2022 m. startavo projektas „Klaipėdos istorijos ženklai“, skirtas paminėti miesto 770-ąjį gimtadienį. Šią iniciatyvą pasiūlė Klaipėdos švietimo skyrius. Projekte iš viso dalyvavo 300 mokinių iš 14 uostamiesčio mokyklų.

Projektą koordinavo Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro keramikos mokytojos Vida Daukšienė ir Romanna Kulik, projekto partneriai – Mažosios Lietuvos istorijos muziejus bei Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centras.

Klaipėdos vicemerė Lina Šukytė-Korsakė padėkojo už projekto įgyvendinimą ir palinkėjo kūrybinių idėjų ateityje.

Švietimo skyriaus patarėja Vida Bubliauskienė sakė, kad moksleivių darbuose įamžinti patys svarbiausi Klaipėdos objektai.

Tai mūsų miesto istorija, kuri labai patraukliai bus pristatoma visiems turistams.

„Šaltkalvio gatvėje – šventė. Mes čia matome daugybę pliusų, pirmiausia – tai dar viena edukacinė erdvė pamokoms apie miesto istoriją, o jūs, vaikai, projekto dalyviai, tapote mūsų miesto ambasadoriais. Tai mūsų miesto istorija, kuri labai patraukliai bus pristatoma visiems turistams“, – kalbėjo V. Bubliauskienė ir palinkėjo, kad projektas turėtų tąsą, o vaikams tai būtų įkvėpimas kurti.

R. Kulik taip pat padėkojo už palaikymą, labiausiai – jaunųjų klaipėdiečių tėvams.

„Buvo sudėtingas kelias, kurį teko nueiti iki projekto įgyvendinimo, užtruko nemažai laiko. Kas susipažinę su keramika, tai supranta, tačiau kiekviena minutė buvo to verta, nes vaikai pajuto, kokia svarbi jų kūryba miestiečiams“, – sakė R. Kulik.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

V. Daukšienė sakė, kad projektas truko pusantrų metų. Kūrybinis procesas buvo išties įdomus, nes vaikai atrado Klaipėdą skirtingai, bet originaliai.

„Tikimės ir toliau, kad miestiečiai įvertins Klaipėdos vaikų kūrybą ir sudarys sąlygas, o tie, kurie tai geba, mums galės kurti toliau“, – tikino V. Daukšienė.

Perkirpus raudoną juostą, kelis sveikinimo žodžius tarė ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys. Būtent jis pasiūlė Kalvystės muziejaus sienoje eksponuoti mokinių darbus.

Profesorius taip pat pažymėjo, kad siena tapo traukos objektu dar prieš oficialiai ją atveriant, nes žmonės vis sustodavo nusifotografuoti.

Po sveikinimų vyko padėkų ir dovanų įteikimas visiems prisidėjusiems prie projekto įgyvendinimo.

Praeiviai sustojo pasigrožėti, nufotografuoti, kai kuriems kilo klausimų, dėl kokios priežasties plokštės būtent čia kabinamos.

Idėjos organizatoriai – Klaipėdos moksleivių saviraiškos centras savo feisbuko paskyroje atskleidė, kad projekte dalyvavo net 300 moksleivių. Visų jų darbas skirtas Klaipėdos 770-ajam gimtadieniui.

Projekto partneriai – Mažosios Lietuvos istorijos muziejus (MLIM) ir Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centras.

„2022 m. startavo projektas „Klaipėdos istorijos ženklai“, skirtas paminėti miesto 770-ąjį jubiliejų. Jame dalyvavo 300 mokinių iš 14 mokyklų. Projektą koordinavo Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro keramikos mokytojos Vida Daukšienė ir Romana Kulik, projekto partneriai – Mažosios Lietuvos istorijos muziejus (MLIM) bei Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centras. Pavasarį mokinių sukurtos keraminės plokštės su mūsų miesto istorijos vaizdais buvo eksponuojamos Kalvystės muziejuje, o dabar gula į sieną šalia šio muziejaus. Darbai sparčiai vyksta. Džiaugiamės, kad mokinių kūriniai jau netrukus papuoš Klaipėdos senamiestį“, – žinia pasidalijo Moksleivių saviraiškos centro atstovai.

Anot V. Daukšienės, kūrėjų amžius ir darbų tematika – įvairi.

„Kadangi amžius buvo nuo pirmos iki 12 klasės, darbų atsirado įvairiomis temomis. Atsitiko geriausias variantas – 200 darbų dabar yra įmontuota į sieną. Trečiadienį buvo užtrinti visi tarpeliai, apdailininkai visą sieną baigs dažyti kitą savaitę“, – sakė V. Daukšienė.

Itin didelė svarba teikta Klaipėdos miesto herbui. Klaipėdos turizmo ir informacijos centro atstovai tikino, kad jam atsiradus uostamiesčio svečiai turės naują lankytiną objektą.

Ji taip pat pranešė, kad netrukus ant sienos atsiras ir visuomenininko Dionizo Varkalio portretas.

„Muziejus priprašė, kad kažkas iš mokytojų su moksleiviu imtųsi lipdyti D. Varkalio portretą. Nulipdyti buvo susitarta su „Verdenės“ progimnazijos mokytoju. Po to buvo kreiptasi į S. Vilkienę, kuri gamina karpinius, ji perdavė D. Varkalio profilį, pagal kurį buvo sukurta plytelė. Plytelė pirmadienį buvo išdegta, antradienį nuspalvinta, trečiadienį visą dieną ją degėme. Penktadienio rytą nuvešime apdailininkams. Tai bus paskutinė įmontuota plytelė“, – pažymėjo pašnekovė.

Klaipėdiečiai išties turi kuo didžiuotis. Miesto širdyje esanti piliavietė archeologams ilgainiui tapo it aukso kasyklos.

„Nugriovė dar vieną pastatą, ir pagaliau visiškai atsivers Klaipėdos piliavietė. Ji visiškai atgimė per trisdešimt metų. Per tuos dešimtmečius kasinėjimų Klaipėda gali didžiuotis visais radiniais, tarp kurių yra ir unikalių“, – pasakojo G. Zabiela.

Archeologas pasakojo, kad ne visi piliavietės radiniai eksponuojami muziejuje, nes tai sunkiai įmanoma.

„Čia galima būtų visą piliavietę eksponuoti. Radome dešimtis tūkstančių radinių. Ištyrėme viską, kas buvo. Nesvarbu, kad kai kurie jų labai apgadinti dėl sovietmečio statybų ar kasimo darbų“, – teigė G. Zabiela.

Archeologai šiais laikais naudojasi naujausiomis technologijomis, kurios nuolat tobulinamos.

Tačiau tyrinėjimų paslaptys ir sėkmė ne visada slypi tik technologijose – esą ne kiekvienas tyrėjas vienodai kruopščiai kasinėja ir atranda.

„Čia, kaip ir skaitant knygą, jeigu nemokame kalbos, kuria knyga yra parašyta, galime tą kalbą išmokti. O technologijos palengvino tyrimus, buvo pradėta ieškoti radinių neardant grunto, skenuojant žemę“, – minėjo archeologas.

Į renginį susirinkę svečiai užvertė klausimais tyrinėtoją ir jo komandą.

Archeologus pribloškė žmonių įžvalgos apie vietas, kuriose potencialiai galėtų būti mokslininkų dar neatrastų senųjų gyvenviečių.

Gyventojai dalijosi ir problemomis, kurias įžvelgia Klaipėdos mieste ir rajone.

G. Zabiela tvirtino, jog esama situacija pasidomės. Atrandant vis daugiau neištyrinėtų vietų, anot mokslininko, galima tikėtis ir daugiau įspūdingą Klaipėdos istoriją liudijančių radinių.

Be reklaminės pompos

"Dezinformacija, propaganda, tautos kiršinimas", – tikėtina, kad taip po pirmųjų peržiūrų bus įvertintas naujas, ambicingas ir provokuojantis jaunųjų kūrėjų darbas.

Didelė tikimybė, kad šis filmas socialiniuose tinkluose sukels nemenką pasipiktinimą.

Anot filmo autorių, komentatoriai juostą galbūt lygins su Mariaus Ivaškevičiaus knyga "Žali", Rūtos Vanagaitės veikalu "Mūsiškiai" ar daug keistų debatų sukėlusia Lukiškių aikštėje taip ir neišdygusia "kalvele-memorialu" šalies partizanams.

Diskusijose veikiausiai skambės ir kaltinimai dėl patriotizmo stokos, nepakankamos pagarbos Klaipėdos kraštą atkovojusiems sukilėliams, gal net raginimai tarnyboms pasidomėti filmo kūrėjais.

"Ne už tokią Lietuvą kovojome, kad būtų rodomi tokie filmai. Nepriklausomybės kovų aukas, tai pamačius, ištiktų šokas, pasipiktinimo neslėptų internautai", – ironizavo būsimieji žurnalistai, kartojantys kai kurių tituluotų vyresniųjų kolegų nuvalkiotas frazes, pristatant jų sukurtus "šedevrus".

Kiti filmo kūrėjams galbūt turės priekaištų dėl jame skambančios rusiškos muzikos.

Esą kodėl nepanaudota Eurikos Masytės daina "Laisvė"? Ir kodėl filmo pradžioje skamba Vokietijos himnas? Ar tai derėtų traktuoti kaip raginimą grąžinti Klaipėdą vokiečiams?

Pasak filmo kūrėjų, senosios Vokietijos himno versijos penktojoje eilutėje yra minimas Mėmelis: "Von der Maas bis an die Memel" (Nuo Maso iki Mėmelio).

Tad esą žodžių iš dainos neišmesi.

Norėtume, kad tai pamatytų mokesčių mokėtojų pinigus siurbiantys asmenys, kurie kasmet save išrenka įtakingiausiais žiniasklaidininkais.

Atsvara pinigų siurbikams

Tikėtina išgirsti dar vieną klišę: o gal šį filmą finansavo George'as Sorosas?

Jaunųjų autorių teigimu, skirtumas tarp jų ir daug bei garsiai apie savo kūrinius kalbančių, kai kurių brangiai kainavusios dokumentikos kūrėjų yra tas, kad kuriant studentišką filmą "Sakmė apie karo laivą" nebuvo panaudotos jokios valstybinės, tarptautinių fondų, privačios fizinių ar juridinių asmenų lėšos, apskritai nė vienas centas. Nė vienas centas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto.

"Norėtume, kad tai pamatytų mokesčių mokėtojų pinigus siurbiantys asmenys, kurie kasmet save išrenka įtakingiausiais žiniasklaidininkais", – ironizavo studentai.

Be to, šis filmas nėra rinkimų agitacija, nors dalis jame kalbintų asmenų iki šiol aktyviai dalyvavo politinėje veikloje – tai yra buvę miesto deputatai ar Klaipėdos tarybos nariai – Vytautas Čepas, Aleksas Pašilis, Algirdas Grublys, Tamara Lochankina, šią vasarą miręs šviesaus atminimo Dionyzas Varkalis.

Tačiau, pasak jaunųjų kūrėjų, filmas nepretenduoja į patriotinį epą.

O Klaipėdos gyventojams jis turėtų būti įdomus bent jau tuo, kad tarp prieš daugiau nei prieš 30 metų nufilmuotų svarbių uostamiesčiui įvykių dalyvių kai kurie atpažins save.

Juostoje panaudotas istoriniu tapęs pernai mirusio klaipėdiečio, Atgimimo laikų kronikininko Romo Pletkausko archyvas, kurį studentams mielai sutiko leisti naudoti jo dukra Gabrielė.

Įamžintas: filmo kūrėjai dar spėjo užfiksuoti šviesaus atminimo klaipėdiečio muziejininko D. Varkalio (1934–2022) prisiminimus apie kovas už Nepriklausomybės atgavimą uostamiestyje. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Skirtingų patirčių margumynai

Dauguma interviu įamžinti dar pernai rudenį, taigi iki šių metų vasario 24 d. Rusijos invazijos į Ukrainą.

Šis esminis įvykis pakeitė viską. Teko keisti sumanymą ir scenarijų. Kūrėjams reikėjo ieškoti naujos siužeto ašies arba filmo stuburo.

Vis dėlto Klaipėdos istorinė patirtis esą tam tikra prasme yra dėkinga, net ir šiuo atveju.

Uostamiestis visada buvo ir yra kitoks nei kiti Lietuvos miestai ir savo tautine, ir strategine padėtimi.

Iki Nepriklausomybės atkūrimo, tai yra iki 1990 m., mieste apie 40 proc. buvo rusakalbių žmonių, kurių dauguma šalies laisvės atgavimo pastangose įžvelgė grėsmių sau.

"Prieš 1990-uosius buvo 1980-ieji, tai buvo sąstingio, ideologijos brukimo metai, o baigiantis šiam dešimtmečiui – totalaus deficito laikotarpis. Dauguma jau norėjo permainų ir Rusijoje, ir Lietuvoje, ir mes taip pat. Negaliu teigti, kad buvome pasirengę kažką iš esmės keisti valstybėje, bet buvome pavargę nuo tokio gyvenimo. Nors tai buvo mano jaunystės laikas ir aš regiu daug pozityvių dalykų tame buvusiame gyvenime. Ir kai prasidėjo Lietuvos kova už Nepriklausomybę, dauguma rusų tautybės žmonių tai vertino netgi labai teigiamai. Svarstėme, koks mūsų indėlis į tai galėtų būti, o paskui staiga, mums patiems labai netikėtai, tapome tarsi kalti už visas Sovietų Sąjungos padarytas nuodėmes", – filme kalbėjo ilgametė Klaipėdos politikė, Rusų aljanso partijos vadovė T. Lochankina.

Būtent todėl Klaipėdoje kilo stiprus ir gana pavojingas priešiškos Lietuvai organizacijos "Jedinstvo" judėjimas, be to, tuo metu čia buvo dislokuotos ir didelės sovietų karių pajėgos.

Praeitis: daug kas šiandien sostinėje užmiršo, ant kokios prarajos krašto prieš 30 metų buvo Klaipėda, kurioje veikė ir sovietiniai kariniai daliniai, ir TSKP "platformininkai", ir dešimtys tūkstančių Nepriklausomybės priešininkų. Tik patriotiškai nuovokių klaipėdiečių dėka pavyko išvengti tiesioginės konfrontacijos. Romo Pletkausko filmuotos medžiagos stop kadrai.

"Kodėl nenorite draugauti?"

"Kai įsikūrė "Jedinstvo" ir jie pradėjo judėti, jų plakatuose ir mitinguose mes galime tokį įdomų dalyką pamatyti – už lygias teises, už tai, kad lygiai kalbėtume abiem kalbomis, juk viskas buvo gerai, ko jūs, lietuviai, čia veliate? Mes taip gerai gyvenome, ir kodėl dabar jūs nenorite draugauti?" – filme prisiminė Mažosios Lietuvos muziejaus istorikas Saulius Karalius.

Pagal privalomus objektyvios žurnalistikos standartus filmo kūrėjai kalbino visas puses – ne tik lietuvius, troškusius laisvės.

Jūs elgiatės kaip jūreiviai 1917 m. Nejaugi galima brautis į savivaldybės pastatą, lakstyti koridoriais, užgaulioti žmones?

Pasirodo, Klaipėdos rusakalbiai, prasidėjus didžiosioms permainoms, buvo rimtai išsigandę ir nerimavo dėl savo ateities ir esą toms baimėms buvo pagrindo.

"Grasinimų buvo, laiškelių taip pat sulaukdavome, kad jei mes neišvyksime, mes jums galvas nurausime. Buvo visko, kai visa tai įvyko, pirmą pusmetį gyvenome labai didelėje įtampoje. Aš gyvenau pirmame aukšte, turėjau du nedidelius vaikus, kurie tik mokyklą pradėjo lankyti. Tai prie buto durų nakčiai pristumdavau dvi spinteles, ant jų statydavau kibirus su vandeniu, kad išgirsčiau, jei kas įsiverš į butą. Į langus taip pat mėtė, nedaužė langų, bet purvą svaidė", – filmo kūrėjams kalbėjo rusakalbių teatro režisierė Svetlana Vasičkina.

Vis dėlto netgi rusakalbiams nepatiko kai kurių jų tautiečių – "jedinstvininkų" – elgesys, siekiant išsaugoti paskutiniuosius Sovietų Sąjungos likučius laisvės siekusioje Lietuvoje.

"Pamenu, klausiau vienos moters, kuri ten aktyviai dalyvavo, kas jiems rašo tuos tekstus? Jūs elgiatės kaip jūreiviai 1917 m. Nejaugi galima brautis į savivaldybės pastatą, lakstyti koridoriais, užgaulioti žmones?" – kalbėjo T. Lochankina.

Tamara Lochankina. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Salos gynėjų indėlis

Galiausiai sumaniai veikusių Lietuvos piliečių dėka Klaipėdoje nebuvo pralietas kraujas. Apie dramatiškus tų dienų įvykius filme pasakojo liudininkai ir aktyvūs dalyviai.

Juos visus jaunieji kūrėjai kalbino prieš metus, filmą ketino pabaigti ir parodyti šių metų Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, tačiau prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą viskas atsidūrė antrame plane.

Tačiau kaip niekad šiandien tas filmas yra aktualus, nes niekas nepasikeitė – ta pati imperinė sąmonė ir agresija prieš laisvės trokštančias tautas tvyrojo ir tada, ir dabar.

Todėl filmo "stuburu" tapo legendiniu virtęs rusų invazijos pradžioje po pasaulį nuvilnijęs Gyvačių salos gynėjų ukrainiečių atsakas rusų karo laivui.

Filmas taip ir vadinsis "Sakmė apie karo laivą".

Ši juosta nėra aktuali vien Klaipėdai, nes joje bus gliaudomi ir pasaulinės geopolitinės situacijos aspektai, ne tik sovietų agresija prieš išsivaduoti norinčias tautas, bet ir ką apie tai tuo metu rašė pasaulio spauda.

Visa tai bus tarsi déjà vu tam, kas vyksta šiandien Ukrainoje.

Tik, pasak filmo kūrėjų, Lietuva tada labai delikačiai pasiuntė velniop sovietų (rusų) karo mašiną, ukrainiečiai tokio pasirinkimo šįkart neturėjo.

Ir čia labai tiktų buvusios Izraelio politinės lyderės Goldos Meir žodžiai: "Mes norime gyventi. Mūsų kaimynai nori mus matyti negyvus. Tad kompromisui čia vietos lieka labai nedaug."

Geopolitinė miesto svarba

Filmo kūrėjai tikina savo kūriniu siekę blaiviau pažvelgti į Klaipėdos praeitį ir susieti ją su nūdienos geopolitiniais įvykiais.

Karas Ukrainoje, anot būsimųjų žurnalistų, neprasidėjo šiemet. Jis prasidėjo dar 2014-ųjų pavasarį.

Kadangi pastaruosius aštuonerius metus buvo daug kalbama apie dezinformaciją, propagandą, netikras naujienas ir hibridinio karo doktriną, pradžioje buvo planuota sukurti nostalgišką kūrinėlį apie "tuos laikus Klaipėdoje, kai visi buvo vieningi" su šiokiomis tokiomis aliuzijomis į minėtą hibridinį karą.

Tačiau vasario 24-ąją V. Putinas įteikė "dovanėlę", ir filmo kūrėjams teko keisti siužeto kryptį.

Kūrėjų įsitikinimu, tai tarsi padėjo pažvelgti plačiau – filmas tapo universalesnis, gilesnis.

Po išsamių analizių buvo prieita prie išvados, kad visame regione yra tik dvi vietos, kurios karo atveju būtų pirmiausia puolamos – Suvalkų koridorius ir Klaipėda.

Anot studentų, tai veikiausiai bus naujiena Kauno ir Vilniaus veikėjams, tačiau užtektų užimti tas dvi vietoves, įkurti po "separatistinę liaudies respubliką", ir visa Lietuva (gal net Baltijos šalys) būtų atkirstos nuo sąjungininkų.

Todėl dokumentinėje juostoje norėta parodyti, kad tai, kas vyksta Ukrainoje nuo 2014 m. ar kas vyko Gruzijoje 2008 m. vasarą, yra tipinis Rusijos elgesys, taip ši valstybė elgėsi beveik visada ir kad Klaipėdos miestas dėl savo margo charakterio ir praeities galėjo tapti dar viena Padniestre, dar vienu Cchinvaliu, dar vienu Krymu ar Donbasu.

Viso to pavyko išvengti dėl geros pilietiškai aktyvių miesto gyventojų valios.

Taip pat šiuo filmu norėta atskiesti Lietuvos viešojoje erdvėje suvešėjusį pseudopatriotišką fanatizmą.

Esą yra žmonių (etninių mažumų atstovų), kurių nederėtų atstumti, nes jie gali nuklysti į putinų ar kadyrovų glėbį.

Galima boikotuoti kirkorovus ar gazmanovus, tačiau paprasti rusakalbiai, kurie nori čia gyventi, neturėtų tapti diskriminacijos aukomis.

Taip kalbėjo studentai po interviu su rusakalbių atstovais.

"Aišku, galima atrėžti, kad valdžia – visuomenės atspindys, kad V. Putinas – tik vienas iš daugelio Rusijos tironų. Tačiau vertėtų savęs paklausti, ar eilinė Klaipėdos senutė slepia savo miegamajame kalašnikovą, ar dalis lietuvių (net gimusių po SSRS subyrėjimo) pasitiktų žaliuosius žmogeliukus su gėlėmis, ar iš tiesų tada – prieš 30 metų – buvome tokie vieningi, kaip dažnai daug kas mėgsta šiais laikais dūsauti? Galbūt viskas buvo žymiai grubiau ir niekingiau? Galbūt jau tada kūrėsi politinės grupuotės, besigviešusios galios, valdžios ir pinigų?" – svarstė jaunieji dokumentikos kūrėjai.

Kvies renginių gausa

Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Eglė Deltuvaitė neslėpė – Sausio 15-osios 100-mečio minėjimo renginių planas buvo rengiamas ir dėliojamas trejus metus. Net visai priartėjus šiai sukakčiai, debatų nepavyko išvengti.

Sunkiausiai sekėsi sutarti sukakties įamžinimo klausimais. Būta įvairių iniciatyvų, kai kurie žmonės norėjo konkrečių asmenybių atminimo įtvirtinimo mieste. Komisijos nuomonė buvo kita – svarstyta vieno paminklo vizija ar kokios nors kitos, visiems suvokiamos įamžinimo formos galimybė. Vienas siūlytų variantų – paminklo prie kariuomenės štabo prie Bachmano dvaro pastatymas. Bet problema – reikėtų laukti, kol ši teritorija bus sutvarkyta.

"Programa atliepia tiek akademinius, tiek minėjimus ir platesnei visuomenei skirtus renginius. Mano nuomone, programa – graži ir subalansuota. Sausio 15 dieną norintieji dalyvauti iškilmėse turės gerai pagalvoti apie aprangą ir laiką, jei žmonės norės visur suspėti. Smagu, kad galima pasirinkti, kur būti, ką pamatyti", – kalbėjo E. Deltuvaitė.

Daugybė klaipėdiečių sausio 14 dieną galės "Švyturio arenoje" stebėti koncertą "Mūsų vienas vardas – Lietuva", skirtą Klaipėdos krašto prijungimui. O sausio 15-osios vakare uostamiesčio Dramos teatre vyks iškilmingas renginys "Klaipėda – Lietuvos vartai į pasaulį 1923".

Abu šiuos renginius bus galima matyti nekeliant kojos iš namų per LRT TV, tad šventė ateis į kiekvienus namus.

Sekmadienį, sausio 15 dieną, 15 val., Teatro aikštėje ir Sukilėlių gatvės pradžioje, prie buvusios prefektūros vyks istorinė 1923 metų šio pastato šturmo rekonstrukcija. Ji turėtų būti kur kas masiškesnė ir spalvingesnė, nei panašus renginys prieš dešimtmetį.

"Tokį reginį galima pamatyti tikrai ne kasdien. Apranga, automobiliais ir net iškabomis bus atkuriamas laikmečio prieš 100 metų dvasia. Rekonstrukcijoje dalyvaus nemažai dalyvių, o žiūrovams padės viską pamatyti įrengtas didelis ekranas. Jame bus galima stebėti ir realų veiksmą, ir istorinę medžiagą. Tikėtina, kad daugeliui šis renginys padės prisiminti galbūt pamirštus dalykus, pasikartoti istorijos pamokas", – apie vieną įdomiausių šiai progai skirtų renginių kalbėjo E. Deltuvaitė.

Mums, klaipėdiečiams, ir Klaipėdos krašto žmonėms nekyla abejonių dėl šio jubiliejaus turinio.

Dar reikia laiko suvokti

Kalbėdamas apie šią istorinę sukaktį, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas teigė, kad renginių gausa ir įvairovė – puiki proga dar kartą paskelbti apie Klaipėdos reikšmę valstybei.

"Mums, klaipėdiečiams, ir Klaipėdos krašto žmonėms nekyla abejonių dėl šio jubiliejaus turinio. Kalbant apie sostinę ar žmones, gyvenančius toliau nuo Klaipėdos, – procesas – dinamiškas, matyt, jam dėmesio reikės skirti nemažai. Mane labai džiugina, kad į mūsų kvietimą dalyvauti pagrindiniuose šventiniuose renginiuose atsiliepė mūsų partneriai iš Latvijos, Sakartvelo, net Izraelio, nekalbu apie mūsų šalyje reziduojančių ambasadorių korpusą. Ko gero, žmonės iš toliau labiau suvokia šito sprendimo ir jo įgyvendinimo svarbą, nei kai kurie gyvenantys čia, Lietuvoje. Lietuvai dar reikia laiko suvokti, kad Klaipėda yra 100 metų didelė dovana Lietuvai, tik ji ne visada adekvačiai vertinama. Tikiu, kad šiais metais renginių gausa turėtų būti skirta ne vien klaipėdiečiams ir šio krašto žmonėms, bet visai Lietuvai priminti, padėti susivokti. Visa tai turėtų būti ne vien sausio 14 ir 15 dienomis, tai turi tęstis ištisus metus. Kad bent jau šiais metais Lietuva suprastų, kad jau 100 metų ji yra jūrinė valstybė, o ne kraštas šalia jūros", – teigė V. Grubliauskas.

Vytautas Grubliauskas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Skirtumai ir panašumai

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto docentas dr. Vytautas Jokubauskas žino, kad 1923-iųjų pradžios įvykiai, kurių šimtmetį minės visa Lietuva, daugeliui yra nelengvai įkandama mįslė. Todėl pradėdamas kalbą apie 100 metų senumo įvykius, akcentavo faktus, dėl kurių niekas nesiginčija – tuo metu egzistavusį skirtumus ir panašumus tarp Prūsijos Lietuvos (Mažosios Lietuvos) ir Didžiosios Lietuvos.

Viena svarbiausių skirčių – skirtingos religijos: Klaipėdos krašte dominavo evangelikai liuteronai, Lietuvoje – katalikai. Esą tai lėmė daug kultūrinių skirtumų.

Antrasis skirtumas tarp šių regionų – politinė istorija. Klaipėdos kraštas buvo "vokiškos politinės" sistemos dalis: jo istorija siejama su vokiečių ordinu, Prūsijos kunigaikštyste, Prūsijos karalyste, Vokietijos imperija. Lietuva išgyveno visai kitą politinę tapatybę – Lietuvos didžioji kunigaikštystė, Rusijos imperija. Šios dvi istorinės patirtys skyrė, bet buvo ir du akivaizdžiai vienijantys dalykai – bendra lietuvių kalba ir jų bendra baltiška kilmė. Šių kraštų susijungimo skeptikai akcentavo religinį ir iš to išplaukiantį šių dviejų regionų kultūrinį skirtingumą, optimistai akcentavo bendrą kilmę ir kalbą.

Nevienodi Lietuvos ir Klaipėdos krašto dydžiai. XX amžiaus pradžios surašymo duomenimis, Lietuvoje buvo beveik 2 mln. gyventojų, o Prūsijos (Mažojoje) Lietuvoje tik beveik 100 tūkst. asmenų gimtąja (motinos) kalba nurodė lietuvių.

Istorikė doc. dr. Silva Pocytė savo darbuose atskleidžia, kad Prūsijos lietuviai neturėjo savarankiškų politinių siekių, jų elitas nediskutavo apie savarankiškumą. Didžiojoje Lietuvoje ši mintis buvo plačiai aptarinėjama. Toks buvo istorinis kontekstas prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Kūrėsi naujas pasaulis

"Pirmas pasaulinis karas sugriovė nusistovėjusią sistemą. Jis atvėrė galimybes ir 2 milijonams lietuvių, ir 100 tūkst. Prūsijos lietuvių. Po karo žlugo didžiulės imperijos, o kai kurių visai neliko, Vokietija ir Rusija neteko reikšmingų teritorijų. Susiklostė lietuviams palanki situacija ir jie galėjo tuo pasinaudoti. Po Didžiojo karo daugybė tautų skelbė savo nepriklausomybę. Lietuviams pasisekė ir jie sukūrė nepriklausomą valstybę", – aiškino V. Jokubauskas.

Jis priminė, kad po karo paskelbusios nepriklausomybę naujos valstybės Europoje neturėjo aiškiai pažymėtų sienų, bet turėjo daug teritorinių aspiracijų. Tada iškilo ir Klaipėdos klausimas. Nes 1919 metais pasirašius Versalio taikos sutartį, pirmą kartą suformuojamas toks administracinis darinys, kaip Klaipėdos kraštas. Antantė, remdamasi prieš Pirmąjį pasaulinį karą fiksuota gyventojų sudėtimi, atskyrė šį kraštą nuo Rytų Prūsijos (Vokietijos).

"Vakarų politikai turėjo minčių, kad kraštas turi atitekti Lietuvai. Klausimas, kokiomis sąlygomis, kaip ir kokiai Lietuvai. Dar būta abejonių, ar Lietuvos valstybė gali egzistuoti, ar ji apsigins, išliks, atsilaikys. Nepamirškime, tuo metu puolė Raudonoji armija, bermontininkai, vyko karinis konfliktas su Lenkija. Kol galvota, ką daryti su Klaipėdos kraštu, šis paskiriamas administruoti Antantei. Britai atsisakė imtis šio reikalo, tada jo ėmėsi prancūzai. Tai buvo misija laikinai administruoti šią teritoriją, kol bus išspręstas krašto statusas. Vienareikšmiškai galima konstatuoti, kad kraštas jau buvo atskirtas nuo Vokietijos. Ji, pasirašydama Versalio taikos sutartį, šio krašto atsisakė. Panašiai administruojamų teritorijų buvo ne viena, Klaipėda šia prasme nebuvo unikali", – svarbiausius istorinius aspektus akcentavo istorikas.

Vertinimas: istorikas V. Jokubauskas įsitikinęs, kad Klaipėdos prancūzų valdžios nuvertimo operacija buvo gana džentelmeniška. Asmeninio archyvo nuotr.

Stūmė į lenkų glėbį

Prancūzai į Klaipėdą atvyko 1920 metų pradžioje ir perėmė krašto administravimą, tuo pat metu spausdami Lietuvos vyriausybę derybomis su Lenkija kurti bendrą federacinę valstybę arba atsisakyti Vilniaus.

Lietuvos vyriausybė laikėsi griežtos pozicijos – Vilnius yra istorinė Lietuvos sostinė, tad Klaipėdos perdavimas užsitęsė.

V. Jokubauskas priminė, kad prancūzams buvimas Klaipėdos krašte nemažai kainavo – čia dislokuotas Alpių šaulių batalionas mažėjo ir traukėsi, kol liko vos viena kuopa.

Karą laimėjusių šalių Ambasadorių konferencijoje (Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija) ėmėsi svarstyti Klaipėdos krašto klausimą. Be alternatyvos perduoti jį Lietuvai, jei lietuviai susitars su lenkais, buvo laisvojo miesto statuso suteikimas. Dar viena galimybė – prancūzai perduoda Klaipėdos administravimą lenkams.

Lietuvos vyriausybė suvokė, kad tokiu atveju Lenkija spaus Lietuvą iš dviejų pusių – nuo Vilniaus krašto ir pajūrio.

"Nepamirškime, kad siena su Lenkija tarpukariu buvo uždaryta. Vienintelis būdas laisvai prekiauti buvo Klaipėda arba galimybė naudotis Latvijos uostais. Antantės ambasadorių konferencija turėjo spręsti Klaipėdos klausimą 1923 metų pradžioje. Todėl sausio mėnesį buvo bandoma užbėgti už akių sukuriant naują status quo, kad Klaipėdos kraštas nebūtų perduotas administruoti Lenkijai arba paskelbtas laisvuoju miestu, – paaiškino V. Jokubauskas. – Žinoma, tai nebuvo krašto susigrąžinimas, tai buvo jo prijungimas ar sujungimas. Lietuvos kariuomenė ir Šaulių sąjunga įžengė į Klaipėdą, bet jie neatėmė tos teritorijos iš Vokietijos, nes kraštą tuo metu jau valdė Prancūzija, kuri ieškojo naujų sprendimų dėl krašto priklausomybės ateityje."

Drąsus ir apgalvotas žingsnis

Istorikas atkreipė dėmesį, kad Lietuva buvo viso labo 2 mln. gyventojų turinti naujai susikūrusi valstybė su maža (apie 50 tūkst. karių) kariuomene.

Nors Klaipėdoje buvo tik viena Prancūzijos kariuomenės kuopa, derėtų nepamiršti, kad ši šalis tuo metu buvo viena pasaulio superimperijų, turėjusių milijoninę kariuomenę. O Lenkija buvo jos strateginė sąjungininkė, pasirengusi pradėti žygį prieš Lietuvą, jei tik ši būtų paskelbta agresore.

"Jei Antantės šalys būtų nusprendusios neleisti Lietuvai turėti savo sudėtyje Klaipėdos krašto, lenkai tai ir būtų padarę, – konstatavo V. Jokubauskas. – Pati operacija buvo gana džentelmeniška. Miestą gynusiųjų pusėje žuvo trys asmenys: vienas vokietis žandaras ir du prancūzų kariai, vienas jų, tikėtina, visai netyčia. Lietuvos pusėje nuostolių buvo daugiau – 12 karių, dalis jų – matyt, dėl vadų kompetencijos. Šturmuojant Sendvarį ir Smeltę tiek daug aukų buvo galima išvengti, ataka prieš kulkosvaidžių ugnį rodė karininkų nepatyrimą."

Pati operacija buvo gana džentelmeniška.

Užėmę miestą lietuviai netrukus prancūzams atidavė viską, ką iš jų paėmė – transportą ir ginklus. Tą patį vakarą į Klaipėdą atplaukė Lenkijos karinis laivas "Komendant Pilsudski".

Po poros dienų čia pasirodė Britanijos ir Prancūzijos kariniai laivai. Jeigu jie būtų gavę užduotį išstumti Lietuvos sukilėlių pajėgas iš Klaipėdos, tai būtų lengvai padarę, nes lietuviai buvo ginkluoti tik šautuvais ir kulkosvaidžiais.

Tuo metu Lietuvos kariuomenė stovėjo Gargžduose ir stebėjo, kas vyksta.

Nei prancūzai, nei britai lietuvių nevarė iš krašto, visiems tiko tai, kas įvyko.

"Esminė data – 1923 metų vasario 16 diena, kai Ambasadorių konferencija priėmė sprendimą perduoti Klaipėdos kraštą ir jį de jure prijungti prie Lietuvos. Reziumuojant reikia pasakyti, kad sausio įvykiai užkirto kelią Lenkijos galimybei gauti šią teritoriją ir sudarė sąlygas Vasario 16-osios sprendimui. Išskirtina tai, kad po sausio 15-osios tarpukario Lietuvos spaudoje pasirodė tik miglotos žinutės apie Klaipėdos užėmimą. O po vasario 16 dienos Lietuvos laikraščiai ir žurnalai ėmė rašyti, kad Klaipėda prijungta prie Lietuvos. Taigi pabrėžtas teisinis veiksmas, įtvirtintas tarptautine sutartimi. 1928 metais pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Vokietijos sutartis dėl sienų. Siena ėjo Nemunu. Tai buvo dar vienas teisėtas ir oficialus Vokietijos Klaipėdos krašto atsisakymas. Labai svarbu suprasti, kad vėlesni įvykiai – 1939-ųjų Vokietijos agresija prieš Lietuvą ir 1945 metų Raudonosios armijos įžengimas į Klaipėdą – negali būti siejami su Klaipėdos krašto priklausomybe Lietuvai. Tai yra Antrojo pasaulinio karo etapai, o Vokietijos po 1938 metų užimtos teritorijos nepripažįstamos teisėtai jai priklausančios", – konstatavo V. Jokubauskas.

Prancūzai: 1921 m. gegužės 1 d. Teatro aikštėje įvyko Prancūzijos karinės įgulos paradas G. Petisné (prieš koloną) paskyrimo Vyriausiuoju komisaru proga. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Nauda buvo abipusė

Tarpukariu Klaipėdos kraštas lietuviams buvo lyg dabar mums – Norvegija. Čia buvo mokami kur kas didesni atlyginimai, todėl žmonės iš Didžiosios Lietuvos važiuodavo į Klaipėdos kraštą uždarbiauti.

Lietuvos valstybė įgijo penkis kartus didesnę jūrinę perspektyvą. Be Klaipėdos tai būtų sunkiai įmanoma. Klaipėda ir jos uostas tarpukariu, kaip ir šiais laikais, Lietuvos valstybės ekonomikai davė didžiulį postūmį. Šiais laikais uostas suteikė galimybę valstybei užsitikrinti energetinį saugumą.

Prancūzmečiu Klaipėda neturėjo ekonominio užnugario, jai šis laikas buvo labai sudėtingas. Miestas buvo per mažas, poreikio tokiam didžiuliam uostui jis neturėjo. Lietuva buvo natūralus užnugaris uostui – tai puikiai matė Antantės šalys.

Tapo Vakarų valstybe

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė minėjo skaičius: nuo XX a. pradžios, kai Klaipėdoje gyveno apie 20 tūkst. gyventojų, ji 1939 m. išaugo iki 50 tūkst.

"Tarpukariu buvo kalbama, kad Vilnius yra valstybės širdis, o Klaipėda – plaučiai. Gyvastis neįmanoma nei be vieno, nei be kito. Ši metafora tinka ir šiems laikams. Apmaudu, kad sostinė ir iki karo, ir dabar serga ta pačia liga – regioninės politikos stygiumi", – įsitikinęs V. Jokubauskas.

Klaipėdos krašto prisijungimo reikšmę jaučiame ir dabar. Jei nebūtų Sausio 15-osios įvykių, veikiausiai Klaipėdos kraštas nebūtų priklausęs.

Po šių įvykių pasikeitė Lietuvos statusas, ji tapo jūrine valstybe. Čia su vizitais atplaukdavo užsienio valstybių kariniai laivai.

"Ilgą laiką buvusi Rusijos imperijos gniaužtuose Lietuva buvo vakarinis rytų valstybės pakraštys. Prisijungusi Klaipėdos kraštą Lietuvą tapo Vakarų valstybe, į šalį plūstelėjo vakarietiška kultūra. Visa valstybė pasisuko į Vakarus ne tik savo teritorija, bet ir gavo progą pajusti kitą darbo kultūrą. Istorinės aplinkybės susiklostė taip, kad valstybė labai daug investavo į Klaipėdą ir visą kraštą. Gaila, kad pasisukus pasaulio istorijai, mūsų šalis labai greitai viso to neteko. Vis dėlto gailėtis neverta – akivaizdu, kad dėl susijungimo laimėjo abi pusės. Nepamirškime, kad skurdo ir vargo buvo ir Klaipėdos krašte, ir Lietuvoje", – pasakojo Z. Genienė.

Ryškiausias akcentas – centre

Klaipėdos savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vadėjas Vitalijus Juška įsitikinęs, kad Klaipėdos krašto susijungimas su Lietuva uostamiestyje įamžintas gana plačiai ir įdomiai. Vienas ryškiausių, visiems klaipėdiečiams gerai žinomų paminklų mieste "Arka" pastatytas 2003 metais, minint Tilžės akto 85-ąsias ir Klaipėdos krašto susijungimo su Lietuva 80ąsias metines. Ant paminklo iškalti Ievos Simonaitytės žodžiai: "Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva". Šiais žodžiais išreikšta 1923 metų įvykių esmė, motyvas ir siekis.

"Mano galva, šiuo paminklu tinkamai įamžintas pats Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos susijungimo faktas, o dėl skonio, kaip ir dėl grožio, visuomenei sutarti sunku. Klaipėdoje tai yra pats didžiausias akcentas ir jis pažymi šį reikšmingą ne tik miestui ar kraštui, bet ir visai valstybei įvykį", – įsitikinęs V. Juška.

Paveldosaugininkas priminė dar vieną kiekvienam klaipėdiečiui gerai žinomą minimų įvykių įamžinimą – gatvę miesto centre jau kelis dešimtmečius vadiname Sausio 15-osios vardu. Šis gatvėvardis jau tapo miesto dvasinio paveldo dalimi.

Be to, Klaipėdoje yra ne viena atminimo lenta, skirta labiausiai nusipelniusiems Klaipėdos krašto prijungimo dalyviams atminti.

Tapo traukos centru

"Šio krašto žmonėms atvykėlių plūstelėjimas po prijungimo prie Lietuvos buvo didžiulis iššūkis. Vietinių gyvenimas buvo nusistovėjęs per šimtmečius, staiga viskas pasikeitė. O ir 1923–1924 metais buvo laikas, kai Lietuva dar tik kūrė savo ekonominį pajėgumą. Nepamirškime, kad vietinių žmonių priešpriešą su atvykusiaisiais iš Lietuvos lėmė ir baimė dėl konkurencijos netekti darbo vietų. Nerimauta, kad naujai atvykusieji nestreikuos, nekels triukšmo, o klaipėdiškiai jau turėjo profsąjungas ir mokėjo pakovoti už savo teises. Bet buvo ir sugyvenimo atvejų, kūrėsi mišrios šeimos. Į Klaipėdą buvo siunčiami kultūrininkai, galvota apie aukštosios mokyklos kūrimą. Manau, Lietuva turėjo per mažai laiko", – teigė Z. Genienė.

Ryškiausi ženklai jau stovi

Atnaujinamame Skulptūrų parke nuo tarpukario stovi paminklas sukilimu vadinto sausio 15-osios įvykio aukoms.

Sausio 15-ąją žuvo du 21-ojo pėsčiųjų šaulių bataliono kariai, jie buvo palaidoti Klaipėdos miesto kapinėse, kurios vėliau tapo Skulptūrų parku. Tiksli jų kapų vieta nėra žinoma. Spėjama, kad ji yra naujesnėje buvusių kapinių dalyje, katalikų kvartale. Ten ir bus pastatytas kryžius.

Dar vienas kryžius atsiras ir XIX amžiaus antroje pusėje vykusio Vokietijos–Prancūzijos karo metu žuvusiems prancūzų kariams.

Minint Klaipėdos krašto prijungimo 100-metį numatytas iškilmingas šių kryžių atidengimas. Dalyvauti iškilmėse žada ir Prancūzijos delegacija. Šių kryžių projektavimu pasirūpino Klaipėdos miesto savivaldybė, o kryžiaus pagaminimą ir pastatymą apmokėjo Prancūzijos ambasada.

"Labai džiugu, kad su Prancūzija nėra jokios priešpriešos. 100-mečio senumo įvykiai vertinami kaip labai sudėtingos ir įdomios istorijos dalis. Gerai, kad ir prancūzų atminimo ženklai užims tokią svarbią vietą šiame minėjime", – kalbėjo V. Juška.

Statys paminklus

Paveldosaugininkas džiaugiasi, kad tikru paminklu šiek tiek primirštam Ernesto Galvanausko vaidmeniui sausio įvykiuose paminėti jau tapo dokumentinis filmas "Pūga prie Mėmelio". Informatyvus kūrinys padės ne tik jauniems žmonėms, bet ir suaugusiesiems suvokti sausio 15-osios įvykių esmę ir prasmę.

E. Galvanausko atminimo lentelė jau yra pagaminta ir turėtų būti pritvirtinta prie Herkaus Manto gatvės 50 namo sienos. Savivaldybės Žymių žmonių įamžinimo komisija prieš keletą metų pritarė tokiam įamžinimui.

Šį namą 1930 metais E. Galvanauskui suprojektavo žymus tuometis Klaipėdos architektas Herbertas Reissmanas. Namas yra privatus ir jau ilgiau nei dešimtmetį tvarkomas, todėl lentelė vis dar nepritvirtinta.

Žadama atidengti paminklą Klaipėdos sukilimo vadui, tarpukario Lietuvos kontržvalgybininkui ir diplomatui Jonui Polovinskui-Budriui. Jis turėtų atsirasti Bachmano dvare, prie pėstininkų brigados "Žemaitija". Be to, esama realių ketinimų šio iškilaus asmens palaikus iš Čikagos (JAV) pargabenti į Klaipėdą, kaip jis pats to norėjo. Dar svarstomas klausimas, kur jis galėtų būti palaidotas: miesto kapinėse – dabartiniame Skulptūrų parke šalia paminklo sukilėliams ar Kopgalio kapinaitėse.

Pagerbs ir prancūzus

Minint Klaipėdos prijungimo sukaktį ant Klaipėdos universiteto pastato, kur prieš 100 metų buvo dislokuotas 21-asis pėsčiųjų šaulių batalionas, bus atidengta atminimo lenta.

Pastatas Sukilėlių gatvės pradžioje, kur buvo Prancūzijos prefektūra, taip pat pažymėtas atminimo lenta.

"Būtų puiku, jei turėtume ir netradicinių būdų atminimo ženklams. Svarstau, o ką jeigu visų sukilimo dalyvių pavardės šviesos projekcijomis būtų nuolat rodomos kokioje nors tam tinkamoje vietoje. Bet čia mano asmeniniai subjektyvūs pasvarstymai", – dalijosi mintimis V. Juška.

Jau visai netrukus bus išleistas solidus daugiau nei 500 puslapių apimties leidinys, skirtas 1923 metų įvykiams. Šią fundamentalią knygą parengė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, finansiškai parėmus Klaipėdos savivaldybei ir Kultūros ministerijai.

Tai bus viena svariausių dovanų visiems Lietuvos žmonėms.

Klaipėdos praeitis jau nuo seno nusipelnė mokslininkų dėmesio. Pirmiausia visiems besidomintiems uostamiesčio raida tai asocijuojasi su klaipėdiečiu Johannesu Sembritzkiu, dar XX a. pirmoje pusėje parašiusiu Klaipėdos miesto ir apskrities istorijas. Aktyviai Klaipėdos praeitis tyrinėjama ir mūsų dienomis. Publikuota daugybė monografijų, mokslinių straipsnių rinkinių, rašomi net romanai, publicistiniai straipsniai bei knygos. Nepaisant to, lieka nemažai pažinimo spragų, taip pat dėl rašytinių šaltinių fragmentiškumo kylančių neatsakytų ar diskutuotinų klausimų. Išlieka ir klausimas, kokią vietą Klaipėda apskritai užima Lietuvos istorijoje. Apie visa tai ir bus kalbama paskutiniame muziejininkų rengiamo ciklo susitikime.

Plėtra išpopuliarino atvirukus

1871–1914 m. laikotarpis Rytprūsiuose dažnai įvardijamas kaip "seni geri laikai".

"Jam būdingas Vokietijos imperijos spindesys ir šlovė bei gilūs socialiniai ir ekonominiai prieštaravimai. Vykusi industrializacija – ypač sparti susisiekimo geležinkeliais plėtra – turėjo didelę įtaką visų žmonių gyvensenai", – teigiama atvirukų parodos pristatymo Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje medžiagoje.

Geležinkelis turėjo įtakos, jog per kelias valandas tapo įmanoma aplankyti tolimesnius kraštus, nuvykti prie jūros. Pasilikusiems namuose artimiesiems arba draugams buvo galima siųsti sveikinimus naudojant tuomet populiarėjančius fotografuotus pašto atvirukus. Pradėti gausiai leisti Rytų Prūsijos miestų ir vietovių atvirukai, kurie vėliau dažnai papildydavo privačias kolekcijas.

Gausūs visų šių prisiminimų pavyzdžiai saugomi Rytprūsių kultūros centro bei Rytprūsių vaizdų archyve. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje eksponuojamų atvirukų paroda atspindi net 17 temų. Tai vietovių vaizdai, aikštės, alėjos, paminklai, geležinkelio stotys, tramvajai, jūros pakrantė ir jūra, Baltijos jūros kurortai, gyvenimas paplūdimiuose, humoras ir kitos.

Atvirukų temos

Mažąją Lietuvą, taip pat ir Mėmelį / Klaipėdą pristatantys atvirukai Lietuvoje įvairiose parodose jau demonstruojami kelis dešimtmečius.

Patrauklu: 1910 m. atvirukas, kuriame pavaizduota Dangės upė. / Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Didelę Mažosios Lietuvos atvirukų kolekciją yra surinkęs Raimondas Dilys. Šio kolekcininko atvirukai iš senosios Klaipėdos, Smiltynės, Rusnės, Kuršių nerijos Lietuvoje eksponuojami jau seniai. Buvo pristatomi atvirukai ir iš Tilžės, Karaliaučiaus, kitų istorinių vietovių, kur dabar yra Rusijos anklavas – Kaliningrado sritis.

Fotografuoti atvirukai apie Rytprūsius, Mažąją Lietuvą, Mėmelio / Klaipėdos kraštą pasirodė XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.

Klaipėdos krašto, Palangos, Kuršių nerijos atvirukų aukso amžiumi galima laikyti 1900–1939 m., kai fotografai galėjo fotografuoti laisvai. Dažnai atvirukų akcentais tapdavo ne tik gamta, gyvūnai, gatvės, gražios miestų vietos, paminklai, bet ir tiltai, švyturiai, laivai, žvejų burinės valtys, pašto ir kitos paskirties patrauklesnės architektūros pastatai.

Tarp to meto atvirukų fotografijų XX a. 2–4 dešimtmetyje buvo ir turgaus vaizdai. Tokia Klaipėdos prekyba iš kitų regionų atvykusiems fotografams kėlė susidomėjimą. Tai rodo, kad atvirukų fotografija jau XX a. pirmoje pusėje pamažu virto dokumentine, socialine fotografija.

Sovietmečiu Klaipėdos krašto atvirukais domėjosi ir studentai, ir kolekcininkai.

Po auksinio laikotarpio, tiksliau po 1939 m. prasidėjusi okupacija, po to karas, ilgas sovietmetis įvedė stiprią fotografijų cenzūrą. Dalis to, kas būdavo fotografuojama XX a. pradžioje, antroje jo pusėje tapo strateginiais, o tai reiškia draudimais apipintais objektais. Fotografuodamas ir kam nors, juo labiau į užsienį siųsdamas nuotraukas, kaip atvirukus, žmogus būtų rizikavęs būti įvardytas svetimos valstybės agentu ar šnipu.

Vokiški ir rusiški užrašai

Į atvirukų fenomeną dėmesį yra atkreipęs ir Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas Domas Kaunas.

Jo teigimu, fotografuotinių pašto atvirukų pradžia Europoje laikomi 1869 m. Tokie atvirukai greitai išpopuliarėjo Šveicarijoje, Vokietijoje, Rusijoje. Šiuo metu patys vertingiausi yra XIX a. atvirukai, pradedant nuo 1870 m.

Tiek į Lietuvą, tiek į Mažąją Lietuvą fotografuotiniai pašto atvirukai atkeliaudavo iš to meto imperinių valstybių – Vokietijos ir Rusijos. Jie buvo su vokiškais arba rusiškais užrašais. Nuotraukos, atvirlaiškiai ar pašto atvirukai su lietuviškais užrašais pasirodė XX a. pradžioje.

Klaipėdietiškuose vaizduose ir XX a. pradžioje ant pašto atvirukų iki 1920 m. dar buvo vokiški užrašai ir pristatymas, kad vaizdai yra iš "Memel" miesto. Taip buvo todėl, kad Mažosios Lietuvos vaizdus, kurie virsdavo atvirukais, fotografavo iš Karaliaučiaus, Berlyno ir kitų miestų atvykę fotografai.

Nufotografuoti vaizdai dažniausiai ir "išvykdavo" kartu su fotografais. Tačiau šie vaizdų palikdavo ir Mažosios Lietuvos žmonėms, dažnai juos atsiųsdavo jau kaip atvirukus.

Atvirukų buvo daug

Išsamesnis domėjimasis Mažosios Lietuvos kultūra sovietinėje Lietuvoje prasidėjo XX a. maždaug 6–7 dešimtmečiais. Raginimas rinkti įvairią Mažosios Lietuvos ikonografinę medžiagą sklido ir iš Vilniaus universiteto. Atsirado studentų, kurie kursiniams, diplominiams darbams rinkdavosi temas iš Mažosios Lietuvos istorijos. Jie vaikščiodavo po Mažosios Lietuvos kaimus, kalbėdavosi su žmonėmis. Šie rodė knygas. Būta ir nemažai pašto atvirukų su prieškarinio Klaipėdos krašto vaizdais.

Istorija: pieštas atvirukas su istoriniu Mėmelio miesto vaizdu 1880 m. / Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

"Plečiant tyrimus buvo atkreiptas dėmesys ir į Mažosios Lietuvos lietuvių ypač pamėgtus religinio ir pasaulietinio siužeto spausdintinius sienos paveikslus, tarmiškai vadintus bilderukais (vok. Bild – paveikslas). To krašto gyventojai labai mėgo ir kariškos tematikos vaizdus, nes Prūsijos kariuomenėje lietuviai buvo vertinami dėl geros žirgų priežiūros ir mokėjimo kautis raitiems", – pasakojo D.Kaunas.

Jo teigimu, iš pradžių atvirukus dažniau leido Karaliaučiaus, Tilžės, Klaipėdos, Gumbinės, Įsruties ir kitų miestų knygynai, muziejai, viešbučiai, religinės bei pasaulietinės organizacijos, fotografai, didieji ir smulkieji verslininkai, įžengus į XX a. – visi, kam netrūko idėjų ir ūpo. Atvirukus dėl reklamos leido net bažnytkaimių karčemininkai ir krautuvininkai.

Ekonomiškai klestinčioje Vokietijoje smulkiųjų spaudinių leidyba buvo labai pigi, atvirukai kainavo nebrangiai. Mažosios Lietuvos atvirukų, nuotraukų iš XX a. yra išlikę palyginti nemažai. Nemaža dalis jų atkeliavo ir iš Vokietijos. Tačiau dabar naujų atvirukų iš senojo Mėmelio / Klaipėdos kainos yra išaugusios šimtus kartų, nes originalūs jų šaltiniai yra išsekę. Perpardavinėtojai internetinėje erdvėje siūlo įsigyti tai, kas buvo surasta seniai, bet gulėjo privačiose kolekcijose.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą "Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį ", skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Buriavimu užkrėtė britai

"Mažosios Lietuvos enciklopedija" – puikus leidinys apie Klaipėdos kraštą, jos žmones, tik buriavimas ir buriuotojai joje nesurado vietos. Netgi istorinio Mėmelio / Klaipėdos krašto sportinio buriavimo klubui "Memeler Segler Verein" (MSV) arba Klaipėdos istorinio buriavimo klubui vietos Mažosios Lietuvos enciklopedijoje neatsirado.

Tik laisvojoje enciklopedijoje "Vikipedija" pažymėta, kad sportinio buriavimo atsiradimas dabartiniame Lietuvos pajūryje siekia XIX a. vidurį. Jis siejamas su tuomet Mėmelyje gausiai gyvenusia britų kolonija. Vienas aktyviausių to laiko buriuotojų buvo iš Škotijos į Klaipėdą atvykęs pirklys Johnas Masonas.

Dar XIX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje J.Masonas savo sūnums pastatė nedidelį burlaivį, kurį jų garbei pavadino "Bob & Bill". Iš esmės tai buvo pirmoji sportinė jachta atsiradusi Klaipėdoje. Tai buvo kilinis botas su dviem liugerinėmis (įstrižomis netaisyklingos trapecijos formos) burėmis.

J.Masonas buvo pirmasis, kuris tuometiniame Mėmelyje įregistravo burinę jachtą – didelį švertbotą "Kiebitz" (liet. "Pempė"). Šia viena didžiausių uostamiesčio jachtų J.Masonas lankydavo įvairius Baltijos jūros uostus.

Jo pavyzdžiu pasekė ir kiti turtingesni miesto gyventojai. Buriuoti pradėjo ir laivus įsigijo Prancūzijos, Ispanijos ir Hanoverio karalystės konsulas Hugo Williamas Plawas, Danijos konsulas Henrikas Skougaardas, pirkliai Muttray'us,  Pitcaimas, Frobeenas, R.Lankovskis.

Misija: jachta "Budys", kurios likimas buvo tragiškas, išaugino ne vieną tarpukario buriuotoją. / LJM nuotr.

Buriavimu užsikrėtė ir J.Masono žentas, vedęs jo dukrą Mary Johanne Mason (gim. 1834 m.), jie susilaukė net 12 vaikų.

Jachtą "Möwe" (liet. "Žuvėdra") įsigijo ir vietos gyventojas, pirklys Rudolfas Werneris. Jis į tuometinį Mėmelį parvežė pirmąjį regatos prizą. 1869 m. laimėjo trečią vietą Piliavoje surengtoje regatoje. Ta pačia jachta jis 1873 m. dalyvavo ir Kionigsbergo / Karaliaučiaus regatoje, bet prizo jau nelaimėjo.

Įdomu ir tai, kad 1869 m. ir Mėmelyje buvo surengta pirmoji buriavimo regata.

Mėmelio klubo tradicijos

Mėmelio / Klaipėdos buriavimo istorijoje išskirtiniai buvo 1884-ieji. Po sėkmingų regatų būrelis miestelėnų nusprendė suburti buriuotojų klubą. Tų metų rugpjūčio 30 d. įvardijama kaip "Memeler Segler Verein" (MSV) klubo įkūrimo diena.

Pirmuoju klubo pirmininku buvo išrinktas J. Masonas, kuris po to rinktas dar penkis kartus. Iš esmės jis klubui vadovavo arba su jo veikla susietas iki pat mirties 1896 m.

Klubas turėjo komandorą, raštvedį, iždininką ir takelažininką.

Antrasis klubo pirmininkas buvo laivų dailidė Frydrichas Ankeris, vėliau navigacijos mokytojas Isermanas. Net keturiolika metų paeiliui nuo 1891 iki 1905 m. klubo pirmininko pareigas ėjo jau minėtas Danijos konsulas H.Skougaardas.

Tai, kad MSV buvo rimtas klubas, liudija faktas, jog 1897 m. šiai organizacijai priklausė 81 narys, kurie turėjo viena jolę, septynis šliupus, tris liugerius ir dar du neidentifikuotus laivus. Apie 50 klubo narių buvo iš tuometinio Mėmelio / Klaipėdos, kiti iš Rusnės, Verdainės, Juodkrantės, netgi Tilžės.

Burinių laivų flotilę, kuri buvo bendra nuosavybė, turėjo ir pats klubas. Ją sudarė buriniai laivai "Victoria" (liet. "Pergalė"), "Vorwaerts" (liet. "Pirmyn") ir "Flink" (liet. "Vikruolė").

Klubo laivų stiebuose plevėsavo žalios-baltos-raudonos spalvų (tradicinės Mažosios Lietuvos spalvos) klubo vimpelas. Jis laikomas pirmuoju Klaipėdos skiriamuoju buriuotojų ženklu.

Klubo nariai turėjo ir uniformas, kurios priminė Vokietijos karinių jūrų pajėgų karininkų aprangą. Mėlynuose švarkuose buvo juodos sagos su inkarais, trispalvė klubo emblema su raidėmis MSV. Priklausomai nuo progos buvo rišamas ir baltas arba juodas kaklaraištis.

Kasmet rugpjūtį vykdavo klubo narių karnavaliniai plaukimai su muzika iš Dangės upės į Karaliaus Vilhelmo kanalą ir Kuršių marias. Karnavalą pradėdavo mėmelėnai, bet prie jų prisijungdavo ir kiti klubo nariai iš Nemuno žemupio ir kitų vietovių.

Prisimenama, kad išplaukus į Kuršių marias dažnai jose pasitikdavo puikus oras buriuoti, tik reikėdavo saugotis žvejų kurėnų ir jų pastatytų tinklų. Kartais mariose nusistovėdavo štilis. Menkiausio vėjelio dvelksmo reikėdavo laukti valandų valandas. Iš Mėmelio / Klaipėdos į marias išplaukdavo garlaivis "Mary", kuris štilio sustingdytas jachtas, kaip mama vaikus,   partempdavo į uostą.

Tarpukario buriuotojai

Minėto klubo narius išblaškė Pirmasis pasaulinis karas. Dalis jo narių buvo pašaukti į kariuomenę, kovojo ir žuvo. Nepaisant to, po karo buvo surengtos dvi regatos. MSV klubas vėl atgijo ir sparčiai plėtėsi. 1921 m. jame buvo net 250 narių. Toks staigus klubo narių padaugėjimas aiškinamas tuo, kad į jį stojo pokario laivininkysčių nariai, vietos verslininkai, tarnautojai. Klubo nariai turėjo įspūdingų jachtų – jolę "Sturmvogel" (liet. "Audronaša") su 90 kv. m burių plotų, kreiserinę jachtą "Henrik Skougaard" su 75 kv. m burių plotu, škuną "Schneewittchen" (liet. "Snieguolė") su 100 kv. m burių plotu.

Klaipėdos krašto istorijoje yra tarsi dvi atskiros buriuotojų veiklos linijos, kurių abi menkai įvertintos.

MSV klubo nariai buriavo ir Suomijoje pastatytomis moderniomis Hai klasės jachtomis. Žiemą būdavo buriuojama ir ant užšalusių Kuršių marių su ledrogėmis ant pačiūžų. Iš to laiko labiausiai žinomas buriuotojas buvo Herbertas Korkas, kuris kreiserine jachta "Mümmel" tris kartus laimėjo kaizerio Vilhelmo įsteigtą taurę.

"Memeler Segler Verein" klubas gyvavo iki 1939 m. Paskutinis klubo prezidentas buvo Ernstas Šarfeteris. Klaipėdos kraštą prijungus prie nacistinės Vokietijos, dauguma klubo narių ne vokiečių paliko kraštą, dalis pervažiavo į Didžiąją Lietuvą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, nemažai MSV klubo narių buvo pašaukti į nacistinės Vokietijos kariuomenę. Buriuotojų klubas buvo uždarytas. Klaipėdoje nebeliko ir lietuvių buriuotojų.

Lietuvos buriuotojų istorija po to, kai 1923 m. kraštą perėmė Lietuva, turi savo atskiras gijas. Kūrėsi atskiri klubai, iškilo žinomi buriuotojai. Tarp Lietuvos buriuotojų ir MSV klubo narių santykiai buvo šaltoki, bet ne priešiški.

Iš tarpukario Lietuvos buriuotojų būtina paminėti pirmojo lietuvių jachtklubo Klaipėdoje steigėją ir komodorą, gydytoją, Tilžės akto signatarą, aktyvų Mažosios Lietuvos visuomenės veikėją Valterį Didžį. Laikomasi nuostatos, kad jo indėlis yra išskirtinis ir šiandieninėje Klaipėdoje neįvertintas.

Kitas ryškus tarpukario buriuotojas yra Fricas Bernardas Buntinas. Išskirtinis jo laimėjimas yra 1937 m. jachta "Žalčių Karalienė" laimėta regata aplink Gotlandą. Lietuvai tai buvo ypatingas pasiekimas. B.Buntinas buriavo kartu su Martynu Braku, Kristupu Plonaičiu, Eriku Purvinu, kurių kiekvienas taip pat vertas pagarbos.

Jūrinės kultūros koordinacinė taryba yra sudariusi Lietuvai nusipelniusių jūrinių asmenybių sarąšą, į kurį, taip pat ir dėl buriavimo įrašyti ir MSV klubo įkūrėjas Johnas Masonas, ir tarpkurario Lietuvos buriuotojai Valteris Didžys, Fricas Bernardas Buntinas, Klaipėdos jachtklubo komandoru ir Lietuvos buriuotoju sąjungos pirmininku tarpukaryje buvęs Balys Sližys, pirmosios aplink pasaulį apiplaukusios jachtos "Lietuva" kapitonas Steponas Kudzevičius.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą "Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį ", skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą "Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį", skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Siūloma įamžinti

Dėmesys asmenybėms susijęs su projektais, kurie vykdomi Klaipėdos miesto 770-ojo jubiliejaus proga. Priminsime, kad Klaipėdos gimtadieniu laikomi 1252 m., kai senosios kuršių gyvenvietės vietoje buvo pastatyta Livonijos ordino pilis.

Taip pat vykdomi projektai, skirti 2023 m. sausio 15 d. – pažymėti Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metį.

Senosios, iki XX a. arba ant jo slenksčio buvusios asmenybės įrašytos ir į Jūrinės kultūros koordinacinės tarybos prie Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sudarytą Lietuvos jūrinei kultūrai svarbių asmenybių sąrašą.

Prisimenant istorinio Mėmelio / Klaipėdos asmenybes, siūloma jų pavardes įamžinti Klaipėdoje suteikiant jų vardus gatvėms, aikštėms ar kitoms vietoms.

Jūrinei kultūrai svarbių asmenybių sąraše minimi senojo Mėmelio / Klaipėdos žmonės yra Klaipėdos miesto istorijos klodo dalis.

Žmonės pristatomi ekskursijose

Savotišką senųjų Mėmelio / Klaipėdos asmenybių įamžinimą pradeda vykdyti Klaipėdos vokiečių bendrija pagal projektą "Įdomūs, garsūs ir paslaptingi Mėmelio / Klaipėdos gyventojai".

Sugrįžimas: iš Klaipėdos kilo vokiečių astronomas F.V.A.Argelanderis, kuriam Liepų gatvėje ant pašto pastato 1993 m. atidengta atminimo lenta. / "Lietuvai.lt" nuotr.

Ekskursijos vyko rugpjūčio 27–28 d. Jas vedė gidė Laurencija Budrytė-Ausiejienė.

Tai tarsi žingsniavimas per Klaipėdą čia gyvenusių istorinių žmonių pėdsakais.

"Prie Klaipėdos klestėjimo, jos gerbūvio kūrimo prisidėjo asmenybės, kurių pavardės įrašytos mūsų miesto istorijoje, tačiau apie jas dažnas mažai ką žino. Tai uosto inspektorius ir pirmojo švyturio projektuotojas Johanas Samuelis fon Lilentalis, laivų statyklomis garsėję Bėrendas Pyperis ir Paulius Vilius Lindenau, garo variklį į Klaipėdą atvežęs ir dramos teatrą atstatęs Džonas Meisonas, miestą modernizmo stiliaus pastatais puošęs Herbertas Reismanas, litografijose gražiausius miesto vaizdus užfiksavęs talentingasis botanikas Gustavas Valdhaueris, pirmąją ir, ko gero, išsamiausią miesto istoriją parašęs Johanas Zembrickis, žydų tautybės pirklys Mozė Jakobsonas de Jonge, tarpukario verslininkas ir visuomenininkas Jokūbas Peteraitis, miesto istorijos šukes po Antrojo pasaulinio karo surinkęs ir miesto identitetą puoselėjęs Dionyzas Varkalis", – teigiama Klaipėdos vokiečių bendrijos internetinėje svetainėje "Sdh.lt" pristatant ekskursijas apie žymių asmenybių gyvenimo vietas.

Pristatytos ir "Jūros" priede

Kai kurios Klaipėdos vokiečių bendrijos pristatyme minimos asmenybės įtrauktos ir į Jūrinės kultūros koordinacinės tarybos sudarytą Lietuvos jūrinei kultūrai svarbių asmenybių sąrašą, nes jos vienaip ar kitaip buvo susijusios su jūrine veikla, prekyba tarp Klaipėdos ir kitų kraštų, laivyba ir kitomis veiklomis.

Prasidėjo tarsi žingsniavimas per Klaipėdą čia gyvenusių istorinių žmonių pėdsakais.

Tai Mozė Jakobsonas de Jonge (1630–1714), Johanas Samuelis fon Lilentalis (1724–1793), Bėrendas Pyperis (1800–1877), Džonas Meisonas (1806–1870), Paulius Vilius Lindenau (1882–1955). Taip pat Klaipėdos vokiečių draugijos nepaminėti studijų apie uostą kūrėjas ir Vitės kvartalo puoselėtojas Heinrichas Karlas Veitas (1779–1849), Kuršių nerijos apželdintojas, hidrostatybos darbų inspektorius Friedrichas Liudvigas Hagenas (1829–1892).

Visos šios asmenybės buvo pristatytos "Klaipėdos" priede "Jūra" nuo gegužės vykdomame projekte "Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį".

Su Klaipėda susijusios įžymybės

Iš Klaipėdos krašto yra kilusios arba jame dirbusios garsios asmenybės.

Vokiečių poetas Simonas Dachas (1605–1659), kilęs iš Pervalkos. Klaipėdoje jis žinomas ir tuo, kad čia pastatytas paminklas jo herojei "Taravos Anikei", kuri įamžinta to paties pavadinimo poemoje.

Praeitis: nuostabi senoji Klaipėda, kurioje gimė ar gyveno daug žymių asmenybių. / "Deutsche Schutzgebiete.de" nuotr.

Kitas žymus iš Klaipėdos kilęs žmogus – vokiečių astronomas Friedrichas Vilhelmas Augustas Argelanderis (1799–1875). 1993 m. jam Klaipėdoje ant pašto sienos Liepų gatvėje, kur buvo Argelanderių namai, atidengta memorialinė lenta.

Gimęs Leipcige, Klaipėdoje kurį laiką teatro chormeisteriu ir dirigentu buvo žymus vokiečių kompozitorius Vilhelmas Richardas Wagneris (1813–1883).

Su Klaipėda susijęs ir garsus Vokietijos verslininkas, archeologas Johannas Ludwigas Heinrichas Julius Schliemannas (1822–1890). Jis kilęs iš Vokietijos Maklenburgo žemių Naibukovo kaimelio neturtingo pastoriaus šeimos. Pradėjęs nuo maisto prekių parduotuvės pardavėjo padėjėjo, laivo "Dorothea" jungos, kur vos nežuvo, jis iškilo prekyboje su Rusija. JAV piliečiu tapęs ir banką įsteigęs H.Schliemannas atvyko į Sankt Peterburgą, tačiau savo verslui vystyti jis po 1863 m., prasidėjus Krymo karui, pasirinko Klaipėdos uostą. Čia kilo didelis gaisras, bet H.Schliemanno sandėlis su prekėmis išliko ir jis jas sėkmingai pardavė.

Su Klaipėda susijęs ir joje gimęs inžinierius Julius Hermanas Kroehlis (1820–1867). Jis žinomas kaip pirmojo povandeninio laivo "Sub Marine Explorer" išradėjas ir konstruktorius.

Reikšmingi buvo ir jo pasiekimai architektūros, civilinės ir mechaninės inžinerijos srityse.

Ryškų pėdsaką paliko Vokietijos Hanoveryje gimęs, bet 25 metus Klaipėdoje gyvenęs publicistas, poetas, filosofijos daktaras Jurgis Zauerveinas (1831–1904). Jis mokėjo 62 kalbas, tarp jų ir lietuvių, kovojo už jos teises, profesoriui Fridrichui Kuršaičiui padėjo rengti "Lietuvių kalbos žodyną". Labiausiai jį išgarsino 1879 m. laikraštyje "Lietuviška ceitunga" paskelbtas eilėraštis "Lietuvininkai mes esam gimę", kuris tapo Mažosios Lietuvos himnu.

Iš Klaipėdos kilęs ir dailininkas, tapytojas, knygų iliustratorius Karlas Eulensteinas (1892–1981), seserys tapytojos Anna Natalie Sinnhuber (1864–1947) ir Elisė Margarethe Sinnhuber (1876–1953).

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą "Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį", skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Pilies iškilimas ir nykimas

Tai, kad turime Klaipėdos pilį, miestiečiai realiai pamatė daugiau nei prieš dešimtmetį, kai buvo nugriauta uosto tvora pagal Pilies gatvę. Tiksliau, pamatėme buvusios Klaipėdos pilies plotą, pylimus ir dar šį tą išlikusio iš senųjų laikų.

Dabar vaizdas prie buvusios piliavietės dar labiau pasikeitęs. Nugriauta nemažai tarybinių laikų pastatų. Atstatyta dalis buvusios pilies griovių, takų.

Yra vilties, kad bus atstatyta bent dalis buvusios pilies gynybinės sistemos su bokštais, gynybine siena, statiniais.

1252 m. klampioje vietoje prie Dangės upės pastatyta Mėmelburgo medinė pilis per amžius patyrė daugybę pokyčių. Ji gynė miestą nuo priešų tiek iš jūros, tiek iš sausumos pusės. Didžiausi Klaipėdos pilies priešai buvo žemaičiai, kurie ją ne kartą puolė, degino, bet taip ir nesugebėjo perimti Mėmelio miesto iš ordino.

Mėmelburgo pilis nuo XV a. savo architektūra mažai kuo skyrėsi nuo kitų ordino pilių, kuriose buvo ornamentais pagyvinti masyvūs mūrai, dantytos raudonų plytų mūro sienos.

Verslas: pristatoma Mėmelio XVI–XVII a. jūros prekyba. / Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

1538–1550 m. pilis buvo kapitališkai perstatyta. Šiauriniame pilies kampe stovėjo cilindrinis septynių aukštų Didysis bokštas, vakariniame – Didysis parako (arsenalo) bokštas, prie vartų ir kitų korpusų kampuose stovėjo cilindriniai Kurfiursto, Mažasis parako bokštai. Prie vidinių ir išorinių pilies sienų buvo pristatyti gyvenamieji ir ūkiniai korpusai.

1686 m. pylimai aplink pilį buvo rekonstruoti į bastionus. Paskutiniai pertvarkymo darbai pilyje vyko Septynerių metų karo (1756–1763) metais. Po jo pilis prarado karinę reikšmę, pamažu apleista.

1770 m. imta pardavinėti ir naikinti išorinius pilies įtvirtinimus, o pastatus naudoti miesto reikmėms. Pilies mūrai pradėjo griūti. 1872–1874 m. buvo nugriauti paskutiniai pilies pastatai.

XX a. pradžioje dalis pilies kanalų buvo užkasta. Piliavietės teritorija buvo priskirta laivų remonto įmonei ir atskirta nuo miesto. Ilgus metus pašaliniams čia nebuvo galima patekti.

Keičiasi piliavietės paskirtis

Klaipėdos pilis vėl pradėjo atgyti jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Karinės paskirties, kokią turėjo nuo įkūrimo XIII a. iki Septynerių metų karo XVIII a., ji jau niekada nebeturės.

Lietuvoje beveik neturime Kryžiuočių ordino pastatytų pilių, kokia iš dalies išlikusi Klaipėdoje.

Panašios pilys istoriją gerbiančiose kultūringose šalyse tampa turistų traukos vietomis.

Aplink Klaipėdos pilies pylimus išlikusiuose arba atstatomuose grioviuose įrengiamas, o dalyje jau nuo seno veikia Pilies jachtų uostas. Šalia pilies planuojama įrengti senųjų laivų krantinę. Priešais pilį yra dar vienas unikalus Klaipėdos objektas – pasukamas tiltelis.

Jei pavyktų atstatyti pilį su buvusiais penkiais bokštais (iš pradžių bent su vienu), ji taptų ne tik Klaipėdos širdimi, kaip yra dabar vadinama, bet ir išskirtiniu istoriniu traukos centru.

Klaipėdos pilis būtų išskirtinė tarp kitų Lietuvos pilių. Juo labiau kad kryžiuočių pilių dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo nedaug. XIII a. nedidelės gynybinės medinės pilys, kaip teigiama Mažosios Lietuvos enciklopedijoje, buvo Kuršių nerijoje, Ventėje, bet jos neišliko. Kryžiuočių gynybinės pilys dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo statytos pagal Nemuną – Geongerburgo (Jurbarko), Kristmemelio (Skirsnemunės), prie Nevėžio žiočių – Gotesverderio (iki 1410 m. buvo Virgailės saloje).

Transformacija: Klaipėdos pilies ir miesto schema 1914 m. ir ta pati vieta, pavaizduota 2014 m. / Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Mažosios Lietuvos enciklopedijoje teigiama, kad Kryžiuočių ordino pilių griuvėsiai yra išlikę buvusiuose Rytprūsiuose (dabar Kaliningrado sritis), Lenkijoje, Kalavijuočių ordino statytų pilių yra Estijoje, Latvijoje.

Unikalus Pilies muziejus

Senąją Klaipėdos pilį pristato 2002 m. rugpjūčio 1 d. atidarytas Pilies muziejus. Pradžioje jis įkurtas po bastionais esančioje Frydricho poternoje, o nuo 2006 m. – restauruotose Karlo bastiono poternose.

Pilies muziejus unikalus. Jame – atkastos senosios pilies liekanos, pamatai, XVI a. grindinys, kuriuo galima vaikščioti.

Autentiškoje XVI–XVIII a. poternoje eksponuojami piliavietėje ir senamiestyje rasti archeologiniai radiniai, dokumentai, maketai, rekonstruoti XVII a. kostiumai.

Viduramžių pilį ir miestą liudija XIII–XV a. archeologiniai radiniai iš piliavietės: ginklai, buities bei laisvalaikio praleidimo reikmenys, vėlyvosios gotikos kokliai. Eksponuojamos labai svarbių miesto istorijos dokumentų kopijos. Jų originalai saugomi Valstybiniame slaptajame Prūsijos kultūros paveldo archyve Berlyne.

Pilies muziejuje, kurio ekspozicija labai gerai vertinama, pristatomi ir šalia pilies gyvenusių žmonių daiktai, gyvenimo buities detalės. Pilyje rastas XVI a. kilmingo žmogaus auksinis žiedas su brangakmeniu, miestiečių apavas, buities reikmenys, amatininkų darbo įrankiai, monetos, importuoti daiktai.

Skirtumas: nuo Pilies pylimo matomas Klaipėdos vaizdas 1939 ir 2019 m. / Socialinių tinklų nuotr.

Vienas įdomiausių eksponatų – XVII a. antrosios pusės Klaipėdos pilies ir miesto maketas, sukurtas išanalizavus archeologinius, istorinius, kartografinius, ikonografinius šaltinius.

Muziejuje eksponuojamas ir žymiausio Klaipėdos laivų statytojo B.Pieperio 1864 m. pastatyto tristiebio barko "Achilles" modelis.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą "Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį", skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.