Tai pirmas visą šį sektorių apėmęs streikas po 63 metų pertraukos.

Ekrano aktorių gildija (SAG-AFTRA), atstovaujanti 160 000 aktorių, taip pat ir ryškiausioms žvaigždėms, nurodymą streikuoti davė po paskutinės minutės derybų su studijomis paskelbusi, kad derybose nepavyko išspręsti jos reikalavimų dėl mažėjančių atlyginimų ir dirbtinio intelekto (DI) keliamos grėsmės.

„Tai istorijos akimirka, tiesos akimirka – jei nebūsime pasiruošę bet kam dabar, visi turėsime problemų“, – po profesinės sąjungos valdybos vienbalsiai priimto sprendimo streikuoti spaudos konferencijoje sakė SAG-AFTRA prezidentė Fran Drescher (Fran Drešer).

„Mums visiems iškils pavojus būti pakeistiems mašinų ir didžiojo verslo“, – sakė ji.

Streikui oficialiai prasidėjus vidurnaktį (10 val. Lietuvos laiku), aktoriai prisideda prie scenaristų piketų. Tai pirmas „dvigubas“ Holivudo streikas nuo 1960 metų.

Panašius reikalavimus keliantys scenaristai jau 11 savaičių protestuoja prie tokių kompanijų kaip „Disney“ ir „Netflix“ būstinių.

Tai istorijos akimirka, tiesos akimirka – jei nebūsime pasiruošę bet kam dabar, visi turėsime problemų.

 

Streikas turi iškart sustabdyti beveik visą JAV kino ir televizijos produkciją, todėl turbūt bus ilgam atidėtas populiarių serialų, kurie šiemet turėtų grįžti į televiziją, rodymas. Jei streikai tęsis, teks atidėti ir būsimų kino hitų pristatymą.

Kino studijos jau pradėjo keisti savo darbų kalendorius.

Dėl streiko aktoriai nebegali reklamuoti kai kurių svarbiausių šiemet išleidžiamų filmų – per patį kino industrijos vasaros sezono piką.

Nekantriai laukiamo naujo filmo „Openheimeris“ (Oppenheimer) aktoriai, solidarizuodamiesi su streiku, išėjo iš iškilmingos premjeros Londone.

„Žinome, kad tai lemiamas metas (...) šioje pramonėje ir kad minimus klausimus reikia spręsti – vyksta sunkūs pokalbiai, – prieš pat streiko paskelbimą ant raudonojo kilimo sakė britų aktorius Kennethas Branaghas (Kenetas Branas). – Žinau, kad visi bando pasiekti teisingą susitarimą; to reikia, tad mes tai paremsime.“

Godus subjektas

SAG-AFTRA atstovauja ir tokioms žvaigždėms kaip Meryl Streep (Meril Stryp), Jennifer Lawrence (Dženifer Lorens), Glenn Close (Glen Klouz). Maždaug 98 proc. narių iš anksto pritarė streikui, jei susitarimas nebus sudarytas.

„Esame aukos. Mus aukomis verčia labai godus subjektas, – sakė F. Drescher. – Esu šokiruota to, kaip su mumis elgiasi žmonės, su kuriais dirbame.“

Profsąjungos pareiškime, paskelbtame žlugus deryboms, sakoma, kad aktorių darbo užmokestį „labai sumažino srautinio siuntimo ekosistemos iškilimas“, ir perspėjama, kad „dirbtinis intelektas kelia egzistencinę grėsmę kūrybinėms profesijoms“.

Aktoriai sako, kad jų atliginimai buvo smarkiai sumažinti ir kad išmokų, kurias jie gaudavo kiekvieną kartą, kai filmas ar serialas, kuriame jie vaidino, būdavo rodomas per televiziją, neliko, nes srautinių transliacijų platformos, tokios kaip „Netflix“ ir „Disney+", neatskleidžia savo turinio žiūrimumo duomenų ir siūlo vienodą fiksuotą tarifą už viską savo platformose, nepriklausomai nuo populiarumo.

Kino ir televizijos prodiuserių sąjunga (AMPTP) tvirtino pasiūliusi aktoriams istorinį atlyginimų didinimą ir pateikusi novatorišką pasiūlymą dėl DI, bet jie pasirinko „kelią, nuvesiantį prie finansinių sunkumų nesuskaičiuojamiems tūkstančiams nuo šios pramonės priklausančių žmonių“.

„Disney“ vadovas Bobas Igeris (Bobas Aigeris) ketvirtadienį televizijai CNBC sakė, kad aktorių ir scenaristų lūkesčiai yra nerealistiški, o sprendimą streikuoti pavadino keliančiu didelį nerimą.

Tačiau scenaristas, režisierius ir prodiuseris Philas Lordas (Filas Lordas), stovintis už tokių populiarių filmų kaip „Žmogus-voras: aplink multivisatą“ (Spider-Man: Into the Spider-Verse) ir „Lego filmas“ (The Lego Movie), prisidėjo prie kritikos studijų pateikiamai įvykių versijai.

„AMPTP nesileidžia į kompromisus – vietoje to, kad padėtų išspręsti visiškai išsprendžiamas problemas, keliančias pavojų mažiau uždirbantiems scenaristams ir aktoriams“, – socialiniame tinkle „Twitter“ parašė jis.

Praėjusį kartą aktorių profesinė sąjunga streikavo 1980-aisiais; tuomet streikas truko daugiau kaip tris mėnesius.

Jie uždirba tiek daug pinigų ir sako, kad mes nesąžiningai vertiname šį klausimą (...) Niekas nenori streikuoti, bet tiesiog nėra būdo mums eiti toliau.

 

Skausminga, bet būtina

Nors dėl scenaristų streiko jau smarkiai sumažėjo kuriamų filmų ir laidų skaičius, dėl aktorių streiko beveik viskas turi būti nutraukta.

Kai kurie realybės šou, animaciniai filmai ir pokalbių laidos galėtų būti tęsiami.

„Man liūdna; tai skausminga, bet būtina“, – ketvirtadienį sakė aktorė ir SAG-AFTRA narė Jennifer Van Dyck (Dženifer Van Daik) pikete Niujorke.

„Jie uždirba tiek daug pinigų ir sako, kad mes nesąžiningai vertiname šį klausimą (...) Niekas nenori streikuoti, bet tiesiog nėra būdo mums eiti toliau“, – sakė ji.

Be reikalavimo didinti darbo užmokestį, kad būtų galima atlaikyti infliaciją, aktoriai ir scenaristai vieningai reikalauja garantijų dėl DI naudojimo.

SAG-AFTRA vyriausiasis derybininkas Duncanas Crabtree-Irelandas (Dankanas Krabtris-Airlandas) sukritikavo naujausią studijų poziciją dėl DI.

Jis žurnalistams sakė, kad studijos pasiūlė suteikti joms galimybes skenuoti statistų veidus dėl vienos dienos užmokesčio ir turėti bei naudoti jų atvaizdus amžinai, kokiems tik panorės projektams, be sutikimo ir kompensacijos.

„Jei manote, kad tai novatoriškas pasiūlymas, siūlyčiau dar pagalvoti“, – sakė D. Crabtree-Irelandas.

Bankrutavo per metus

Automobiliai – neatsiejamas kiekvieno į pasaulį išleidžiamo filmo ar serialo elementas. Tačiau kartais, vietoe to, kad būtų tik nereikšminga siužeto detalė, jie tampa pagrindiniais herojais.

Per kino industrijos gyvavimo 100-metį ekranuose pasirodė milijonai transporto priemonių, bet tik vienetai jų į istoriją įsirašė taip ryškiai, kad net tapo tų filmų simboliais. Portalas autoplius.lt pabandė pasižvalgyti į šį margą ratuotų aktorių būrį.

Neįprastai į viršų atsidarančios durys ir kėbulas, pagamintas iš nerūdijančio plieno, – ko gero, nė vienas automobilis nesisieja su skraidymu ir kelionėmis laiku taip, kaip „DeLorean DMC-12“. Pastarasis buvo naudojamas kaip laiko mašina garsiojoje trilogijoje „Atgal į ateitį“. Dėl šio filmo jis tapo vienu geriausiai atpažįstamų modelių kino istorijoje.

Tiesa, realybėje modelis nebuvo toks sėkmingas. Johnas DeLoreanas, anksčiau dirbęs automobilių pramonės gigantui „General Motors“, dar 8-ajame dešimtmetyje paskelbė apie planus kurti naują, visiškai kitokį automobilį. Tačiau atrodo, kad naujasis kūrinys buvo pernelyg kitoks – brangus ir techniškai nepatikimas. Tai didžiąja dalimi ir lėmė šio gamintojo nesėkmę. Vos pradėjus automobilio gamybą 1981-aisiais, kompanija „DeLorean Motor Company“ vos po metų paskelbė bankrotą, o jos įkūrėjas J. DeLoreanas buvo suimtas už narkotikų gabenimą.

Inovacijos: 1982 m. gamybos „Pontiac Trans Am“ filme jau tais laikais turėjo dirbtinį intelektą ir kalbėjimosi su D. Hasselhoffu funkciją. „Scanpix“ nuotr.

Pardavė už milijoną

Jeigu reikėtų išsirinkti patį svarbiausią „Dingti per 60 sekundžių“ filmo elementą, beveik nėra abejonių, kad dauguma pasakytų, jog tai 1967 metų gamybos „Ford Mustang Shelby GT500“. Nuostabaus grožio elegantiškas plėšrūnas su 5,7 l darbinio tūrio benzinine V8 formos širdimi. Šis galiūnas padėjo sukurti vieną garsiausių pabėgimo nuo teisėsaugos scenų kino industrijos istorijoje.

Nuo to momento „Eleonora“ tapo daugybės vairavimo asų svajone. Originalus „Shelby GT500“, kuris ir pasirodė žymiajame filme, 2013 m. buvo parduotas už 1 mln. JAV dolerių.

Panaši šlovė laukė ir vieno šiuolaikiškiausių kino automobilių – „Chevrolet Camaro“. Jis pasirodė keliuose „Transformerių“ franšizės filmuose. Įvairiose dalyse šmėkščiojo 1977 m. pagamintas „Camaro“, 1967-ųjų gamybos „Camaro SS“. Tačiau 2018 m. išleistoje „Bumblebee“ dalyje matomas „Chevrolet Camaro“ yra santykinai naujas – 2016 m. gamybos. Nenuostabu, kad dažnas automobiliams neabejingas lietuvis, išgirdęs žodžius „Transformeriai“ ar „Bumblebee“, dažniausiai vis tiek pagalvoja apie geltoną „Camaro“ su juodomis juostomis per vidurį.

Nuostabaus grožio elegantiškas galiūnas padėjo sukurti vieną garsiausių pabėgimo nuo teisėsaugos scenų kino industrijos istorijoje.

 

Pergyveno aktorius

Iš vaikystės daugeliui turbūt prisimenamas kalbantis automobilis KITT, kurį lietuviškai tiesiog vadindavome „Kitas“. Tai modifikuotas 1982 m. gamybos „Pontiac Trans Am“.

Serialas „Knight Rider“, arba sutrumpintai KITT, JAV televizijos ekranuose pasirodė 1982 m. ir išgyveno keturis sezonus. Mūsų šalies ekranuose jis pasirodė tik apie 2000-uosius, tačiau nuo pat pradžių pritraukė žiūrovų minias.

Serialo populiarumą kėlė ir tuomet jau pasaulinio garso aktoriumi tapęs Davidas Hasselhoffas, kuris vaidino KITT vairuotoją. Automobilis po serialo pasirodymo 9-ajame dešimtmetyje JAV tapo tikra popkultūros ikona.

Kitas susižavėjimą užkariavęs ratuotas aktorius – „Betmobilis“. Bėgant metams „Betmeno“ filmuose keitėsi daug dalykų – pagrindiniai aktoriai, įvairios scenos ir siužeto linijos. Tačiau vienas dalykas nesikeitė niekada – pagrindinė herojaus keliavimo į naktinius iškvietimus transporto priemonė. Šio šedevro formos bėgant metams stipriai keitėsi, tad sunku pasakyti iš kokių automobilių sulipdytas „Betmobilis“ matomas paskutinėse dalyse.

Pirmasis, ikoniškasis, „Betmeno“ automobilis buvo 1955 m. pagamintas „Lincoln Futura“. Šis modelis, ko gero, mažai kam girdėtas. Mat tai koncepcinis modelis, kurio serijinei gamybai žalia šviesa taip ir neužsidegė.

Kaina: 1965-ųjų „Aston Martin DB5“, kuriuo važinėjo agentas 007, vertinamas daugiau kaip 6 mln. eurų. „Scanpix“ nuotr.

Kiek likę – nežinia

Elegantiškiausias pasaulio agentas Džeimsas Bondas per 25 išleistas filmų dalis vairavo daug įvairių automobilių. Dažniausiai – britiškąjį „Aston Martin“, o bene daugiausia kartų matytas šio gamintojo modelis – DB5. Būtent šio modelio vaizdinys asocijuojasi su Agentu 007.

Pirmą kartą DB5 buvo parodytas 1964 m. išleistoje dalyje, pavadintoje „Auksapirštis“. Bėgant metams DB5 pasirodė dar ne viename Džeimso Bondo filme, įskaitant paskutinį, – „Mirtis palauks“, išleistą 2021 m.

Jei matėte nors vieną „A komanda“ serialo seriją, o galbūt ir filmą, tikrai atsiminsite, kaip atrodo tų linksmų vyrukų furgonas, kurį vairuoja pikčiurna Mr.T. Tai 1983 m. pagamintas „GMC Vandura“. Sidabrinės ir juodos spalvų kėbulas, juodi ratai ir raudona juosta ant kėbulo byloja, kad teisingumo vykdyti atvažiuoja ne standartiniai teisėtvarkos sargai. „GMC Vandura“ buvo gaminamas nuo 1964 iki 1996 m. Jis buvo toks ikoniškas, kad modelis bėgant metams beveik nepasikeitė. Per 32 gamybos metus buvo atlikti vos keli pakeitimai tik tam, kad automobilis atitiktų kintančius saugumo standartus.

„Ecto-1“ dar kitaip vadinamas „Cadillac Miller Meteor“. Tai ypač retas „Cadillac“ modelis, kurį išgarsino populiarioji filmų franšizė „Ghostbusters“. 1959 m. šių „Cadillac“ modelių buvo pagaminta vos 25 vienetai. Tik du iš 25 buvo panaudoti filmams. Vienas – pirmai „Vaiduoklių medžiotojų“ daliai, antras – antrajai. Kiek šių modelių likę šiandien ir kokia būtų vieno jų kaina, sunku nuspėti. Tačiau vien šio modelio kopija 2021 m. Las Vegase buvo parduota daugiau kaip už 220 tūkst. JAV dolerių.

Realybė: filme „Atgal į ateitį“ išgarsėjusio „DeLorean DMC-12“ automobilio masinė gamyba baigėsi bankrotu. „Scanpix“ nuotr.

Nuo Byno iki keistuolio

„Mini Cooper“ – Didžiosios Britanijos gamintojų klasika. „Mini“ taip ryškiai įsirašęs į automobilizmo istoriją, kad net amžiaus automobilio rinkimuose užėmė antrąją vietą po „Ford Model T“. Todėl nenuostabu, kad šis modelis pasirodydavo ir garsiuose filmuose – nuo Pono Byno kelionių ar keistuolio Ostino Powerso kovų su piktadariais iki įspūdingų pabėgimų nuo policijos. Vienas garsiausių tokių pabėgimų vyko su trijų skirtingų spalvų „Mini Cooper“ filme „Itališkas apiplėšimas“. „The Italian Job“ turi dvi versijas. Viena jų pasirodė 1969 m., kai pabėgimo scenoje dalyvavo senieji „Mini“. Antra versija išleista 2003 m., todėl šiame filme pagrindiniais herojais tapo po 2000 m. gaminti „Mini Cooper“ modeliai.

Tai ypač retas „Cadillac“ modelis, kurį išgarsino populiarioji filmų franšizė „Ghostbusters“.

 

1969-ųjų gamybos oranžinis „Dodge Charger“ su konfederatų vėliava ant stogo, dar žinomas, kaip „Generolas Ly“, yra vienas ikoniškiausių amerikietiškų raumenų stiliaus automobilių kino istorijoje. Šis ratuotis buvo vienas pagrindinių herojų 1979–1985 m. rodytame „The Dukes of Hazzard“ seriale ir tokiu pat pavadinimu 2005 m. išleistame filme. Ryškiaspalvis ir galingas automobilis puikiai tiko į porą maištaujančiam ir jaunam kunigaikščių palikuoniui.

Tokių į istoriją įsirašiusių automobilių yra ir dar daugiau. Tai transporto priemonės, kurios bėgant dešimtmečiams tapo kultūrų, filmų ir realių žmonių gyvenimo ikonomis. Jos įkvėpė ir ne vieną mūsų šalies automobilių entuziastą, kolekcininką ir kino mėgėją.

„Lengvatą kinui planuojama svarstyti (...) liepos mėnesį, kuomet bus detaliau kalbama apie specialiąsias apmokestinimo sąlygas“, – atsakyme BNS nurodė ministrė. 

Klausimas dėl šios mokestinės lengvatos buvo aptartas šią savaitę Seime. „Valstietis“ Robertas Šarknickas per Vyriausybės valandą teigė, kad kino industrija yra  sunerimusi, jog po septynerių metų lengvatos galiojimo ji gali būti panaikinta.

G. Skaistė leido suprasti, kad „lengvatos dizainas“ gali keistis, nes jis kelia tam tikrų klausimų dėl piktnaudžiavimo galimybių. 

„Kalbant apie lengvatos dizainą, turbūt visą laiką reikia pasižiūrėti, kas yra galutinis naudos gavėjas. Šiuo atveju šios lengvatos dizainas yra toks, kad naudos gavėjas yra ne tik kino industrija ir filmai, kuriuos pasiekia privačių įmonių parama, bet taip pat ir privačios įmonės, kurios užsidirba iš to, kad remia filmus. (...) Lengvatos dizainas yra toks, kad suteikiama lengvata yra didesnė negu parama, skiriama kino industrijai“, – kalbėjo G. Skaistė.  

Lengvatos dizainas yra toks, kad suteikiama lengvata yra didesnė negu parama, skiriama kino industrijai.

„Bet kalbant apie tai, kad lengvata yra terminuota, tikėtina, kad dėl jos kokių nors konkrečių sprendimų nebus imtasi, tačiau kalbant apie užsienio investicijas į filmus, reikia pastebėti, kad pelno mokesčio lengvata yra taikoma Lietuvos įmonėms, kurios remia filmų statybą, todėl tų užsienio filmų kūrėjų investicijos į Lietuvą, jos yra susijusios labiau su patogia infrastruktūra, kuri susikūrė dėl šios lengvatos praeityje, o ne dėl lengvatos pratęsimo į ateitį“, – pridūrė ministrė.

Investicijos į kino sektorių – rekordinės

Nepaisant karantino ribojimų ir strigusių darbų, kino sektorius pernai sulaukė rekordinių investicijų dėl pelno mokesčio lengvatos – Lietuvos kino centro (LKC) duomenimis, 2020-aisiais filmų gamintojai, pasinaudoję mokestinės lengvatos schema, iš Lietuvos įmonių surinko 11,3 mln. eurų filmų gamybai – daugiausiai per visą lengvatos veikimo laikotarpį.

LKC teigia matantis pelno mokesčio lengvatos populiarėjimą ir tarp nacionalinių filmų gamintojų: per visą lengvatos veikimo laikotarpį nacionaliniai filmai surinko 5,9 mln. eurų investicijų, iš jų kone pusę sumos – 2,5 mln. eurų – gauta pernai.

Iš viso per 2014–2020 metus, pasinaudojus lengvata, bendrai pritraukta 35,6 mln. lėšų filmų gamybai.

Mokestine lengvata gali pasinaudoti Lietuvoje veikianti verslo įmonė, neatlygintinai suteikusi lėšų Lietuvos filmo gamintojui mažindama apmokestinamąsias pajamas ir mokamą pelno mokestį. Nuo 2019 metų Lietuvos ar užsienio kino kūrėjams suteikta bendra parama, kuriai gali būti taikoma lengvata, gali siekti 30 proc. visų filmo gamybos išlaidų. Iki tol ši dalis sudarė 20 procentų.

Lengvata yra terminuota ir galioja iki 2023 metų pabaigos – 10 metų, nes sprendimą dėl įsigaliojimo Seimas priėmė 2013 metais.

Kino kūrėjai filmuoja ir rudeniui suplanuotas scenas, ir dėl karantino sustojusius, o dabar atnaujintus projektus.

Tikimasi, kad toks intensyvus ir darbingas ruduo įneš balanso bei optimizmo kino industrijai, kurios filmavimo darbai buvo visiškai sustabdyti nuo kovo mėnesio, sakoma Vilniaus kino biuro pranešime.

Pasak Nepriklausomų prodiuserių asociacijos pirmininko Kęstučio Drazdausko, pagal įvairius rodiklius kino industrijos apimtys šiemet smuko daugiau kaip 50 proc., tačiau šis ruduo tampa šiokiu tokiu išsigelbėjimu.

„Kino industrija kasmet sukuria vidutiniškai 2 tūkst. laikinų darbo vietų – ne tik kino industrijos profesionalams, bet ir aptarnaujančiam personalui – maitinimo kompanijoms, automobilių nuomos, apgyvendinimo, valymo paslaugų ir kitų reikalingų specialybių žmonėms. Šiemet sukurtų darbo vietų skaičius kol kas perpus mažesnis. Filmų skaičiumi, lyginant su pernai ir užpernai, mes irgi atsiliekame, bet dabar vyksta daug filmavimų, kurie, tikimės, leis kino industrijai užbaigti šiuos metus ne taip tragiškai. Filmavimo komandos darbams pradėjo ruoštis vasaros pradžioje, kai tik buvo leidžiama, ir nuo rugpjūčio, visą rudenį iki pat Šv. Kalėdų yra suplanuoti intensyvūs filmavimai, perplanuoti dėl COVID pandemijos“, – sako Vilniaus kino biuro direktorė Jūratė Pazikaitė.

Šiuo metu sostinėje filmuojami net trys Švedijos serialai: „Kai tiesa išaiškės“, „Neprarask budrumo“ ir „Netflix“ projektas darbiniu pavadinimu „Clark“, skelbiama Vilniaus kino biuro pranešime. Taip pat ką tik mieste prasidėjo tikra istorija paremto prancūzų filmo „Kompromat“ filmavimo darbai, filmuojami keli lietuviški filmai. Neseniai filmavimo darbus baigė komandos iš Norvegijos, Jungtinės Karalystės, Suomijos.

„Nutraukti filmavimus – itin brangu. Įdėjome labai daug pastangų, bendradarbiavome su ministerijomis ir kitomis kultūros institucijomis, detaliai aptarėme sąlygas, kaip saugiai galime po karantino vėl leisti vykdyti filmavimus – tiek užsienio, tiek Lietuvos filmų kūrėjams. Norime leisti kino industrijos dalyviams lengviau atsikvėpti ir spėti kuo daugiau nusifilmuoti, kol sąlygos leidžia“, – trečiadienį sakė Nepriklausomų prodiuserių asociacijos pirmininkas K. Drazdauskas.

Švedų prodiuseris Peteris Onsmarkas pritaria, kad nutraukti filmavimus kainuoja itin brangiai. Todėl jie labai vertina šią galimybę filmuoti rudenį Vilniuje kartu su Lietuvos kompanija „Ahil films“.

„Ties filmu „Kai tiesa išaiškės“ su mumis dirba maždaug 80-ties žmonių iš Lietuvos komanda. Mes esame taip patenkinti Lietuvos kolegų darbu, kad planuojame atvežti čia filmuoti dar bent du naujus kino projektus“, – trečiadienį sakė Švedijos kompanijos „Yellow bird Sweden“ prodiuseris P. Onsmarkas.

Vilniaus kino biuro direktorė J. Pazikaitė pasakojo, kad dar niekada Vilniuje vienu metu nebuvo filmuojama tiek daug detektyvinių ir kriminalinių filmų bei serialų, o juose dažnai prireikia eksterjero scenų, viešųjų erdvių. Todėl sostinės gatvėse galime dažnai išvysti filmavimo komandas, filmuojančias gatvėse ir miesto viešosiose erdvėse, vykdant trumpalaikius eismo ribojimus ar uždarant gatves.

Po karantino atnaujinus filmavimo darbus, kino industrijoje atsirado nauja pareigybė – sveikatos ir saugumo vadovas, kuris perplanavo kino komandų darbą taip, kad šios išvengtų būtinų kontaktų, ir, kam nors susirgus COVID-19, netektų nutraukti visos komandos darbo, o tik konkrečios kolegų grupės.

„Dabar filmavimai padalinti zonomis ir spalvomis – „mėlynas“ komandos narys nesusitiks su „geltonu“ – visaip siekiama išvengti rizikos užsikrėsti. Ėmėmės visų bendrųjų ir mūsų industrijai specifinių saugumo garantijų“, – sakė K. Drazdauskas.

Pasak jo, skaičiuojama, kad pernai užsienio ir koprodukcijos filmų kūrėjai Lietuvoje „paliko“ daugiau kaip 26 mln. eurų. Šiemet skaičiai bus žymiai mažesni, tačiau juntama kino industrijos nauda šaliai: į šalies biudžetą grįžta sumokėti mokesčiai, didelių filmavimo komandų apgyvendinimas prisideda prie nekilnojamojo turto rinkos pagyvinimo ir pan.

Pasak J. Pazikaitės, užsienio kino kompanijos Vilnių ir Lietuvą iš esmės renkasi dėl trijų priežasčių derinio: tai – mokestinė paskata kinui, profesionalios specialistų komandos ir lokacijų įvairovė.

„Be to, skandinavams ir kitiems europiečiams patogus susisiekimas su Vilniumi, miesto masteliai leidžia atskridus jau po poros valandų sėdėti grimerinėje ir būti pasiruošus darbui. Todėl išvardinti dalykai susideda į bendrą paketą, kuris pasidaro patrauklus kino kūrėjams“, – sako J. Pazikaitė.

Lietuviškų filmų kūrėjai kviečiami savo dokumentinius, vaidybinius, animacinius, siaubo, virtualios realybės ar kitų žanrų filmus pristatyti ir žiūrovų auditoriją sudominti specialioje platformoje populiariosios kultūros renginio „Comic Con Baltics 2019“ metu. Filmus renginyje kviečia pristatyti organizatoriai, bendradarbiaudami su Audiovizualinių kūrinių kūrėjus bei prodiuserius atstovaujančia asociacija „Avaka“.

Kūrėjai savo projektus renginyje „Comic Con Baltics 2019“ gali suspėti pristatyti dar šiemet. Registracija priima asociacija „Avaka“ ir renginio organizatorius, savo internetinės svetainės skiltyje „Dalyviams – lietuviškų filmų pristatymas“. Registracija vyksta iki š. m. liepos mėnesio 31 d., o savo projektus pristatyti kūrėjai galės renginio metu – rugsėjo 21-22 dienomis „Litexpo“ parodų rūmuose Vilniuje.

Išankstinių filmų pristatymų nauda – akivaizdi

Registruotis kviečiantys renginio organizatoriai primena, kad jau per pirmuosius du „Comic Con Baltics“ metus žiūrovams buvo pristatyti tokie vėliau didelio populiarumo sulaukę filmai kaip „Tarp pilkų debesų“, „Pelėdų kalnas“, „Širdys“, „Išgyventi vasarą“ ir kiti.

„Užsienio filmų anonsai, tam tikros siužeto detalės ar kūrybos proceso subtilybės mus pasiekia dar gerokai prieš filmo pasirodymą, o artėjant premjerai projektas jau turi subūręs jo laukiančią žiūrovų auditoriją. Apie lietuviškus filmus žiūrovai išgirsta tik po jų sukūrimo – artėjant pasirodymui ekrane ar kino festivalyje. Atitinkamai, kenčia filmo žinomumas. Lietuviškų filmų pristatymo platforma unikali tuo, kad kūrėjams leidžia pristatyti dar tik kuriamus projektus“, – sako kasmetiniu tapusio populiariosios kultūros renginio „Comic Con Baltics“ organizatorius Tomas Vievesis.

Organizatorių nuotr.

Anot organizatorių, „Comic Con Baltics 2019“ yra platforma, kur kūrėjai galės ne tik parodyti bet ir anonsuoti savo kuriamus filmus. Žiūrovai galės iš arti susipažinti su filmo kūrimu, kylančiais iššūkiais ir kūrybine grupe, sekti tolimesnį kūrybos procesą.

„Filmuose dažniausiai pastebimi tik aktoriai, o kūrybinė grupė, statanti filmą nuo pradžios iki pabaigos, lieka už durų. Lietuviškų filmų pristatymo platforma yra unikali vieta, kur žmonės gali susitikti su scenaristais, prodiuseriais ir kitais komandos nariais, sužinoti daugiau apie kūrimo procesą, kylančius iššūkius ir įgyvendintus išskirtinius filmavimo sprendimus“, – sako T. Vievesis.

Pasak renginio organizatoriaus, užsiregistravę ir norą išreiškę filmų kūrėjai savo projektą galės ne tik pristatyti konferencinėje erdvėje, bet ir lankytojams pasiūlyti sužinoti daugiau įrengiant specialią erdvę, stendą, instaliaciją ar aktyvaciją.

„Užsiregistravusios filmų kūrybinės grupės ir jų filmo pristatymas taps renginio programos dalimi. Filmų platforma renginio metu turės atskirą „Avaka“ salę „Litexpo“ parodų ir ekspozicijų rūmuose. Kūrėjams bus suteikiamas atskiras laikas pristatymui, jie bus įtraukti į diskusijas, galės betarpiškai pabendrauti su savo filmo auditorija, parodyti ištraukas iš filmo ar filmavimo proceso“, – sako „Comic Con Baltics 2019“ organizatorius.

Ne tik filmų pristatymui, bet partnerių paieškai

Dar vasaros pradžioje kūrybines grupes prie lietuviškų filmų pristatymo platformos prisijungti pakvietusios asociacijos „Avaka“ vadovas Darius Vaitiekūnas teigia, kad „Comic Con Baltics 2019“ platforma Lietuvos kūrėjams yra ir puiki galimybė užmegzti ryšius su kitais kino industrijos atstovais.

Organizatorių nuotr.

„Tai puikus kanalas kino industrijos atstovams pristatyti savo būsimus projektus. Tačiau tai nėra tik būsimų filmų pristatymo galimybė, bet ir galimybė kūrėjams rasti suinteresuotus asmenis, galinčius ir norinčius prisidėti prie jų kuriamo kino projekto. Pavyzdžiui, kūrybinės komandos narius, aktorius, finansuotojus, rėmėjus“, – sako Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos „Avaka“ vadovas D. Vaitiekūnas.

Asociacijos vadovo teigimu, nepaisant to, kad visiems kūrėjams yra naudinga prisistatyti dar kūrybiniame procese, deja, tokių galimybių Lietuvoje yra vos keletas.

„Kiekvienas kūrėjas kurdamas filmą nori, kad jis būtų žiūrimas, kad atrastų savo auditoriją. Dėl šios priežasties, galimybė išviešinti kino projektą dar prieš jam pasirodant yra aktuali kiekvienam. Filmas didįjį ekraną pasiekia po premjerų nacionaliniuose ar tarptautiniuose kino festivaliuose ir tik tada, sėkmės atveju, pradeda savo kelionę po kino teatrus, televiziją ar VOD (angl. video-on-demand) platformas“, – sako „Avaka“ vadovas.

D. Vaitiekūnas išskiria ir dar vieną problemą – didelės dalies lietuviškų filmų Lietuvos žiūrovai net nepamato.

„Dažniausiai lietuviškų filmų premjeros įvyksta ne Lietuvoje, o kartais filmai net nepatenka į kino teatrus taip ir likę pristatyti tik tarptautiniuose ar šalies kino festivaliuose bei kituose renginiuose, tačiau neparodyti Lietuvos kino ar televizijos žiūrovams. Dėl šios priežasties, šią platformą matome kaip itin efektyvią priemonę Lietuvos filmų kūrėjų ir jų darbų subūrimui vienoje, žiūrovams prieinamoje erdvėje“, – sako D. Vaitiekūnas.

Šių metų rugsėjo 21-22 dienomis trečiuosius metus vyksiančiame ir dešimtis tūkstančių lankytojų sutraukiančiame populiariosios kultūros renginyje „Comic Con Baltics 2019“ prisistatyti galės ribotas skaičius pirmųjų užsiregistravusių filmų kūrėjų. Pristatymai taps dviejų dienų renginio programos dalimi, o juose galės dalyvauti ne tik scenaristas ar prodiuseris, bet ir kiti kūrybinės grupės nariai.

Nepaisant lietuviškų filmų pristatymo, į renginį atvykstančių lankytojų lauks susitikimai su pasaulyje garsiais aktoriais ir kūrėjais iš žinomiausių kino bei televizijos projektų. Taip pat – filmų premjeros renginio kino salėje, virtualios realybės, vaizdo žaidimų ir jiems skirtos moderniausios įrangos išbandymas, komiksai ir pasaulyje pripažinti jų piešėjai, cosplay pasirodymai, šeimų erdvė ir daug kitų, tiek suaugusiems, tiek mažiesiems skirtų pramogų.

Taip LRT klasikai sako Izraelio kino fondo direktorius, ilgametės darbo patirties kino industrijoje turintis Katrielis Schory. Kaip patį baisiausią iš jų jis išskiria būtent laukimą, nes tai, teigia pašnekovas, stabdo net pačių produktyviausių prodiuserių darbą.

– Kaip sėkmingai kurti mažo biudžeto filmus? Kokia paslaptis?

– Pirmas ir svarbiausias dalykas yra turėti labai gerą idėją, gerą istoriją,  itin įdomią ir originalią, bet tokią, kuri galėtų būti atskleista ar pagaminta labai mažu biudžetu. Įprastai scenaristus, režisierius ar kitus filmo kūrėjus skatiname kurti, rašyti, nekreipti dėmesio į jokias kitas aplinkybes, daryti, kas tik šaus į galvą, o, kuriant mažo biudžeto filmus, juos turime nukreipti – kurk, rašyk, įgyvendink, tačiau visuomet prisimink, kad tavo finansiniai resursai riboti, visuomet mąstyk, kaip sutaupyti.

– Taigi nuo pat pradžių turi tam nusiteikti?

– Nuo pačios pradžios reikia prisitaikyti – jei scenarijuje yra dešimt veikėjų, bandysiu visą istoriją atskleisti jų skaičių sumažinęs iki trijų. Čia negalima mąstyti horizontaliai, čia privalus vertikalusis mąstymas – rašai istoriją, plėtoji filmą, visuomet sau primindamas, koks mažas filmo biudžetas. Tai – pirmas žingsnis.

– Koks tada antras žingsnis?

– Antras žingsnis – kai gauni pinigų filmui, turi labai gerai apmąstyti ir pasiruošti  parengiamiesiems darbams. Suplanuok, sustyguok viską kaip galima kruopščiau ir tiksliau, nes tokio pobūdžio filmuose nėra laiko ar prabangos improvizacijai, nėra galimybės švaistyti laiką filmavimo aikštelėje. Turi pradėti filmuoti, viską pasiruošęs iki menkiausių detalių. Tam juk gali skirti visą įmanomą laiką. Taip daryti pigiau, negu viską kurti per filmavimą. Filmuoti pradėk tik tuomet, kai būsi pasirengęs labiau negu įmanoma.

– Ar šios mažo biudžeto filmų gamybos paslaptys aktualios ir ten?

– Žinoma. Pažvelkite, mes, Izraelio kino fondas, investuojame daugiausia 0,5 mln. eurų, mažiausiai – 50 tūkst. eurų. Pas mus mažo biudžeto filmas sukuriamas su daugmaž 200 tūkst. eurų, o fondas duoda apie 100–120 tūkst. eurų.

Taigi mažo biudžeto filmas negali viršyti 200 tūkst. eurų, mūsų šalyje – tai nesuvokiamai mažas biudžetas filmui bet mes vis tiek skatiname tokio kino kūrimą ir kasmet skiriame finansavimą 4–5 tokio pobūdžio filmams. [...] Iš patirties galiu pasakyti, kad tikrai dažnai lieki nustebintas sukurtais produktais. Juk, kai turi tokį suspaustą biudžetą, privalai pranokti savo galimybes, turi daug mąstyti, atrasi nuostabių idėjų ir išeičių, kaip sukurti tokį filmą. Kartais tikrai pavyksta.

– Taigi galima sakyti, kad ši situacija ar problema yra ne vietinė, ji egzistuoja visur?

– Žinoma, ypač mažesnėse šalyse, kur viešasis finansavimas yra labai ribotas, kur televizijos kino gamyboje ne visuomet dalyvauja. Tai padeda neleisti laiko veltui. Vietoje to laukimo ir planavimo kada nors sukurti didelio masto filmą, parašyk trumputį, glaustą scenarijų, kurį būtų galima nufilmuoti greitai ir neskausmingai, ir daryk. Juk svarbiausia daryti.

Ir dar – mažo biudžeto filmų gamyba aktuali ir kino specialybių studentams, juk jie kuria diplominius filmus. Jiems svarbu, kaip nuo vadinamojo diplominio nukeliauti iki pirmojo pilnametražio filmo. Visa tai sukasi apie viltį ir jos suteikimą kitiems.

– Ko reikia sėkmingam prodiuserio ir režisieriaus bendradarbiavimui?

– Manau, kad viskas grįsta dialogu ir nuoširdžiu pasitikėjimu. Taip, manau, pagrindinis raktas – pasitikėjimas. Tikiu, kad žmonės turi pajusti, atrasti tą žmogų, su kuriuo gali bendradarbiauti, sutarti ir sugebėti dirbti visuose filmo gamybos etapuose. Tai nėra tik bendradarbiavimas dėl vienos dalies – jie per visą gamybą kartu. Visas bendradarbiavimas juk yra tikra partnerystė. Partnerystė nėra „aš prodiusuoju tau, o tu režisuoji man“. Turi būti tikra vienybė, bendrystė. Jei abu supranta, kad yra partneriai, tada rezultatas bus geras.

– Bet negi galima sakyti, kad prodiuseriai ir režisieriai yra lygūs? Vis vien kuris nors yra viršesnis ir kurio nors žodis visad būna paskutinis. Negi nėra jokios hierarchijos?

– Hierarchija priklauso tik nuo susitarimo ir santykio nustatymo. Juk galime nustatyti santykius, kurie pagrįsti tik kokia nors hierarchija, bet galime nuspręsti, kad visus sprendimus priimsime kartu, o jei dėl ko nors niekaip nepavyks sutarti, galima susitarti daryti tai skirtingai.

– Pasidalykite savo, kaip prodiuserio, patirtimi – ar sunku būti prodiuseriu? Ir su kokiais iššūkiais susiduriama dirbant tokį darbą?

– Tai labai sunkus darbas. Sunku ne vien dėl pinigų ieškojimo ar finansavimo nebuvimo, sunku, nes tu susisaistai su nežinomybe – leidiesi į ilgą kelionę su filmo kūrėjais, net nežinodamas, kuo viskas baigsis. Sudėtinga ir suvaldyti kūrybininkus. Tai tikras iššūkis, nes tai ne tas pats, kas vadovauti bankui ir prižiūrėti, kad bankininkai gerai atliktų savo darbą, tai – kūrėjai ir su jais dirbti, juos prižiūrėti norisi pačiomis geriausiomis priemonėmis.

Tu turi suvaldyti laiką, sužiūrėti pinigus, sugaudyti talentus, matyti būsimą rezultatą, turi būti lyderiu. Privalai vesti visą milžinišką komandą į ilgą kelionę, o jie turi tikėti ir pasitikėti tavimi, jie turi justi ir žinoti, kur juos vedi, suprasti filmą, kurį nori sukurti. Jie turi jausti, kad yra tavo rankose, gerose rankose. Faktas, kad tai nėra lengva. Tai – didelis iššūkis.

Kitas iššūkis ar kita iššūkio pusė – šiais laikais labai populiarus bendradarbiavimas, vadinamoji koprodukcija. Tuomet visi susieina, visi turi savas vizijas, savaip mato filmą, turi savo nuomonę. Kartais tenka bendradarbiauti su keturiais ar penkiais skirtingais partneriais ir visi turi savo nuomonę. Eiti keliu, kurį buvai numatęs, laikytis filmo vizijos, su kuria pradėjai, – tam reikia nemažai pastangų. Tai dar viena iššūkis.

– Per paskaitą paminėjote tris sunkiausius dalykus, su kuriais susiduria prodiuseriai: amžinas laukimas, neigiami atsakymai ir...

– ...Mokėjimas padėti filmą į šalį, atsitraukti nuo projekto.

– Papasakokite apie tai daugiau.

– Tokia yra realybė – kai gyveni pasirinkimų pasaulyje,  privalai suvokti, kad ne kiekvienas tavo plėtojamas projektas gaus teigiamus atsakymus. Susitaikyk, kad dauguma atsakymų bus neigiami. Bus atmetimų. Mokėk priimti juos, kad ateityje tavęs nepalaužtų ir sugebėtum, kad ir gavęs „ne“, dirbti toliau.

Kitas svarbus dalykas – kai turi projektą, dirbi su juo, bandai visiems jį parodyti, ieškai finansavimo, bet kažkodėl vis niekaip nepavyksta, niekas juo nesusidomi, turi mokėti priimti sprendimą padėti projektą į šalį. Žinau, kad tai skausminga – juk tiek daug jėgų, laiko, pastangų sudėta.

Trečias dalykas – ypač sunkiausias režisieriams– jie visuomet laukia atsakymų. Galbūt vieni turi kitų darbų, kitų veiklų, bet tikrai ne visi. Filmui sukurti reikia laiko: rašai scenarijų, jį siuntinėji, lauki atsakymų, o jei tai koprodukcija, atsakymų lauki iš vieno kino centro, iš antro, trečio. Gali praeiti mėnuo, dar vienas, dar vieni metai, antri, treti... Tai gali palaužti žmones, gali privesti netgi prie depresijos. Tai labai didelė problema. Pasidairykite internete – netgi užimčiausias režisierius filmą sukuria kas ketverius metus, o ne kasmet. O kas tarp tų filmų? Laukimas. O juk kalbama apie praktiką – kuo daugiau kursi, tuo geriau kursi.

– Kuris iš šių dalykų jums atrodo baisiausias?

– Manau, kad visgi laukimas yra žudikas. Štai, pavyzdžiui, susitinku su draugu, jis sako: „Ką tik paminėjau 60-metį. Pažvelgiu atgal – ir ką padariau per šiuos metus? Penkis, šešis, septynis filmus?“ Ką gi, man jau 60, ir liūdna tai suvokti.

– Papasakokite mums daugiau apie save – kaip prasidėjo jūsų karjera kine?

– Viskas prasidėjo, kai įstojau į Niujorko universiteto kino fakultetą. Baigęs grįžau į Izraelį ir iškart pradėjau dirbti kaip gamybos vadovas . Labai daug dirbau kaip gamybos vadovas, einamųjų reikalų prodiuseris, filmavimo aikštelėje dirbau įvairiausius darbus penkerius metus. Apie 280 dienų per metus praleisdavau filmavimuose nuo vieno filmo prie kito. Po truputį mokiausi, tobulėjau.

Tada įkūriau savo kino gamybos įmonę, prodiuserinę kompaniją. Čia turėjome daug darbo, patyrėme visko – ir šilto, ir šalto, buvo gerų filmų, blogų filmų. Galiausiai gavau pasiūlymą dirbti filmų finansavimo srityje, tačiau buvau be galo užsiėmęs prodiuseris. Dirbdamas važinėjau po visą pasaulį, dirbau ir kaip prodiuseris, ir kaip kompanijos atstovas, nes mažoje šalyje esi priverstas daryti viską: kūrėme ir dokumentikas, vaidybinius filmus, pilnametražius filmus, teikėme vadybos ir gamybos paslaugas. Kita vertus, tai visai įdomi patirtis, nes nesusitelki vien į, pavyzdžiui, dokumentikos kūrimą. Tu išbandai viską.

– Esate vadinamas „vienu pagrindiniu Izraelio kino renesanso architektų“. Kokia buvo kino situacija iki to vadinamojo renesanso?

– Didžioji Izraelio kino problema prieš tai, kas vadinama renesansu, buvo ta, kad mes, kino kūrėjai, visiškai netekome savo auditorijos, žiūrovų. Dešimto dešimtmečio viduryje Izraelyje buvo kuriama daugybė filmų, kurie visai nedomino žiūrovų.

– Net kitose šalyse?

– Ir Izraelyje, ir kitur. 1997 m., 1998 m., 1999 m. pasaulio festivaliuose Izraelio filmų beveik nerodė. Buvome tikrai gilioje duobėje, šalies gyventojai visiškai neidavo žiūrėti vietinio kino, praradome savo žiūrovus. Tai buvo tas lūžio taškas, mat politikai nenorėjo remti kino – juk žmonės neina žiūrėti filmų, kodėl turėtume juos finansuoti?

Tada įsikišau aš, sugalvojęs galingą strategiją. Pakeitėme visą planavimo, atrankos, finansavimo ir projektų gamybos mechanizmą. Nusprendėme kur kas daugiau pinigų skirti Izraelio kino vadybai ir plėtrai. Ėmiausi įvairiausių veiklų tam, kad viską užkurtume, ir svarbiausia – kad vėl atrastume ryšį su žiūrovais. Siekiau atkurti pasitikėjimą Izraelio kinu.

– Kokia kino situacija šiomis dienomis? Kaip izraelitai priima vietinį kiną?

– Situacija visiškai pasikeitusi. Dabar Izraelio kinas yra dalis mūsų visų gyvenimo – dalis kultūros, dalis meno: žmonės eina, žiūri, jiems patinka, jie nori daugiau.

– Ką patartumėte Lietuvos kino kūrėjams ir prodiuseriams? Kas svarbiausia, norint sukurti aukštą kino kultūrą?

– Pirmiausia, būkite drąsūs, nebijokite pasirinkti projekto, kuriuo tikrai tikite, kuriuo gyvenate, kuriuo kvėpuojate,  nemeluokite sau, darykite viską nuoširdžiai. Tikiu, kad aistringas atsidavimas savo veiklai, projektui,  atsidavimas ir visa ko paaukojimas tam darbui suveiks.

Kitas svarbus dalykas – atrasti gerą istoriją. Tikiu, kad ir jūsų šalyje, ir visame pasaulyje tikrai yra gerų istorijų, siužetų. Esmė yra kaip nors jas atrasti, atpažinti talentą.

– Bet juk tai labai sudėtinga.

– Tikrai sudėtinga. Esu įsitikinęs, visi klystame, pražiūrime tas istorijas, bet nuolat turime tikrinti save. Turi sekti aktualijas, kas vyksta aplink, kas domina žmones, ir atrasti ar sugalvoti istoriją, kuri atlieptų, kuri būti įdomi, išskirtinė. Tikiu, kad tai įmanoma. Tai tikrai nėra neįmanoma.

Europos filmai per 2014 m. užėmė didžiausią iki šiol užfiksuotą kino rinkos dalį ir pasiekė 33,4 proc., skelbia Europos audiovizualinė observatorija. Daugiau kino bilietų parduota visų pirma dėl Europos filmų sėkmės. 2014 m. Europos Sąjungoje kino teatrų pajamos išaugo 0,6 proc., lyginant su 2013 m., ir pasiekė 6,32 mlrd. eurų, tuo tarpu vidutinė bilieto kaina Europos kino teatruose keitėsi nežymiai ir išliko apie 6,9 euro.

Pastaruosius dešimtmečius ES filmų gamyba nuolat augo, o 2014 m. Europos pilnametražių filmų skaičius pasiekė rekordą – 1603 filmų. Iš jų – 1118 vaidybiniai ir 485 dokumentiniai. Maždaug 32 proc. Europos pilnametražių filmų buvo bendros gamybos, o 68 proc. – nacionaliniai.

Praėjusiais metais iš Europos filmų išsiskyrė prancūzų komedija apie kultūrų konfliktą „O Dieve, ką mes padarėm?“ („Qu’est-ce qu’on a fait au Bon Dieu“) ir Luco Bessono mokslinės fantastikos trileris „Liusė“ („Lucy“). Į šiuos filmus ES buvo parduota atitinkamai 17,1 mln. ir 15,2 mln. bilietų. Į 2014 m. 25 pelningiausių filmų sąrašą pateko ispanų komedija „Aštuonios baskiškos pavardės“ („Ocho apellidos vascos“), tapusi visų laikų pelningiausiu Ispanijos filmu, ir britų komedija visai šeimai „Meškiukas Padingtonas“ („Paddington“).

JAV filmų rinkos dalis sumažėjo nuo rekordinių 69,5 proc. 2013 m. iki 63,1 proc. 2014 m., tačiau praėjusiais metais JAV filmai išliko pelningiausiųjų Europos Sąjungos sąrašuose. Pastebimai vyravo filmų tęsiniai: aukščiausias pozicijas užėmė „Hobitas: Penkių armijų mūšis“ („The Hobbit: The Battle of the Five Armies“) (22,7 mln. žiūrovų), „Bado žaidynės: Strazdas giesmininkas. 1 dalis“ („The Hunger Games: Mockingjay. Part 1“) (20,1 mln. žiūrovų) bei „Kaip prisijaukinti slibiną 2“ („How to Train Your Dragon 2“) (17,5 mln. žiūrovų). Iš viso į pelningiausių filmų dvidešimtuką pateko devyni filmų tęsiniai, į dešimtuką – penki iš jų.

Skaičiuojant nacionaline valiuta kino teatrų pajamos išaugo keturiolikoje ir sumažėjo trylikoje iš 27 duomenis pateikusių ES valstybių narių. Nedidelį visų ES kino teatrų pajamų (eurais) augimą labiausiai nulėmė geras metinis prieaugis Prancūzijoje, Ispanijoje (+15 mln. eurų, +3,0 proc.) ir Lenkijoje (+15 mln., +9,7 proc.). Kino teatrų pajamos labiausiai sumažėjo Italijoje (–46 mln. eurų, –7,1 proc.) ir Vokietijoje (–43 mln., –4,2 proc.).

Iki 2014 m. pabaigos buvo skaitmenizuota maždaug 92 proc. visų ES kino salių (kino salėse įdiegtų skaitmeninių projekcijos sistemų bendras kiekis pasiekė 27 899). Tik penkiose valstybėse narėse skaitmeninių kino salių buvo mažiau kaip 70 proc., tarp jų Čekijoje (53 proc.), Graikijoje (38 proc.) ir Baltijos šalyse.

Honkongo kino novatorius, prodiuseris Runas Runas Shaw (Runas Runas Šao), kurio studija populiarino kung fu žanrą, padariusį įtaką Quentinui Tarantino (Kventinui Tarantinui) ir kitiems Holivudo režisieriams, antradienį mirė.

R.R.Shaw mirė ramiai, būdamas 107 metų amžiaus, sakoma „Television Broadcasts Limited“ (TVB), kurią jis 1967 metais padėjo įkurti, pareiškime. Magnato mirties priežastis nenurodoma.

Jo studija „Shaw Brothers Studios“, kuri kažkada buvo tarp didžiausių pasaulyje, padėjo startuoti tokių žmonių, kaip režisierius Johnas Woo (Džonas U), karjeroms ir „iškepė“ beveik tūkstantį filmų. R.R.Shaw taip pat prodiusavo kelis JAV filmus, tarp jų – klasika tapusią 1982 metų mokslinės fantastikos juostą „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (Blade Runner) ir 1979 metų katastrofų trilerį „Meteoras“ (Meteor).

Jo televizijos imperija, kuri tebėra dominuojanti jėga Honkonge, ugdė ne vieną vėliau išgarsėjusį aktorių, tarp jų - Chow Yun-fatą (Čou Junfatą). Režisierius Wong Kar-wai (Vong Karvajus), kuris pastatė tokius kritikų pripažintus „art-house“ filmus kaip „Čiongčingo ekspresas“ (Chung Hing sam lam, Chungking Express) ir „Meilės laukimas“ (Fa yeung nin wa, In the Mood for Love), savo karjerą pradėjo TVB mokymo kursuose ir trumpą laiką dirbo šioje televizijos stotyje pastatymų asistentu.

Tačiau ironiška tai, kad didžiausia kung fu žvaigžde pasaulyje tapo Bruce'as Lee (Briusas Li), kuris prasprūdo pro R.R.Shaw rankas.

R.R.Shaw TVB vadovavo iki 2011 metų gruodžio, kai būdamas 104-erių išėjo į užtarnautą poilsį. Jo gedi antroji žmona ir keturi vaikai iš pirmosios santuokos.

R.R.Shaw gimė netoli Šanchajaus, turtingo tekstilės komersanto šeimoje. Tiksli jo gimimo data nežinoma, skirtinguose su juo susijusiuose tinklalapiuose nurodoma, kad jis gimė 1906 ar 1907 metais.

Vienas iš šešerių jo brolių ir seserų – vyresnysis brolis Runme Shaw (Runmė Šao) – įsteigė nebyliojo kino studiją „Unique Film Production Co.“. R.R.Shaw su kitu broliu, Runje (Rundže), 1923 metais nuvyko į Singapūrą pardavinėti filmų Pietryčių Azijos kinų bendruomenei ir galiausiai atidarė regione 139 kino teatrus.

Po Antrojo pasaulinio karo „Unique Film Production Co.“ Honkonge ir Singapūre susidūrė su vis didėjusia konkurencija, tad R.R.Shaw 6-ojo dešimtmečio pabaigoje persikraustė į Honkongą modernizuoti kompanijos. Jis nusprendė didžiausią dėmesį skirti ne filmų demonstravimui, o jų statymui, ir pervadino kompaniją į „Shaw Brothers“.

Jo kelias į dominavimą Azijos kinematografijoje rimtai prasidėjo 1961 metais, kai jis Honkongo Skaidriavandenės įlankos rajone atidarė didžiulę, modernią studiją „Movie Town“. Ji su savo 1,5 tūkst. darbuotojų ir 10-čia garso įrašymo paviljonų tapo produktyviausia studija pasaulyje.

Intensyviausio darbo laikais aktoriai ir režisieriai šioje studijoje susukdavo po 40 filmų per metus, daugiausia – apie kung fu, kovas kardais ar Azijos gangsterius, vadinamus triadomis.

Rezultatas yra beveik tūkstančio juostų filmoteka, kurioje yra ir „Vienarankis fechtuotojas“ (One Armed Swordsman) bei juosta „Penki mirties pirštai“ (Five Fingers of Death), esanti tarp didžiausios sėkmės JAV sulaukusių R.R.Shaw filmų.

Studijos logotipą – skydą ir ant jo užrašytus inicialus SB – įkvėpė „Warner Brothers“ emblema. Tai buvo duoklė jo holivudinėms aspiracijoms.

Q.Tarantino filmai „Nužudyti Bilą“ (Kill Bill) yra pagarbos pareiškimas šiai studijai ir kitiems Honkongo kovos menų filmams.

„Metus laiko pažiūrėdavau po vieną seną „Shaw Brothers“ filmą per dieną – jeigu ne po tris“, - 2003 metais „ Los Angeles Daily News“ sakė Q.Tarantino, pasakodamas apie pasirengimą filmavimams.

Savo šlovės laikais R.R.Shaw filmus, kaip pranešama, per savaitę pasižiūrėdavo po 1,5 mln. žmonių, daugelis – R.R.Shaw ir jo broliams priklausančiuose kino teatruose Pietryčių Azijoje.

Filmų gamyba liovėsi 1983 metais, bet iki to laiko R.R.Shaw savo dėmesį buvo nukreipęs į televiziją. 1973-aisiais jis perėmė TVB, kuri tebėra dominuojanti Honkongo televizijos stotis.

TVB buvo starto aikštelė tokiems talentams kaip Chow Yun-fatas, Wong Kar-wai, aktorius ir dainininkas Andy Lau (Endis Lau) ir komikas Stephenas Chow (Stivenas Čou).