Pristatys Italijos virtuvę

Liepos 1 d. iš Italijos Genujos uosto į kelionę aplink pasaulį iškilmingai išlydėtas burlaivis „Amerigo Vespucci“. Tai yra Italijos karinio jūrų laivyno mokomasis laivas.

Numatyta, kad jo kelionė aplink pasaulį truks vienerius metus ir daugiau kaip 7 mėnesius. Į tą laiką įtrauktas ir penkių mėnesių laivo techninis sustojimas Buenos Airėse. Į Italiją laivas grįš 2025 m. vasario viduryje.

Nors burlaivis priklauso kariškiams, jis aplink pasaulį plauks su aiškia ekonomine ir kultūrine misija. Burlaivis įvairiose šalyse pristatys itališką gyvenimo būdą. Svarbiausias jo tikslas – demonstruoti tai, kokia yra Italijos virtuvė.

Italija pretenduoja nemažą dalį savo virtuvės naujai įtvirtinti UNESCO nematerialaus paveldo sąraše.

Burlaivio kelionė aplink pasaulį yra tarsi priminimas po pandemijos COVID-19, kad Viduržemio jūroje yra Italija, kurią verta aplankyti turistui iš bet kurio pasaulio kampelio. Šio burlaivio kelionė aplink pasaulį jau buvo planuota 2020 m., tačiau ją sutrikdė pasaulinė pandemija.

Pripažinimas: atskiros „Amerigo Vespucci“ detalės daro šį burlaivį vieną gražiausių pasaulyje. / „Wikipedia.org“ nuotr.

Kariškių pasididžiavimo laivas

Italijos karinio jūrų laivyno štabo viršininkas admirolas Enrico Credendino burlaivį „Amerigo Vespucci“ įvardijo kaip gražiausią pasaulio laivą.

„Italijos istorija yra susijusi su viešpatavimu jūroje, o karinio jūrų laivyno laivai yra mūsų karinės diplomatijos instrumentas“, – tikino Italijos admirolas.

„Amerigo Vespucci“ per Viduržemio jūrą lydės net 11 Italijos karinio jūrų laivyno laivų. Taip Italija siekia parodyti, kad ji yra jūrinė valstybė. Tuo galima neabejoti. Italija turi tris karinio jūrų laivyno bazes La Specijoje, Tarantoje ir Alkonoje. Jos karo laivai stovi ir Venecijoje, Mesinoje, Kaljaryje, La Madalenoje.

Kelionėje aplink pasaulį siekiama, kad Italijos karinių jūrų pajėgų akademijos kariūnai pajustų jūrų laivyno dvasią plaukdami per vandenynus.

Pagrindinis Italijos karinio jūrų laivyno štabas yra Tarantoje. Italijos karinį jūrų laivyną sudaro operatyvinių laivų eskadra, atskiri desantinių laivų, povandeninių laivų, minų tralerių ir patrulinių laivų laivynai. Italija turi ir jūrų aviacijos pajėgas, kurios dislokuotos prie Romos ir Santa Rozos.

Atskiras Italijos karinio laivyno padalinys yra Mokymo centras, kuriam priklauso ir burlaivis „Amerigo Vespucci“. Šis laivas pastatytas 1930 m. Italijoje „Castellammare di Stabia“ laivų statykloje netoli Neapolio.

Planuojama, kad aplink pasaulį plaukiančio burlaivio „Amerigo Vespucci“ įgulą vienu metu sudarys nuo 250 iki 400 žmonių. Laive bus pastovi įgula, tačiau į jį įvairiose vietose planuojama nuolat įlaipinti Italijos karinių jūrų pajėgų akademijos kariūnų, kad jie pajustų Italijos karinio jūrų laivyno dvasią plaukdami per vandenynus.

Skelbiama, kad burlaivio „Amerigo Vespucci“ kruize aplink pasaulį dalyvaus ir Genujos universiteto mokslininkai. Tai bus pirmas kartas, kai mokslininkai iš civilinės mokymo įstaigos vykdys jūrų tyrimo programą kartu su Italijos karinio jūrų laivyno Hidrografijos institutu.

Asmenybė: italų kilmės jūrininkas ir keliautojas A. Vespucci išgarsino Italiją kaip jūrų valstybę. / „Wikipedia.org“ nuotr.

Amerigo Vespucci keliais

Numatyta, kad dalis burlaivio „Amerigo Vespucci“ maršruto eis ir tais jūrų keliais, kuriais 1501–1502 m. plaukiojo A. Vespucci. Jis aprašė Brazilijos ir Vest Indijos pakrantes, įrodė, kad tai yra ne Azija, kaip manė Kolumbas, o „Naujas pasaulis“.

Gana greitai, jau 1507 m., Naujasis pasaulis A. Vespucci garbei buvo pavadintas jo vardu – Amerika.

Kirtęs Atlantą nuo Kanarų salų, burlaivis „Amerigo Vespucci“ lankysis Dominikoje, Kolumbijoje, Brazilijoje, Urugvajuje, ilgesniam laikui sustos Argentinoje.

Kaip ir visi senieji aplink pasaulį plaukę laivai, burlaivis „Amerigo Vespucci“ apiplauks pietinį Amerikos žemyno galą per Magelano sąsiaurį, Horno kyšulį ir aplankys Pietų Amerikos valstybes Čilę, Peru, Ekvadorą, Panamą, pakils iki Meksikos ir nuo Akapulko pasuks per Ramųjį vandenyną link Havajų. Iš ten – į Japoniją, Filipinus, Australiją, Indoneziją, Singapūrą, Indiją, Pakistaną. Iš Indijos vandenyno grįžti planuojama per Raudonąją jūrą, Sueco kanalą pakeliui aplankant įvairias šalis.

Iš viso per kruizą aplink pasaulį suplanuota aplankyti 28 šalis penkiuose kontinentuose, sustoti 31-ame uoste. Burlaivis „Amerigo Vespucci“ žygyje aplink pasaulį įveiktų apie 40 tūkst. jūrmylių.

Prikėlė iš užmaršties

Tokia trapia ir klaustrofobiška transporto priemone buvęs Britanijos Indijos kariuomenės majoras, kupinas nuotykių adrenalino, plaukė per audringą Atlantą, riedėjo Šiaurės Afrikos smėlynais, brovėsi į tankias Pietryčių Azijos džiungles, skrodė ledines bangas Ramiojo vandenyno šiaurėje. Tai buvo 50 tūkst. mylių (daugiau kaip 80,5 tūkst. kilometrų) kelias, kuris bet kada galėjo jį pražudyti.

B.Carlinas išgarsėjo praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje, tačiau pasaulis jį greitai pamiršo. Iš užmaršties ištraukė vieno amerikiečio smalsumas.

Kodėl B.Carlinas taip greitai dingo iš visuomenės akių? Kas jį paskatino tokiai drąsiai kelionei aplink pasaulį? Kas nutiko toliau?

Atsakyti į šiuos klausimus ėmėsi amerikiečių rašytojas ir žurnalistas Gordonas Bassas knygoje „Paskutinis didysis Australijos nuotykių ieškotojas. Beno Carlino epinė kelionė aplink pasaulį su amfibiniu džipu“.

Įrenginys: aplink pasaulį apiplaukusios amfibijos vidus. / Abc.net.au nuotr.

Tai – puikus pasakojimas apie australo bandymą palikti pėdsaką, pasak autoriaus, „auksinio nuotykių amžiaus“ saulėlydyje.

Idėja gimė karo metais

Frederickas Benjaminas Carlinas (1912–1981), draugų, o vėliau ir žurnalistų vadintas tiesiog Benu, gimė ir užaugo mažame Vakarų Australijos miestelyje. Baigęs Guildfordo gimnaziją, kurios kieme šiandien stovi jį išgarsinusi amfibija, B.Carlinas studijavo kalnakasybos inžineriją. Vėliau emigravo į Kiniją, kur dirbo britų anglių kasyklose.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, B.Carlinas buvo komandiruotas į Britanijos Indijos armijos inžinierių korpusą. Karo metais jam teko tarnauti Indijoje, Viduriniuose Rytuose ir Italijoje. Ten susidūrė su daugybe mašinų, vadinamų amfibijomis (lot. amphibia – varliagyvis). Vienas iš populiariausių „varliagyvių“ britų ir amerikiečių kariuomenėje buvo džipas „Ford GPM“, skirtas kirsti ežerus ir upes. Jo kolegos inžinieriai išjuokė B.Carlino idėją, jog ir su tokia transporto priemone galima apkeliauti pasaulį.

Ši idėja jo neapleido ir po demobilizacijos, kai 1946 m. B.Carlinas apsigyveno Jungtinėse Valstijose. Pamatęs, kiek čia daug yra išlikusių amfibijų, jis įtikino naująją žmoną amerikietę Elinore leistis į povestuvinę nę kelionę per Atlanto vandenyną su specialiai tam tikslui paruoštu „varliagyviu“.

Kelionei pusiau saugus laivas

Po didelių pastangų B.Carlinui pavyko aukcione Vašingtone įsigyti 1942 m. gamybos amfibiją už 901 dolerį. Prieš kelionę reikėjo ją taip modifikuoti, kad būtų galima plaukti vandenynu. Buvo padidinti kuro bakai, įrengtas salonas su dviaukščiu gultu, sumontuotas specialus vairas, automobilio priekis įgavo laivams būdingą formą.

Prisiminimai: 1955 m. B.Carlinas išleido knygą, kurioje pasakoja apie savo kelionę. / Redakcijos archyvo nuotr.

Po pertvarkymų amfibijos ilgis siekė 5,5 m. B.Carlinas didžiavosi paties rankomis sukurta keista transporto priemone ir pavadino ją „Half-Safe“ („Pusiau saugus“). Ruošdamasis kelionei, B.Carlinas paklausė „Ford“ bendrovės atstovo, kuri per karą buvo pagaminusi daugiau nei 10 tūkst. amfibijų, ar ji negalėtų paremti kelionės. Gavo atsakymą, kad tas laivas ne pusiau, o visiškai nesaugus, tad nemato prasmės tuščiai švaistyti pinigus.

Nesėkmingi bandymai ir pergalė

1947 m. pabaigoje B.Carlinas ir jo žmona išplaukė su modifikuota amfibija iš Monrealio į Niujorką, kad kitais metais pradėtų kelionę per Atlantą iki Azorų salų. Po penkių nesėkmingų bandymų pradėti transatlantinę kelionę B.Carlinas jau buvo beveik nusprendęs atsisakyti planų, bet žmona įtikino tęsti.

Įvertinęs nesėkmingus bandymus, kurie užtruko keletą metų, B.Carlinas dar kartą pertvarkė laivą. Dabar „Half-Safe“ turėjo paskui save tempti didelį specialiai pagamintą tanką, kuris padidino kuro, vandens ir maisto atsargas.

1950 m. liepos 19 d. palikę Halifaksą, Benas ir Elinore po 32 d. kelionės atvyko į Florešą, labiausiai į vakarus nutolusią Azorų salą. Per visą kelionę nuo Naujosios Škotijos iki Azorų B.Carlinas ir jo žmona Elinore kentėjo nuo juos persekiojančių haliucinacijų, ne kartą buvo nukrypę nuo kurso.

Iš Florešo jie nuvyko į Madeirą, pabuvojo Maroke, kirto Gibraltaro sąsiaurį. Nuo ten „Half-Safe“ riedėjo per daugelį Europos šalių, kur sulaukdavo didžiulio susidomėjimo. Perplaukę Lamanšą, 1952 m. sausio 1 d. Carlinai baigė transatlantinę kelionę Birmingame.

Publikuota: 2017 m. G.Basso išleista knyga apie B.Carliną ir jo kelionę. / Redakcijos archyvo nuotr.

Pavargusi ir pristigusi pinigų tolesnei kelionei, pora nusprendė pailsėti ir atsigauti Anglijoje.

Paskutinis etapas

Sulaukęs daug palankių atsiliepimų ir raginimų neatsisakyti idėjos, B.Carlinas nusprendė tęsti kelionę aplink pasaulį. Per ketverius metus, praleistus Birmingame, jis parašė knygą „HalfSafe. Across the Atlantic by Jeep“ („Pusiau saugus: Per Atlantą su džipu“). Ji buvo sutikta gerai. Apžvalgininkai apibūdino B.Carliną kaip „senosios mokyklos nuotykių ieškotoją“. Knyga išėjo 32 tūkst. egzempliorių tiražu penkiomis kalbomis.

Pinigai, gauti už knygą, leido suremontuoti ir patobulinti „Half-Safe“. 1955 m. pradžioje Carlinai pratęsė kelionę. Aplankę Vidurinius Rytus ir Kalkutą, jie atplaukė į Beno gimtąją Australiją. Po trumpos lėšų rinkimo kompanijos Elinorei, matyt, trūko kantrybė. Nusprendusi, kad povestuvinė kelionė pernelyg užsitęsė, ji grįžo į JAV.

B.Carlinas su naujais partneriais keliavo per Pietryčių Aziją ir Tolimuosius Rytus iki Japonijos. Po to nuplaukė į Aliaską. 1958 m. gegužės 10 d. „Half-Safe“ atvyko į Monrealį, kur prieš 10 metų prasidėjo jo kelionė. Per tą laiką B.Carlinas su džipu – amfibija aplankė 38 šalis, perplaukė du vandenynus ir daugybę upių bei ežerų. Jo sumanyta povestuvinė kelionė baigėsi sėkmingai, bet ne santuoka. Elinore išsiskyrė su Benu net nesulaukusi jo sugrįžtant.

Britus viliojo ispanų turtai

Jis vadovavo aštuonių laivų flotilei, kurios pagrindinė misija buvo sutrikdyti Ispanijos kolonijų veiklą Ramiajame vandenyne.

Britams jau seniai nedavė ramybės ispanų galeonai, didžiuliai buriniai laivai, gabenantys į Europą auksą ir sidabrą, įvairius prieskonius, tabaką ir cukrų iš Naujojo Pasaulio. Dėl to buvo nuspręsta siųsti ekspediciją, kuri apiplėšinėtų ispanų komercinius laivus ir padarytų galą Ispanijos dominavimui Amerikos žemyne.

Leidiniai: viena iš daugybės knygų apie admirolo G. Ansono žygį. / Redakcijos archyvo nuotr.

Susivilioję Ispanijos turtais už Atlanto, britai svarstė įvairius planus, kaip juos perimti. Buvo siūloma išsilaipinti Kaljao uoste ir užimti Peru sostinę Limą, turtingiausią gyvenvietę, sukelti kolonijose indėnų sukilimą prieš Ispanijos karūną. Kitas planas numatė užgrobti Akapulką Meksikos pakrantėje ir Manilą Lusono saloje, iš kur į Ispaniją iškeliaudavo galeonai su vertingais kroviniais.

Vėliau šis ambicingas planas dėl interesų konflikto tarp politikų ir verslininkų buvo pakeistas. Nutarta apsiriboti ispanų laivų, išplaukiančių iš Akapulko su vertingais kroviniais, užgrobimu. Būsimai ekspedicijai buvo skirti 6 kariniai ir du tiekimo laivai. Šios grupės flagmanu, kuriame ir pats įsikūrė, G.Ansonas pasirinko trijų stiebų 43 m ilgio laivą „Centurion“ su 400 vyrų įgula ir 60 patrankų.

Komodoras ir jo flotilė

G. Ansonas buvo patyręs jūrų karininkas. Karališkajame laivyne jis pradėjo tarnauti 15 metų ir greitai kilo karjeros laiptais. Po ketverių metų buvo pakeltas į leitenantus, o sulaukęs 25 buvo paaukštintas iki kapitono laipsnio ir paskirtas vadovauti 32 patrankų laivui, kuris lydėdavo britų prekybines vilkstines. Neatsitiktinai pirmasis Admiraliteto lordas Charlesas Wageris 1739 m. pavedė jam atsakingą misiją Ramiajame vandenyne.

Istorija: galeoną, kokiais ispanai gabeno turtą iš kolonijų Amerikoje, nutapė dailininkas Cornelis Verbeeckas. / Redakcijos archyvo nuotr.

Dėl patirto fiasko renkant flotilės laivų įgulas ir vėluojant reikalingos amunicijos pristatymui, G.Ansonas į kelionę išvyko tik 1740 m. rugsėjo 18 d., gerokai vėliau, negu buvo planuota. Vėluojantis išvykimas atėmė netikėtumą, kurio tikėjosi britai. Ispanai spėjo išsiaiškinti flotilės ketinimus ir perspėjo savo kolonijas apie gresiantį pavojų.

Nors paslaptis išaiškėjo, G.Ansonas vis dėlto paliko Portsmutą su šešių karo laivų flotile – flagmanu „Centurion“ ir „Gloucester“, „Severn“, „Pearl“, „Wager“, „Tryal“. Prie šio būrio prisijungė du tiekimo laivai – „Anna“ ir „Industry“.

Laivuose buvo beveik 2 tūkst. vyrų. Tarp jų buvo maždaug 200 jūros pėstininkų, turinčių tik minimalių žinių apie jūrą ir nemokančių šaudyti laivo ginklais. G. Ansonui paprašius daugiau kareivių, jam atsiuntė būrį sveikesnių Čelsio ligoninės pacientų.

Net pats komodoras G. Ansonas neabejojo, kad išvyksta „medžioti“ Ispanijos lobių laivų su prastai sukomplektuota flotile.

Didžiausias laimikis

Išplaukus į jūrą, reikalai tik blogėjo. Du flotilės laivai, neįveikę audringojo Horno kyšulio, pasuko atgal į Angliją. Laivas „Wager“ nuskendo prie Čilės krantų. Kol G.Ansonas pasiekė Chuano Fernandeso salas Ramiajame vandenyne, jo flotilėje liko tik trys laivai ir apie 300 ligotų vyrų.

Mūšis: Samuelio Scoto paveiksle pavaizduota, kaip „Centurion“ atakuoja ispanų „Cavadonga“. / Wikiwand.com nuotr.

Po visų nelaimingų įvykių, ištikusių ekspediciją per ilgą ir pavojingą kelionę, negalėjo būti nė kalbos apie Limos ar kitų didesnių miestų užėmimą. Pasinaudodamas proga, kad Ramiojo vandenyno pakrantėje nesutiko rimtų Ispanijos pajėgų, G.Ansonas užpuolė nedidelį Paitos uostelį Peru šiaurės vakaruose.

Apmažėjusi britų flotilė tęsė reidus per ispanų gyvenvietes ir užgrobė kelis laivus. Dėl mirčių nuo skorbuto ir kitų ligų sumažėjusias trijų laivų įgulas, G.Ansonas surinko į savo flagmaninį laivą „Centurion“.

Pailsėję nedidelėje Tiniano saloje, britai išvyko į Makao ir ten kinams pardavė dalį savo grobio.

Išplaukęs vėl į jūrą, G.Ansonas vengė įsitraukti į mūšį su ispanais, nes, praėjus daugiau kaip metams, nežinojo, ar Didžioji Britanija vis dar kariauja su Ispanija. Todėl jis nusprendė vykti prie Filipinų krantų ir čia patykoti vadinamųjų Manilos galeonų, ispanų prekybos laivų, kursuojančių tarp Manilos ir Akapulko.

1743 m. birželio 20 d. britai sutiko lengvai ginkluotą ispanų prekybos laivą „Nuestra Senora de Covadonga“. G.Ansonui jis pasidavė po pirmosios „Centurion“ salvės.

Užgrobtame laive buvo rasta 1 mln. 313 tūkst. 843 ispaniški piastrai (34,5 tonos sidabro). Tai buvo didžiausias laimikis per visą G.Ansono flotilės reisą. Užgrobtą laivą G.Ansonas pardavė kinams Makao uoste, o pats su grobiu per Gerosios Vilties kyšulį išplaukė į Angliją.

Laiminga pabaiga

1744 m. birželio 15 d. „Centurion“ grįžo į Didžiąją Britaniją. Iš beveik 2 tūkst. žmonių, išvykusių iš Anglijos ir apiplaukusių pasaulį, sugrįžo tik 188 vyrai. Kelionei vadovavęs G.Ansonas tapo nacionaliniu didvyriu ir sulaukė audiencijos pas karalių. Vėliau buvo pakeltas į admirolus. Kai užgrobtas ispanų lobis buvo vežamas Londono gatvėmis, 27 furgonus, prikrautus sidabrinių monetų, lydėjo minios žmonių. Iš šio grobio G.Ansonui atiteko trys aštuntadaliai, ir tai sudarė 91 tūkst. svarų sterlingų.

Žygis: laivo „Centurion“ kelionė aplink pasaulį. / Redakcijos archyvo nuotr.

Karinio jūrų laivyno pamokslininkas Richardas Walteris, vykdydamas G.Ansono nurodymus, parašė pranešimą apie ekspediciją („Voyage Around the World. London 1748“). Ši ataskaita sulaukė didelio populiarumo ir tapo XVIII a. bestseleriu. Ši knyga turėjo daugiau kaip 40 leidimų anglų, prancūzų, vokiečių, olandų, italų ir švedų kalbomis.

Paplūdimyje sumanytas nuotykis

1900 m. vasarą Glen Eleno paplūdimyje Kalifornijoje J.Londonas (1876–1916) skaitė neseniai išleistą Joshua'o Slocumo knygą „Vienas burlaiviu aplink pasaulį“. Joje jūrų kapitonas aprašė nuotykius keliaujant 11 m ilgio laiveliu. Pasakojimas rašytoją taip sužavėjo, jog jis juokaudamas pasakė, kad irgi nepabūgtų plaukti aplink pasaulį maža jachta. Po kurio laiko J.Londonas paskelbė ilgam išplaukiantis į Ramiojo vandenyno Pietų jūras. Neva, jam nusibodo miestų šurmulys ir minios keliaklupsčiaujančių gerbėjų, puldinėjimai iš visų kampų dėl antrųjų vedybų skubotumo ir kairuoliškų pažiūrų.

Tokią versiją apie garsaus tėvynainio sprendimą leistis į pavojingą žygį jūromis pateikia amerikiečių rašytojas Irvingas Stone'as knygoje „Džekas Londonas, raitas jūreivis“. Sprendimas buvo drąsus. XX a. pradžioje buriavimas nedidele jachta vandenyno platybėse laikytas labai pavojingu. Paplūdimyje buvo sumanytas nuotykis, prieš kurį turėjo nublankti visi kiti J.Londono audringo gyvenimo nutikimai. Tai buvo jo slapčiausia svajonė, įkvėpta romantinių Stivensono ir Melvilio kūrinių.

Kūrinys: Lietuvoje išleistos J.Londono knygos „Jūrų vilkas“ viršelis. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Ir piratas, ir jų gaudytojas

J.Londonas gimė San Francisko mieste. Anksti pradėjo dirbti. Pardavinėjo laikraščius ir po 10 val. per dieną plušėdavo konservų fabrike. Norėdamas nors trumpam atitrūkti nuo darbo, trylikametis susitaupė du dolerius ir nusipirko seną valtį. Sekmadienio popietėmis plaukiojo po San Francisko įlanką. Čia susipažino su austrių piratais. Tai buvo šutvė avantiūristų. Jie „švarindavo“ privačias austrių gaudykles. Laimikį pardavinėdavo Oklando prieplaukoje. Už vienos nakties grobį buvo galima gauti net 25 dolerius. Turint savo laivą, buvo galima uždirbti ir daugiau.

Pasiskolinęs iš auklės pinigų, J.Londonas nusipirko 4 m ilgio šliupą. Po kelių savaičių penkiolikmetis paauglys tapo vienu drąsiausių austrių piratų.

Kartą muitinės valdininkas pasiūlė jam mesti austrių pirato gyvenimą ir tapti žūklės patrulio sargybiniu. Tuo metu San Francisko įlankoje knibždėjo kinų – krevečių gaudytojų ir graikų – lašišų vagių. Žūklės sargybiniu jis dirbo beveik metus, nuolat dalyvavo drąsos reikalaujančiuose žygiuose.

Banginių medžioklėje

Norėdamas tapti tolimųjų vandenų jūreiviu, J.Londonas pasirinko romantiškiausią laivą San Francisko uoste – trijų stiebų banginių medžioklės škuną „Sophie Sutherland“.

Nors jis niekada nebuvo nuplaukęs toliau Auksinių Vartų San Francisko įlankoje, 1893 m. sausio 12 d., per 17-ąjį gimtadienį, užsirašė į šį laivą pirmos klasės jūreiviu. Dalis įgulos narių piktinosi, kad pienburnis priimtas į laivą kaip lygus su jais.

Svajonė: J.Londonas (kairėje) prie statomo laivo „Snark“ 1906 m. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Trečią kelionės dieną „Sophie Sutherland“ pateko į stiprią audrą. Iš pradžių kapitonas abejojo, ar septyniolikmetis vaikinas išlaikys laivo kursą per audrą. Keletą minučių pastovėjęs šalia, škiperis linktelėjo galvą ir nusileido žemyn vakarieniauti.

Septynis mėnesius laivas plaukiojo paskui ruonių bandas nuo atokių Japonijos salų iki Sibiro. Jaunuolis turėjo irkluoti valtis su ruonių medžiotojais, gabenti į laivą užmuštus gyvūnus, kaip ir kiti peiliu lupo ruonių kailius. Tai buvo žiaurus darbas. Prisimindamas ruonių medžioklę, J.Londonas parašė populiarų nuotykių romaną „Jūrų vilkas“. Lietuvių kalba išėjo net keli jo leidimai.

Svajonių laivas

Grįžęs į Oklandą, jis dalyvavo literatūriniame konkurse. Už apsakymą „Taifūnas prie Japonijos krantų“ gavo premiją. Tai paskatino J.Londoną rimtai imtis kūrybos, nors visada jautė jūros šauksmą. Paplūdimyje užgimusi mintis 1906 m. jau buvo pakankamai subrendusi naujam susitikimui su jūra.

Tuo metu J.Londonas, kaip rašytojas, jau buvo populiarus. Per 6 metus jis išleido 16 knygų. „Protėvių šauksmas“ ir „Jūrų vilkas“ užtikrino jam brandaus rašytojo reputaciją. Tada ir pradėjo statyti svajonių laivą. Juo planavo atlikti 7 metus truksiančią kelionę aplink pasaulį.

Sumanymui prireikė daug jėgų ir pinigų. Rašytojas pyškindavo apsakymus, straipsnius ir apybraižas – bet ką, kad tik uždirbtų šimtus dolerių, kuriuos rijo laivo statyba. 16 m ilgio 2 stiebų kečą su pagalbiniu 70 AG benzino varikliu jis pavadino „Snark“ pagal Leviso Carrollo poemoje „Snarko medžioklė“ pavaizduotą fantastinį gyvūną. 

Prisiminimas: atvirukas su „Snark“ nuotrauka. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Suplojęs apie 30 tūkst. dolerių (pagal dabartinį kursą apie 750 tūkst.), rašytojas gavo laivą su neveikiančiu varikliu, vandenį praleidžiančiu korpusu, nesandariais benzino bakais. Daugelis manė, kad plaukti juo tolygu savižudybei.

1907 m. balandžio 23 d., vienų išjuoktas, kitų apraudotas, jis pakėlė inkarą ir „Snark“, kirtęs San Francisko įlanką, išplaukė į Ramųjį vandenyną.

Nuostabi „Snark“ kelionė

Į kelionę J.Londonas išvyko su penkių žmonių įgula. Jį lydėjo žavi jauna moteris Čarmiana Kittredge, neseniai tapusi jo antrąja žmona. Jos dėdė 60 m. Raskas Eimsas tapo „Snark“ kapitonu. Inžinerijos studentui Herbertui Štolcui patikėtos mechaniko pareigos. Martinas Džonsonas, kuris, kaip ir šimtai kitų, užvertė J.Londoną laiškais su prašymu prisijungti prie kelionės, buvo paskirtas virėju. Juos aptarnauti turėjo „kajutės berniukas“ Točigis.

Po kelių dienų vandenyne paaiškėjo, kad kapitonas neišmano navigacijos ir nesugeba nustatyti kurso. Jis buvo tik kelto, plaukiojusio po San Francisko įlanką, kapitonas ir niekada nesilankė jūroje. Jam vadovaujant kiauras kaip rėtis „Snark“ pasiklydo vandenyne. J.Londonas susirado navigacijos knygas ir per kelias dienas išmoko, kaip nustatyti apytikslę laivo buvimo vietą.

Po 27 d. plaukimo pasirodė ilgai laukta žemė. Paaiškėjo, kad „Snark“ ne tik nepatikima, bet ir pavojinga. Atvykus į Oahu miestą Havajuose, savininkas atleido R.Eimsą ir H.Štolcą. Vienintelis komandos narys, pasirodęs vertas pagarbos, buvo M.Džonsonas. Iš virėjo jis tapo mechaniku, tikru „Snark“ lobiu. Čarmiana taip pat įrodė gerąsias savybes: visada pasiruošusi mirti, bet nepasiduoti.

Po nedidelio remonto „Snark“ vėl pakėlė bures. Per dvejus metus J.Londonas su svajonių laivu aplankė Markizo salas, Taičio,  Boros Boros, Fidžio, Samoa, Saliamono ir kitas salas. Plaukdamas su labiau patyrusia įgula, jis galėjo atviroje jūroje kiekvieną dieną parašyti po tūkstantį žodžių. Burlaivyje „Snark“ buvo baigti reikšmingiausi jo darbai – romanai „Geležinis kulnas“ ir „Martinas Idenas“.

Pasibaigus kelionei, „Snark“ buvo parduotas Sidnėjuje. Jo galutinis likimas nežinomas. J.Londonas nenustojo keliauti. Per trumpą keturiasdešimties metų gyvenimą jis, daugiausia jūromis, apkeliavo beveik visą pasaulį.

Planas – nekurti planų

K.Mieliauskas prieš savaitę grįžo iš kelionės aplink pasaulį. Apkeliauti pasaulį šiais laikais ne naujiena ir keliaujančiųjų aplink jį – ne vienas. Oro linijų kompanijos net siūlo tokius kelionių paketus, aplink pasaulį plaukia ir kruiziniai laivai, o mūsų pašnekovas į tokią kelionę leidosi motociklu. "Tai transporto priemonė, kuri man patinka ir kuria aš leidausi į visas savo keliones, tad ir šią išvažiavau motociklu", – mintis dėsto motociklininkas.

Karolio pasiryžimas apkeliauti aplink pasaulį du kartus greičiau nei Žiulio Verno knygų herojus trinktelėjo lyg žaibas iš giedro dangaus. Po pasirodžiusių žinučių apie tokį K.Mieliausko žygį, į kelionę jis leidosi po poros savaičių. "Kol nesu kuo nors tikras bent jau 95 proc., tol nieko nesakau. Taip buvo ir su šia kelione. Reikėjo sudėlioti daug dedamųjų dalių – išspręsti logistikos klausimus, pasirinkti motociklą ir kai tik viskas buvo suplanuota ir kone garantuota, apie tokią mano kelionę sužinojo ir visuomenė", – atvirauja K.Mieliauskas.

Motociklininkas tikina dabar sulaukiantis daug klausimų, kaip viskas buvo suplanuota, ar rezervuotos nakvynės ir panašiai. Atsakydamas į juos, Karolis šypteli. "Aš esu žmogus, kuris nesusikuria sau jokių lūkesčių ir nesidėlioja mintyse detalių planų, nes jeigu kažkas ima vykti ne pagal planą, nereikalingai iššvaistoma labai daug energijos", – sako pašnekovas. Čia pat jis suskumba atsiprašyti ir tų žmonių – pasaulyje išsibarsčiusių lietuvių, su kuriais buvo suplanavęs susitikti ir susitiko, tačiau jie apie Karolio atvykimą nežinojo iki paskutinės minutės.

Mus riboja tik įsitikinimai ir proto pakišamos kažkokios priežastys ir pasiteisinimai, kodėl vieno ar kito dalyko negalime padaryti, kai to atsisakai, patiri tikrovę ir ji labai graži, įdomi ir patraukli.

Pažinti savęs

Iš viso K.Mieliauskas per 40 dienų nuvažiavo apie 19 tūkst km. "Tiesiog apvažiuoti pasaulio nepavyks – žemynus skiria vandenynai, tad per juos skridau ir aš, ir mano motociklas", – pasakoja keliautojas. Pasitelkiant elementariąsias matematikos žinias, galima suskaičiuoti, kad per dieną motociklininkas vidutiniškai nuvažiuodavo apie 1 000 km, o tai organizmui nemenka užduotis. Kiekvienas ilgiau važiavęs motociklu į ilgesnes keliones gali patvirtinti, kad mankštos  reikia vos ne kas kelis šimtus kilometrų, o čia 1 000! Žinoma, reikia pripažinti: motociklininkui ši kelionė nebe pirma, tad praktikos šiokios tokios jau yra. "Aš manau, kad proto galia yra labai stipri. Jeigu mes mintis nukreipiame į tą vietą, kurią skauda ar kuriai nepatogu, tai tik apie tai ir galvojome, tačiau, kai sąmoningai imi mąstyti apie kitus dalykus, problema išsprendžiama. Man taip nutiko po pirmo tūkstančio kilometrų", – sako K.Mieliauskas.

Vis dėlto ne vienam kyla klausimų, kam imtis tokių žygių, kai priartėjama, atrodo, prie žmogiškųjų galimybių ribos. Pasirodo, tai ir yra Karolio varomoji jėga. "Labai populiaru sakyti – palikite savo komforto zoną, aš labai mėgstu eiti už savo galimybių ribų. Kodėl gi to nedaryti? Mus riboja tik įsitikinimai ir proto pakišamos kažkokios priežastys ir pasiteisinimai, kodėl vieno ar kito dalyko negalime padaryti, kai to atsisakai, patiri tikrovę ir ji labai graži, įdomi ir patraukli", – filosofinio požiūrio nestokoja K.Mieliauskas.

Netikėta pažintis

Kelionės metu pašnekovas susitiko ir su lietuviais, gyvenančiais užsienyje – vienus sutiko Rusijoje, kitus – JAV, dar vienus – Jungtinėje Karalystėje. Visus juos kvietė atvykti į Pasaulio lietuvių sporto žaidynes, kurios vyks 2021–aisiais Druskininkuose, tačiau su vienu lietuviu Karolis susipažino labai įdomiomis aplinkybėmis.

Kaip jau ir minėjome, motociklas per vandenynus – Ramųjį ir Atlanto – keliavo lėktuvu. Motociklas priskiriamas prie pavojingų krovinių, tad jam muitinėje skiriama daugiau laiko.

"Į JAV atkeliavome savaitgalį, o tai reiškia, kad visi procesai labai sulėtėja, muitinė naujų korvinių netikrina ir tenka laukti pirmadienio. Visi procesai vyksta internetu, nėra jokio langelio, prie kurio nuėjęs gali trypčioti ir bandyti paskubinti reikalus. Kadangi nuo mūsų atskridimo į JAV jau buvo praėję beveik trys dienos, o žinių dėl motociklo nebuvo, pats nuėjau į muitinę (tai visiškai netoleruotina praktika) ir sutikęs pirmąjį mutininką bandžiau paaiškinti sitauciją. Jis vos manęs neišvijo, tačiau pamatė pasą ir manęs paklausė, iš kur esu. Tuomet paprašė žvilgtelėti į jo pavardę. Taip susipažinau su išeivijos lietuviu, besidarbuojančiu muitinėje. Po mūsų pokalbio motociklą atgavau per 10 min.", – prisimena K.Mieliauskas.

Panaši motociklo muitinimo procedūra buvo ir Jungtinėje Karalystėje. Laikas jau tirpte tirpo, o Karolis dar neturėjo savo motociklo. "Kadangi prieš skraidinant lėktuvu motociklą, reikia išleisti visus skysčius, tad iškart po muito procedūros tenka važiuoti į remonto dirbtuves, kad motociklą paruoštų kelionei. Britanijos KTM serviso meistrai mane maloniai nustebino, nes ne tik sutvarkė motociklą, bet ir pripylė pilną degalų baką", – apie malonius netikėtumus pasakoja K.Mieliauskas.

Vos grįžus iš vienos kelionės, Karolio galvoje jau sukasi mintys ir apie kitą – šįkart į Pietų Indiją ir labai greitai – lapkritį.

Motociklininko K. Mieliausko laukia 20 tūkst. km kelionė motociklu aplink visą Žemės rutulio šiaurės pusrutulį, sudėtinga logistika motociklą perkelti per vandenynus ir atsikvėpti neleisianti laiko norma.

Iššūkis nemenkas, be to Karolis kelionės metu ketina susitikti su toli nuo namų gyvenančiais Lietuviais, konkrečiai – Druskininkiečiais ir juos kvies į 2021 metais Druskininkuose vyksiančias Pasaulio lietuvių sporto žaidynes, tad Druskininkai motociklininkui surengė iškilmingas išlydėtuves.

Pačiame kurorto centre, šalia Druskonio ežero buvo įrengta scena, Druskininkų savivaldybės atstovai keliautojui įteikė miesto vėliavą, vėliau, po sveikinimo žodžių K. Mieliauskas lydimas Alytaus motociklininkų klubo atstovų apsuko garės ratą aplink miestą.

„Tiesą sakant, nesitikėjau tokių išlydėtuvių. Susirinko gana daug žmonių, paklausyti apie laukiančią kelionę stojo ir pro šalį ėję praeiviai, buvo labai smagu“, - džiaugėsi aplink pasaulį motociklu važiuosiantis lietuvis.

Penktadienį anksti ėjęs gulti motociklininkas šeštadienį vos prašvitus saulei užlipo ant „KTM 970 Adventure“ motociklo ir išvažiavęs iš Druskininkų nudūmė rytų kryptimi. Pirmasis kelionės tikslas – dar šiandien, šeštadienį kirsti Rusijos pasienį. O tada jau laukia daugiau nei 10 000 kilometrų iki Vladivostoko šalia Ramiojo vandenyno vieninteliu keliu per visą Rusiją.

Toliau nuo Maskvos civilizacija ten toli gražu ne tokio lygio kaip Europoje, tad 1 000 km per dieną nuvažiuoti nebus lengva. Be to, Sibiro gilumoje dega milžiniški miškų plotai, tad keliavimą gali apsunkinti aitrūs dūmai. O Irkutsko sritį užliejo potvyniai, pakelės nakvynės namuose visas lovas užėmę gelbėtojai, gali tekti miegoti palapinėje.

Pasiekęs Vladivostoką Karolis persikels per Ramųjį vandenyną į Los Andželą. Iki ten jis skris lėktuvu. Ir nors motociklo į rankinį bagažą pasiimti negalės, partneriai „Hoptrans“ rūpinsis, kad vandenyną kaip įmanoma greičiau kirstų ir motociklas. Vis tik transporto priemonės per muitines keliauja lėčiau, tad druskininkietis taip praras kelias dienas.

Pervažiavęs Šiaurės Ameriką legendiniu „Route 66“ keliu lietuvis vėl turės kartoti vandenyno kirtimo procedūrą ir iš Niujorko per Atlantą persikelti į Londoną Anglijoje. Nuo ten – europietiškos magistralės atgal į Druskininkus. Karolis Mieliauskas apkeliauti pasaulį pasiryžęs dvigubai greičiau, nei kad tą padarė Žiulo Verno knygos herojus Filijus Fogas – per 40 dienų. Tad į Druskininkus jis planuoja grįžti rugsėjo 27 dieną, kai kurortas švęs turizmo šventę.

Antraisiais žygio metais šis portugalų keliautojas buvo nužudytas Filipinuose salos gyventojų, tad kelionę užbaigė ispanas Juanas Sebastianas Elcano (Chuanas Sebastijanas Elkanas), tačiau Magellano vardas tapo nesiejamas nuo istorinės kelionės, iš viso trukusios trejus metus.  

„Prabėgus 500 metų, F. Magellanas vis dar įkvepia“, – pažymėjo Fabienas Cousteau (Fabjenas Kusto), prancūzų dokumentinių filmų kūrėjas ir okeanologas, kaip ir jo senelis Jacques-Yves Cousteau (Žakas Yvas Kusto). 

„Jis buvo pionierius tuo metu, kai į nežinomybę leidęsi keliautojai paprastai negrįždavo“, – sakė jis.

Apžvelgiame penkis aspektus, kaip F. Magellano kelionė paveikė žmonijos istoriją ir iki šiol įkvepia mokslininkus bei tyrinėtojus.  

Su kai kuriais iš jų naujienų agentūra AFP kalbėjosi Lisabonoje rugpjūčio 10-osios, 500-ųjų kelionės metinių proga surengtos konferencijos metu. 

Istorinis

Pasak NASA mokslininko, tarpplanetinio kosminio zondo „New Horizons“ vadovo Alano Sterno, F. Magellano kelionė žymėjo posūkio tašką istorijoje. Ji buvo tokia pat unikali, kaip ir pirmoji žmogaus kelionė į kosmosą bei vėlesni nusileidimai Mėnulyje.

„Mano manymu, tai tiesiog pakeitė žmoniją. Pavadinčiau tai pirmuoju visos planetos įvykiu – panašiai kaip Jurijaus Gagarino skrydis buvo pirmasis įvykis už planetos ribų“, – sakė jis.

Geografinis

Po F. Magellano kelionės buvo perbraižyti žemėlapiai ir perrašytos geografijos knygos. Jis pirmasis atrado dabar jo vardu vadinamą sąsiaurį, jungiantį Atlanto ir Ramiuosius vandenynus ties piečiausiu Pietų Amerikos žemyno tašku.

„Ko gero, didžiausias jo žygdarbis – ir jis tebelaikomas vienu didžiausių žygdarbių navigacijos istorijoje – kad jis perplaukė šį sąsiaurį, kurio žemėlapių tuo metu nebuvo ir apie kurio egzistavimą buvo tik miglotai kalbama“, – sakė JAV istorikas, vienos iš F. Magellano biografijų autorius Laurence'as Bergreenas (Lorensas Bergrinas). 

Filosofinis

Ši kelione pakeitė žmonių supratimą apie savo vietą pasaulyje.

„Tai buvo ne vien geografija ir antropologija, tai buvo ir filosofinis atradimas, kad visai tai – vienas pasaulis, – sakė L. Bergreenas. – Iki Magellano žmonės to tiksliai nežinojo. Jie nežinojo, kaip pasaulis yra susijęs ar kokio jis dydžio.“ 

Astronominis

Prieš 500 metų prasidėjusi kelionė padėjo europiečiams pažinti visatą ir iki šiol išlieka svarbi kosmoso tyrinėjimų bei astronomijos srityse.

Plaukdamas per Mageleno sąsiaurį, portugalų tyrinėtojas su įgula stebėjo dvi plika akimi iš Pietų pusrutulio matomas galaktikas, dabar vadinamas Magelano debesimis.

L. Bergreenui padedant, kai kurios neseniai pažymėtos Marso paviršiaus sritys buvo pavadintos tais pačiais vardais, kuriuos F. Magellanas kadaise suteikė Pietų Amerikos dalims. Garsiojo tyrinėtojo vardu pavadintas ir milžiniškas Čilėje statomas teleskopas. 

Įkvepiantis

Gilią žymę tyrinėjimų istorijoje palikęs F. Magellano pasiekimas įkvepia ir šiuolaikinius jo pasekėjus. 

„Kosmoso programoje rengdamiesi šioms ilgai trunkančioms misijoms sakome, kad ateities pamokos yra surašytos praeityje“, – sakė buvęs NASA atstronautas 65-erių Dafyddas Williamsas (Devidas Viljamsas), dalyvavęs dvejose kosmoso misijose.

„Daugelis kosmoso programas dalyvių yra skaitę apie Magellaną“, – pridūrė jis. 

Džiaugiasi automobiliais

"Kelionėje įveikėme jau daugiau nei 30 tūkst. km. Pietų Amerika džiugina draugiškais žmonėmis ir nuostabia gamta, tačiau tam tikrų niuansų pasitaikė – tai degalų ir kelių kokybė. Mes automobilius, padangas ir visą kitą įrangą rinkomės ilgai ir atidžiai, ruošėmės netikėtumams ir žinome, kad jų ateityje dar bus", – teigė A.Sutkus ir prisiminė ne vienus metus trukusį kelionės planavimą.

Prieš kelionę Sutkai parengė du identiškus "Nissan Navara", kurių bagažo skyriuose sumontavo specialias platformas. Jos pikapus pavertė nameliais ant ratų: yra dvi miegamosios vietos, virtuvėlė, dušas, tualetas ir kiti pagrindiniai patogumai. Vienu namu ant ratų keliauja jie patys, kitą nuomoja.

Ketverių metų kelionė yra sudėliota į apie du mėnesius trunkančius maršrutus, kuriuos įveikti Sutkai kviečia prisijungti ir kitus kelionių entuziastus. Automobilių paruošimas toli gražu nesibaigė užkėlus platformas. A.Sutkus modifikavo ir didelėms apkrovoms pritaikė daug kitų pikapo detalių.

"Pikapų svoris sumontavus platformas labai padidėjo, tad reikėjo ir specialių patikimų padangų su dideliu apkrovos indeksu. Mes pasirinkome padangas, kurių kordas pagamintas iš kevlaro. Padidinome slėgį ir jokių problemų dėl padangų neturėjome", – pasakojo A.Sutkus.

Vis dėlto nesklandumų buvo dėl vieno ratlankio, kuris lūžo pačioje kelionės pradžioje. Ne dėl kokio matomo išorinio pažeidimo ar atsisukusių varžtų, o be jokios aiškios priežasties. Kodėl taip nutiko, įvardyti negalėjo ir automobilio gamintojo atstovai. Tačiau tai bene vienintelis rimtesnis techninis nesklandumas per pirmus penkis mėnesius. "Patikrinu kas 3–4 dienas padangas ir ratlankius, stebiu, kaip dyla protektorius. Tai būtina, nes perkrovos, temperatūrų amplitudė didelė – Brazilijoje dienomis oras sušildavo iki +40, o po kelių dienų atvykus į Kuską atšalo iki +9 laipsnių. Nuvažiavę 30 tūkst. km atlikome pirmą techninę apžiūrą, sukeitėme priekines padangas su galinėmis, kad jos diltų tolygiai", – ilgų kelionių niuansus prisiminė A.Sutkus.

Kelionėje įveikėme jau daugiau nei 30 tūkst. km. Pietų Amerika džiugina draugiškais žmonėmis ir nuostabia gamta, tačiau tam tikrų niuansų pasitaikė – tai degalų ir kelių kokybė.

Bekelės išvengti neįmanoma

Sutkai keliauti stengiasi asfaltuotais keliais, tačiau kitokios dangos išvengti nepavyksta. Keliautojų skaičiavimais, apie 5 proc. jų maršruto sudaro žvyrkeliai ir visiškos bekelės: kartais prie jų norimų aplankyti vietų asfaltuoti keliai tiesiog neegzistuoja.

"Brazilijoje norėjome privažiuoti prie Amazonės upės. Navigacijos programa rodė, kad kelias asfaltuotas, tačiau pasirodė priešingai – 100 km važiavome keturias valandas labai blogos būklės žvyrkeliu. Pasielgėme teisingai, nusprendę grįžti atgal, nes degalinės operatorius sakė, kad taip būtų reikėję dardėti 3 dienas", – prisiminė A.Sutkus.

Infrastruktūra labiausiai priklauso nuo valstybės išsivystymo. Argentinoje ar Brazilijoje problemų kilo mažai, tačiau Bolivijoje jų buvo dėl degalų. Papildžius automobilio baką, "Navara" kompiuteris netrukus pradėjo rodyti degimo sistemos klaidas, buvo įjungtas avarinis režimas, ribojantis maksimalų greitį. Argentinoje įpylus pilną baką dyzelino, visos variklio klaidos išnyko po 20 km.

"Įdomu, kad abu visureigiai vienodi, tačiau degalų kokybei jautresnis tik vienas. Sąnaudos irgi skiriasi: nors važiuoja visur abu, vienas vartoja litru daugiau degalų", – stebėjosi keliautojas.

A.Sutkus automobiliuose įrengė specialius degalų separatorius su stambių dalelių filtru. Jame vandens rasti dar neteko – tai įrodymas, kad degalai neskiedžiami, tačiau permatomos jo sienelės labai skiriasi dyzeliną papildžius atskirose Pietų Amerikos šalyse. Įprastai jos yra gelsvos, o Bolivijoje – tamsios tarsi kokakola.

Džiugina draugiški žmonės

Keliautojai teigia, kad Pietų Amerikoje juos labai stebina draugiški žmonės. Daugelis palankiai žiūri į egzotiškos išvaizdos keliautojus, atvykusius automobiliais su mažai kam žinomos tolimos šalies registracijos numeriais. Pavyzdžiui, kempingo savininkai kartais neima jokių mokesčių – "Euro 6" reikalavimus atitinkantys ekologiški pikapai dar turi ant stogo sumontuotus saulės modulius, kurie gamina energiją, tad kempingų patogumus keliautojai išnaudoja minimaliai.

Nors maršrutą jie susidėlioję tiksliai, kad aplankytų visus tūkstantį numatytų pasaulio stebuklų (iš čia kilo ir pavadinimas – "1000 WOW" (angl. wonders of the world), nakvynės vietas dažnai renkasi atsitiktinai. Kartais apsistoja kempinguose, būna – degalinėse arba išnaudoja visus namo ant ratų privalumus ir nakvoja kur nors kalnuose.

Sudėtingiau yra dėl interneto ryšio. Kiekvienoje šalyje keliautojai perka vietines korteles, tačiau telefone išvydus užrašą 4G apsidžiaugti nereikėtų – ryšio kokybė ir greitis toli gražu ne tokie, prie kurių jie buvo įpratę Lietuvoje. Kartais kempinguose būna galimybė prisijungti prie belaidžio ryšio, tačiau tai dar nereiškia, kad pavyks pasinaudoti internetu – kartais jo tiesiog nebūna.

Artimiausiomis savaitėmis projekto "1000 WOW" dalyviai lankys stebuklus Pietų Amerikoje – Ekvadore ir Kolumbijoje, o iš ten persikels į Panamą bei kils tolyn į Šiaurės Ameriką, kurioje ketina praleisti likusius 2019-uosius.

Kelionės įspūdžių jiems neleis pamiršti ne tik tūkstančiai nuotraukų, bet ir įrašas Lietuvos rekordų knygoje. Tokią ilgą distanciją keliaudami motociklais jie nuvažiavo pirmieji iš mūsų tautiečių

Gimtinėje itin šiltai sutikti keliautojai pirmąsias dienas apibūdina vienu žodžiu – keista. Tiesa, iki sutiktuvių renginio keliautojai jau turėjo šiek tiek laiko apsiprasti, nes kirtę šiaurinę Lietuvos sieną kelis šimtus kilometrų motociklais įveikė ir gimtaisiais keliais.

„Pirmą dieną įvažiavus į Lietuvą vis norėjosi vienas kitam pranešti apie kiekvieną pastebėtą Lietuvos vėliavą, kol galiausiai pripratome, kad Lietuvoje pamatyti trispalvę visiškai įprasta. Dabar su savu kraštu apsipratome. Ypač džiaugiuosi mūsų sprendimu prieš baigiant kelionę apvažiuoti vieną ratą aplink Lietuvą. Pravažiavome Joniškį, Klaipėdą, Marijampolę. Per Druskininkus, Varėną keliavome į sutiktuvių vietą“, – pasakoja Asta.

Po beveik dviejų metų į Lietuvą grįžusi keliautoja sako, kad kol kas labiausiai ją stebina Lietuvos miestų, miestelių ir kaimelių grožis – puikiai susitvarkę, pakelės gražios, švarios, visi kultūringai vairuoja. „Skaitydami informaciją žiniasklaidoje, sulaukdavome daug neigiamų naujienų, bet, kai pamatėme savo akimis, supratome, kad labai graži ta mūsų Lietuva. Ir Europos kontekste mes tikrai labai gražiai atrodome“, – sako pašnekovė.

Keliautojai neslepia, kad per dvejus metus itin pasiilgo artimųjų, tad pirmos dienos Lietuvoje skirtos susitikimams su jais. „Abu labai pasiilgome vyresniosios kartos giminaičių – pakalbėti technologijų pagalba su jais retai pavykdavo“, – sako keliautoja.

Be kelionių motociklais Asta turi dar vieną laisvalaikio pomėgį – jodinėjimą žirgais, tad vos grįžusi skubėjo aplankyti savo mylimą žirgą Priekulėje ir pajodinėti: „Aš labiausiai pasiilgau žirgų. Labai mėgstu jodinėti, nuo pat vaikystės tai buvo mano didelis hobis ir atgaiva širdžiai. Artimųjų trūkumą nors šiek tiek gali kompensuoti su jais pasikalbėjęs telefonu, o su žirgais tokiu būdu nepabendrausi. Tad tik grįžusi jau spėjau pajodinėti“.

Vieną didžiausių gyvenimo nuotykių sėkmingai baigę vilniečiai ilsėtis neplanuoja – ners į darbų ir namų paieškas, ieškos žiemai tinkamos transporto priemonės. Kaip juokauja patys, bandys kuo greičiau grįžti į normalų gyvenimą. Tarp pačių artimiausių suplanuotų darbų – ir rekordo fiksavimas.

Dviem turistiniais motociklais pasaulį įveikę keliautojai itin džiaugiasi, kad ir jų palydovai šį išbandymą atlaikė nepriekaištingai. Kaip pasakoja keliautojai, smulkius techninius nesklandumus, kurių kelionėje pasitaikė vos keli, jie tvarkė savo jėgomis.

Apie Astos ir Lino kelionę

Pradėję kelionę 2016-ųjų spalį, iš Vilniaus Asta ir Linas keliavo į Hamburgą, o kad patektų į kitą žemyną – plukdė motociklus į Čilę, patys skrido į Braziliją, kur dalį laiko teko keliauti tik su kuprinėmis. Išnaršę Pietų Ameriką jie judėjo Centrinės Amerikos link, tada – į Aliaską. Sugrįžę į vakarinę pakrantę išvyko į Pietų Korėją, po to – per Rusijos platybes ir Centrinę Aziją į Iraną, vėliau motociklus vėl plukdė į Keniją. Praleidę penkis nepamirštamus mėnesius Afrikoje, gegužės pradžioje keliautojai grįžo į Europą. Aplankydami Šveicarijos, Austrijos, Čekijos, Vokietijos kaimelius keliavo į Norvegiją, joje – Šiaurės kyšulio link. Iš ten liepos pradžioje pajudėjo namo per Suomiją, Estiją bei Latviją.

Didžiausią savo gyvenimo nuotykį daugiau nei prieš 600 dienų pradėjusi pora šiuo metu juda Norvegijos šiaurės link. Į Lietuvą, aplankę 45 užsienio šalis penkiuose pasaulio žemynuose, Asta ir Linas grįš jau liepos 21 d. – tiesiai į specialų sutikimo renginį netoli Vilniaus.

Maršrutą dėliojo ieškodami vasaros

Prieš porą metų supratę, kad geresnio laiko šiai avantiūrai nebus, Asta ir Linas ėmė planuoti ir dėlioti maršrutus, ruošti padangas bei pildyti taupyklę, kad galėtų pusantrų metų nevaržomai keliauti. Sukaupusi apčiuopiamą sumą, pora nusprendė pinigus išleisti ne butui ar namui, o neįkainojamam nuotykiui.

Nepaisant to, jog Lietuvoje jų idėja daug ką nustebino, keliautojai džiaugiasi kelyje sutikę daugybę į save panašių žmonių – metusių darbus ir net su ženkliai mažesnėmis santaupomis išvykusių pažinti pasaulį.

Jau daugiau nei 93 tūkst. kilometrų dviem turistiniais BMW motociklais „BMW F 650 GS“ ir „BMW F 800 GS Adventure“ įveikę Asta ir Linas dar prieš didžiąją kelionę jais išnaršė ne vieną valstybę, keliavo ir per sniegynus, ir per alinantį karštį. O šiai, 20 mėnesių trunkančiai kelionei maršrutą sudarė bandydami vytis vasarą – pagauti penkis vasaros sezonus iš eilės. Pora nusprendė neskubėti, o aplankyti vietas, apie kurias visada svajojo.

Iš Vilniaus Asta ir Linas keliavo į Hamburgą, o kad patektų į kitą žemyną – plukdė motociklus į Čilę, patys skrido į Braziliją, kur dalį laiko teko keliauti tik su kuprinėmis. Išnaršę Pietų Ameriką jie judėjo Centrinės Amerikos link, tada – į Aliaską. Sugrįžę į vakarinę pakrantę išvyko į Pietų Korėją, po to – per Rusijos platybes ir Centrinę Aziją į Iraną, vėliau motociklus vėl plukdė į Keniją. Praleidę penkis nepamirštamus mėnesius Afrikoje, gegužės pradžioje keliautojai grįžo į Europą.

Kaip pasakoja keliautojai, smulkius techninius nesklandumus, kurių kelionėje pasitaikė vos keli, jie tvarkė savo jėgomis. Taip pat pravertė visame pasaulyje du metus galiojanti tarptautinė gamintojo garantija – kadangi BMW salonuose keliautojai remontui priimami be eilės, juose sparčiai buvo pakeistos kelios detalės, kelionės metu išėjusios iš rikiuotės.

Stebinanti Europa

„Nepaisant to, kad po Europą jau buvome apkeliavę motociklais savo kasmetinių atostogų metu, vis dar svajojome apie daugybę gražių, mums nematytų vietų, kurias taip norėjosi aplankyti“, – pasakoja pora, paskutinius mėnesius naršanti įspūdingais Europos keliais.

Keliautojai pripažįsta, kad po daugybės mėnesių, praleistų kituose pasaulio žemynuose, Europa vis dar turi kuo nustebinti. „Alpių panoramos įspūdingumu neatsilieka nuo pačių gražiausių vaizdų Andų kalnuose, Pietų Amerikoje. O štai mažuose Šveicarijos, Austrijos, Vokietijos ir net Čekijos kaimeliuose susidūrėme su problema, kurios išvengėme visuose keturiuose žemynuose – čia nė viena iš mums žinomų užsienio kalbų nesusikalbėjome su vietiniais“, – šviežiausiais įspūdžiais dalijasi Asta ir Linas.

Pakeliui namo

Net ir sugrįžimą į Lietuvą Asta ir Linas suplanavo kitokį, nei buvo įpratę: „Iš kelionių motociklais visuomet sugrįždavom per Lenkiją – tais pačiais, jau kiek pabodusiais keliais. Šįkart į Lietuvą grįšime iš šiaurės“, – pasakoja keliautojai bei išduoda, kad kelionės pabaigos nustatymui išsikėlė vieną pagrindinę sąlygą – sugrįžti namo dar nesibaigus vasarai, kad spėtų adaptuotis prieš prasidedant šaltajam sezonui Lietuvoje.

„Dabar po truputį judame į šiaurę Norvegijoje, Šiaurės kyšulio link. Netrukus kirsime poliarinį ratą, tada kiek daugiau nei tūkstantį kilometrų važiuosime į šiaurę, kol pasieksime patį šiauriausią savo kelionės tašką. Iš ten liepos pradžioje judėsime atgal, ir per Suomiją, Estiją bei Latviją, po šešių šimtų keturiasdešimties dienų kelionės, pagaliau vėl sugrįšime namo“, – paskutines maršruto detales atskleidžia keliautojai.

Skaičiuojama, kad 640 dienų kelionėje užtrukę lietuviai iš viso bus įveikę daugiau nei 100 tūkst. kilometrų.