Kitokia paroda

Anuomet kalbinusi poetą, nacionalinės premijos laureatą K. Navaką, nepatyriau laimės svečiuotis jo namuose Žaliakalnyje. Iš ten ne sykį buvusių kolegų girdėjau, esą poeto namai – tarsi muziejus. Ne Paryžiaus Luvras su Leonardo da Vinci „Mona Liza“ už neperšaunamo stiklo, o Cosmo Caicha Barselonoje, kur galima apčiupinėti kiekvieną eksponatą. Praėjus beveik ketveriems metams po kūrėjo mirties apsilankiau jo namuose. Tiesa, tik įsivaizduojamuose, mėgdžiojančiuose tikruosius. Toks, anot Maironio lietuvių literatūros muziejaus dailininkės Ingos Paliokaitės-Zamulskienės, ir buvo parodos „Mes silpnesni už daiktus“, skirtos K. Navako 60 metų jubiliejui, sumanymas.

Pasirinkimas: anot A. Meškauskaitės, parodoje nekalbama apie K. Navako kūrybą, tam esą reikia atskiros parodos. Regimanto Zakšensko nuotr.

Už plokšteles ir toliau mokėdavau labai brangiai, nes kiekviena aistra yra brangi.

„Aš pati užaugau žinomų menininkų šeimoje ir puikiai žinau, kas yra bohemiški namai, kuriuose ne tik kuriama, bet ir susitinkama su draugais, vakarojama. Toks buvimas ir suteikia jėgų, ir atima. Rengiant parodą, buvo labai įdomu atsidurti K. Navako namuose – jie tikrai ypatingi, palieka nepaprastą įspūdį“, – I. Paliokaitė-Zamulskienė vylėsi, kad jai ir parodos kuratorei poetei Audronei Meškauskaitei pavyko bent šiek tiek atkurti ryškią ir chaotišką kūrėjo namų atmosferą.

Muziejaus erdvėse įrengti trys kambariai, pasakojantys apie poetą skirtingais jo gyvenimo tarpsniais. Į visas erdves galima eiti, tyrinėti ir atrasti tai, ko galbūt iki šiol nežinojote apie K. Navaką.

„Daiktai yra tikrieji gyvenimo liudininkai, juos pats pasirenki ir valdai, jie neskaudina, nieko nereikalauja, kaip kartais daro žmonės“, – apie parodą kalbėjo I. Paliokaitė-Zamulskienė.

Palėpė saugo svajones

Nors liečiamas ekranas – nuostabus gidas, K. Navako namų duris viršutiniame muziejaus aukšte atvėrė parodos kuratorė A. Meškauskaitė. Tikiu, trečioji kūrėjo žmona galėjo papasakoti daug intriguojančių istorijų, tačiau tą akimirką ji kalbėjo ne kaip Kęstučio mylėta moteris, o kaip muziejininkė.

Iliuzija: į Maironio lietuvių literatūros muziejų persikėlė chaotiški, bet nepaprastai jaukūs K. Navako namai. Regimanto Zakšensko nuotr. 

„Aštuonerių Kęstutis atsikraustė į Žaliakalnį, į mažutį namelį, kuriame, kaip aš sakau, susiformavo pasaulio žmogus. Labai įdomus atvejis, kad tiek visko į save sugėręs jis gerai jautėsi bet kur, tačiau visada norėdavo grįžti į tą mažą, jaukų, visiškai asketišką namelį ir niekada nesvajojo gyventi kitur. Palėpė tarsi susieja realybę ir fikciją“, – lėtai kalbėdama A. Meškauskaitė atvėrė duris į pirmąją poeto namų erdvę, lūžtančią nuo įvairiausių daiktų.

Antai, ant sienos sudžiūvęs „Poezijos pavasario“ laureato vainikas ir austa juosta, 2014 m. apsivijusi poeto krūtinę už 2013-aisiais išleistas poezijos knygas „100 du“ ir „Lorelei: 50 meilės laiškų + meilės eilėraščių“. Čia pat 8 numeriu žymėta, kryptį nuo Partizanų gatvės į „Lituanicos“ stotelę rodanti troleibuso lentelė, kurią poetas, eseistas, literatūros kritikas ir vertėjas, veikiausiai, rado pamestą ir parsinešė namo. Saulės spindulius gaudantis veidrodinis disko rutulys, senos spausdinimo mašinėlės, tokio pat amžiaus radijo imtuvas, močiutei Eleonorai, kurią vadino mama, rašyti laiškai, mokykliniai sąsiuviniai su paskutiniuose puslapiuose pieštais plunksnuotais indėnais, kosminiais laivais, mistinėmis būtybėmis ir pasvarstymais, kuo bus suaugęs. Norėjęs virsti Seneliu Šalčiu, vėliau dėl didelėse mašinose patirtos romantikos svarstęs apie traktoriaus arba kombaino vairuotojo karjerą, tuometės J. Aleksonio mokyklos penktos klasės mokinys K. Navakas rašinį baigė verdiktu, kad naujos specialybės jam nepavyko rasti. Sąsiuviniuose liko kūrėjo mintys, o štai pažymių knygelėje – jo rezultatai. 4 – už lietuvių kalbos žinias ir 5 – už meilę muzikai. Muzika jį lydėjo visą gyvenimą.

Knygos ir G. Byronas

Gausiausias K. Navako bute – Raudonasis kambarys. Toks pats turtingas buvo ir kūrėjo viduramžis, pasižymėjęs jo neeiline kūryba, kultūriniais fenomenais, pažintimis, patirtimis. Ar dar pamenate „Septynias vienatves“? M. Daukšos g. 31-ajame pastate bemaž dešimtį metų veikęs knygynas-klubas su ekscentriškuoju Kęstučiu priešakyje buvo apipintas legendomis ir tapo kultūriniu reiškiniu. Lauke, prie durų, kybojo narvelis, kuriame tarsi paukštis tupėjo rašomoji mašinėlė. Jų buvo ir viduje. Tiesa, čia nestigo ir kitų įdomių detalių, kaip iš Kauno technologijos universiteto atgabenta tribūna, galiausiai virtusi staleliu kasos aparatui. Jos A. Meškauskaitė į muziejų nenešė. Užtai eksponavo tribūną menančią nuotrauką, o šalia priglaudė kitą, kurią labai mėgo ir knygyne-klube ant lentynos laikė Kęstutis. Joje jis ir prezidentas Valdas Adamkus, sykį apsilankęs „Septyniose vienatvėse“. Beje, apie lankytojų spalvingumą savo esė, pavadintą taip pat kaip knygynas-klubas, rašė ir pats kūrėjas. Jis džiaugėsi, kad čia užsuka ir studentų, ir miesto bohema, ir inteligentų.

Stilius: mėgstamas kūrėjo paltas, kurį, ko gero, prisimena dauguma. Regimanto Zakšensko nuotr. 

Atskiras dėmesys ekspozicijoje skiriamas lordui George’ui Byronui, kurio gimtadienio Kęstutis laukdavo labiau nei savojo. Sausio 22-ąją kūrėjas padengdavo stalą, uždegdavo žvakę, įpildavo raudonojo vyno ir klausydavo vinilinės plokštelės su žymiausio Romantizmo epochos anglų poeto eilėmis.

„Išrinkome šiek tiek citatų iš Andre Maurois knygos apie G. Byroną, kurios apibūdina ne tik jį, bet ir Kęstutį. Skaitau ir atrodo, kad kalbama apie tą patį asmenį: „Draugai jį mėgo, nors iš pradžių negalėjo atsistebėti jo lipšnumu ir sykiu smarkumu“, – A. Meškauskaitė tikino, kad dėl ypatingo K. Navako ryšio su klasiku parodos atidarymui pasirinkta sausio pabaiga.

Plokštelė už 600 litų

Meilės muzikai užuominos palėpėje, Raudonajame kambaryje, suskamba vinilinėmis plokštelėmis. Kaip viename savo interviu sakė K. Navakas, apie šią jo aistrą žinojo visas pasaulis. Poetas turėjo virš 1,5 tūkst. vinilinių plokštelių ir kaupė jas ne dėl spalvingų viršelių, o dėl turinio. Kažkada klausęs Antono Brucknerio, Gustavo Mahlerio, galiausiai Kęstutis liko su senais rokeriais.

Batai: kai kuriuos daiktus Kęstutis pirko, bet labai retai naudojo. Regimanto Zakšensko nuotr. 

„Anais atmintinais laikais buvau itin užsinorėjęs naujos Amandos Lear plokštelės, o ją turėjęs toks Arūnčikas niekaip nesutiko parduoti. Teko kelti kainą iki tol, kol tapo sukalbamas. Kaina buvo 60 rublių, kas dabar atitiktų 600 litų. Tą plokštelę nusipirkau, o apie sumokėtą sumą dar ilgai kalbėjo visas Žaliakalnis. Marginalinis Žaliakalnio mafiozas, pravarde Majoras, išsyk atbėgo jos skolintis. Tiesa, nelabai norėjo grąžinti, ką liudijo kino teatro „Daina“ vestibiulis, kur aiškinomės, kas ir kaip. Išsiaiškinome, grąžino, likome draugai. Už plokšteles ir toliau mokėdavau labai brangiai, nes kiekviena aistra yra brangi“, – apie savo pomėgį rašė K. Navakas.

Jo namuose buvo apstu ne tik vinilinių plokštelių, bet ir kitų, atrodytų, nieko vertų daiktų, kurie šiandien pasakoja apie didžio kūrėjo gyvenimą, – kelionių bilietai ir paties piešti žemėlapiai, rasti ar nuo skelbimų lentų nuplėšti juokingi skelbimai ir ženkliukai. Žvilgsnis kliuvo už dužusio dailininkės Jūratės Rekevičiūtės puodelio, apsukto rašteliu, išmaniųjų pirmtako, kone plytos dydžio „Philips“ telefono, krištolinės taurės, rožinių akinių ir žinoma, juodo palto, kurio atlapai kai kuriose nuotraukose dengia pusę Kęstučio veido.

„Anais laikais drabužių pasirinkimas nebuvo didelis, o Aušra siūdavo. Tokiu keistu būdu, jai niekad nereikėdavo nieko išmatuoti ir nubraižyti muilu ant milo. Vienam oficialiam vakarėliui pasiuvo man švarką, su juo pasirodžius, kitą dieną spaudoje mirgėjo antraštės „Navakas gražesnis už prezidentą. Būta jose tiesos, nors rašytojas Markas Zingeris sakė, kad švarkas pasiūtas iš Liudviko XIV kėdžių. Suprantama, ne iš jų medienos“, – beskaitant šiuos K. Navako žodžius, lūpų kampučiai nejučia kilo į viršų, o kojos kliuvo už raudonai margų lakuotų batų, kurių poetas, regis, nė sykio neapsiavė.

Nebaigti vertimai

Dar vienas žingsnis ir atsidūriau Paskutiniame kambaryje – mažiausioje, tuščiausioje, bet širdžiai sunkiausioje kūrėjo namų erdvėje. Iki tol plyšavusios vinilinės plokštelės nustojo grojusios, o erdvę užliejo tyla. Gerklėje užstrigo gumulas, kaip kad poetui paskutiniuoju metu strigo tabletės. Būti perskaityti prašėsi ant sienos sukabinti lapai su K. Navako verstais eilėraščiais, kurie taip ir liko kompiuteryje, nespėję tapti knygomis. Kiek tolėliau kybojo dvi nuotraukos iš namų kiemo. Viena – su Kęstučiu, kita – jau be paskutiniojo tikrojo Kauno bohemos atstovo.

Detalė: keisdama savo formą, lempa, kaip išskirtinis akcentas, keliauja per visus tris kambarius. Regimanto Zakšensko nuotr. 

„Ar buvo kitas Kęstučio gyvenimas, kurio neįmanoma atspindėti daiktais? Tikriausiai. Tačiau apie ji arba tylima, arba jautriai užsimenama tekstuose. Jį reikia atspėti“, – palikusi mane vieną trijuose K. Navako kambariuose, poetė A. Meškauskaitė atsisveikino ir užsidarė muziejaus kabinete.

Tuo metu aš prisiminiau žodžius, kuriuos, ko gero, jei tik galėtų, parodos „Mes silpnesni už daiktus“ lankytojams pakartotų maestro: „Net grindų lentos, kurias meistrai išmontavo iš mano kambario, buvo tokios, kad ilgai į jas žiūrėjau. Ne dėl to, kad būtų buvusios gražios, buvo bjaurios. Kartais nesupranti, kodėl ilgai žiūri į vieną ar kitą daiktą, žmogų, gyvūną. Zeno vienuoliai apskritai sugebėdavo žvelgti vien į tuštumą, galbūt tie daiktai, žmonės, gyvūnai ir yra tikroji tuštuma? Bet jeigu taip, ši tuštuma yra mumyse. Tai prabangos dalykas, reiškiantis tik viena: įstengti ko nors nepamatyti, o dar geriau – nepamatyti nieko. Nesu toks įgudęs nepamatymų srityje, tad nuolat prireikia visokio antikvariato, knygų, vinilų, net kokio ypatingo peiliuko.“

Puiki naujiena

Rašytojas, vertėjas Nacionalinės premijos laureatas K. Navakas mirė 2020 m. vasario 16-ąją. Poeto palaidojimo vieta Petrašiūnų kapinėse Kaune keletą metų atrodė vieniša ir stokojanti rūpesčio.

Dar prieš metus K. Navako atminimo įamžinimo fondo įkūrėjos antroji poeto žmona Danutė Aušra Rusevičiūtė ir draugė Margarita Vilma Gerch apgailestavo, kad situacija nėra gera – nepavyksta surinkti deramai įamžinti poeto atminimą reikalingos pinigų sumos.

Neseniai pasklido puiki naujiena – poeto palaidojimo vietą papuošė antkapinis paminklas. Paaiškėjo, kad paminklo sukūrimą ir pastangas lydėjo įsidėmėtinos aplinkybės.

Tiesa, už skulptoriaus darbą dar neatsiskaityta, tačiau pats skulptūros autorius Alfonsas Vaura neskubina ir pabrėžia viską gerai suprantantis, nes, anot jo, pinigų labiausiai reikia gyviesiems.

Skulptorius A. Vaura (Asmeninio archyvo nuotr.)

Ieškojo išskirtinumo

M. V. Gerch pasakojo, kad apie paminklą pradėta galvoti iš karto po laidotuvių, tačiau sumanymo įgyvendinimas užtruko dėl įvairių priežasčių.

„Dėl paminklo iš pradžių bendravome su keletu jaunų menininkų. Jie pasiūlė įvairių idėjų, tačiau mums pritrūko išskirtinumo, todėl nusprendėme kreiptis į A. Vaurą – žinomą, talentingą ir brandų skulptorių, juolab kad jaunystėje jis asmeniškai bendravo su Kęstučiu“, – sakė pašnekovė.

Anot jos, kreiptis į A. Vaurą buvo netgi nedrąsu, žinant jo užimtumą ir ribotas fondo lėšas.

„Tačiau kai paskambinau ir pasakiau apie paminklą, jis sutiko tą pačią akimirką. Kartu su Danute apsilankiusios pas jį kitą dieną jau pamatėme eskizus. A. Vaura pats ne kartą važiavo į Petrašiūnų kapines, ieškojo sprendimų, galimybių, kol susiformavo galutinis paminklo vaizdas“, – sakė M. V. Gerch.

Asmenybė: K. Navakas – vienas svarbiausių šiuolaikinių lietuvių autorių, kurio identitetas formavosi ir skleidėsi Kaune. V. Raupelio nuotr.

Pažintis sinagogoje

Apie paminklo sukūrimo aplinkybes „Kauno dienai“ papasakojęs A. Vaura sakė prieš keletą mėnesių savo dirbtuvėse sulaukęs seniai matytos viešnios – Danutės. Maždaug prieš 30 metų ji buvo jo studentė Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Danutė tapo antrąja K. Navako sutuoktine. Jauna pora su skulptoriumi susipažino Gimnazijos gatvėje esančioje sinagogoje.

„Tai buvo akademijos patalpos. Visi buvome jauni. Prie stalo pasėdėdavome, pavakarodavome ir pan. Draugystė didelė nebuvo, bet keliai susikirsdavo ne kartą“, – apie įsimintiną praeities laikotarpį pasakojo A. Vaura.

Radinys karjere

Pasak skulptoriaus, pas jį studijoje apsilankiusios Danutė ir Vilma jautėsi labai nedrąsiai.

„Sakė labai bijojusios pas mane užsukti, nes pinigų paminklui trūksta. Tačiau, manau, pinigai reikalingesni gyviesiems“, – pabrėžė skulptorius.

Anot A. Vauros, poeto atminimui skirto paminklo idėja kilo labai greitai.

„Pagalvojau, kad Kęstučiui labiausiai tiktų taurės motyvas. Tai visomis prasmėmis gilus simbolis, kurį vainikuoja mitinė Gralio taurė. Nuvažiavau į Drąseikių karjerą ir ieškojau tinkamų riedulių. Juk Kęstučiui reikia lietuviško akmens, o ne kokio nors švediško. Ilgai ieškojau ir niekas netiko. Bevaikščiodamas žiūriu – o! – šitas tikrai tiks. Tai nebuvo keli akmenys, iš kurių reikėjo rinktis, tai buvo vienintelis toks. Nereikėjo svarstyti ir nebuvo jokių abejonių. Perpjovus juodą akmenį atsivėrė rožiniai griliažai. Taip ir gyvenime būna visko – ir rožinių, ir juodų spalvų“, – palygino kūrėjas.

Galvočiau apie paminklą Kęstučiui gražioje Žaliakalnio vietoje, bet jokiu būdu – nefigūrinį.

Teks eiti ratu

Tame pačiame karjere skulptorius prisirinko ir mažų rieduliukų, kuriais apdėliojo paminklo papėdę.

„Dar reikės atvežti žemių, paformuoti reljefą: pakelti kalvelę, kad būtų kaip jaunos mergelės krūtinėlė, – šyptelėjo skulptorius. – Manau, kad iki Visų Šventųjų tai pavyks padaryti.“

Jis pabrėžė, kad aplink paminklą nebus jokių bortelių ir tvorelių.

„Nebus, nepaisant to, kad lietuviai mėgsta viską apsitvorinti, – pastebėjo A. Vaura. – Aplink paminklą reikės eiti ratu ir skaityti sklidinos taurės paviršiuje esantį tekstą. Kapinių vedėja sakė, kad ėjo aplink kapą skaitydama ir į rožės krūmą apsibraižė rankas. Tai ir gerai, kad apsibraižė, bus ką prisiminti.“

A. Vaura paaiškino, kad paminklo kompozicijoje po taure esantis juodas akmuo taip pat buvo rastas karjere ir to akmens simbolika irgi svarbi, susijusi su kelių dešimtmečių praeities specifika.

„Mūsų jaunystės laikais apverstas granionas stakanas (daugiabriaunė 200 g stiklinė) reiškė – aš daugiau nebegersiu. Mergelės krūtinė ir indas – tai Omaro Chajamo rubajatų padiktuotos temos. Gyvenimas – tai indas, kurį poetas išgėrė iki dugno ir tada išėjo. Gydytojai K. Navakui sakė – nustok gerti ir pasveiksi, bet jis nenustojo. Jis savo taurę išgėrė iki paskutinio lašo. Apvertė aukštyn dugnu ir amžinai išėjo, palikęs savo eilėraščius ir ryškų pėdsaką poezijos talentų padangėje“, – apie fatališką K. Navako lemtį svarstė A. Vaura.

Skulptorius atkreipė dėmesį į paminklo kompozicijos viršutinę dalį.

„Kaip matome paminkle, taurė yra sklidina. Taurėje matyti ratilai – tai jo eilės. Tekstą rinkau iš trijų variantų ir paskutinis variantas buvo eilės, kurias iš Anglijos atsiuntė jo sesuo. Man pasirodė, kad tos eilės tinka. Danutė svarstė, gal per daug tiesmuka, bet, sakau, kodėl gi ne. Eilės apie egzistenciją kapinėse tinka“, – tvirtino skulptorius.

Ir padeklamavo antkapinio paminklo užrašą: „Saulėlydis. / Kasdien atsipjaunantis žemės. / Kada nors jos neliks. Bet. / Ir tada jos pakaks / atsigulti.“

Ypatumas: norint perskaityti sklidinos taurės paviršiuje esančias eiles, reikia apsukti ratą. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Žvilgsniai į Žaliakalnį

A. Vaura pabrėžė, kad laukia dar vienas svarbus darbas – K. Navako atminimo įamžinimas kurioje nors miesto vietoje.

„Kalbant apie įamžinimo perspektyvas mieste – viena iš galimų vietų yra Kauno senamiestyje, prie M. Daukšos gatvėje buvusio K. Navako knygyno „Septynios vienatvės“. Knygynas veikė apie penkiolika metų, dabar tos patalpos apleistos. Svarstėme, gal grindinyje būtų galima kokį nors tekstą inkrustuoti, kad čia savo brandžiame amžiuje svarbų gyvenimo laikotarpį praleido poetas“, – pasakojo A. Vaura.

Vis dėlto, A. Vauros požiūriu, vieta M. Daukšos gatvėje ne pati tinkamiausia.

Perpjovus juodą akmenį atsivėrė rožiniai griliažai. Taip ir gyvenime būna visko – ir rožinių, ir juodų spalvų.

„Gatvė užgrūsta, nesutvarkyti šaligatviai. Gal vertėtų paieškoti erdvės prie jo namų Žaliakalnyje, nors Molėtų gatvė, kur K. Navakas gyveno, taip pat nelabai tinkama vieta. Mieste kai kurias vietas buvau apžiūrėjęs, nufotografavau, bet galutinio sumanymo dar neturiu“, – prisipažino A. Vaura.

Buvęs K. Navako geras bičiulis režisierius Gytis Padegimas tvirtino neabejojantis, kad tinkamiausia vieta Kaune poeto atminimui įamžinti yra būtent Žaliakalnis.

„Manyčiau, kad Kęstutis ir jo poezija yra neatsiejami nuo Žaliakalnio, jo grožio ir auros, kuri poetą supo ir lydėjo. Galvočiau apie paminklą Kęstučiui gražioje Žaliakalnio vietoje, bet jokiu būdu – nefigūrinį. Man nepaprastai patiko paminklas Sigitui Gedai Veisiejuose. Manyčiau, reikia rasti kažkokią netikėtą vietą Žaliakalnyje, gal ne Molėtų gatvėje, kur jis gyveno, bet gal kur eidavo, gal kažkur link Kauko laiptų“, – svarstė G. Padegimas.

Režisierius pabrėžė, kad būtų puiku, jei vieta turėtų sąsajų su poeto kūryba.

„Aišku, vieta turėtų būti matoma, tokia, pro kurią daug kas vaikštome. Turėtų būti šiltas, neoficiozinis paminklas, susijęs su to žmogaus poetine aura, galbūt su konkrečiomis eilėmis. Kai pagalvoji, mes Žaliakalnyje nieko tokio ir neturime“, – pastebėjo buvęs K. Navako bičiulis.

G. Padegimo įsitikinimu, paminklą poetui kursiantis skulptorius turėtų būti gerai susipažinęs su K. Navako poezija. Tai padėtų rasti jo esybę atskleidžiančių metaforinių atitikmenų, simbolių.

„Žinant Kęstučio asmenybę, tai turėtų būti kažkas netikėto, valiūkiško, gal šiek tiek provokuojančio“, – šyptelėjo režisierius G. Padegimas.

Gytis Padegimas. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Dėkingos už jautrumą

Su „Kauno diena“ bendravusios D. A. Rusevičiūtė ir M. V. Gerch sakė, kad poeto atminimui įamžinti sukurtam fondui skiriamos lėšos negausios, tačiau visos jos labai reikalingos.

D. A. Rusevičiūtė džiaugėsi skulptoriaus darbu ir prasmingomis permainomis ant poeto kapo.

„Paminklas stovi. Įspūdingas – tarsi poeto stalas ar Gralio taurė. Išskirtinis ir nepamirštamas, koks buvo pats Kęstutis. Norėtųsi šio be galo talentingo žmogaus atminimą įamžinti tinkamai, įvertinant jo reikšmę ir Lietuvos literatūriniam, ir atskirų žmonių gyvenimui. Nuoširdžiai dėkojame visiems, prisidėjusiems prie jo atminimo įamžinimo. Nueitas ilgas ir nelengvas kelias, būta daug ieškojimų, atradimų, pagalbos. Skulptorius A. Vaura buvo asmeniškai pažįstamas su Kęstučiu, todėl labai jautriai įgyvendino idėją. Dėl skulptoriaus jautrumo ir geros širdies paminklas pastatytas šiek tiek avansu: ir asmeninių, ir suaukotų lėšų dar nepakako sumokėti už visus darbus. Todėl dar kartą norime kreiptis į visus, kurie neabejingi K. Navako talentui ir kūrybai – jei atrastumėte galimybę dar šiek tiek paremti šio paminklo įgyvendinimą, būtume be galo dėkingi. Kiekviena suma – mažesnė ar didesnė – labai svarbi ir reikalinga“, – pabrėžė D. A. Rusevičiūtė.

Ji skaičiuoja, kad dviem Petrašiūnų kapinėse paminklą stačiusioms, raides jame iškalusioms įmonėms sumokėta tiek, kiek buvo sukaupta fonde – 5 tūkst. eurų. Pasak Danutės, visiškai atsiskaityti už paminklą trūksta 2 tūkst. eurų.

Netikėtas prašymas

K. Navako atminimo įamžinimu besirūpinanti M. V. Gerch „Kauno dienai“ užsiminė apie planus iš naujo išleisti kai kurias poeto knygas, kurių dabar gauti nėra jokių galimybių.

Tokį sumanymą dar labiau sutvirtino gana netikėtas K. Navako kūrybos gerbėjos prašymas.

„Viena moteris fondui pervedė solidžią pinigų sumą ir paprašė K. Navako knygos „Stalo sidabras“. Pasakojo turėtą asmeninį egzempliorių pradanginusi. Ėmėme ieškoti tos knygos, bet niekur negalėjome gauti. Paskui šiaip ne taip gavome vieną vienintelę. Galvojame, kad vertėtų kai kurias poeto knygas perleisti iš fondo lėšų. Yra gerbėjų, kurių sielų vibracija atitinka poeto pasaulį“, – pabrėžė M. V. Gerch.

Bendruomenės nariai teiravosi, ar yra galimybė įkurti muziejų. Mes norėtume, bet, kol neišspręsti nuosavybės klausimai, konkrečių planų kurti nėra pagrindo.

K. Navako atminimo įamžinimu besirūpinančios moterys patvirtino ne kartą girdėjusios svarstymų, klausimų, ar neplanuojama name, kuriame gyveno ir kūrė poetas, įrengti memorialinį muziejų.

„Dėl memorialinio muziejaus visiškai neaišku, nes dar nežinia, kieno nuosavybė bus namukas Molėtų gatvėje. Yra nesutvarkytų teisinių reikalų, kurie dabar narpliojami. Būtų idealu, kad patalpos atitektų vienam savininkui. Tada būtų galimybė įrengti muziejų. Tačiau gali atsitikti ir taip, kad savininkas muziejaus nenorės“, – apie miglotas perspektyvas užsiminė D. A. Rusevičiūtė.

M. V. Gerch taip pat apgailestavo dėl neapibrėžtos situacijos.

„Žaliakalnyje yra bendruomenė „Pelėdų kava“. Jie paprašė surengti ekskursiją Kęstučio namuose. Ta ekskursija įvyko vieną vienintelį kartą per Kęstučio gimtadienį šiais metais. Tai buvo kamerinis renginys. Bendruomenės nariai teiravosi, ar yra galimybė įkurti muziejų. Mes norėtume, bet kol neišspręsti nuosavybės klausimai, konkrečių planų kurti nėra pagrindo“, – sakė M. V. Gerch.

Saugoma fonduose

Trečioji poeto žmona Audronė Meškauskaitė yra muziejininkė ir jai taip pat rūpi talentingo kūrėjo įamžinimas.

„Taip jau susiklostė, kad K. Navako palikimu galiu rūpintis ne tik kaip šeimos narė. Šiuo metu Maironio lietuvių literatūros muziejuje einu parodų kuratoriaus pareigas ir rašytojų atminimo puoselėjimas parodų forma yra tiesioginis mano darbas“, – atkreipė dėmesį A. Meškauskaitė.

Ji sakė, kad dar pernai buvo atliktas svarbus darbas – į muziejaus fondų saugyklas buvo perkelti vertingiausius K. Navako rankraščiai, fotografijos, knygos su autografais, asmeniniai daiktai.

„Dabar galime būti ramūs, kad jie niekur nedings ir nepasimes, o K. Navako namai Žaliakalnyje liko beveik nepakitę, tokie, kaip ir iki tol. Žinoma, to nepakanka. Svarbu, kad tas vertybes pamatytų ir literatūros gerbėjai. 2024 m. minėsime rašytojo 60-ies metų sukaktį ir tam bus puiki proga. Dar nepradėjome planuoti kitų metų muziejaus parodų, tačiau neabejoju, kad tai padarysime“, – pabrėžė A. Meškauskaitė.

Pasak jos, K. Navakas yra vienas svarbiausių šiuolaikinių autorių, kurio identitetas formavosi ir skleidėsi Kaune.

„Parodą svarbu surengti netrukus dar ir todėl, kad vis dar išlikę nepakitę poeto namai, turintys ypatingą atmosferą, jo asmeninė biblioteka ir įspūdinga vinilinių plokštelių kolekcija. Visa tai padėtų jį prisiminti be patoso ir sentimentalumo, vertinant ir džiaugiantis tuo, kas palikta“, – apibendrino A. Meškauskaitė.

Prisidėtų savivaldybė

Pasiteiravome, kaip į garsaus, kauniečių mėgstamo poeto atminimo įamžinimą mieste žiūri Kauno miesto savivaldybė.

„Savivaldybės tarybos patvirtintas Atminimo ženklų įrengimo tvarkos aprašas numato, kad „Asmenų, išskyrus Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus ir Kauno miesto garbės piliečius, atminimas gali būti įamžinamas memorialinėse lentose ne anksčiau, kaip praėjus penkeriems metams nuo jų mirties“, – cituodama raštą paaiškino savivaldybės atstovė Rasa Markauskaitė.

Ji atkreipė dėmesį, kad, kita vertus, amžiaus cenzo kitoms atminimo įamžinimo formoms – paminklams, skulptūroms ar kito pobūdžio meno kūriniams – nėra.

„K. Navako asmenybė buvo spalvinga, meniška ir svarbi, todėl galvojame, kad poetui įamžinti tiktų kokia nors konceptuali meno priemonė. Miesto savivaldybė prie šios iniciatyvos galėtų prisidėti per „Kauno akcentų“ programą“, – informavo Kauno miesto savivaldybės atstovė.

Forma: K. Navako antkapinis paminklas primena apverstą taurę. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Laukia paramos

Paremti K. Navako antkapinio paminklo statybą ir kūrybinio palikimo išsaugojimą galima pervedant pinigų į šio fondo sąskaitą:

Kęstučio Navako atminimo paramos fondas

Kodas 305936700 AB SEB bankas LT977044090102577645

SWIFT kodas (BIC) CBVILT2X

Kitų metų pradžioje iki gegužės 2 d. 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) e. būdu fondui bus galima pervesti užpildžius Valstybinės mokesčių inspekcijos prašymo formą (FR0512) sistemoje deklaravimas.vmi.lt.

S. Anglickio namuose

Pirmasis, pro kurio langus dirstelsime į vaišių stalą, – poetas, pedagogas, Žemaičių rašytojų sąjungos organizatorius Stasys Anglickis (1905–1999). Nors tuo metu religinės šventės turėjo būti pasitinkamos beveik slapta, Anglickiai minėdavo ir šv. Kalėdas, ir šv. Velykas, laikėsi visų lietuviškų tradicijų. Šeima kepdavo namuose kūčiukus, kurių reikšmę anūkei Linai senelis Stasys yra aiškinęs taip: kūčiukas – tai Saulė, o jame esantis aguonos grūdas – tai mūsų Žemė. Iš miško parnešdavo eglutę, ją puošdavo valgomais žaisliukais. Vaikams smagu būdavo tuos žaisliukus vis po truputį mažinti.

Svarbiausia asmenine švente Stasys, kurio visas vardas buvo Stanislovas, laikė savo vardines, minimas gegužės 8-ąją. Iš dukters Jolantos Anglickaitės-Šleževičienės atsiminimų aiškėja, kad, nors šeimoje per Jonines buvo minimas ir mamos Janinos vardadienis, būtent Stanislovinės, kurios sutapdavo su atšilusiais orais, tapdavo tuo traukos į Šiaulių rajone esančią Olesinės sodybą centru.

Rašytojas Stasys Anglickis. 1927 m/ Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr. 

Aplankydavo mokytoją ir poetą S. Anglickį kolegos ir giminės. Mama jau žinodavo apie užgriūsiančius svečius, tad iš anksto tam ruošdavosi, apgalvodavo vaišių stalą. Iki pat 1960-ųjų sodyboje nebuvo elektros, neturėjo Anglickiai ir šaldytuvo, todėl maistą ruošdavo tą pačią dieną. Prieš tai dar tekdavo susipirkti produktus, o tai irgi nebuvo taip paprasta, kaip šiomis dienomis.

„Baltus, aukštos kokybės miltus dažniausiai pirkdavome iš spekuliantų, kurie didelius kiekius prekių gabendavo iš Rygos. Daug ką pirkdavome Kuršėnų turguje, jei ko negaudavome – Šiauliuose /.../. Kulinarijos gaminių parduotuvėse nebuvo. Kiekviena šeima pagal savo sugebėjimus pasiruošdavo šventėms vaišes“, – užrašyti dukters Jolantos atsiminimai.

Anūkei Linai senelis Stasys yra aiškinęs taip: kūčiukas – tai Saulė, o jame esantis aguonos grūdas – tai mūsų Žemė.

Stasinėms mama iškepdavo ne vieną, o 3 ar 4 tortus, naudodamasi dar iš savo mamos paveldėta receptų knygele. Stalas buvo puošiamas gėlėmis, jomis slapčia išpuošiama ir varduvininko kėdė. Kolegos, mokyklai įsigijus sunkvežimį, atvykdavo tiesiog kėbule. Prieš sėsdami prie stalo apeidavo gražiausias sodybos vieteles, kvailiodavo, ir smagu vaikams būdavo pamatyti mokytojus visiškai kitokiu amplua. Susėdę ne tik vaišindavosi, bet ir dainuodavo, rengdavo dainų konkursus, o vėliau kildavo pašokti.

12 valandą nakties, kaip dabar įprasta per gimtadienius, varduvininką svečiai kilnodavo ant tos išpuoštosios kėdės.

Atvykdavo ir giminių, visada apsilankydavo iš tremties grįžęs brolis Petras su šeima. Stasys pasakydavo padėkos kalbą, kartais paskaitydavo savo eilėraščių. Žmona puikiai skambino pianinu, kuris kaip tik stovėjo didžiajame kambaryje. Kartais pasirodydavo ir vietiniai muzikantai. Ilgainiui Stasinės virto šeimos švente. Net Anglickiams persikėlus gyventi į Vilnių, šeima tėvelio vardinių proga visuomet susirinkdavo, dažnai vykdavo į sodą Salininkuose.

Slaptos Kūčios pas Venclovus

Šiais laikais vis dažniau rašytojas Petras Venclovas (g. 1944 m.) šv. Kalėdas pasitinka žmonos Gražinos šeimoje. Nors romanais apie partizanus išgarsėjęs autorius nelaiko savęs labai religingu, ši šventė vaikystės namuose visuomet būdavo svarbi. Gyvenimas vienkiemyje, Biržų rajone, atokiau nuo pašalinių akių, leisdavo Venclovams susėsti prie Kūčių stalo, dėl saugumo užsitraukdavo užuolaidas – tėvas buvo išrinktas kolūkio pirmininku ir negalėjo rodyti netinkamo pavyzdžio minėdamas religines šventes.

 Portretas: rašytojas P. Venclovas, 2003 m./ Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr. 

Mama kepdavo baltą ragaišį, ruošdavo visus tradicinius patiekalus: virdavo avižinį kisielių, grybus. Silkė ant stalo būdavo tik tuomet, kai pavykdavo jos nusipirkti. Tėvas Petras ir senelis Jonas vaišindavosi naminiu, pačių darytu alumi, kartais jo paragaudavo ir moterys. Prieš sėdant prie stalo Petro tėvas paprastai iškūrendavo pirtį, tad vakare, po darbų, reikėdavo spėti ne tik stalą paruošti, bet ir švariai nusiprausti. Vakare ateidavo seneliai, atsinešdavo obuolių ir kitų lauktuvių. Vietoj eglutės puošdavo iš miško parsineštą šaką. Prie šventinių patiekalų ruošos būsimasis rašytojas neprisidėdavo, tačiau po vakarienės padėdavo ir stalą nurinkti, ir indus išplauti.

Kitą dieną vaikai išeidavo į mokyklą, nes žiemos atostogos prasidėdavo tik po Naujųjų metų: taip buvo stengiamasi sumažinti „nesusipratėlių“ skaičių. Ne tik per vakarienę tekdavo slėptis nuo pašalinių akių, bet ir visą dieną išdėlioti taip, kad visur suspėtum. Pavyzdžiui, tėvai į bažnyčią eidavo klausytis ankstyvųjų mišių, kurios buvo laikomos 6 val. ryto. Vaikų į bažnyčią nesivesdavo – jie juk turėdavo kulniuoti mokytis. Jau iš vėlesnių, savo studijų, laikų P. Venclovas prisimena, kad universitete šv. Kalėdų dienomis reikėdavo laikyti svarbias įskaitas, tad studentams tai buvo įtemptas metas, jiems tekdavo sėdėti prie užrašų ir knygų, o ne prie šventinio stalo.

Naujųjų metų namuose nebešvęsdavo. Tiesa, būtent tada prasidėdavo oficialūs šventimai, mokykloje vykdavo karnavalai, bet Venclovai Naujuosius pasitikdavo ramiai, be ypatingo entuziazmo ar džiūgavimų.

Kaip ir Anglickių šeimoje, iš vaikystės P. Venclovas turbūt ryškiausiai atsimena bendravardžio tėvo vardines. Per vardines iš kaimo visuomet ateidavo sveikintojų būrys, slapčia prie durų prikaldavo išpuoštą vainiką. Motina svečius nujausdavo, tad išėjusi vadindavo visus į vidų. Ir Petrui, ir kitiems vaikams labai patikdavo žiūrėti, kaip suaugusieji švenčia. Gal todėl nuo vaikystės išlikę, kad vardo diena yra svarbesnė šventė nei gimimo. Ir dabar gimtadienius šeimos rate mini tik kas penkmetį, jubiliejinius.

 Žygis: išvyka į gamtą. S. Anglickis – trečias iš dešinės, apie 1935 m./ Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr. 

Tiesa, nevyksta didelių švenčių ir Petrinių proga, tačiau ir neužsimiršta. Jau daugelį metų Petras su žmona Gražina vis taiko paatostogauti kaip tik birželio pabaigoje ir savo vardines sutikti vis kitoje šalyje ar naujoje vietoje ir netgi pakelti šia proga tą vieną alaus bokalą. Šiaip alkoholio nevartojantis P. Venclovas vardinių proga leidžia sau pasielgti kitaip nei įpratęs. Lietuvoje likę vaikai taip pat nepamiršta tėvo šventės, visuomet paskambina, pasveikina telefonu.

K. Navako tradicijos

Negalėdamas pakęsti prievartos, poetas, eseistas K. Navakas (1964–2020) ne itin mėgo ir didžiąsias metų šventes, nes, nepriklausomai nuo nuotaikos ar kitų dalykų, jas švęsti tarsi privaloma. O ir giminę sudarė tik močiutė, tad gal nebuvo iš šeimos atėjusių gilių papročių.

Tiesa, prisėdęs tradicinių patiekalų paragaudavo, namuose bent maža eglutė šv. Kalėdoms būdavo puošiama. Vieną iš jų po švenčių nusprendus pasodinti kieme, medelis netikėtai prigijo ir žaliuoja ten iki šios dienos. Per Naujųjų metų sutikimą sulaukdavo svečių ar pats kitus aplankydavo.

K. Navakas rinkdavosi švęsti ir tokias šventes kaip rašytojo George’o Byrono gimtadienis.

Sulaukdavo garsusis Kauno poetas svečių ir per gimtadienius, mielai juos priimdavo, nors paprastą dieną aplankytas jausdavosi mažiau įpareigotas. Būdamas originalus, K. Navakas rinkdavosi švęsti ir tokias šventes kaip rašytojo George’o Byrono (1788–1824) gimtadienis, kuris minimas sausio 22 d. K. Navakas, besižavintis šio anglų poeto kūryba, nepamiršdavo kasmet surengti pasisėdėjimo namuose ir jo paminėti. Būdamas estetas ir gurmanas, padengdavo stalą su įvairiais skanėstais, atkimšdavo geros rūšies vyno ir kartu su kitais diskutuodavo apie romantizmą ir poeziją.

 Tradicija: G. Byrono gimtadienį minintis K. Navakas, apie 2008 m. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr. 

Mėgo gerus, originalius daiktus, tad namuose turėjo antikvarinių leidinių, kur lordo poezija buvo spausdinta originalo kalba, tad G. Byronas atgydavo Žaliakalnio namelyje visa savo didybe ir reikšmingumu.

Į gyvenimo pabaigą pamėgo švęsti žydiškas šventes. Išmanė, kaip jas minėti, laikėsi visų papročių, pats gamindavo tradicinius žydiškus patiekalus ir kviesdavosi kitus jų ragauti. Šios šventės jam buvo ne mažiau svarbios už lietuviškas.

Turėdamas ne tik neeilinį talentą, bet ir didelę dozę charizmos, K. Navakas retai būdavo vienišas. Tad netekdavo jam pamiršti ir dar vienos šventės – Valentino dienos. Dovanas poetas rinko atsakingai, apgalvotai – tikrai nepuldavo į pirmą parduotuvę prie kičinių prekių lentynos. Tačiau kai galiausiai išrinktoji ir užsakytoji dovana – ar tai būtų originalus papuošalas, meno kūrinys ar kas kita – atkeliaudavo, sunku K. Navakui būdavo išlaukti tos tikrosios dienos, kada reikėtų tą dovaną įteikti, jis, įsivaizduodamas kito žmogaus džiaugsmą, tą dovaną įteikdavo anksčiau.

Nuo dendžio iki samurajaus

Paskutinis lietuvių romantikas, madingomis drapanomis vilkįs dendis, estetas iki kaulų smegenų, žaidėjas gražiais paviršiais, vienišas samurajus. Visa tai – tas pats K.Navakas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos, festivalio "Poezijos pavasaris", Maironio ir kitų literatūrinių premijų laureatas, apibūdinamas plunksnos brolių.

"Vis dėlto visų svarbiausia – Kęstutis buvo iš tiesų neeilinio talento poetas, profesionaliai perpratęs ne tik slapčiausius eilėdaros niuansus, bet ir kitas žodžio meno gudrybes; negana to – nėmaž ne prastesnis eseistas, puikus vertėjas iš vokiečių (ir ne tik!) kalbos, įdėmus kultūrinės spaudos apžvalgininkas, turintis subtilų humoro jausmą, nestokojąs ir šoumeno savybių", – taip apie bičiulį žurnale "Metai" spausdintame straipsnyje "Apie vieną, bet tris Kęstučius" rašo poetas Donaldas Kajokas.

Belieka spėlioti, kurio Kęstučio labiausiai ilgisi skaitytojai, jo talento, o gal – asmenybės gerbėjai.

Kadaise dažnai matytas įvairiuose renginiuose, kavinėse, o ir šiaip – Žaliakalnio, centro ir Senamiesčio gatvėse, vėliau Kęstutis tapo, kaip pats sakėsi, beveik urviniu žmogumi. Keletą paskutiniųjų gyvenimo metų iš namų retai beišeidavęs poetas feisbuke buvo subūręs platų gerbėjų ratą. Rašytojo avantiūristo, kaip pats save Kęstutis pristatė feisbuke, įrašai paprastai sulaukdavo kelių šimtų patiktukų. Kam jam reikėjo feisbuko, kur kartais atrodė, kad savo talentą eikvoja tuščiai? "Dabar gyvenu labai uždarą urvinio žmogaus gyvenimą, į miestą išsiruošiu retai ir trumpam, į svečius dar rečiau, – keletą metų prieš mirtį interviu "Kauno dienai" pasakojo poetas. – Ir štai čia feisbukas yra labai pravartus, jis mano socializacijos galimybė ir langas į pasaulį. Nominaliai ten turiu beveik 3 tūkst. draugų, kurių gal ketvirtadalis yra realūs, t.y. kartais apsireiškiantys. Su kai kuriais bendrauju kasdien, su kai kuriais – retsykiais, tačiau ir tas susimirksėjimas palaikinimais ar komentarais yra mielas kasdienos žaidimas."

K.Navakas. Vilmanto Raupelio nuotr.

Neužsako net bibliotekos

Feisbuke Kęstutis išradingai pristatydavo savo naujas knygas, neslėpė, kad kartais įrašai šiame socialiniame tinkle padėdavo jas parduoti.

Pasak tris K.Navako poezijos knygas ("100 du", "Net ne" ir "Šeši šeši") išleidusios leidyklos "Apostrofa" direktorės Giedrės Kadžiulytės, K.Navakas buvo vienas iš nedaugelio poetų, pats išplatindavęs nemažą dalį savo knygų tiražo.

Kai man pasakė, kad ir bibliotekos naujausių K.Navako knygų neturi, nesupratau – ar su poeto mirtimi viskas baigiasi? Buvo liūdna.

"Jam tai buvo ir bendravimas su žmonėmis, gerbėjais, ir tiesioginės reakcijos gavimas. Ypač gyvenimo pabaigoje jis mažai su kuo bendraudavo kitaip nei per knygas. Jis jas nuolatos siųsdavo skaitytojams į visą Lietuvą ir užsienį, pridėdamas visokių artefaktų: atviruką, piešinį, iš savo kambario tapetų pagamintą skirtuką, ir, žinoma, ranka rašytą palinkėjimą su autografu. Tai buvo šilta ir skaitytojams malonu", – pasakojo G.Kadžiulytė.

Leidėja neslėpė, kad po mirties mažesniu tiražu išleistą jo poezijos knygą parduoti daug sunkiau. "Pirmąsias dvi trilogijos knygas leidome 800 egzempliorių tiražais. Pomirtinės "Šeši šeši", pasirodžiusios praėjusių metų spalį, išleidome 550 egzempliorių. Taip užrašytas Kęstučio amžius – išeinant jam buvo 55-eri. Kęstučiui skaičių magija daug reiškė, todėl ir tiražui pasirinkome neatsitiktinį skaičių", – pasakojo G.Kadžiulytė.

Anot jos, tai, kad po K.Navako mirties išplatinti knygos tiražą bus sunkiau, buvo aišku dėl vienos paprastos priežasties – poetas pats nebegali parduoti savo knygų. Be to, ir jo įrašus feisbuke sekdavusi bendruomenė išsivaikščiojo. Vis dėlto leidėja užsiminė, kad situacija sudėtingesnė, nei buvo galima įsivaizduoti. "Kai pasižiūrėjau šios knygos užsakymų bibliotekoms skaičius, man net šiurpuliukas nuėjo – tiek mažai "Šeši šeši" užsakyta! Man parašė žmogus iš Kauno, kad nori šią knygą perskaityti ir kad bibliotekose jos nėra – vienintelė Kauno apskrities viešoji biblioteka turi vienintelį egzempliorių. Knyga išėjo spalio pradžioje, tikrai buvo laiko užsakyti, – G.Kadžiulytės žodžiais, labai mažai pomirtinės K.Navako knygos užsisako ir knygynai. – Vienam Kauno knygynui iš pradžių norėjau visą pakuotę knygų duoti, o jie užsisakė tik penkis ar šešis egzempliorius. Kai man pasakė, kad ir bibliotekos naujausių K.Navako knygų neturi, nesupratau – ar su poeto mirtimi viskas baigiasi? Buvo liūdna."

Trise: K.Navakas su žmona Danute ir vyresniuoju sūnumi Tiliu 1995 m. Kęstučio Navako šeimos archyvo nuotr.

Knygą turės šiandien?

Lietuvos bibliotekų interneto sistemoje LIBIS matyti, kad šiuo metu naujausią K.Navako knygą "Šeši šeši" Kaune turi tik viena – Kauno apskrities viešoji biblioteka. Taip pat matyti, kad šią knygą pasiimti paskaityti namuose gali dar septynių Lietuvos bibliotekų skaitytojai: Lietuvos nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos, taip pat Alytaus rajono, Joniškio rajono, Kėdainių rajono, Kretingos rajono ir Panevėžio rajono savivaldybių viešųjų bibliotekų. Tačiau Kauno V.Kudirkos viešoji biblioteka su visais 20 padalinių nei vieno šio knygos egzemplioriaus neturi. Kodėl miesto, kurį savo kūryboje apdainavo poetas, ir kur jis buvo labiausiai vertinamas, biblioteka neturi naujausios poeto poezijos tomelio?

"Mes knygas perkame per viešuosius pirkimus, tad šiek tiek vėliau jas gauname. Ta knyga užsakyta, tik dar neišvežiota po bibliotekas", – priežastis, kodėl neturi spalio mėnesį pasirodžiusios kauniečių mėgiamo autoriaus knygos, aiškino Kauno V.Kudirkos viešosios bibliotekos direktorė Nomeda Domeikienė.

Paaiškėjus, kad biblioteka neturi ir prieš metus išleistos K.Navako poezijos rinktinės "Poetas pamiršta pavarde", direktorė taip pat teisinosi iki kelių mėnesių užtrunkančiais viešaisiais pirkimais. "Be to, perkant knygas svarbu, kas jas išleidžia. Jei tai labai mažos leidyklos, būna, kad kokia knyga praslysta pro akis nepastebėta. "Poetas pamiršta pavarde" išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Palyginti su didžiosiomis, tai tikrai yra nedidelė leidykla. Tačiau pirmadienį jau turėsime ir "Poetą pamiršta pavarde", ir "Šeši šeši", – tikino praėjusią savaitę kalbinta direktorė.

Pasak jos, abiejų poezijos knygų biblioteka užsisakė po septynis egzempliorius, kurie bus paskirstyti po didžiausius bibliotekos padalinius.

Nepaisant to, kad prieš metus knygynuose pasirodžiusios poeto knygos Kauno V.Kudirkos viešojoje bibliotekoje kauniečiai negalėjo pasiimti, skaičiai rodo, kad K.Navakas ir po mirties išlieka kauniečių mėgstamas bei skaitomas autorius. "Mūsų sistemos duomenimis, praėjusiais metais K.Navako knygos buvo paimtos 342 kartus. Tai apima visus bibliotekos padalinius, poezijos ir prozos knygas. Tai yra ganėtinai daug. K.Navakas išlieka populiarus, nors poezijos skaitytojų ir mažėja", – sakė N.Domeikienė.

Kartu: K.Navakas su jaunesniuoju sūnumi Gabrieliumi festivalio "Poezijos pavasaris" renginyje Maironio lietuvių literatūros muziejaus kiemelyje. Zenono Baltrušio nuotr.

Išliko autentiška aplinka

Rašytojo paties sau susikurtas paminklas – kūryba – po jo mirties išlieka ir galimybės ją skaityti, nors kartais apribotos bibliotekų lėtumo, yra. O kaip su kitais atminties ženklais? Ar dabar, praėjus metams po K.Navako mirties, mieste, kurio pėdsakų jo kūryboje apstu, galvojama ir kitaip įamžinti poeto atminimą? Ar atsiras atminimo lenta, paminklas, o gal muziejus?

Geriausias būdas išsaugoti rašytojo atminimą – skaityti jo knygas. Juk tam žmogus ir rašė, kad kažkas skaitytų.

Vėlyvaisiais K.Navako gyvenimo metais, kai jam tapo sunkiau išsiruošti iš namų išsiųsti knygas jas užsisakiusiems skaitytojams, nemažai jo talento gerbėjų patys keliaudavo pas poetą į namus Žaliakalnyje, Molėtų gatvėje, atsiimti knygų. Jie turėjo retą progą ne tik per feisbuko akį pamatyti gražiai serviruotą stalelį, ant kurio puikuodavosi naujoji knyga, bet ir poeto kūrybinę aplinką: kambarį su tūkstančiais vinilo plokštelių ir knygų, senomis afišomis, menora, senoviniu veidrodžiu ar spausdinimo mašinėle, kitais antikvariniais daiktais ir katinu Zaratustra. K.Navako kūrybinės aplinkos magija greičiausiai ir dabar, po poeto mirties, viliotų jo gerbėjus. Galbūt Žaliakalnio gatvelėje galvojama steigti memorialinį kambarį?

"Minčių apie tai nebuvo. Autentiška aplinka ten išliko, tačiau tokį kambarį įsteigti būtų sudėtinga ir dėl to, kad neaišku, kaip jį reikėtų atskirti nuo kitų erdvių. O jos, planuojame, kad ateityje vėl bus gyvenamos. Be to, neaišku, kurį kambarį reikėtų išskirti kaip memorialinį. Nes vienu metu Kęstutis gyveno ir kūrė palėpėje, vėliau – kambaryje su veidrodžiu, paskutinį gyvenimo pusmetį jis buvo persikraustęs į trečią kambarį", – sakė K.Navako kūrybiniu palikimu besirūpinanti jo buvusi žmona žurnalistė, muziejininkė Audronė Meškauskaitė.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus prašymu ji šiam muziejui ruošiasi perduoti K.Navako kūrybos rankraščius, nuotraukas, kai kuriuos asmeninius daiktus. "Tikimės, kad Kęstučio atminimas bus saugomas šiame muziejuje. Tačiau geriausias būdas išsaugoti rašytojo atminimą – skaityti jo knygas. Juk tam žmogus ir rašė, kad kažkas skaitytų. O iš kokių taurelių menininkas gėrė, ko dabar kartais klausia žmonės, atėję į muziejų, tikrai nėra svarbu. Taip, asmeniniai menininko daiktai yra saugotinas dalykas, tačiau kai iš K.Navako lieka tik legenda, kažkokios pikantiškos detalės, o jo poezijos niekam nereikia, darosi truputėlį pikta. Atrodo, tai, ką žmogus darė, iš viso nesvarbu be legendos apie jį", – pastebėjo Audronė.

K.Navakas – 50-ojo "Poezijos pavasario" laureatas. Tomo Raginos nuotr.

Idėja statyti paminklą

Po K.Navako mirties jo kūrybos autorines teises paveldėjo vaikai – Kęstučio ir jo buvusios žmonos architektės Danutės Rusevičiūtės sūnus Tilis bei Kęstučio ir A.Meškauskaitės sūnus Gabrielius.

Danutė įsitikinusi, kad K.Navakas, kaip rašytojas, kurio kažkada mieste buvo daug, o miesto jo kūryboje buvo apstu visada, nusipelno paminklo mieste. "Kol kas dar nėra ir paminklo ant Kęstučio kapo Petrašiūnų kapinėse. Ten reikės galvoti apie kažkokį minimalistinį variantą, nes vietos nedaug. Bet, manau, Kęstutis nusipelno ir paminklo mieste. Apie tai galvojau, tariausi su keletu žmonių. Kol kas viskas dar tik idėjų lygmenyje. Esame sutarę su vienu jaunu skulptoriumi, kad jis iki kovo mėnesio parengs portretinės figūros eskizus", – sakė D.Rusevičiūtė.

Pasak jos, kol kas dar ankstoka įvardyti skulptoriaus pavardę ir kiek galimai kainuotų paminklas mieste. Tačiau Danutė prisipažino, kad nei ji, nei kiti K.Navako artimieji tiek lėšų, kiek reikia paminklui, neturi, todėl bandys ieškoti paramos. Neaišku ir kur toks paminklas galėtų iškilti. "Svarstome įvairius vietos variantus. Galvojame ir apie Žaliakalnį. Tačiau Molėtų gatvė, kur Kęstutis gyveno, – nuošaloka. Galbūt tai galėtų būti Ąžuolyno pakraštys prie Kauno apskrities viešosios bibliotekos, Kauko laiptai, Vytauto parko prieigos ar Senamiestis, kur jis mėgo būti? Galbūt – M.Daukšos gatvė, kur veikė jo knygynas "Septynios vienatvės"? Tačiau dabar ten knygyno nė pėdsako nėra. Galbūt paminklas galėtų iškilti šalia kavinių, kur Kęstutis savo laiku mėgo lankytis – "Skliauto", buvusio "B.O." ar "Suflerio būdelės" – vietas, kur galėtų iškilti paminklas, vardijo Danutė.

Paminklo vietą reikėtų derinti su Kauno miesto savivaldybe. Vieta, anot Danutės, kažkiek turėtų įtakos ir paminklo idėjai. "Svarstome. Paminklas galėtų būti ir gana abstraktus, ir labai konkretus, paprastas – neatmetame ir suoliuko idėjos. Gal būtų galima šalia K.Navako ant suoliuko prisėsti, panašiai kaip šalia Vytauto Kernagio Nidoje?" – svarstė D.Rusevičiūtė.

Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus prisipažino, kad per metus skyrius nepadarė nieko K.Navako atminimui įamžinti. "Kol kas negirdėjau jokių idėjų iš Vilniaus, o mes Kaune šiuo metu esame prastovose, nė skyriaus taryba nesirenka. Pagalvosime apie įamžinimą. Pomirtinė K.Navako knyga išleista, o paskui bus galima kažką siūlyti. Kol kas šiuo klausimu neturiu ką daugiau pasakyti", – sakė G.Jankus. Apie idėją statyti paminklą K.Navakui Kaune jis taip pat prisipažino nieko negirdėjęs.

Rudenį ant K.Navako kapo Petrašiūnų kapinėse žydėjo jo mėgstamiausios geltonos rožės. Kęstučio Navako šeimos archyvo nuotr.

Kauno bohemos legenda

Nepaisant to, ar Kaune iškils paminklas K.Navakui, ar ne, bus memorialinis kambarys, ar ne, panašu, kad iš kauniečių atminties jo kūryba ir asmenybė greitai neišsitrins. Gyva ir Kęstučio kaip vieno iš Kauno bohemos liūtų legenda.

Kadaise bohemišką gyvenimą mėgęs Kęstutis yra kalbėjęs taip: "Bohemai reikia tam tikros priespaudos: asmeninės, visuomeninės, cechinės, finansinės etc. Nes bohema yra opozicija ir maištas, nors dažniausiai pasyvus. O dabar staiga – viskas leista ir viskas įmanoma. Tad kam čia bus įdomu eiti į meninį pogrindį? Bohema išsisklaidė, išmirė arba suburžuazėjo. Tai, kas dabar vyksta meninio jaunimo susibūrimuose, yra ne bohema, o tusovkė. Kaip nebeliko Kauno hipių, taip nebeliko ir Kauno bohemiečių, nors sutikus ką nors iš anų laikų tigrų bei panterų, aiškiai matyti, kad bohemos dvasia kažkuriam jų sielos užkabory dar rusena."

Dviejų gyvųjų Kauno bohemos atstovų nuomonės apie tai, ar ši meniška ir linkusi švęsti bendruomenė dar gyva, išsiskyrė. Pirmoji Lietuvos galerininkė Irena Mikuličiūtė, prieš trylika metų amžinybėn iškeliavusio vieno ryškiausių Kauno bohemos atstovų tapytojo Raimundo Mikšio gyvenimo draugė, įsitikinusi, kad apie bohemą reikėtų kalbėti būtuoju laiku. "Kauno bohemos jau seniai nėra. Gyvenimas, žmonės, pasaulis visiškai pasikeitė. Labai daug komerciškumo atsirado santykiuose. Tai menininkus varžo, o mes buvome visiškai laisvi", – pastebėjo I.Mikuličiūtė.

Tačiau poetas Gintaras Patackas, vadinamas gyvuoju Kauno bohemos liūtu, buvo kitokios nuomonės. Pasak jo, nors pasikeitusi, bohema mieste tebeegzistuoja. "Ji yra, bet kitokia. Laisvas kūrybinis jaunimas buriasi, bendrauja. Tiesa, jie renkasi kavos kavinėse, kur alkoholio net nenusipirksi. Renkasi, skaito eilėraščius, bendrauja. O mūsų laikais bendravimas buvo kitoks. Tada buvo galima sakyti: bohema – tai nesibaigianti puota, kurios metu skamba eilėraščiai, geriama kava ir kitokie skysčiai", – pokyčius įvardijo G.Patackas.

Atsisveikinti su poetu atėjo daug jo bičiulių, Kauno kultūros bendruomenės atstovų, tarp jų – poetai Donaldas Kajokas, Gintaras Patackas, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Erika Drungytė, Dalia Teišerskytė, rašytojai Kornelijus Platelis, Gediminas Jankus, dailininkės Miglė Kosinskaitė, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, šokio teatro „Aura“ pradininkė Birutė Letukaitė, režisierius Gytis Padegimas ir kiti.

K.Navakas išlydėtas su naujausia jo knyga – „Poetas pamiršta pavarde“, kurios pristatymo rytoj prasidedančioje Vilniaus knygų mugėje jis nesulaukė.

Amžino poilsio kūrėjas atgulė Petrašiūnų kapinėse. Atsisveikinant su poetu čia skambėjo jo eilės.

Pašnekovas prisipažino, kad jį su Kęstučiu siejo ne tik kūrybinė, bet ir sielų bendrystė. „Kūrybinė bičiulystė turbūt neįmanoma be sielų bendrystės. Mus daugelis matė panašiam kūrybos ir gyvenimo lauke, kur pasaulėžiūros vieton stoja pasaulėjauta, suvienija urbanistinės kultūros trauka, atida rūbų ir daiktų dizainui, panašus muzikinis ir kinematografinis skonis“, – pašnekovo žodžiais, Kęstutis buvo prisiekęs melomanas ir sinefilas. Dar vienas panašumas – jie abu anksti ėmė rašyti esė. „Čia irgi būta abipusio palaikymo ir supratimo. Kartais patraukdavom vienas kitą per dantį – vadinau jį mažuoju Dorianu Grėjumi, jis drauge su savo jaunąja pasija Akvile Žilionyte parašytoje knygoje „Visi laiškai – žirafos“ irgi neliko skolingas. Sykiu sugiedojom vienas kitam daugybę ditirambų, kurių fragmentus galima rasti ant mūsų knygų atvartų ir viršelių. Kęstutis yra rašęs, kad jei galėtų gyventi knygose, tai gyventų manosiose. Aš jam mokėjau ta pačia moneta“, – pastebėjo pašnekovas.

Kęstutis yra rašęs, kad jei galėtų gyventi knygose, tai gyventų manosiose.

R.Rastauskas prisiminė su kauniečiu K.Navaku susipažinęs sovietmečio pabaigoje. Tuo metu palangiškis poetas bendradarbiavo Vaidoto Daunio („Veidai“, „Krantai“, „Regnum“) ir Antano Gailiaus („Proskyna“) redaguojamuose kultūros leidiniuose. „Ieškojome naujų autorių, Kęstutis iš karto sužavėjo neeiliniu poetiniu talentu ir plačiu kultūriniu akiračiu. Ilgainiui susitikdavome poezijos festivaliuose ir literatūros vakaruose, pradėjom artimiau bendrauti“, – pasakojo R.Rastauskas. 1992 m. jis, K.Navakas, Vanda Juknaitė ir Antanas Gailius dalyvavo Berlyno literatūros kolokviumo surengtose Lietuvos literatūros dienose. Pašnekovo žodžiais, Kęstutis buvo vienas pirmųjų lietuvių poetų, sulaukusių nemažo pasisekimo Austrijoje ir Vokietijoje.

„Vėliau kartu apvažiavom daug šalių ir išvaikščiojom daug didmiesčių. Taip pat negaliu pamiršti jo drauge su Valentina Navakauskaite turėto knygyno – nepralenktos literatūrinių piligrimysčių ir naktinių pašnekesių vietos Kauno senamiestyje“, – apibūdino R.Rastauskas.

Rolandas Rastauskas/Vytauto Liaudanskio nuotr.

Pašnekovo žodžiais, išėjus K.Navakui literatūra prarado labai daug. „Lietuvių literatūra neteko vieno talentingiausių visų laikų poetų, neprilygstamo eseisto, niekieno ligi šiol (nujaučiu, kad ir ateityje) nepralenkto versifikacijos (eilėdaros – red. past.) didmeistrio ir nesuinteresuoto grožio adepto, – sakė poeto bičiulis. – Čia gal ir slypi jo didybė – jis ligi paskutinio atodūsio tikėjo, kad grožis gali išgelbėti pasaulį netgi tada, kai tuo tiki vos vienas žmogus. Iš dalies tai buvo romantinė nuostata, neatskirianti grožio nuo tiesos. Tad asmeniškai aš netekau paskutiniojo lietuvių romantiko.“

Urna su poeto palaikais iš šarvojimo salės prie Šv. Antano Paduviečio bažnyčios (Radvilėnų pl. 15A, Kaunas) vasario 19 d. 15 val. bus išlydėta į paskutinę kelionę. Poetas bus palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Urna su poeto palaikais antradienio popietę buvo pašarvota salėje prie Šv. Antano Paduviečio bažnyčios Radvilėnų plente. Aplink ją daugėjo gėlių, o salėje – atėjusių atsisveikinti artimų žmonių, rašytojų, poeto bičiulių.

„Kęstutis buvo neeilinio talento žmogus, jis viską stengėsi daryti kitaip nei kiti. Tai buvo tikras bohemos atstovas, tas, be kurio ilgą laiką buvo neįsivaizduojama festivalio „Kaunas Jazz“ publika. Beje, Kęstutis labai natūraliai festivalį, jo atmosferą įterpė į savo prozos kūrinius“, – sakė su poetu atėjęs atsisveikinti festivalio „Kaunas Jazz“ sumanytojas Jonas Jučas. Pasak jo, Kęstutis buvo išrankus muzikai, tikras melomanas, dažniau nei džiazo klausęsis roko kūrinių. „Apskritai, jis klausėsi gana intelektualios muzikos“, – pastebėjo J. Jučas.

„Su Kęstučiu susipažinau, kai jis dar buvo vyresniųjų klasių moksleivis. Jis tada rašė eilėraščius, kuriais sekė manim. Vėliau jis mano įtakos sėkmingai atsikratė ir pradėjo rašyti savo stiliumi – tapo tikruoju Navaku. Mūsų abiejų poezija – miesto poezija. Naudojame miesto atributiką, esam miestiečiai. Tuo esam – gal dabar jau reikėtų sakyti – buvom – panašūs“, – susimąstė poetas Gintaras Patackas.

Vilmanto Raupelio nuotr.

„Su Kęstučiu buvom artimi bičiuliai nuo sovietmečio pabaigos. Taip jau atsitiko, kad aš ir pirmose jo vestuvėse buvau liudininku, ir antrose. Jaunystėj kartu išeidavom per barus, bet, žinoma, ne tik juose bendravom. Kęstutis apsilankydavo mano studijoj senamiestyje. Prieš keletą metų ten surengė savo gimtadienį. Buvo sugalvojęs tapyti – parodžiau, pabandė. Paskui nepatiko jam tas darbas – supjaustė. Ir dabar ta supjaustyta drobė mano studijoj stovi“, – sunkiai rinkdamas žodžius pasakojo artimas K. Navako bičiulis dailininkas Antanas Obcarskas. Paskutinį kartą jis bičiulį aplankė praėjusią savaitę – padėjo pakabinti televizorių, kurį iš patalo nebegalėjęs pakilti K. Navakas buvo įsigijęs.

Sudie, dvasios Samurajau.

Pasak A.Obcarsko, nors Kęstučio sveikata paskutinį pusmetį ėjo vis prastyn, jis turėjo planų – buvo užsibrėžęs pabaigti porą knygų. „Deja, nespėjo“, – apgailestavo poeto bičiulis. Portalo kaunodiena.lt žiniomis, naujausia K.Navako kūrybos knyga vis dėlto turėtų pasirodyti ketvirtadienį prasidedančioje Vilniaus knygų mugėje.

Nuoširdūs atsisveikinimo žodžiai rašomi ir poeto dažnai naudotame feisbuke. „Lengvo kelio, Herojau!“, „Ilsėkis nuo meilės ir nuo neapykantos“, „Laimingos kelionės skliautų takais, mylimiausias iš Poetų!“, „Gero įkvėpimo Dangaus soduose“, „Rašykite knygas mums iš Amžinybės. Išlikite ir Tenai toks pat rašytojas – avantiūristas“, „Sudie, dvasios Samurajau“, „Ilgėsiuos“, „Ilsėkis ramybėje, Poeta“, – šiais žodžiais ir senoviniu kreipiniu į K. Navaką atsisveikinant kreipėsi ne vienas jo kūrybos gerbėjas.

Trečiadienį, vasario 19 d., 15 val. urna su poeto palaikais bus išlydėta į paskutinę kelionę. Poetas bus palaidotas Petrašiūnų kapinėse.