Susirinkusiųjų laukia lėlių opera visai šeimai. Šio muzikinio spektaklio kompozitorius ir libreto autorius – jaunas britų kilmės kūrėjas Aubrey Lavender, muzikos kompoziciją ir pjesių rašymą studijavęs Guildhall’o muzikos ir dramos mokykloje Londone.

„Karlsonas į Mažylio kasdienybę atneša spalvų, džiaugsmo ir juoko. Norime, kad kiekvienam žiūrovui, ir ypač vaikui, šis spektaklis būtų it tas draugas, tas nenuorama skraidūnas Karlsonas, kuris užpildo širdį nuoširdžiu vaikišku džiaugsmu“, – sakė A. Sunklodaitė.

Pažymima, kad spektaklyje nėra kai kurių knygos veikėjų. Taip pat atskleidžiama keletas detalių: Frekenbok tapo televizijos žvaigžde, o aktoriui Konstantin Novopolskij, vaidinančiam Karlsoną, tai pirmas vaidmuo su lėle.

Anot K. Novopolskio, tokio draugo, kaip jo personažas, reikėtų ne tik kiekvienam vaikui, bet ir suaugusiajam.

„Karlsonas niekada nenustoja džiaugtis ir visada primena tiek Mažyliui, tiek Frekenbok, tiek man, kad reikia nepamiršti džiaugtis gyvenimu, šmaikštauti, linksmintis, nekreipti į viską dėmesio ir per giliai nenugrimzti į tą suaugusiųjų rūpesčių gyvenimą bei tiesiog džiaugtis akimirkomis“, – tvirtino aktorius.

KVLT spektaklyje visai šeimai „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ vaidins įvairiausių dydžių lėlės, o pasirodys šie aktoriai: Dominyka Budinavičiūtė, Konstantin Novopolskij, Jolita Ross, Arvydas Šaučiūnas, Andrius Žiurauskas, Vigita Rudytė, Mindaugas Černiauskas, Laima Strazdauskienė, Augustas Gudelis.

Spektaklio dailininkė Giedrė Brazytė, videomenininkas – Antanas Skučas.

„Edukacijos atspirties taškas tapo raidė „ė“, kuri neturi atitikmenų jokioje kitoje kalboje. Šios raidės unikalumas lėlininkams yra ypač svarbus, nes žodis „Lėlė“ turi net dvi „ė“. Tai suteikia žodžiui, galima sakyti, magiškų savybių –  lėlininkams tai ypač svarbu, nes tam, kad atgaivintum lėlę, paprastų žodžių neužtenka, tam reikia burtažodžių!“ – savo mintimis dalinosi režisierius Andrius Žiurauskas.

„Šios edukacijos premjeros data pasirinkta neatsitiktinai – norėjosi įprasminti ir paminėti Lietuvai ypatingai svarbią šventę – Valstybės atkūrimo dieną! Tai puiki proga švęsti ir didžiuotis mūsų kultūra bei kalba.

D. Stankevičius nuotr.

Tuo pačiu ši edukacija kartu su spektakliu „Sesytė Elenytė ir Joniukas Aviniukas“, kurio premjera numatoma šių metų gegužės pirmąjį savaitgalį – Mamos dienos proga, taps dalimi didžiulių gastrolių po visa Šiaurės Ameriką. Šį turą organizuojame kartu su JAV lietuvių bendruomenės „Kultūros taryba“. Lankant abipus Atlanto emigracijoje gyvenančius lietuvius ir jų vaikus, norisi žaismingai pasakoti apie Lietuvą ir jos turtingą kultūrą, perteikti svarbiausias mūsų tautos vertybes, pasitelkiant lėlių teatro magiją, auginti savo tautinį identitetą suvokiančią ir kūrybingą asmenybę“, – mintimis dalinosi teatro vadovė Rasa Bartninkaitė.

Rasa Bartninkaitė. D. Stankevičius nuotr.

„Lėlė, kuri didžiuojasi, kad turi „ė“ – tai nuotaikingas žaidimas su kalba ir nuoširdus didžiavimasis lietuvių kalbos ir kultūros lobiais. Edukacijos metu dalyviai daug sužinos ne tik apie skirtingus lietuviškos kultūros simbolius, bet ir mitinius veikėjus. O kokius burtažodžius reikia ištarti norint atgaivinti lėlę – sužinosime jau vasario 16 ir 17 dienomis, 12 val. Kauno valstybiniame lėlių teatre!

D. Stankevičius nuotr.

„Lėlė, kuri didžiuojasi, kad turi „ė“ – interaktyvi edukacija visai šeimai:

Vasario 16 ir 17 d., 12 val. Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Idėjos autorius ir režisierius – Andrius Žiurauskas.

Andrius Žiurauskas. D. Stankevičius nuotr.

Dailininkas – Artūras Šimonis.

Kompozitorius – Stanislovas Stavickis-Stano.

D. Stankevičius nuotr.

Vaidina:

Arvydas Šaučiūnas / Darius Krapikas /  Augustas Gudelis.

Rūta Kumpikaitė / Audronė Grėbliauskienė / Laima Strazdauskienė.

Trukmė: 45 min.

N-5. 

Šventė visiems

KVLT kasmet žiemą virsta pasakų namais, tačiau šiemet, minėdamas 65 metų gimtadienį, jis mažiesiems žiūrovams dovanoja išskirtinę šventinę nuotaiką. Akį traukia spalvingai apšviestas teatro pastatas, o įžengęs į jaukiai ir paslaptingai papuoštas teatro erdves pasijunti atsidūręs kone tikroje pasakoje.

Kalėdinio sezono atidarymo metu buvo galima pirmiesiems pamatyti naujuosius spektaklius, pasipuošusiame teatro muziejuje susitikti su Kalėdų Seneliu ir jo pagalbininkais. Taip pat susipažinti su teatro istorija ir jame kūrusiais kūrėjais. Teatrą aplankė ilgamečiai teatro lėlininkai, kiti garbūs svečiai.

„Neretai gražius žodžius kitiems išsakome tik tada, kai jų tarp mūsų nebėra. Tada apgailestaujame, kad nesuspėjome to padaryti. Tad šiemet, užbaigiant jubiliejinius metus, norėjosi surengti šventę ir teatro bendruomenei, pabūti kartu su visais teatro kūrėjais, čia dirbusiais anksčiau ir esamais, jiems visiems išreikšti padėką“, – dalijosi teatro vadovė Rasa Bartninkaitė.

Šventės metu Didžiajai salei suteiktas naujas pavadinimas – Algimanto Stankevičiaus Didžioji salė. A. Stankevičius – teatro meno vadovas, režisierius, aktorius, KVLT kūręs nuo pat pirmojo jo spektaklio „Stebuklingasis Aladino žibintas“ (1958), čia pastatęs 64 spektaklius. Ne tik kauniečių, bet ir visos Lietuvos ne viena karta užaugo su šio režisieriaus spektakliais, kuriuose jis dėmesį telkė į žmogiškąsias vertybes, aktoriaus santykį su lėle, simbolių kalbą. O jo spektaklio „Princesės gimtadienis“ pavadinimas teatro repertuare puikuojasi daugiau nei 30 metų.

Teatras dovanomis dalijosi ir su svetur gyvenančiais lietuvių vaikais. Gruodžio pradžioje spektaklį „Kalėdos pasakų namuose“ pristatė Vestfoldo (Norvegija) lietuvių bendruomenei. Teatro kolektyvas susitiko su ten gyvenančiais lietuvių vaikais, kartu su jais sekė pasakas lietuvių kalba.

Nuotykiai: „Kalėdų Senelio pagrobime“ dalyvauja režisieriaus vaizduotės sukurti personažai, kurių bruožuose save atpažins ir vaikai, ir suaugusieji. / Organizatorių nuotr.

Pabūti tiesiog žmogumi

Lietuvos vaikams KVLT dovanoja visiškai naujus, specialiai šventėms sukurtus spektaklius, po kurių laukia susitikimas su Kalėdų Seneliu.

Mažojoje salėje spektaklį be žodžių „Liūtas ir paukštis“ pagal kanadietės rašytojos ir iliustratorės Marianne Dubuc knygelę (2013) režisavo vengrų lėlių teatro režisierė, aktorė Kata Csató. Tai jaukus, „lėliškas“ spektaklis, kuriam lėles kūrė dailininkė Julija Skuratova, Katai ir pasiūliusi dirbti kartu. Pirmieji spektaklio kūrybos darbai prasidėjo dar vasarą, kai režisierė atvyko į Kauną, susipažino su kūrybine komanda, teatro aktorių trupe.

Žmonės neberanda laiko pabūti svarbiose akimirkose, tad visa tai režisierę skatina kurti lėtesnio tempo spektaklius.

„Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę dirbti kartu su Lietuvos ir Kauno lėlininkais, jie buvo labai šilti ir atviri. Džiugu ir dėl to, kad tai yra būtent lėlių teatro spektaklis. Tenka pastebėti, kad šio teatro vaidinimų nedaug ir jų vis mažėja, ypač tokių, kuriuose veiktų lėlės, nes daugėja šiuolaikinių tarpdisciplininių projektų, kuriuose lėlių teatras jungiasi su kitais menais. Aktoriams smagu vaidinti šiame spektaklyje, neabejoju, taip pat smagu bus jį stebėti ir žiūrovams“, – patirtimi dalijosi K. Csató.

Režisierė mėgsta kurti spektaklius be žodžių, tokius pat aiškiai suprantamus, kaip kad istorija būtų papasakota žodžiu. M. Dubuc knygelė tam itin tinkama. Spektaklyje kalbama apie nuoširdžios draugystę tarp iš pirmo žvilgsnio gana skirtingų gyvūnų – liūto ir paukščio.

Paklausta apie lėlių teatro tarptautinius skirtumus, daugelyje Europos šalių spektaklius statanti K. Csató akcentavo panašias tendencijas – noriai eksperimentuojama, atsižvelgiama į šių dienų vaikų aplinką, gyvenimo tempą, siekiama kurti dinamiškesnius spektaklius su daugiau veiksmo. Tačiau susiduriama ir su problema, kad žmonės neberanda laiko pabūti svarbiose akimirkose. Visa tai režisierę skatina kurti lėtesnio tempo spektaklius, pagaulius ir vyresnei publikai.

Organizatorių nuotr.

„Šiandien visi skubame, didžiąją laiko dalį praleidžiame uždirbdami pinigus. Labai pasiilgstu momentų, kai galime tiesiog pabūti žmonėmis, nevykdydami jokių pareigų. Tikiuosi, šiame spektaklyje žiūrovai ras tai, kas juos paskatins stabtelti bent trumpam, net ir per Kalėdas, nors daugumai tai įtemptas laikas. Suaugusiesiems linkiu spektaklyje nukeliauti atgal laiku ir pabūti vaiku bent kelioms minutėms, pabūti atviriems ir priimti visas emocijas, kuriomis norime pasidalyti“, – skatina kūrėja.

Šio spektaklio kūrybinis procesas išryškino ir KVLT išskirtinumą – teatras kuria naujus spektaklius specialiai šventiniam laikotarpiui, dažnai šiuolaikiškus, o po jų visada laukia Kalėdų Senelio programa. Pasak K. Csató, Vengrijoje ir kitose Vidurio ir Vakarų Europos šalyse tai daroma retai, čia dažniau statomi spektakliai pagal klasikines pasakas, o Kalėdų Senelį galima sutikti gatvėje, vaikų darželiuose, mokyklose, bet ne teatre.

Atėjus į „Liūtą ir paukštį“, bus galima apsilankyti ir priešais Mažąją sceną įsikūrusiame teatro muziejuje, ten sutikti Kalėdų laukiančias lėles, kadaise vaidinusias scenoje, kartu pažaisti.

Švęsti linksmiausiai

Ką reiškia švęsti iš širdies, galima patirti Andriaus Žiurausko premjeroje „Kalėdų Senelio pagrobimas“. Režisieriaus spektakliai išsiskiria nenuspėjamumu, šiuolaikinio vaiko nuotykiais ir išbandymais, o pjeses neretai jis rašo pats. Taip ir šįkart. Spektakliui „Kalėdų Senelio pagrobimas“ A. Žiurauskas parašė tris pjesės versijas, kol galiausiai liko prie tos, kurioje akcentuojama pačios šventės prasmė.

„Iš tiesų Senelio tu negali nei pagrobti, nei ištremti, nei per prievartą atvesti. Nes jeigu gali Kalėdų Senelį, kaip šventinę dvasią, priversti ateiti į savo namus, tai jau nėra šventė. Jeigu Senelis nori būti pagrobtas, jis gali sau leisti tuo patikėti, tačiau jis nėra pavaldus kažkieno valiai ar prievartai“, – pasakojo A. Žiurauskas.

Organizatorių nuotr.

Spektaklio veiksmas vyksta mažų žmogeliukų – trepsiukų, kurie visame pasaulyje šventes moka švęsti linksmiausiai, šalyje. Šalį valdo karalius, kuris valdžią paveldėjo iš savo tėvo, šis – iš savojo, taip iš kartos į kartą perduodant šventimo tradicijas. Trepsiukai nuolat linksmi, mėgsta dainuoti ir šokti, net jeigu jiems ir būna labai liūdna. Jie visus metus ruošiasi svarbiausiam įvykiui – Kalėdoms, tačiau laukti labai sunku, nes jie – nekantrūs. Pagaliau atėjus dienai, kai visi puošia kalėdinę eglutę ir laukia pasirodysiančio Kalėdų Senelio, vietoje jo sulaukia laiško, kuriame rašoma, kad šis pagrobtas. Pamačiusi, kad tėtis karalius dėl to net susirgo, princesė leidžiasi į kelionę gelbėti Senelio. Kokių nuotykių ji patiria ir kaip baigiasi ši istorija, galima sužinoti apsilankius spektaklyje.

Norisi, kad mumyse atgimtų trepsiukai, kurie vienas kitam dovanoja šventę.

Nors personažai sukurti režisieriaus vaizduotės, panašumų į juos gali rasti tiek vaikai, tiek ir suaugusieji. „Kalėdų Senelio pagrobimas“ – nuotaikingas, spalvotas ir šiltas spektaklis visai šeimai su daug žavių dainelių, kurias lėlių teatrui pirmą kartą kūrė kompozitorius Stanislavas Stavickis-Stano. Spektaklis primena saldainių ir pyragaičių parduotuvės vitriną, tačiau dailininkė Deimantė Krutulytė nekuria nuspėjamos, klišinių įvaizdžių lydimos estetikos. Anot kūrėjų, žiūrovai, kurie į premjerą ateis nusiteikę švęsti, pajusti Kalėdų stebuklą, tikrai galės tuo pasimėgauti.

„Bendras socialinis fonas, kuris mane gaubia paskutiniu metu, labai liūdina. Tapome pikti, nuožmūs, nebemokame bendrauti, pasakyti vienas kitam kritikos, iš karto įsižeidžiame. Ypač tai matyti socialiniuose tinkluose, televizijoje. Norisi, kad mumyse atgimtų trepsiukai, kurie vienas kitam dovanoja šventę. Man pačiam tikrasis džiaugsmas yra ieškoti savo artimiesiems dovanų ir stebėti, kaip jie jomis džiaugiasi. Norėtųsi, kad mes bent tą vieną savaitę nusišypsotume sau ir kitiems ir prisimintume, kad tai šventė“, – šventiniu palinkėjimu dalijosi A. Žiurauskas.

Organizatorių nuotr.

Vardai ir veidai

„Kalėdų Senelio pagrobimas“ kūrybinė komanda: režisierius – Andrius Žiurauskas, kompozitorius – Stanislavas Stavickis-Stano, dailininkė – Deimantė Krutulytė, aktoriai – Saulius Bagaliūnas / Remigijus Endriukaitis, Dominyka Budinavičiūtė / Rūta Kumpikaitė, Darius Krapikas / Augustas Gudelis, Laima Strazdauskienė / Indrė Endriukaitė, Arvydas Šaučiūnas / Konstantin Novopolskij.

„Liūtas ir paukštis“ kūrybinė komanda: režisierė – Kata Csató (Vengrija), dailininkė – Julija Skuratova, kompozitorė – Rita Mačiliūnaitė, aktoriai – Indrė Endriukaitė / Natalija Parasochkina-Vikhtynskaja, Vigita Rudytė / Jolita Ross, Andrius Žiurauskas / Mindaugas Černiauskas.

Anot istorikės Rūtos Matimaitytės, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tūkstančiai Klaipėdos krašto žmonių buvo priversti palikti ar laikinai pasitraukti iš gimtosios žemės. Ištuštėjusios sodybos su paliktais vietinių žmonių daiktais, pietumis ar vakariene ant stalo tapo naujos ir skausmingos Klaipėdos krašto realybės pokariu vaizdiniu. Įprastinė buvusi gyvenimo tėkmės gija buvo suardyta ir nutraukta negrįžtamai.

Spektaklyje L. Zubė pasakoja dokumentišką istoriją apie kaimynių šišioniškių šeimą. Jis, atkilėlių žemaičių šeimos vaikas, pokariu persikėlusios į ištuštėjusį Klaipėdos kraštą, siūlo unikalų žvilgsnį į konfliktą tarp išlikusių vietinių gyventojų ir iš Didžiosios Lietuvos atvykusių naujakurių.

Vos aštuonerių Linas, žaisdamas su šišioniškių šeimos jaunesniuoju sūnumi Dietrichu, negali suvokti situacijos rimtumo, tačiau mato draugo senelius, „omą ir opą“, inteligentiškai atrodančius, lyg ne vietoje atsidūrusius vokiškosios kultūros atstovus, pastebi jo dėdę Beno, deviantišką asmenybę, keikiantį žemaičius-komunistus ir ant stogo keliantį vėliavą su svastika. Beno jam kelia pagrįstą baimę ir klausimą, apie kokią atimtą žemę šis kalba ir jo paties, kaip naujakurio, atsakomybę šioje istorijoje.

Spektaklyje L. Zubė istoriją iš savo gyvenimo pasitelkia kaip priemonę analizuoti, kaip geopolitiniai procesai veikia šeimų likimus ir kokia sudėtinga yra kolektyvinės atsakomybės problema.

„Personažai tik trumpam ateina pažiūrėti į mus, apsireiškia mums, kad pamatytume, kaip gyvenome ir gyvename dabar“, – sako spektaklio autorius, su teatru „Lino lėlės“ pradedantis kelionę po Lietuvą.

D. Bielkausko / Lino lėlių nuotr.

– „Šišion“ – lėlių spektaklis suaugusiesiems. Kuo įdomus šis žanras? Kas vyksta suaugusio žiūrovo galvoje stebint lėlių spektaklį? Ar patyrimas kitoks nei žiūrint dramos spektaklį?

– Lėlių teatras yra arčiau vaizduojamojo meno nei žmonių teatras. Todėl, mano galva, jį daug įdėmiau stebi žinodamas, kad jame nėra nieko nereikalingo, kad viskas, ką matai, yra ne šiaip sau rodoma. Lėlių teatrą skaitau kaip eilėraštį, kur žodis atveria ištisą kosmosą. Statyti spektaklį suaugusiesiems tik dėl to, kad statytum suaugusiesiems, – neįdomu, beprasmiška. Kita vertus, neinfantilus lėlių spektaklis vaikams yra ir suaugusiesiems. Svarbu, kiek ir kokio turinio jame yra. Stengiuosi, kad mano spektakliuose ir vaikai, ir suaugusieji rastų kažką sau. „Šišion“ tema nevaikiška ir spektaklio raiška tokia, kad į jį kviečiame žiūrovus tik nuo dvylikos metų.

– Spektaklyje „Šišion“ daug gyvo plano vaidybos, galima drąsiai sakyti, kad tai monospektaklis su lėlėmis. Ką lėlės suteikia spektakliui?

– Aš vaidinu su lėlėmis jau daug metų ir tiesiog visada gvildenu lėlišką sumanymą, duodu darbo lėlėms ir kitiems lėliškiems objektams. Negaliu paaiškinti, kodėl. Tiesiog taip veikia mano galva. „Šišion“ atveju sunku įsivaizduoti gyvą aktorių, vaidinantį spektaklio personažus. Nudrožiau Selmą tokią, kokia ji stovi mano akyse. Nesvarbu, kad nepamenu jos veido, bet pamenu jos stotą, drabužį, pamenu ją vis nešančią pieno kanes, krepšius, kapliuojančią ropes (šišioniškiai ropėmis vadino bulves). Jei ją vaidintų aktorė, vaidyboje vis tiek reikėtų ieškoti lėliškos manieros, nes Selma – personažas tarsi iš už anapus rūko. Personažai tik trumpam ateina pažiūrėti į mus, pasirodo mums, kad pamatytume, kaip gyvenome ir gyvename dabar. Lėlių teatras yra atskiras pasaulis, pasakojantis apie mūsų santykį su buvusiu ir esamu laiku, santykiu su čia buvusiais ir esančiais žmonėmis, įvykiais ir savimi. Lėlės kalba apie esmę.

– Spektaklyje kalbate apie pokario įvykius. Kodėl šiandien siūlote nusikelti į tą laiką? Kuo jums įdomus tas laikas?

– Neįdomus. Gyvenau ten ir nenorėčiau grįžti dėl totalaus, kasdienio žeminimo, agresyvių santykių ir patiriamos baimės. Būtinai kas nors teiksis prisiknisti ir paauklėti. Pavyzdžiui, sėdi į taksi, subarška plastmasinė portfelio rankena ir nuskamba taksisto priekaištas: „Na, na, kas šitaip sėdasi?“. Reikėdavo viską daryti kažkaip ne taip, kaip norėjosi, ne taip, kaip atrodė logiška.

Šį kartą norėjau pabūti su savo vaikyste, su tuomet pažintais žmonėmis, su draugais, apraudoti liūdną jų likimą. Pradėjęs statyti spektaklį supratau, kad mylėjau juos. Mane patį tai nustebino. Tada buvo didesnė čia gyvenusių lietuvninkų, šišioniškių, klaipėdiškių bendruomenė, daugiau jos paliktų ženklų. Šiandien ši bendruomenė mažiau išsiskiria savitumu. Atlietuvinta. Kas lėmė nykimą, kiek dėl to kalti ar nekalti mes, atvykėliai iš Didžiosios Lietuvos? Ką mes ir mūsų tėvai darėme ne taip? Gal dar galime išsaugoti tai, kas liko?

– Istorija, kurią pasakojate, jums svarbi asmeniškai. Kada supratote, kad vaikystėje artimai bendravote su pažeidžiama ir nykstančia etnine grupe, Klaipėdos krašto autochtonais, šišioniškiais? Kaip juos pažinote?

– Pirmiausia pradėjau gailėtis, kad neišmokau klaipėdiškių tarmės. Turėjau tokią galimybę. Kaimynų vaikai kalbėjo vokiškai ir aš su jais taip pat (ko pats nebepamenu). Tačiau, jiems ėmus lankyti mokyklą, ėmėme bendrauti lietuviškai. Nė į galvą neateidavo mintis, kad jie ir mes – ne tokie patys. Tėvas kaimo šventėse vaidindamas intermedijas – taip vadinome trumpus sceninius anekdotus – mėgdžiodavo jų tarmę taip, tarsi kurtų sceninį charakterį, tokį sceninį rūbą, kuriame paslepi save ir jautiesi laisviau. Kas nors galėjo tame įžvelgti ir pašaipą. Tačiau ar buvo kas įžvelgė? Kaimyno Beno gąsdinančias manifestacijas dėl prarastos žemės ilgai laikiau ligonio kliedesiais, nesąmonėmis. Pasijuokdavome prisiminę. Tik vėliau pradedi suprasti, iš ko pasijuokei, kur gyvenai, kas tie žmonės buvo, kuo tapo ir kuo galėjo tapti, jei ne tos geopolitinės audros, nuo kurių kentėjome visi. Tačiau mes, atvykę šišion, galėjome būti jautresni.

1945 m. Klaipėda atrodė kaip Bachmutas šiandien. Pokariu atėję į beveik tuščią vietą daugelis nežinojome ir nenorėjome nieko žinoti. Niekas mūsų needukavo, teisingos istorijos niekas nedėstė.

– Atsitraukiant nuo asmeninio santykio – kaip nusakytumėte spektaklio temos aktualumą šiandien?

– Suprantu, kad prieš 100 metų tuometė Lietuva, norėdama išlikti, neturėjo kitos išeities, kaip tik prisijungti Klaipėdos kraštą. Lietuva ypač daug investavo į uostą. Prasidėjo krašto atlietuvinimo politika. Bruno le Coutre atsiminimų knygoje „Mano miestas Klaipėda 1900–1939“ pasakoja, kaip mokyklų inspektorius prašydavo mokinių pademonstruoti, kaip jie moka sugiedoti „Tautišką giesmę“. Žinoma, ne vien atlietuvinimo politika buvo vienintelė priežastis, paskatinusi krašte nacionalsocialistines nuotaikas. Šiuo metu skaitau Norberto Černiausko studiją „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Autorius rašo, kad iš Stalino rankų pasiėmę Vilniaus kraštą, lietuviai lipo ant to paties grėblio kaip ir Klaipėdoje – puolė atlietuvinti Vilnijos gyventojų pasitelkdami giesmių karus bažnyčiose, daužydami parduotuvių vitrinas, mušdamiesi su vietos lenkais, plėšydami lenkišką spaudą.

Prieškario problemas su žeme sulygino karas. 1945 m. Klaipėda atrodė kaip Bachmutas šiandien. Pokariu atėję į beveik tuščią vietą daugelis nežinojome ir nenorėjome nieko žinoti. Niekas mūsų needukavo, teisingos istorijos niekas nedėstė. Tuometei valdžiai ne žmonės rūpėjo, ne koks nors vietinių identiteto saugojimas. Atvirkščiai. Rūpėjo įsisavinti teritoriją.

Net 2009 m. atėjus buvo nugriautas didysis metalinis laivų navigacijai skirtas bokštas, arba bakenas, stovėjęs Klaipėdos mikrorajone, Bomelsvitėje. Bakenas statytas 1852 m. iš metalinio kampainio ir siekė 38 m aukštį. Jo viršūnėje buvo kryžius, piramidė ir skritulinė statinė. Po jį vaikystėje karstėsi jau minėtas B. le Coutre. Istorikas Dainius Elertas rašo, kad bakenas buvo nugriautas nespėjus paskelbti jį Lietuvos jūrinės kultūros ir technikos paveldu. Parduotas metalo supirkėjams. O juk teigiama, kad Klaipėdos herbe vaizduojami du bokštai ir yra tokie bakenai.

Istorija – tai ir santykiai. Niekas neatsiranda šiaip sau. Turime suprasti, kokios mūsų patirtys lėmė šį nejautrų, neempatišką mūsų santykį su žmonėmis, kuriuos nejučia, po truputėlį išstūmėme į paraštes.

Kas? Spektaklis „Šišion“.

Kur? Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Kada? Spalio 20 d. 18 val.

Režisierius – Rokas Lažaunykas

Dramaturgė – Sandra Bernotaitė

Kompozitorius – Romuald Chaloin Galiauskas

Muzikos asistentas – Lukas Laurinavičius

Medijų menininkas – Titas Jurjonas

Fotokoliažų autorius – Vaporwave Kaunas

Kūrybiniai mentoriai – Giedrė Brazytė ir Antanas Jasenka

Vaidina:

Mindaugas Černiauskas, Indrė Endriukaitė, Vigita Rudytė ir Arvydas Šaučiūnas.

Organizatorių nuotr.

Jaunimui skirtame spektaklyje „Aš – Žvėris“ kalbama apie jaunosios kartos žmogų, kuris atranda savyje kultūros jėgą – „žvėrį“. Bręsdamas per susitikimą su menu, kontaktą su draugiškais žmonėmis, pasikliaudamas nuojauta, jis ima pats kurti galingus ir paveikius reginius.

Ką mes galvojame, matydami kietai atrodančius paauglius gatvėje? Galbūt tai, ką nujausime jau pačioje spektaklio pradžioje: tai žvėriukai. Jie nemalonūs. Dažnai mus baugina tai, ko nepažįstame. Kai kurie naudojasi šiuo dėsniu ir pasistengia būti mums dar labiau nepažįstami, slapstytis po išoriniais atributais, rodančiais drąsą, galią ir pasitikėjimą savimi, kurio išties jiems labai trūksta.

Šiame teatro pasirodyme įvyks vidinė kelionė iš taško, kur žvėriukai žaisdami žeidžia, į žvėries, kuris žaisdamas kuria, prieglobstį. Tai vieno gatvės vaikiščio virsmas iš chuligano į žmogų – būsimą kūrėją. Tai taip pat jautri sūnaus ir mamos drama, kai vidinė stoka ne apriboja, o atveria akis kitokio gyvenimo įmanomybei.

Organizatorių nuotr.

Spektaklyje „Aš – Žvėris“ naudojamos skirtingų dydžių lėlės, vaidina ir patys aktoriai. Tai atvirojo teatro principu kuriamas vyksmas, kur skirtingos meno rūšys susipina į vientisą žaidimą. Nuotaikingas grotesko, magiškojo realizmo, šiuolaikinės muzikos ir šokio elementų kupinas spektaklis vaizdų kalba palies jautriausias žiūrovo širdies vietas.

2023 m. spektaklio režisierius Rokas Lažaunykas apdovanotas prestižiniu Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyriaus profesionalių teatralų apdovanojimu, skirtu geriausiems sezono darbams – „Fortūnos“ diplomu už spektaklio „Aš – Žvėris“ režisūrą.

Premjera – 2022 m. kovo 19 d.

Trukmė – 1 val. 20 min. (be pertraukos)

Perkant 10 ir daugiau bilietų galite kreiptis – vipklientai@bilietai.lt.

Durys atidaromos: ~17 val.

Amžiaus cenzas: N-14

Nuolaidos:

–25 proc. – asmenims, turintiems Klaipėdiečio kortelę. Nuolaida taikoma vienam bilietui. Atvykus į renginį, bilieto kontrolieriui būtina pateikti galiojančią Klaipėdiečio kortelę bei tapatybę patvirtinantį dokumentą;

–50 proc. – moksleiviams, studentams, senjorams;

–100 proc. – neįgaliajam ir jį lydinčiam asistentui (bilietams yra taikomas platintojo sistemos aptarnavimo mokestis, šiam mokesčiui nuolaida nėra taikoma). Atvykus į renginį, bilieto kontrolieriui būtina pateikti galiojantį neįgaliojo pažymėjimą.

Informacija ir bilietų rezervavimas grupėms el. p. renginiai@zvejurumai.lt.

Rugsėjo 16 d. 12 val. Klaipėdos lėlių teatre vyks lėlių spektaklis „Peliuko pasakų dirbtuvėlė“. Ar norėtumėte sužinoti, kaip lėlių teatre gimsta pasaka? Tuomet klausykite: pasakų dirbtuvėlėje ant ilgo siūlo suveriama pasakos istorija, nupaišomi pasakos personažai, šilkiniais siūleliais išsiuvinėjama muzika, atmatuojamas gabalas scenografijos ir galiausiai dideliais dygsniais pasaka susiuvama. O susiūta pasakėlė keliauja į lėlių teatro sceną. Aplankykite Peliuką jo jaukioje dirbtuvėlėje ir kartu sukurkite pasaką. Padūkėlis Peliukas laukia jūsų visų. „Peliuko pasakų dirbtuvėlė“ – tai edukacinė programa, padedanti vaikams susipažinti su lėlių teatro spektaklio kūrimo procesu“, – pasakojo spektaklio režisierė Gintarė Radvilavičiūtė. Bilietus platina „Bilietai.lt“.

Organizatorių nuotr.

Rugsėjo 16 d. 12.45 val., netrukus po spektaklio, Klaipėdos lėlių teatre vyks lėlių iš Kauno valstybinio lėlių teatro Valerijos ir Stasio Ratkevičių muziejaus fondų parodos atidarymas. Teatro įkūrėjų – V. ir S. Ratkevičių iniciatyva 1994 m. įkurtame lėlių muziejuje sukaupta daugiau nei 900 vertingų eksponatų (lėlių, kaukių, butaforijos ir scenografijos elementų, dokumentinės medžiagos), saugančių teatro istoriją ir iliustruojančių estetinės raiškos kaitą dailininkų darbuose. Taip pat jau kelis dešimtmečius rengiamos išvažiuojamosios lėlių parodos, suteikiančios galimybę su muziejaus lobynu susipažinti įvairiuose šalies kampeliuose gyvenantiems lėlių teatro gerbėjams.

Organizatorių nuotr.

Keliaujančios parodos lankytojų dėmesio laukia beveik pusšimtis eksponatų – tai lėlės iš teatro įkūrimą menančių, tolimiausias užsienio šalis aplankiusių, tarptautiniuose festivaliuose dalyvavusių, žiūrovų pamiltų ir kelias kartas išauginusių spektaklių „Stebuklingasis Aladino žibintas“, „Eglė Žalčių karalienė“ „Rojaus sodai“, „Juodoji višta, arba požemio gyventojai“, „Žaliapirštis berniukas“, „Bruknelė“, „Skudurinė Onutė“, „Čipolino nuotykiai“ ir kt. Čia bus galima pamatyti pirmųjų teatro spektaklių lazdelines lėles, primenančias grynojo realizmo estetiką, ir šių dienų stilizuotus charakterinius personažus, susipažinti su talentingų dailininkų, scenografų, lėlininkų I. Mdivani, D. Barausko, V. Mazūro, J. Stauskaitės, N. Poliakovos, J. Račinskaitės, R. Driežio, A. Jankauskienės, darbais. Paroda Klaipėdos lėlių teatre veiks iki spalio 29 d. Lankymas – nemokamas.

Nauji užmojai

Projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ stipriai pakylėjo visą Kauno kultūrą, pristatydamas Europos profesionaliausius ir inovatyviausius kūrybinius projektus edukavo visuomenę, vietines kultūros įstaigas įkvėpė kūrybinėms permainoms. Ne išimtis ir KVLT, kurio renginiai, ypač 22-asis tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Kaunas Puppet“, tapo šio grandiozinio projekto programos dalimi.

Pernai teatras minėjo ir jubiliejinį 65-ąjį kūrybinį sezoną, taip pat leidusį įgyvendinti naujas kūrybines idėjas. Dar anksčiau naują santykį su technologijomis ir auditorija, naujas lėlių teatro galimybes leido išsibandyti ir pandemijos laikotarpis. Visos šios kūrybinės, technologinės, socialinės patirtys įprastą teatro ritmą paveikė negrįžtamai – tai tapo tarsi įsibėgėjimu šuoliui į kitą kūrybinį lygmenį.

„Mums patiems labai norisi kūrybinio skrydžio, apglėbti dar didesnę auditoriją, kad galėtume matyti, sutikti tuos žmones, kuriems mūsų teatro kūryba yra įdomi, kurie laukia naujų pastatymų, kaip esame pastebėję. Norisi dar stipriau sujungti ir pakelti visą teatro kolektyvą, o auditoriją įkvėpti leistis į naujus kūrybinius eksperimentus“, – pasakojo teatro vadovė Rasa Bartninkaitė.

Spalį žiūrovai galės išvysti lėlių teatre naują žanrą – lėlių operą. Tai Agnės Sunklodaitės režisuotas spektaklis vaikams „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ pagal puikiai žinomą švedų rašytojos Astridos Lindgren knygą. Tai bus nauja ir netikėta Karlsono nuotykių versija. Muzikos ir libreto autorius – anglų-amerikiečių kilmės kompozitorius Aubrey Lavenderis.

Artėjant žiemos šventėms Mažojoje salėje vyks vengrų režisierės Katos Csato (Vengrija) ir dailininkės Julijos Skuratovos spektaklio „Liūtas ir paukštis“ premjera. Jautriame spektaklyje pasakojama draugystės istorija, nutikusi vieną stebuklingą žiemą. Didžiojoje salėje planuojamas tikras kalėdinis detektyvas – spektaklis „Kalėdų Senelio pagrobimas“, kurį režisuos Andrius Žiurauskas, scenografiją kurs jaunoji menininkė Deimantė Kutulytė ir šią kalėdinę istoriją dainomis papuoš Stanislavas Stavickis-Stano.

2024-ųjų pradžioje mažųjų žiūrovų lauks režisieriaus Arvydo Lebeliūno premjera „Mažojo Princo rožė“, kuriame iš naujo atgims prancūzų rašytojo, piloto Antoine’o de Saint-Exupéry sukurtas legendinis personažas.

Teatro planuose ir dar vienas išskirtinis kūrybinis projektas – spektaklis suaugusiesiems „Karalius Lyras“ pagal garsiąją Williamo Shakespeare’o dramą. Ko gero, jau kiekvienas kaunietis yra apsilankęs spektaklyje „Dievų miškas“ pagal Balio Sruogos kūrinį ir įsitikinęs, kad lėlės yra labai tinkamos kalbėtis sunkiomis temomis.

Šis spektaklis suaugusiesiems sulaukė didžiulio susidomėjimo ir įvertinimų, tad ketinama ir toliau plėsti spektaklių jaunimui ir suaugusiems pasiūlą. Ir žengti dar didesnių iššūkių lydimą žingsnį imantis W. Shakespeare’o kūrybos. Spektaklį režisuos lenkų teatro režisierė, Varšuvos lėlių teatro „Baj“ vadovė Ewa Piotrowska. Lėles kurs dailininkė Giedrė Brazytė, pagrindinį vaidmenį – aktorius, režisierius A. Žiurauskas. Tai bus šiuolaikiška klasikos interpretacija. Tiesa, premjeros dar teks palaukti – ji numatoma kitais metais.

Dalyviai: šių dienų vaikai ištroškę interaktyvumo – užuot likę tik pasyvūs žiūrovai, jie nori patys įsitraukti į teatro veiksmą. / D. Stankevičiaus nuotr.

Lėlės moko lietuvių kalbos

Premjeros – tik viena iš daugelio kitų naujojo kūrybinio sezono veiklų. Teatras aktyviai užsiims ir edukacine veikla. Taip pat planuojamos gausesnės gastrolės ne tik Lietuvoje, Europoje, bet ir ketinama skristi į JAV.

Jau prieš pandemiją teatras užmezgė glaudų ryšį su Vašingtono lietuvių mokykla, keletą vasarų teatro aktoriai vedė nuotolinius edukacinius užsiėmimus vaikams „Žaidžiame teatrą“. Tai paskatino ir toliau kurti svetur gyvenančių lietuvių vaikams, supažindinti juos ne vien su lėlių teatru ir mokyti pasakose užkoduotos išminties, bet ir leisti geriau išmokti lietuvių kalbą.

Užsienio šalies aplinkoje gyvenantiems vaikams yra sunku kalbėti senelių, tėvų kalba. Ypač tie, kurie yra gimę ne pirmos lietuvių kartos šeimoje, neretai praranda motyvaciją mokytis lietuvių kalbos, nes ji tampa per sunki.

„Vesdama nuotolinius užsiėmimus Vašingtone gyvenantiems vaikams stebėjau, kaip prigludę prie ekranų jie noriai klauso ir mokosi lietuviško žodžio. Kokia svarbi yra lėlė, kai ją matydami jie tampa dėmesingesni. Lietuvos kultūros atstovai vyksta į JAV, kur rengia parodas, spektaklius, kitus renginius, tačiau daugiausia jų yra skirti suaugusiesiems, o vaikai lieka užmiršti. Norint išsaugoti lietuvių kalbą, reikėtų pradėti nuo vaikų“, – patirtimi dalijosi R. Bartninkaitė.

Teatrui kilo sumanymas sukurti naują spektaklį ir jį nebe transliuoti nuotoliu, o nuvežti parodyti JAV gyvenantiems vaikams. Tai ne pirmoji KVLT kelionė už Atlanto – kitais metais sukaks 50 metų, kai teatras vyko dviejų mėnesių gastrolių po Lotynų Ameriką. Sovietmečiu ši kelionė turėjo didelę svarbą, grįžę aktoriai apie ją kalbėjo dar ilgai, dalijosi savo nuotykiais su į trupę įsiliejusiais jaunesniais aktoriais. Tada pristatyti spektakliai „Velnių malūnas“ ir „Zuikių mokykla“. Aktoriai net specialiai mokėsi ispanų kalbos, kuria vaidino šiuose spektakliuose. Sukakties proga sumanyta pakartoti tokią pat tolimą kelionę, tik jau su šiuolaikiniais pastatymais.

Ši teatro idėja sulaukė ir stipraus palaikymo JAV, kur gyvena teatro įkūrėjų Stasio ir Valerijos Ratkevičių anūkas Laurynas Misevičius, priklausantis Pasaulio lietuvių bendruomenės prezidiumui. Su jo ir JAV lietuvių kultūros tarybos pagalba lietuvių vaikai galės susitikti su KVLT kolektyvu.

Teatras jau susidėliojo gastrolių žemėlapį – nuo Čikagos, Niujorko iki Floridos, Los Andželo. Į kelionę bus vykstama keliais etapais – kitų metų pavasarį ir rudenį, tačiau paruošiamieji darbai prasideda jau dabar. Statomas spektaklis pagal lietuvių liaudies pasaką „Joniukas Aviniukas ir Našlaitė Elenytė“, kurio ėmėsi jaunosios kartos režisierė Milda Mičiulytė ir dailininkas Artūras Šimonis, kursiantis lėktuvu lengvai transportuojamas dekoracijas. JAV lietuvių vaikų lauks ir dar viena teatro dovana – edukacinė programa „Lėlė, kuri didžiuojasi, kad turi „Ė“ apie Lietuvos papročius, tautosaką. Ją kurs režisierius A. Žiurauskas.

Teatro unikalumas

KVLT ir toliau palaikys aktyvią tarptautinę draugystę su kitų šalių teatrais ir festivaliais. Šiose partnerystėse išryškėja ir tai, kuo lietuvių lėlių teatras išsiskiria tarptautiniame kontekste.

Teatro vadovė džiaugiasi pasakodama, kokių susižavėjimo kupinų nuomonių susilaukia iš užsienio lėlių teatrų vadovų ir festivalių organizatorių.

Teatro planuose ir dar vienas išskirtinis kūrybinis projektas – spektaklis suaugusiesiems „Karalius Lyras“ pagal garsiąją Williamo Shakespeare’o dramą.

„Dažnai yra stebimasi lietuvių kuriamų spektaklių švaria estetika ir tuo, kad mes kuriame spektaklius ir patiems mažiausiems žiūrovams – kūdikiams. Daug kur esame pristatę Birutės Banevičiūtės kurtą spektaklį kūdikiams „Pasaulėliai“. Užsienio kontekste jis atrodo novatoriškas. Daug kas stebisi, kaip į veiksmą scenoje gali būti įtraukti tokie maži vaikai, o ir kartu gali dalyvauti jų tėvai, koks įdomus atsiranda jų tarpusavio ryšys“, – sakė R. Bartninkaitė.

KVLT viešųjų ryšių ir projektų koordinatorė, teatrologė Urtė Grigaliūnaitė itin aktyviai domisi lėlių teatro menu ir užsienyje vykstančiais lėlių teatro ir objektų festivaliais. Štai ir šį mėnesį ji keliaus į lėlininkystės sostine laikomą Šarlevilio miestą Prancūzijoje. Čia vyks vienas didžiausių pasaulyje tarptautinių festivalių „Festival Mondial des Théâtres de Marionnettes“, organizuojamas jau daugiau nei 60 metų, į kurį suvažiuoja lėlių teatrai iš viso pasaulio, pristatantys savo naujausius kūrybinius sumanymus.

Festivalis svarbus dar ir tuo, kad į jį vykstama it į spektaklių mugę, kur galima apsižvalgyti, ką būtų galima vėliau pakviesti apsilankyti savo šalyje rengiamame festivalyje. Gausiai lankydamasi ir kituose tarptautiniuose lėlių teatro festivaliuose U. Grigaliūnaitė pastebi keletą kitų ryškių skirtumų, kuo lietuviška lėlių teatro mokykla yra kitokia svetur.

„Kartais, vykstant į kitas šalis, gali atrodyti, kad užsienio spektakliai bus kažkuo ypatingesni, bet iš tiesų taip manyti neteisinga – einame gana tolygiai, nenusileidžiame savo kūrybinėmis idėjomis, unikalia istorija ir patirtimi, turime labai įdomių lėlių teatro kūrėjų, kurie įdomūs ir užsienio žiūrovams. Skirtumas toks, kad didesnėse valstybėse lėlių teatrai turi savo statusą ir auditoriją, o Lietuvoje lėlių teatras dažniausiai vis dar suprantamas kaip skirtas vaikams. Lietuvos lėlių teatre dažnai galima sutikti skirtingų lėlių tipų viename spektaklyje, o kitose šalyse nemaža dalis teatrų ar trupių specializuojasi vienoje kurioje technikoje, pvz., marionečių, bunraku ar kt., todėl natūralu, kad kai kurių technikų išmanymo lygis gali skirtis. Kita skirtybė – esame stipriai prisirišę prie teksto, užsienio festivalių programose yra ieškoma universaliai suprantamos, vizualinės kalbos, ir šiuo atveju lėlių teatras tam yra labai palankus žanras“, – įžvalgomis dalijosi U. Grigaliūnaitė.

Interaktyvumo poreikis

Šių dienų vaikai visur yra labai panašūs – smalsūs, nors jiems sunkiau sekasi išlaikyti dėmesį nei ankstesnėms kartoms, jie atviresni interaktyviems spektakliams, kuriuose gali įsitraukti į veiksmą, liesti, kalbėti. Tokių spektaklių ir apskritai teatro viešose, netradicinėse erdvėse poreikis Kaune sparčiai auga. Prie to prisidėjo renginiai, vykę miestui tapus Europos kultūros sostine ir kiekvieną vasarą Kaune ir Kauno rajone rengiamas tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, kuriame gausu viešose erdvėse vykstančių dalyvaujamojo pobūdžio šiuolaikinių scenos menų spektaklių.

KVLT pastebi kintantį visuomenės požiūrį ir į lėlių teatrą. Kilo idėja imtis bendro projekto su ispanų gatvės teatro kūrėjais, kuri reali taps galbūt jau artimoje ateityje. Kaip ir dar daugelis kitų įdomių sumanymų, kurie numatyti dar kitiems kūrybiniams sezonams.

„Noriu teatro kolektyvui ir žiūrovams palinkėti kūrybinio įkvėpimo, pasitikėjimo savimi, drąsos svajoti, kurti, nes viskas prasideda nuo svajonės. Jeigu neleisime sau svajoti, sustosime. Kaip byloja visos pasakos, jei turi drąsos ir gerą širdį, tau tikrai pasiseks“, – palinkėjo R. Bartninkaitė.

Šiemet KVLT kviečia pasitikti rudenį su nuotaikingu šūkiu SKRENDAM!

„Skrisime į nuotykius, į tolimas šalis ir net kitas planetas, – šypsodamasi kalbėjo KVLT vadovė Rasa Bartninkaitė. – Šį sezoną pakviesime savo ištikimiausius žiūrovus ne tik leistis į nuotykius kartu su „skraidančiais“ naujausiais pastatymais, tačiau daug keliausime ir patys: naujojo sezono planuose – aplankyti lietuvių vaikus kitose šalyse ir net žemynuose: Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje ir JAV. Mūsų teatrui yra ypatingai svarbu pasiekti Lietuvos vaikus, kad ir kur jie būtų, perduoti tradicijas ir ugdyti vertybes. Būtent todėl ir pasirinkome naujausiam sezonui tokią skristi kviečiančią veiklos kryptį.“

KVLT vadovė Rasa Bartninkaitė. KVLT nuotr.

Sezono šūkį  SKRENDAM!  pakuždėjo ir pačios artėjančios premjeros. Pirmąją žiūrovai išvys jau spalio pradžioje – lėlių opera visai šeimai „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ bus kuriama pagal visame pasaulyje mylimos vaikų knygų autorės Astridos Lindgren kūrinį.

Tai bus Lietuvoje dar nematytas, šmaikštus ir nuotaikingas, muzikinis, gerai žinomo „skraidūno“ istorijos pasakojimas. Mes pasirinkome neiti lengviausiu keliu: lėlių opera yra ypač sudėtingas žanras, kuris kelia daugybę iššūkių. Spektaklį kuria įspūdinga ir profesionali komanda: muzikos ir libreto autorius – jaunas ir perspektyvus anglų-amerikiečių kilmės kompozitorius Aubrey^,as Lavender^,as. Spektaklio režisierė – Lietuvos teatro padangėje puikiai žinoma ir „Auksiniu scenos kryžiumi“ įvertinta  Agnė Sunklodaitė, kaip ir dailininkė Giedrė Brazytė – viena ryškiausių šio meto lėlių teatro menininkių, kurs scenografiją bei lėles. Pagrindinis personažas patikėtas aktoriui, solistui Konstantinui Novopolskij, Mažylis – Dominykai Budinavičiūtei, Frekenbok – Jolitai Ross, Vigitai Rudytei ir kitiems KVLT teatro aktoriams. Tikimės, kad premjera užburs ne tik mažuosius, bet ir didžiuosius žiūrovus.

KVLT nuotr.

Po šios premjeros KVLT pristatys ir prasmingą edukaciją: „Muzika lėlių teatre“, (idėjos autorius ir režisierius – Darius Krapikas, dailininkas Artūras Šimonis), kurioje atsiskleis muzikinė teatro istorija: per 66-ius metus lėlių spektakliams muziką kūrė ne vienas žymus Lietuvos kompozitorius – Faustas Latėnas, Vidmantas Bartulis, Eduardas Balsys ir kt.

Gruodis – ypatingai magiškas metas Kauno valstybiniame lėlių teatre. Kaip ir kasmet žiūrovus linksmai nuteiks net dvi premjeros: „Kalėdų Senelio pagrobimas“ pakvies į šventinį detektyvą Didžiojoje teatro salėje (rež. Andrius Žiurauskas, dail. G. Brazytė, komp. S. Stavickis-Stano), o Mažojoje salėje kalėdinę atmosferą kurs jautrus režisierės Katos Csato (Vengrija) ir dailininkės Julijos Skuratovos spektaklis „Liūtas ir paukštis“, papasakojantis stebuklingą draugystės istoriją.

KVLT nuotr.

Pradedant 2024-sius, įkvėpimo pilnam skrydžiui pakvies režisieriaus Arvydo Lebeliūno premjera „Mažojo Princo rožė“ pagal Antuano de Sent-Egziuperi kūrinį. Dar vienam pastatymui pavasarį sugrįš jaunosios kartos režisierė Milda Mičiulytė, statysianti spektaklį lietuvių liaudies pasakos motyvais „Joniukas Aviniukas“, su kuriuo planuojama leistis į kelionę už Atlanto.  Į gastroles turėtų vykti ir A. Žiurausko  kuriama edukacinė programa „Lėlė, kuri didžiuojasi, kad turi ė“, supažindinsianti užsienyje gyvenančius mažuosius lietuvaičius su gimtosios šalies tradicijomis, papročiais, tautosaka.

Akimirka iš spektaklio „Slaptas gėlių gyvenimas“.  KVLT nuotr.

Kauno valstybinio lėlių teatro planuose dar šį rudenį pristatyti spektaklį „Pasaulėliai“ tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje Kroatijoje ir Varšuvos lėlių teatre „Baj“. Teatras taip pat daug keliaus ir po Lietuvos miestus bei regionus. Numatytos gastrolės Klaipėdoje, Palangoje, Anykščiuose, Josvainiuose, Obelynėje, Varėnoje, Trakuose, Zarasuose ir kt.

Sugrąžintos iš užmaršties

Gimtadienio spektaklyje kūrėjams ypač norėjosi tyrinėti, kuo lėlių teatras skiriasi nuo kitų scenos menų, pajusti ankstesniais dešimtmečiais pastatytų spektaklių dvasią, kurią saugo juose vaidinusios, šiandien teatro archyve besiilsinčios lėlės, tapusios spektaklio pasakojimo atspirties tašku.

„Kauno lėlių teatras man pasiūlė parašyti pjesę teatro 65-ojo gimtadienio proga. Pradėjau galvoti apie lėlių teatrą kaip išskirtinę teatro gentį, kur aktoriai veikia kartu su lėlėmis. Bandžiau įsivaizduoti, kas būtų, jei aktoriai lėlininkai ir lėlės susipyktų, išsiskirtų? Kaip atrodytų teatro spektaklis be lėlių? Kaip atrodytų spektaklis be aktorių, jei lėlės vaidintų savarankiškai?“ – pasakojo dramaturgė, rašytoja Daiva Čepauskaitė.

Kartu su teatro dailininku, scenografu Sergejumi Bocullo ji teatro palėpėje aptiko daugybę senų nebevaidinančių lėlių, kuriose atsispindi to laikmečio estetika, mąstymas. „Ši palėpė man pasirodė tarsi užkonservuotas praeities pasaulis, sustojusio laiko karalystė. Kilo natūralus noras tas lėles sugrąžinti į sceną, taip pagerbiant ir juos kūrusius meistrus, ir teatro istoriją“, – sakė D. Čepauskaitė.

Kas būtų, jei aktoriai lėlininkai ir lėlės susipyktų, išsiskirtų? Kaip atrodytų teatro spektaklis be lėlių? Kaip atrodytų spektaklis be aktorių, jei lėlės vaidintų savarankiškai?

 

Lėlių maištas

Vis dėlto nereikėtų suprasti, kad spektaklyje bus vaizduojamas praėjęs laikmetis ir archyvinių spektaklių siužetai. Dramaturgė sukūrė naują istoriją, kurioje vieną dieną senos lėlės paskelbia maištą – išsikrausto iš palėpės ir nusprendžia gyventi savarankiškai, be aktorių. Tai vaikų ypač pamėgtų spektaklių „Buratinas skrenda į mėnulį“ (rež. Stasys Ratkevičius, dail. Vitalijus Mazūras, 1970), „Mėlynasis šuniukas“ (rež. Algimantas Stankevičius, dail. Jūratė Stauskaitė, 1975), „Juodoji višta, arba Požemio gyventojai“ (rež. Laima Lankauskaitė, dail. Nelė Poliakova, 1980) ir „Linksmieji gaidžiukai“ (spektaklis KVLT pastatytas du kartus, premjeroje veiks gaidžiukai iš antrojo pastatymo, rež. Algimantas Stankevičius, dail. Valerijus Račkovskis, 2006) herojai. Šįsyk jie, susidūrę su šių dienų lėlėmis ir aktoriais, patiria naujų nuotykių.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Spektaklį režisuoja jaunosios kartos režisierė Milda Mičiulytė. Tai trečiasis jos režisuotas spektaklis KVLT. Savo spektakliuose režisierė siekia plėtoti ne vieną siužetinę liniją, kad vaidinimas būtų įdomus ir patiems mažiausiems, ir vyresniems vaikams, ir juos atlydėjusiems suaugusiesiems. Tad „Slaptame lėlių gyvenime“ netrūks dinamiškų, linksmų akimirkų ir susimąstyti verčiančių sudėtingesnių temų.

„Lėlių teatras labai skiriasi nuo dramos, tad norėjosi spektaklyje papasakoti, kuo įspūdinga akimirka, kai aktorius į rankas paima lėlę ir juodu susijungia. Keliame klausimą, kas ką valdo – lėlę aktorius ar aktorius lėlę? Gal juos abu valdo kažkas kitas?“ – mintimis dalijosi režisierė.

Spektaklyje esą svarbi materijos ir metafizikos opozicija. „Paliečiamas ir (ne)reikalingumo klausimas. Kas lieka po menininko, kai jis nustoja kurti ar miršta? Kokie jo darbai kalbės už jį? Dramos teatre spektaklis pasibaigs ir pasiliks tik atmintyje, o lėlių teatre lieka nesibaigianti materija – lėlė, kurią paimi į rankas ir išvysti žmogų, kuris ją valdė, išgirsti jo balsą“, – svarstė M. Mičiulytė.

„Įdomu pamąstyti apie menininko darbą apskritai, kokia jo prasmė. Menininkas miršta, jo kūriniai lieka. Tokia savotiška sentencijos Ars longa vita brevis variacija. Žinoma, visa tai norėjosi papasakoti pirmiausia vaikams, todėl stengiamės scenoje sukurti žaidimą. Rašydama pjesę pasielgiau taip, kaip daro vaikai, – iš pradžių tą gražų žaislą – lėlių teatrą – išardžiau, bandžiau tyrinėti, kaip jis padarytas, kaip veikia, tada vėl pamėginau surinkti“, – papildė D. Čepauskaitė.

Repeticijose – it vakarėlyje

Kūrėjai atvirauja, kad eidami į repeticijas jaučiasi lyg eitų į vakarėlį – nusiteikę energingai ir šventiškai. Nenuostabu, nes spektaklyje gausu šokių ir dainų. Spektaklio kūrybinę komandą papildė choreografas, šokėjas Adrianas Carlo Bibiano, puikiai pažįstamas Lietuvos šiuolaikinio šokio kontekste  – mūsų šalyje šokėjas gyvena ir intensyviai kuria jau beveik dešimt metų.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Gausu ir prisiminimų. Vaidindami su senomis lėlėmis aktoriai prisiminė jų istorijas, jas valdžiusius vyresnės kartos aktorius. Jaunesniems aktoriams ir režisierei kūrybos procesas leido giliau pažinti KVLT istorijos momentus. Repeticijų metu buvo dalijamasi įdomiomis istorijomis apie senuosius spektaklius – ir rimtomis, ir kuriozinėmis. Kai kurias jų režisierė paliko ir spektaklyje.

Pasak M. Mičiulytės, naujasis spektaklis – universalus, įdomus ne vien vaikams. Vyresni žiūrovai, kurie lankėsi teatre vaikystėje, atpažins senesnių spektaklių lėles. Įdomus turėtų būti ir tiems, kurie teatre lankysis pirmą kartą, taip pat ir teatro darbuotojams – esamiems ir jau nebedirbantiems.

„Pamatysime, kaip lėlės atrodė anuomet. Anksčiau spektakliai buvo lėtesni, dabar daugiau dinamikos. Su vaizdo menininku Miku Žukausku pabandėme nutiesti tiltą tarp skirtingų laikmečių. Vaizdo projekcijose atgis senųjų spektaklių afišose vaizduojami pagrindiniai spektaklių veikėjai ir kitos detalės.“

Teatro istorija padvelks ir dainų tekstuose, o pačias dainas kompozitorius Deividas Gnedinas spektakliui sukūrė naujas.

„Nesinorėjo nei kopijuoti, nei atkartoti ar kažkaip kitaip išdarkyti senų dainų, kurios parašytos nuostabių kompozitorių. Spektaklyje bus daug linksmų, ritmingų dainų, kadangi tokią nuotaiką diktuoja veiksmas. Kurti dainas – nelengvas iššūkis. Su dainomis negaliu pasislėpti už aktorių vaidybos ar scenografijos, tad man lengviau sukurti penkis atmosferinius scenos veiksmui pritaikytus fonus nei vieną dainą. Būtų smagu, jei žiūrovas po spektaklio ar kitą dieną jį prisiminęs savo vaizduotėje išvystų ne tik scenas iš spektaklio, bet ir paniūniuotų kurią nors dainą ar bent jau jos ištrauką“, – sakė kompozitorius.

Vaizdo projekcijose atgis senųjų spektaklių afišose vaizduojami pagrindiniai spektaklių veikėjai ir kitos detalės.

 

Išskirtinės dovanos

Atvykę į premjerą savaitgalį žiūrovai galės apsilankyti muziejuje, teatro dirbtuvėse. Teatro fojė vyks KVLT praeitame amžiuje kūrusio dailininko, lėlininko Vitalijaus Mazūro darbų parodos „Išsigelbėjimas“ atidarymas. Paroda veiks iki birželio 20 d.

Dar viena ypatinga dovana, kuria teatras nori pasidalyti, – teatro jubiliejaus proga išleista rašytojos Editos Lei knyga vaikams „Sofija pasakų karalystėje“. Premjeros dienomis knygą mažieji žiūrovai gaus dovanų, o vėliau tai bus dovana vaikams, kurie teatre švęs savo gimtadienį.

Edukacines, pasakų personažų tikroviškumu įtikinančias knygeles kurianti rašytoja naujoje knygelėje kuria pasaką apie lėlių teatrą. Tai pirmoji Lietuvoje vaikams skirta knygelė, supažindinanti su lėlių teatru ir jo užkulisiais. Rašytojai, kaip ir spektaklio kūrėjams, didelį įspūdį paliko teatro archyve esančios lėlės, kurių istorijos jau pamirštos. Jai taip pat norėjosi prikelti senus personažus, atkurti jų laikmetį.

Mergaitė Sofija leidžiasi į nuotykius po teatrą, pažindama, kaip ir kur prasideda lėlės istorija, kokie žmonės ją kuria, kaip gimsta spektaklis, kokios senesnės ir šiuolaikinės lėlės gyvena teatre.

Pagrindinės veikėjos prototipu tapo KVLT vadovė, aktorė, režisierė Rasa Bartninkaitė. „Rasa man papasakojo savo gyvenimo istoriją, kuri mane labai sužavėjo. Kaip ji vaikystėje apsilankė lėlių teatre, kaip jis ją stipriai įkvėpė ir kaip šis pojūtis ją lydi iki šiol. Žaviuosi, kaip apie kiekvieną spektaklį ji kalba su dideliu susižavėjimu, nostalgija. Atrodo, kad tai jos namai“, – patirtimi dalijosi Edita Lei.

Veidai ir vardai

Spektaklio „Slaptas lėlių gyvenimas“ kūrybinė komanda: pjesės autorė – Daiva Čepauskaitė, režisierė – Milda Mičiulytė, dailininkas – Sergejus Bocullo, kompozitorius – Deividas Gnedinas, vaizdo menininkas – Mikas Žukauskas, šviesų dailininkas – Džiugas Vakrinas, choreografas – Adrianas Carlo Bibiano, aktoriai – Saulius Bagaliūnas, Remigijus Endriukaitis, Audronė Grėbliauskienė, Dominyka Budinavičiūtė, Darius Krapikas, Rūta Kumpikaitė.

Premjera – gegužės 20, 21 ir 27 d. 12 val. Spektaklis vaikams nuo penkerių metų.

Apie pokyčius lėlių teatre ir jame vaidinančio aktoriaus darbe kalbamės su KVLT ne vieną dešimtmetį dirbančia aktore Laima Rupšyte-Strazdauskiene. Tiek scenoje, tiek užkulisiuose sutikus Laimą žavesį ir nuostabą kelia jos jaunatviškumas – ir vidine, ir fizine prasmėmis. Ne veltui aktorė gali pasigirti turinti tiek daug gražių savo vaidmenų kostiumų, tapusių jau visa kolekcija. Artistė sako, kad gal reikėtų dėkoti lėlių teatrui, kuriame būti energingam, atviram, geros nuotaikos – aktoriaus kasdienybė.

– Kai ateinu į lėlių teatrą, mane visada apima pojūtis lyg būčiau prisilietusi prie kažko paslaptingo. Ką jautėte jūs, kai atėjote pirmą kartą į šį teatrą ir ar tas jausmas pasikeitė tapus aktore?

– Turiu prisipažinti, kad pirmą kartą su tikru lėlių teatru susidūriau būtent KVLT. Vaikystėje nebuvau mačiusi gyvo lėlių teatro, mano pažintis su juo – per televizorių parodyti nufilmuoti spektakliai. Aš staigiai išjungdavau televizorių, nes man tie spektakliai labai nepatiko, atrodė kažkokia klaikuma – visos lėlės atrodė kaip raganos. Man patiko tik animacija.

Į teatrą mane priėmė labai įdomiai. Buvau 21-ų, kai buvo paskelbtas aktorių konkursas. Tuo metu mokiausi renginių režisūros Vilniaus kultūros mokykloje. Na, ir atvažiavau į atranką. Įsivaizdavau, kad meno tarybą sudarys keli žmonės, o ten jų buvo kur kas daugiau, visi aktoriai. Mane tai taip nustebino, kad aš, pamačiusi komisiją, pasisveikinau ir pradėjau garsiai juoktis. Nežinau, ką jie apie mane tada pagalvojo. Reikėjo pašokti, padainuoti, padeklamuoti. Pasakė, kad mane vėliau informuos, ar priėmė. Aš, negana to mano keisto juoko, pasakiau, kad man atsakymą žūtbūt reikia žinoti iš karto. Ne iš gudrumo, o savo naivumo. Man atsakė, kad mane priima. Teatras ieškojo vyro aktoriaus, bet, matyt, iš kandidatų niekas netiko, todėl pasirinko mane. Man tada baisiau buvo ne tai, kad gali nepriimti, o tai, kad pamiršiu tekstą, kurį prieš tai mokiausi naktį. Man ta gėda buvo svarbesnė. Dabar jaunimas žymiai brandesnis, nėra ko lyginti.

Pamenu ir pirmus įspūdžius scenoje, kai režisierius liepdavo stebėti spektaklius, mokytis. Žiūrėdavau ne kiek į lėles, o į aktorius, kaip jie lieja emocijas, kaip šokinėja. Maniau, kad aš taip niekada negalėsiu, – vaidinti už tuos daiktus, šokinėti, dūsauti, juoktis. Buvo kilusi mintis viso to atsisakyti.

Jaunas atėjai naivus, bijojai, daug ko nežinojai, dabar daug ką žinai, bet bijai to žinojimo, nes atsakomybė didesnė. Kartais esi toks pats ar net labiau pažeidžiamas nei tas jaunas aktorius. Jaunam tarsi viskas galima, jis gali klysti, o tu – nelabai. Atsiranda kitų baimių. Kartais pagalvoju: „Tu jau esi istorija.“ Atrodo, kad ką tik atėjau į teatrą. Kurį laiką vis kažko nedrįsti, esi per jaunas, o paskui pajunti, kad jau galėtum būti ir jaunesnis, nors lyg ir nesi toks senas, nėra taip, kad kažko nepajėgtum.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Regis, technologinės ir kitokios naujovės, besikeičianti visuomenė natūraliai lėlių teatro kūrėjus skatina atsisakyti kai kurių kūrybinių sprendimų ar technikų. Pavyzdžiui, dabar jau gana retai galima išvysti vadinamąjį juodąjį kabinetą, kai juoduose kostiumuose aklinai skendintys aktoriai vaidina pasislėpę šešėlyje duobėje ir žiūrovai regi tik jų valdomas lėles. Ar anksčiau tokių spektaklių pasitaikydavo daugiau? Galbūt tai nesietina su kažkuriuo laikotarpiu?

– Juodojo kabineto spektaklių apskritai nedaug, tai nepriklauso nuo laikmečio ar madų, tai – režisieriaus ir dailininko sprendimas. Mano praktikoje – tik du tokie spektakliai. Šie pastatymai techniškai sudėtingesni, turbūt dėl to jų ir nėra tiek daug.

Turėjome vieną ryškiausių juodojo kabineto pavyzdžių – spektaklį „Kelionė saulės link“. Tai buvo nepaprastai sudėtingas spektaklis. Dirbome visiškoje tamsoje, negana to, dar veidą paslėpę po juoda skraiste, vadinama čadra. Aplink viskas juoda, o tu su lėle turi tiksliai atsistoti į tam tikrą tašką, kad tavęs nė kiek nesimatytų, tarsi lėlė veiktų pati viena. Vieną lėlę valdėme dviese arba trise. Visi esame skirtingi žmonės ir tą patį judesį, mintį galime jausti visiškai skirtingai. Čia ir skleidžiasi meistrystė, kada turi ne tik perteikti tam tikrą judesį, bet ir itin tiksliai viską susiderinti su kolegomis. Baigi vaidinti sceną su viena lėle ir nesustodamas imi kitą, negali stabtelėti nė sekundės, nes ant tavęs užgrius kitas aktorius ir veiksmas sustos.

Jeigu tik sekundę nuklysti mintimis kažkur kitur, iš karto kyla didelė grėsmė, kad kažką praleisi. Negali sau to leisti.

– Ar lėlių teatro aktoriaus darbe daug pavojų?

– Taip, mūsų darbas kartais pavojingas, kai gali patirti traumą, o mėlynių turime tiek ir tiek. Esu per spektaklio repeticiją susilaužiusi ranką – važiavau riedučiais ir parkritau. Toks buvo režisieriaus sumanymas – spektaklyje vaizduojama žiemos pasaka ir aktoriai riedučiais važinėja po sceną. Pradžioje važinėjome senais riedučiais, o vėliau gavome naujus ir aš važiuodama slystelėjau, lūžo riešas. Štai neseniai po vieno spektaklio „Dievų miškas“ teko vaikščioti su mėlyne akies srityje. Šimtą kartų repetuoji ir niekada negali pagalvoti, kad taip gali nutikti. Kolegos taip pat yra patyrę traumų.

Kažkada vienas dėstytojas, kai mokiausi Jaroslavlio teatro institute, sakydavo: jeigu mizanscena aktoriui patogi, reikia pakeisti kita, kad nebūtų taip patogu. Žinoma, dažniausiai nepatogu būna tik pradžioje, o paskui pripranti. Mūsų darbas specifinis ir tuo, kad be to, ką mato žiūrovai, turime dar padaryti daug nematomų darbų. Kolegai lėlę padėti, kažką pastumti. Neturi teisės pamiršti, nes spektaklis gali nepavykti ar net įvykti nelaimė.

Kita vertus, lėlių teatras suteikia tai, ko nepatirsi dirbdamas jokiame kitame darbe. Scena suteikia daug gerų dalykų. Psichologai teigia, kad labai svarbu susikoncentruoti į šį momentą ir taip išvalyti mintis. Tačiau tai padaryti labai sunku, nes žmogaus galvoje nuolat knibžda šimtai tūkstančių minčių. Išvalyti, vadinasi, maksimaliai susikaupęs turi išbūti bent kelias minutes. Pajuokauju, kad mes scenoje ištisai būname tokios būsenos ir dar mums už tai moka. Jeigu tik sekundę nuklysti mintimis kažkur kitur, iš karto kyla didelė grėsmė, kad kažką praleisi. Negali sau to leisti. Visi esame žmonės, ir į teatrą ateiname tam tikros nuotaikos. Galbūt ne viskas buvo linksma namuose ir ta nuotaika išliktų ilgiau, bet susikaupi ir, žiūrėk, po valandos tos negatyvios mintys prašviesėjo.

Lėlių teatro aktorius turi būti labai lankstus. Visi stengiamės vienaip ar kitaip treniruoti savo kūną. Aš lankau baseiną, šoku, rytais darau mankštą, prieš spektaklį mėgstu daryti pritūpimus, kvėpavimo pratimus. Ne todėl, kad sąnariai būtų sustingę, o tiesiog taip išlaisvini save. Kažkada režisierius Juozas Miltinis yra pasakęs, kad aktorius turi būti labai geros fizinės ir psichikos sveikatos. Tai tiesa. Aktorius negali pasakyti: „Mano nuotaika šiandien bloga.“ Jis privalo būti geros formos iki paskutinio žingsnio scenoje. Žmogaus psichologija – itin svarbi. Teatre neretai tenka tuo įsitikinti. Pavyzdžiui, prieš išeidamas į sceną kosėji, o spektaklio metu – nebe. Scena – savotiškas narkotikas, magija. Čia gali ir susižeisti, ir pasveikti.

– Daugėja spektaklių, kuriuose lėlėmis virsta kasdieniai daiktai, kompiuterio detalės ar šiukšlės, spektaklių be žodžių, šešėlių teatro elementų. Kaip jūs vertinate šiandienius lėlių teatro pokyčius? Kiek tai yra nauja?

– Mes, lėlininkai, lėlėmis vadiname visus daiktus. Dar studijų metais teko vaidinti ir su šluota, ir su kėde. Namie mano rankose lėlėmis virsta lėkštė, peilis, šakutė – kartais su jais pavaidindavau ir savo vaikams. Taip, lėlės sąvoka prasiplėtė, teatras keičiasi, bet ne viskas yra nauja. Žinoma, kai kurios idėjos iš tiesų yra novatoriškos, tačiau neretai jauni žmonės galvoja, kad atrado kažką nauja, bet iš tikrųjų tai yra atrasta seniai, tad labai vertėtų pasidomėti, kas buvo iki tavęs, kad netrepsėtum tais pačiais takeliais blogąja prasme. Jaunieji dažnai pradeda nuo ten, kur stovi, lyg nieko iki jų nebūtų buvę. Kartais net to nežinodami pateikia seniai atrastą reiškinį kaip visiškai naują. Kad ir šešėlių teatras – jis neatsirado vakar, o, ko gero, kartu su žmonija. Svarbu iš istorijos pasiimti tai, kas atrasta gera, ir keliauti toliau. Kai nugyveni daugiau metų, pamatai, kad viskas sukasi ratu. Lėlių teatras – ne išimtis. Kažkas sugrįžta, tik kiek kitaip. Sunku pasakyti, kas dabar yra šiuolaikiška, o kas ne. Tačiau svarbiausia ne tai, o ar pavyksta spektaklis, ar ne.

Tikrai akivaizdi naujovė – atsirado daugiau vizualizacijos, to anksčiau teatre nebuvo. Dabar daugelis teatrų metėsi į tai. Kiekviename spektaklyje yra vaizdo projekcijų. Mano akimis, tai neblogai, tai natūralu, šiuolaikiška, įdomu, tai skatina vaikų vaizduotę, bet svarbu, kad nenueitume vėl vien šia kryptimi. Vaikų vaizduotė – labai gaji, kartais suaugusysis spektaklyje kažko nesupranta, o vaikas gali paaiškinti. Sulaukiame ir iš salės vaikų pasisakymų, kurie mus nustebina. Džiaugiuosi, kad vis dar turime galimybę pasidžiaugti tiesiogine mūsų mažųjų žiūrovų reakcija, kad laikas to nepakeitė.

– Gausu ir tokių spektaklių, kuriuose aktorius vaidina kaip dramos teatre ir tokia vaidyba yra lygiavertė vaidybai su lėle ar net dominuojanti. Ar jūsų nebaugina mintis, kad ilgainiui lėlių teatre lėlė gali išnykti?

– Gyvas planas lėlių teatre irgi nėra naujovė, tik šiuo metu galbūt jo daugiau. Kai atėjau į teatrą, aktorius jau matėsi scenoje – šalia lėlės, be lėlės, su kauke, buvo tas laikas, kai daugėjo spektaklių, kuriuose buvo daugiau gyvo plano. Kodėl šiandien kai kada jo pernelyg daug – priežastis gali būti ta, kad režisieriai, kurie turi mažiau patirties su lėlėmis, atėję į lėlių teatrą statyti spektaklio galvoja, kad tai bus labai lengva, bet staiga supranta, kad, kaip mes sakome, parklupo. Vienam aktoriui vaidinti yra kur kas lengviau, nei atrasti judesį su lėle, ja kažką išreikšti. Galbūt dėl to pasirenkamas lengvesnis variantas – mažiau lėlių.

Nemanau, kad lėlės išnyks. Vaikams jos patinka, jie tiki jomis, net kai šalia yra aktorius. Lėles jie priima labiau nei suaugę žmonės. Jiems lėlė yra svarbi. Tegul jie tuo gyvena kuo ilgiau. Ne paslaptis, kad šiandien dauguma vaikų nemėgsta skaityti, tad atėję į teatrą jie pabūna kitame pasaulyje – ne telefono, kompiuterio ar televizoriaus. Mūsų misija – kad mažojo žiūrovo širdelę pasiektų bent krislelis gėrio. Galų gale mes auginame būsimą suaugusį žiūrovą, kuris eis (arba neis) į teatrą. Gal ne tiek svarbu, koks spektaklis, svarbiausia, ką jis nori perteikti.

– KVLT aktorių trupę papildė jauni talentingi aktoriai, baigę Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Vaidybos studijas. Koks santykis mezgasi tarp jų ir senbuvių? Kaip jaunas aktorius buvo priimamas anksčiau, kai jus pradėjote dirbti, prieš 40 metų, ir dabar? Kaip trupė keičiasi, kai į ją įsilieja jaunų žmonių?

– Mes jauni aktoriai buvome vienokie, dabar – kitokie. Pradėjusi dirbti teatre baimindavausi įžengti į jį, nes man atrodė, kad čia visi ypatingi, o aš dar nieko nemoku, net bijodavau pasisveikinti. Dabar yra kitaip. Mūsų jauniesiems aktoriams pavydžiu daugeliu prasmių. Jie užaugo kitu laiku ir tai yra gerai. Mane tai žavi. Jie yra drąsūs – ir kūrybine, ir žmogiškąja prasmėmis. Tai 90 proc. sėkmės. Nežinau, kiek jaunieji kolegos iš mūsų ko nors mokosi, bet šiandieniame teatre jiems sukurta labai palanki terpė – jie atėjo su savo aš, mes pasislinkome ir davėme kelią. Kai mes atėjome, turėjome tą kelią prasiskinti, niekas nesakė „prašom“. Vyresnieji esame pasirengę patarti, palaikyti, o kaip jie visą tai priima, reikėtų klausti jų. Šiandien mūsų teatras atsinaujino, daug naujų idėjų, įvairesnių pastatymų.

Svarbu, kad tarp skirtingų kartų aktorių nebūtų įtampos ir kad pasimokytume vieni iš kitų. Nejaučiu įtampos, tik skirtumus. Anksčiau būdavo visko, iš vienos pusės, tai grūdino, iš kitos – traumavo. Per nepriklausomybės laiką mūsų visuomenė išlaisvėjo, tapome tolerantiškesni, taip pat ir teatre. Tam tikri dalykai netoleruojami ir išnyksta. Svarbiausia teatre bendraminčiai.

Stebiuosi, koks vaikystėje žmogus yra švarus savo vidumi. Vaikai tokie geri, ateis prisiglaus, pabučiuos.

– Kaip mažieji žiūrovai – ar laikas juos pakeitė? Ar vaikai anuomet ir dabar į tai, kas vyksta scenoje, reaguoja skirtingai?

– Oi ne, vaikai visada yra vaikai, jie visuomet reaguoja atvirai ir nuoširdžiai. Gal tik matau vieną skirtumą – kai užgesdavo šviesa, jie taip neklykdavo, kaip dabar kartais nutinka. Kai atvažiuoja mokiniai, kartais kažkas vienas iš klasės užveda ir kiti pasileidžia paskui. Tas pats spektaklis gali vykti devynis kartus iš eilės, kai niekas neklykia, o tą dešimtą pradeda rėkti. Anksčiau tokių dalykų nebūdavo.

Be darbo teatre, jau devynerius metus vedu būrelius vaikams mokyklose. Tai jau pavirto priklausomybe. Dirbu su pradinukais, kurie kartais išbando kantrybę, bet iš esmės yra be galo nuoširdūs – to labai trūksta suaugusiųjų gyvenime. Vis pagalvoju, kokia turėtų būti auklėjimo sistema, kuri nesugadintų žmogaus. Stebiuosi, koks vaikystėje žmogus yra švarus savo vidumi. Vaikai tokie geri, ateis prisiglaus, pabučiuos. Kartais jie manęs laukia jau prie durų, žiūri per stiklą ir kai pamato, kad ateinu, atbėga pasitikti. Vadina mane gerąja mokytoja. Švenčių proga pagamina atvirukų, užrašo linkėjimus „Mylimiausiai mokytojai“. Įdomiausia tai, kad niekada negali nuspėti, ko iš kurio vaiko gali tikėtis. Kartais atrodo, kad jau iš šito tikrai nebus artisto, o po kurio laiko jis atsiveria, tampa geriausias. O tas, kuris pradžioje atrodė geriausias, kartais ir lieka to lygmens. Daug kas užsimiršta, bet visada atsimeni tuos ypatingus atvejus. Anksčiau dar vedžiau ir šokių būrelį. Pamenu, vienas vaikas nejautė ritmo – jeigu visi pašoka į viršų, jis – į apačią. Vis sukau galvą, kaip jam pasakyti, kad geriausia jam būtų išeiti iš būrelio. Pastačiau jį pačiame gale, taip straksėjo visus metus, o galiausiai tapo geriausiu šokėju.

Į būrelį priimdama vaikus jų neatrenku. Neruošiu aktorių, mokau labiau pasitikėti savimi, įveikti baimes, klausytis ir girdėti. Didžiausias džiaugsmas mane užplūsta tada, kai pamatau, koks vaikas atėjo ir kaip jis pasikeitė, išlaisvėjo. Noras, kantrybė ir darbas daro stebuklus.