„Naudojuosi Seimo sandėliu ir sąžinė graužia, kad neišnaudoju visų man skirtų pinigų“, – juokėsi K. Masiulis.

Kalbintas „KK2“ komandos K. Masiulis sakė, kad kuklų jo automobilį žmonės dažnai nužvelgia.

„Kai atvažiuoju, mane žmonės nužvelgia – iš kokios mašinos čia išlipa K. Masiulis? Man netgi būna linksma, šypsausi. Bet ji – techniškai tvarkinga“, – pasakojo K. Masiulis.

Per trejus šios Seimo kadencijos metus Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos į Seimą deleguotas K. Masiulis į „Toyota Prius“ investavo 25 726 Eur mokesčių mokėtojų lėšų.

Remiantis vienu didžiausių Lietuvoje skelbimų portalų, už 21 500 Eur galima įsigyti 2020 m. pirmą kartą registruotą, benzinu ir elektra varomą „Toyota Prius“ automobilį su automatine pavarų dėže.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Ketvirtadienį tai numatančios Seimo nario Stasio Tumėno pateiktos įstatymo pataisos sulaukė parlamentarų pritarimo po pateikimo. Jas palaikė 46 Seimo nariai, prieš buvo 5, susilaikė 24.

Balandžio 11 d. projektas svarstymo stadijai turėtų sugrįžti į parlamento plenarinę salę. Prieš tai jį turės apsvarstyti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos bei Žmogaus teisių komitetai.

Įstatyme siūloma numatyti, kad informacija apie slaptą bendradarbiavimą su KGB būtų išslaptinama ir viešai paskelbiama, kai asmuo eina valstybės tarnautojo pareigas arba į jas kandidatuoja, išskyrus tuos, kurių pateikta informacija ir duomenys apie juos yra įslaptinti 75 metams.

Taip pat įstatymo pataisos numato valstybės tarnautojų, nuslėpusių bendradarbiavimą su KGB, veiklos apribojimą. Jeigu Seimas pritartų, asmenys, pripažinti slapta bendradarbiavę su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, negalėtų eiti pareigų valstybės tarnyboje, taip pat negalėtų užimti savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovo, jo pavaduotojo pareigų.

Pateikdamas su liustracijos procesu susijusią iniciatyvą Seimo narys S. Tumėnas sakė, kad tai nacionaliniam saugumui svarbus klausimas, ypač vertinant pasikeitusią geopolitinę situaciją.

„Valstybė turi pagrindo abejoti asmenimis, kurie galimai bendradarbiavo su buvusiomis SSRS specialiosiomis tarnybomis. Tai ypač svarbu šiandien, kai keičiasi geopolitinė situacija pasaulyje”, – sakė S. Tumėnas.

Diskusijoje dalyvavę Seimo nariai, kalbėdami apie buvusius KGB bendradarbius, akcentavo, kad  jie gali būti šantažuojami.

„Mano manymu, valstybė, kuri pasirinko kelią siekti „skeletų" spintoje, pasmerkta tiesiog, kad tie vaiduokliai gali atgyti. Buvę KGB bendradarbiai, kurie yra priešiškos valstybės archyvuose, yra didelė terpė manipuliuoti, daryti spaudimą, šantažuoti įvairiais galimais būdais”, – sakė Mišrios Seimo narių grupės seniūnė Rita Tamašunienė.

S. Tumėnas pridūrė, kad buvę KGB bendradarbiai pasaulyje yra vadinami, pvz. „užšaldyta žuvimi, miegančiais agentais”, kuriuos gali būti bandoma pažadinti.

Socialdemokratas Algirdas Sysas pasiteiravo, ar projekto autorius turi sąrašą asmenų, kuriems būtų taikomas šis įstatymas.

„Sąrašiuko tikrai neturiu, bet esu įsitikinęs, kad Lietuvos valstybės saugumui bus daug solidžiau, kai žmogus, pretenduojant į valstybės tarnybą, turės šią informaciją pateikti. Nemanau, kad nuo to pasaulis apsivers”, – sakė S. Tumėnas.

Seimo narys Edmundas Pupinis suabejojo, ar pavyks surasti norinčių prisipažinti apie tokius savo biografijos faktus.

„Jeigu jis 34 metus neprisipažino, abejotina, ar dabar, būdamas pensinio amžiaus, prisipažins?”, – svarstė E. Pupinis.

Seimo narys Kęstutis Masiulis irgi mano, kad įstatymas nesuveiks.

„Manau, niekas nesuveiks, nebus efekto. Nenustebčiau, jeigu bus tik vienas prisipažinęs”, – prognozavo jis.

Anot Seimo narės R. Tamašunienės, labai keista, kad valstybė saugo buvusius kagėbistus kaip kokią nacionalinę vertybę ir dar 75 metus juos saugos.

„Paaiškinti žmonėms tai yra sudėtinga. Manau, kad kaip tik dabar yra ta diena ir proga ir komunistams, ir kagėbistams gražiai padėkoti”, –  ironizavo parlamentarė.

S. Tumėno teigimu, naujas teisinis reguliavimas galiotų tik asmenims, kurie pretenduos į pareigas valstybės tarnyboje nuo 2024 m. liepos 1 d., tai yra nuo numatytos įstatymo įsigaliojimo datos.

ELTA primena, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narys St.Tumėnas jau antrą kartą Seimui teikia įstatymo pataisas, siūlančias paviešinti valstybės tarnyboje dirbančius buvusius KGB bendradarbius. Šį kartą jis pateikė Seimui patobulintą  įstatymo pataisų versiją, kurią parengė atsižvelgdamas į Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadą. Pernai dėl galimo prieštaravimo Konstitucijai Seimas nesiėmė jų svarstyti.

Teisės ir teisėtvarkos komitetas, įvertinęs Seimo Teisės departamento išvadą, pernai gruodį nutarė, kad įstatymo pataisos, siūlančios paviešinti valstybės tarnyboje dirbančius, Lietuvos valstybei prisipažinusius buvusius KGB bendradarbius, prieštarauja Konstitucijai.

Galiojančiame įstatyme numatyta, kad informacija apie slapta bendradarbiavusius asmenis išslaptinama ir viešai paskelbiama, kai asmuo eina Respublikos Prezidento, Seimo, Europos Parlamento ar savivaldybės tarybos nario-mero, Vyriausybės nario, teisėjo arba prokuroro pareigas arba į jas kandidatuoja.

Trečiadienį Vilniaus miesto apylinkės teisme tęsiama 2021 metų rugpjūtį prie Seimo vykusių riaušių bylos liudytojų apklausa.

K. Masiulis pasakojo, kad po Seimo posėdžio negalėjo palikti parlamento pastato, tad pakvietė į savo kabinetą kolegas Zenoną Streikų ir Virgilijų Alekną.

„Kadangi mes negalėjome išeiti, pakviečiau kelis kolegas į savo kabinetą, nes gerai matyti užblokuoti vidinio kiemo vartai. (...) Stebėjome, kas vyksta iki gilaus vidurnakčio“, – teismo posėdyje pasakojo K. Masiulis.

Politikas teigė Seimo rūmus palikęs jau po vidurnakčio, kai minia buvo išvaikyta.

Jo teigimu, Seimo pastatas buvo užblokuotas „įsiaudrinusių, chamiškai besielgiančių žmonių“.

„Seimo pastate buvau įkalintas. (...) Jie buvo įkalinę mane penkioms valandoms. Ar aš koks kalinys?“ – sakė K. Masiulis.

Parlamentaro teigimu, išeiti iš Seimo rūmų sudėtinga buvo ir tiems politikams, kurie, anot K. Masiulio, buvo „labai artimi šitiems riaušininkams“.

Politikas pasakojo prisimenąs, kad dienos metu vykstant mitingui aktyviai reiškėsi buvusi mokytoja, mitingo organizatorė Astra Genovaitė Astrauskaitė, o vakare minioje lyderiavo Andrius Lobovas ir Antanas Kandrotas, žinomas Celofano pravarde.

„Jie dirigavo paradui, minia pakluso. (...) Minia buvo nusiteikusi ne taikiai, o karingai“, – sakė K. Masiulis.

Anot parlamentaro, jis girdėjęs šūksnius „Seimą lauk“ ir „Gėda“, vėliau pro langą matė, kaip policija buvo atakuojama riaušininkų, įžeidinėjama, mėtyti akmenys, buteliai.

„Formalus tikslas buvo protestuoti prieš skiepus ir galimybių pasą, bet tas protestas išvirto į pasipriešinimą apskritai prieš valstybę, abejone valdžios legitimumu ir tikromis riaušėmis“, – pasakojo politikas.

Į daugelį teismo, gynėjų, kaltinamų klausimų jis tvirtino negalintis atsakyti, nes neprisimena.

„Praėjo dveji metai, mano atmintis šitam įvykiam, kaip bet kokiam neigiamam įvykiui, yra trumpalaikė. (...) Norėčiau būti konkretus, nelabai galvojau, kad mano atmintis tokia vertybė“, – sakė K. Masiulis.

Paklaustas, ar jaučiasi nukentėjęs dėl šio įvykio, politikas atsakė, kad jam gaila prarasto laiko.

„Kažkuria prasme nukentėjau. Kiekvieną valandą vertinu gyvenime, jų kiekis yra baigtinis, šitie ponai atėmė jas iš mano gyvenimo“, – teigė K. Masulis.

Jis tikino vėliau sulaukęs grasinimų ir nemalonaus pobūdžio komentarų, elektroninių laiškų ir žinučių iš proteste dalyvavusių asmenų.

Ne vienas kaltinamasis per K. Masiulio apklausą dėl replikų buvo išvesti iš teismo salės, tarp jų – ir A. G. Astrauskaitė, Arūnas Strungurys, Lukas Dolotovas.

Teismo posėdyje nedalyvavo vienas iš kaltinamųjų – A. Lobovas. Jo gynėjas teisėjų kolegijai perdavė, kad kaltinamasis negali atvykti, nes bevažiuodamas į teismą sugedo jo automobilis, „subyrėjo pavarų dėžė“.

Per ikiteisminį tyrimą byloje apklausta 317 liudytojų, tarp jų – 40 Seimo narių.

Kaltinimai riaušių prie Seimo byloje pateikti 87 asmenims. Beveik visi kaltinamieji yra laisvėje.

Riaušės prie parlamento rūmų Vilniuje kilo 2021 metų rugpjūčio 10-osios vakarą po mitingo prieš Vyriausybės ribojimus, skirtus imuniteto nuo koronaviruso neturintiems ir nesitestuojantiems žmonėms.

Bylą teismas pradėjo nagrinėti pernai balandį.

Dosniausiai – teisėjams

„Nežinau nė vienos valstybės, kurioje bet kurį sutiktą gatvėje paklausus, ar patenkintas savo alga, jis sakytų, kad uždirba per daug, darbdavys apsigauna tiek jam mokėdamas“, – neabejoja Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narys konservatorius prof. Kęstutis Masiulis ir ginčytis dėl to būtų sunku.

Tad nestebina, kad prieš stambiausią darbdavį – valstybę – artėjant biudžeto priėmimui, kai geriausias laikas bandyti išsikovoti geresnes algas, rengiamos protesto akcijos.

Nesiskųsti atlygiu galėtų vienos srities viešojo sektoriaus darbuotojai – teisėjai. „Sodros“ skelbiamais naujausiais duomenimis, rugpjūtį vidutinės jų draudžiamosios pajamos, t. y. suma, nuo kurios jie mokėjo „Sodros“ mokesčius, buvo 5 726 eurai. Tai didžiausias vidutinis atlyginimas (neatskaičiavus mokesčių) šalyje, gerokai lenkiantis visų kitų, taip pat ir privataus sektoriaus, geriausiai apmokamų pareigybių algas. Antroje vietoje esantys skrydžių vadovai, neatskaičiavus mokesčių, uždirbo beveik 1 000 mažiau – 4 740 eurų.

Vis dėlto, „Sodros“ duomenimis, tai yra de facto iki mokesčių gautos pajamos (o ne tos, apie kurias paprastai kalba protestuotojai, atmesdami įvairias priemokas), dažniausių viešajame sektoriuje profesijų atlyginimai pagal darbo sudėtingumą, atsakomybę, reikalingą kvalifikaciją į piramidę susidėsto gana logiškai. Štai bendrosios praktikos gydytojai vidutiniškai, neatskaičiavus mokesčių, uždirbo 3 622, aukštųjų mokyklų dėstytojai – 2 278, pagrindinio ir vidurinio ugdymo mokytojai – 2 234, politikos ir administravimo specialistai – 2 222, pradinio ugdymo mokytojai – 2102, slaugos specialistai – 2 094, ikimokyklinio ugdymo mokytojai – 1 889, socialiniai darbuotojai ir konsultantai – 1 714, policijos pareigūnai – 1 570, archyvų ir muziejų specialistai – 1 545, bibliotekininkai – 1 514, ugniagesiai – 1 376 eurus.

Viešajam sektoriui reikėtų ne tik lygintis tarpusavyje, bet ir matyti visų dirbančiųjų kontekstą: Valstybės duomenų agentūros skelbiamais duomenimis, dabar vidutinis atlyginimas šalyje, neatskaičiavus mokesčių, – 2 000,1 euro. Vadinasi, teisėjai uždirba beveik trigubai nei vidutinis statistinis bendrapilietis, bendrosios praktikos gydytojai – beveik dvigubai, vidutinį statistinį dirbantįjį algomis lenkia ir aukštųjų mokyklų dėstytojai, ir mokytojai (išskyrus ikimokyklinio ugdymo), ir slaugos specialistai, tačiau socialinių ir kultūros darbuotojų, policijos pareigūnų, ugniagesių alga jų atlyginimams neprilygsta.

Skaičiai: A. Sysas piktinasi reformomis valstybės tarnyboje: „Viršininkų atlyginimams didinti skirta 2 mln., o kitiems lieka nuliai.“ / L. Balandžio / BNS nuotr.

Rinka teisingiausia

Žinoma, sunku palyginti, kas kiek daugiau vertas, nustatyti profesijų atlyginimų hierachiją viešajame sektoriuje. Pavyzdžiui, kiek mokytojo alga turi lenkti bibliotekininko, o kiek daugiau nei mokytojas turi uždirbti universiteto profesorius? Kiek turi uždirbti gydytojas, kuris iki visateisio profesionalo statuso turi mokytis bene dukart ilgiau nei studijavo mokytojas ir jam patikime savo gyvybę? Kaip įvertinti policijos pareigūnų ar ugniagesių darbo riziką?

Štai mokytojai išsiderėjo, kad kitąmet jų algos siektų 130 proc. vidutinio atlygio šalyje. „Mano supratimu, tai teisingas požiūris į mokytoją. Aukštosios mokyklos docentas, profesorius turėtų uždirbti dar maždaug 10 proc. daugiau, nes jų kvalifikacija aukštesnė. Medikas – gal tiek pat ar dar daugiau nei universiteto profesorius, nes jo kvalifikacija dar aukštesnė“, – mano K. Masiulis.

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys socialdemokratas Algirdas Sysas prisimena, kad bandymų suskirstyti viešojo sektoriaus profesijas pagal svarbą ir sudėtingumą ir pagal tai nustatyti atlyginimus buvo daug, tačiau jie nebuvo sėkmingi.

Vienos ar kitos srities atlyginimai priklauso ir nuo to, kaip racionaliai tas turimas, kad ir ne tokias dideles, kokias norėtume, lėšas naudojame.

Viešosios vadybos srities ekspertas K. Masiulis aiškina, kad taip suskirstyti bandyta ir kitose šalyse, bet ne visais atvejais tai gali veikti. „Pavyzdžiui, kompiuterijos specialisto negali prilyginti labai aukštam rangui, nes jis dirba technologinį darbą, gal ne sudėtingesnį nei buhalterijos darbuotojas. Nors ir vienas, ir kitas yra specialistas, bet už 1 400 eurų buhalterį gal dar rasi, o gero kompiuterių specialisto – ne. Tada ieškoma būdų padidinti algą per įvairius priedus ir bet kokie skirstymai išsiderina. Šiuolaikinėje darbo rinkoje specialistas vertas tiek, kiek rinkoje jis yra vertas, t. y. už kiek gali jį pasamdyti. Tai nustato rinka ir neįmanoma išvengti rinkos nustatytos konkurencinės kainos“, – sako K. Masiulis.

Pagal rinkos logiką atrodytų, kad jei mokyklose trūksta matematikos ir IT mokytojų ir tik šių dalykų specialistai, turintys mokytojo kvalifikaciją ir dirbantys ne mokyklose uždirba daugiau nei jose, jiems reikia mokėti daugiau nei tiems, kurių yra perteklius. Tačiau visiems mokytojams mokami tokie pat atlyginimai, tad deficitinių specialistų sunku prisivilioti, o tiems, kurių yra perteklius, mokama tiek pat, kiek rinkoje kur kas paklausesniems jų kolegoms.

Nemažai kam atrodo, kad Seimo, valstybės įstaigų darbuotojai, ypač jų vadovai, per daug uždirba. „Departamentų vadovai iš tiesų uždirba daugiau nei jų specialistai. Tačiau dabar daugybė departamentų be vadovų, konkursuose mažai kas arba niekas nedalyvauja“, – sako K. Masiulis. Vadinasi, alga už tokį darbą nepakankama.

Vis dėlto kai kur kritinė situacija priverčia paklusti rinkos dėsniams ir viešajame sektoriuje. Štai Tauragės ligoninėje vidutinė gydytojo alga – 8 183 eurai, ne tik kur kas daugiau nei elitinėse Vilniaus ar Kauno klinikose, bet tokios algos pavydėti gali ir šalies Vyriausybės galva. Tačiau, kaip tikina ligoninės vadovas, pasirinkimas toks: mokėti daug arba visai neturėti gydytojų.

Dėl skaičių gudraujama

Amžinoje ginčų, kiek kas uždirba viešajame sektoriuje, kebeknėje daug kaltinimų meluojant ir manipuliuojant skaičiais. Vis dėlto, pasak K. Masiulio, pavyzdžiui, mokytojai, vėl ir vėl protestuodami, mušdamiesi į krūtinę ir sakydami, kad verti daugiau, pasako ne visą teisybę: „Jie lygina savo atlyginimą be priedų ir priemokų su rinkoje esančio atlyginimo vidurkiu juos įskaitant. Taip lyginami nesulyginami dalykai. Be to, mokytojai linkę neįskaičiuoti, kad nemažai jų papildomai uždirba korepetitoriaudami (kai kurie ir nemokėdami mokesčių), dirbdami įvairiuose būreliuose.“

Žinoma, galima aiškinti, kad tai papildomas darbas, kurio tenka imtis aukojant laisvalaikį. Tačiau dažnas dirbantis visu etatu kitoje srityje darbo vietoje užimtas visą dieną ir papildomiems darbams net labai norėdamas neturi galimybių.

Kiek dirbant švietimo sistemoje galima uždirbti papildomai, K. Masiulis pasakoja iš asmeninės patirties: 2000 m. jis atsisakė laimėto Seimo nario mandato, nes universitete uždirbo maždaug trečdaliu daugiau, nei būtų gavęs dirbdamas Seimo nariu. „Turiu tris vaikus, anuomet reikėjo juos išleisti studijuoti, reikėjo pinigų. Sakydamas, kad universitete atlyginimas didesnis, turėjau omenyje jį su papildomu uždarbiu iš tarptautinių projektų, knygų vertimų, įvairių tarptautinių organizacijų ir fondų grant’ų. Jie sudarė antrą atlyginimą, o nuogas profesoriaus atlyginimas buvo kaip Seimo nario ar net kiek mažesnis, nors buvau ir katedros vedėjas, dekanas“, – lygina K. Masiulis.

Tad, jo įsitikinimu, kovodami dėl didesnio atlyginimo dalis mokytojų imasi tam tikro gudravimo kalbėdami apie savo atlyginimą, tačiau valstybę spaudžia smarkiai. Tačiau, primena jis, streikavo tik viena iš penkių mokytojų profsąjungų, nes kitos skaitė, kas įrašyta kolektyvinėje sutartyje.

Kęstutis Masiulis / Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Rezervai – viduje

Nors algomis skundžiasi bemaž visas viešasis sektorius, bet, atkreipia dėmesį A. Sysas, palyginti, kokią BVP dalį skiriame kuriai sričiai, biudžetas raikomas santykinai panašiomis dalimis kaip kitur ES. Švietimas beveik atitinka ES vidurkį, sveikatos apsaugos srityje prie jo artėjame, viešojo administravimo – kiek nusileidžiame, o štai socialinės apsaugos srityje labai atsiliekame – tesiekiame šiek tiek daugiau nei pusę ES vidurkio, bet daugiausia tai lemia labai mažos pensijos.

Vis dėlto, pabrėžia A. Sysas, vienos ar kitos srities atlyginimai priklauso ir nuo to, kaip racionaliai tas turimas, kad ir ne tokias dideles, kokias norėtume, lėšas naudojame.

Kad ir švietimo srityje. K. Masiulis neabejoja: jei išbarstome pinigus neefektyviai ir kol kaimuose mokyklų bus šimtai, kaip gali būti padidinti atlyginimai. Vilniuje klasėse – ir po 33–34 vaikus, dėl to nukenčia švietimo kokybė, mokytojo krūvis beveik dvigubas, o atlyginimas viengubas. Tačiau kaimo mokyklėlėje su 100 vaikų dirba keliasdešimt mokytojų ir yra klasių, kuriose – po penkis mokinius. „Vadinasi, mokytojas atlieka 0,2 krūvio darbą, o gauna vieneto. Išlaikyti mokyklų pastatus kainuoja tiek pat, kiek pilnos vaikų mokyklos. Vadinasi, per švietimo sistemą Vilnius labai stipriai subsidijuoja kaimo mokyklas, tačiau kai bandoma optimizuoti jų tinklą, šaukiama: neuždarykite mokyklos! Ką daryti, jei tos darbo vietos labai neefektyvios, bet neišeina nei 0,2 atlyginimo mokytojui mokėti, nei mokyklą laikyti nešildomą ar neorganizuoti jokių būrelių“, – sako K. Masiulis.

Privatus atsilieka

Vis raginama kelti algas viešajame sektoriuje, nes jis negali konkuruoti su privačiu, bet, Valstybės duomenų agentūros skelbiamais duomenimis, vidutinis atlyginimas, neatskaičiavus mokesčių, šių metų antrąjį ketvirtį buvo 2 088 eurai, o privačiame 124 eurais mažesnis (1 964).

Pasak K. Masiulio, dar universitete dėstydamas viešąjį administravimą jis pabrėždavo: valstybė turi stengtis, kad viešajame sektoriuje būtų kuo didesni atlyginimai, būtų prestižas jame dirbti, dėl specialistų jis gebėtų konkuruoti su privačiu. Kai viešasis sektorius kelia algas, kai didinamas minimalus atlyginimas, ir privačiame dirbantys žmonės pradeda spausti savo darbdavius mokėti didesnį atlyginimą, ir ne vokeliuose, o su visais mokesčiais. Politikas primena: viešajame sektoriuje, jei yra kokių priemokų, nuo jų mokami mokesčiai, o privačiame šešėlio mažėja, bet jo tebėra. „Tad galiu daryti prielaidą, kad privačiame sektoriuje atlyginimai nėra mažesni, tik dalis atlyginimo neoficiali“, – mano K. Masiulis.

Jis pripažįsta: dalis privataus sektoriaus yra pažangus, ieškoma pačių išskirtiniausių gebėjimų darbuotojų, mokamos ir po 10 tūkst. eurų algos, ir jomis viešasis nesusilygins. Tačiau kitoje dalyje privataus sektoriaus nelinkstama mokėti daugiau ir čia viešasis sektorius algomis jį lenkia.

K. Masiulis sako esąs ir už didesnį liberalumą, kad būtų leidžiama viešojo sektoriaus, kaip ir privataus, įstaigai turėti paketą motyvacinei sistemai kurti, taip pat leista laisviau nustatyti vadovų atlyginimo žirkles, nes jei gali nusamdyti konkurencingą rinkoje gerą vadovą, visa įstaiga klestės.

Valstybės tarnyba

Nors bandymai reitinguoti viešojo sektoriaus dažniausias profesijas nesėkmingi, valstybės tarnyboje tai veikia. Naujoje Valstybės tarnybos įstatymo redakcijoje valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos į devynias grupes, o įstaigų vadovų – į tris. Atlyginimo skalės viršūnėje – Seimo, Vyriausybės ir Prezidento kanceliarijos kancleriai. Šiemet priimtame valstybės tarnybos reformos pakete žadama visiems kelti algas, atsisakant neskaidrių būdų, kuriais dabar papildomai mokant į viešąjį sektorių viliojami profesionalai.

Šiuolaikinėje darbo rinkoje specialistas vertas tiek, kiek rinkoje jis yra vertas, t. y. už kiek gali jį pasamdyti.

Tačiau spalio viduryje viešojo sektoriaus darbuotojai surengė eitynes protestuodami prieš, jų įsitikinimu, neteisingas permainas. „Neseniai startavusi valstybės tarnybos reforma orientuota išskirtinai tik į vadovų darbo užmokesčio ir galių didinimą, darbuotojus paliekant be nieko. Maža to, jų atlyginimas įšaldomas keleriems metams. Be to, dėl keičiamų viešojo sektoriaus darbo apmokėjimo principus numatančių teisės aktų nuo sausio darbuotojams kiekvienoje įstaigoje dar teks kovoti už savo atlyginimus, nes naujoji tvarka įpareigos darbdavius visose įstaigose keisti darbo apmokėjimo sistemas. Tad dar visiškai neaišku, kokius atlyginimus kitais metais gaus biudžetinio sektoriaus darbuotojai“, – pabrėžta Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkės Ingos Ruginienės, Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkės Kristinos Krupavičienės ir Respublikinės jungtinės profesinės sąjungos pirmininko Arvydo Dambrausko pasirašytame rašte.

Reforma piktinasi ir Seimo opozicijos atstovas A. Sysas: „Viršininkų atlyginimams didinti skirti 2 mln., o kitiems lieka nuliai. Pavyzdžiui, teisėjams jau padidino atlyginimus, o prokurorams – dar ne, jie vaikšto į Seimą prašydami kelti algas, protestavo, daug jų pasitraukė iš darbo. Merai jau gauna pagal naują įstatymą, o Seimo nariai – pagal seną.“

Dalyti neturi ko

Tad visi nepatenkinti, streikuoja, piketuoja, nors valdžia žada kitąmet atlyginimus kelti. „Vieni išsireikalauja didesnių algų, paskui kiti tai bando padaryti. Viską lemia, kokią dalį BVP galime sau leisti perskirstyti per biudžetą ir viešajam sektoriui skirti pinigų. Jei biudžetas mažytis, mažai ką galima perskirstyti“, – sako A. Sysas. Jis lygina: Lietuvoje perskirstomi 32 proc. BVP, o ES vidutiniškai per 42 proc., o tas 10 procentinių punktų skirtumas – mažiausiai 5 mlrd. eurų, tai yra trečdalis mūsų valstybės biudžeto.

Ar vienintelė išeitis – kelti mokesčius? „Pirmiausia reikia sutvarkyti „gyvulių ūkį“ mokesčių sistemoje, apie kurį daug metų kalbama. Užuot jį taisius, kai kurie Seimo nariai teikia naujų pasiūlymų išimtims. Antra, reikia mažinti atskirtį: 20 proc neturtingiausių ir 20 proc. turtingiausių žmonių pajamos skiriasi per šešiskart ir pagal atskirtį Lietuva antra iš galo ES, tačiau turtingieji pas mus procentiškai moka labai mažus mokesčius. Tai daug metų savo rekomendacijose rašo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, Europos Komisija, Pasaulio bankas, o mes nė žingsnio nepadarome“, – kritikuoja A. Sysas.

Jau akivaizdu, kad ir iš šios valdančiosios daugumos pažadų dėl mokesčių reformos, sutvarkysiančios tą vadinamąjį gyvulių ūkį su daugybe išimčių skirtingoms mokesčių mokėtojų grupėms, liks šnipštas.

Socialdemokratas pasakoja: „Praėjusią savaitę kalbėjomės su mokytojais, sveikatos apsaugos specialistais, savo problemas nori išsakyti pareigūnų profsąjunga. Visur jaučiamas piniginis badas. Yra užregistruoti projektai didinti policininkų, gaisrininkų ir dar kitų viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus. Taip parodome tik gerą valią, empatiją, tačiau negalėsime įvykdyti, nes reikia 71 balso norint „nukalti“ Vyriausybės poziciją, o valdančiųjų frakcijoms bus duota komanda stovėti mirtinai ir nebalsuoti už tokius siūlymus.“

Tačiau, primena valdančiųjų atstovas K. Masiulis, biudžetas yra toks, koks yra, t. y., kiek sumokame mokesčių. Tačiau, apgailestauja jis, dalis žmonių jų nemoka atlikdami įvairius darbus, nuomodami būstus, bet iš valstybės reikalauja didesnių algų.

Jis vardija teigiamus pokyčius: pragyvenimo lygis Lietuvoje pagerėjęs, tai rodo, kad pasiekėme vartojimo krepšelio įperkamumo ES vidurkį, net esame aukštėliau jo, o imigracija treti metai viršija emigraciją.

Vis dėlto reikia pripažinti ir tai, kad, atskaičiavus mokesčius, Lietuvos policininkas turi išgyventi maždaug už 1 000 eurų, kultūros darbuotojas ar ugniagesys už dar mažiau, ir tai valstybei garbės nedaro.

Kaip apmokamos viešojo sektoriaus profesijos

(neatskaičiavus mokesčių, eurais)

Teisėjai 5 726

Bendrosios praktikos gydytojai 3 622

Aukštųjų mokyklų dėstytojai 2 278

Pagrindinio ir vidurinio ugdymo mokytojai 2 234

Politikos ir administravimo specialistai 2 222

Pradinio ugdymo mokytojai 2 102

Slaugos specialistai 2 094

Ikimokyklinio ugdymo mokytojai 1 889

Socialiniai darbuotojai ir konsultantai 1 714

Policijos pareigūnai 1 570

Archyvų ir muziejų specialistai 1 545

Bibliotekininkai 1 514

Ugniagesiai 1 376

Šaltinis: „Sodra“

Kas Lietuvoje uždirba daugiausia

(neatskaičiavus mokesčių, eurais)

Teisėjai 5 726

Skrydžių vadovai 4 740

Finansinių ir draudimo paslaugų padalinių vadovai 4 726

IT ir ryšių paslaugų vadovai 4 562

Orlaivių pilotai 4 341

Gydytojai specialistai 4 186

Programinės įrangos kūrėjai 4 173

Teisės aktų leidėjai 3 876

Taikomųjų programų kūrėjai 3 874

Mokslinių tyrimų ir plėtros vadovai 3 628

Bendrosios praktikos gydytojai 3 622

Švietimo srities vadovai 3 616

Laivų kapitonai 3 616

Laivų mechanikai 3 476

Šaltinis: „Sodra“

„Manau, kad ukrainiečiai gina mūsų laisvę. Kurį laiką aš turėjau dvi vėliavas iškeltas – lietuvišką aukščiau, ukrainiečių – žemiau. Bet paskui perskaičiau vėliavos reglamentą, kad taip nedera daryti“, – teigė K. Masiulis.

Iki šiol tokias vėliavas savo nuožiūra galėjo kelti tik gyventojai ir privatūs verslai. Seimo narys Žygimantas Pavilionis siūlo, kad ant Lietuvos institucijų pastatų galėtų nuolat plevėsuoti Europos Sąjungos ir NATO vėliavos, reglamentuoti, kada ir kaip galima kelti Ukrainos vėliavą.

„Jokiu būdu tai nepakeičia mūsų nacionalinių simbolių, bet tai tiesiog parodo solidarumą, tą už jūsų ir mūsų laisvę“, – aiškino Ž. Pavilionis.

Dabar galiojantis įstatymas numato, kad Europos Sąjungos ir tarptautinių organizacijų vėliavos prie valstybės ar savivaldybių institucijų keliamos tik tuo metu, kai jose lankosi oficialūs svečiai ir specialiųjų misijų atstovai, atmintinų dienų ar oficialių tarptautinių renginių proga. Todėl, pasak Ž. Pavilionio, jo siūlymas svarbus Rusijai užpuolus Ukrainą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Tikrai, manau, kad Kremlius bandys pakelti įvairius klausimus, atakuoti tuos simbolius, kurie bus susiję su dvidešimtmečiais, bandydamas pasakyt, kad tai buvo nesėkmė – ir Europos Sąjungos, ir NATO narystė“, – tvirtino Ž. Pavilionis.

K. Masiulis siūlo įtraukti ir dar vieną vėliavą.

„Būtų gerai, kad ir Vyčio vėliava irgi turėtų pakankamai didelę svarbą ir prie pagrindinių institucijų būtų. Prie Prezidentūros ji visada yra, nes tai yra prezidento vėliava. Bet šiaip Vyčio vėliavą žmonės mėgsta“, – pasiūlymą išsakė K. Masiulis.

Pasak Lietuvos heraldikos komisijos, siūlomi sprendimai nesumažins Lietuvos simbolių reikšmės.

„Minimi sprendimai iš esmės nekeičia Lietuvos simbolių reikšmės, nes nesiekia jų pakeisti kitais simboliais. Minimos vėliavos būtų keliamos tik kartu su Lietuvos valstybės vėliavomis. Lietuvos tapimas Europos Sąjungos ir NATO nare yra vienas svarbiausių šalies pasiekimų jos valstybingumo istorijoje. Dėl to suprantamas noras šį faktą atspindinčias vėliavas matyti iškeltas dažniau. Ukrainos ar kitų demokratinių šalių, patiriančių karinę agresiją, vėliavos kėlimas greta Lietuvos vėliavos – moralinis palaikymas žiaurius karo veiksmus patiriančiai valstybei ir jos piliečiams“, – skelbė Lietuvos heraldikos komisija.

Visgi gyventojų nuomonės skirtingos.

„Šventes reikia švęsti. Tai gali būti koncertas ar kažkoks pažymėjimas. O vėliavomis ar mes tai išreikšim? Manau, kad nelabai. Ten, kurios turi būti, tegul būna, o papildomai turbūt nelabai reikalinga“, – sakė pakalbinta moteris.

„Na, puošmenos visokios, pagarbos ženklai, niekada nebūna jų per daug“, – savo nuomonę išreiškė kita praeivė.

Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto posėdyje projektui pritarta bendru nutarimu. Šiems siūlymams dar turės pritarti ir Seimas.

„Numatytas sklypas naujam mokymų centrui yra prestižinėje vietoje, šalia Vizitiečių vienuolyno ir Misionierių bažnyčios. Tokios vietos kaina su galimybe statyti būtų ne vienas milijonas eurų. Valstybės vadovai ne kartą yra pasisakę, kad valstybinės institucijos galėtų išsikraustyti iš pačių brangiausių Vilniaus vietų ir ieškoti ekonomiškesnių variantų“, – kalbėjo parlamentaras.

Pasak jo, Teisingumo ministerija yra skelbusi, kad Drujos gatvėje 2024 metų pradžioje planuoja pastatyti mokymo centrą pareigūnams. Projektui bus skirta apie 5 mln. eurų Norvegijos finansinio mechanizmo programos lėšų. Centre ketinama įrengti mokymosi patalpas, kur vienu metu galėtų stažuotis esami ir būsimi pareigūnai, taip pat administracines patalpas, sporto infrastruktūrą, kuri būtina pareigūnų rengimui, gyvenamąsias patalpas besimokantiems.

Valstybės vadovai ne kartą yra pasisakę, kad valstybinės institucijos galėtų išsikraustyti iš pačių brangiausių Vilniaus vietų ir ieškoti ekonomiškesnių variantų.

„Gaunamas europinis finansavimas nereiškia, kad galima neatsakingai elgtis su finansais, todėl geriau pagalvoti apie kitas, ne tokias prabangias, vietas. Mokymų centras bus gana uždara įstaiga, todėl netinka senamiestyje, kur prioritetas yra įvairesniam užstatymui, bet labai tiktų mažesniame miestelyje ir pagyvintų vietos ekonomiką. Vienas iš regioninės politikos tikslų, kad valstybinės įstaigos būtų išdėstytos visoje valstybės teritorijoje tolygiai, o ir sklypai kokiuose nors Šalčininkuose ar Švenčionėliuose daug pigesni“, – sako K. Masiulis.

Minimame sklype (apie 2365 kv. m) šalia Vizitiečių vienuolyno, anksčiau buvo griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos gamybinė teritorija. Vilniaus miesto savivaldybė pasirūpino, kad teritorija nebūtų pavojinga aplinkai ir žmonių sveikatai: pašalinus virš užteršto grunto plotų buvusius pastatus, pamatus, kietąsias dangas, buvo iškastas ir išvežtas visas užterštas gruntas, sklypas išlygintas, suformuoti nuolydžiai. 

„Lietuvoje priemiesčiuose gyvena 300 tūkst. gyventojų ir jų nepasiekia valstybės investicijos. Trūksta darželių, mokyklų, asfaltuotų gatvių, kanalizacijos, vandentiekio, apšvietimo, viešojo transporto. Valstybėje trūksta strategijų, programų, kaip į šias teritorijas pritraukti investicijas ir pagerinti gyvenimo kokybę. 

Dar nuo sovietinių laikų statistiškai yra išskirti miestai, kurių yra 103. Į tą sąrašą patenka sparčiai nykstančios mažos gyvenvietės Žiežmariai, Žagarė, Virbalis ir kiti. O priemiestinės teritorijos laikomos kaimais, nors gyventojų sparčiai daugėja. Avižienių kaime, šalia Vilniaus, jau 13 tūkst. gyventojų, o Smalininkų mieste nėra nė 400“, – sako parlamentaras.

Lietuvoje priemiesčiuose gyvena 300 tūkst. gyventojų ir jų nepasiekia valstybės investicijos. Trūksta darželių, mokyklų, asfaltuotų gatvių, kanalizacijos.

Pasak K. Masiulio, spręsti šią problemą Vyriausybės ir Vidaus reikalų ministerijos yra prašyta jau ne vieną kartą, bet jokie pokyčiai nevyksta. Vienas iš galimų sprendimų, remiantis Europos statistikos tarnybos patirtimi, išskirti tris gyvenamųjų vietovių tipus – miestus, kaimus ir priemiesčius.

„Iki šiol priemiesčių gyventojai įskaitomi kaip gyvenantys kaime. Valstybė, reaguodama į didelį kaimo gyventojų skaičių, finansuoja kaimo rėmimo programas, kurios nepasiekia priemiesčių, nes yra skirtos žemės ūkiui, amatininkystei, bendruomenėms ir kitiems poreikiams, kurių nėra priemiesčiuose“, – kalbėjo Seimo narys.

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje kaime gyvena 32,5 proc. Lietuvos gyventojų. Palyginimui, Nyderlanduose kaimo vietovėse gyvena 14,7 proc., Jungtinėje Karalystėje – 14,9 proc.

„Aplinkos ministerijai pavaldžios institucijos kontroliuoja Smiltynės plėtrą, todėl ministras S. Gentvilas, kuris yra klaipėdietis ir puikiai žino visas problemas, galėtų kviesti atsakingus pareigūnus bendram darbui. Smiltynė arti miesto, puikus susisiekimas, graži gamta, jūra, paplūdimiai, yra lengvai išgaunamas šiltas geoterminis vanduo, bet kartu ši vieta apleista ir labiau primena Kaliningradą, o ne netoli esančią Nidą. Esami mūsų šalies kurortai prie jūros šiandien vasaromis yra perpildyti, todėl kyla kainos, smunka kokybė, o dalis žmonių tiesiog nebesirenka atostogų Lietuvoje. Smiltynė galėtų tapti dar vienu Lietuvos kurortu, kur derėtų gamta su poilsiui ir pramogoms pritaikyta infrastruktūra“, – sakė parlamentaras.

Iki Antrojo pasaulinio karo Smiltynė buvo mėgstama žmonių poilsio vieta, veikė kavinės, viešbučiai, tačiau 1946 m. kartu su visa Kuršių nerija pateko į draudžiamąją pakrantės pasienio zoną ir prarado kurorto statusą.

„Smiltynės plėtrą stabdo ypač didelis biurokratizmas, institucijų nesusikalbėjimas ir vizijos trūkumas. Štai norint atstatyti karo metais sugriautą kavinę, reikalingas bent 10 institucijų derinimas ir kiekviena mato reikalą iš savo varpinės, bet niekam nerūpi bendra nauda žmonėms. Pavyzdys yra Šventosios uostas. Buvo 20 metų kalbama, kad reikia, bet tik dabar, visiems suderinus viziją, prasidėjo darbai ir tai bus Šventosios sėkmės istorija“, – kalbėjo K. Masiulis.

Smiltynė – Klaipėdos miesto dalis, esanti Kuršių nerijos nacionaliniame parke, kitame Kuršių marių krante. Smiltynę su Klaipėdos centru jungia Tarptautinė jūrų perkėla. Vietovę puošia gražūs miškai, o pajūriu driekiasi švelnaus, balto smėlio kopos ir paplūdimiai.

Už tai siūlančias jo pateiktas Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pataisas antradienį po pateikimo balsavo 46 Seimo nariai, 48 buvo prieš, 12 parlamentarų susilaikė. 57 balsais jos buvo atmestos.

Seimo narys konservatorius Kęstutis Masiulis priekaištavo buvusiam Vyriausybės vadovui, kad jis esą paliko valstybę pačioje blogiausioje pandeminės situacijos vietoje, o dabar siūlo  įstatymo pataisas, kurios trukdytų dabartinei  Vyriausybei sėkmingai  dirbti. „Skiriu jam dešimtuką už cinizmą“,- pareiškė K. Masiulis.

Tuo tarpu S. Skvernelis sakė norįs, kad į tokius neatsakingus  ir melagingus teiginius sureaguotų Seimo Etikos ir procedūrų komisija, į kurią jis pažadėjo kreiptis.

Jei karantinas tęsiamas ilgiau kaip keturis mėnesius, S. Skvernelis siūlė įstatyme įtvirtinti, kad visoje Lietuvos teritorijoje ar keliose savivaldybėse Seimas skelbtų ir atšauktų teritorijų karantiną, tvirtintų jo dydį, ribas, trukmę ir režimą.

Įvertinę aktualią žmogaus konstitucinių teisių ribojimo karantino metu problemą, tai siūlančias Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pataisas parengė   Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariai – ekspremjeras Saulius Skvernelis, Algirdas Stončaitis ir Lukas Savickas.

„Situaciją stabilizavus ir pasireiškus laukiamiems įvesto karantino rezultatams, darytina pagrįsta prielaida, kad keturių mėnesių laikotarpis yra daugiau nei pakankamas kraštutinių priemonių taikymui. Todėl tikslinga grįžti prie parlamentinės respublikos valdymo ir suteikti teisę Seimui, tautos atstovybei, spręsti dėl karantino režimo ir jį lydinčių apribojimų“, – sako projekto autoriai.

Pasak jų, Konstitucija imperatyviai numato, kad pagrindines žmogaus teises Konstitucijoje numatytais pagrindais gali riboti tik Seimas ir tik įstatymu.

Įstatymo pataisų autoriai taip pat atkreipia dėmesį, kad Vyriausybės nutarimais „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ įtvirtinti ribojimai praktiškai atitinka tuos, kurie yra įtvirtinti Nepaprastosios padėties įstatyme (transporto priemonių judėjimo apribojimas, draudimas be specialaus leidimo atvykti į teritoriją, laikinas įmonių darbo režimo pakeitimas ir pan.).

„Labai svarbi asmens teisių garantija nepaprastosios padėties atveju yra Nepaprastosios padėties įstatymo nuostata, kad ši nepaprastoji padėtis negali būti įvesta ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui. Jam pasibaigus klausimą pakartotinai privalo svarstyti Seimas. Šios asmens teisių garantijos karantino atveju nėra. Taigi nors Vyriausybė paskelbdama karantino režimą veikia pagal jai suteiktus įgaliojimus bei Vyriausybės nutarimais nustatytomis ribojančiomis priemonėmis siekiama konstituciškai pagrįstų ir teisėtų tikslų, vertinant išdėstytus argumentus, pagrįstai manytina, kad klausimą dėl karantino tęsimo ilgiau kaip keturis mėnesius privalo svarstyti Seimas. Parlamentinė kontrolė itin svarbi, kai sprendimai daro esminį poveikį asmenų teisėms ir laisvėms“, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.

Jame pažymima, kad įvesti karantino ribojimai turėjo itin skaudžių neigiamų pasekmių Lietuvos ekonomikai ir gyventojams, todėl valstybės valdžios veiksmų teisėtumas skelbiant/tęsiant karantiną šioje situacijoje yra labai svarbus.

„Siūlomu nauju teisiniu reguliavimu Seimui deleguota teisė užtikrintų veiksmingesnę karantino metu taikomų apribojimų kontrolę, taip pat suveiktų kaip puiki prevencinė priemonė prieš galimus ateities ieškinius valstybei, kadangi jau dabar susiduriama su fizinių ir juridinių asmenų skundais dėl valstybės institucijų taikytų priemonių, kurios galimai neproporcingai apribojo arba net paneigė tam tikras žmogaus teises“, – sako parlamentarai S. Skvernelis, A. Stončaitis ir L. Savickas.

Šiuo metu galiojančiame įstatyme numatyta, kad teritorijų karantino trukmė gali būti ne ilgesnė kaip 3 mėnesiai. Jei pasibaigus šiam laikotarpiui išlieka poreikis riboti užkrečiamųjų ligų plitimą, teritorijų karantinas gali būti kiekvieną kartą pratęsiamas dar ne daugiau kaip vienam mėnesiui. Teritorijų karantiną skelbia ir atšaukia, jo dydį, ribas, trukmę ir režimą tvirtina visoje Lietuvos teritorijoje ar keliose savivaldybėse – Vyriausybė sveikatos apsaugos ministro teikimu; vienos savivaldybės teritorijoje – Vyriausybė bendru savivaldybės administracijos direktoriaus ir sveikatos apsaugos ministro teikimu.

„Vilniuje daugėja ukrainiečių šeimų, o mokyklos ukrainiečių dėstomąja kalba nėra. Verta šnekėti su bendruomene, kad pradžiai galėtų atsirasti kelios klasės jau veikiančiose mokyklose, kur mokinių šiuo metu nėra daug“, – sako parlamentaras.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) duomenimis, Lietuvos mokyklose iš viso mokosi per 500 vaikų, atvykusių iš Ukrainos. Iš jų apie 200 atvyko tiktai mokytis, o kiti per 300 yra Ukrainos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje. Iš viso Lietuvoje gyvena apie 50 tūkst. ukrainiečių, tai sparčiausiai gausėjanti tautinė bendrija.

„Dabar ukrainiečiai dažnai renkasi mokyklas rusų dėstomąja kalba, o tai būna sunkus sprendimas norintiems išlaikyti tautinį identitetą. Manau, būtų teisinga, kad ukrainiečių bendruomenė turėtų galimybę mokytis savo kalba. O geras papildomos kalbos mokėjimas atveria naujų galimybių ir turtina miestą“, – sakė K. Masiulis.

Vilniuje veikia mokyklos lenkų, rusų, baltarusių, anglų ir prancūzų dėstomosiomis kalbomis. Dalis pamokų privalomai vyksta valstybine lietuvių kalba.