Paprastai šeimadieniai vyksta kartą per mėnesį kuriame nors Miesto muziejaus skyriuje. Kaskart pasiūlomis vis kitokie užsiėmimai, o rengiamą mėnesį esant kokiai nors atminimo dienai pritaikomi tai progai.

Pirmasis šiemetinis šeimadienis Kauno pilyje siūlė pažaisti senovinį stalo žaidimą kvirkatą, pasigaminti muzikos instrumentą skudutį ir prisiminti vasarą – išvykas su palapinėmis – žaidžiant žaidimą, kuris įtrauks į kelionę po muzikos pasaulį.

„Kvirkatas, tarpinis variantas tarp šaškių ir šachmatų“, – rodydamas medines lentas su išraižytomis linijomis ir šaškes priminančias baltas bei rudas figūras pasakojo muziejaus edukatorius Giedrius Karpinskas.

Pasak jo, Senovės Egipte kvirkatas žaistas dar prieš 3 tūkst. 400 metų. Vėliau užkariautojai atvežė šį žaidimą į Europą.

Tai, kad šį žaidimą viduramžiais žaidė ir lietuviai atrasta tik kasinėjant Valdovų rūmų teritoriją. Tada buvo atkastas statinės dangtis, o ant jo išraižyta kvirkato lentelė.

„Kitas šeimadienis planuojamas Tautinės muzikos skyriuje, bet ir šį kartą pasiūlėme pasigaminti skudučius“, – edukatorius Giedrius Karpinskas pristatė uoliai dirbančią kompaniją.

Skudučius pasiūlyta pasigaminti iš japoninio pelėvirkščio. Edukatorius Jokūbas Goscevičius suskubo nuraminti:„Nors kotas labai panašus į nuodingo augalo sosnovskio barščių, tačiau pelėvirkštis, nors ir invazinis, tačiau visiškai nenuodingas.“

Skudučiai paprastai gaminami iš  miškinio skudučio, builiaus, karklo. Esmė – stiebas turi būti tuščiaviduris.

Skudučio vamzdelis išpjaunamas taip, kad viršutinis galas būtų atviras, o apatinis užsibaigtų bambliu. Viršutiniame gale padaromos dvi įstrižos nuopjovos, viena mažesnė, kita didesnė. Šį kartą gaminti kiek paprasteni skudučio variantai.

„Senovėje skudučiui pasigaminti pakakdavo tuščiavidurio stiebo ir peiliuko. Dabar gaminimą palengviname keliais specialiais instrumentais, medžio dilde. Bet šiaip, šitą instrumentą nėra sudėtinga pasigaminti, o nuo jo ilgio priklauso aukštą ar žemą garsą pavyks išgauti“, – tęsia J. Goscevičius. 

„O galima dar vieną pasigaminti?“ – nedrąsiai įsiterpė vaikiškas balselis.

Berniukas tik linktelėjo galvą, kad labai įdomu ir nesunku gamintis instrumentą ir susikaupęs ėmėsi darbo.

Dar viena šeimadienio pramoga – žaidimas apjungiantis kelionę, palapinę ir muziką. Tai lyg viktorina, kurios klausimus atsakę vis labiau susipažįstame su profesionalios muzikos atstovais, įvykiais, sąvokomis.

Atsakymų į klausimus tenka ieškoti ir palapinės išorėje ir viduje, o jei žaidimo kauliukas lemia muzikos instrumentą, tai pasirinktinai galima išbandyti gitarą, smuiką arba altą.

„Vaikus palaipsniui apima azartas žaisti šį žaidimą, bet svarbiausia, kad žaisdami sužino kažką naujo“, – paaiškino eduktorė Simona Sprainytė.

Atšilus orams šeimadieniai rengiami lauke Kauno pilies prieigose. Tuomet susidomėjimas šeimadieniu būna ženkliai skaitlingesnis.

Galimybė pažvelgti į XV a. kauniečių garderobą atsirado po 2021 m. Vilniaus gatvėje vykdytų archeologinių tyrimų, aptikus senovinių drabužių ir avalynės fragmentų.

Išsaugoti radiniai

2023 m. Lietuvos kultūros taryba skyrė finansavimą Kauno miesto muziejaus pateiktam projektui „Kauno miesto muziejaus odinių dirbinių, surastų archeologinių tyrimų metu Vilniaus g. (Kaunas), restauravimas“. Vykstant šiam projektui, buvo restauruoti 208 odiniai ir mediniai dirbiniai – aulinė avalynė, įpjovomis dekoruotų makščių liekanos ir vyžos dalis.

Atliekant archeologinius tyrimus dirbinių iš organikos surandama retai, nes, esant nepalankioms sąlygoms, jie suyra. Palankios sąlygos tokiems dirbiniams išlikti susidaro terpėje, kurioje labai mažai deguonies. Būtent tokioje terpėje, Vilniaus gatvėje vykdydami tyrinėjimus, archeologai aptiko įvairių dirbinių, kurie vėliau restauruoti.

Tyrinėjant aptikta visuomet gruntinių vandenų apsemiama įgilinta vieta, kurioje ir surasti visi šie dirbiniai. Kadangi visi jie, reaguodami su deguonimi, būtų greitai suirę, Kauno miesto muziejus pasirūpino jų konservavimu, radiniai perduoti specialistui, kuris juos užkonservavo – pamerkė į specialų tirpalą, neleidžiantį radiniams irti.

Užkonservuotų eksponatų dėl jų saugojimo ypatybių negalima eksponuoti, tad muziejus nusprendė Lietuvos kultūros tarybai pateikti projektą, kad, gavus finansavimą, eksponatus būtų galima restauruoti ir pateikti visuomenei vienoje iš muziejaus ekspozicijų. 2023 m. projektas buvo sėkmingai įgyvendintas, specialistas Arūnas Puškorius restauravo eksponatus. Tarp jų yra ir keletas ypač retų ir unikalių.

Kauno miesto muziejaus nuotr.

Kumštinė pirštinė

XV a. datuojamos kumštinės pirštinės liekanos, rastos 2021 m. vykdant archeologinius kasinėjimus Kaune, Vilniaus gatvėje, (archeologas Pavelas Vutkinas), yra maždaug 26 cm ilgio, angos skersmuo apie 11 cm. Pirštinė pasiūta iš 1,6 mm storio vientiso ožkos odos gabalo.

Galimybė pažvelgti į XV a. kauniečių garderobą atsirado po 2021 m.

Remiantis Lietuvos archeologų duomenimis, ožkos odos gaminiai neretai aptinkami XIV–XV a. kultūriniuose sluoksniuose, tačiau jie retesni nei gaminiai iš galvijų odos. Pirštinė buvo naudojama ilgai. Tai liudija stipriai nudilusi oda visame jos paviršiuje ir nykščio vietoje atliktų pirštinės taisymo darbų žymės. Atrodo, nuplyšus nykščio daliai, skylė buvo gana primityviai užsiūta netaisyklingos formos lopu ir pirštinė toliau mūvėta, tik jau be atskirtos vietos nykščiui. Pats pirštinės lopas nerastas.

Komplekse yra dar kelios kumštinių pirštinių detalės, priskiriamos nykščio daliai, tačiau jos priklauso kitoms pirštinėms.

Ši kumštinė pirštinė yra seniausias tokios rūšies archeologinis radinys, Kaune toks – antrasis. Storos galvijų odos kumštinė pirštinė, datuojama XVI a., buvo surasta 2006 m., atliekant archeologinius kasinėjimus Santakos g. 14.

Kauno miesto muziejaus nuotr.

Peilio dėklas

XV a. datuojamas peilio dėklas – pats puošniausias dirbinys tarp 2021 m. Vilniaus gatvėje vykdant archeologinius kasinėjimus (archeologas P. Vutkinas) surastų odinių dirbinių.

Surastas dirbinys buvo labai blogos būklės: oda labai silpna ir beveik visur suplyšusi, deformuota. Restauravus dėklą, nustatyta, kad jis yra 19 cm ilgio ir apie 3,5 cm pločio, pagamintas iš plonos 1,2 mm storio veršelio odos. Dėklas pasiūtas iš vientiso odos gabalo, kraštai tarpusavyje susiūti nugarinėje pusėje per vidurį. Visas dėklo išorės paviršius dekoruotas lenktomis išilginėmis ir skersinėmis įpjovomis. Į tokio dydžio dėklą telpa maždaug 21–22 cm ilgio peilis, t. y. standartinis, kasdien naudoti skirtas įrankis. Panašius peilius įvairiuose dėkluose su savimi nešiojosi kone kiekvienas miestietis.

Peilių dėklų puošyba dekoratyviai įpjaunant paviršių buvo labai populiari visoje Vakarų Europoje, ypač vėlyvaisiais Viduramžiais. Šis restauruotas peilio dėklas šiuo metu yra pirmasis tokiu stiliumi dekoruotas XV a. archeologinis radinys ir vienintelis žinomas Kaune. Panašiai dekoruotų įvairaus dydžio peilių dėklų Lietuvoje daugiausia rasta Valdovų rūmų teritorijoje Vilniuje. Čia jie aptikti XIV–XVI a. kultūriniuose sluoksniuose.

Kauno miesto muziejaus nuotr.

Vyža

2021 m. vykdant archeologinius kasinėjimus Kaune, Vilniaus gatvėje, buvo surastas itin retai aptinkamas dirbinys – XV a. datuojamos vyžos liekanos.

Dar viena vyža, taip pat išlikusi ne visa, anksčiau surasta per archeologinius kasinėjimus Valdovų rūmų teritorijoje Vilniuje ir, žinoma, taip pat išsaugota. Vyžos buvo labai populiarus valstiečių apavas. Jos pintos iš mirkytų karklų, liepų, kadagių, gluosnių arba blindžių karnų.

Iš etnografinės medžiagos žinoma, kad toks apavas būdavo pinamas žiemą, kai sumažėdavo ūkio darbų. Paprastai kiekvienas žmogus vyžas nusipindavo visiems metams į priekį. Lietuvoje jos ilgiausiai buvo pinamos Aukštaitijoje ir Dzūkijoje – net iki XX a. trečiojo–ketvirtojo dešimtmečių.

Šie ir kiti vykdant projektą restauruoti eksponatai leis geriau pažinti XV a. Kauno gyventojų kasdienybe. Artimiausiu metu eksponatai bus pristatyti visuomenei vienoje iš artėjančių Kauno miesto muziejaus parodų.

Karo sūkuryje

Antrasis pasaulinis karas ir įvykusi sovietų, o vėliau nacių okupacija, smarkiai keitė Kauno veidą. Kauno miesto muziejaus Ekspozicijų ir parodų skyriaus vadovė Sigita Žemaitytė-Strazdė knygai rinko medžiagą apie antrąją XX a. pusę. Tai buvęs emociškai sunkus, nevienareikšmiškai vertinamų įvykių kupinas laikas.

Vienu iš kertinių šio laikotarpio įvykių Kaunui tapo sovietų armijos įžengimas į miestą 1940 m. Kartu su okupacija, į Kauną atėjo visai kita, svetima kultūra. „Modernus XX a. ketvirtojo dešimtmečio Kaunas formavosi vakarietiškos kultūros įtakoje, todėl kontrastas tarp kauniečių ir į miestą įžengusių sovietų karių buvo milžiniškas. Tiek istoriografijoje, tiek įvairiuose prisiminimuose yra fiksuojama, kaip iš kaunietiško konteksto išsiskyrė ne tik kariai ar karininkai, bet ir jų žmonos, vietoje elegantiškų skrybėlaičių ryšėjusios skareles ar dėvėjusios beformius drabužius“, – pasakoja pašnekovė.

Sovietinė okupacinė valdžia iškart skubėjo keisti Kauno veidą ir sovietizuoti viešąsias erdves. Todėl Laisvės alėja, svarbiausia tarpukario Kauno gatvė, nedelsiant pervardyta Stalino prospektu. Pakeisti ne tik gatvių ir aikščių pavadinimai. Pastatai, tiesiogine žodžio prasme, ėmė raudonuoti nuo įvairių sovietinių lozungų ir plakatų.

1941 m. birželį į Kauną įžengė ir ėmė jį kontroliuoti okupacinė Vokietijos kariuomenė. Per kelis mėnesius miesto gyvenimas dar kartą apsivertė. Išleisti nauji įsakymai privertė žydų kilmės miestiečius nuo šaligatvių persikelti ant važiuojamosios kelio dalies, išvijo juos iš parkų ir skverų, kad būtų kuo labiau apribotas žydų ir likusių miestiečių bendravimas.

Tam, kad būtų galima pamatyti ir nubausti prasižengėlį, kiekvienas žydų kilmės asmuo pažymėtas 8–10 cm skersmens geltonu Dovydo žvaigždės lopu krūtinės kairėje. Pirmuosius pogromus išgyvenusi Kauno žydų dalis perkelta į getą Vilijampolėje. Ši sunki Kauno istorijos atkarpa knygoje pateikiama viską iš šalies stebinčio berniuko Vinco akimis.

Anot S. Žemaitytės-Strazdės, tai buvo drastiškos kaitos laikas. Karas ir okupaciniai režimai retino gyventojų skaičių, keitė tautinę ir socialinę miesto sudėtį. Kartu keitėsi urbanistinis miesto veidas, taip ir neatstatyti liko kai kurie besitraukiančių kariuomenių sunaikinti statiniai, keitėsi gatvių pavadinimai, administracinis miesto suskirstymas. Nepaisant to, mieste buvo justi tarpukario dvasia subrendusių žmonių pasipriešinimo nuotaikos.

Transportas: per Kauno hidroelektrinės užtvanką tiesiamas geležinkelis. 1960 m. / S. Lukošiaus nuotr., saugoma Kauno miesto muziejaus fonduose

Neprarado laisvės troškimo

Laisvės troškimą kauniečiai aiškiai parodė 1956 m. per Vėlinių įvykius senosiose miesto kapinėse, dabartiniame Ramybės parke.

„Šie protestai buvo paskatinti kruvinų Vengrijos protestuotojų susidūrimų su sovietine kariuomene Budapešte, – pasakojo istorikė. – Tą dieną senosiose miesto kapinėse susirinkę kauniečiai giedojo giesmes, Lietuvos himną, degė žvakes, minioje buvo girdimi patriotiniai ir Vengrijos laisvės kovą palaikantys šūksniai, šmėžavo pačių pasigamintos nedidelės trispalvės.“

Kauno miestą į pasipriešinimo sovietiniam režimui istoriją įrašė ir 1972 m. gegužės 14 d. įvykęs Romo Kalantos susideginimas Miesto sode priešais Vykdomojo miesto komiteto langus. R. Kalantos susideginimas ir po jo kilę protestai – vadinamasis Kauno pavasaris – įrodė, kad Kaunas neprarado laisvės troškimo.

Daugiabučiai: daugiaaukščių gyvenamųjų namų kvartalo dabartinėje Biržiškų gatvėje statyba. Kaunas. 1962 m. / S. Lukošiaus nuotr., saugoma Kauno miesto muziejaus fonduose

Statinys, pakeitęs Kauną

Pasak S. Žemaitytės-Strazdės, sovietmečiu reikšmingu įvykiu tapo ir Kauno hidroelektrinės atsiradimas 1959-aisiais. Šis milžiniškas statinys sukėlė didelių pokyčių mieste. Visų pirma, hidroelektrinė sustabdė pavasarinius potvynius, kurie apsemdavo miestą. Vienas didžiausių tokių pavasarinių potvynių miestą užtvindė 1946 m. ir tapo tikra tragedija. Tų metų kovo gale ledai Neryje, ties santaka su Nemunu, suformavo kamšatį. Tad galinga upių tėkmė užtvindė ne tik Senamiestį, bet ir Naujamiestį, Vilijampolę, Marvelę, Žemąją Fredą, žemutinę Eigulių dalį.

Tokie pasakojimai nepatenka į istorijos vadovėlius, tačiau jie yra svarbios detalės, leidžiančios geriau suprasti to meto kasdienybę.

Potvynio vanduo pasiekė Vienybės aikštę ir Karo muziejaus prieigas, atitekėjo net iki Vytauto prospekto. Tėkmė nešė pastatus, žmones ir gyvūnus, mieste sklido panika. Iki šiol tiksliai nežinoma, kiek žmonių pražudė potvynis, nes duomenys buvo įslaptinti sovietų valdžios.

„Atsiradusi hidroelektrinė leido išvengti kauniečiams iki tol daug nuostolių pridariusių potvynių. Kita vertus, statant šį statinį, iš dabartinės Kauno marių teritorijos buvo iškelti 35 kaimai, kurių gyventojai neteko savo namų, atsidūrusių marių dugne, – pastebėjo pašnekovė. – Dėl hidroelektrinės netgi pasikeitė keliavimas per Nemuną, nes toje vietoje buvo nutiestas kelias, geležinkelis ir atsirado galimybė upę kirsti. Dėl hidroelektrinės Kaunas tapo dar labiau industrializuotas. Kadangi hidroelektrinė užtikrino aprūpinimą elektra, mieste galėjo steigtis daugiau fabrikų ir gamyklų. Žinoma, būtina paminėti, kad pastatyta užtvanka lėmė ir gamtinius pokyčius – sutrikdė natūralų upės tekėjimą, žuvų keliavimą nerštaviečių link.“

Anot S. Žemaitytės-Strazdės, XX a. 7-asis dešimtmetis tapo sovietinės modernizacijos ir industrializacijos Kaune laikotarpiu. Miestas plėtėsi į kaimiškąsias vietoves, paversdamas jas pramoniniais rajonais. Pirmasis tokių rajonų, kur netoliese fabrikų dygo daugiabučių kvartalai, buvo Dainavos rajonas, pradėtas statyti 1963 m. Rajonas formuotas teritorijoje, kur anksčiau retais atstumais buvo išsidėsčiusios sodybos. Dabartinės Dainavos vietoje kaimų buvo daugiau nei septyni. Vienas jų taip ir vadinosi – Dainava.

Istorija: miestą, jo apylinkes ir miestiečių gyvenimo sąlygas pakeitusios Kauno hidroelektrinės statyba. 1959 m. / S. Lukošiaus nuotr., saugoma Kauno miesto muziejaus fonduose

Sovietmečio kasdienybė

Anot S. Žemaitytės-Strazdės, apie okupacinį laikotarpį sunku kalbėti pozityviai. Vis dėlto tuo laiku kauniečiai toliau gyveno savo gyvenimus ir užsiėmė kasdienėmis veiklomis. Tad skaitydami knygą, skaitytojai galės prisiminti arba įsivaizduoti, kaip atrodė Kauno kasdienybė sovietmečiu.

„Daliai kauniečių universalinė parduotuvė ,,Merkurijus“ ar kavinė „Pasaka“ su vitražiniais pasakų nameliais yra sentimentų keliantys objektai. Jaunuoliams jie gali atrodyti tikra egzotika, – pastebi pašnekovė. – Knygoje devintojo dešimtmečio pradžios Kaunas atskleidžiamas į miestą atvykusio berniuko Pauliaus akimis. Skaitytojas gali su Pauliumi vaikščioti po to laikotarpio miestą ir kartu su berniuku patirti tuometį Kauną. Paulius apsilanko populiariojoje „Pasakos“ kavinėje, pirmą kartą gyvenime paragauja ledų su razinomis prie Kauno zoologijos sodo, o vėliau lydi mamą apsipirkti į „Merkurijų“. Tokie pasakojimai nepatenka į istorijos vadovėlius, tačiau jie yra svarbios detalės, leidžiančios geriau suprasti to meto kasdienybę.“

Skyrius apie sovietmetį užbaigiamas pozityvia nata – 1988 m. Karo muziejaus sodelyje iškeliama Lietuvos vėliava. Šis veiksmas – tarsi šviesaus rytojaus kauniečiams pažadas. Knygos epilogas skaitytoją nukelia į 2022 m., kai Kaunas tapo Europos kultūros sostine.

Paskutiniame skyriuje aprašomi Laisvės alėja einantys Vytauto Didžiojo universiteto absolventai, kurie vėliau susėda kavinėje ir simboliškai pakelia bokalą. Jų vardai minimi ne veltui, nes tai aštuoni knygos bendraautoriai, kurie tikisi, kad jų parengta knyga skaitytojams padės daugiau sužinoti apie savo miestą.

1972 m. Mieste vyksta jaunimo demonstracijos

1974 m. „Tu ant aukšto kalno gyveni, supas tavo veidas vandeny, tu naktį ugnis uždegei savo kaitra, ankstų rytą tu jas tyliai gesini. Sakyki, kam atskyrei mus, ryto Nemune ramus ir per pusę aukštą kalną padalinai...“ – pusbalsiu dainavo per Ąžuolyno parką eidama Laimutė. Sesija baigėsi. Pagaliau išlaikytas paskutinis, tiek bemiegių naktų pareikalavęs šio semestro egzaminas. Šiandien ji ramia širdimi užvėrė Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto Cheminės technologijos fakulteto duris su mėlynoje studijų knygelėje įrašytu penketu. Sutrumpintai jos mokymo įstaiga vadinama KPI. Dabar laukia vasara ir praktika Panevėžio stiklo fabrike. Jos kursiokus traukiniai tuoj išvežios po įvairiausius plačiosios tėvynės miestus, kuriuose jie atliks savo praktikas. Metai iš metų per talkas Kazachstane, Kalnų Altajuje, Jakutijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje ir Vengrijoje skamba lietuviškos studentų dainos. Visoje Sovietų Sąjungoje vasaromis iš universitetų studentų yra sudaromi vadinamieji Studentų statybų būriai, todėl ne viename Lietuvos kolūkyje ir mieste yra pastatų, ant kurių užrašyta „Statė KPI studentai“. Pabaigus antrąjį kursą Laimutei taip pat teko tokiose statybose dirbti visą vasarą: gyventi palapinėje, tampyti plytas ir lentas į naujai kylančią fermą, o po darbų vakaroti su naujaisiais pažįstamais ir draugais. Tačiau šiandien daiktų krautis dar nereikia. Šiandien ji gerai nusiteikusi žingsniuoja iš studentų miestelio į Laisvės alėją. „Tulpės“ kavinėje jos jau turi laukti draugės.

Studentų miestelis dar pilnas gyvybės, tačiau po kelių dienų visi išsivažinės po tėviškes, praktikos vietas, stovyklas. Tuščios liks ne tik auditorijos, bet ir studentų bendrabučiai. O šį vakarą dar šurmuliuos kompanijos naujojoje, tik prieš metus atidarytoje kavinėje „Kolegos“. Dieną čia susirenkama pavalgyti, o kai kuriais vakarais groja gyva muzika, todėl galima smagiai pasišokti.

Eidama Ąžuolyno parku studentė matė daugybę žmonių. Nesunkiai buvo galima suprasti, kad mokslo metai baigėsi ne jai vienai. Prie kažkurio suolelio susirinkusi grupelė jaunuolių gitaros pritariami traukė KPI himną: „Ten, kur Laisvės vidury stovi rūmai KPI, o studentų būriai sukinėjasi. Ten už soboro aukštai kabo vyno buteliai, o studentų būriai sukinėjasi. Daužkim, daužkim bokalus, drąsą žadina alus, o studentų būriai sukinėjasi...“ Norėjosi dainai pritarti, nes nuotaika išties buvo puiki.

Žmonių dar pagausėjo priėjus Lietuvos valstybinio kūno kultūros instituto rūmus. Čia mokosi kokie 800 būsimų fizinio lavinimo specialistų. Be KPI, mieste dar yra Kauno medicinos institutas, kuriame mokosi trys tūkstančiai studentų, Lietuvos veterinarijos akademija, turinti apie du tūkstančius jaunuolių, ir Lietuvos žemės ūkio akademija Noreikiškėse, kurioje mokosi šeši tūkstančiai mokslo siekiančių žmonių. Be jokios abejonės, didžiausia inžinierių kalvė ir viso miesto studentų gyvenimas sukasi apie Kauno politechnikos institutą. Jame ir studentų apie 15 tūkstančių, ir pastatų daugiausia visame mieste, taip pat įkurtas naujas modernus miestelis, o ir visuomeninės veiklos barai plačiausi. Per penkerius studijų metus, jei nori, gali tapti kokios nors sporto šakos komandos nariu, gali jungtis prie liaudies dainų ir šokių ansamblio „Nemunas“, pučiamųjų orkestro „Politechnika“, choro „Jaunystė“, akademinio vyrų choro, pramoginių šokių kolektyvo „Viesulas“, turistų ar dramos būrelių. Žinoma, labiausiai skatinama priklausyti komjaunimui, tačiau čia taip pat susitelkęs ir roko muzikos grupių židinys. Dar 1967 m. susikūrė tokios grupės kaip „Kertukai“ ir „Aitvarai“. Laimutė yra girdėjusi, kad dar iki jos studijų laikų, gal kokiais 1970 m., KPI Automatikos fakulteto popklubas suorganizavo bene pirmąjį Kaune roko festivalį „Seišenas“ studentų miestelio kavinėje „Saulutė“.

Šaltinis: „Kaunas: pasakojimai apie miestą ir jo žmones“, Giedrė Milerytė-Japertienė, Laima Bucevičiūtė, Simonas Jazavita, Gediminas Kasparavičius, Lina Mikalkėnaitė, Inga Puidokienė, Rokas Sinkevičius, Sigita Žemaitytė-Strazdė. Kauno miesto muziejus, Kaunas, 2022

Šiais metais kovo 24–25 d. kartu su festivaliu vyksta ir Tarptautinis Baltijos šalių styginių instrumentų tyrinėtojų simpoziumas. Jo programoje – konferencija ir du koncertai. Kaune svečiuosis ryškiausi Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos kanklių ir joms giminingų instrumentų muzikos atlikėjai ir tyrinėtojai.

Apie šių metų simpoziumą, kankles ir kankliavimą susitikau pasikalbėti su simpoziumo organizatore ir dalyve, Kauno miesto muziejaus muziejininke dr. Laura Lukenskiene.

– Kaunas – Hanzos miestas, laikinoji Pirmosios Lietuvos Respublikos sostinė, Europos kultūros sostinė... Kiek Kaunas susijęs su kanklėmis ir kankliavimo tradicija?

– XX a. pirmaisiais dešimtmečiai augo lietuvių savimonė. Dar iki nepriklausomybės paskelbimo, 1915 m., vienas pirmųjų kanklių muzikos populiarintojų Pranas Puskunigis (1860–1946) Kaune įsteigė kanklių mokyklą, taip pat Kauno Saliamono Banaičio spaustuvės, Karo invalidų kanklių ansamblius, kankliavimą dėstė pradžios mokyklose. Kaune įsikūrė ir Lietuvos kanklininkų draugija, jos steigėjas buvo P. Puskunigis, nariai – Magdalena Avietėnaitė, Kazimieras Viktoras Banaitis, Jonas Bendorius, Teodoras Brazys, Aleksandras Kačanauskas, Juozas Naujalis, Justinas Strimaitis, Adolfas Sabaliauskas ir kt. Kanklių muzikos koncertai vyko Kauno salėse ir Radiofone, taip pat ir paskaitos, buvo leidžiami vadovėliai.

– Tad kanklės yra ir miesto muzikavimo dalis?

– Deja, neturime pakankamai duomenų apie kankliavimą mieste dar seniau, iki XIX–XX a. sandūros. Žinome, kad 1898–1914 m. Jono Garalevičiaus dirbtuvėse, buvusiose T. Daugirdo gatvėje Kaune,  gamintos ir kanklės. Jau nuo XX a. pradžios kanklės mieste tikrai buvo populiarios. Išsilavinusio miestiečio namuose dažnai puikuodavosi kanklės, jas turėjo šviesuoliai Maironis, Kazys Šimonis, kolekcionuodamas liaudies meno kūrinius, kanklėmis džiaugėsi ir Antanas Žmuidzinavičius.

Diatoninėmis kanklėmis galima groti tradicinę ir avangardinę muziką, o klasikinės neįmanoma, nėra galimybių.

– Šalia tradicinių, diatoninių, atsirado ir chromatinės kanklės. Tai  sovietmečio išradimas ar kanklės tobulinti pradėtos anksčiau? Ar galima vertinti, kurios kanklės tikresnės? Kuo jos iš esmės skiriasi?

– Diskutuoti galima tik dėl garso kokybės, skambesio. Kankles didinti pradėta nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio. Kanklininkų draugija rūpinosi kanklių modifikavimu, čia būtina paminėti J. Strimaitį, o P. Puskunigis buvo konservatyvus – pirmenybę teikė tradicinėms savo krašto dvylikastygėms kanklėms. Tad kankliavimo mokykloje išsiskyrė dvi kryptys. Patobulintą instrumentą turi ir latviai, ir estai. Galima kelti klausimą – ar reikėjo, ar buvo galima išlaikyti tembrą. Kita vertus, tradicinių kanklių taip pat yra įvairių pavidalų ir tembrų. Kaip ir visų pasaulio instrumentų.

– Ar įmanoma kurti šiuolaikinę muziką diatoninėms kanklėms? Ar diatoninės kanklės skirtos liaudies muzikai atlikti, o chromatinės – visai įmanomai, net baroko muzikai ir klasikai? Ar iš esmės galima modifikuoti kankles?

– Diatoninėmis kanklėmis galima groti tradicinę ir avangardinę muziką, o klasikinės neįmanoma, nėra galimybių. Tačiau ar reikia? Beje, pastaraisiais metais vis pastebime kanklių akustikos ir galimybių eksperimentų.

– Vadinasi, kanklės nekanonizuotos?

– Tam tikri kanonai egzistuoja, tačiau tobulinti galima. Žmogus visada naudojosi technologijomis, tad kodėl dabar jomis nesinaudoti?

– Instrumentai, jų amžius, mediena, meistrai dažnai apipinami mitais. Kanklės – taip pat?

– Kankles galima įsigyti ir iš meistro, ir muzikos prekių parduotuvėse. Tačiau, kaip ir kiekvieno instrumento, teks paieškoti: ar patinka tembras, ar, kaip sakoma, limpa prie rankų. Medis kanklėms gaminti naudojamas įvairus: viršutinė dalis visada iš gaminama eglės, vadinamasis kūnas – įvairiai: iš eglės, klevo, guobos, obels. Kaime būdavo gaminama ir iš ąžuolo, kuris laikomas visai muzikai netinkančiu medžiu. Gyvuoja kanklės kaip ir medis – ne šimtus metų, bet... Meistrai retai rašydavo metus, dažniau – pavardę, o turintys instrumentą sako – čia mano tėvo, mano senelio. Muziejuje turime daugiau nei 200 metų senumo kankles, tačiau jų pagaminimo laiką galime spėti tik apytiksliai. Kanklių meistrai buvo nagingi žmonės, dažnai – kalviai, kurie gamindavo daugybę dalykų, dažnai kartu ir smuikdirbiai. Dažnai jie patys buvo ir muzikantai.

– Istorinėse nuotraukose su kanklėmis dažniausiai – vyrai, o šiais laikais – moterys. Tradiciškai kankliavimas yra vyro ar moters muzikavimas?

– Taip, senose nuotraukose matome kanklėmis grojančius vyrus. Gali būti, kad vyrai grojo daugiau – taip po sunkių darbų atsipalaiduodavo, instrumentą pasidirbdavo pagal save, savo rankas. Moterys visada buvo daugiau užsiėmusios su vaikais, smulkiais namų darbais. Tačiau neteko girdėti, kad moterims kas nors būtų draudę muzikuoti, tiesiog nėra žinių, kad iki XX a. pradžios jos būtų grojusios viešumoje – vakarėliuose, vestuvėse. XX a. pradžioje Suvalkijoje kankliavo visi kas norėjo, vaikinai savo merginoms dovanodavo kankles. Beje, sovietmečiu vaikinai dažniau grojo birbynėmis, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais vėl daugėja vyrų, vaikinų kanklininkų, kurie groja tiek folklorinėmis, tiek chromatinėmis kanklėmis.

– Ar Lietuvos kanklininkų bendruomenė yra didelė ir kaip ji susiskirsčiusi?

– Bendruomenė įvairi ir spalvinga – profesionalūs muzikai tęsia tai, ko išmoko akademinėse institucijose, tačiau nuolat auga ir bendruomenė, kuri domisi senosiomis tradicijomis, taip pat kuria šiuolaikinę muziką tradicinėmis kanklėmis, muzikuoja savo malonumui.

– Jau aštunti metai, kai Kauno miesto muziejuje skambės kanklės. Kaip tai prasidėjo?

– Gal maždaug prieš dešimtmetį supratau, kad Kaune (nežinau, kaip kituose miestuose) gyvai išgirsti kanklių muzikos tiesiog nėra kur ir kaip. Tad pasiteisino tiek mane įtraukęs tarptautinis simpoziumas, tiek festivalis – mums visiems reikėjo susitikimų, pasikalbėjimų, dialogo, koncertų, kartu – dalijimosi eksperimentais, žiniomis, atradimais. Ne tik tarptautiniu lygiu, to reikia mums patiems, lietuviams. Kas keleri metai vykstantis simpoziumas yra tarptautinis, o kasmet vykstantis festivalis – lietuviškas.

– Simpoziumas vyks dvi dienas. Penktadienis, kovo 24 d., bus skirtas styginių skambinamųjų instrumentų rinkiniams ir tyrimams, o šeštadienis, kovo 25 d., – muzikavimo styginiais instrumentais tradicijoms. Kuo ypatingas šis simpoziumas?

– Simpoziume dalyvaus tyrėjai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Norvegijos, Austrijos ir JAV. Visi dalyviai yra ir tyrinėtojai, ir praktikuojantys atlikėjai, jie skaitys pranešimus ir koncertuos. Keletas pranešimų apibendrins kanklių muzikos situaciją pasaulyje, geopolitiką. Įdomu tai, kad kanklės yra ne tik lietuvių, bet ir latvių, estų, finougrų, karelų, udmurtų, suomių tautinis instrumentas, panašaus statuso simbolis.

Latvijos kuoklių tradicijai atstovaus prof. dr. Valdis Muktupavelas (Latvijos universiteto literatūros, folkloro ir meno institutas, Latvijos mokslų akademija), Ilmaras Pumpuras (NVO „Skaņumāja“) ir Ansis Jansonas (NVO „Kokļu mežs“). V. Muktupavelas, vienas ryškiausių Latvijos kanklininkų, stulbinamai, tiesiog hipnotizuojamai groja tradicinėmis kanklėmis, jis aktyviai dalyvavo latvių atgimime, kartu su kitais meistrais rekonstravo muziejuose saugomas tradicines, archajines kankles. I. Pumpuras, tyrinėtojas ir praktikas, daug užsiima šviečiamąja veikla, organizuoja ir veda kursus, gamina kankles, daug dėmesio skiria vėlyvajai tradicijai.

Estijos kanelės tradicijai atstovaus prof. dr. Ainas Haasas, Anna-Liisa Eller, Rauno Nieminenas, dr. Juhanas Uppinas, Tuule Kann ir Tarmo Kivisilla. Jie pristatys tradicines ir tobulintas kaneles, atliks tradicinę ir šiuolaikinę muziką, A.-L. Eller pasakos apie chromatine kanele atliekamą barokinę muziką. J. Uppinas pristatys nykščiu skambinamą kanelę. Tai išskirtinė technika, kurios Lietuvoje nėra.

Suomių kantelės tradiciją pristatys Matti Hakamäki iš Suomijos liaudies muzikos instituto, dr. Arja Kastinen iš Sibeliaus akademijos, Helsinkio menų universiteto), dr. Timo Väänänenas, Hanna Ryynänen ir R. Nieminenas. A. Kastinen demonstruos tradicinį karelų kankliavimą su muziejų eksponatų kopijomis. Noriu atkreipti į tik koncerte pasirodysiantį legendinį itin skambių kantelių meistrą, muziejuose saugomų instrumentų rekonstruotoją R. Niemineną, taip pat T. Väänäneno ir H. Ryynänen duetą. Suomių pranešimuose ir pasirodymuose pamatysime ir išgirsime didžiulę įvairovę – tradicinį kankliavimą, improvizacijų, muziejinių eksponatų rekonstrukcijų, tarp jų ir archeologines Gdansko gusles. Tai labai įdomus strykinis instrumentas, rastas Novgorodo ir Gdansko apylinkėse. Lietuvoje toks instrumentas nerastas arba neišliko.

XX a. pradžioje Suvalkijoje kankliavo visi, kas norėjo, vaikinai savo merginoms dovanodavo kankles.

Norvegijai atstovaus Marit Steinsrud ir Oddrun Hegge, kalbėsiančios apie norvegų langleiko muziką. Austrijai – dr. Gerthruda Huber (Vienos muzikos ir taikomųjų menų universiteto Liaudies muzikos tyrimų ir etnomuzikologijos institutas, Austrija) ir dr. Katharina Pecher-Havers (Vidurinio ugdymo ir bendrojo lavinimo institutas, Vienos pedagoginė kolegija, Austrija), pristatysiančios austriškas citras.

Simpoziume dalyvaus ir Lietuvos tyrėjai. Muziejui atstovaus Lina Bukauskienė (Lietuvos nacionalinis muziejus), Džiuljeta Flenderienė, Rima Binkienė (Biržų krašto muziejaus „Sėla“), Vilma Vilūnaitė (Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejus), pristatysianti kanklių katalogą, ir aš – pristatysiu skambinimo daugiastygėmis kanklėmis tradicijos tąsą. Mokslo institucijoms atstovaus doc. dr. Algytė Merkelienė (Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas), Laimutė Proškutė (Kauno 1-oji muzikos mokykla, Vytauto Didžiojo universitetas), doc. dr. Algytė Merkelienė (Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas), prof. dr. Lina Petrošienė (Klaipėdos universitetas), dr. Regina Marozienė (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija), doc. Vytautas Alenskas. Noriu išskirti vyriausią kanklių tyrinėtoją prof. dr. Vidą Palubinskienę (Vytauto Didžiojo universitetas, Vilniaus muzikos mokykla „Lyra“), išleidusią knygą „Kanklės lietuvių etninėje kultūroje“.

Galimybė: Kauno miesto muziejuje rengiamas festivalis – reta proga Kaune išgirsti gyvai šiuo tradiciniu instrumentu atliekamą muziką. / Organizatorių nuotr.

– Abi simpoziumo dienas vakarais vyks kanklių muzikos koncertai...

– Kaip minėjau, visi simpoziumo dalyviai yra ir stiprūs praktikai. Be abejo, mums visiems svarbu vieniems kitus išgirsti, pasidalyti patirtimi. Penktadienį, kovo 24 d., pasirodys A. Kastinen, R. Nieminenas, „Kave duo“: H. Ryynänen, T. Väänänen (Suomija); V. Muktupavelas (Latvija), Marit Steinsrud, Oddrun Hegge (Norvegija), G. Huber (Austrija), A.-L. Eller (Estija), Vytautas Alenskas, V. Palubinskienė, Kristina Kuprytė, Regina Marozienė (Lietuva). Šeštadienį, 25 d. – T. Kann, T. Kivisilla, J. Uppinas (Estija), A. Haasas (JAV, Estija), Ansis Jansonas, „Skaņumājas muzikanti“ (Latvija), Aušra Butkauskienė, Skriaudžių ansamblis „Kanklės“, Vilius Marma, Laura Lukenskienė, Audrius Daukša (Lietuva).

Iš lietuvių noriu išskirti kaunietį multiinstrumentalistą, įvairių regionų kanklėmis grojantį V. Marmą, šiuolaikinėmis elektrinėmis kanklėmis improvizuojančią R. Marozienę, koncertinėmis Egidijaus Virbašiaus ir Petro Zigmanto Liutiko kanklėmis grojančią K. Kuprytę, Skriaudžių kanklininką Vytautą Alenską, kurį kaip tik šiemet Lietuvos nacionalinės kultūros centras įvertino „Aukso paukšte“, sutartinių kankliavimo tradiciją tyrinėjančią A. Butkauskienę ir puikų dainių ir kanklininką A. Daukšą. Nuostabu, kad turime žmonių, kurie paprastai ir nuoširdžiai tęsia tradiciją.

– Simpoziumo koncertuose pasirodys ir Skriaudžių ansamblis. Kuo šis ansamblis išskirtinis?

– Skriaudžių folkloro ansamblį „Kanklės“ 1906 m. įsteigė ir jam vadovavo P. Puskunigis. Tai daugiau nei 100 metų gyvuojantis ansamblis, o kankliavimo tradicija šiose apylinkėse iki šiol perduodama iš kartos į kartą. Šiame ansamblyje iki šiol skambinama Jurgio Alensko, Kajetono Naudžiaus pagamintomis kanklėmis. Jie tai daro ne todėl, kad reikia, o todėl, kad tai jų tradicija, jiems artima, svarbu.

– Akcentuoji tradiciją, tačiau kanklių, kaip ir kitų instrumentų, muzika, gali būti užrašoma?

– Viską galima užrašyti, tačiau, mokantis tik iš natų, daugybė stilistinių niuansų, atlikimo subtilumų lieka nežinoma – nebent užrašyta buvo itin preciziškai. Be to, kiekvienas muzikantas turi savo grojimo, stygų užgavimo stilių, tai irgi sunkiai perteikiama gaidomis. Be to, gyva tradicija yra ne tik grojimo technika, bet ir dvasinė patirtis. Tokį kompleksinį dalyką – bendravimą, požiūrį – verta patirti.

Iš tiesų Lietuvoje, palyginti su Latvija ir Estija, kankliavimo tradicija užfiksuota daug išsamiau, daug daugiau kanklininkų užrašyta. Tai, kad  turėjome galimybę gyvai pažinti senus kanklininkus, yra didžiulis turtas. Tradiciją atkurti iš įrašų, gaidų jau yra rekonstrukcija, todėl šiame kontekste Skriaudžių ir kitų iš kartos į kartą perduodančių tradiciją kanklininkų buvimas yra labai svarbus. Be abejo, P. Puskunigis paskatino išlaikyti kanklių meną, tačiau unikalu ir tai, kad tuo metu visoje Lietuvoje buvo daug kanklininkų, yra įrašyta įvairių kanklių, įvairių stilių muzikos. Etnomuzikologai ir vėliau, aš pati taip pat, įrašinėjo ir mokėsi iš tradiciškai grojančių kanklininkų. XX a. 4-ajame dešimtmetyje pradėtos gaminti technologiškai pakeistos kanklės, bet daugeliu atvejų tai yra tradicijos, noro kankliuoti tąsa.

– Supratau, kad nieko įdomesnio už kankles nėra ir negali būti. Ką daryti žmogui, kuris negalės dalyvauti simpoziume ir koncertuose?

– Kaip ir kitos muziejaus konferencijos, šis simpoziumas bus tiesiogiai transliuojamas internetu, tačiau į koncertus kviečiame ateiti gyvai.

Keičiasi požiūris

Pasak Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus vadovės dr. Ingos Puidokienės, 2022-aisiais muziejus įgijo 3 052 eksponatus. Net 2 966 jų buvo padovanoti ir tik 86 – nusipirkti.

Pašnekovė džiaugiasi, kad pastebimas vis didesnis žmonių pasitikėjimas muziejumi ir noras dovanoti eksponatus.

„Anksčiau kauniečiai elgdavosi kur kas atsargiau. Asmeninių ar iš tėvų ir giminaičių paveldėtų daiktų muziejui jie pasiūlydavo rečiau, ateidavo tarsi bijodami, kad muziejininkams jų turtas pasirodys bevertis. Šiandien išties jaučiame didesnį žmonių pasitikėjimą ir susidomėjimą. Neretai sulaukiame skambučių, žmonės vis dažniau teiraujasi, kas konkrečiai domintų būtent mūsų muziejų, – pasakoja pašnekovė. – Labai vertiname dovanojimo būdu įgytus eksponatus, nes jie geriausiai atspindi miesto gyvenimą, puikiai atskleidžia Kauno ir kauniečių istorijas.“

Dr. I. Puidokienės teigimu, iš asmenų gautų eksponatų būna įvairių – nuo bižuterijos iki indų, dokumentų ar fotografijų. Didžiausią dalį šių eksponatų sudaro fotografijos ir kiti spaudiniai. Mažesnę – įvairūs aksesuarai, namų apyvokos reikmenys.

„Kalbėdama apie 2022-aisiais gautus eksponatus, galėčiau išskirti kelias ryškesnes dovanas. Viena tokių – ilgamečio Kauno priešgaisrinės tarnybos vyr. inžinieriaus Mečio Šadzevičiaus archyvas, kurį atnešė jo dukra. Archyvą sudaro 146 eksponatai, susiję su M. Šadzevičiaus gyvenimu ir darbu. Jame rasime daug fotografijų, atskleidžiančių priešgaisrinės tarnybos ir Kauno kasdienybę. Čia yra ir dokumentų, ir miestą užliejusio potvynio nuotraukų. Tai išties įspūdingas fotografijų archyvas, kuriuo labai džiaugiamės“, – pasakoja dr. I. Puidokienė.

Pasak pašnekovės, kitas, nemenkai muziejaus fondus papildęs, archyvas atkeliavo iš Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininko Antano Kriščiukaičio šeimos.

„Šeimos nariai perdavė įvairių A. Kriščiukaičio darbą ir gyvenimą fiksuojančių fotografijų, asmens dokumentų, apdovanojimų. Tai didžiulis archyvas, puikiai atskleidžiantis ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos teisinį gyvenimą ir modernios teisės formavimąsi. Aišku, nemaža dalis nuotraukų atiduota skaitmeniniu formatu, tad jos – ne originalai, tačiau taip pat turi didelę vertę“, – atskleidė Kauno istorijos skyriaus vadovė.

Svarbiausia – istorijos

Dr. I. Puidokienė atkreipė dėmesį, kad muziejus orientuojasi ne tik į žymias, miestui ir šaliai nusipelniusias asmenybes. Paprasto kauniečio buitį ir kasdienybę atspindintys daiktai ar fotografijos yra lygiai taip pat vertingi eksponatai. Juk būtent jie leidžia pamatyti visą miesto istorijos veidą.

Pašnekovė ragina nebijoti kreiptis į muziejų, jei tik manote, kad turite vertingų daiktų, norite juos padovanoti ir išsaugoti ateities kartoms.

Kartais pačiam žmogui daiktas gali atrodyti nereikšmingas, o muziejininko akimis žvelgiant – net labai vertingas.

Pavyzdžiui, Kauno miesto muziejuje saugoma nemažai asmeninių kaunietės pedagogės, lietuvybės puoselėtojos Vilniaus krašte Malvinos Valeikienės daiktų, kuriuos padovanojo jos dukra. Praėjusių metų pabaigoje muziejaus fondai, M. Valeikienės dukros dėka, dar kartą pasipildė vertingais asmeniniais mokytojos daiktais ir fotografijomis. Šie eksponatai puikiai parodo mokytojo gyvenimą tarpukariu ir atskleidžia to meto inteligentų šeimos dvasią.

„Kartais pačiam žmogui daiktas gali atrodyti nereikšmingas, o muziejininko akimis žvelgiant – net labai vertingas. Aišku, būna ir taip, kad potencialų eksponatą atnešusiam asmeniui jis labai svarbus, bet muziejui netinka. Tad tikrąją daikto vertę galima nustatyti tik atėjus pasikalbėti su muziejininku“, – paaiškino pašnekovė.

Su muziejumi susisiekus eksponatą norinčiam padovanoti žmogui, dažniausiai iš pradžių prašome atsiųsti daikto nuotraukų, kad specialistai jį galėtų įvertinti.

„Būna ir taip, kad tokį daiktą mes jau turime. Tada patariame žmogui kreiptis į kitą muziejų, kuriam to daikto gali reikėti. Svarbi ir potencialaus eksponato būklė, įvertiname, ar jis ne pernelyg pažeistas, nusidėvėjęs. Be abejonės, negalime priimti visko, ką mums siūlo, turime vadovautis muziejaus fondų komplektavimo gairėmis“, – sakė dr. I. Puidokienė.

Pasak pašnekovės, svarbus ne tik pats daiktas, bet ir jo istorija. Todėl potencialų eksponatą atnešusio žmogaus muziejininkai visada prašo ją papasakoti.

Gestas: padėkos vakaras, kuriuo Kauno miesto muziejus atsidėkojo eksponatus dovanojusiems bičiuliams. / Regimanto Zakšensko nuotr.

„Tikrai nėra taip, kad vertingais laikome tik tarpukario ar dar senesnius laikus menančius daiktus. Eksponatu gali tapti net šiandienius įvykius ar reiškinius atskleidžiantis objektas, – sako ji. – Tarkime, Kauno mieste įvyksta festivalis ar šventė, po kurios lieka koks nors suvenyras. Jei jis turi įdomią istoriją, taip pat gali tapti eksponatu. Pavyzdžiui, režisierius Gildas Aleksa mums yra padovanojęs po šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ likusį varžtelį, kuris vienintelis liko susipakavus visas palapines ir kitą inventorių.“

Eksponatai prieinami visiems

Dr. I. Puidokienė atkreipė dėmesį, kad Kauno miesto muziejus turi ne vieną muzikai skirtą padalinį: Tautinės muzikos skyrių, J. Gruodžio, M. ir K. Petrauskų namus. Tad muziejus kaupia ir priima įvairius muzikos instrumentus, taip pat muzikinį gyvenimą Kaune ir Lietuvoje atspindinčius, memorialinius, muzikams priklausiusius daiktus.

„Žmogui nusprendus muziejui dovanoti eksponatą, visada pasirašomas priėmimo–perdavimo aktas. Juo asmuo patvirtina dovanojimo faktą, taip pat dokumente nurodomas jo vardas ir pavardė. Muziejus pasirašytu aktu gautą eksponatą įsipareigoja saugoti. Svarbu tai, kad visus eksponatus skaitmeniname – jų nuotraukas su aprašais keliame į LIMIS sistemą, kurią gali pasiekti visi norintys – atskleidė pašnekovė. – Tad eksponatus dovanojantys žmonės gali būti ramūs. Jų daiktai niekur nedings ir nebus slepiami muziejaus fonduose, bet taps prieinami visiems, kartu išsaugant juos ateities kartoms.“

Dovanoja ir archeologai

Pasak dr. I. Puidokienės, didžiausią dalį padovanotų eksponatų sudaro individualių asmenų šeimos relikvijos ar asmeniniai daiktai. Būna, kad eksponatų padovanoja ir kitos įstaigos.

Yra žmonių, kurie reguliariai papildo muziejų aukcionuose ar kitokiais būdais įsigytais objektais. Viena iš tokių mecenatų yra klaipėdietė Marina Kulčinskaja, kuri ne vienam šalies muziejui yra padovanojusi svarbių eksponatų. Moteris labai domisi Lietuvos istorija, tikslingai ieško eksponatų ir rūpinasi, kad jie neiškeliautų į kitas Europos šalis. Tad M. Kulčinskaja pati juos įsigyja ir dovanoja Lietuvos muziejams, kurių fondus šie eksponatai geriausiai papildo.

„Neseniai M. Kulčinskaja mums perdavė nemažai archyvinių fotografijų su Kauno miesto, Šančių vaizdais. Esame labai jai dėkingi už mecenatystę, nes tikslingas eksponatų pirkimas ir dovanojimas muziejui yra išties retas atvejis“, – džiaugiasi dr. I. Puidokienė.

Nemažą muziejui padovanotų eksponatų dalį taip pat sudaro Kauno regione rasti archeologiniai radiniai. Kauno miesto muziejaus muziejininkas-archeologas Povilas Gadliauskas pasakoja, kad dauguma archeologų stengiasi radinius pristatyti į vietinį muziejų, jei jis tik turi galimybę juos priimti.

Kadangi Kaune, ypač Senamiestyje, vyksta daug tvarkymo darbų ir statybų, į Kauno miesto muziejų vis atkeliauja įdomių eksponatų. Vienas tokių – Nemuno krantinėje archeologo Pavelo Vutkino rasta auksinė vokiška 10 markių moneta, datuojama XIX a. pab. Nors moneta ne unikali, o XIX a. gerai žinoma iš istorinių šaltinių, ji suteikė nemažai informacijos apie prekybos ryšius ir tuo metu vykusį gyvenimą Kauno mieste.

Garderobas: Kauno miesto muziejus fonduose saugomi asmeniniai M. Valeikienės daiktai. / Kauno miesto muziejaus nuotr.

„2021 m. pabaigoje taip pat gavome svarbių eksponatų. Vykstant Vilniaus gatvės rekonstrukcijai ir joje vykdant archeologinius tyrimus, užlietame vandens sluoksnyje buvo rasti 202 vienetai odos ir du vienetai medinių avalynės dirbinių liekanų, datuojamų XVI a. Oda yra organinė medžiaga, tad dažniausiai suyra, tačiau dėl užlieto vandens sluoksnio jos fragmentų išliko. Todėl radinys yra išties unikalus. Muziejus iš pradžių šiuos radinius konservavo, o šių metų gale turėtume jų sulaukti jau restauruotų. Tada jie taps tikrais eksponatais, o ne tik fragmentais", – atskleidė P. Gadliauskas.

Prieš kelerius metus mūsų muziejui taip pat buvo atiduotas Santakos lobis. „Neries ir Nemuno upių santakoje statant Krepšinio namus, buvo atlikti archeologiniai tyrimai. Jų metu rastos 72 sidabrinės monetos, priskiriamos XV a. pradžiai. Iš tikrųjų nemažai atradimų padarome įtraukdami gautus radinius į fondus. Kadangi šis procesas yra labai lėtas, gali būti, kad dalis įdomių eksponatų jau yra gauta, bet dar neatrasta“, – sakė pašnekovas.

Kaip pranešė muziejus, šioje erdvėje lankytojai gali žaisti šiuolaikiškus, interaktyvius žaidimus, leidžiančius susipažinti ne tik su įvairiais muzikos instrumentais, jų skambesiu, bet ir pasimokyti lietuviškų šokių.

„Jau dabar matome, kad ši interaktyvi erdvė bus itin patraukli vaikams, jaunimui ir šeimoms, kadangi joje esančio naujai sukurto interaktyvaus žaidimo veikimo principas yra paremtas pasaulyje populiariais žaidimais“, – pranešime teigė projekto vadovė, Tautinės muzikos skyriaus vedėja Gintarė Dusevičiūtė-Neimontienė.

Jau dabar matome, kad ši interaktyvi erdvė bus itin patraukli vaikams, jaunimui ir šeimoms.

Naujai įrengtoje erdvėje esantis žaidimas sudarytas iš trijų dalių. Žaidimas „Pajusk ritmą“ suteikia galimybę iš arčiau pažinti ir pamuzikuoti tikru mušamuoju muzikos instrumentu – tambūrinu. Žaidimo „Šok“ dalyje galima išmėginti du senuosius lietuviškus šokius: „Žemaituką” ir „Griečenikę“. Taip pat galima pasirinkti norimą lankytoją įkūnijantį personažą, žaisti vienam arba dviese.

Trečioji žaidimo dalis „Grok“ – improvizuotos kapelos „pultas“, kurį sudaro 30 skirtingų muzikos instrumentų: būgnas, akordeonas, gitara, smuikas, ryla, vargonai, kanklės, dūdmaišis ir daug kitų. Jo pagalba galima ne tik išgirsti šių instrumentų skambesį, bet ir su juo žaisti, sudarant tradicinės muzikos kapelas, arba improvizuoti pačiam lankytojui su neįprastu instrumentų sąskambiu.

Pasak muziejaus, naujai įrengta erdvė ir žaidimai yra pritaikyti tiek įvairaus amžiaus lankytojams, tiek turintiems skirtingų poreikių – pavyzdžiui, judėjimo ar klausos negalią.

Bendradarbiaujant su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kauno miesto filialo specialistais, taip pat konsultuojamasi, kaip pagerinti regėjimo negalią ar sutrikimus turinčių žmonių patirtį muziejuje.

Kitaip apie folklorą

Apie Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus muzikinę dėžę „DJ folk“, ko gero, jau esate girdėję. Linksmas, visą šeimą ar draugų kompaniją įtraukiantis žaidimas, vos su keliomis kaladėlėmis gerai pažįstamoms liaudies dainų melodijoms suteikia šiuolaikišką skambesį, o kiekvienam muziejaus lankytojui leidžia pasijausti muzikos kūrėju – derinti vokalo, melodijos, būgnų ir bosų skambesį.

Jei to dar nepatyrėte, turėtumėte stoti prie pulto, o tada leistis į naują, analogų Baltijos šalyse neturinčią interaktyvią tradicinių šokių ir kapelos žaidimų erdvę, kuri nuo šiol atvira visiems Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus svečiam.

„Tiek vaikams, tiek dažnai skeptiškai folkloro atžvilgiu nusiteikusiam jaunimui tai gali tapti puikia vieta smagiai praleisti laiką. Tikimasi, kad šios erdvės pagrindinis akcentas – interaktyvus šokių ir kapelos žaidimas, paskatins daugiau žmonių susidomėti tradiciniais lietuviškais šokiais ar net padrąsins prisijungti prie muziejuje daugiau kaip dešimtmetį vykstančių ir didelio populiarumo susilaukiančių „Lietuviškų šokių vakarų” bendruomenės. Mes norime muzikinį folklorą visuomenei pateikti kaip įdomų dalyką, todėl ieškome formų, kaip tai padaryti interaktyviai ir patraukliai šiuolaikiniam žmogui“, – sakė Tautinės muzikos skyriaus vedėja dr. Gintarė Dusevičiūtė-Neimontienė ir vylėsi, kad muziejininkų sumanymas pavyko.

Tiek vaikams, tiek dažnai skeptiškai folkloro atžvilgiu nusiteikusiam jaunimui tai gali tapti puikia vieta smagiai praleisti laiką.

Trys žaidimai

Naujai įrengtoje erdvėje pateikiami net trys žaidimai, leidžiantys geriau pažinti liaudies muzikos tradicijas. Žaidimo „Šok“ dalyje galima išmėginti du senuosius lietuviškus šokius „Žemaitukas“ ir „Griečenikė“. Kad, žiūrint į didžiulį ekraną, trepsėti būtų dar smagiau, galima išsirinkti sau tinkamą porą ir ant parketo suktis drauge.

Antrasis žaidimas „Grok“ – improvizuotos kapelos „pultas”, kurį sudaro net 30 skirtingų muzikos instrumentų: būgnas, akordeonas, gitara, smuikas, ryla, vargonai, kanklės, dūdmaišis ir daug kitų. Kiekvienas instrumentas, anot muziejininkų, ekraną palietus pirštu leis susipažinti su daugiau ar mažiau girdėtais skambesiais, žaisti su jais ir improvizuoti.

Pradėję dirbti su projektu, sumanytojai minty turėjo dvi žaidimo dalis. Natūraliai gimė ir trečioji – „Pajusk ritmą“. Ji kiekvienam muziejaus svečiui suteiks progą iš arčiau pažinti ir pamuzikuoti tikru mušamuoju muzikos instrumentu – tambūrinu. Tai bus vienintelis fizinis instrumentas interaktyvioje erdvėje. Tie, kurie norės pamatyti daugiau muzikinių instrumentų, kviečiami apsilankyti muziejaus ekspozicijoje, pasakojančioje apie jų istoriją.

Interaktyvu: palietus ekraną, erdvė užsipildys muzikos instrumentų garsų arba kvies liaudies šokio. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Pritaikyta visiems

Anot G. Dusevičiūtės-Neimontienės, naujoji interaktyvi erdvė ypatinga tuo, kad yra pritaikyta įvairių poreikių lankytojams. Veiklos čia ras ir jauni, ir  pagyvenę, ir judrūs, aktyvūs, ir judėjimo negalią turintys lankytojai.

Nors pagrindinis akcentas muzikiniuose žaidimuose ir viktorinose sutelkiamas garsui, įsitraukti į atrakcijas galės kurtieji ir neprigirdintieji lankytojai. Interaktyvaus šokio metu per  judesius jie turės galimybę pajusti lietuviškų tradicinių šokių grožį. Po konsultacijų su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kauno miesto filialo specialistais naujoji erdvė pritaikyta ir regėjimo negalią turintiems lankytojams, kurie čia ras daugybę įtraukiančių veiklų.

„Darsyk pasikartosiu, kad stengėmės galvoti apie tas grupes, kurios sulaukia mažiau dėmesio. Nebuvo labai lengva, nes nepakanka vien tik parengti produktą. Reikia jį tinkamai pritaikyti. Esame dėkingi Kauno neįgaliųjų draugijai, „Arkos“ bendruomenei, kad padėjo padidinti projekto vertę ir gauti geresnį rezultatą“, – G. Dusevičiūtė-Neimontienė patikino, kad be bičiulių įgyvendinti užsibrėžtų tikslų būtų buvę kur kas sunkiau.

Projektą „Interaktyvi tradicinių šokių ir kapelos erdvė” finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Projekto partneriai: UAB „Gluk Media“, Kauno neįgaliųjų draugija, asociacija „Kauno muzikos klubas Bandonija“, BĮ Kauno rajono Babtų kultūros centras, UAB „Diena media News“, VŠĮ Kaunas IN, Tradicinių šokių draugija.

Intriguojantys pasakojimai

Parodos autorė – Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus edukatorė, gidė Dalia Bieliūnaitė. Su muziejaus lankytojais ji dalijasi įkvepiančiomis menininkų gyvenimo istorijomis, padeda pažinti liaudies kūrybą ir, pasitaikius progai, iliustruoja smagiausias ir įdomiausias savo darbo akimirkas.

Idėja vaizdais papasakoti Kauno kūrėjų istorijas gimė po pažinties su muziejaus bibliotekos vedėja Violeta Karmalavičiene, asmeniškai pažįstančia daug miesto dailininkų. Kadaise dailininkų sąjungoje dirbusi moteris Kauno menininkais rūpinosi kaip tikra mama – kartais net sriubos išvirdavo. Bibliotekos vedėjai papasakojus apie sovietmečiu fabrikuose dirbusių menininkų nuotykius, atsirado pirmasis D.Bieliūnaitės komiksas „Kūryba gamyboje“. Jo herojai – Kauno įmonėse kūrę dailininkai, pagal kurių darbus buvo gaminami masiniai produktai: nuo statulėlių iki dirbtinių kraujagyslių.

2018 m. komiksas buvo išspausdintas meno žurnale „Į“, kurį pavartyti galima Kauno menininkų namuose. Po poros metų šiame žurnale atsirado jau kitos kartu su Daiva Juonyte ir Lina Buivydavičiūte kurtos iliustruotos istorijos „Žinomų kauniečių numylėtiniai“. Jose sutinkame rašytoją Juozą Tumą-Vaižgantą kartu su savo taksu Kauku... Kompozitoriaus Juozo Gruodžio šunis ir ožkytę, kuri visus nurungdavo kovodama dėl savo vietos ant sofos greta šeimininko... Scenografą L.Truikį, kalbinantį kaimynystėje gyvenančią voverę, dažnai užsukdavusią pasisvečiuoti... Skulptoriaus Juozo Zikaro šeimyną, kuriai priklausė ypatingo charakterio, ponių pėdkelnes žnaibiusi kalakutė. Ir, žinoma, gamtininko T.Ivanausko augintinius: varną Krumkelį ir meškėną Kukulį, apie kurių išdaigas buvo girdėjęs turbūt kiekvienas tarpukario kaunietis.

 Vaikams: katinas Rainys tampa panašus į vaivorykštę./ A.Butrimės nuotr. 

Iš kūrybos šaltinių

Tarsi vorai keliaudami parodos sienomis tolyn, aptinkame komiksą, kuriame pasakojama L.Truikio ir dainininkės Marijonos Rakauskaitės istorija. Kaune pradėjus statyti pirmąsias operas, dainininkų buvo ieškoma ir užsienyje. Pakviesta dainuoti Valstybės teatre, 1923 m. į Lietuvą atvyko Amerikoje gimusi ir augusi M.Rakauskaitė. Savo veržlumu ir elegancija ji išsiskyrė iš kitų operos solisčių ir greitai pavergė klausytojų širdis. Teatre Marijona susipažino su jaunu talentingu dailininku L.Truikiu. Tapusi jo gyvenimo drauge, dainininkė daug prisidėjo prie jo kūrybos.

Parodos autorė dirbo memorialiniuose šių kūrėjų namuose, tad, nupiešusi komiksą „Gyvenimus jungianti kūryba“, nutarė papasakoti ir apie scenografo vaikystę miškų apsuptoje Žemaitijos sodyboje.

D.Bieliūnaitė įsitikinusi: į muziejų atėjusiems lankytojams negalima pasakoti nuobodžių istorijų, nes jie daugiau niekuomet nebesugrįš. Kadangi įdomiausia klausytis apie žmones, panašius į save, ateinantiems vaikams būna smagu išgirsti apie tai, kuo dailininkai domėjosi, kai patys buvo vaikai. Iliustruota istorijos „Skambantys Žemaitijos miškai“ herojus augo apsuptas tankios girios ir ežerų, nuo kurių kylantis rūkas susipindavo su žemaitiškomis namiškių giesmėmis. Šis vaikystėje patirtas vaizdo ir garso vienovės įspūdis buvo toks stiprus, kad vėliau, kurdamas scenografijas operai, dailininkas vis bandydavo jį atkartoti.

D.Bieliūnaitė įsitikinusi: į muziejų atėjusiems lankytojams negalima pasakoti nuobodžių istorijų, nes jie daugiau niekuomet nebesugrįš.

Laukia legendinis Liamoris

Paskutinis parodos herojus – „Dailininko šuo“. Apie jį pasakoja iliustracijos tinklaraščio „Meškutis bibliotekoje“ autorės Aistės Mišinytės paveikslėlių knygelei apie M.K.Čiurlionio dailės galeriją.

Leidinyje mažiesiems patrauklia forma pasakojama apie seniai seniai, "prieš šimtą metų ir dar truputį", gyvenusį M.K.Čiurlionį. Jis labai mėgo tapyti, rašyti muziką, sekti pasakas. Kol menininkas kurdavo, jį saugodavo šunelis Liamoris, labai mielas ir nuoširdus sutvėrimas. Dabar šio šuniuko portretas – kaip ir kiti garsiojo dailininko paveikslai – saugomas M.K.Čiurlionio dailės galerijoje. Parodoje Liamoriukas kartu su savo šeimynykščiu katinu Rainiumi iššoka iš paveikslo ir laukia, kol vaikai nuspalvins ant galerijos sienos esantį jų atvaizdą. Tai mažieji meno mylėtojai Tautinės muzikos muziejuje gali daryti visą spalio mėnesį.

Kas? Paroda „Kauno menininkų nuotykiai“.

Kur? Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L.Zamenhofo g. 12).

Kada? Veikia iki spalio 29 d. Uždarymo dieną 12 val. vyks edukacinė programa.

Kviesdami į meno ir kultūros istorijos parodą, Kauno miesto muziejaus ir MO muziejaus atstovai visus parodos lankytojus kviečia atsakyti į klausimą, kaip šie miestai, nors ir nevengiantys pasivaržyti, yra susiję ir reikalingi vienas kitam? Visą parodą pamatyti galima aplankius ją abiejuose miestuose – ant Pelėdų kalno esančioje Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje Kaune (A. Mackevičiaus g. 27) ir MO muziejuje Vilniuje (Pylimo g. 17). Paroda veiks iki rugpjūčio 28 d.

Dinamiškas Kauno ir Vilniaus santykis – pokalbiuose apie du miestus

Iššūkius, kliūtis, susijungimą ir atskyrimą parodos pavadinime simbolizuojantis ir architektūroje atsikartojantis kalnas yra dinamiško Kauno ir Vilniaus santykio metafora. Parodos kuratoriai kviečia kauniečius ir vilniečius versti kalnus – atsikratyti kompleksų, nuoskaudų ir kliūčių, kurios trukdo pamatyti tikrąjį miestų santykį.

Temas, atskleidžiančias dviejų didžiausių Lietuvos miestų santykį, plėtoti kviečiama ant Pelėdų kalno vyksiančio renginių ciklo metu. Renginiai vyks vieną kartą per mėnesį, ketvirtadieniais, iki rugpjūčio pabaigos.

Pirmasis ciklo renginys – pokalbis apie miestų savivoką ir reprezentaciją. Stebėkite vaizdo įrašą:

Renginio „Pokalbiai apie du miestus: vieta jūsų reklamai“ metu bus keliami klausimai apie tai, kaip Kaunas ir Vilnius save supranta ir reprezentuoja, kas inicijuoja, skatina ir formuoja šiuos giluminius savivokos pokyčius. Pokalbio metu dalyviai aptars tai atskleidžiančias iniciatyvas (reklamines kampanijas, gatvėvardžius, monumentus, Europos kultūros sostinės fenomeną Vilniuje ir Kaune), miestų tarpusavio santykį – ar jo būta nuo pat pradžių, ar jis susiformavo tam tikru metu? Stebint šių dienų reprezentaciją, kiek joje matytina vilnocentrizmo ir antramiestozės, kiek abu miestai matomi kaip partneriai, kiek kaip konkurentai?

O. Bričkutės nuotr.

Pokalbį moderuos filosofė, leidyklos „Hubris“ vadovė, Vilniaus dizaino kolegijos meno filosofijos ir medijų etikos dėstytoja Kristina Tamelytė. Pokalbyje dalyvaus kuratorė, kultūros žurnalistė Kotryna Lingienė, BÜRO ir Talent Garden Lietuva įkūrėjas, fotografas ir kultūros entuziastas Artūras Bulota bei VDU Viešosios komunikacijos katedros profesorė Auksė Balčytienė.

Griauna stereotipus

Vilniaus ir Kauno santykių tema – apipinta mitais, stereotipais, sena kaip pasaulis, bet vis dar gyva, neišsemiama, jautri ir kelianti diskusijas – kieno kalėdinė eglutė gražiausia, kuri krepšinio komanda stipriausia, kam saulė ryškiau šviečia?

Jau šį šeštadienį Kauno miesto ir MO muziejuose atidaroma paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ nebandys atsakyti į panašius klausimus, veikiau padės analizuoti neišvengiamą Kauno ir Vilniaus konfliktą. Tiesa, į santykį, kurį ne vienas kaunietis, vilnietis ar kokio kito miesto-stebėtojo gyventojas pavadintų įtemptu, stengsis žiūrėti iš pozityvios pusės ir darsyk primins, kad konkurencija nepaliaujamai skatina tobulėti ir žengti į priekį. 

„Parodoje kalbame apie Vilniaus ir Kauno meninę, kultūrinę, politinę sąveiką. Įvairios siužetinės linijos padeda pristatyti daugiasluoksnius Kauno ir Vilniaus buvimo šalia ir jų santykių aspektus. Tai – meno ir kultūros istorijos paroda, kuria norime užčiuopti nuolat kuriamus ir kintančius abiejų miestų vaizdinius, miestiečių santykius su šiais miestais, jų savivoką ir netgi alternatyvias tapatybes“, – kalbėjo parodos koncepcijos autorius, kultūros istorikas Tomas Vaiseta.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Keli šimtai eksponatų

Iš pradžių idėjos sumanytojai galvojo, kad paroda bus apie Kauno ir Vilniaus konkuravimą, žodžiavimąsi, stereotipus, kuriuos bus galima analizuoti antropologiškai, visgi, besigilinant  į parodos medžiagą ėmė ryškėti kitas parodos paveikslas – pasakojimas apie miestų santykį, kuris yra daug įvairesnis nei tik išorinis varžymasis.

Kalbėdami apie dipolio idėją Kaune mes išskiriame gamtinį jo motyvą, o Vilniuje kalbame apie kultūrinį poveikį ir kokius pėdsakus vienas miestas paliko kitame.

Parodoje eksponuojami įvairūs, skirtingo laiko meno kūriniai – tapyba, fotografija, videomenas, instaliacijos. Iš viso parodoje, jungiančioje dviejų miestų ekspozicines erdves yra 202 meno kūriniai. 51 –Kaune, laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje, esančioje ant Pelėdų kalno. Likusieji 151 eksponuojami Vilniuje. Septyni darbai sukurti specialiai šiai parodai. Kuratoriams buvo labai svarbu matyti Vilnių ir Kauną kaip čia ir dabar sąveikaujančius, vienas kitą veikiančius ir menininkų kritiškai apmąstomus miestus, todėl sąmoningai įtraukta nemažai jaunesnės kartos menininkų.

Parodoje taip pat galima susipažinti net su 123 skirtingais eskizais, plakatais, karikatūromis, internetiniais memais, vaikų piešiniais, socialinių platformų vaizdo įrašais ar dainomis.

Viena papildo kitą

Paroda, anot sumanytojų, yra trisluoksnė. Pirmasis ir pats svarbiausiai sluoksnis lankytojams atvers meno kūrinių lobyną. Antrasis pateiks kultūros istorijos artefaktus, leidžiančius suprasti tuos meno kūrinius. Trečiasis sluoksnis – paslaptingose metalinėse dėžutėse.

Vilmanto Raupelio nuotr.

„Jose – klišės, stereotipai, nuoskaudos ir kompleksai. Mes jų neignoruojame, o tarsi izoliuojame, primindami, kad ne tai svarbiausia kalbant apie miestų santykius“, – parodos koncepcijos autorius, kultūros istorikas T. Vaiseta priminė, kad nepaisant skirtingų ekspozicinių erdvių, paroda „Kaunas-Vilnius: nuversti kalnus“ yra nedaloma, todėl vieną savaitgalį apsilankę Kaune, Pelėdų kalne, kitą savaitgalį turėtume skirti kelionei į Vilnių arba atvirkščiai. – Visus, aplankiusius vieną dalį, raginu aplankyti ir antrą, nes jos papildo viena kitą. Tarkim, kalbėdami apie dipolio idėją Kaune mes išskiriame gamtinį jo motyvą, o Vilniuje kalbame apie kultūrinį poveikį ir kokius pėdsakus vienas miestas paliko kitame.“ 

Paroda atvira lankytojams nuo balandžio 23- iki rugpjūčio 28 dienos.