Į pasklidusią žinią reaguodamas Kauno arkivyskupas metropolitas K. Kėvalas apgailestavo, dėl šios žinios ir sumažėjusio pasitikėjimo bažnyčia.

„Labai stipriai nuliūdino ši situacija ir ypač tai, jog žmonės, ypač nukentėjusieji, nepasitiki Bažnyčia. Tad mes turime padaryti viską, kad tai pakeistume ir atstatytume pasitikėjimą“, – rašoma pranešime.

Kauno arkivyskupijos pranešime nurodoma, kad iš „Redakcijos“ žurnalistų sužinojęs informaciją apie kunigo R. Ramašausko galimai nusikalstamą elgesį, paliudytą vienos moters, tuo metu nepilnametės, arkivyskupas K. Kėvalas iškart, kovo 19 d., savo dekretu pradėjo išankstinį tyrimą.

K. Kėvalas taip pat informuoja, kad šiuo metu yra tariamasi su Vilniaus arkivyskupijoje veikiančios nukentėjusiųjų nuo išnaudojimo Bažnyčios aplinkoje išklausymo tarnystės atsakingaisiais – kaip jų patirtį būtų galima pratęsti ir Kauno arkivyskupijoje įsteigiant tokią išklausymo vietą.

Pažymėtina, kad R. Ramašauskas neina jokių kunigiškųjų pareigų nuo praėjusių metų lapkričio pabaigos.

ELTA primena, kad pirmadienį „Redakcijos“ žurnalistai paskelbė tyrimą, kuriame buvęs Kėdainių rajono kunigas kaltinamas seksualiniu išnaudojimu. Tokią informaciją žurnalistams paliudijo kunigo parapijoje gyvenanti moteris, kuri teigė būdama 16-os su juo turėjusi lytinių santykių.

„Redakcijos“ žiniomis, pats kunigas neigia turėjęs prievartinių santykių su nepilnamete.

Prie bendro stalo kartu sėda ne tik darbo dienomis čia pasistiprinti užsukantys žmonės, o ir Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, Prisikėlimo parapijos klebonas Kęstutis Rugevičius, monsinjoras Vytautas Grigaravičius ir kiti kunigai bei pasveikinti susirinkę svečiai.

„Kūčių naktį Dievo žodis skaitomas visame pasaulyje. Įsivaizduokite, katalikų yra apie 1,3 mlrd. ir visi Kūčių naktį skaito tą pačią evangeliją. Kas beatsitiktų, kokie išbandymai beužkluptų, turime prisiminti, kad Dievas mūsų niekada neapleis“, – linkėdamas visiems sveikatos ir Dievo malonės arkivyskupas K. Kėvalas pakvietė dalintis kalėdaičiu, dar vadinamu plotkele, ir Kūčių stalui paaukotu maistu.

Prisikėlimo parapijos, kurios teritorijoje Partizanų gatvėje ir yra Labdaros sriubos valgykla, klebonas K. Rugevičius dėkojo atėjusiems: „Džiaugiamės, kad randate kelią į šitą vietą ir išeinate sotūs. Tai svarbi jūsų gyvenimo stotelė. Būkite sveiki“.

Dvasininkai, lyg ragindami nesivaržyti, susirinkusiems kalbėjo ir apie tai, kad Dievas mums save padovanojo per vakarienę, tad gaunasi, kad bendraujame su Dievu valgydami. 

Po kartu sukalbėto „Tėve mūsų“ ir arkivyskupo pašventinimo visi sėdo prie baltomis staltiesėmis dengtų stalų ir pasninkiškų pusryčių. 

Labdaros sriubos valgyklos vedėja Rita Veličkienė skaičiuoja, kad paprastai pamaitina per 300 čia ateinančių. Tačiau šeštadienis – jiems neįprasta diena, nes kasdienės sriubos ir košės gauna tik darbo dienomis. 

Regimanto Zakšensko nuotr.

Nors skelbimas apie Kūčių pusryčius kabojo dvi savaites, o ir žodžiu buvo raginami ateiti, bet vedėja neabejoja, kad dalis pamiršo, kita dalis, būkime realistais, neišsiblaivė. 

„Čia ateina labai įvairūs žmonės, ir buvę verslininkai, ir mokytojai, ir turintys stogą virš galvos, ir nakvojantys po balkonais. Aš nesmerkiu nei vieno. Juk nežinome, kokios aplinkybės lėmė, kad jie atsidūrė dugne. Dirbau įvairiuose restoranuose Kaune, dabar – čia. Mačiau labai įvairių žmonių. Kiekvieną vakarą dėkoju Dievui, kad esu sveika ir turiu stogą virš galvos“, – žvilgsniu pasitikdama jau gerai pažįstamus valgyklos lankytojus šyptelėjo žinanti daug jų istorijų.

Kas beatsitiktų, kokie išbandymai beužkluptų, turime prisiminti, kad Dievas mūsų niekada neapleis.

Kūčių pusryčių meniu panašus kaip ir kasmet – kisielius, kūčiukai, kelių rūšių žuvis, silkė, žuvies konservai, raudona mišrainė, makaronų mišrainė, mišrainė su pievagrybiais, sausainiai, saldainiai, mandarinai, po gabaliuką svečių dovanoto šakočio.

O po pusryčių kiekvienas dar išsineš moksleivių paruoštas dovanėles. Šiemet Carito  labdatos sriubos valgyklai talkina Kauno Saulės ir Jėzuitų gimnazijos gimnazistai – jau tuščias lėkštutes keičia dubenėliais su aguonų pienu ir kūčiukais.

„Labai skanu. Planavome būtinai ateiti. Mes čia ne kasdien valgome, – kuklinosi viena šalia kitos įsitaisiusios draugės. – Dėl sveikatos iki bažnyčios jau sunku nueiti, tai šie pusryčiai su kunigais tokie kitoniški“.

Šalia sėdėjusi moteris pertraukė, kad ji šioje valgykloje valgo nuo 1998 metų, bet šiandien čia labai daug nematytų žmonių.

„Daug kas neateina, nes gėdijasi, kad juos pamatys ir paskui juoksis“, – atviravo jaunesniu amžiumi iš aplinkinių išsiskirianti mergina. Ji gyvena netoli valgyklos ir jai ne gėda čia užsukti, kai piniginėje ima švilpauti vėjai. Sulaukusi kritikos iš senolės, kad niekam čia ne gėda, mergina patikslino, kad kalba apie jaunesnio amžiaus žmones. 

„Turėjo praeiti laiko, kol ateiti čia pavalgyti tapo normalu. Buvo laikas, kai pats teikiau labdarą, – pusamžis vyras sėdėjo nuleidęs galvą. – Bandau surinkti save iš naujo“.

„Caritas“ misija – padėti vargstantiesiems, skatinant Kauno arkivyskupijoje sielovadinę karitatyvinę tarnystę ir reikšmingai prisidedant prie socialiai jautrios visuomenės kūrimosi. „Caritas“ teikia materialinę ir sielovadinę pagalbą nepasiturintiems, krizinėje situacijoje esantiems asmenims, didelį dėmesį skiria vaikų, jaunimo, vienišų senelių, kalinių globai, vaikų vasaros stovykloms.

Kaip skelbia arkivyskupija, trečiadienio vakarą Kauno arkikatedroje bazilikoje po padėkos mišių bus oficialiai patvirtinta apie A. Dirsytės bylos užbaigimą vyskupijoje.

Vėliau dokumentai bus ženklinami specialiais antspaudais ir parašais, sakomos priesaikos. Tai vadinama beatifikacinės bylos vyskupijos fazės užbaigimu, kai dokumentai patvirtinti arkivyskupo parašu ir antspaudu perduoti tolesniam tyrimui į Romos kurijos Šventųjų skelbimo dikasteriją.

Tokios bylos metu iš surinktos medžiagos tiriamas kandidato gyvenimas, veikla ir šventumas. Asmenį palaimintuoju po įvairių komisijų išvadų iškilmingu aktu skelbia popiežius.

Pasak arkivyskupijos, A. Dirsytė – katalikė pasaulietė, mokytoja ateitininkė, tremtinė, pasaulyje žinomos Sibiro kalinių maldaknygės „Marija, gelbėki mus“ autorė.

Ji dirbo Lietuvių katalikių moterų draugijoje, skaitė paskaitas moterims ir jaunimui, aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje, rūpinosi našlaičių ir vargšų šalpa, rašė straipsnius mergaičių ir moterų ugdymo temomis, bendradarbiavo žurnaluose „Moteris“, „Naujoji vaidilutė“.

1946 metų pavasarį ji kartu su kitais buvo apkaltinta antisovietine veikla ir suimta, žiauriai tardyta saugumo rūsiuose. 1946 metų lapkritį nuteista  kalėti ir netrukus išgabenta į Komijos Respubliką tiesti užpoliarinio geležinkelio, verčiama dirbti sunkiausius darbus, alinta badu. Iš ten išvežta į Irkutsko sritį kirsti miško, vėliau pervežta į Magadaną, ypatingojo režimo Berlago lagerį, dirbo statybose.

Kaip skelbia arkivyskupija, A. Dirsytė nuolat stiprino ir palaikė kitų kalinių dvasią, o už daromą dvasinę įtaką buvo žiauriai  alinama, kankinama. 

Ji mirė 1955 metų rugsėjo 26 dieną, likus vos porai mėnesių iki bausmės pabaigos.

Sibiro tremtyje moteris rašė maldas ant tošies gabalėlių, laikraščio skiaučių, cemento maišų. Maldas sugrupavo ir sudėjo į mažą knygelę, kurią 1953 metų vasario 16-ąją perdavė draugei. Sibiro kalinių maldaknygė pavadinimu „Marija, gelbėk mus“ pirmą kartą išleista 1959 metais Putname, vėliau pasklido po penkis žemynus. Pogrindinė laida Lietuvoje išleista 1964 metais, o pirmasis leidimas Nepriklausomoje Lietuvoje –1990 metais.

A. Dirsytė 1999 metais, po mirties, apdovanota Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu. Ji įtraukta į XX amžiaus bažnyčios martirologą – kankinių sąrašą.

Rugsėjo 15-ąją besibaigiančius atlaidus lydėjo ypatinga nuotaika. Džiaugsminga dovana Šiluvos Dievo Motinai buvo jaunosios Bažnyčios – mokinių, mokytojų, aukštųjų mokyklų bendruomenių – piligrimystė. Šią dieną mokymo bei ugdymo bendruomenėms Lietuvoje melsta Evangelijos dvasios, o iškilmės bei procesija su Švenčiausiuoju Sakramentu iš aikštės į Apsireiškimo koplyčią jau ženklino didžiųjų Šilinių pabaigą. Tądien buvo dėkojama už atlaidų malones, kurios liejosi per visas devynias dienas tūkstančiams kasdien čia apsilankiusių maldininkų. Per atlaidus daugybė piligrimų, vos tik atvykę, skubėjo susitaikyti su Dievu atlikdami išpažintį, priėmė Komuniją.

„Susirinkę į Šiluvą atvykstame patirti Dievo gailestingumo. Mums dovanojami atlaidai reiškia, kad Dievas pasiruošęs mus priimti iš klajonių svetimoje nuodėmes šalyje ir dovanoti Tėvo namų džiaugsmą. Jis mūsų ieško ir kelia puotą, kai mus suranda. Koks didis džiaugsmas mums paruoštas, jei esame pasiruošę sugrįžti ir apsikabinti mus mylintį Tėvą! Kokia nuostabi ramybė apima žmogaus širdį, kai jis dovanoja sau maldos laiką ir patiria mylinčio Tėvo artumą! Brangieji, visi esame Bažnyčia, pakviesta skelbti šią gerąją naujieną! Visi esame Mergelės Marijos bičiuliai, kviesdami savo brolius ir seseris garbinti jos Sūnų! Būkime ir mes Dievo meilės apaštalais, pasiruošę paliudyti „apie mumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15), nes visi esame broliai, laukiami svetinguose Tėvo namuose!“ – sakė Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, kuris kasdien sveikino piligrimus aikštėje, kalbino juos lankančius didžiąsias šventoves, dalydamasis su jais mintimis, jog jų atvykimas, Dievo garbinimas čia ir savo gyvenime – tai Švč. Mergelės Marijos troškimo, išsakyto apsireiškus Šiluvoje, išsipildymas.

Kaip rašoma Kauno arkivyskupijos pranešime, rugsėjo 14-ąją Šiluvos šventovėje solidariai atsiliepta į Europos Vyskupų Konferencijų Tarybos paraginimą, kad kiekvienoje Europos bažnyčioje pavestume mūsų Viešpačiui taiką Ukrainoje, nuožmaus karinio konflikto užgesinimą.

Garbinimo ir maldavimų valandą visiems aikštėje suklupus priešais Švenčiausiąjį Sakramentą kaip galingos maldos pajėgos įsitraukė tą dieną į Šiluvą suvažiavę ypatingu būdu Dievui ir Bažnyčiai pasišventusieji – kunigai bei seserys ir broliai vienuoliai iš visos Lietuvos.

Šilinių maldose šiemet nuskambėjo ukrainiečių kalba su skausmu atmenant, jog broliai ir sesės Ukrainoje kaunasi už savo laisvę, gina Tėvynę nuo agresijos, daugybė patiria karo pabėgėlių likimą. Apsireiškimo koplyčioje Šiluvoje graikų apeigų katalikų liturgijai su ukrainiečiais bei Vilniuje įsikūrusio bazilijonų vienuolyno tėvais vadovavo tėvas Mikolajus Ruslanas Kozelkivskyy OSBM, Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas.

Atlaiduose dalyvavo ir gausi lenkų bendruomenė Lietuvoje. Vilniaus rajono parapijų ir švietimo įstaigų bendruomenės, iš viso per 1,5 tūkst. piligrimų, Mišiose lenkų kalba Šiluvos aikštėje meldėsi darnaus sugyvenimo tarp tautų intencija.

Šiluvoje ir šiemet atvyko piligrimų iš Punsko, Seinų, o Lietuvių vienybės dieną sveikinimas bei ganytojiškasis žodis buvo skirtas pasaulyje pasklidusiai lietuvių bendruomenei. Net keturi kunigai vadovavo šv. Mišioms latvių kalba maldininkams iš Latvijos.

Gausi piligrimų šiemet ypač buvo Artimo meilės ir sveikatos diena. Pilnutėlė aikštė Šiluvoje tądien paliudijo, kad ir šiais laikais čia ieškoma bei atrandama paguoda, ramybė ir viltis.

Šilinių švęsti ir šiemet atvyko Vidaus reikalų sistemoje dirbantys žmonės, Lietuvos kariuomenė. Atsakingųjų pareigūnai tikino: mūsų Tėvynės žemė, jos žmonės yra patikimose rankose, pasiruošusiose garbingai ginti savo šalį.

Po Šeimų ir jaunimo šeštadienio šventės Šiluvoje, kurią užbaigė procesija su žiburiais rankose paskui nešamą Švenčiausiąjį Sakramentą miestelio apylinkėse, pagrindinį atlaidų sekmadienį – sinodiniu keliu einančios Bažnyčios dieną – dalytasi džiaugsmu, kad esame vedami Šventosios Dvasios. Todėl joje verda gyvas gyvenimas, turintis platų prasmės horizontą ir kryptį. Tai paties Dievo nuolat gaivinama tikrovė, ne knygos ir sąrašai, ne sandorių, bet Sandoros erdvė, kur nuo pat mūsų Krikšto užsimezga šeimyniškas, broliškas santykis. Pasak katechezę tądien sakiusio diakono Beno Ulevičiaus, mes, Dievo šeimos žmonės, turime rodyti pavyzdį, būti broliškumo „virtuozais“ to ištroškusiam pasauliui.

Bažnyčios žmonės kviesti ir mąstyti, kaip būti jautriems pasauliui, kur daug vargo, vienišumo, atmetimo.  Pasak jaunų dvasininkų, visi žinome įsakymą „Mylėk savo artimą...“, bet ar lengvai įgyvendiname? Juk rastume, kuo pasidalyti apie nejautrumą žmogiškose situacijose mūsų parapijose, apie nejautrumą vieni kitiems. Kiekvienoje parapijoje galima rasti visuomenės „pakraščių“, kuriuos nelengva atpažinti, kur nelengva ir nedrąsu nueiti.

Tikėtina, kad po dvejų metų, 2024-aisiais, į Šiluvą keliausime jau su žinia apie Apsireiškimo koplyčios architektui Antanui Vivulskui atminti skirtus metus. Visuomenės dieną Šiluvos piligrimų centre buvo pristatyta tų metų sumanymas.

Atlaiduose taip pat pranešta apie ypatingą Šiluvos šventovės iniciatyvą – prašyti dvasinės giminystės ryšio su Didžiąja Marijos bazilika Romoje. Jau per 300 pasaulio bazilikų yra susivienijusios su šia Bazilika Romoje dvasiniu ryšiu, jas sieja to paties ikonografinio tipo Marijos su Kūdikiu – Hodigetrijos – „rodančiosios kelią“ – atvaizdas. 

Užbaigdamas atlaidus Kauno arkivyskupas K. Kėvalas daug kartų ištarė „ačiū“ visiems apsilankiusiems Šiluvoje piligrimams bei tarnavusiems juose. Tai buvo ir Lietuvos vyskupai, kunigai, vadovavę Eucharistijai, sakę homilijas ir katechezes, patarnavę klausyklose, ypač didelę rūpesčių naštą nešęs Šiluvos parapijos klebonas Erastas Murauskas bei Kauno arkivyskupijos ceremonijarijus kunigas Artūras Kazlausaukas, atlaidų koordinatorė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė, diakonai, Kunigų seminarijos auklėtiniai, Jono Pauliaus II piligrimų centro ugdomi savanoriai, seserys vienuolės, giedoję chorai iš įvairiausių Lietuvos parapijų bei pačios Šiluvos, taip pat zakristijonai, dekoruotojai, valytojos, šeimininkės, apsaugininkai, policijos, medicinos ir priešgaisrinės apsaugos darbuotojai, Carito bendradarbiai, vaišinę sužvarbusius šilta arbata, Šiluvos piligrimų centras, vaizdo ir garso operatoriai, kiti žiniasklaidos darbuotojai, Šiluvos bendruomenė, gausūs atlaidų rėmėjai ir geradariai.

Šie žmonės savo tarnystėmis ir dovanomis bei visi atvykę piligrimai padėjo kurti ir švęsti Mergelės Marijos gimtadienio šventę didžiuosiuose atlaiduose Šiluvoje.

Šiuo dekretu taip pat nustatytos Giraitės Šventosios Šeimos parapijos ribos:

Pietinė riba: nuo magistralinių kelių A1 (Vilnius–Kaunas–Klaipėda) ir Via Baltica V5 susikirtimo prie IX forto, magistraliniu keliu Via Baltica V5 iki Šilainių plento viaduko, Šilainių plentu iki Romainių gatvės.

Vakarinė riba: Romainių gatve (poriniai numeriai), kertant kelią Kaunas–Babtai iki Nevėžio upės. Nevėžio upės vaga iki Nevėžio upės ir Sausinės upelio santakos.

Šiaurinė riba: nuo Nevėžio upės ir Sausinės upelio santakos, Sausinės upelio vaga iki magistralinio kelio A1 (Vilnius–Kaunas–Klaipėda).

Rytinė riba: magistraliniu keliu A1 (Vilnius–Kaunas–Klaipėda) iki susikirtimo su magistraliniu keliu Via Baltica V5.

„Viešpats Dievas telaimina naująją parapiją, suteikdamas jos klebonui jėgų, buriant bendruomenę, o tikintiesiems – atvirumo dvasios ir kilnaus atsako į kvietimą kurti naują parapiją“, – rašoma arkivyskupo dekrete.

Kitu arkivyskupo dekretu drauge su kitais naujais kunigų skyrimais šios naujosios parapijos klebonu paskirtas kunigas Tomas Trečiokas.

Dekretas paskelbtas birželio 24 dieną Kauno arkikatedroje bazilikoje švenčiant Švč. Jėzaus Širdies iškilmę ir arkivyskupijos globėjo dieną.

Nauji kunigų skyrimai (2022 m. birželis)

Monsinjoras Vytautas GRIGARAVIČIUS, paliekant kitas šiuo metu einamas pareigas, atleistas iš Kauno M. V. J. Kristaus Prisikėlimo parapijos klebono pareigų ir paskirtas Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos parapijos klebonu.

Kunigas Kęstutis RUGEVIČIUS, paliekant kitas šiuo metu einamas pareigas, atleistas iš Kauno Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto) bažnyčios rektoriaus pareigų ir paskirtas Kauno M. V. J. Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonu.

Kunigas Arvydas KASČIUKAITIS paskirtas Kauno Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto) bažnyčios rektoriumi.

Kunigas Evaldas VITULSKIS, paliekant kitas šiuo metu einamas pareigas, atleistas iš Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos administratoriaus pareigų ir paskirtas Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonu.

Kunigas Tomas TREČIOKAS atleistas iš Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos klebono pareigų ir paskirtas Giraitės Šventosios Šeimos, Vandžiogalos Švč. Trejybės ir Labūnavos Dievo Apvaizdos parapijų klebonu.

Kunigas Norbertas MARTINKUS, paliekant kitas šiuo metu einamas pareigas, atleistas iš Labūnavos Dievo Apvaizdos parapijos klebono pareigų.

Kunigas Giedrius MASKOLAITIS atleistas iš Jonavos Šv. apaštalo Jono ir Upninkų Šv. arkangelo Mykolo parapijų klebono pareigų ir paskirtas Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai ir Šlapaberžės Nukryžiuotojo Jėzaus parapijų klebonu.

Kunigas Gražvydas GERESIONIS atleistas iš Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai ir Šlapaberžės Nukryžiuotojo Jėzaus parapijų klebono pareigų ir paskirtas Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos vikaru.

Kunigas Jonas BUJOKAS atleistas iš Jurbarko Švč. Trejybės parapijos altaristo pareigų ir paskirtas Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos altaristu.

Kunigas Virginijus BIRJOTAS, paliekant kitas šiuo metu einamas pareigas, paskirtas Jonavos Šv. apaštalo Jono ir Upninkų Šv. arkangelo Mykolo parapijų klebonu.

Kunigas Žygintas VESELKA atleistas iš Butkiškės Šv. Jono Krikštytojo ir Juodaičių Nukryžiuotojo Jėzaus parapijų klebono pareigų ir paskirtas Jurbarko Švč. Trejybės parapijos altaristu.

Kunigas Mindaugas SMETONIS paskirtas Butkiškės Šv. Jono Krikštytojo ir Juodaičių Nukryžiuotojo Jėzaus parapijų klebonu.

Kunigas Valdas ŠIDLAUSKAS atleistas iš Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos vikaro ir Ukmergės ligoninės kapeliono pareigų ir paskirtas Kėdainių Šv. Juozapo parapijos vikaru.

Kunigas Martynas POVYLAITIS atleistas iš Kėdainių Šv. Juozapo parapijos vikaro pareigų ir siunčiamas studijų į Romą.

Kunigas Skaidrius KANDRATAVIČIUS, paliekant kitas iki šiol einamas pareigas, atleistas iš Vandžiogalos Švč. Trejybės parapijos administratoriaus pareigų.

Kunigas Ramutis JANŠAUSKAS, paliekant kitas iki šiol einamas pareigas, paskirtas Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvu.

Kunigas Artūras KAZLAUSKAS, paliekant kitas iki šiol einamas pareigas, paskirtas Kauno arkivyskupijos ceremonijarijumi ir įpareigotas įsijungti į Kauno Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios sielovadą.

Kunigas Sigitas JURKŠTAS, paliekant kitas iki šiol einamas pareigas, paskirtas Kauno „Arkos“ bendruomenės kapelionu.

Kunigas Žydrūnas PAULAUSKAS, paliekant kitas iki šiol einamas pareigas, paskirtas LSMU ligoninės kapelionu.

Kunigas Šarūnas PETRAUSKAS, paliekant kitas iki šiol einamas pareigas, paskirtas Ukmergės ligoninės kapelionu.

Diakonas Eligijus ŽAKYS paskirtas atlikti sielovadinės praktikos Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijoje.

Nepriklausomybės patvirtinimas

Kauno arkivyskupija, kartu ir pirmoji Lietuvos bažnytinė provincija įsteigta 1926-ųjų balandžio 4-ąją. Iki tol jos teritorija priklausė Žemaičių vyskupijai, o carinė valdžia XIX a. antrojoje pusėje šios vyskupijos centrą, kunigų seminariją ir patį vyskupą Motiejų Valančių, kurio gimimo 220-ąsias metines šiemet minime, 1864 m. iš Varnių perkėlė į Kauną.

"Sunkiomis tuometėmis istorinėmis aplinkybėmis, išmintingu popiežiaus Pijaus XI sprendimu ir jo deleguoto apaštalinio vizitatoriaus arkivyskupo Jurgio Matulaičio MIC rūpesčiu nuo 1926 m. balandžio gyvavimą pradėjo pirmoji Lietuvos istorijoje savarankiška Katalikų Bažnyčios provincija, o su ja – ir metropolinė Kauno arkivyskupija, kurios centru tapo besikuriančios Lietuvos Respublikos laikinoji sostinė Kaunas", – svarbius istorijos momentus primena Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai diakonas Darius Chmieliauskas.

Buvusi Žemaičių vyskupija Pijaus XI popiežiaus bule buvo padalyta į metropolinę Kauno arkivyskupiją ir sufraganines vyskupijas: Panevėžio, Telšių, Kaišiadorių – pastaroji sudaryta iš Lietuvos pusėje likusios Vilniaus vyskupijos parapijų – ir Vilkaviškio iš Lietuvai tekusios Seinų vyskupijos dalies. 1997-aisiais nuo Kauno arkivyskupijos atskirta šiaurinė dalis ir įsteigta Šiaulių vyskupija.

Ypatingu ryšiu su Lietuva susijęs ir labai svarbų sprendimą Bažnyčiai Lietuvoje padaręs popiežius Pijus XI, dar būdamas kardinolas Achille Ratti, kaip Šventojo Sosto vizitatorius Lietuvai, 1920-aisiais lankėsi Kaune. Pernai vasarį Kauno kunigų seminarijoje buvo pašventinta šios prieš 100-metį vykusios viešnagės atminimo lenta. Renginio metu dabartinis apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Petaras Antunas Rajičius sakė, kad popiežius Pijus XI savo aktais – Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimu 1926 m. ir Šventojo Sosto konkordato su Lietuva pasirašymu 1927 m. – "prisidėjo prie vietinės Bažnyčios perorganizavimo ir tuo pat metu tai buvo galutinis Lietuvos Respublikos nepriklausomybės patvirtinimas tarptautiniu lygmeniu. Nepaisant sunkių laikų viso to pradžios, Šventasis Tėvas norėjo padėti tiek Bažnyčiai, tiek valstybei įsikurti ant tvirtų pamatų".

Palaimintojo darbai

Pasak D.Cmieliausko, Kauno arkivyskupijai ir visai Lietuvai, Bažnyčios ir valstybės santykių normalizavimui ypač nusipelnė dabar jau palaimintasis Jurgis Matulaitis.

Jis ne tik parengė Lietuvos bažnytinės provincijos sutvarkymo projektą ir pristatė jį popiežiui Pijui XI Romoje, bet Kaune rengė ir vadinamąjį konkordatą – tarpvalstybinę sutartį tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos. "Nespėjęs jos užbaigti staiga susirgo ir dėl tuo metu po valstybės perversmo tvyrojusios įtemptos politinės situacijos įvedus komendanto valandą negalėjęs gauti tinkamo gydymo, 1927-ųjų sausio 27-ąją iškeliavo į dangiškojo Tėvo namus. Beje, palaimintasis J.Matulaitis būtent Kauno katedroje 1918-ųjų gruodžio 1-ąją priėmė vyskupo šventimus, o išsyk po mirties čia buvo palaidotas. Balandžio 13-ąją minėsime 150-ąsias jo gimimo metines", – apie išskirtinę asmenybę pasakoja D.Chmieliauskas.

Buvusiam Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui (1861–1945) pasitraukus iš užimamų pareigų, pirmuoju Kauno arkivyskupu metropolitu buvo paskirtas Juozapas Jonas Skvireckas (1873–1959), kuris vadovavo arkivyskupijai iki 1944 m. Pagal pirmojo savo ganytojo vardą jai paskirtas ir dangiškasis globėjas – šventasis Jonas Krikštytojas.

Darius Chmieliauskas. Elijaus Kniežausko nuotr.

Viena svarbiausių bažnyčių

1921 m., minint Žemaičių vyskupijos 500 metų jubiliejų, popiežius Benediktas XV suteikė Kauno katedrai bazilikos titulą, ir ji tapo arkivyskupo metropolito sostu bei viena svarbiausių bažnyčių Lietuvoje. Kaip tik šįmet balandžio 26-ąją minėsime šio įvykio 100 metų jubiliejų. Metropolinei Kauno arkivyskupijai buvo priskirti Joniškio, Kauno, Kėdainių, Krakių, Raseinių, Šiaulių, Šiluvos, Ukmergės, Veliuonos ir Žeimių dekanatai, kuriuose gyveno apie 430 tūkst. katalikų.

"Nėra abejonių, kad, įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją ir Kauno arkivyskupiją, mūsų kraštas buvo praturtintas, – įsitikinęs Kauno arkivyskupas metropolitas K.Kėvalas. – Tai ir sąsajos su mūsų protėvių Lietuva – Didžiosios Kunigaikštystės ir Vytauto Didžiojo Lietuva, nes pamatai Kauno katedrai, kaip istorikai sako, dėti maždaug tuo laiku, kaip ir Šv.Jurgio kankinio ar Vytauto (Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų – red. pastaba) bažnyčių. Kauno arkikatedra žymi tiltus – ir istorinius, ir kultūrinius, ir dvasinius, ir politinius."

Pasak dr. Irenos Vaišvilaitės, 1926 m. Kaunas ir Kauno arkivyskupija tapo religine Lietuvos širdimi. Čia netrukus įvyko du svarbiausi to meto arkivyskupijos gyvenimo įvykiai: 1934 m. surengtas pirmasis arkivyskupijos sinodas ir pirmasis nacionalinis Eucharistinis kongresas, kūrėsi bažnytinė struktūra, klostėsi tradicijos. 1940 m. Kauno arkivyskupijos teritorijoje gyveno apie 500 tūkst. katalikų, buvo 91 parapija, daugiau kaip 30 filijų, 84 koplyčios, dirbo 317 kunigų.

Sovietų okupuotoje Lietuvoje arkivyskupijos gyvenimas buvo labai apribotas, o kai kuriose srityje ypač persekiotas ir visai sustabdytas.

Mūrai saugojo laisvę

"Sovietų okupuotoje Lietuvoje arkivyskupijos gyvenimas buvo labai apribotas, o kai kuriose srityje ypač persekiotas ir visai sustabdytas", – lemtingą posūkį primena D.Chmieliauskas.

Vis dėlto bažnytiniu centru Kauno arkivyskupija bei Kaunas išliko ir visą sovietmetį. "Kauno arkikatedra buvo laisvės oazė – tvirtovė, kuri išlaikė visai kitokią nuotaiką, negu buvo už jos durų. Tai buvo kitokios dvasios sala, kurioje žmogus galėjo pasijusti, kad yra ne tik sovietinės sistemos dalis, bet čia gali laisvai įkvėpti ir melstis Dievui. Tie mūrai saugojo ir Bažnyčios, ir tautos laisvę, jau nekalbant apie tai, kad tai buvo labai svarbus tikėjimo centras", – sako K.Kėvalas.

"Sovietiniai pareigūnai grasino uždaryti Arkikatedrą, visokių pretekstų tam buvo ieškoma, tarp jų buvo ir remonto pretekstas. Bet visi žinojo, kad Arkikatedros uždarymas gali praktiškai palaužti žmonių dvasią ir Bažnyčios veikimą. Arkikatedros vaidmuo sovietmečiu buvo tarsi Nojaus laivas išsigelbėjimo kelionėje", – vaizdžiai palygino dvasininkas.

Praeitis: arkivyskupijos kurijoje kabančiame paveiksle įamžinti dvasininkai, dalyvavę Lietuvos bažnytinės provincijos ir Kauno arkivyskupijos įkūrimo iškilmėje Kauno arkikatedroje.

Padarė atpažįstamą pasaulyje

Jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Šv.Jono Pauliaus II pertvarkymu, greta Kauno metropolijos 1991 m. buvo įsteigta Vilniaus metropolija, tad nuo to laiko Lietuvoje turime du bažnytinio gyvenimo centrus.

Kauno arkikatedra bazilika buvo ypač pagerbta net dviejų popiežių – 1993-ųjų rugsėjo 6-ąją čia lankėsi Jonas Pauliaus II, dabar jau šventasis, o dabartinis popiežius Pranciškus šventovę aplankė 2018-ųjų rugsėjo 23-iąją.

"Nuotraukose užfiksuoti vaizdai pasklido po visą pasaulį Jonui Pauliui II meldžiantis prieš tą didingą Kauno arkikatedros altorių ir popiežiui Pranciškui sėdint čia drauge su kunigais. Popiežiaus yra pontifikas arba, kitaip sakant, tiltų statytojas. Ypač tai buvo mums svarbu 1993 m., kai Jonas Paulius II lankėsi. Tuomet apie Lietuvą pasaulyje mažai kas težinojo. Popiežius su raudonu apsiaustu, besimeldžiantis Kryžių kalne ir Kauno arkikatedroje, tapo kone ikonomis ir padarė mūsų kraštą atpažįstamą pasaulyje", – pastebi K.Kėvalas.

Anot jo, šie metai ir šios šv.Velykos – ypatingos. "Kauno arkivyskupijai 95-eri – kaip tik per šv.Velykas. Tai prisikėlimo naujam gyvenimui ženklas. Netrukus švęsime palaimintojo Jurgio Matulaičio 150-ies metų gimimo sukaktį – būtent jis tą arkivyskupijos įsteigimą ir organizavo. Tada – bazilikos titulo suteikimo Kauno katedrai 100 metų jubiliejus. O galiausiai Motiejui Valančiui – 220 metų ir 600 metų, kaip popiežius Martynas V pripažino savo bule Žemaičių vyskupijos įsteigimą ir suteikė asmeninę globą. Gausūs jubiliejų ir simbolių metai. Ir šios Velykos primena ne tik mūsų laukiančią tikrovę Amžinybėje, bet ir teikia viltį šioje tikrovėje nuolat vykstančiam žmogaus, tautos atgimimui ir pagaliau gyvenimo šventimui. Tegul šv.Velykos būna priminimas, kad po bet kokių išbandymų, suspaudimų visada turime pagrindą didžiulei vilčiai, kurią švenčiame Velykomis", – linkėjo Kauno arkivyskupas metropolitas K.Kėvalas.

"Man šie metai yra didelių pasikeitimų metai – persikėlimas iš Žemaitijos į Kauną, vyskupijos pasikeitimas yra didžiulis pokytis. Kad ir kaip būtų – šiek tiek netikėta, nors ir galėjau nujausti, kad galiu būti tarp kandidatų, – atvirai prisipažino Kauno arkivyskupijos ganytojas, negalintis pamiršti ir Žemaitijos. – Iš tiesų pamilau šį kraštą, daug įvairiausių projektų buvo pradėta. Reikėjo pirmiausia persiorientuoti ir save grąžinti tiek fiziškai, tiek emociškai į Kauną."

K.Kėvalas neslepia – tai jam kartu ir didelis džiaugsmas, nes Kaunas – jo gimtasis miestas, Kauno vyskupija pažįstama, čia tarnaujantys kunigai žinomi.

"Šie metai visiems mums buvo nelengvi dėl pandemijos – lydėjo ir nerimas, ir įtampa, ir tos žinios apie viruso plitimą mūsų krašte ir visame pasaulyje šituos metus nuspalvino ypatinga nuotaika, bet kartu išlaikėme ir viltį, kad gyvenimas eina į priekį, kad reikia išmokti gyventi su ta situacija, kuri mus ištiko", – apibendrina arkivyskupas. Anot jo, tai mūsų kartos išbandymas. "Šie metai, galėčiau sakyti, sumišę, ir patirčių, kurios lydėjo šiemet, neįmanoma užmiršti", – priduria K.Kėvalas.

Beprecedenčiai įvykiai

Vienas didžiausių iššūkių Bažnyčiai šiemet neabejotinai buvo atšauktos viešos pamaldos su žmonėmis. Šv.Velykas ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių katalikai šventė dalyvaudami iškilmingose šv.Mišiose nuotoliniu būdu – per televiziją, radiją ar internetu. Užklupus antrajai koronaviruso bangai, toks pat likimas ištiko ir šv.Kalėdas – bažnyčių durys atviros tikintiesiems tik privačiai maldai, šv.Mišios su žmonėmis nebuvo aukojamos.

Šiais metais planavome viską atsargiai, nes niekas nežino, kaip bus su pandemija. 

"Esu klausęs kunigų, kuriems jau daugiau kaip 90 metų, ir jie sakė nieko panašaus per visą savo gyvenimą nepatyrę – kad kunigas melstųsi tuščioje bažnyčioje per didžiausias katalikams iškilmes Velykas arba dabar, per Kalėdas. Absoliučiai beprecedenčiai įvykiai, net jeigu peržvelgtume kelių šimtų metų Bažnyčios istoriją. Yra buvęs viduramžiais precedentas, kai ištiko maras, ir popiežius buvo įvedęs dalinį karantiną, kad apsaugotų žmones, bet tokios patirties, kaip šiemet, niekas nėra turėjęs", – pripažįsta Kauno arkivyskupijos ganytojas.

"Mums, vyskupams, priimti tokį sprendimą, kad uždaromos bažnyčios šventėms, tiesiog yra prieš mūsų prigimtį: turėjome elgtis prieš tai, ką paprastai skelbiame ir kur mūsų širdis linksta. Juk nuolat kviečiame, kad žmonės ateitų, kad rinktųsi, kad būtų bendrystė ir kiekvienas iš mūsų pajustume džiaugsmą būti kartu. Ir štai turime sakyti, kad neateikite, nesibūriuokite, nebūkite kartu. Tikrai skausmingas sprendimas, nors jaučiame, kad situacija labai ypatinga ir turime reaguoti bei bendradarbiauti su valstybės institucijomis ir visa bendruomene, kad stabdytume viruso plitimą", – sako dvasininkas ir čia pat suskumba pasidžiaugti, kad ir tokioje situacijoje galima įžvelgti pozityvių dalykų. "Transliuoti šv.Mišias internetu, kreiptis į žmones tuo virtualiuoju būdu iš pradžių buvo nelengva, nes reikėjo kalbėti tuščioje bažnyčioje žiūrint į kamerą ir įsivaizduojant žmones, kad jie tavęs klauso – mes įpratę kalbėti matydami žmones. Bet tai atvėrė mums naujų galimybių, kurių anksčiau nevertinome", – sako K.Kėvalas.

Pasak jo, per šiuos metus ir dvasininkai jau įprato rengti konferencijas per nuotolį, dirbti ir spręsti įvairius klausimus per nuotolį. "Netgi giedoti ar maldos susitikimą per nuotolį galima surengti. Katechezės užsiėmimai vaikams, jaunimui, suaugusiesiems, sužadėtiniams – viskas vyksta šiuo metu virtualiai. Niekada nėra to buvę Bažnyčios gyvenime. Ši patirtis, manau, duos vaisių ateityje. Žinoma, malda per nuotolį nėra tokia pat, kaip susirinkus bažnyčioje gyvai – tai žmonės labai pajuto ir su skausmu bei liūdesiu priėmė mūsų žinią, kad negalime susirinkti", – pripažįsta arkivyskupas.

Nepaisant pandemijos, 2020-ieji Lietuvos katalikų bažnyčioje gausūs išskirtinėmis sukaktimis. Tai ir kardinolo Vincento Sladkevičiaus, ir popiežiaus šventojo Jono Pauliaus II 100-osios gimimo metinės. "O kur dar Lietuvos nepriklausomybės 30-metis ir daugybė visuotinei Bažnyčiai svarbių datų", – priduria K.Kėvalas ir apgailestauja, kad nebuvo galima jų švęsti rengiant dideles šventes dėl pandemijos apribojimų.

Atsinaujinti ne tik iš vidaus

K.Kėvalui tapus naujuoju Kauno arkivyskupu, šie metai atnešė ir kitų naujovių: iki tol arkivyskupijos administratoriumi buvęs vyskupas Algirdas Jurevičius paskirtas Žemaitijos ganytoju, K.Kėvalo generalvikaru paskirtas Kauno šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos administratorius kunigas Evaldas Vitulskis, akademinė jaunimo sielovada turi du jaunus misionierius iš Slovakijos.

"Natūraliai naujam vyskupui atvykus yra renkama nauja kunigų taryba, kurią galėtume palyginti su ministrų kabinetu valstybės lygiu, taip pat atnaujinta Ekonominė taryba, tribunolo veikla – arkivyskupijos struktūros atsinaujino, toliau dirbame su pastoraciniais centrais, atnaujiname veikimo programas ir kryptis, planuojame "Palaiminimų šeštadienių" renginius, kurie išbandyti ir prigijo Žemaitijoje", – žvilgsnį ir į ateities darbus meta Kauno arkivykupijos ganytojas.

"Šiais metais planavome viską atsargiai, nes niekas nežino, kaip bus su pandemija. Bandome atsinaujinti iš vidaus", – priduria pašnekovas.

Gyvenimas duoda mums išbandymų, kad taptume stipresni ir pajėgesni kitiems dovanoti džiaugsmą, ramybę ir viltį.

Tiesa, atsinaujinimas vyksta ir Kauno miesto veidą puošiančiose bažnyčiose: sutvarkytas Švč.Sakramento bažnyčios pietinis frontonas, renovuojamas Šv.arkangelo Mykolo (įgulos) bažnyčios, dar kauniečių vadinamos Soboru, fasadas, baigiamas perdengti Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) stogas, kurį buvo nuniokojusi audra, sutvarkytas Kauno jėzuitų vienuolyno komplekso namas ir Šv.Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios fasadas, atgyja Šv.Jurgio kankinio bažnyčia ir pranciškonų vienuolyno kompleksas. "Šie darbai dabar yra patys rimčiausi. Žvelgiant į visą arkivyskupiją, dar reikėtų paminėti Vilkijos, Veliuonos, Panevėžiuko, Siesikų bažnyčių tvarkymo darbus. Labai džiaugiamės Kauno arkikatedros remonto darbų eiga – dabar tvarkoma Švč.Sakramento koplyčia ir keli šoniniai altoriai. Tie darbai vyksta gana lėtai, nes reikia atlikti tyrimus, darbas labai kruopštus ir vadinamojo euroremonto nepadarysi", – šypteli dvasininkas.

Pasak jo, dabar didžiausias rūpestis – kaip būtų galima tęsti Švč.Sakramento bažnyčios remontą. "Kitas etapas – stogo tvarkyba. Kalbamės su architektais, ieškome fondų ir galimybių. Tikiuosi, kad netrukus jau turėsime sprendimą. Tai labai unikali bažnyčia, jos istorija – neįtikimai turtinga, pagaliau – ji stovi miesto centre ir turime labai didelį troškimą ją sutvarkyti, kad tarnautų ir tikintiesiems, ir miesto reikmėms", – sako arkivyskupas.

"Šios Kalėdos mums buvo tikras išbandymas, nes naujai išgyvenome evangelijos pasakojimą, kaip Šventoji Šeima dėl grėsmės turėjo bėgti į Egiptą – nebuvo ramybės ar džiaugsmo laikas, bet nuolatinis išbandymas. Labai norisi palinkėti – nepasiduokime nerimui, nevilčiai ir liūdesiui. Gyvenimas duoda mums išbandymų, kad taptume stipresni ir pajėgesni kitiems dovanoti džiaugsmą, ramybę ir viltį. Tikiuosi, kad 2021-ieji tokie ir bus, nes praėję metai mus užgrūdino tuo susitelkimu, pastangomis neprarasti vilties, sustiprino ir parengė būti labiau sutelktiems ir vilties pilniems, tad tikiu, kad kitais metais turėsime daugiau atjautos, daugiau pagarbos ir vilties kasdienybėje – to ir linkiu", – pokalbį užbaigia Kauno arkivyskupas K.Kėvalas.

Kauno klinikų kraujo centras prašo mūsų visų dosnumo. Šiuo metu, kai daugelis organizacijų dirba nuotoliniu būdu, o kai kurie žmonės yra saviizoliacijoje ir planuotos donorystės akcijos ženkliai sumenkėjusios, kraujo atsargos menksta, todėl brangus kiekvienas žmogus bei jo paaukotas kraujo lašas tam, kad būtų galima išsaugoti gyvybes.

Ketvirtadienį kraujo donorystės akcija atkeliavo ir į Kauno arkivyskupijos kuriją, kurioje kraujo aukojo kunigai, vienuolės bei būsimi dvasininkai. Kadangi dabar dėl karantino yra ribojami žmonių srautai, tad ir rengiant šią aukojimo akciją teko paskirstyti žmones, kad nesusidarytų eilės.

Norime, kad naujieji mūsų seminaristai būtų pratinami prie kraujo donorystės akcijos.

„Derinome, kad kraujo paaukoti galėtų ir Kauno vyskupas Kęstutis Kėvalas, bet taip gavosi, kad jis yra saviizoliacijoje. Tačiau kraujo jau paaukojo vienuolės ir seminarijos studentai bei kurijos darbuotojai. Norime, kad naujieji mūsų seminaristai būtų pratinami prie kraujo donorystės akcijos ir auginami su idėja padėti žmonėms, tad jie po egzamino taip pat prisijungė“, – kalbėjo kurijos atstovė Vilija.

Ji tikino, kad dalis būsimų kunigų kraujo aukojo pirmą kartą. Kiti jau yra užsikrėtę gerumo virusu ir patys savarankiškai vyksta į Kraujo centrą bei dovanoja kraują.

„Iš bažnyčios tikrai daug žmonių aukoja kraujo. Patogu, kai Kraujo centras pats atvažiuoja, tada galima susiderinti laiką tarp darbų ir padaryti gerą darbą. Juk mūsų kraujo lašas gali ne vieną gyvybę išgelbėti, o dabar tokiu įtemptu metu kaip tik norisi, kad kuo daugiau žmonių galėtų vėl mėgautis gyvenimu“, – apie tai, kodėl nusprendė pasidalyti gerumu, kalbėjo vienas kraujo donorystės akcijos dalyvių.

Kauno arkivyskupijos kurijoje kraujo donorystės akcija organizuojama du kartus per metus – prieš šv. Kalėdas ir Velykas. Dar viena gerumo akcija rengiama Šiluvos atlaidų metu.