Literatūrologas Kęstutis Nastopka nedrįsta duoti receptų, ką ir kaip skaityti. „Reikia kiekvienam pačiam rasti, kas atliepia jo vidinį gyvenimą, asmenybę. Kaip tai surasti? Reikia išmokti degustacijos meno“, – mano profesorius.

Jis, kartu su žurnalistu, filmų įgarsintoju Ryčiu Zemkausku ir dainininke Alina Orlova prieš Vilniuje vykusią „Europos literatūros naktį“, diskutavo, kas yra gera literatūra ir ką skaityti verta, o ko – ne.

– Kokią knygą pasiūlytumėte perskaityti?

R. Zemkauskas: Pasakysiu, kaip sakau savo studentams. Skaitykite tik labai gerą literatūrą.

– Ką sudedate į žodį „gera“?

R. Zemkauskas: Kas yra gera literatūra, jau sudėtingesnis klausimas. Čia kiekvienam savo. Turbūt imčiau Thomo Manno „Daktarą Faustą“. Esu didžiulis T. Manno gerbėjas ir mano senelio brolis Vytautas Petrauskas jį vertė į lietuvių kalbą.

K. Nastopka: O kodėl būtent „Daktarą Faustą“?

R. Zemkauskas: Turbūt toks gyvenimo laikas. Beje, muzikinė tema, Leverkiūno istorija, labai įdomi. Iš viso tai labai stipri literatūra.

– Sakote, „gera, stipri literatūra“. Ką turite galvoje?

R. Zemkauskas: Manau, kad literatūra, kuri pirmiausia apibendrina. Man visada svarbiau buvo, apie ką kalbama. Ne pats teksto lygmuo, žodynas. Visą laiką pykstuosi su redaktoriais, kurie nori išgryninti, išvalyti, sterilizuoti. Mano nuomone, lietuvių literatūros problema ir yra, kad ji dėl idėjų stokos nuėjo į estetiką. Man įdomu, ką pasakoja, koks yra pasakojimas. Jei jis atsiliepia ir jei taip nutinka daugeliui žmonių, tada yra tikimybė, kad tai stipri literatūra.

Kita vertus, jei jis džiugina daugelį žmonių ir tai visiškai komercinė literatūra, kas aš toks, kad sakyčiau, jog tai šlamštas. Dabar labai daug knygų. Kaip atsirinkti gerą? Reikia viskuo domėtis, reikia save lavinti ne tik literatūriškai. Turi išaštrinti visus savo įrankius, tada bus galimybių išsirinkti gerą kiną, gerą literatūrą, kurie tave praturtins.

K. Nastopka: Norint atsirinkti, reikia mokytis skaityti. Ne taip, kaip Nikolajaus Gogolio Petruška dėjo raidę prie raidės. Svarbu, kas už tų raidžių slypi. Johannas Goethe jau savo gyvenimo pabaigoje rašė, kad visą gyvenimą mokėsi skaityti ir dar nesijaučia išmokęs. Kai pirmą kartą skaičiau Marcelį Proustą, skaičiau vienaip. Kai pasiėmiau dabar, skaitau visai kitaip. Didžiulis dalykas mokėti skaityti ir atrasti, kas yra giliau, kas yra po paviršiumi.

Galbūt ne kiekvienam tekstui reikia to mokėjimo. Vadinamojoje komercinėje mokykloje yra tam tikra intriga, meilės istorija, viską gali prabėgti, suvokti siužetą, ir to pakanka. Tačiau proza nėra vien siužetas. Tarkim, jeigu nesuvoksi M. Prousto frazės ritmikos, žaižaravimo, tada garsi jo ištrauka apie gudobeles tebus botanikos tekstas. Neseniai kalbėjau su vienu botaniku, ir jis sakė, kad gudobelių kvapas labai prastas. Bet M. Proustui kitaip atrodo. Aš nesiryžčiau niekam patarinėti, ką reikia skaityti.

– Vis dėlto kaip tik norėjau klausti, kokį pavadinimą, kokį autorių paminėtumėte?

K. Nastopka: Nedrįsčiau duoti receptų. Nes būtų tas pats, kaip su tais klasikais, kurių nenorima skaityti dėl snobizmo. Reikia kiekvienam pačiam rasti, kas atliepia jo vidinį gyvenimą, asmenybę. Kaip tai surasti? Reikia išmokti degustacijos meno. Pavartyti, atsiversti – limpa ar nelimpa. Kiekvienas turi susirasti savo knygą. Manau, gyvenimas ne toks jau ilgas, kad galėtum skaityti vien komercinę literatūrą.

– Tačiau galima greitai apsigauti, kaip Jūs sakote, bedegustuojant, beieškant.

K. Nastopka: Galima apsigauti. Priklauso nuo skaitymo įgūdžių. Jeigu jau esi perskaitęs krūvą knygų, tokių, kaip T. Manno, M. Prousto... Dabar jau nutolau, savo malonumui gana retai skaitau. Bet jeigu išgirstu (dažnai studentai pasiūlo kokią knygą), tada pasiimu ir atrandu. Jei neturėčiau ryšio su studentais, mano akiratis būtų daug siauresnis.

– Kokie paskutiniai atradimai?

K. Nastopka: Paskutinis atradimas – poetas Gytis Norvilas. Iš tikrųjų nenusivyliau, labai tikra knyga, be jokio apsimetimo. Iš prozos – Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“, dėl kurio visi ginčijasi. Jei skaitai tik siužetą, gali diskutuoti dėl holokausto ar kaip kitaip. Bet tai „sugrota“ tema ir užkabinti giliausi dalykai: ne kažkoks oficialus požiūris, bet asmeninis kaltės jausmas ir t. t.

– Alina, kaip renkatės Jūs?

A. Orlova: Man pasirinkti gana lengva, nes pajuntu, kas būtų arčiau. O jei ne, tiesiog numetu. Dažnai skaitau knygas, ypač tas didžiąsias, kurios paskui šiek tiek ir nublanksta, bet kai kurias skaitau po daug kartų. Pavyzdžiui, Gabrielio Garcia Marquezo „Šimtą metų vienatvės“ pasiimu ir perskaitau kas metus. Labai patinka Franzo Kafkos „Amerika“ (arba „Dingę be žinios“). Čia jo pirmasis tarsi nepabaigtas, bet tam tikra prasme ir pabaigtas romanas. Antoną Čechovą skaitau. Man atrodo, šios knygos gal niekada ir nedings iš gyvenimo. Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ irgi smagu. Bet jau pradeda truputį pabosti – tiek kartų skaityta.

O šiuolaikinės literatūros skaitau mažai, nes reikia labiau susigaudyti, gal ne taip viskas aišku. Vienas paskutinių atradimų, palikęs labai didelį įspūdį, buvo Michailo Šiškino „Laiškų knyga“. Ir S. Parulskio vertimas puikus. Skaičiau ir rusiškai, ir lietuviškai. Daug skaitau rusų kalba. Ta knyga tikrai labai jautri, apie amžinus dalykus.

K. Nastopka: Noriu pasakyti, kad šiais metais dar sykį puoliau skaityti Bibliją. Skaičiau kažkokį tekstą su nuorodomis į Bibliją ir pamačiau, kad jų nežinau. Tada iš naujo pervariau „Išminties knygą“, „Saliamono istoriją“ ir visa kita. Atrodo, viskas girdėta, bet kiekvieną kartą atrandi naujų dalykų. Tai amžina knyga.

R. Zemkauskas: Dar labai svarbus dalykas – skaitymo malonumas, kurį reikia nuolat priminti. Knygą skaityti turi būti kaifas.

Ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiose pasaulio šalyse dažnai vykstantys literatūriniai skaitymai jau tapo įprastu kultūriniu reiškiniu, tačiau rugsėjo 12 d. Vilniuje vyksianti pirmoji „Europos literatūros naktis“ išsiskirs unikaliu formatu. Skaitymai netradicinėse erdvėse vyks vienu metu – prasidės 18.30 val. ir baigsis 21 val. Lankytojams bus pateikiamas žemėlapis, kurio pagalba jie galės aplankyti juos labiausiai dominančias skaitymo erdves ir išgirsti Lietuvos kultūros autoritetų lūpomis skambančius žymių Europos autorių kūrinius.

Pristatys aktualią kūrybą

Tarptautinių kultūros programų centro literatūros sklaidos skyriaus vadovės Eglės Vitkauskaitės teigimu, projektas „Europos literatūros naktis“ pirmiausia patrauklus savo forma –  per vieną vakarą lankytojai galės aplankyti net aštuonias skaitymo erdves Vilniaus senamiestyje. Skaitymai vyks po penkiolika minučių kas pusę valandos – kitos penkiolika minučių bus skirtos erdvių pakeitimui. Lankytojas turės pasirinkimo laisvę – arba praleisti vakarą vienoje erdvėje, arba aplankyti daugiau erdvių ir pasiklausyti kitų kūrinių ištraukų.
„Mūsų išskirtinumas yra tai, jog profesionalūs skaitovai kiekvieną kartą skaitys vis kitas ištraukas iš pasirinkto kūrinio, tuo tarpu užsienio šalyse skaitovai visą vakarą skaito tą pačią ištrauką“, – sako E. Vitkauskaitė.

Projekto vadovės teigimu, atrenkant kūrinius „Europos literatūros nakties“ skaitymams buvo glaudžiai bendradarbiauta su Vilniuje veikiančiais užsienio kultūros institutais ir centrais.
„Kartu sudarėme ne tik labai įdomų, bet ir įvairų literatūrinį repertuarą. Visi kūriniai reprezentuos skirtingas šalis (Latvija, Lenkija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija, Danija ir Lietuva)“, – sako E. Vitkauskaitė.

Žinomos kultūros asmenybės skaitys ištraukas iš aštuonių kūrinių: H. Muller romano „Amo sūpuoklės“ apie Rumunijos vokiečio patirtį Ukrainos lageryje, Paolo Giordano knygos „Pirminių skaičių vienatvė“, kurioje nagrinėjama jautri paauglių vienatvės ir meilės tema. Istorinių knygų vertintojams įdomūs gali būti dabartinio Lenkijos prezidento senelės Magdalenos Komorowskos prisiminimai apie vaikystę „Sugrįžimas į Žemaitiją“. Neprilygstamą intelektualinį nuotykį ir jutiminio pasaulio grožį atvers Marcelio Prousto veikalas „Prarasto laiko beieškant“, kuris šiemet simboliškai minės 100 – tąsias išleidimo metines. Apie vienatvę būnant dviese girdėsime skaitant Jenso Christiano Grondahlio knygą „Spalio tylėjimas“, o lietuvių kalba dar nepasirodęs, daugybę apdovanojimų pelnęs Davido Mitchello romanas „Debesų žemėlapis“ narplios šešias skirtingas, bet persipynusias istorijas. Latviją atstovaus žymios novelistės Ingos Abeles „Ugnis nepabudins“, o  Lietuvą – ES literatūros apdovanojimą pelniusi Giedros Radvilavičiūtės knyga „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“.

Neatsitiktinai parinktos erdvės

„Europos literatūros nakties“ projekto koordinatorės Viktorijos Ivanovos teigimu, tiek skaitovai, tiek ir erdvės buvo pasirinkti neatsitiktina.

„Rinkomės net tik konsultuodamiesi ir pasitardami su kultūros institutais, tačiau ir improvizuodami, intuityviai ieškodami vietų, kuriose būtų galima pajusti kūrinių atmosferą, o kartais kūrinius ar erdves, sutikę dalyvauti „Europos literatūros nakties“ procese, skaitovai pasiūlydavo patys“, – sako V. Ivanova.

„Europos literatūros naktį“ Lietuvos skaitytojų dėmesį į šiuolaikinę italų literatūrą atkreips eseistas Rolandas Rastauskas, pasirinkęs skaityti Italų kultūros instituto siūlomą Paolo Giordano kūrinį „Pirminių skaičių vienatvė“. Skaitymai vyks Italų kultūros instituto erdvėse, įsikūrusiose istoriniame pastate – Alumnate.

Į galeriją „Meno niša“ pakvies kino režisierius Gytis Lukšas, skaitysiantis Danų kultūros institutui atstovausiantį Jenso Christiano Grondahlio romaną „Spalio tylėjimas“, pagal kurį jau yra parengęs ir scenarijų kino filmui. Dainininkės Alinos Orlovos balsas bus išgirstas Savičiaus gatvės kavinėje „Blusynė“. Tiesa, Alina šįkart nedainuos, o skaitys latvių rašytojos Ingos Abelės kūrinio „Ugnis nepabudins“ ištraukas.

Prancūzų kultūros instituto mediatekoje, kurioje anksčiau buvo jaukus butas, vakarais virsdavęs inteligentų kompanijos sambūrių salonu, tradicija atsinaujins skambant klasiko Marcelio Prousto kūrinio „Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje“ ištraukoms. Jas atrinko ir skaitys literatūrologas, kritikas, vertėjas, semiotikas ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęstutis Nastopka.

Vilniaus paveikslų galerijoje – ratu susėdusiųjų apsuptyje aktorės Dalios Michelevičiūtės intonacijomis skambės atbalsiai iš XIX amžiaus Žemaitijos. Goethe‘s instituto rekomenduotos Nobelio premijos laureatės Hertos Muller knygos „Amo sūpuoklės“ – ištraukos, skaitomos poeto ir žurnalisto Mindaugo Nastaravičiaus. Skaitymai vyks Žydų kultūros ir informacijos centro erdvėje, greta ten įkurtos „malinos“ ekspozicijos.

Aktorė Nelė Savičenko teatro „Meno fortas“ erdvėse skaitys Europos literatūros premijos laureatės Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinio „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ ištraukas, o Vilniaus Universiteto Smuglevičiaus salėje bus pristatomos vienintelio Lietuvoje nepublikuoto, Britų Tarybos iniciatyva skambėsiančio D. Mitchello kūrinio „Debesų žemėlapis“ ištraukos.

Kodėl dalyvauti būtina?

„Tik pamišėlis gali atsisakyti progos skoningoje erdvėje paskaityti gyvai auditorijai mėgstamą kūrinį“, –  įsitikinęs žurnalistas bei filmų įgarsintojas Rytis Zemkauskas, „Europos literatūros naktį“ skaitysiantis D. Mitchello kūrinį „Debesų žemėlapis“.

R. Zemkausko teigimu, daugybę metų skaitant tekstus mikrofonui ir savo garso režisieriui, kartais norisi išeiti iš mažytės garso studijos ir paskaityti tekstą gyvai auditorijai.
„Man labai patinka skaitymo jaukumas. Kada žmogus skaito knygą, jis nekariauja, neburnoja ir nemeluoja. Skaitančio žmogaus vaizdas yra vienas taikiausių reginių žemėje... Jis ir vienas prasmingiausių, ir labiausiai įkvepiančių“, – sako R. Zemkauskas.

Praėjusiais metais kartu su literatais ir kultūrininkais viešai skaitęs Maironį, Donelaitį semiotikas prof. Kęstutis Nastopka nusprendė  prisijungti ir prie „Europos literatūros nakties“ .

„Kodėl gi nepabandžius garsiai paskaityti Proustą – taip, kaip jį suprantu. Man labai patraukli Europos literatūros nakties idėja – vienu metu skirtingose Vilniaus vietose skaityti aštuonetą skirtingų literatūros kūrinių. Jeigu įsivaizduotume vienu metu jų besiklausantį skaitytoją, jam tai būtų įspūdingas polifoninis koncertas. Kas žino, gal iš tiesų yra tokia visa girdinti ausis? Bet vilioja ir susitikimas su konkrečiais klausytojais. Tai, ką randi skaitydamas tylomis, kodėl gi nepasidalyti su kitais“, – sako K. Nastopka.