0,3 proc. visų žmonių yra donoro registruose. Iki tų dešimt procentų mums dar 30 kartų daugiau donorų reikėtų turėti, kad galėtume lygiuotis su pačiom aktyviausiom šalim“, – sakė V. Pečeliūnas.

Pasak gydytojo hematologo, kasmet apie 50–čiai Lietuvos piliečių kaulų čiulpų transplantacija yra atliekama naudojant užsienio šalių piliečių kamienines ląsteles.

Kaulų čiulpų donoras Sigitas Pašakinskas / M. Morkevičiaus/ELTOS nuotr.

„Daugiausia tai yra Vokietijos piliečiai, Lenkijos piliečių nemažai yra, iš Jungtinių Valstijų, kitų tolimesnių egzotiškų šalių, iš to paties Izraelio. Didžiulė jiems padėka. Ir noriu pasidžiaugti, kad lietuviško registro donorai, apie 10 donorų per metus, irgi donuoja. Iš jų galbūt aštuoniems Lietuvos piliečiams yra atliekamos transplantacijos, taip pat vienas du per metus donuoja ir užsienio šalių susirgusiems pacientams“, – sako V. Pečeliūnas.

Medikai taip pat pabrėžia, kad kaulų čiulpų donorystė yra anonimiška, o pats donavimo procesas nėra sudėtingas.

Ieškodama skausmo priežasties, moteris atliko visus įmanomus tyrimus. „Iš pradžių gydžiau stuburą, galvodama, kad skausmo priežastis – išvarža. Tačiau vis blogėjantys kraujo tyrimai ir žemi hemoglobino rodikliai vertė sunerimti, todėl iš karto kreipiausi į Kauno klinikų gydytojus hematologus. Tada ir sužinojau apie klastingą ligą – mielomą.“

Moteris pasakoja, kad gydymas buvo sunkus ir ilgas, tačiau jį ištverti labiausiai padėjo artimųjų palaikymas, malonus ir paslaugus Kauno klinikų personalas – gydytojai, slaugytojos – ir jos pačios bei artimųjų humoro jausmas. „Remisijoje esu jau dvejus metus – jaučiuosi puikiai, gyvenu visavertį gyvenimą, keliauju po pasaulį. Po sėkmingo ligos gydymo pradėjau gyventi kokybišką gyvenimą iš naujo, kadangi iki ligos diagnozavimo kelis metus gyvenau dideliame skausme“, – džiaugiasi moteris, kuriai Kauno klinikose buvo atlikta autologinė kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija.

Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos gydytoja hematologė dr. Milda Rudžianskienė pabrėžia, kad nors mielomine liga serga daug žmonių, tačiau Rūtos liga pasireiškė reta forma. „Piktybinės plazminės ląstelės negamino įprasto joms baltymo, todėl nustatydami šią ligą užtrukome ilgiau nei įprastai. Nesekretuojanti mieloma yra labai reta mielominės ligos forma ir ją galima diagnozuoti tik atlikus kaulų čiulpų biopsiją.“

Šios formos mielominė liga pažeidžia kaulų čiulpus, sukeldama mažakraujystę ir kitų kraujo kūnelių sumažėjimą, taip pat pažeidžiami kaulai, atsiranda kaulų retėjimas, destrukciniai židiniai.

„Pacientei buvo paskirti chemoterapijos kursai, po kurių, pasiekus remisiją, Rūtai buvo sėkmingai atlikta autologinė kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija. Džiaugiuosi, kad pacientė gyvena normalų, kiekvienam žmogui įprastą gyvenimą ir dabar tik kartą per pusę metų jai atliekame kontrolinius kraujo tyrimus“, – sėkminga pacientės gydymo pabaiga dalijasi dr. M. Rudžianskienė.

Kauno klinikose nuo 2015 metų atlikta 100 sėkmingų autologinių kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijų. Šiandien vykusioje onkologų-hematologų konferencijoje apie ląstelinę terapiją Kauno klinikų generalinis direktorius prof. habil. dr. Renaldas Jurkevičius teigė, kad Kauno klinikos jau yra pasirengusios atlikti alogenines kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijas. Pasak hematologo dr. Domo Vaitiekaus, ligoninė taip pat aktyviai ruošiasi atlikti kūno apšvitinimus, kurie atstos aukštų dozių chemoterapiją.

Autologinė kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos programa Kauno klinikose buvo pradėta ir vystoma vadovaujant žymiam hematologui ir kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos specialistui, Leipcigo universiteto Onkologijos ir hematologijos klinikos vadovui profesoriui Dietger Niederwieser.

Paprašytas prisiminti savo ligos istoriją, Jonas pasiskundžia, kad jam streikuoja atmintis, jis nepamena visų datų ir greitai perduoda telefoną žmonai.

„Aš esu medikė, tai vyrui atrodo, kad galiu geriau pakomentuoti jo ligos istoriją, – juokėsi ji. – Nors Jonas guodžiasi savo atmintimi, jis yra aktyvus protmūšių dalyvis, daug skaito, viskuo domisi ir net aš, spręsdama kryžiažodžius, nuolat klausiu jo, koks klausimo atsakymas.“

Tai buvo tikrai sudėtingas laikotarpis, Jonas buvo labai sunkios būklės. Netgi buvo pasakyta, kad nieko gero nebus.

Kaip pasakoja ponia Greinienė, 2000 m. vyrui atlikti tyrimai parodė M-gradientą, buvo nustatyta monokloninė gamapatija, bet penkerius metus laiko nebuvo jokių pakitimų, rodiklis nedidėjo. Kai 2005 m. diagnozavo mielominę ligą, Jonui buvo 65 – eri metai. Buvo pradėtas gydymas chemoterapija, kurį vyras itin sunkiai toleravo, net tris kartus atsidūrė reanimacijoje.

„Tai buvo tikrai sudėtingas laikotarpis, Jonas buvo labai sunkios būklės. Netgi buvo pasakyta, kad nieko gero nebus. Paskui atsirado vaistas bortezomibas, jo būklė pradėjo gerėti, kraujo rodikliai atsistatė ir 2007 m. buvo galima atlikti autologinę kaulų čiulpų transplantaciją. Jos efektas buvo labai geras, penkerius metus vyras jautėsi puikiai ir viskas buvo gerai“, – prisiminė moteris.

Vis tik, po penkių metų, mielominė liga atsinaujino ir teko grįžti į ligoninę.

„Būdavo remisijos, būdavo pagerėjimai ir vėl pablogėjimai. O dabar jau metus laiko gauna tik citostatikus. Remisijos nepavyko pasiekti, bet vaistai šiek tiek stabilizavo ligos progresavimą. Tačiau tai, kad liga progresuoja matyti – deformuojasi krūtinės ląsta. Patvirtinimui atliko kompiuterinę tomografiją, bet net ir be jos tai yra pastebima. Plazmocitoma didėja, kraujo rodikliai negerėja. Gydymo kaip ir nelabai yra. Dabar jau tris mėnesius negauna jokių vaistų, taip ir gyvename.

Žinome, jog Europoje yra efektyvūs vaistai tokiems ligos atvejams, kaip Jono, gydyti ir dar prieš du metus buvo kalbama, kad greitai juos pradės kompensuoti. Tačiau šiandien jie vis dar nėra prieinami lietuviams. Mes jau pensininkai ir galimybių įpirkti vaistą neturime, žinoma, galėtume namus parduoti, tačiau net nesu tikra, ar Lietuvoje yra galimybė juos įsigyti savo lėšomis“, – kalbėjo p. Greinienė.

Greiniai gyvena už miesto, nuosavame name, tad veiklos čia netrūksta. Žiemos laikotarpis sutuoktiniams nebuvo lengvas, vyrą puolė įvairios infekcijos, teko vartoti net penkių rūšių antibiotikus. Moteris pasakojo, kad pasiekus remisiją ar esant pagerėjimui, jos vyras jaučiasi gerai, yra aktyvus, kupinas energijos, turintis daugybę svajonių.

„Svajonių Jonas turi daug, tačiau ne viską įgyvendinti pavyksta. Žinoma, kai vaistus naudoja, savijauta suprastėja. Tačiau visą gyvenimą jis yra optimistas, aktyvus ir veiklus žmogus. Matau, kaip jis nori gyventi, kaip kabinasi į paskutinę viltį. Kartais jis net mus ramina, sako, be panikos, ramiai.

Tik labai skaudu, kad nėra būdų jam padėti. Galvoju, gal ir bus tie vaistai prieinami po metų, jei ne po metų, gal dar vėliau, tačiau pagalbos Jonui reikia dabar. Gydymo reikia šiandien ir svarbu, kad tie vaistai atsirastų jau dabar, kad liga nepažengtų tiek, jog nebegalės padėti ir inovatyviausias gydymas“, – kalbėjo p. Greinienė.

Dalis pacientų reikalingų vaistų nesulaukė

Kraujo ligomis sergančiuosius ir jų artimuosius vienijanti asociacija „Kraujas“ prieš metus kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją, prašydama ieškoti būdų, kaip kompensuoti mielomine liga sergantiems pacientams vaistus, tačiau iki šiol vaistų kompensavimo klausimas nepajudėjo iš vietos.

„Jono situacija, kaip ir kitų mielomine liga sergančių ir gydymo negaunančių pacientų, yra beviltiška. Deja, tačiau Sveikatos apsaugos ministerija net nebando ieškoti būdų, kaip padėti šiems pacientams, priešingai, sulaukiame tik nesibaigiančių pažadų, tačiau visiškai neįvertinama tai, jog laikas, itin reikšmingas sergantiesiems, eina.

Šiuo metu mielominei ligai gydyti yra taikomi generiniai vaistai, o inovatyvūs yra neprieinami – kompensavimo laukia net keturi vaistai. Du iš jų turi bendro išgyvenamumo duomenis, o tai reiškia, kad jie mažina mirtingumą, tačiau šių vaistų terapinės vertės yra dirbtinai sumažintos, tam, kad jie nepakliūtų į kompensavimą. Kiti du vaistai neturi bendro išgyvenamumo duomenų, tačiau turi pridėtinę terapinę vertę. Šiems vaistams balas buvo sumažintas tik todėl, kad jie skirti onkologinei ligai gydyti. Taigi, vien todėl, kad vaistai skirti onkologinei ligai gydyti, jie gauna mažesnius balus, kurie ir lemia patekimą arba nepatekimą į kompensavimą. Ir ši diskriminacinė nuostata yra įtvirtinta Sveikatos apsaugos ministro įsakyme: „Už nepatikimą pakaitinę vertinamąją baigtį balas mažinamas 1 balu (pvz., vertinant vaistus nuo vėžio, kai pateikiamas tik laikas iki progresavimo be bendrojo išgyvenamumo duomenų)“, – sakė asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė.

Pasak I. Drėgvienės, situacija dėl vaistų vertinimo yra gerai žinoma Sveikatos apsaugos ministerijai: „Farmacijos departamentas atliko vaistų vertinimo analizę ir nustatė, kad dalies onkologinių vaistų, įskaitant ir mielominei ligai gydyti, terapinės vertės yra dirbtinai nuvertintos, nesilaikant teisės aktuose nustatytų vertinimo kriterijų, todėl šie vaistai ir nepasiekia kompensavimo. Liūdniausia yra tai, kad net ir radus neatitikimų bei vertinimo klaidų, jų neskubama taisyti. Panašu, kad tikslas yra visais įmanomais būdais kaupti PSDF rezervą, negalvojant, kaip padėti beviltiškoje situacijoje atsidūrusiems pacientams ir jų artimiesiems. O to pasekmės yra labai skaudžios – žmonės laiku negauna gydymo ir mes jų netenkame.“

Pacientų išgyvenamumą gerina inovatyvūs vaistai

„Mielominė liga iki šiol vertinama kaip neišgydoma, tačiau apie 10–15 proc. pacientų pasiekiamos ilgalaikės remisijos, kai liga neatsinaujina 10 ir daugiau metų. Tokie pacientai vadinami „praktiškai pasveikę“ (angliškas terminas – operationaly cured). Dar prieš 10–15 metų vidutinis mielomine liga sergančių pacientų išgyvenamumas buvo maždaug 5 metai. Nuo 2005–2010 metų mielominės ligos gydymas iš esmės pasikeitė, klinikiniai tyrimai rodo nuolat ilgėjantį šia liga sergančių pacientų išgyvenamumą“, – sakė VUL Santaros klinikų hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytojas hematologas dr. med. Valdas Pečeliūnas.

Anot jo, nauji vaistai ir gydymo metodai, toliau gerinantys pacientų išgyvenamumo rodiklius, išrandami kiekvienais metais: „Šiuo metu ekspertai iš JAV vertina, kad pacientų, kuriems mielominė liga nustatyta 2018 m. ir vėliau, vidutinis išgyvenamumas turėtų siekti 20 – 25 metus. Tačiau yra viena labai svarbi sąlyga – turi būti užtikrinta galimybė gydytis naujausiais vaistais. Deja, naujų vaistų mielominei ligai gydyti prieinamumas Lietuvoje yra ribotas – sprendimo dėl kompensacijos laukia 4 preparatai, nors jie yra registruoti ES, pripažįstami kaip efektyvūs ir saugūs, o jų nauda gydant ligą vienareikšmiškai įrodyta. Gydymas šiais vaistais yra kompensuojamas daugelyje Europos šalių, o Lietuvoje, šis procesas yra įstrigęs jau kelis metus.“

Pasireiškia nespecifiniais simptomais

Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 150 naujų mielomos atvejų. Antra pagal paplitimą kraujo vėžio forma dažniau serga vyresni nei 65 metų žmonės, kiek dažniau ji diagnozuojama vyrams. Anksti mielomą atpažinti yra sunku, nes pradžioje ji neturi ryškių specifinių simptomų.

„Dažniausiai žmonės skundžiasi tiesiog bendru silpnumu, nugaros skausmu, dėl nusilpusios imuninės sistemos pacientai dažnai serga infekcinėmis ligomis. Įprastiniai kraujo tyrimai ligos pradžioje gali būti normalūs ar tik nežymiai nukrypę nuo normos, todėl greitai nustatyti diagnozę būna gana sunku. Šį piktybinį susirgimą sukelia plazminių ląstelių, esančių kaulų čiulpuose, pakitimai. Plazminės ląstelės yra imuninės sistemos ląstelės, kurių pagrindinė funkcija – imuninių baltymų, kovojančių su infekcijomis, antikūnių gamyba. Skirtingai negu kitų navikų atveju, sergant mielomine liga dažniausiai nesusidaro auglys – liga vystosi kaulų čiulpuose, tad mielominės ląstelės tiesiog pasklinda kaulų čiulpuose“, – sakė V. Pečeliūnas.

– Lietuvoje kraujo vėžio diagnozę kasdien sužino keturi žmonės.

– Sergamumo rodikliai panašūs į kitų išsivysčiusių šalių, kuriose yra gera diagnostika. Ši diagnozė – ne gripas ir ne uždegimas. Kiekvienas atvejis labai individualus. Mums, gydytojams, diagnozė yra atvejis, kai reikia sudėlioti gydymo planą, nes jis labai ilgas.

– Kiekvienas atvejis individualus, bet kaulų čiulpų transplantacija tikriausiai aktuali kone visiems pacientams?

– Tai gydymo dalis, taikoma ne visiems, susirgusiems piktybine kraujo liga, o tik esant tam tikroms diagnozėms, kai ligos negalima išgydyti kitaip. Kalbant apie donorus ir apie negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą, galiu papasakoti apie alogenines transplantacijas, kai naudojamos kamieninės donoro ląstelės.

Tokia transplantacija aktuali sergant pačiomis agresyviausiomis leukemijomis, tam tikromis ligomis, kai sutrinka kraujodara. Šių ligų kitais gydymo metodais išgydyti visiškai neįmanoma, todėl ir taikoma kaulų čiulpų transplantacija.

Tačiau neišskirčiau to kaip vienintelio gydymo būdo, jis labiau užtvirtinantis remisiją. Pirminis gydymas vis tiek yra chemoterapija. Reikia pasiekti remisiją ir transplantacija tik užtvirtinti remisiją, kad liga nebegrįžtų.

Alogeninė transplantacija aktuali jaunesniems žmonėms, nors jaunumo ribos labai prasiplėtė. Anksčiau transplantuodavome gerokai jaunesnius, dabar mums ir kai kurie 70-mečiai atrodo pakankamai jauni, stiprūs ir dėl visų naujų technologijų galime taikyti transplantaciją.

– Kalbant apie negiminingų donorų kaulų čiulpų transplantaciją, donoru tampa ne artimieji, o visiškai nepažįstami žmonės?

– Taip, visuomet, kai numatome, kad pacientui reikės transplantacijos, jau gydymo ar net diagnozės pradžioje pradedame ieškoti donoro, nes šis procesas užtrunka. Pirmiausia patikrinami paciento broliai, seserys. Tačiau pusė antigenų, pagal kuriuos recipientui parenkame donorą, paveldimi iš mamos, pusė – iš tėčio.

Kadangi tam tikromis kombinacijomis pusę leukocitinių antigenų paveldime iš mamos, pusę iš tėčio, galime turėti visiškai tapatų brolį ar seserį, pusiau tapatų arba visiškai netapatų. Kartais, turint nedidelį būrį brolių ir seserų, nerandame tinkamo donoro. Kai matome, kad broliai ir seserys netinka, ieškome negiminingų donorų kaulų čiulpų donorų registre.

– Lietuviams dažnai donuoja ir užsienio šalių donorai. Ar tai reiškia, kad mūsų registras nėra toks didelis?

– Taip. Registras nedidelis, nes reikia atsižvelgti ir į gyventojų skaičių. Registre yra daugiau nei 11 tūkst. donorų. Vokietijoje, kurios populiacija, jei neklystu, yra apie 70 mln. gyventojų, yra daugiau nei 5 mln. negiminingų kaulų čiulpų donorų registre. Taigi jie vieni iš dažniausiai mums padedančių.

Ieškodami donorų tik savo nacionaliniame registre, turbūt rastume negiminingą donorą tik maždaug 10–15 proc. pacientų. Todėl paiešką iš karto pradedame ir mūsų, ir pasauliniame registre. Taip daro visos šalys, nes labai padidėja tikimybė rasti donorą.

Akcentuojama, kad kiekvienas donoras yra be galo svarbus, unikalus. Leukocitinių antigenų sistema labai individuali ir niekada nežinai, kuris donoras kam tiks. Donoras, įsirašydamas į registrą, tuo metu dar neaukoja nieko. Jis tik duoda kraujo mėginėlį, pagal kurį nustatome leukocitinius antigenus, ta informacija būna duomenų bazėje. Iš tikrųjų, donoras gali tikti bet kokiam žmogui bet kur pasaulyje. Tuomet kviečiame donorą ir prašome jo sutikimo iš tiesų donuoti ląsteles.

– Kaip atrodo donorystės procedūra? Kas gali būtų donorais, o kas vis dėlto negali?

– Lietuvoje žmonės donuoti gali iki 56 metų. Į registrą įrašome žmones nuo 18 iki 35 metų, kad visuomet turėtume kuo daugiau jaunų žmonių. Donoro, esančio registre, prireikia labai retai – vieno iš 500 ar vieno iš 1000.

Norisi tą žmogų turėti kuo ilgiau, kad jis tikrai galėtų kažkam pagelbėti, būti naudingas. Kai randame tinkamą žmogų, atliekame įvairius sveikatos tyrimus, įsitikiname, kad žmogus sveikas, nesirgęs vėžiniais susirgimais, neturi trombozių, krauju plintančių ligų, tokių kaip ŽIV, hepatitai.

Jei žmogus sveikas, yra iki 56 metų ir sutinka donuoti, jis gali būti donoru. Tuomet ląsteles galima donuoti dviem būdais, abu juos paaiškiname. Kartais mums tinkamesnis vienas, kartais kitas būdas, bet galiausiai pasirenka donoras.

Vienas iš būdų yra ląsteles surinkti aferezės būdu, iš kraujo. Šiuo būdu donuojama ir nemažai kraujo produktų. Prieš donaciją turime ląsteles išprašyti iš kaulų čiulpų į kraują – keturias dienas iš eilės į pilvo paodį suleisti tokį preparatą, kuris tas ląsteles paskatina išeiti į kraują. To reikia, kad turėtume kraujyje pakankamą jų koncentraciją, kad galėtume surinkti.

Penktą dieną donoras prijungiamas prie aparato aferezės – viena adatėlė įbedama į vienos rankos veną, kita adatėlė į kitą, kraujas iš donoro keliauja į aparatą, aparatas atrenka kamienines ląsteles ir kitu kanalu į kitą veną grąžina visa kita, ko reikia donorui.

Bendras kraujo kūnelių netekimas tikrai labai nedidelis, apie 200 ml. Kur kas mažesnis nei donuojant kraują. Donoras paprastai susileidžia tą vaistą namuose, yra darbingas, gali užsiimti įprasta veikla. Dėl donacijos procedūros donoras atvyksta į ligoninę, tai trunka apie 4 val. Tą pačią dieną galima grįžti namo ir užsiimti kasdiene veikla.

– Kaulų čiulpų donorystė neturi jokios įtakos donoro sveikatai? Jis nebūna nei apsvaigęs, nei nusilpęs?

– Jokiais tyrimais nėra nustatyta ar įrodyta, kad būtų koks ilgalaikis pavojus sveikatai. Žinoma, gali būti šiek tiek trumpalaikių nemalonumų. Leidžiantis preparatą gali paskaudėti kaulus, raumenis, galva gali būti truputį sunki, simptomai – panašūs į gripą. Tai labai individualu. Pati aferezė paprastai labai gerai toleruojama – alpimų ar nusilpimų nesame stebėję. Vienintelis dalykas, kuriuo donorai skundžiasi, yra tai, kad sunku išgulėti tas 4 val.

Antrasis donacijos būdas labiau apipintas mitais. Tai kaulų ląstelių surinkimas iš ten, kur jos ir gaminasi – pačių kaulų čiulpų. Jas imame su punkcine adata. Tai ne kažkoks instrumentas, o tiesiog speciali adatėlė. Ląstelės imamos iš dubens kaulo, kadangi jis didžiausias, iš jo geriausia paimti.

Taikant šį būdą, prieš tai nereikia vartoti preparato, nereikia ląstelių išprašyti į kraują. Nepaisant šiek tiek baimingai skambančios procedūros, kad kaulų čiulpai bus traukiami iš kaulo, donorai po to jaučiasi tikrai gerai, paprastai išleidžiame juos namo tą pačią dieną. Kelias dienas jiems gali paskaudėti dubenkaulį, juk vis tiek padaromi keli dūriai. Pačios procedūros metu atliekama bendroji nejautra, ji trunka 30–40 min.

– Nuo ko priklauso, koks būdas taikomas?

– Kartais vienaip ar kitaip donuoti geriau pagal paciento ligą. Pediatrai hematologai labiau mėgsta kaulų čiulpus, nes būna šiek tiek kitokia ląstelių sudėtis. Mes visada viską apskaičiuojame pagal svorius, pagal nuspėjamą ląstelių sudėtį ir pasirenkame.

Donorai dažniausiai renkasi, kad ląstelės būtų paimtos iš venų, panašiai kaip duodant kraujo. Paskutinis žodis yra donoro, jis gali pasakyti, kaip labiau pageidauja. Dažniausiai išleidžiame donorus pakylėtus ir laimingus. Nors jie patiria šiokių tokių medicininių nemalonumų, tokių kaip adata ir dūris, moralinis pasitenkinimas būna labai didelis.

Šiandien sostinėje įsikūręs 31-erių metų vyras džiaugiasi, jog tuo galėjo įsitikinti ir pats – prieš metus mergaitei padovanodamas savo kaulų čiulpus ir galimybę pasveikti.

Nepatikėjo donorystės paprastumu

Apie aplinkybes, paskatinusias pasidomėti kaulų čiulpų donoryste, pašnekovui dar ir dabar kalbėti nėra lengva. Prieš septynerius metus kraujo vėžiu susirgo jauna mergina, Edvino žmonos sesuo, kuriai būtinai reikėjo atlikti kaulų čiulpų transplantaciją.

„Pati kaulų čiulpų donorystė man skambėjo tikrai baisiai, nes mačiau vieną filmą šia tema, kuriame transplantacija atrodė sudėtinga, panašėjo į tikro organo, tarkim, širdies ar inkstų transplantaciją. Ligoninėje susipažinome su gydytoju, iniciatyvos „Būk geras“ koordinatoriumi, kuris paaiškino, jog kaulų čiulpų donorystė labai skiriasi nuo kitų donorystės būdų, nes jos metu donoras nieko nepraranda, o donuotos kamieninės ląstelės organizme atsinaujina nuolatos. Pradžioje buvo sunku patikėti, kad taip paprasta dovanoti galimybę gyventi. Kol nepasidomi, kas tie kaulų čiulpai, viskas atrodo tikrai bauginančiai, o sužinoję, kad tai yra dalelės, kurios gamina kraują, nuomonę pakeitėme visiškai“, – savo ir žmonos reakciją prisimena Edvinas.

Tapti potencialiu kaulų čiulpų donoru sudėtinga nebuvo – tereikėjo užpildyti anketą ir sutikimo formą bei duoti 10 ml kraujo mėginėlį: „Net ir žinodami, jog yra labai maža tikimybė, jog tiksime sergančiai žmonos sesei, užsiregistravome norėdami padėti kitiems. Lygiai taip pat turėtų mąstyti visi žmonės ir užsirašyti į registrą. Tikimybė, jog tapsi donoru nėra didelė, tai tarsi loterija – arba kažkam tavo kaulų čiulpai tiks, arba ne.

Kaulų čiulpų donorystė yra ypatinga tuo, jog sergančiajam kraujo vėžiu, nepakenkdamas savo sveikatai gali padėti visiškai nepažįstamas žmogus. Ir to žmogaus tu nerasi tiesiog gatvėje. Galvojant apie tai, jog kažkur pasaulyje vaikšto sergančio žmogaus viltis, atsiranda bejėgiškumo jausmas, tačiau tuo pačiu ir tikėjimas, jog gerų žmonių yra ir tinkamas donoras atsiras.“

Po ketverių metų – netikėta žinia

Pašnekovo žmonos sesei donoras buvo rastas Pasauliniame negiminingų kaulų čiulpų donorų registre, mergina pasveiko. Praėjus keturiems metams nuo registracijos, Edvinas sulaukė žinios, jog ir pats gali išgelbėti gyvybę.

„Ir registruodamasis, ir vėliau, kartkartėmis pagalvodavau, kas bus, kai man paskambins ir pasakys, jog tinku būti donoru. Apie tai pagalvoti reikia iš anksto – užsirašyti į registrą išties paprasta, o įvykdyti, net ir žinant, jog tai nėra skausminga ar baisu, ryžto reikia. Kai man paskambino VUL Santariškių klinikų gydytoja, apėmė džiugus jausmas – tai vis tik retas atvejis, o man tai reiškė, jog galiu padėti žmogui. Daug neklausinėjau, pasakiau, jog man viskas tinka, nes žinojau daug niuansų iš paciento pusės, žinojau, kaip sunku jam yra laukti“, – kalba Edvinas.

Sergantis žmogus, kuriam tiko Edvino kaulų čiulpai buvo mergaitė. Tiek apie pacientę vyras ir žinojo, tačiau sako, jog visai nesvarbu, kas yra tas žmogus, kuriam reikia pagalbos – vaikas, jaunas ar vyresnis – jeigu gali padėti, tą ir reikia daryti. Kaulų čiulpus donuojantis žmogus gali rinktis donacijos būdą, kurių yra du: iš kraujo aferezės būdu arba kaulų čiulpų, renkant juos iš dubens kaulų bendros nejautros metu.

„Gydytoja buvo atvira – pacientas yra vaikas, o tokiu atveju, kamienines ląsteles geriau rinkti iš dubens kaulų. Aš sutikau, nes manau, kad tai yra svarbu. Ligoninėje praleidau dvi naktis. Atvažiavau dieną prieš donaciją – taip yra užtikrinamas donoro saugumas. Pacientei prieš transplantaciją yra daroma stipri chemoterapija, siekiant susilpninti imuninę sistemą, kad ši neatmestų donorinių ląstelių, o atstatyti ją būtų labai sunku, tad gydytojai nori būti tikri, jog donacija tikrai įvyks kaip numatyta.

Kitą dieną daroma bendrinė nejautra, prieš kurią, kaip ir bet kurią kitą lengvą operaciją, negalima valgyti ir gerti. Užmigau, atsibudau ir viskas jau praėję. Kadangi savijauta buvo normali, kitą dieną mane išleido namo. Kelias dienas jaučiau nemalonų maudimą dubens srityje, kuris kasdien vis mažėjo, tačiau jis netrukdė užsiimti įprasta veikla, dėl to netampi ligoniu. Po keturių dienų jau galėjau eiti į darbą“, – pasakoja Edvinas.

Maži negalavimai – didelis džiaugsmas

Daug laiko praleidęs ligoninėje, kai sirgo žmonos sesuo, patirtų negalavimų ar skirto laiko pašnekovas nesureikšmina: „Mano nuomone, nepriklausomai nuo to, kurį donavimo būdą pasirinktum, tai tikrai nedidelė kaina, vertinant tai, jog sergančiam žmogui suteiki galimybę pasveikti. Donoras nieko nepraranda, jam galima pasiimti nedarbingumą, o valstybė 100 proc. kompensuoja atlyginimą. Taip, šiek tiek skauda, šiek tiek nemalonu, tačiau palyginus su tuo, kaip sunku yra vėžiu sergančiam žmogui, ir kaip ilgai tas sunkumas tęsiasi – tai tik labai labai nedidelė auka.“

Vyras prisimena, jog po donacijos užplūdo teigiamos emocijos, džiugi nuotaika: „Viduje pozityvumas, net atrodo, jog visas pasaulis tampa geresnis. Visa ta aplinka, kurioje vyksta donavimas, optimistiškai nuteikia, medicinos personalas, žinodamas, jog būsiu donoru, buvo laimingi, paslaugūs, geranoriški. Tai rodo, kad Lietuvoje kaulų čiulpų donorystė vis dar yra retas reiškinys, stebinantis net ir juos. Nemanau, jog donorams turėtų būti rodomas išskirtinis dėmesys, ir apskritai, tai turėtų būti tiesiog geras darbas, kaip ir kraujo donorystė.“

Kaulų čiulpų donorystę reikia sieti su gyvybe, ne su skausmu

Žinodamas, jog į kaulų čiulpų donorų registrą lietuviai registruojasi vangiai, o daugelis nežino, kas tai yra, kad tokiu būdu galima padėti žmogui, Edvinas mano, jog apie tai reikia kalbėti jau mokykloje. Jo nuomone, informacijos trūksta ne tik apie kaulų čiulpų donorystę, bet ir apie daugelį piktybinių kraujo ligų. Trūksta stiprių kūrinių – knygų ar filmų, kuriuose donorystė būtų atskleidžiama per donoro prizmę, kurie pabrėžtų, jog kaulų čiulpų donorystė yra gyva, nekenkianti žmogui, saugi ir gelbėjanti gyvybes.

„Susidaro toks įspūdis, jog apie kraujo vėžį vengiama šnekėti, tarsi prakalbus, imsi ir susirgsi. O kai suserga žmogus ar jo artimasis, tada supranta, jog nieko apie tai nežino. Manau, kad jau mokyklose mokiniams reikėtų aiškinti, kas yra kaulų čiulpų donorystė, kuo ji išskirtinė, o tuo pačiu, gilinti ir visuomenės žinias, supratimą, siekti, kad ši donorystė būtų siejama ne su skausmu, o su gyvybe.

Ir gydytojai turėtų pranešti apie tokią galimybę – tarkim, kai asmuo tampa pilnametis, galėtų informuoti, kad jis jau gali būti kraujo, kaulų čiulpų donoru, paaiškinti, kodėl tai svarbu, duoti informacinį lankstinuką. Vis tiek, žmonės kartas nuo karto apsilanko gydymo įstaigose. Suprantu, kad tai papildomas darbas, tačiau manau, kad reikšmingas kiekvieno indėlis. Prisidėti galėtų ir valstybė, tarkim, kiekvienam pilnametystės sulaukusiam išsiunčiant informaciją apie donorystės galimybes“, – nuomone dalijasi jis.

Apie donorystę svarbą kalbėjo darbovietėje

Informacinių technologijų srityje dirbantis Edvinas darbovietėje surengė pristatymą apie kaulų čiulpų donorystę. Paminėjęs, jog ir pačiam teko donuoti kaulų čiulpus ir taip padėti vaikui, sulaukė šiltų reakcijų ir plojimų. Visgi vyrą nuvilia žmonių pagyros, jiems patiems nesusimąstant prisidėti prie donorystės.

„Visi sakė, jog puikiai pasielgiau, o aš paskatinau juos tapti potencialiais kaulų čiulpų donorais, tačiau tik dalis tą padarė. Tai šiek tiek liūdina, nes pasidalinus savo istorija, norėtųsi, kad tas pavyzdys įkvėptų – jie mane pažįsta, mato, jog po kaulų čiulpų donorystės aš dirbu, vaikštau, nejaučiu kažkokių nemalonių pojūčių. Norėtųsi, kad žmonės labiau reaguotų, bet ne pasakymais „super, šaunuolis“, o darbais, t.y. patys užsiregistruotų. Tai mane džiugintų labiau“, – atvirauja Edvinas.

Minima tarptautinė kaulų čiulpų donorų diena

Rugsėjo 17 d. minima Pasaulinė kaulų čiulpų donorų diena, prie kurios prisijungia daugiau nei 50 šalių, siekiant padėkoti visiems savanoriams donorams: jau pasidalinusiais savo kaulų čiulpais su kraujo vėžiu sergančiaisiais arba pasiryžusiais tą padaryti.

„Pasaulinę kaulų čiulpų donorų dieną svarbu minėti ne tik todėl, kad esame labai dėkingi tokiems geros valios žmonėms kaip Edvinas, bet ir siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į kaulų čiulpų donorystę, griauti su ja susijusius mitus bei plėsti šalies negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą. Pasauliniame kaulų čiulpų donorų registre yra 28 milijonai savanorių, kurie pasiryžę sunkiai sergančiam vaikui ar suaugusiajam išgelbėti gyvybę, tačiau kartais net ir jame nerandamas tinkamas donoras, todėl svarbus kiekvienas užsiregistravęs“, – kalbėjo kaulų čiulpų donorystę skatinančią iniciatyvą „Būk geras“ įgyvendinančios bendrijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė.

Pasak Lietuvos kaulų čiulpų donorų registro vadovės, VUL Santariškių klinikų gydytojos hematologės Ritos Čekauskienės, Lietuvos kaulų čiulpų donorų registre yra virš 11 100 potencialių donorų, tačiau ir mažos šalys gali turėti didelius registrus, pavyzdžiui, apie 10 mln. gyventojų turinčios Portugalijos registre yra 372 tūkst. donorų, beveik 800 tūkst. donorų registruota Izraelio (8 mln. gyventojų) registre.

Didžiausi pasaulio negiminingų donorų registrai yra Vokietijoje (6,2 mln. donorų) ir JAV (beveik 8 mln. donorų). Vokietijos donorai donuodami savo ląsteles išgelbsti daugiausiai negiminingų pacientų visame pasaulyje – apie 6,5 tūkst. kasmet.

„Iš visų užsiregistravusių į negiminingų donorų registrą, prireikia tik 1 iš 500. Kasmet pasaulyje ieškoma donoro apie 30 000 pacientų, Lietuvoje – apie šimtui. Kaulų čiulpų donoro tinkamumą pacientui lemia žmogaus leukocitiniai antigenai, kurie yra labai individualūs. Pasitaiko tik tam tikrose etninėse grupėse vyraujančių žmogaus leukocitinių antigenų, todėl svarbu didinti nacionalinį šalies registrą. Mūsų šalyje per metus užsiregistruoja vidutiniškai apie 1000 potencialių donorų“, – kalbėjo R. Čekauskienė.

Negiminingais kaulų čiulpų donorais gali būti visi sveiki, geranoriški ir atsakingi asmenys. Kadangi užsiregistravusio donoro gali prireikti tik po kelių ar keliolikos metų, į registrą įtraukiami asmenys nuo 18 iki 35 metų. Kaulų čiulpų donorais negali būti žmonės, sergantys piktybinėmis ligomis, lėtinėmis ligomis, pažeidžiančiomis organų funkcijas arba kraujo keliu užkrečiamomis ligomis.

Daugiau informacijos apie kaulų čiulpų donorystę www.bukgeras.lt.

Santariškių klinikose kaulų čiulpų transplantacijos atliekamos jau septynioliktus metus. Suaugusių kaulų čiulpų transplantacijų centre pirmoji alogeninė (kai pacientui donoras yra kitas sveikas asmuo) suaugusiųjų kaulų čiulpų transplantacija atlikta 1999 metais, o autologinė (kai pacientas yra pats sau donoras) - 2000 metais. Nuo to laiko jau atlikta daugiau kaip 1500 kaulų čiulpų transplantacijų suaugusiems. Santariškių klinikos yra vienas aktyviausių transplantacijų centrų Europoje, 2014 m. duomenimis kaulų kaulų čiulpų transplantacijų skaičius 10 milijonų gyventojų bei jų rezultatai Lietuvoje prilygo išsivysčiusioms Europos šalims ir lenkė regiono rodiklius. Gerus rezultatus lemia per daugelį metų suformuota ir darniai dirbanti gydytojų, slaugytojų, psichologų komanda, taikomi naujausi imunologinės, mokelulinės diagnostikos, vaizdinimo metodai, įdiegta elektroninė gydymo rezultatų stebėsenos sistema.

Autologinė kaulų čiulpų transplantacija yra tokia transplantacijų rūšis, kuomet kaulų čiulpų donoru tampa pats pacientas. Jos metu taikomos didelės chemoterapijos, taikinių terapijos vaistų dozės, kurios naikina paciento ligą. Deja, kartu sunaikinamas ir paciento kraujo gamybos organas – kaulų čiulpai bei paciento imuninė sistema. Siekiant atkurti kraujo gamybą, o kartu ir sveiką kraują bei imuninę sistemą, pacientui persodinami jo paties prieš chemoterapiją surinkti ir išsaugoti kaulų čiulpai. Čiulpų prigijimas trunka dvi – keturias savaites, o imuninės sistema atsistato maždaug dar per metus.

Anot Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro vadovo prof. Laimono Griškevičiaus, autologinė kaulų čiulpų transplantacija yra skirta gydyti piktybines kraujo ligas bei kai kuriuos labai agresyvius piktybinius ne kraujo navikus. Pagrindinės kraujo ligos, kurios yra gydomos autologine kaulų čiulpų transplantacija, yra mielominė liga bei limfomos.

Santariškių klinikose sukaupta didelė patirtis transplantacijas atliekant mielomine liga sergantiems pacientams. Iš viso jų atlikta jau daugiau kaip 600, o dauguma pacientų išgyvena daugiau nei 10 metų. Tais laikais, kai transplantacijos nebuvo atliekamos, tokie pacientai išgyvendavo vos trejus-ketverius metus.

„Nuo 1999 m. VUL Santariškių klinikose suaugusiems iš viso jau atlikta daugiau kaip 600 alogeninių transplantacijų, o dabar džiaugiamės 1000-ąją autologine transplantacija. Ji atlikta 23 metų mūsų pacientui. Prieš transplantaciją liga buvo išplitusi kaklo, pažastų, tarpuplaučio limfmazgiuose. Šie buvo labai padidėję, spaudė gretimus audinius bei organus. Nuo anksčiau taikyto gydymo buvo labai nukentėjusi paciento širdis. Blogiausia buvo tai, kad limfoma buvo visiškai atspari taikytam gydymui. Skiriant chemoterapiją, limfoma tik progresavo. Santariškių klinikose taikėme gelbstintįjį gydymą, imunoterapiją. Jaunuoliui tinkamą gydymą pavyko pritaikyti iš trečio karto ir liga dalinai atsitraukė. Po atliktos autologinės kaulų čiulpų transplantacijos pacientas turi galimybę visiškai pasveikti.”

Profesorius pabrėžia, jog atkakliai siekiama, kad autologinės transplantacijos, kurių metu atkuriama sveika imuninė sistema, taptų prieinamos ir sunkiomis autoimuninėmis (sistemine skleroze, išsėtine skleroze) ligomis sergantiems pacientams, kuriems joks kitas gydymas nepadeda. Atitinkami teisės aktų keitimų pasiūlymai yra pateikti Sveikatos apsaugos ministerijai. Deja, jie yra svarstomi jau beveik dvejus metus. Tikimės, kad teigiamas sprendimas daugiau nebebus atidėliojamas ir minėti sekinančias ligas patiriantys pacientai susilauks pagalbos.

Lapkritį prasidėjo onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ įgyvendinama jubiliejinė – dešimties metų gimtadienį švenčianti – iniciatyva „Būk geras“, skatinanti kaulų čiulpų donorystę. Kitų metų vasario gale bus siekiama užsiregistravusiųjų tapti kaulų čiulpų donorais rekordo. Sykį tokiu donoru buvęs Robertas Dapkūnas tikina, kad kaulų čiulpų donorystė buvo džiuginanti patirtis.

„Apsidžiaugiau [sulaukęs iš Vilniaus Santariškių klinikos skambučio su žinia, kad esu reikalingas]. Žinojau, kad yra labai maža tikimybė, jog taip atitiks – mažesnė nei 1 proc. Kai man paskambino, tikrai jaučiausi kaip laimėjęs loterijoje“, – sako kaulų čiulpus prieš trejus metus donavęs R. Dapkūnas.

Jis ir šiandien puikiai atsimena procedūrą, kuri jo nė kiek negąsdino. R. Dapkūnas teigia žinojęs, kad teks leistis vaistus. „Po to važiavau į klinikas darytis aferezę. Paėmė kraują iš vienos rankos venos, su specialia aparatūra atskyrė iš kraujo kamienines ląsteles bei kaulų čiulpus ir kraują sugrąžino į kitos mano rankos veną“, – pasakoja vyras.

Procedūra buvo atliekama du kartus per dieną – nustatytu laiku ryte ir vakare. Tačiau R. Dapkūnas tvirtina jautęsis gana puikiai. „Net nesupratau, kodėl man davė nedarbingumo pažymėjimą nuo pat pirmos dienos. Gale, penktą dieną, jau galvą paskaudėjo, kaulus pamaudė, bet tikrai buvau darbingas“, – tikina R. Dapkūnas.

Anot jo, donavus kaulų čiulpus, apima labai geras jausmas: „Kad aš padariau viską, kas iš mano pusės, kad tai nenueis veltui, kad viskas bus gerai.“ Jis pasidomėjo, taigi žino, kad moteris, kuriai atiteko jo donuoti kaulų čiulpai, yra gyva ir sveika.

R. Dapkūno teigimu, jo artimieji sprendimą tapti kaulų čiulpų donoru palaikė ir juo didžiavosi. Tačiau iš aplinkinių, bendradarbių vyras neslepia sulaukdavęs klausimo, kokia jam iš to nauda. „Tai aš sakydavau – kokia man gali būti nauda? Juk žmogui gyvybę reikia išgelbėti. Sakau – žmonės, pagalvokite, ką tai reiškia. O kas, jei jums taip būtų“, – pasakoja vyras.

Per 10 metų – 10 tūkst. naujų donorų

Kaulų čiulpų transplantacija taikoma ypač sunkiems ligoniams gydyti. Ji galima, tik turint didelį būrį kaulų čiulpų donorų. Mat parinkti tinkamą donorą ligoniui, kad jo organizmas priimtų svetimas ląsteles ir jos pradėtų tinkamai daugintis ligonio kūne, o žmogus imtų sveikti, – labai sudėtinga.

Šalys šioje srityje vienijasi. Įkurtas pasaulinis Negiminingų kaulų čiulpų donorų registras. Be to, kiekviena šalis turi ir savo donorų būrį.

Lietuvos nacionalinio kaulų čiulpų donorų registro vyriausioji koordinatorė, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytoja Rita Čekauskienė sako, kad mūsų šalies registre yra 10 380 kaulų čiulpų donorų.

„Lyginant su kitomis valstybėmis, tas skaičius, tenkantis gyventojų skaičiui, yra nedidukas. Esame žemiau negu Europos vidurkis. […] Nors mūsų registras ir paaugo, galėtų būti daug didesnis“,  – mano R. Čekauskienė.

Ji pastebi, kad, prieš dešimt metų pradėjus akciją „Būk geras“, žmonių aktyvumas tapo stabilus – kasmet prie akcijos prisideda apie 1 tūkst. naujų žmonių, taigi per dešimt metų prisidėjo 10 tūkst.

R. Čekauskienė pasakoja, kad gelbėti didžiąją dalį Lietuvos pacientų atvyksta užsienio donorai. „Mūsiškai lietuviai gelbsti nuo 15 proc. iki 20 proc. mūsų šalies gyventojų. Tiek negiminingi donorai lietuviai donuoja lietuviams pacientams. Visa kita – užsieniečių donorų dėka. Didžioji dalis užsieniečių donorų yra Vokietijos piliečiai“, – sako Santariškių klinikų gydytoja.

Jos žiniomis, vokiečių donorų registras yra labai didelis – daugiau nei 6 mln. Be to, vokiečiai esą labai aktyvūs – mažai jų atsisako būti donorais, jei jų prireikia. Iš viso pasaulio daugiausia donuoja būtent vokiečiai – daugiau nei 6 tūkst. kasmet.

Vis dėlto R. Čekauskienė pabrėžia, kad nacionalinis registras yra svarbus, mat donorą rasti toje pačioje populiacijoje daug didesnė tikimybė. Moteris paaiškina, kad etninės grupės turi panašius žmogaus liaukocitinius antigenus.

„Kitas dalykas – daug greičiau galima suorganizuoti transplantaciją. Jei kartais donoro prireikia pakartotinai, jį turime šalia. Tai yra labai patogu. Jei palygintume donoro radimo greitį ir transplantacijos suorganizavimo greitį, tai vyksta du kartus greičiau, kartais – net dar greičiau, jei donoras yra Lietuvoje. […] O tas kartais būna labai svarbu“, – atkreipia dėmesį R. Čekauskienė.

Ir nepilnametis gali tapti donoru

Vaikų ligoninės Vaikų onkohematologijos centro gydytoja Jelena Rascon sako, kad vaikai – specifinė ligonių grupė, nes gydymas sudėtingas ir dėl mažo vaikų svorio, ir dėl augančio organizmo savybių. Jei vaikas suserga, gydytojos teigimu, tenka atsižvelgti į vaiko nesubrendusias fermentines sistemas.

„Jo reakcija į vaistą gali būti visiškai kitokia negu suaugusio žmogaus. Kartais vaikui, skirtingai nei suaugusiam, reikia ir didesnių dozių, nes vaikas – augantis organizmas. Jo organizme medžiagų apykaita, o ir vaistų apykaita, vyksta daug greičiau. Jis išskiria vaistą daug greičiau, todėl viastą reikia arba dažniau skirti, arba didesnėmis dozėmis“, ­– aiškina J. Rascon.

Vaikams dažnai diagnozuojamos ligos, kurios be kaulų čiulpų transplantacijos gali būti mirtinos. Pasak gydytojos, vaikų kaulų čiulpų transplantacijos specifika išsiskiria tuo, kad nemažą dalį pacientų sudaro ne piktybiniai susirgimai, o sunkios kraujo ligos.

„Pavyzdžiui, yra aplastinės anemijos arba sunkaus laipsnio imuninės sistemos pažeidimas. Nuolat kartojasi netipinės infekcijos, su kuriomis normalus imunitetas yra pajėgus susidoroti, o sergančiam vaikui jos yra pražūtingos. Taip pat yra sunkios metabolinės ligos, kurios taip pat yra nustatomos vaikystėje“, – dėsto pašnekovė.

Metabolinės ligos, pasak jos, yra medžiagų apykaitų sutrikimai. Pavyzdžiui, sutrinka normalus riebalų skaldymas, riebalai tampa nuodingi ir naikina smegenų ląsteles. „Tokius vaikus dėl transplantacijos galima pagydyti“, ­–­ tikina J. Rascon.

Ji pasakoja, kad nepilnametis taip pat gali tapti donoru savo broliui arba savo seseriai. Iš medicininės perspektyvos, J. Rascon teigimu, pacientui tai yra geriausias variantas, nes organizmai būna maksimaliai giminingi, o transplantacija – daug saugesnė. Be to, pasitaiko mažiau komplikacijų.

„Tokiu atveju visos procedūros rezultatai yra daug geresni, tačiau toks variantas būna rečiau, nes mūsų šeimos Lietuvoje – gana mažos. Kartais, turint ir du, ir tris, ir keturis brolius ir seseris, nė vienas jų netinka tapti donoru. Daugumai pacientų vis tiek tenka ieškoti negiminingo donoro, kuriuo jau gali būti tik suaugęs žmogus“, – teigia Vaikų onkohematologijos centro gydytoja.

Ji tikina, kad jaunam donorui ši procedūra sveikatai neturi žalingų pasekmių. Procedūros metu yra paimamas nemažas kiekis kaulų čiulpų arba surenkamas periferinis kraujas. Tačiau, kadangi vaiko organizmas greitai regeneruojasi, gydytojos teigimu, kaulų čiulpų paėmimo metu donorui dažnai netgi neprireikia sulašinti kraujo.

„Vaikas visiškai atsistato ir atstato netektą kraujo kiekį per labai trumpą laikotarpį. Paskutinis atvejis, kurį turėjome, buvo, kai dvejų metukų neturintis vaikelis donavo savo šešemečiui broliui. Kitą parą jis buvo išrašytas namo – lakstantis ir geros nuotaikos. Kiek žinome, namuose su juo viskas yra gerai, o transplantacija atlikta. Turi praeiti nemažai laiko, kol prigis brolio ląstelės, kol susigyvens ir susitaikys organizme“, – sako J. Rascon.

Vaikų onkohematologijos centre taip pat gydomi vaikai iš kaimyninių šalių. Šio centro gydytojos teigimu, donoro Latvijos pacientui ieškoma taip pat aktyviai, kaip Lietuvos pacientui, mat abi šalys yra Europos Sąjungos (ES) šalys.

„Pavyzdžiui, turėjome pacientą iš Latvijos, donoras buvo rastas Lietuvos registre. Iš tikrųjų noriu pabrėžti tos donacijos svarbą. Vis dėlto mes – giminingos tautos, antigeniniame lygyje tas giminingumas tam tikrais atvejais mus gelbsti. Pasveiksta apie 80 proc. vaikų, sergančių onkologine liga, ir tai – rezultatai, kurie yra visiškai lygiaverčiai Vakarų šalių rezultatams. Tais rezultatais tikrai galime didžiuotis“, – mano J. Rascon.

Vis dar gajūs mitai 

Kaulų čiulpų donorystę skatinanti akcija „Būk geras“ dešimtmečio proga rengia aktyvią socialinę akciją, kurios metu švies apie kaulų čiulpų donorystę ir po naujųjų metų, vasario 25 dieną, organizuos masiškiausią kaulų čiulpų donorų registracijos akciją.

„Pastebėjome, kad vokiečiai siekė tokio rekordo. Per vieną dieną suregistravo 2,5 tūkst. žmonių. Pagalvojome, kad būtų tikslinga įprasminti tą dieną bei dešimties metų veiklą, kad Lietuvoje per vieną dieną susiregistruotų bent jau tiek žmonių, kiek susiregistruoja per du metus“, – sako onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė. 

Anot jos, propaguodami kaulų čiulpų donorystę, specialistai vis dar susiduria su įvairiais kaulų čiulpų donorystę gaubiančiais mitais. Pavyzdžiui, klaidingu įsivaizdavimu, kad kas nors gręš kaulus.

„Tai visiems labai tiesiogiai asocijavosi su kaulais, su kažkokiomis operacijomis. Ir dabar tie mitai yra gajūs, jų tikrai pasitaiko. […] Daugelis mano, kad tai labai susiję su skausmu, kad yra labai skausminga procedūra, kad labai kenkia žmogui“, – pasakoja I. Drėgvienė.

Jos teigimu, akcija norima šiuo mitus paneigti ir informuoti žmones, kad kaulų čiulpų donavimas nėra nei skausminga, nei sveikatai žalinga procedūra.

Pasak onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ pirmininkės, registruotis tapti kaulų čiulpų donoru yra labai paprasta. Akcijos internetiniame puslapyje www.bukgeras.lt sužymėtos visos registracijos vietos, kur žmonės gali ateiti ir užsiregistruoti.

„Užpildoma anketa su žmogaus kontaktiniais duomenimis,  kiek žmogui metų, jo vardas, pavardė, asmens kodas. Būtina, kad žmogus su savimi turėtų asmens tapatybės kortelę. Užpildomas klausimynas apie žmogaus sveikatos būklę“, – vardija I. Drėgvienė.

Užpildžius šias anketas, anot pašnekovės, paimami du potencialaus donoro kraujo mėgintuvėliai. Mėginiams reikalingas kraujo kiekis, specialistės teigimu, yra labai nedidelis – 9 ml.  Toks kraujo kiekis paimamas, atliekant išsamius kraujo tyrimus.

Taigi registracijos procedūrai, pasak I. Drėgvienės, žmogus sugaišta tikrai nedaug – maždaug 10 minučių.