Mintis perkelti 1972 metų įvykius į muzikinio teatro sceną sklandė senokai. Filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis drauge su Anapilin išjusiu kompozitoriumi Kęstučiu Antanėliu buvo gerokai priartėję prie idėjos realizavimo roko operos forma, bet jis taip ir nepasiekė rampos šviesų.

Įdomus faktas, kad išeivijoje, daugiausiai JAV, gyvenęs ir plačią švietėjišką veiklą vystęs kunigas jėzuitas, kompozitorius, atlikėjas, publicistas Tėvas Bruno Markaitis SJ, sujaudintas Romo Kalantos aukos, ėmėsi rašyti šia tema operą. Libretą operai parašė poetas Bernardas Brazdžionis. B. Markaičio būta itin jautraus lietuvio patrioto, giliai išgyvenusio tragiškus Lietuvos istorijos padarinius. Pradėtos kurti operos dėl ligos nebaigė. Tačiau parašė poemą fortepijonui, kurioje meilę Tėvynei, pasiaukojimą už jos laisvę perteikė per tragiškąjį kauniečio žygdarbį.

Artėjant 1972 m. pavasario įvykių Kaune penkiasdešimtmečiui idėją muzikinėje scenoje papasakoti to meto aktualijas subrandino ir režisierius Kęstutis Jakštas. Ir šį sykį muzikinis spektaklis skambės istorinėje erdvėje – Kauno muzikinio teatro scenoje. Sukurti muziką spektakliui režisierius pakvietė žinomą šio žanro kūrėją kompozitorių Kiprą Mašanauską. Kūrybinis procesas atvedė prie žanro pasirinkimo – roko operos – turbūt labiausiai tinkamo žanro to meto dvasiai išreikšti. Operos siužetą sukūrė dramaturgė Goda Simonaitytė, dainoms tekstus – Arnas Ališauskas.

K. Mašanauskas (dešinėje) / D. Rimeikos nuotr.

Roko opera „1972“ yra meno kūrinys, kurio veikėjus ir situacijas inspiravo to laiko asmenybės ir įvykiai, bet jie nebūtinai atitinka tikrovę.

Poetas Arnas Ališauskas, kalbėdamas apie išgyventas kūrybinio proceso inspiracijas teigia, kad „neįmanoma dokumentiškai tiksliai atkurti, kas vyko Kaune 1972-ųjų gegužės 14-ąją. Neįmanoma dokumentiškai tiksliai atkurti Romo Kalantos psichologinio portreto, jo asmenybės, poelgių motyvų. Bet įmanoma pamėginti panirti į tą laiką ir pamėginti pajausti, kaip 1972-ųjų jaunimas bendravo, kalbėjo, mylėjo. Kodėl vienų kelias vedė į išdavystę, kitų – į didvyriškumą. Kodėl vienas iš daugelio žmonių pasirinko susinaikinimo kelią. Susinaikinimo – kad išliktų ir kalbėtų mums iš 1972-ųjų nuotraukos. R. Kalantai šiandien būtų beveik 70. Klausimų „kodėl?“ ne mažiau, nei tada. Bet atsakymų, tiksliau bandymų atsakyti – kyla su kiekviena karta. Roko opera „1972“ – vienas iš šitų mėginimų atsakyti“.

„Roko opera „1972“ yra meno kūrinys, kurio veikėjus ir situacijas inspiravo to laiko asmenybės ir įvykiai, bet jie nebūtinai atitinka tikrovę“, – sako Goda Simonaitytė, kuri į kūrybinį procesą įsiliejo vėliausiai, tačiau itin daug prisidėjo, kad prasminga ir puiki idėja virstų spektakliu. „Mano prievolė buvo kiek įmanoma greičiau susipažinti su jau sukaupta informacija ir sukurti istoriją, kurioje taikliausiai atsispindėtų tai, kas buvo nagrinėta. Režisierius ir aš kalbėjomės su įvykių liudininkais, peržiūrėjome daug dokumentikos ir filmų apie 1972-ųjų įvykius, skaitėme knygas, straipsnius. Kūrybinis procesas buvo painus, bet tuo pačiu ir intriguojantis, nes gyvas – išbandėme įvairius muzikinio ir literatūrinio teksto sprendimus, koregavome, keitėme.

G. Simonaitytė / D. Rimeikos nuotr.

Roko operos „1972“ režisieriaus asistentė Viktorija Streiča pasakoja, kad personažai R. Kalanta ir Vytautas Kaladė veikia kaip realūs asmenys. Kalantos asmenybė ir šiandien vertinama nevienareikšmiškai – gyvi liudininkai pasakoja skirtingas to laiko įvykių versijas, todėl nesinorėjo kurti herojiško R. Kalantos paveikslo. Čia ryškiau skleisis įdomi, bet nepakankamai įvertinta V. Kaladės – demonstracijų aktyvisto – asmenybė. Dirbęs techniniu darbuotoju Kauno dramos teatre jis garsėjo protesto veiksmais, kuriuos siekė malšinti tuometinė tarybinė valdžia. Kiti roko operos personažai gal ir primena vieną ar kitą to laiko asmenybę, tačiau yra išgalvoti. Realių žmonių atkartoti nebandėme – veikėjai yra tik inspiracijos. Roko operoje kalbame apie tuometinį laiką – santvarką, draudimus, atmosferą, todėl ir pasirinkome pavadinimą „1972“.

Roko operoje protesto dvasią padeda atskleisti ir scenografija, kurios užduotis žiūrovus perkelti į 70-ųjų Kauną. Scenografas Gintaras Makarevičius apie kūrybinį procesą pasakojo: „Toks spektaklio žanras scenografą įpareigoja bendra idėja. „1972“ scenovaizdis pradėtas kurti dar neturint galutinės muzikinės partitūros. Bendraujant su komanda tiesiog pati nuojauta vedė į atsakymus, kas turi atsirasti scenoje. Todėl čia sutiksite nemažai atpažįstamų simbolių, įprasminančių to laikmečio dvasią, pavyzdžiui, finale pasirinkta vaizduoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčią, kuri sovietmečiu tarnavo kaip radijo gamykla. Ir tai tik vienas iš sovietinio nužmogėjimo simbolių, kuriuos sutiksite spektaklyje“.

D. Rimeikos nuotr.

8-ojo dešimtmečio atmosfera atsiskleis per kertinius ženklus: amorali politika, milicininkų brutalumas, tuometinė Kauno architektūra, buityje naudota atributika ir pan.

Scenoje išvysime ir daugiau simbolikos būdingos tam laikmečiui. „Siekiant sukurti bendrą 1972-ųjų nuotaiką simbolinės nuorodos yra labai reikalingos“, – įspūdžiais apie vykusį kūrybos procesą dalijasi scenografas, – „jos tarnauja kaip kertiniai ženklai. Vien sausos dokumentinės medžiagos nedemonstruosime. Bendras šios roko operos kūnas, susidedantis iš scenografijos, muzikos, choreografijos, papildytas dokumentiniais faktais tik dar labiau ryškėja. 8-ojo dešimtmečio atmosfera atsiskleis per kertinius ženklus: amorali politika, milicininkų brutalumas, tuometinė Kauno architektūra, buityje naudota atributika ir pan.“

G. Makarevičius taip pat pridūrė: „visoje R. Kalantos istorijoje labai daug netikslumų, nemažai faktų paslėpta, nėra aiškios dokumentacijos. Bet mano asmeniniu požiūriu jo veiksmas pažadino norą laisvei, įžiebė tūkstantinį protestą. Ir šito fakto jau niekas negali paneigti. Jo drastiškas veiksmas – pilietinės sąmonės žadinimas“.

Spektaklyje plačiai naudojami aštuntojo dešimtmečio atspindžiai – veikėjų hipiški kostiumai ir šukuosenos (dailininkė Julija Skuratova), analogiški Laisvės alėjos suoliukai, šiukšliadėžės, kurias puikia prisimena vyresniosios kartos kauniečiai. Muzikinės partitūros skambesys – vintažinis, melodika lyg ir seniai girdėta, atpažįstama ir kelianti šiltus prisiminimus.

Roko opera ypatingai pasitarnaus jaunajai žiūrovui kartai, leis pajusti to laikmečio įtampą ir iš arčiau pamatyti, kaip veikė milicija ir KGB. Spektaklyje bus pasakojama apie vyresnius paauglius, kuriuose jie tikrai atpažins save, o choreografė Stefanija Nosovaitė sukūrė gatvės šokių stiliaus elementus, tokius mielus šiuolaikiniams paaugliams. Žiūrovai atpažins ir Miesto sodą, kuris ir tuomet ir šiandien tebėra svarbi susitikimų vieta Kaune, kur ir įvyko pagrindinė protesto akcija, čia rinkosi tie, kurie norėjo mylėti, gyventi, švęsti, klausytis roko muzikos nevaržomi jų asmenybėms nesuvokiamos santvarkos.

Roko operos „1972“ statytojų komanda: muzikinis vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, režisierius Kęstutis Stasys Jakštas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų ir grimo dailininkė Julija Skuratova, šviesos dailininkas Audrius Jankauskas, vizualizacija Gediminas Lapė, choreografė Stefanija Nosovaitė, chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, dirigento asistentas Mantas Jančiauskas.

Pagrindinius vaidmenis joje kuria miuziklų grandai – Mantas Jankavičius, Martynas Beinaris, Jeronimas Milius, Rokas Laureckis, Marija Arutiunova, Akvilė Garbenčiūtė, Karina Krysko, Dileta Meškaitė ir didžiulis būrys kitų.

Pokalbyje „Kauno dienos“ studijoje K.Jakštas atskleidė ir daugiau mažiau žinomų faktų. Pasirodo, nedaug trūko, kad gerą balsą ir muzikinę klausą turintis vyras būtų tapęs profesionaliu trimitininku ar dainininku – dainavo šviesaus atminimo Petro Bingelio įkurtame Kauno valstybiniame chore. Tačiau paviliojo aktoriaus profesija ir turėjo galimybę dirbti su tokiomis kino žvaigždėmis kaip Johnas Malkovichius, Dmitrijus Nagijevas.

Įspūdingas ir režisieriaus darbų kraitis – nuo režisuotų M.A.M.A. apdovanojimų iki miuziklo „Velnio nuotaka“ ar koliažinės operos „Mažvydas“. Įspūdingu darbų sąrašu galintis pasigirti menininkas nesibodi filmuotis ir „Dviračio žiniose“.

– Turbūt dažnai išgirstate nusistebėjimą, kad esate kaunietis, o ne vilnietis?

– Esu tikras kaunietis. Gyvenau Raudonosios Armijos pr. 63, dabar ten Savanorių prospektas.

– Daug ką nustebins jūsų talentai: operos dainininkas, trimitininkas, aktorius, režisierius.

– Mano tėtis sakydavo: devyni amatai, dešimtas badas. Profesijos visos giminingos. Gal atsitiktinumų grandinė taip susiklostė, specialiai nieko nedariau. Tėtis labai bijojo, kad jei kiltų karas, mūsų nepaimtų į kariuomenę. Jis sugalvojo, kad, jei su broliu tampsime muzikantais, kažkur orkestre užnugaryje grosime, padėsime sužeistiesiems ir pan. Jis mus nuvedė į Juozo Naujalio muzikos gimnaziją. Po aštuonerių metų įstojau į Juozo Gruodžio konservatoriją, sėkmingai grojau trimitu. Skyriaus vedėjas Juozas Gediminas Šmitas, išgirdęs mano balsą, sugalvojo, kad galiu studijuoti dvi specialybes. Taip iškart įstojau į dainavimo specialybės antrą kursą.

– Buvote pakviestas į P.Bingelio vadovaujamą chorą, vadinasi, turite gerą balsą.

– Sovietiniais laikais baigus technikumą tekdavo važiuoti dirbti į rajoną arba gaudavai leidimą stoti į tuometę Konservatoriją Vilniuje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Aš gavau leidimą stoti į abi specialybes ir paskyrimą dirbti. Pagal trimitininko specialybę gavau paskyrimą į tuometį "Lietuvos" ansamblį, o pagal vokalo – į maestro P.Bingelio vadovaujamą chorą. Tačiau išėjau į kariuomenę, o grįžęs nutariau, kad nieko nenoriu. Kariuomenėje nusprendžiau, kad mane vilioja aktorinis. Grįžusį mane susirado P.Bingelis ir, prieš išvažiuojant studijuoti, liepė dirbti. Lenkiu galva prieš jį. Net man įstojus, jis neatleido manęs iš darbo, leido susitaupyti pinigų studentavimui. Per tą trumpą laiką, apie septynis mėnesius, buvo labai daug gastrolių.

– Taip gerai sekėsi, bet vis vien aktorinis viliojo labiau?

– J.Gruodžio muzikos mokykloje mes buvome jauni ir gana sunkiai suvaldomi. Tuo laiku atėjo jauna lietuvių kalbos mokytoja Laima Povilionytė. Ji pradėjo kurti dramos būrelį. Penkiolikos metų pirmą kartą nuėjau į teatrą – Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Iki dabar atsimenu jo kvapą. Susibūrė būrelio draugų ratas. Kariuomenėje galvojau, kaip surasti, kas būtų labai artima ir naudinga, ką esu išmokęs iki to. 1986 m. nuvažiavau stoti į aktorinį. Išsigandau, kur papuoliau. Man – tik skaityti ir skaityti. Buvo kreipiamas dėmesys į apsiskaitymo lygį, intelektą. Galvojau, kad įstosiu į kurią kitą specialybę ir žiūrėsiu, ką jie veikia, ką skaito, o tada bandysiu pats. Tuo metu a.a. Jūratė Paulėkaitė buvo įstojusi į Dailės akademiją ir patarė stoti kitais metais, nes Dalia Tamulevičiūtė, labai gera profesorė, rinks kursą. Nutariau stoti į dainavimą, bet tie metai buvo pirmieji, kai vadovavo Vaclovas Daunoras ir nustatė griežtas taisykles – vietoj 30 studentų priėmė šešis. Konkursas – žvėriškas, baimės labai daug. Bet papuoliau į šešetuką.

– Ar vėliau tai pravertė studijuojant aktorystę?

– Taip.

– Norėdamas ką nors scenoje pasakyti turi būti apsiskaitęs.

– Pirmiausia, ir turi turėti tam teisę – žinoti šiek tiek daugiau tema, kuria kalbi, nei visi kiti. Labai gaila, kad šiais laikais tiek mažai skaitoma. Mano vaikai daugiau žaidžia kompiuteriu, nei skaito. Kai su daugeliu sričių esi šiek tiek susipažinęs, visai kitaip analizuoji situaciją, pasaulio įvykius. Turi jau tam tikrą savo tiesą, o kai jos nėra – ant scenos pūstai orą. Pasaulis – balta mišrainė, visko daug. Tvirta pozicija yra labai svarbi ir lenkiu galvą prieš tuos, kurie ją turi. Tegul niekas nesmerkia, bet drąsiai sakau, kad gerbiau komunistą Mykolą Burokevičių, kuris išliko tikru komunistu, nesulaužė savo vertybių ir už tai atkentėjo, sėdėjo kalėjime, nebėgo.

– Žmogus liko ištikimas savo idealams ir vertybėms. Turbūt dažnai sako, kad jūs tas, kur „Dviračio žiniose“ vaidinate, ir į šalį nustumiami svarbūs vaidmenys teatre. Ar tai neskaudina?

Žinau bent septynis jaunosios kartos režisierius, kuriems būdinga kino filosofija, nekrošiškas mąstymas. Lenkiu galvą prieš kiną ir labai pavydžiu.

– Ne. Įsiskaudinusių tiek daug. Yra požiūris į vaidmenį. „Dviračio žinioms“ tekstai rašomi vakare, kai suplaukia visa dienos informacija. Vėlai vakare sužinai, kad ryte reikės filmuotis, o tekstą pirmą kartą skaitai grimo kambaryje. Aišku, personažas jau daugelį metu sukasi, bet ekstremaliausia – įsijausti į situaciją, kaip patraukliai, skoningai, be asmeninio pasmerkimo vaidinti. „Dviračio žinios“ yra laida, kuri išverčia politikų kalbas į žmonių kalbą. Ji gyvuoja apie 27-erius metus. Tai draugų ratas, komanda, su kuriais pradėjai, ir negali sakyti, kad nuo šiandien jau nesifilmuosiu, nes esu didis režisierius.

– Turbūt Haroldas Mackevičius yra laidos jungiamoji grandis?

– Taip, anksčiau buvo garsioji trijulė: Gintaras Ruplėnas, Vytautas Šerėnas ir H.Mackevičius, deja, likimas taip pasisuko, kad Haroldas liko vienas. Be abejo, padeda ir keli rašantys žmonės. Didžiulis nuostabaus režisieriaus Augustino Griciaus darbas. Nemėgstu žiūrėti senų laidų, bet kartais netyčia pažiūriu. Kažkada žiūrėjau seniai kurtą laidą „Nekenčiu reklamos“. Tai A.Griciaus nuopelnas. Humoras neprarado aktualijų. Augustinas turi labai savitą humoro jausmą – ploną ploną lietuvišką siūlą. Kartais tą humorą supranti tik po kurio laiko.

– Kaip nesudegate? Su menu dažnai susiję perdegimai, depresijos.

– Visa tai yra ir su tuo kovoji. Nuo kažkada pradedi suvokti, kad amžinai jaunas nebūsi. Ateina išmintis, kai pradedi planuoti ir dėlioti darbus.

– Ar nejaučiate, kad dabar, kai yra išminties, lengviau dirbti?

– Būdamas aktoriumi esi atsakingas pats už save, o režisūra yra velniškai baisus dalykas, kuris niekada nesuteikia jokio komforto, tik baimę – kad kažko nepadarei, nesuplanavai, kad laiko neužteks, kad neateina minčių. Atrodo, kad elgiesi ramiai, bet pabundi, ir galvoje – vienintelis klausimas: kaip šiandien, kaip scena? Amžinas smegenų darbas velniškai išvargina ir atima komfortą. Net bijau atostogų, atsitraukti porą dienų.

– Pakomentuokite: kodėl lietuviški serialai tokie blogi?

– Todėl, kad pigiai daromi.

– Vaidinote su garsiais pasaulyje aktoriais. Ką pasirinktumėte: J.Malkovichių ar D.Nagijevą?

– J.Malkovichių. Tikrai labai rimtas aktorius, gal abipusė simpatija atsirado aikštelėje. Būna, kad susitikimas kine trunka kelias sekundes, bet filmuojama velniškai ilgai. Prisimenu akimirką, kai filmavome pirmą dublį – kojos, rankos tirta. Žiūrėdamas į jį, pamačiau lygiai tą patį – tos pačios klaidos, irgi kažko neprisimena, vienas į kitą žiūrime, kuris kuriam padės, – jis toks pats žmogus. Labai uždaras, mažai bendraujantis. Po filmavimo radome bendrą kalbą, bendrų pažįstamų – jis labai artimai bendrauja su Ingeborga Dapkūnaite. Vaidino bendruose spektakliuose, dabar abu vaidina Latvijoje. Išduosiu paslaptį: paklausiau jo – kinas ar teartas, sako – teatras: suvaidinu per metus po 50 spektaklių visame pasaulyje, o kinas – duonai užsidirbti. Pasakojo, kad atverčia scenarijaus pirmą ir paskutinį puslapį, jei nedomina – lauk. D.Nagijevas – megažvaigždė, labai uždaras, atsiribojęs. Man pasirodė, kad nors labai bravūriškas ir puikiai besijaučiantis ekrane, turi tam tikrų kompleksų. Nemanau, kad jis į mus žeminančiai žiūrėjo. Teko filmuotis su Fiodoru Bondarčiuku, Sergejumi Šakurovu – labai paprasti, žmogiški. Pirmas filmavimasis su žvaigžde – 2000 m., pirmas holivudinis filmas Lietuvoje, gavau didelį vaidmenį. Vadinosi „Gvinerevė“. Atvažiavo megažvaigždė – Sheryl Lee, „Tvin Pykso“ pirmosios serijos mergaitė. Mano pirmas susitikimas su paprastumu, žmogiškumu.

Nutariau stoti į dainavimą, bet tie metai buvo pirmieji, kai vadovavo Vaclovas Daunoras ir nustatė griežtas taisykles – vietoj 30 studentų priėmė šešis. Konkursas – žvėriškas, baimės labai daug. Bet papuoliau į šešetuką.

– Kaip jus galima apibūdinti: nuo Williamo Shakespeare‘o iki Emilio Vėlyvio? Jums teatras – širdžiai, kinas – pinigams?

– Ne, negaliu taip sakyti. Yra dalykų, kurie papildo biudžetą. Neseniai pradėjau jausti, kad turiu šiek tiek pinigų pragyventi ir nebijau kišti kortelės į bankomatą. Iki tol visada visko trūko, o dabar toks laikas, kai vaikai suaugo ir jiems nebetrūksta, šeima aprūpinta tuo, kas svarbiausia. Rusų kinas – visai kitokio biudžeto ir per dieną uždirbi visą Lietuvos teatro mėnesio algą.

– Manau, kad lietuviai šiandien galėtų kurti aukšto lygio produkciją.

– Pažiūrėkite į pastarųjų metų filmus. Lauryno Bareišos filmas, netrukus išeis Dovilės Šarutytės; beveik visuose teko nusifilmuoti po epizodą. Užaugo be galo stipri režisierių karta. Įdomiausia, kad tai stipri bendruomenė – filmuojiesi pas vieną, o asistentu dirba kito filmo režisierius. Jie vieni kitiems padeda. Jų bendras siekis – padaryti lietuvišką kiną įdomų. Visi labai skirtingo braižo. Žinau bent septynis jaunosios kartos režisierius, kuriems būdinga kino filosofija, nekrošiškas mąstymas. Lenkiu galvą prieš kiną ir labai pavydžiu.

– Manau, jau užmarštyje laikai, kai teatre aktoriai nei padorių atlyginimų gaudavo, nei žmonės į spektaklius eidavo.

– Turbūt taip. Bet visada laukiame sprogimo, naujų jaunų vėjų. Tegu neužpyksta jaunieji režisieriai, kurių nemačiau ar negirdėjau. Tačiau tokio ryškumo žvaigždžių nėra. Scenoje dabar labai madingi fiziologiniai dalykai – ne tokie ir nauji. Jutube yra 1980 m. Vokietijos teatro įrašų, kuriuose visi kapoja mėsą scenoje, valgo ir vemia, pakampėse atlieka gamtinius reikalus. Aš tokius dalykus pateisinu, jei jie tikrai reikalingi.

– Kokie jūsų ateities planai? Girdėjau apie Romo Kalantos projektą.

– Jau antri metai sėdime prie šio darbo. Gal nesuasmeninčiau tik šio žmogaus vardo. Spektaklis būtų apie tuos žmones, ir ten ne tik Romas buvo. Gal jis buvo tik finalas, emocinis degtukas, žengęs tą žingsnį. Šalia buvo daugybė žmonių, gyvenimo filosofijos, laisvės troškulys. Yra įvairių nuomonių apie tą įvykį; kad ir su kuo kalbėjome, visi skirtingai vertina, mūsų pagrindinė užduotis buvo neliesti konkrečių istorinių faktų, bet kad tai buvo spontaniški sukilimai, 1972 m. Kaune didžiulį atgarsį pasaulyje sukėlęs įvykis. Nenorėčiau, kad spektaklis būtų dokumentų rinkinys. Noriu, kad tai būtų istorija apie žmogų, apie tai, ką visi kalbėjo, o jis realizavo. Pati svarbiausia užduotis – kad jaunas žmogus suprastų, kas tuo metu vyko.

– Labai įdomi ir reikalinga tema. Kada išvysime šį darbą?

– Numatyta gegužės 14 d. Bet žinote, laikai neramūs – tai pandemija ir visa kita, o teatras – didelis organizmas. Darbai nevyksta taip greitai, kaip norėtųsi. Nenoriu skubėti, nes visos scenos turi gimti. Jos atsiranda pamažu.

Daugelis nustemba sužinoję, kad K. Jakštas – kaunietis, o ne vilnietis. Gimęs ir augęs Kaune, kurį laiką gyvenęs ir Vilniuje, K.Jakštas nuo 2010 m. yra Kauno Muzikinio teatro vyriausias režisierius.

Pokalbyje „Kauno dienos“ studijoje K.Jakštas papasakos ir daugiau mažiau žinomų faktų. Pasirodo, nedaug trūko, kad gerą balsą ir muzikinę klausą turintis vyras būtų tapęs profesionaliu dūdoriumi ar dainininku – jis net dainavo šviesaus atminimo P.Bingelio įkurtame Kauno valstybiniame chore.

Tačiau paviliojo aktoriaus profesija, kurios dėka K.Jakštas turėjo galimybę dirbti su tokiomis kino žvaigždėmis kaip Džonas Malkovičius ar Dmitrijus Nagijevas.

Ne menkiau įspūdingas ir režisieriaus kraitis – nuo režisuotų M.A.M.A apdovanojimų iki miuziklo „Velnio nuotaka“ ar koliažinės operos „Mažvydas“. Tačiau įspūdingu darbų sąrašu galintis pasigirti menininkas nesibodi filmuotis ir „Dviračio žiniose“.

Kviečiame žiūrėti pokalbį su labai talentingu, bet tuo pačiu ir labai paprastu žmogumi.

Sukrėsti iš naujo

TV3 serialų „Nemylimi“, „Svetimi“, „Pasmerkti“, „Prakeikti“ saga tęsis ir šiemet. Tamsiąją pasaulio pusę atskleidžiančios serijos apie nuožmių nusikaltėlių kasdienybę televizijos žiūrovus įtraukia jau dvylika metų iš eilės.

K.Jakšto įkūnijamas pareigūnas Vitas Maručis – ilgametis šios sagos personažas, nenuilsdamas ieškojęs tiesos, tačiau naujojo serialo sezono pradžioje jis atrodys kiek pasidavęs.

„Jis atsitraukė nuo tų darbų, kuriuos dirbo, kuriais tikėjo visą gyvenimą. Man tai labai atpažįstama, nes pažinojau ir tebepažįstu kriminalistų, kuriems tai ne tiek profesija, kiek pašaukimas. Identifikuoju, kad Maručis yra panašus žmogus, kai tavo profesija persismelkia iki kaulų. Ir nors pasitraukė iš aktyvaus profesinio gyvenimo, aplinkybės vis tiek susiklostys taip, kad jauniesiems kriminalistams reikės jo žmogiškosios profesinės patirties, na, o kadangi Maručis yra altruistas, sutiks padėti. Jis bandys atskleisti labai didelį nusikaltimą“, – pasakoja K.Jakštas.

„Prakeikti 4“ filmavimo aikštelėje didžioji dalis kolektyvo puikiai vieni kitus pažįsta, žino, ko vieni iš kitų gali tikėtis, todėl, pasak aktoriaus, darbas vyksta sklandžiai.

„Be abejonės, scenarijus šiemet gerokai pakitęs, labiausiai į jį įsigilinęs režisierius Ramūnas Rudokas. Jis ir bando daryti netikėtus posūkius vykstant filmavimui, ir tai man labai patinka, nes dažnai ne visi libreto autoriai ar scenaristai, rašydami scenarijų, turi nuovoką, kaip procesas vyksta aikštelėje. Joje būna improvizacijų. Procesas vyksta čia ir dabar, gyvai, nėra kažkokių postulatų, kad aš einu tuo keliu, tu – anuo. Turiu galvoje, kad šį sezoną visus personažus gyvenimas sukrės – jis nebus ramus ir tyliai slenkantis“, – užtikrina K.Jakštas.

„Filmuojant serialą tu, kaip aktorius, treniruojiesi, negali būti apkerpėjęs, ir tai labai sveika, neleidžia užmigti. Visą laiką turi rasti būdų, kaip suvaidinti vieną ar kitą epizodą, kartais ir labai tau nepriimtiną, lyg ir prieštaraujantį tavo personažui, bet visgi randi raktą, kaip pakreipti situaciją. Serialo „Prakeikti“ ilgaamžiškumas, sėkmė, pagirsiu, yra tai, kad atrinkti ir tokie aktoriai, ir epizoduose vaidinančios įdomios, žinomos asmenybės“, – neabejoja jis.

Mes neturime atskiros kino aktorių mokyklos – buvome mokomi dirbti tiek teatre, tiek kine, daug ką patys savarankiškai daryti.

Skirtingose aikštelėse

K.Jakštas pasakoja, kad darbas kiekvienoje filmavimo aikštelėje labai skiriasi, nors principai – tokie patys. Praėjusiais metais aktoriui teko daug filmuotis. Pasak jo, didžioji šių filmų dalis dar nepasirodė ekranuose, o jau susirinko „Auksinius liūtus“ ir laimėjo kai kuriuose kituose festivaliuose.

„Darbas aikštelėje daugiausia priklauso nuo režisieriaus, prodiuserio, asistentų. Vienur aikštelėje būna labai nervinga atmosfera, skubama, nėra galimybių kartoti daug dublių. Kitur – šeimyniška, kaip mūsų seriale. Nors serialo filmavimas labai intensyvus, paprastai per dieną nufilmuojama labai daug, visi aktoriai turi būti pasiruošę“, – dalijasi darbo niuansais pašnekovas.

„Kitose aikštelėse – atvirkščiai, tvyro visiško atsipalaidavimo atmosfera. Neseniai dirbau su Titu Lauciumi. Pirmą kartą sutikau režisierių, kurio toks nepaprastai šviesus ir geras humoro jausmas. Aikštelėje tvyro ramybė, visi atvirai aiškinasi, jei ko nors nesupranta, ir tai nėra jokia gėda ar patirties stokos ženklas. Pavyzdžiui, Lauryną Bareišą gaubia susikaupimo atmosfera. Jis pats yra gilus žmogus, rimtas, ir nors nesakau, kad tai yra bažnyčios atmosfera, bet vis dėlto kažkokio sakralumo toje filmavimo aikštelėje yra“, – pastebi aktorius.

Jis akcentuoja, kad Lietuvos kinas pastaruoju metu labai pasistūmėjo pirmyn: „Atsirado didžiulė pagarba aktoriams, tikslus koordinavimas aikštelėje – ne veltui lietuviai garsėja kaip labai stiprūs šioje srityje, jie yra profesionalai. Lietuvos kinui praėjusieji ir turbūt šie metai atneš daug labai gerų rezultatų. Džiugu kažkiek prie to prisiliesti ir man.“

Laviruoja tarp trijų pasaulių

Kinas, televizija ir teatras – absoliučiai skirtingi pasauliai, puikiai žino K.Jakštas. Jam dažnai tenka laviruoti tarp visų trijų, be to, jis yra Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis režisierius. Nepaisant to, pirmiausia save identifikuoja kaip aktorių.

„Daug metų buvau aktorius, paskui, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus pastūmėtas, ėmiausi režisūros. Šie dalykai yra nepalyginami. Štai  banaliausia situacija: jeigu padarai klaidą filmuodamas, ji nesunkiai pataisoma tiek pakartotiniu dubliu, tiek montuojant ir panašiomis priemonėmis. Teatro scena nieko neatleidžia – kaip šiandien suvaidinai, kaip suklydai, taip ir liks, o savo klaida gali sugadinti visą spektaklį, kaip ir netikėtu sprendimu jį pakelti į aukščiausią emocinį lygį“, – dalijasi režisierius.

Teatras yra ta vieta, kur nepaprastai ilgai repetuojama, aktorius užauga su personažu, kaip sako pats K.Jakštas, jis tarsi susitapatina su tuo personažu ir tada personažas stabilizuojasi.

„Teatro procesas yra labai ilgas ir varginantis. Jeigu dar muzikinis teatras – čia ir muzika, ir akustiniai niuansai, ir šokis, ir judesys. Žmogus, kuris yra scenoje, apkraunamas labai sudėtingomis užduotimis. Tapti geru aktoriumi teatre – tikrai sunku“, – pabrėžia šią sceną puikiai pažįstantis aktorius.

„Seriale reikalinga trumpalaikė atmintis. Labai daug susidedi į galvą teksto, o paskui greitai turi jį išmesti iš ten. Jis negali užsibūti, nes pradėsi painiotis. Čia yra ekstremalaus darbo. Seriale darbas nelabai patogus, nes nenuoseklus: dažniausiai filmuojama tose pačiose vietose. Toje pačioje vietoje turi vaidinti epizodą iš 5 serijos, o tada – iš 27 ir 50 serijų. Turi būti labai tiksliai su režisieriumi aptaręs ir pats žinoti, kokios emocinės būsenos personažas būtent toje serijoje ir kitoje, kad montuojant viskas jungtųsi, būtų jaučiamas personažo vientisumas ir augimas“, – skirtumus aiškina K.Jakštas.

Norisi išsisiausti

Ir teatre, ir kine sukūręs įspūdingą skaičių vaidmenų, aktorius neišskiria nei vieno, nei kito, nes jo gyvenime šios patirtys ėjo paraleliai.

„Mes neturime atskiros kino aktorių mokyklos – buvome mokomi dirbti tiek teatre, tiek kine, daug ką patys savarankiškai daryti. Negali tų dalykų atskirti“, – sako jis.

„Štai „Dviračio žinios“ – laida, rodoma 28 metus. Sužinai, kad filmuosiesi išvakarėse, bet net nežinai, koks bus tavo personažas. Per naktį rašomas tekstas, iš ryto jį gauni visai šviežią ir kuri tą personažą. Manęs klausia: o kodėl „Dviračio žiniose“ filmuojatės? O todėl, kad susirenka geri aktoriai ir visi, patekę į ekstremalią situaciją, turi greitai sukurti produktą. Tai rodo žmonių meistrystę, o ir meilė personažams per daug metų užsistovi tavo kraujyje – užtenka mažiausio impulso ir pats personažas pradeda už tave kalbėti“, – atvirauja K.Jakštas.

„Su Giedriumi Arbačiausku vaidiname suvalkiečius – daug pastangų mums tikrai nereikia. Režisierius, operatorius mūsų dažnai prašo: neimprovizuokite, sustokite, užtenka, per daug visko. Bet tiesiog norisi išsisiausti. Per personažą gali parodyti labai daug – ir savo požiūrį į vykstančius procesus. Ne kiekvienam žmogui skirta pačiam pasakyti savo tiesą auditorijai į akis, o personažo lūpomis – gali“, – akcentuoja jis.

Iš rutinos ištraukianti šventovė

Aktorius pastebi, kad ir „Prakeikti 4“ seriale jo kuriamo personažo – pareigūno Vito Maručio lūpomis išsakoma labai daug tiesos.

„Šį personažas – ištikimas savo profesijai, savo tiesai. Jis tylusis, labai mylimas herojus. Gal net savotiškas poetas, nes tik poetas gali tyliai savo poezija pasakyti, kokia situacija yra iš tikrųjų. Kad ir kaip būtų gaila, tauta labai prisitaiko prie visokių naujų vėjų, nėra ilgalaikių principų formavimo, o profesija juos ir formuoja“, – požiūrį atskleidžia K.Jakštas.

„Kažkada mūsų pedagogas, aktorius Remigijus Vilkaitis yra pasakęs, kad aktoriaus profesiją verta rinktis vien dėl to, kad tu nuo scenos jiems visiems gali pasakyti, ką galvoji, o jie negali tau pasakyti nieko – bent jau tą akimirką“, – prisimindamas šypsosi aktorius.

„Pritariu tezei, kad teatras – vis dėlto šventovė, nes žmogus ištraukiamas iš rutininio gyvenimo dviem trim valandoms ir pasineria su personažais į kitą pasaulį. Kartais – žiauresnį, kartais – šviesesnį, kartais – su daug meilės arba su daug liūdesio, kartais – labai linksmą. Savo artistams dažnai sakau, kad mes mėgstame būti mylimi, bet visi žmonės dirba sunkiai ir į mūsų darbą reikia žiūrėti paprasčiau, kartais labai žemiškai. Mes parduodame savo emociją, mums už ją moka pinigus, todėl, kaip ir visur kitur, turime sąžiningai atidirbti ir atiduoti viską, ką šiandien turime ir galime padaryti. Manau, kad lygiai taip pat asfalto klojėjas labai sąžiningai atlieka savo darbą, nes jei dirbs nesąžiningai, bėdų turėsime mes visi. Tik jo profesija yra visiškai žemiška, kaip ir gydytojų, nuo kurių priklauso žmogaus fizinė sveikata, o nuo aktorių, turbūt, priklauso dvasinė sveikata, kurios mums visiems šiandien labai reikia“, – nė kiek neabejoja K.Jakštas.

Serialas „Prakeikti 4“ – nuo sausio 31 d. 20.30 val. per TV3.

„Ir žmonai, ir Žygimantei po premjeros sakiau, kad pirmą kartą pajutau keistą dalyką – atrodo, kad filme emocija yra užfiksuota „čia ir dabar“. Šia prasme filmas tampa lyg teatro spektaklis – atrodo, kad žiūrint antrą kartą jau būtų kitoks. Įprastai filmuose būna vietų, kuriose žiūrovas gali pailsėti – tokių, kurios mažiau įdomios. O štai jei „Bėgikę“ lygintumėme su tapybos darbu, čia yra užpildyti visi pakraščiai – kiekviena detalė, kiekvienas momentas“, – įspūdžiais dalijasi aktorius ir Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis režisierius K. Jakštas.

„Emociškai labai stiprus filmas, po kurio vis mėginau prisiminti, kas man dar yra padarę tokį įspūdį. Netikėtai sau atradau, kad panašią emociją patyriau žiūrint į ankstyvojo A. Tarkovskio „Andrejaus Rubliovo“ varpo liejimo sceną. Praėjo labai daug metų ir štai vėl buvau panašiai paveiktas. Komplimentai režisieriui, – pasakoja K. Jakštas. – Lenkiu galvą ir prieš tuos, kurie rašė dialogus – jie visiškai atitinka gyvenimiškas reakcijas su visais ištiktukais, o juk berašant sumodeliuoti ir paskui gerai realizuoti visas reikalingas emocijas – velniškai sunkus darbas. Viskas labai gyva, labai „čia ir dabar“, labai atpažįstama ir paprasta ta prasme, kad iš šimtų tūkstančių kasdieninių praeivių buvo ištraukta ir susvarbinta bei simboliais apipinta vieno ar dviejų žmonių istorija.“

„Po pirmųjų „Bėgikės“ apdovanojimų jau žinojau, kad filmas bus geras, bet jis vis tiek nustebino. Beliko sutikti su kino kritikais – nesitikėjau tokio daugiasluoksniškumo. Kaip visad būna su vaikais, šalia Žygimantės esame buvę įvairiausiose situacijose ir prieš filmą ji juokavo: „Kiek jūs galite į mane verkiančią žiūrėti?“ Tad buvau pasiruošusi verkti kartu su ja, o galiausiai neverkiau – tai buvo kažkas virš ašarų, o Žygimantė filme buvo visai ne Žygimantė“, – pasakoja aktorė ir režisierė V. Streiča-Jakštienė.

Nuo mažens norėjo būti aktore

Metų pradžioje sužinojusi apie pelnytą prestižinį „Shooting Stars 2021“ apdovanojimą už vaidmenį šiame filme, Ž. E. Jakštaitė susijaudinusi puolė skambinti tėčiui. „Išsigandau, kai vidurnaktį paskambino verkdama – pamaniau, gal nutiko kokia nelaimė. Žygimantė papasakojo apie apdovanojimą ir manęs paklausė, ką jai dabar daryti? – šypsosi K. Jakštas. – Sakau, vaikeli, ryt anksti ryte paskambink ir padėkok visiems, kurie tau padėjo tapti tuo, kuo šiandien esi. Aktorius pats vienas geru netampa, prie to prisideda pedagogai, gyvenimo aplinkybės, žmonės, su kuriais dirbi, profesiniai partneriai, iš kurių gerųjų pavyzdžių ar net klaidų mokaisi. Taip, tai yra didžiulis džiaugsmas ir pripažinimas, tačiau kartu ir nelengvas krūvis – tam, kad būtum viršūnėje, turi velniškai daug dirbti.“

K. Jakštas neslepia, kad kadaise priešinosi dukters pasirinktai profesijai. „Ar protingas tėvas, pats nuėjęs tą kelią, linkės dukrai tokios profesijos? Tu visas gyveni joje – lauki vaidmens arba dirbti visą parą ir net parduotuvėje pirkdamas dešrą galvoji apie visai kitus dalykus. Mėginau jai kalbėti, kad nesirinktų tokią didelę paklaidą ir prastovas turinčios profesijos“, – pasakoja aktorius ir režisierius.

„Kita vertus, pats kaltas – kartais atsivesdavau dukteris į E. Nekrošiaus repeticijas. Jos būdavo labai ilgos – po 8 ar 10 valandų, tad Žygimantė, besitrindama parteryje ar koridoriuose, matyt, ir užsikrėtė vaidyba. O paskui, pusiau slapčia nuo manęs, mano žmonai Viktorijai palaikant, ji įstojo į aktorinį“, – pasakoja K. Jakštas.

Aktorė ir režisierė V. Streiča-Jakštienė sako, kad profesinio pasirinkimo klausimai – amžini ir įprasti konfliktai aktorių šeimose. „Žmogus turi rasti vietą, kur jis yra geriausias. Žygimantė nuo mažens žinojo, kad bus aktorė, ir turėjo neeilinių gabumų. Tad man klausimų net nekilo. Žinau, ką reiškia, kai tavo tėvas priešinasi tavo stojimui į aktorinį, tad morališkai palaikiau Žygimantę visomis išgalėmis, – šypsosi įžymaus latvių režisieriaus Janio Streičos duktė. – Dabar mes su Žygimante tarpusavyje dalinamės patirtimi ar atrastais naujais profesiniais dalykais.“

Tarp filmavimų – sanatorija namie

„Nors visi sukamės toje pačioje srityje, šeimoje turime griežtą taisyklę – visi dirba savo darbus ir karjeros siekia savo jėgomis. O prireikus, morališkai palaikome vienas kitą, nes puikiai vieni kitus suprantame. Žygimantei šiame filme teko labai dideli krūviai – ir fiziniai, ir emociniai. Išgyvenome dėl jos kojų – anksčiau ji labai intensyviai šoko, turėjo traumų, o filme jai teko tiek bėgti... Tad darėme viską, kad atlaikytų jos sveikata“, – pasakoja V. Streiča-Jakštienė.

„Tarp filmavimų išsekusi Žygimantė skubėdavo pabėgti iš Vilniaus pas mus, o tuomet jau mėgindavome namie jai sukurti dviejų dienų sanatoriją, kad ji atsigautų ir į filmavimų aikštelę sugrįžtų atsistačiusi. Tik tuo ir galėjome jai padėti. Kai jauną žmogų drasko tokie kraštutinumai, ta styga gali ir nutrūkti. Tad kaip tėvas labiausiai džiaugiuosi, kad vaikas išlaviravo ir pasiekė savo galimybių maksimumą, nepaaukojęs ant aukuro savo ateities“, – jautriai dalijasi K. Jakštas.

Apie filmą

A. Blaževičiaus filmas „Bėgikė“ – trilerį primenanti meilės drama. Pagrindinė herojė Marija nubunda namie su prakirsta lūpa, jos ranka nutirpusi. Kažkur dingęs ir jos vaikinas Vytas, jo „Facebook“ profilyje – jokių naujų įrašų. Tai jau nebe pirmas kartas, kai Marija atsiduria šioje situacijoje ir tai vėl gali blogai pasibaigti, tad ji privalo kuo greičiau surasti Vytą. Ji pasileidžia bėgti ir prasideda parą – nuo ryto iki ryto – trunkanti žadą atimanti Marijos laisvės ir pasiaukojimo drama. Apsišarvavusi meile ir kantrybe, ji blaškosi po miestą, sekdama pabiromis užuominomis apie tai, kur yra Vytas. O aplink verda gyvenimas – pro šalį grėsmingai žygiuoja kariuomenė, troleibusuose ir vakarėliuose vyksta savi reikalai, o mama klausinėja „ką šiandien valgei?“.

Rygos festivalyje „Bėgikė“ gavo geriausio filmo apdovanojimą, o dar iki tarptautinės premjeros už vaidmenį šiame filme Ž. E. Jakštaitė pateko tarp 10–ies daugiausiai žadančių Europos kino aktorių. Šios „European Film Promotion“ inicijuojamos programos metu anksčiau buvo pastebėti tokie žinomi aktoriai kaip Danielis Craigas, Rachel Weisz, Carey Mulligan. Dingusį pagrindinės herojės vaikiną Vytą vaidinantis Marius Repšys yra „Auksinio scenos kryžiaus“ ir „Sidabrinės gervės“ laureatas, už vaidmenį pirmajame A. Blaževičiaus filme „Šventasis“ Lietuvių kino akademijos įvertintas kaip geriausias metų aktorius.

Filme „Bėgikė“ taip pat vaidina Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Laima Akstinaitė, Vytautas Kaniušonis („Lošėjas“), Valentinas Krulikovskis („Šventasis“), Viktorija Kuodytė („Miegančių drugelių tvirtovė“), ir kt. Filmo scenarijaus autoriai – Andrius Blaževičius, Marija Kavtaradzė ir Teklė Kavtaradzė, prodiuserė –  Marija Razgutė („M–Films“), koprodiuseriai iš Čekijos – Vratislav Šlajer ir Jakub Košťál („Bionaut“). Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.

2009 metais pasirodžiusi pirmoji dalis „Nemylimi“ savo stipria dramine siužetine linija bei talentingais aktoriais sužavėjo milijonus žiūrovų Lietuvoje. Antroji, labai žiūrovų laukta dalis – „Svetimi“ – 2010 pavasarį TV eterį užliejo kriminaliniais dramos elementais, naujų herojų pasirodymais ir intriguojančiu siužetu. 2011 metais pasirodė trečioji epo dalis „Pasmerkti“, kuri savo populiarumą įrodė TV eteryje pasirodžius dar trims „Pasmerktų“ serijų blokams.

Prodiuserių kompanijos „Videometra“ kūrybinis kolektyvas, po didelės trilogijos sėkmės, žiūrovų pageidavimu, į eterį sugrąžina epinę kriminalinę dramą, trilogijos tęsinį „Prakeikti“, rašoma televizijos pranešime.

Nors „Prakeikti“ žada daug naujų veidų bei aštriai pikantiškų siužeto vingių, serialo žanras išlieka toks pats. Stiprios gyvenimiškos dramos, persmelktos kriminaliniais epizodais žiūrovą prikaustys prie televizorių ekranų. Taip pat seriale netrūks ir romantiškų scenų, nes juk kur gąsdinantis pavojus – ten ir fatališkos moterys.

Pagrindinės šio sezono siužetinės linijos teks serialo kriminalinio pasaulio senbuviams, broliams Koganams ir amžinai teisybės ieškančiam pareigūnui Vitui Maručiui. Gėris prieš blogį – atrodo paprasta schema, tačiau tarp dviejų ugnių visad šmėžuoja begalės gyvenimiškų dramų spalvų.

Vienas pagrindinių šio sezono serialo herojų – Vitas Maručis (akt. Kęstutis Jakštas) – grumsis su nepavaldžiomis jam jėgomis bei atkakliai sieks teisingumo triumfo. Pakalbintas teatro bei TV aktorius K. Jakštas atskleidė, kad šiame sezone jo herojus bus ypatingai ryžtingas ir charakteringai griežtas. Aktorius teigė, kad norėtų būti panašus į savo herojų, kurio teisybės siekimas, gebėjimas eiti į priekį, nepaisant apnikusių sunkumų, yra tiesiog pagirtinas ir vertas susižavėjimo. „Šis sezonas ypatingai įdomus savo siužetine linija, nes įkūnijant personažą, sudėtinga neužmigti ant „štampinių“ ir išmoktų situacijų. Visada turi įjungti teisingą tai scenai emociją, kad nebūtum nuobodus, o tai man pačiam yra įdomus savo galimybių išbandymas“, – atviravo aktorius.

Kalbant apie patį personažą ir jį supančią aplinką, aktorius K. Jakštas pripažįsta, kad daugelis scenarijaus eilučių yra nūdienos aktualijos, tiesiog mes jų nežinome, „...o Maručis yra lyg Erkiulis Puaro (Agatos Kristi detektyvinių romanų personažas - aut.past.), skvarbaus analitinio proto žmogus, gebantis detales suklijuoti į vieną mozaiką“. Iš to ir gimsta persipynusios serialo siužetinės linijos, pagardintos vylingomis meilės scenomis.

Seriale taip pat pasirodys Agnės Šataitės, Šarūno Datenio, Žiedūnės Mardosaitės, Dovydo Stončiaus ir kt. veidai, kurie naujajame sezone įkūnys dar neatsikleistų skriaudų bei neteisybės gniaužtuose besusisukančius personažus.

Apie namų darbus

Ne, tai ne apie buitį, nors ir apie ją kalbėsimės. Namų darbais kalbėdamiesi vadinome tai, ko žiūrovas nemato ir, ko gero, nė nenutuokia. "Ne išėjimas į sceną yra svarbiausias teatre. Svarbiausi ir sunkiausi yra paruošiamieji spektaklio darbai, kurių niekas nemato", – teigia aštuntus metus teatro vyriausiojo režisieriaus pareigas einantis K.Jakštas.

Užtenka prisiminti šiųmetę premjerą – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre Lietuvos valstybės atkūrimo 100-čiui pastatytą nacionalinę operą "Radvila Perkūnas", kurios repeticijoms ruoštasi metus! Ir dabar ant režisieriaus darbo stalo stovi scenografijos maketas – rengiamasi rudenį vyksiančiai premjerai, kompozitoriaus Franko Wildhorno miuziklo "Džekilas ir Haidas" pastatymui.

"Tai lydi didžiuliai darbai: pažodinis, meninis vertimai, muzikos įsisavinimas, pasiruošimas drauge su dirigentu, dailininkais, – anaiptol ne viską išvardija spektaklio statytojas. – Po visų šių darbų tu turi stoti prieš artistus 100 proc. viską žinodamas. Keisti nepavykusių scenų vėliau neturėsi teisės. Tai dramos spektaklyje yra penki ar dešimt aktorių, čia – 70. Ir jei suklysi tu, tai kainuos daug nervų ir pastangų jiems."

K.Jakštas nesigėdija prisipažinti – iki šiol į repeticijas ateina drebančiomis iš jaudulio rankomis. Pakelti atsakomybės naštą mokėsi iš pačių geriausių mokytojų: Eimunto Nekrošiaus, kurso vadovo Jono Vaitkaus. O dabar pats tapo mokytoju pernai kaip režisierei debiutavusiai žmonai.

Apie barikados puses

Operetė "Misteris X" – pirmasis režisūrinis V.Streičos darbas. Ankstesnį sezoną ji buvo miuziklo "Adamsų šeimynėlė" antroji režisierė, talkino savo vyrui, spektaklio meno vadovui.

"Pabuvusi ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje, dabar suprantu, kad matymas iš aktoriaus pozicijų yra niekinis. Būdamas artistu negali suvokti, kokių pastangų reikalauja režisieriaus darbas", – prisipažįsta Kauno muzikinio teatro miuziklų žvaigždė, aukščiausią teatro įvertinimą Auksinį scenos kryžių pelniusi V.Streiča.

"Labai gražiai Viktorija, grįžusi namo po "Misterio X" premjeros, pasakė: aš atsiprašau už viską, ką esu tau pasakiusi iš scenos repetuojant kaip artistė, – šypsosi K.Jakštas ir prisipažįsta pats būdavęs nekantrus. – Žinodamas, ko noriu, primygtinai reikalaudavau, gal ir nelabai girdėdamas kitų nuomonę. Bet pamažu tu pradedi suprasti: jeigu nori nenumirti statydamas spektaklį, turi rasti būdų, kaip atrakinti artistus."

Atrakinti režisieriaus kalba reiškia padėti artistui suvokti, kad jis pats nuėjo tą kelią. Kalbant, įrodinėjant, argumentuojant, aktorius pradeda kurti, o ne prieštarauti tam, kas yra sugalvota. "Tik vėl – dirbi ne su vienu ar dviem aktoriais. Solistai, choristai, baleto artistai – tai minia. Kol vieną atrakini, kitas, žiūrėk, užsirakina. Taip ir vaikštai kaip šv. Petras, ir atrakinėji", – juokiasi teatro vyr.režisierius.

"Kadangi aš, prisižiūrėjusi Kęsto totalitarinio režimo, labai norėjau įrodyti, kad režisūroje įmanoma kitomis priemonėmis tai padaryti, – atveria savo eksperimentų laboratoriją neseniai debiutavusi režisierė V.Streiča. – Aišku, tiesa yra kažkur per vidurį. Aš galbūt per minkšta, bet tą diplomatiją ir moterišką švelnumą kolegos palankiai įvertino."

Tas vidurys – suvokimas, kad geriausia dirbti abiem kartu, kaip buvo statant "Adamsų šeimynėlę". "Mėnesį dirbau viena, paskui Kęstutis prisijungė. Ko aš nebūčiau padariusi viena, jis viską įvykdė iki galo. Taip ir buvo įvardyta: aš – režisierė, Kęstutis – meno vadovas. Kai stačiau "Misterį X", man tikrai pritrūko vyriškos potencijos", – juokiasi V.Streiča, visus savo gyvenimo metus praleidusi šalia režisieriaus: pirmiausia – tėčio Janio Streičos, dabar – vyro.

Tandemu su K.Jakštu dirbs ir statant "Džekilą ir Haidą". "Nutarėme, kad Vika eis pirmuosius žingsnius. Aš esu pavargęs nuo etiudinio pradžiamokslio, o Viktorija labai mėgsta artistus apšiltinti, paruošti. Tas mūsų pingpongas, net ir dabar, sėdant prie medžiagos ir ieškant tikslaus sakinio, pasiteisina: vienodai jaučiame, iškart apčiuopiame, kas negerai", – džiaugiasi patikima partneryste teatro vyr.režiserius.

Apie laiko badą

Suprantu, kad tai ne pajuokavimas, nors paklausus apie darbus K.Jakštas nusijuokia: "Jums laikraščio neužteks visus surašyti." Ko gero, kiekvieno iš sutuoktinių darbams reikėtų po laikraštį. Spektakliai, koncertai, vaidmenys televizijos serialuose, renginių režisavimas ir vedimas – tai tik eskizas to, kas praryja beveik 24 paros valandas.

Pervargę nuo gyvenimo tempo mes supratome tiesą – šeima svarbiau už viską, todėl ir mokomės pasakyti "ne" daugeliui antraeilių dalykų.

"Įsėdę į mašiną, kad ir kur važiuotume, mes iškart pradedame dirbti: tartis, diskutuoti, derinti... Net ir vėliausią vakarą grįžę namo dar kalbamės apie darbus", – atveria anaiptol ne romantišką kasdienybę sutuoktiniai.

Begalinis laiko trūkumas, kaip lazda, turi dvi puses. Iš vienos, jautiesi apvagiantis vienas kitą ir svarbiausia – vaiką, iš kitos – pradedi labai vertinti ir branginti buvimą kartu. "Pervargę nuo gyvenimo tempo mes supratome tiesą – šeima svarbiau už viską, todėl ir mokomės pasakyti "ne" daugeliui antraeilių dalykų", – sako V.Streiča.

Kai yra toks darbų maratonas ir bendrų darbų režimas, labai svarbu turėti savo asmeninę erdvę. "Aš ryte turiu valandą ar dvi sau. Man to pabuvimo su savimi užtenka, kad įsikraučiau visai dienai", – savąjį receptą atskleidžia Viktorija. Kęstutis skuba papildyti: "Kodėl nepasakai, kad tavo rytas prasideda prieš šešias? Tik padarius mankštą, išruošus mus su dukra į mokyklą, ir lieka ta valanda ar dvi."

O pats kur įsikrauna? "Aš gal išsitaškau kituose rūpesčiuose, be to, yra ir buitinis gyvenimas, o, kiek čia galimybių išsikrauti, – juokiasi šeimos galva ir dalijasi džiugia naujiena: – Pasiryžome bazinę stovyklą kurti Kaune, a.a. tėvuko statytame name. Remontuojamės, todėl dabar gyvename apsidangstę plastikiniais maišeliais, dulkėse ir chaose."

Nežinantiesiems reikėtų patikslinti, kas ta bazinė stovykla. Mat Viktorija, garsaus latvių aktoriaus, kino ir teatro režisieriaus J.Streičos dukra, Rygą išmainė į Vilnių, Vilnių – į Kauną. O kaunietį nuo gimimo K.Jakštą aktorystė buvo ilgam prikausčiusi sostinėje. Tapęs Kauno valstybinio muzikinio teatro vyr.režisieriumi ir sukūręs šeimą su šio teatro artiste, inkarą nuleido gimtajame mieste.

Apie valdžios eksperimentus

Kada remontą, kurį Viktorija vadina minų lauku, vainikuos pabaigtuvės? "Niekas nežino, – nuoširdžiai gūžteli pečiais K.Jakštas. – Aš ne agurkinis, greitai pinigų nemoku užsidirbti. O dorai užsidirbti pinigus reikia ilgo laiko. Kartais tikrai pavydžiu, kai gera kirpėja gali leisti sau didžiulę prabangą, bet kai matau, kad dvylika valandų kraujagysles operuojantis medikas negali sau leisti normalios buities, nieko nebesuprantu. Gink Dieve, kad čia ne nusiskundimai, tiesiog kitaip pradėjau vertinti daugelį dalykų."

Kitaip – ne blogiau ar pesimistiškiau. Tolesni menininko samprotavimai – akmuo ir į žurnalistų daržą: "Aš negalėjau suvokti, kad dar yra dorų žmonių, nes visa žiniasklaida kalba tik apie blogus, ir tuomet pradedi galvoti, kad beveik visa tauta yra tokia. Ir tada susitinku su jaunais žmonėmis, kurie po dvylika keturiolika valandų per parą dirba, neina vogti, nebėga į užsienį. Kodėl nekalbame apie juos, kodėl nerodome kaip pavyzdžio?"

Neseniai Kęstutis su Viktorija lankė visus giminės kapelius. Jautrus menininko žvilgsnis fiksuoja paralelę: "Ant kai kurių antkapių iškaltos datos rodo, kad žmonės gyveno baudžiavos laikais. Tik man tas baudžiavos laikmetis atrodo taip arti... – liūdnai pastebi režisierius. – Baudžiavos laikais žmogus šešias dienas dirbo ponui, septintą – sau. Ir mes šiandien vakstybei-ponui atiduodame šešias dienas su visais mokesčiais, o septintąją paknopstom lekiam šiek tiek apsitvarkyti savo buitį. Jeigu dirbi sąžiningai, jeigu laikaisi visų taisyklių, tu neužgyvensi gerovės. O tie, kurie nesilaiko, gal ir atsėdės trejus metelius vietoj 25-erių, bet toliau maudysis piniguose."

K.Jakštas prisipažįsta vis dažniau susimąstantis apie valstybę, ir kuo labiau galvoja, tuo didesnis raudonas klaustukas formuojasi: "Man tiek metų, kad tikrai mažiau liko, negu gyvenau. Mano gyvenimas nėra amžinas, todėl ir klausiu: kas duoda kažkam teisę eksperimentuoti su mano gyvenimu, kažką leidžiant ar draudžiant? Jūs turite leisti normaliai gyventi – neeksperimentuokit, mes ne gyvuliai. Su mumis tik Dievas gali daryti eksperimentus, o jūs – ne dievai", – skiria karčius žodžius kas kadenciją vis labiau nuviliančiai valdžiai.

Režisierius išveda paralelę: jeigu statant spektaklį reikia tiek daug kruopštaus pasirengimo, apskaičiavimo, pasitikrinimo, kodėl tokie svarbūs visai šaliai sprendimai priimami spontaniškai, neatlikus tokio paties namų darbo?

Apie meilės vaisių

Išeitį, kaip pagerinti mūsų visų gyvenimą, surado V.Streičos ir K.Jakšto dešimties metų dukra Dominyka. Prieš keletą dienų ji parašė pjesę, savo gebėjimu užčiuopti ne pagal amžių brandžius dalykus priblokšdama net ir daugybę scenarijų per rankas perleidusius tėvus.

Jeigu į tą vaiką sudėta ir manęs, ir mano žmonos, tai, patikėkit manim, ten toks sprogmuo užtaisytas...

"Mergaitė suranda laikrodį, nukeliantį atgal į praeitį, ir išvaduoja pasaulį nuo baisių istorinių asmenybių. Padedant geriems žmonėms, tie blogiukai permetami į ankstyvuosius laikus, kur lieka gyventi tarp tokių pat baisių žvėrių", – trumpai perpasakoja pjesės "Laikas atgal" fabulą Dominykos mama.

Jaunoji autorė nustebino ir senelį: kai močiutė išvertė atsiųstą pjesę, jis iškart įžvelgė talento jėgą ir sumanymo polėkį. "Kai atsidursime kaime, senelis būtinai ką nors sugalvos, – kaip režisierius režisierių supranta K.Jakštas. O kaip tėvas irgi nesistebi: – Mūsų duktė yra mūsų meilės vaisius, sudėtingas vaisius, reikia pripažinti. Jeigu į tą vaiką sudėta ir manęs, ir mano žmonos, tai, patikėkit manim, ten toks sprogmuo užtaisytas..."

Viktorijos akyse užsidega kiekvienai mamai labai pažįstama meilės ir savigraužos kibirkštėlė: "Ji yra labai nukentėjusi nuo tėvų profesijos. Ką reiškia abu tėvai teatralai? Tai vakarai, praleisti arba be tėvų, arba teatro užkulisiuose. Tai vaiko pasirodymai, tėvų susirinkimai be tėvų, tai praleisti būrelių užsiėmimai, nes tėvams nebuvo kada į juos nuvežti."

Pertariu geliančios savigraužos monologą: juk Viktorija kaip aktorė debiutavo būdama vos metukų, trejų jau vaidino tėčio režisuotame filme "Svetimos aistros", o už blogus pažymius visas rudens atostogas kasdien turėdavo eiti į teatrą... Tad gal ne taip jau ir blogai menininkų šeimoje šitaip "nuskriausti" vaiką? "Ne, aš turėjau pasiaukojančią mamą, – kategoriškai užginčija V.Streiča. – Ji visą savo gyvenimą paskyrė mano auklėjimui. Be darbo, visas kitas laikas buvo skirtas man. Aš nė arti prie jos negaliu atsistoti, esu tik mamos šešėlis."

Nebediskutuojam toliau, nes bet kokius argumentus ant pečių paguldytų faktas, kad Dominyka yra tikrų tikriausias mamos vaikas.

Apie laiką

Ar ir iš šalies žvelgiant atrodo, kad Kauno valstybinis muzikinis teatras dabar gyvena pačius geriausius laikus: spektakliai rodomi sausakimšoje salėje, premjeros viena už kitą labiau giriamos.

"Teatro gerieji laikai dėl to, kad labai stiprios trupės – orkestras, baletas, choras, artistai labai aukšto lygio, tai lemia spektaklių kokybę. Nenubraukčiau ir mūsų indėlio – teatro vadovo Benjamino Želvio, pavaduotojo Rimo Lekavičiaus, vyr.dirigento Jono Janulevičiaus, savo. Mes, kaip tie chuliganai, susėdę kabinete išsipykstame, išsiplūstame – galime tai daryti atvirai, be jokių hierarchijų, kas čia vadas, o kas turi paklusti. Tose kelionėse, kaip aš vadinu diskusijas, ateinama iki geriausių sprendimų", – džiaugiasi kolektyviniu darbu vyr. režisierius.

Ir kolektyvas jaučia, kai vadovai arti. K.Jakštas stengiasi po spektaklių kiekvienam paspausti ranką, padėkodamas už darbą, ir džiaugiamės, kad jau nebešykštima gero žodžio vieni kitiems.

O kokias mūsų ydas, blogybes, kaip pagal Dominykos scenarijų, Kęstutis ir Viktorija nukeltų į žvėrių laikus – eliminuotų iš mūsų gyvenimo?

"Apie tai kalbės ir mūsų naujasis spektaklis, klausime, ar įmanoma eliminuoti blogį. Spektaklio moralė – vis dėlto negalima, nes tokia yra Dievo ir pasaulio tvarka", – sako V.Streiča, kartu su vyru režisuojanti "Džekilą ir Haidą".

Kitąmet 40-metį pasitiksianti aktorė prisipažįsta išgyvenanti virsmo laikotarpį. "Ta gėrio ir blogio samprata su kiekvienu gyvenimo periodu keičiasi. Tu negali pasakyti, kad gera ar bloga yra tai, kas gera ar bloga tau atrodė prieš 20 metų. Galų gale yra tai, kas niekada nesikeičia, Dešimt Dievo įsakymų – tai civilizuoto pasaulio kanonas, kurio laikomės, kad nepasidarytume laukiniai ir išgyventume", – svarsto jauna moteris.

Ir užkrečiamai nusijuokia, kad iš namų jie jau eliminavo bėdas. "Juk jau nebesakai bėdos? – klausia žvelgdama į vyrą. – Nes kai mes susipažinome, tu sakydavai "pas mus šeimoj bėdos". Kokios? Bėda yra be sprendimo, o problema turi sprendimą. Kaip gerai, kad vienas optimistas šeimoje, kitas persimistas."

Kol įbedusi žvilgsnį laukiu paaiškinimo, kuris yra kuris, K.Jakštas iškart juokdamasis atsako į nebylų klausimą: " Aišku, kad optimistas esi tu. Mano diena prasideda nuo to: problema, problema, problema, kas jas išspręs?"

Kartą V.Streiča yra pasakiusi, kad šiuolaikinis menininkas, kad išgyventų, turi būti Dievo pabučiuotas. Atsisveikinu visa širdimi jausdama, kad tas bučinys palaimino Kęstučio ir Viktorijos gyvenimą.

Tačiau po pertraukos K. Jakštas sugrįžo į televizijos ekranus ir seriale „Pasmerkti IV“, rodomame pirmadieniais–ketvirtadieniais 21 val. per TV3, atlieka teisybės ieškančio pareigūno vaidmenį.

K. Jakštą šįkart televizijos žiūrovai gali išvysti jam artimame vaidmenyje – ne vieną patriotišką personažą sukūręs aktorius seriale atlieka kovotojo už teisybę, kriminalinės policijos pareigūno vaidmenį.

Į ekranus po pertraukos grįžęs K. Jakštas pasakojo, kad džiaugiasi gavęs kvietimą filmuotis seriale, nes pastaruoju metu pagrindiniai darbai sukosi Kauno muzikiniame teatre, kur jis tapo režisieriumi. Vyro teigimu, grįžimas į aktorystę yra tarsi grįžimas į save, o aktoriaus ir režisieriaus darbai tiesiogiai papildo vienas kitą.

„Aktorystė yra mano kelias, kurį pasirinkau sąmoningai. Tikslingai ėjau link to. Tačiau dabar, kai esu režisierius, suprantu, kad buvimas juo tik papildo mano karjerą. Aktorius yra atsakingas tik už save, o režisierius už visumą, kurią privalo suvaldyti. Dabar jau to išmokau, tik gaila, kad dėl laiko stokos kenčia mano kaip aktoriaus karjera“, – teigė K. Jakštas.

Kartais mano suaugusios dukros mane apsikabina ir sako: „tu pats geriausias tėvas“, o man tada būna liūdniausias ir graudžiausias momentas.

Aktoriaus įkūnijamas personažas, atrodo, itin tinka jo tipažui – K. Jakštui teko vaidinti ne vieną dorą, už tiesą kovojantį herojų. Paties aktoriaus teigimu, tam yra logiškas paaiškinimas: „Visai neseniai vienas kolega pasakė – „gi toks ir esi“. Bet aš savęs su personažu netapatinu. Tiesa, tarp mūsų yra daug panašumų, aš irgi stengiuosi išlikti sąžiningas, nepaimti, kas nepriklauso. Bet doram žmogui gyventi yra sudėtinga, tai ir atspindi tiek mano personažas seriale, tiek gyvenimo pamokos. Dažnai reikia kovoti su pačia savo sąžine – ar aukoti savo gerovę vardan kilnesnio tikslo“, – pasakojo aktorius.

K. Jakštas yra ne tik ilgametis gerai žinomas aktorius bei režisierius, tačiau ir tėvas. Tris dukras turintis vyras atvirauja, jog dėl darbo šeima kartais nukenčia. „Būti tėvu ir aktoriumi yra sudėtinga, nes profesija tokia, kad manęs niekada nėra namie. Stengiuosi būti geru tėvu, galvojau gal jaunesnei dukrai pavyks skirti daugiau laiko, tačiau nelabai išeina. Džiaugiuosi tik, kad dukra toks „teatro vaikas“, tai ir darbe gali būti su manimi. Kartais mano suaugusios dukros mane apsikabina ir sako: „tu pats geriausias tėvas“, o man tada būna liūdniausias ir graudžiausias momentas, nes galvoju, kad galėjau atiduoti daugiau“, – atviravo aktorius.

Aktorius pasakojo ir apie savo laisvalaikį, kurio, kaip pats teigia, beveik neturi, tačiau esant laisvai minutei visada stengiasi pasidžiaugti ramybe bei tyla. „Stengiuosi pabūti vienumoje, pamąstyti. Kai susirenkam visi, dažniausiai tylim, žinau, kad dauguma plepa, dalinasi istorijomis, bet pas mus šeimoje tyla, kai visi namie, reiškia pilnatvę. Taip pat mano namuose guli krūva knygų, kurias vieną dieną svajoju perskaityti, bet vis nerandu laiko. Mano kurso draugai net juokdavosi, kad man reikėjo stoti į istoriją, nes ja be galo domiuosi ir myliu. Gerai, kad kartais tą meilę galiu išreikšti spektakliuose, atkūręs kokią nors seną istoriją ir parodęs užmirštus, bet svarbius dalykus.“

Seriale „Pasmerkti IV“ – ne tik aidintys šūviai, netikėti veikėjų likimai, nenutrūkstamas veiksmas, bet ir pavojingoje aplinkoje užgimę romantiški ir tyri jausmai. Seriale vaidmenis atlieka ne tik nauji nematyti veidai, bet ir toliau vaidina televizijos žiūrovų numylėtiniai Rolandas Boravskis, Josif Baliukevič, Tadas Gryn, Emilija Latėnaitė ir kiti žymūs aktoriai.

Dirigento Jono Janulevičiaus ir režisieriaus Kęstučio Jakšto atkurtas tarpukario kūrinys šiuolaikine teatro kalba pasakos mūsų šalies istorijoje aktualią ir intriguojančią istoriją apie turtingiausių XVI–XVII a. Lietuvos giminių – Radvilų ir Chodkevičių – kivirčą, vos nevirtusį pragaištingu pilietiniu karu.

Vakar – kaip šiandien

Opera "Radvila Perkūnas" iki šiol buvo pastatyta vienintelį kartą – 1937 m. Valstybės teatre (dabar – Kauno muzikinis teatras). Tuomet, kaip ir šiandien, ją statė talentingiausi šalies kūrėjai.

Nedidelei teatro scenai gana sudėtinga ir daugiasluoksnė opera – nemenkas iššūkis. Daug bemiegių naktų teko praleisti ir pagrindiniams operos rekonstrukcijos sumanytojams – dirigentui J.Janulevičiui ir režisieriui K.Jakštui. Visų pirma, reikėjo atkurti kūrinio muzikinę partitūrą, nes tie prabėgę 80 metų nuo įvykusios premjeros išlikusią medžiagą paveikė itin stipriai.

Anot kūrėjų, opera buvo pastatyta vienintelį kartą ir pamiršta ne todėl, kad tai buvęs blogas kūrinys, o todėl, kad kai 1948 m. teatro archyvas persikėlė į Vilnių, operos partitūra buvo prarasta.

Opera buvo pastatyta vienintelį kartą ir pamiršta ne todėl, kad tai buvęs blogas kūrinys, o todėl, kad kai 1948 m. teatro archyvas persikėlė į Vilnių, operos partitūra buvo prarasta.

"Ieškodami jos su dirigentu patekome į archyvus, kurie buvo užmiršti, užrakinti, palikti nežinomybėje, nušluostėme dulkes ir po mažą gabalėlį, labai kruopščiai, tiesiog mediciniškai, viską atkūrėme, restauravome. Ir svarbiausia yra tai, kad mes nė vienas iki tol nežinojome, kokius lobius turime. Buvome labai nustebinti, kad tais metais parašyta J.Karnavičiaus muzika savo modernumu labai stipriai pralenkė savąjį laikmetį", – patirtimi dalijosi režisierius K.Jakštas.

Neįvertinta tarpukario muzika

Kompozitorius J.Karnavičius (1884–1941) baigė studijas Sankt Peterburgo konservatorijoje, ten dėstė, tapo profesoriumi. Vėliau mobilizuotas į Rusijos armiją, dar po kelerių metų pateko į vokiečių nelaisvę. 1927 m. sugrįžęs į Lietuvą griežė altu Valstybės teatre, dėstė Kauno konservatorijoje. Tačiau net ir likimo nublokštas į karo belaisvių stovyklą Austrijoje, netoli Vienos, joje užsiėmė muzikine veikla, suburdamas čia nedidelį orkestrą.

Tai buvo stipraus muzikinio išsilavinimo ir didelę muzikinę patirtį turintis kompozitorius, itin domėjęsis tuomečiu Europos muzikos kontekstu.

Pasak dirigento J.Janulevičiaus, "Radvila Perkūnas" – vienas iš lietuviško muzikinio sudėtingumo pavyzdžių: "J.Karnavičiaus muzikoje girdėti ir kitų to meto pačių pažangiausių kompozitorių kūrinių skambesiai, jų braižo štrichai. Tai sukuria labai įdomią tetrachordinę harmoniją, kuri yra sudėtingoji šios muzikinės kalbos pusė, labai glaudžiai ir gražiai susipynusi su lietuvių senosios muzikos melodika, kurios nereikėtų tapatinti su vadinamąja mūsų liaudies buitine muzika (folkloru). J.Karnavičiaus kūryboje nėra šios muzikos tiesioginių citatų, o yra einama į autentiškos lietuviškos melodikos pradą. Lietuviškas melosas yra gana archajiškas. Visa tai kontrastuoja su sudėtinga, inovatyvia harmonija, ritmika, instrumentuote."

Dirigentas pastebi ir tai, kad lietuvių muzikos, kuri buvo kuriama nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, pavyzdžiai, nėra pakankamai įvertinti.

"Nei Vytauto Bacevičiaus, nei Juozo Gruodžio kūryba nėra pakankamai įvertinta. Visą laiką minime Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, po to – kažkokia duobė, o po to, šiurkščiai tariant, "iškilieji" socialistinio realizmo laikai. Tad labai kviečiu visas muzikos ir kitas kultūros įstaigas ieškoti, atrasti šiuos kūrinius. Šimtmečio proga yra labai tinkamas metas atsigręžti į savo šaknis ir pažvelgti, ką mes esame praleidę", – sako J.Janulevičius.

Konfliktas dėl nuotakos

1937 m. "Radvilo Perkūno" premjera buvo herojinis, gana realistinis kūrinys. Režisieriui K.Jakštui pavyko atrasti ir B.Sruogos pjesės originalą. Dramaturgas pirmiau parašęs dramą (publikuota 1935 m.), o vėliau atskirai ir libretą šiai operai. Siužete akcentų tiek J.Karnavičiaus, tiek B.Sruogos yra sudėliota gana daug.

Šiandienio pastatymo kūrėjai akcentuoja kelias svarbiausiais linijas. Tai Jonušo ir Sofijos meilės istorija jųdviejų šeimų konflikto fone, nepabėgant nuo realių faktų. Taip pat svarbi ir religinių konfesijų taikos linija, kai tuomet Vilniuje taikiai sugyveno įvairiatautės bendruomenės.

B.Sruogos rašytoje pjesėje skleidžiasi tikrais istoriniais faktais apipinta romantiška istorija, kurioje galima atpažinti garsiosios Williamo Shakespeare'o "Romeo ir Džuljetos" istorijos siužetines linijas. Čia vietoje Montekių ir Kapulečių priešais tampa LDK didikų Radvilų ir Chodkevičių (Katkų) šeimos.

Radvilos iškilo XV a. ir buvo viena turtingiausių visoje Europoje giminių iki pat LDK pabaigos (XVIII a. pab.), Chodkevičiai XVI a. taip pat tapo turtinga ir įtakinga LDK didikų gimine (pagrindinės valdos buvo dabartinės Baltarusijos teritorijoje).

Kai didiko Kristupo Radvilos Perkūno sūnus Jonušas Radvila buvo dar mažas, jo tėvas su Katkais sudaręs sutartį, kad kai sūnus sulauks pilnametystės, ves jų globotinę našlaitę Sofiją Olelkaitę – paskutinę Olelkaičių-Sluckių giminės atstovę ir tuo metu turtingiausią Lietuvos nuotaką (Slucko-Kopylio kunigaikštystės paveldėtoją).

Tačiau Chodkevičiai persigalvojo ir atsisakė vykdyti šį susitarimą. Šeimų nesantaiką dar labiau sustiprino ir religinė priešprieša: Radvilos buvo protestantai, o Katkai – karaliaus Zigmanto Vazos katalikiškosios politikos šalininkai. Tuomet dvi galingiausios to meto Lietuvos giminės susirengė mūšiui Vilniuje: Radvila Perkūnas surinko apie 6 000 karių, Jonas Karolis Chodkevičius – per 2 000.

Kova vis dėlto neįvyko, nes situaciją sumaniai išsprendė žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, jiems priminęs, kad reikia susivienyti ir ginti tėvynę (tuo metu Lietuva iš vienos pusės buvo spaudžiama švedų, iš kitos – totorių), o ne kariauti tarpusavyje. Paliaubos įvyko ir 1600 m. spalio 1 d. bus surengtos Sofijos ir Jonušo vestuvės. O pastarasis tapo pačiu turtingiausiu Lietuvos didiku.

Paskelbta šventąja

Spektaklio kūrėjams pavyko išsiaiškinti ir dar vieną intriguojančią šios istorijos aplinkybę, susijusią su tolesniu žymiosios nuotakos Sofijos likimu. Istorija byloja, kad jos palaikai padėję sustabdyti marą ir gaisrus. Sofija Radvilienė mirė gimdydama, prabėgus dvylikai metų po santuokos. Ji buvo pašarvota bažnytinėje kriptoje ir palaikai, nežinia dėl kokių priežasčių, mumifikavosi.

Kaip rašo istoriniai šaltiniai, vėliau, XIX a. viduryje, Slucke per choleros epidemiją žmonės prisiminė jos palaikus nešdami juos per visą miestą ir epidemija greitai atsitraukusi. Po to vykę gaisrai, žmonės vėl išnešę į gatves jos palaikus ir gaisrai liovęsi.

Nei Vytauto Bacevičiaus, nei Juozo Gruodžio kūryba nėra pakankamai įvertinta. Visą laiką minime Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, po to – kažkokia duobė, o po to, šiurkščiai tariant, "iškilieji" socialistinio realizmo laikai.

Sovietmečiu mokslininkai norėję ištirti palaikus ir šie buvo atgabenti į Minsko universiteto anatomijos muziejų. Tačiau prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir miestas buvo bombarduojamas. Aplink beveik visi pastatai buvo subombarduoti, o būtent šis muziejaus pastatas išliko nepaliestas. Pasibaigus karui, palaikai buvo perkelti į Minsko katedrą. 1984 m. Sofija oficialiai paskelbta šventąja.

Smurtingai išdidus

Kaip B.Sruoga rašo pjesės įžangoje, "visi Radvilos buvo išdidūs, bet Perkūnas – smurtingai išdidus". Pagrindinis operos veikėjas gana herojinis, nepaprastai ambicingas, nenuspėjamas, ūmus, bet iškilus karvedys, sugebėdavęs su neįmanomai mažomis pajėgomis laimėti ištisus mūšius. Kaip karo strategas jis buvo labai vertinamas ir gerbiamas. Tačiau jį lydėję ir amžini konfliktai su karaliumi, kadangi didikas save laikęs lygiaverčiu jam.

"Visa Radvilų giminė yra palikusi labai gilų rėžį tautos istorijoje. Kyla klausimas, kas iš šiandienos didžiųjų giminių Lietuvoje paliks tokį moralinį, kultūrinį pėdsaką. Šiandien mes neturime tokių turtingų asmenybių, kurios save įamžintų statydamos bažnyčias, mokyklas ar kitus pastatus, nes tuo metu užsiimti švietėjiška veikla buvo turtingo žmogaus garbės reikalas. Šiandien negirdėti, kad kažkas leistų sau išleisti pinigus ne prabangioms atostogoms kur nors egzotinėse salose, o prasmingesniems tikslams. Išsilavinusi tautos dalis tikrai negyvena prabangiai ir dirba užsidarę sunkius darbus, daro mokslinius atradimus, rašo disertacijas, kažką tyrinėja, bet apie juos mes mažiausiai šnekame... Tauta turi žinoti savo herojus. Ir herojai tai ne vien tik karo herojai, herojai yra tie, kurie kūrė mūsų šalies gerovę, ateitį", – įžvalgomis dalijosi K.Jakštas.

Anot režisieriaus, operoje taip pat kalbama apie tai, kad būtina yra girdėti ir kalbėti. "Kalbėti lyg visi ir kalbame, bet girdėti, deja, negirdime, nes mums atrodo, kad kiekvieno mūsų tiesa yra vienintelė ir nepakartojama. Tad linkiu visiems išmokti išgirsti. Tada ir artimą žmogų išgirsime, ir priešą, ir argumentus, ir žinosime, kur link einame..." – sako jis.

Modernu, kas užmiršta

Operoje bus galima susipažinti ne tik su mūsų tautos istorijoje svarbių asmenybių unikaliais psichologiniais, bet ir išoriniais portretais. O pastatymo kostiumais ir grimu rūpinasi mados namai "House of Kikimara" (Danas Zinkevičius ir Kristina Valančiūtė).

Išstudijavusiems daugybę tuo metu tapytų portretų, dizaineriams didžiausiu iššūkiu tapo vizualiai atskirti dvi kariaujančias šeimas, atrandant dialogą tarp autentiškų XVI–XVII a. kostiumo detalių ir šiuolaikiškumo. Kūrėjai pastebi ir dar vieną įdomų aspektą, kad kai kurios Radvilų aprangos detalės yra labai panašios į šiandienos. Kaip, pavyzdžiui, barzdų mada, primenanti seną tiesą, kad modernu viskas, kas yra užmiršta.

"Drabužiai nėra visiškas to laikmečio atspindys, jis labiau atsispindi drabužių detalėse ir siluetuose, o medžiagos yra modernesnės, naudojamas ir organinis stiklas. Viena šeima yra katalikai, kiti – protestantai, tad pabandėme jas atskirti spalviškai. Protestantai rengėsi gana paprastai, netgi rūsčiai, o katalikai dėvėjo prabangesnius, ryškesnius drabužius", – pasakojo D.Zinkevičius.

"Įvedėme ir įdomių kirpimų, kurie nebuvo būdingi tam laikmečiui, didesnių detalių. Tai suteikia kostiumams tokio šiuolaikiškumo žavesio. Norėjome, kad žiūrovas suprastų, kad yra scenoje vykstančių įvykių laikmečiu, bet kad tai neatrodytų nuobodžiai, pernelyg senoviškai ir neaktualiai. Tuo laiku nebuvo fotografijos, buvo tik tapomi portretai. Tad šių darbų analizė buvo labai įdomi, nes vienas dailininkas matė vienaip, kitas kitaip. Buvo įdomu viską apibendrinti ir atrasti savo variantą. Bandėme atkartoti veidus iš tos medžiagos, kurią radome. Tad grimas bus gana autentiškas", – papildė K.Valančiūtė.

Operos kūrėjai visus kviečia Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį švęsti kartu su šia išskirtine premjera ir žada, kad tai būsiąs itin spalvingas spektaklis su to meto gražia Lietuvos panorama. Spektaklis apie lietuvybę, Lietuvos vienijimąsi, problemas, kurios per amžių amžius kamavusios Lietuvą yra ganėtinai panašios į šiandienos.

Vardai ir veidai

Operos "Radvila Perkūnas" kūrėjai: dirigentas – Jonas Janulevičius, režisierius – Kęstutis Jakštas, scenografija ir vaizdo projekcijos – Gintaras Makarevičius, Dainius Liškevičius, kostiumų ir grimo dailininkai – "House of Kikimara" (Danas Zinkevičius, Kristina Valančiūtė), šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas, choreografas – Dainius Bervingis, chormeisterė – Rasa Vaitkevičiūtė. Solistai: Žygimantas Galinis, Tomas Ladiga, Mindaugas Zimkus, Gitana Pečkytė, Raminta Vaicekauskaitė, Raimondas Baranauskas, Rita Preikšaitė, Rūta Zaikauskaitė, Kęstutis Alčauskis, Egidijus Bavikinas, Žanas Voronovas, Povilas Padleckis, Andrius Apšega, Jonas Lamauskas, Giedrius Prunskus, Ramūnas Urbietis, Marija Arutiunova, Ingrida Kažemėkaitė, Ieva Vaznelytė, Nomeda Vilkanauskaitė, Gediminas Maciulevičius, Giedrius Prunskus, Danielius Vėbra, Vilma Narvidaitė, Emilija Mackevičienė, Asta Mikelionytė, Aušra Šniokaitytė, Juozas Janušaitis, Gediminas Maciulevičius, Danielius Vėbra. Taip pat teatro choro ir baleto artistai.

Premjera – vasario 15, 16 d. ir kovo 11 d. 18 val.

Viena kitą keičiančių lietuviškų komedijų karuselėje trumpam šmėstelėjo nejuokingų anekdotų rinkinys "Gautas iškvietimas 3", o jam įkandin griausmingai atrieda "Zero 3", kurio populiarumui gerai dirvą patręšė Lietuvą ką tik sudrebinę politiniai skandalai. Po jų jau bet kokia politikos kritika neatrodys labai pikta, o bet kokia satyra bus nepakankamai kandi.

Kaip viskas prasidėjo

"Zero 3" populiarumui gerai dirvą patręšė Lietuvą ką tik sudrebinę politiniai skandalai. Po jų jau bet kokia politikos kritika neatrodys labai pikta.

Dabar mažai kas prisimena 2005-aisiais metais pradėtą "lietuvių kino gelbėjimo" kampaniją AXX. Tada žiūrovus į kino teatrus žiūrėti lietuviško kino viliojo žiniasklaidoje ilgai ir agresyviai skleista sensacinga bei pikantiška informacija. Net gandai, kad vienas festivalio AXX filmas – pornografinis...

Įdomiausia tai, kad AXX buvo ne vietos prodiuserių išmonė, o bendras europinis projektas. Pradžioje buvo tema ir vienodos startinės galimybės visiems filmų kūrėjams. Per du mėnesius sukurtas tuzinas trumpametražių filmų, kuriuos žadėjo vertinti ir nugalėtoją pripažinti tarptautinis žiuri komitetas. Komisija rinko penkis filmus, kurie pateko į antrąjį etapą. Šeštąjį favoritą buvo lemta išrinkti patiems žiūrovams. O nugalėtojui pažadėta parama sukurti pilnametražį filmą.

Visas renginys buvo pakrikštytas lietuvių komercinio kino festivaliu, o abiejų ciklų pavadinimai "Geismas ir grožis" bei "Gėris" skambėjo kaip pasityčiojimas iš šių sąvokų, nes žiūrint šiuos lietuvių komercinio (!) kino pavyzdėlius akys raibo nuo neestetiškai nufilmuotų vulgarių vaizdų, o ausys linko ne tik nuo trankios muzikos, bet ir riebių rusiškų keiksmažodžių. Kai kuriems režisieriams, matyt, atrodė, kad užtenka po kiekvieno žodžio sakyti "bl..." arba "na...", ir tu – jau lietuviškas Quentinas Tarantino!

Nuo AXX iki "Zero 3"

Režisierius Emilis Vėlyvis, pasivadinęs Wėlyviu, ypač pagarsėjo necenzūrine filmo kalba. Paskatintas pirmųjų pozityvių festivalio AXX rezultatų ir įkvėptas jaunosios auditorijos parodyto entuziazmo E.Vėlyvis sukūrė kriminalinę komediją "Zero" (2006 m.), pasakojusią tris skirtingas istorijas: apie jaunuolį, dezertyravusį iš privalomosios krašto apsaugos tarnybos, prasilošusį ritualinių paslaugų firmos savininką ir vairuotojus keliuose apiplėšinėjančius vagišius.

Antrame filme "Zero 2" (2009 m.) tarp juodojo humoro komedijos ir kriminalinio trilerio balansavo istorija apie dviejų banditų nuotykius, laviruojančius ties absurdo riba. Autoriai žadėjo tik suaugusiems skirtame filme gyvenimą parodyti be ceremonijų, be stabdžių ir be cenzūros. Ir savo pažadą išpildė. Todėl jau tada buvo aišku, kad tęsinys neišvengiamas. Tik jo laukti teko ilgai, kol režisierius pabaigs du tarptautinius projektus: su kviestiniais britų aktoriais nufilmuos kriminalinę komediją "Redirected. Už Lietuvą!" ir Maskvos metro požemiuose susidoros su vampyrų armija ("Nakties sergėtojai").

"Mes valdžia!"

Dabar startuojantį filmą "Zero 3" autoriai pavadino korupcine veiksmo komedija. Ir pažadėjo pailiustruoti, kaip iš tiesų funkcionuoja Lietuvos valstybė: "Lietuvos politika, žiniasklaida, verslas ir juos siejantys ryšiai, kurių net baisiausiame košmare nesapnavote. Aistros, pinigai ir korupcija – tai tik maža dalis nuodėmių, kurias atrasite filme."

Tiesą sakant, aistrų, korupcijos ir kitokių intrigų dabar pakanka ir Seime, žinios iš kurio jau gali konkuruoti su bet kokiais filmais. Todėl neįtikinamai meluojantis vienos frakcijos vadovas Seime ir Ramūno Rudoko filme vaidinamas banditas su isterišku šūkiu "Mes valdžia!" mūsų politikos kontekste jau gali būti suvokiami kaip dvi to paties medalio pusės.

"Zero 3" ***

Komedija. Lietuva, 2017. Rež. E. Vėlyvis. Vaidina Inga Jankauskaitė, Ramūnas Cicėnas, Rimantė Valiukaitė, Gytis Ivanauskas, Mindaugas Papinigis, Kęstutis Jakštas, R. Rudokas.

veiksmas 2

humoras 2

įtampa 2

erotika 1

siaubas 2

N-18