Šiandienos virtualios realybės ir post-pandeminiame kontekste, kuomet gyvename vis uždariau, dažnas pasijuntame lyg įsprausti į dėžę, tarp kambario sienų ar ekranų kvadratuose. Visiems žinomas rašytojas Kobo Abė žmonių susvetimėjimą ir dabarties visuomenės priešiškumą asmenybei analizavo romane „Žmogus-dėžė“. Po daugiau nei 30 metų tai vėl tampa aktualia tema. Tačiau, šiuo atveju dėžės samprata artikuliuojama ir kaip pozityvi inspiracija. Tokia, kaip, pavyzdžiui, A. de Saint-Exupery apsakymo „Mažasis princas“ avelė dėžėje, tampanti vaizduotės išlaisvinimo simboliu arba mokslinėje, socialinėje aplinkoje populiari idioma „out of the box“, siūlanti išsilaisvinimo iš mums įprastos aplinkos galimybę.

Dėžė tampa spektaklio ašimi. Stovinti scenoje ji yra ne tik uždara, ribojanti erdvė, bet ir atradimų vieta (kaip kad lobių skrynia ar muzikinė dėžutė). Atskiros plokštumos yra ir muzikiniai instrumentai, kuriais grodami atlikėjai kuria gyvą garsą viso spektaklio metu. Todėl garsinė spektaklio interpretacija kaskart bus kitokia.

D. Bielkausko nuotr.

Scenoje pasirodo trys skirtingo amžiaus, profesinio išsilavinimo ir gyvenimiškos patirties atlikėjai. Jie reprezentuoja skirtingus gyvenimo tarpsnius, kuriuose vis kitaip priimame ir vertiname „dėžės“ sampratą. Santykį su ja kūrėjų komanda analizuoja per psichologo E.H. Erikson sukurtą žmogaus amžiaus tarpsnių sistemą ir per W. Strauss ir N. Howe kartų idėjos teoriją. Pastaroji teigia, kad kas 20 metų užauga nauja unikali žmonijos karta, kuri formuojasi savitu laikotarpiu, paženklintu politinių krizių, kultūrinio pakilimo ar technologijų proveržio. Visa tai nulemia to laikmečio žmonių pasaulėžiūrą ir asmenines savybes.

Spektaklyje susitinka trijų kartų (X, Y ir Z) atstovai. Jaunystę įkūnijantis šokėjas atstovauja Z generaciją, pasirengusią užkariauti pasaulį. Todėl ir dėžė šokėjui – atradimų erdvė (smėlio dėžės ar telefono bei kompiuterio ekrano dėka). Jis nekenčia ribų, kraštinių, sienų. Jo tikslas – laisvė ir pažinimas. Tačiau jie nėra beribiai.

Vyresnieji Y kartos atstovai tikisi galimybės augti ir tobulėti. Darbe jie yra profesionalūs ir kompetentingi specialistai, tačiau dažnai neturi kantrybės siekti ilgalaikių tikslų. Trokšta greito rezultato ir pripažinimo. Brandos amžiui (muzikui) dėžė – tai savęs paieškų, įtvirtinimo visuomenėje analogas. Judama nuo vienos skambančios dėžutės prie kitos, nes reikia visų. Lyg ir dar nori ieškoti, atrasti, išbandyti save, bet kartu reikia prisiimti ir atsakomybę už tai, kas jau pasiekta, sukurta.

Gimusieji 1960–1980 metais, priklauso X kartai, kuriai judėjimas į priekį – pagrindinis gyvenimo moto. Ieško ne tik profesinio, bet ir dvasinio tobulėjimo kelio, todėl domisi netradicinėmis (indų, Tibeto) kultūromis, tad ir ši spektaklio dalis – dvasingesnė. Atsiveria visiškai kitas santykis į buvusias situacijas, problemas. Aplinka, daiktai tie patys, bet santykis kitas. Senatvei dėžė – tai jos saugus, jau nusistovėjusios asmeninės, bendruomeninės ir profesinės patirties, prisiminimų (neretai šmaikščių) laukas.

Ar esame laisvi savo gyvenimo etapuose? Kuriame etape esame laisviausi? Kiek prisiimame atsakomybės? 50 min. trukmės spektaklyje visi trys atlikėjai savaip spręs santykį su dėže, kol galiausiai klausimą – ar dėžė yra apribojimas ar atradimas? – perduos į žiūrovų rankas.

Spektakliui kurti susibūrė interdisciplininė komanda. Idėjos autoriai – spektaklio dramaturgė Goda Giedraitytė ir instrumentalistas bei garso koncepcijos autorius Donatas Bielkauskas naratyvinei linijai atskleisti pakvietė labai savitus ir skirtingą amžiaus tarpsnį reprezentuojančius scenos menininkus – šokėją, gatvės šokio atlikėją Marių Eidrigevičių ir mimą Aleksą Mažoną. Šviesų dizainas patikėtas Stasiui Jamantui, o visą idėjų kratinį paversti sceniniu kūriniu pasiryžo režisierė Karina Novikova.

Mažų paveikslėlių dėlionė

Anot autorės, kasdieną nepaliaujamai kopiantis, skubantis į didelius gyvenimo siekius, tikslus, laimėjimus, į „pažadėtąjį didelį gyvenimą“ šių dienų žmogus pro pirštus praleidžia didžiausią savo tikslą ir gautą prigimtinį turtą – patį gyvenimą, kuris susidaro iš sąmoningo buvimo čia ir dabar, mažiausių fragmentų, smulkmenų, virstančių vienu dideliu, nepaprastu kosminiu kūnu.

U. Jasenkos vieno paveikslo paroda, sudėliota iš daugybės mažų paveikslėlių – miniatiūrų, pasakoja apie kitokį pilnatvės būvį. Būvį, kuris yra orientuotas vis dėlto ne į tikslą, bet į procesą jo siekiant, užklupusias patirtis, mintis ir jausmus. Visa tai kur kas brangiau, nei pasiekto tikslo akimirka, mano menininkė.

Žmogus kopia į kalną

Ji analizuoja žmogaus vertę, kurią lemia ne skaičiais, pasiekimais reiškiami dalykai, o tai, kiek jis pats yra patenkintas savimi, kiek ir kaip nuoširdžiai mėgavosi, išjautė jam skirtą laiką, darbus, patirtis, ar buvo įkvėptas, kaip drąsiai ir su meile žengė gyvenimo žingsnius ir kokia ugnimi degė jo širdis. Ir vis dėlto kiek daug iš mūsų reikalauja stiprybės, jėgų ir ryžto ši siurreali kelionė žemėje! Miniatiūrose juntamas žmogaus pirmų dienų žaismingumas, jaunystės lengvumas ir su laiku augantis, pilnėjantis, laiko ir patirčių lenkiamas žmogaus „svoris“ – senatvė, kuri apgaubia ir palydi į paskutinį tašką – mirtį.

„Vieno paveikslo istorijos“ fragmentuose metaforiškai vaizduojamas akivaizdus motyvas – žmogaus kopimas į kalną. Autorė kviečia paveikslą skaityti lyg knygą, jį stebėti tarsi nebylų kino filmą ir sekti kelionę nuo pradžios iki pat galo, ieškoti vis skirtingų įkopimo į viršūnę tikslų, baigčių ir prasmių. Šis paveikslas gyvena savarankišką, autentišką gyvenimą. Menininkės rankų ir laiko nugludintos miniatiūros kuria netikėtą, gyvą reljefą, kuris su kiekviena paveikslo gyvenimo diena po truputį kis. Miniatiūros pradės riestis, popierius – gelsti, tamsėti ar šviesėti, medinis paveikslo rėmas ims skilinėti – senti. Kiekvienas šioje kelionėje išgyventas smūgis ar švelnus žiūrovų žvilgsnis drauge kurs šią unikalią „Vieno paveikslo istoriją“.

U. Jasenka. S. Kmitos nuotr.

Gyvenimo prasmė ir laisvė

U. Jasenka (gim.1993) yra jaunosios kartos menininkė, mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, vėliau studijavo ir 2014 m. Norvegijoje baigė „Manger folkehøgskule“ muzikos, vokalo specialybę.

Dar mokydamasi menininkė suformavo išskirtinį braižą, minimalistinį „pasaulį“, kupiną simbolikos, detalių, pasikartojančių elementų, gamtos motyvų, pasakojimų, minčių, jausmų, grožio, stebuklų, šviesos, kartu – tamsos, liūdesio, trapumo, mistikos ir kentėjimo. Autorė savo darbais byloja ne tik apie šviesią, bet ir apie tamsią žmogaus prigimtį. Stebėdama aplinką, žmones, save ir savo gyvenimą, U. Jasenka kaupia patirtis, istorijas, o viską permąsčiusi, svarbiausias mintis palieka popieriaus lape.

„Būti čia ir dabar, visa širdimi mėgautis tuo, kas duota – gera ar bloga, – tai ir yra gyvenimo prasmė ir laisvė“, – sakė jaunoji kūrėja.

Nuo 2009 m. U. Jasenka aktyviai kuria ir organizuoja kolektyvines ir personalines parodas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Norvegijoje, Vokietijoje, Italijoje. Šiuo metu gyvena ir kuria Klaipėdoje.

U. Jasenkos paroda „Vieno paveikslo istorija“ Klaipėdos kultūros fabrike (Bangų g. 5 A) veiks iki gegužės 26 d.

Šiame  dokumentiniame filme atskleidžiami  Mažosios Lietuvos sūnaus, vieno įtakingiausių uostamiesčio teatrinės mokyklos įkūrėjų ir puoselėtojų, Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų (vėliau – Klaipėdos universiteto Menų fakultetas, dabar – LMTA Klaipėdos fakultetas) Režisūros katedros vedėjo, ilgamečio režisūros ir vaidybos dėstytojo doc. Gedimino Šimkaus (1938-2018) biografiniai faktai, pasakojami per dukters Rasos Šimkutės prizmę.

Filme ne tik perteikiama novatoriška G. Šimkaus pedagoginė veikla, talentingų jo auklėtinių teatrinė kūryba, fenomenali Lietuvos mėgėjų teatrų veiklos sėkmė, bet ir per vienos šeimos istoriją prisiliečiama prie tragiškos lietuvininkų lemties.

Dokumentinio filmo žanras nėra pats popiuliariausias kino pasaulyje, o Lietuvoje – ypač. Tačiau R. Šimkutės darbas perkopė šią nepopuliaraus žanro kartelę ir pilnutėlė Klaipėdos kultūros fabriko „Arlekino“ salė, po filmo paskendusi jausmų ir emocijų jūroje – tą tik patvirtino. Kęstas Meškys, kino klubo 8 ½ įkūrėjas ir vadovas, sakė, kad jau seniai šioji „Arlekino“ salė buvo surinkusi tiek žmonių – visi norintieji salėje netilpo ir gausus būrys žiūrovų liko stebėti filmo stovėdami.

Žiūrovų minia, tarp kurių daugybė iškilių Klaipėdos miesto menininkų ir kūrėjų,  patvirtino, koks svarbus Klaipėdai, Mažajai ir Didžiajai Lietuvai, buvo  teatro pedagogas Gediminas Šimkus, išugdęs daugybę teatro ir kino aktorių, mėgėjų ir profesionalių teatrų režisierių, bei kitų sričių menininkų.

Rasa prie šio filmo dirbo daugiau nei trejus metus. Jame panaudota daugybė vaizdinės autentiškos medžiagos iš Gedimino jaunystės, kūrybinio kelio pradžios, brandos ir jau paskutiniųjų žemiškos kelionės metų, bei gausybė fotografijų. Filme kalbinti G. Šimkaus kolegos, bendražygiai ir studentai jautriai atsiliepė apie savo mokytoją, sukūrusį jų profesinį kelią, suformavusį šio kelio tikslus. Įkvepiantis Gedimino pavyzdys uždegė net ir tuos, kurie jo nepažinojo.

Širdis suvirpinantys žiūrovų atsiliepimai

Po filmo Gedimino Šimkaus teatro ARTYN aktoriai pasidalijo įspūdžiais.

Ana: „Neteko garbės pažinti šios iškilios asmenybės. Kiek žinojome apie Gediminą – viską sužinojome tik iš režisierės. Tikslas pasiektas – jaučiamės asmeniškai susipažinę su Gediminu. Lyg dviese būtume susėdę ir išgėrę kavos“.

Šio teatro aktorė Jurgita: „Aš pamačiau G. Šimkų, koks jis buvo – atsidavęs, žmogiškas, netgi, sakyčiau, tėviškas pedagogas – globoja, pabara, reikalauja, rūpinasi, lietuvybės ir tikrųjų žmogiškųjų vertybių puoselėtojas. Be puikybės ir susireikšminimo. Žavu. Man šį filmą pamatyti buvo svarbiau nei ateiti į repeticiją.“

Kitas šio teatro aktorius Vitalijus: „Labai stipru. Buvo viršyti visi lūkesčiai. Po filmo tapo dar aiškiau kodėl darome tai, ką darome“.

Jautriai apie filmą atsiliepė daugumą jį žiūrėjusiųjų. Po premjeros žmonės dar ilgai nesiskirstė ir liko dalintis užplūdusiomis emocijomis.

Viena iš buvusių Gedimino studenčių Ieva: „Man buvo didelė garbė ir pasididžiavimo jausmas dalyvauti filmo premjeroje „Tegu eina liepsnodami“ apie brangų dėstytoją Gediminą Šimkų, kuris mums visiems, kas turėjo laimę su juo dirbti, buvo daugiau nei tik dėstytojas. Filmas ne tik sužadino kruopščiai saugomus prisiminimus, bet ir palietė asmeniškai. Filmas, kuris yra kartu ir apie mus, prasmingas ir turtingas savo pasakojama istorija, tad galima tik palinkėti sėkmingos kloties jo kelionėje, ir kad ji būtų kuo platesnė. Padėka  visai filmo kūrybinei komandai, taip pat režisierei Rasai Šimkutei, prodiuserei Inesai Kurklietytei.“

G.Šimkaus buvusi studentė ir bendražygė Audronė taip pat neslėpė jausmų: „Fantastiška atmosfera tiek filme, tiek po jo! Toks retas tikrumas supo, savi, seniai matyti veidai! Filmas kaip legenda, apie ištisą epochą, kurios dalyviais trumpą akimirką ir mums teko pasibūti. Pagarba ir padėka, Rasai, ir Inesai, už visų Mokytojo išleistų kartų ir darbų apjungimą.“

Palikimas ateities kartoms

Dėkoju filmo autorei Rasai ir visai kūrybinei komandai: prodiuserei ir konsultantei Inesai Kurklietytei, operatoriams Adomui Jablonskiui, Algirdui Didžiuliui, Ilonai Nagrodskytei, montažo ir garso režisieriams Aleksandrui Brokui ir Ramūnui Jasučiui, kompozitoriui Gintarui Kizevičiui – už nepaprastą indėlį išsaugojant Klaipėdos krašto teatro istoriją. Taip pat dėkoju  ir Gedimino Šimkaus žmona Marijai, kuri visą gyvenimą jį lydėjusi buvo neatsiejama dalis to, ką Gediminas sukūrė ir padovanojo  Lietuvai ir Europai.

Dokumentinis filmas „Tegul eina liepsnodami“ abejingų nepaliko. O kiek dar minčių, jausmų ir išgyvenimų čia nepaminėta! Bet geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti, todėl atvykite vasario 18 d., 14 val. į Klaipėdos I. Kanto bibliotekos Meno skyrių, čia turėsite progą dar kartą išvysti neeilinį dokumentinį filmą „Tegu eina liepsnodami“.

Ukrainiečių pasakos motyvais

Klaipėdoje reziduojantis „Taško“ teatras 2017 m. įkurtas Valentino Masalskio, o 2020 m. Lietuvos kultūros ministerijos pripažintas profesionaliu teatru. Veržlūs ir kūrybiški „Taško“ teatro menininkai nuolat ieško visuomenei aktualiausių temų, savo darbais kalba apie įvairius socialinius reiškinius. Komedijos „Pirštinė“ premjera – puikus kryptingos šio teatro vizijos pavyzdys.

Dovilės Katiliūtės sukurtos naujo spektaklio dramaturgijos pagrindas – populiarios ukrainiečių liaudies pasakos „Pirštinė“ siužetas. Penki gyvūnai miške netikėtai randa žmogaus pamestą pirštinę ir netrukus paaiškėja, kad visi slapčia svajoja ją pasisavinti. Iš pirmo žvilgsnio niekam nereikalinga pirštinė tampa didelių nesutarimų priežastimi, nes Vilkui, Lapei, Gulbei, Varlei ir Uodui nepavyksta jos pasidalyti. O sprendimas išties sudėtingas – miške radus neatpažintą objektą, privaloma skubiai sušaukti miško tarybos posėdį, kuriame gyvūnai bando išsiaiškinti, kas pametė šį daiktą, ką su juo daryti, o svarbiausia – kam jis atiteks. Personažai netrukus supranta, kad ne materialūs daiktai yra tai, ko jiems iš tikrųjų trūksta, todėl spektaklis padovanos daug netikėtų situacijų, muzikos ir juoko, o svarbiausia – primins apie vieningumo ir draugystės svarbą.

Antrasis režisierės darbas

Šioje komedijoje kurdami personažus, aktoriai jiems priskiria po skirtingą žmogišką ydą, o nuosekliai vystomi sužmoginti gyvūnų charakteriai ir santykiai formuoja jaunimo įžvalgas apie vertybių ir ydų santykį šiuolaikiniame pasaulyje. Komiški spektaklio elementai palaikys jaunų žiūrovų dėmesį, o atpažįstamos personažų savybės ir konfliktų mechanizmai kvies gręžtis į vertybes – pagarbą, empatiją, gebėjimą įsiklausyti į kitą.

Spektaklio režisierė Livija Krivickaitė pasirinko ukrainiečių pasaką ir susipriešinusio pasaulio kontekste šio liaudies kūrinio motyvais siekia kalbėtis apie pagarbos gyvai būtybei svarbą, empatiją, dosnumą, pagalbą nuskriaustiesiems, vieningumą, lygybę. Kūrėja pabrėžė, kad jos režisūrinė vizija – sukurti spektaklį, kuris būtų lankstus, rodomas ne tik teatrų salėse, bet ir mokyklose ir kitose netradicinėse erdvėse. Todėl pagrindinis spektaklio elementas yra aktorių vaidyba, jų kuriamų personažų sąveika, bandymas rasti kompromisą. Šis spektaklis – jau antrasis režisierės kūrybinis darbas, praėjusių metų rudenį į sceną buvo išleista jos monospektaklio ,,Būti“ premjera – drama apie neplanuotą nėštumą ir su tuo ateinančius išgyvenimus. Socialinio teatro žanras žingsnis po žingsnio tampa jaunosios kūrėjos braižu, o pirmajam spektakliui suburta kūrybinė komanda sujungia geras patirtis ir antrajam.

Žiūrovams nuo septynerių

Spektaklio premjera – jau spalio 30 d. 12 val. Klaipėdos kultūros fabrike (Bangų g. 5 A). Bilietus į spektaklį žiūrovai kviečiami įsigyti iš anksto internetu www.bilietai.lt.

Spektaklio kūrybinė komanda: režisierė L.Krivickaitė, dramaturgė D.Katiliūtė, scenografė: Aistė Alksnytė, kostiumų dailininkė Erika Jankauskaitė, šviesų dailininkas Linas Rubinas, vaidina aktoriai Kristupas Biržietis, Jūratė Martinaitytė, Karolina Urbonė, A.Alksnytė, Donatas Mickūnas. Spektaklio trukmė – 60 min. Jis skirtas žiūrovams nuo septynerių.

Klaipėdiečio režisieriaus dokumentalisto Lino Mikutos filmas įamžino žemaičio nuo Darbėnų, tapusio vienu iškiliausių išeivijos menininkų, Antano Mončio asmenybę. Palikęs Lietuvą po sovietinės okupacijos, jis 1950 m. atkeliavo į Paryžių, kur gyveno ir kūrė iki pat mirties 1993 m. Filme atskleidžiami glaudžiai susipynę A.Mončio asmenybės lietuviški ir prancūziški aspektai. Stiprybės jis sėmėsi iš Mončių sodybos medžių ir ąžuolų Mančiuose, Darbėnų valsčiaus kaime. „Visa jėga šaknyse“, – sakė A.Mončys. Menininko kūrybos braižą formavo modernistinės Paryžiaus meno idėjos, kurios virto jo sukurtomis unikaliomis medžio skulptūromis, figūrinėmis kompozicijomis, reljefais, antkapiais, kaukėmis, iliustracijomis. Visuose jo kūriniuose lengvai galima atsekti lietuviškos archaikos, žemaitiškos pagonybės ir mitų dvasią.

Filme daugybė archyvinių kino kadrų su A.Mončio pasakojimais, bendražygių prisiminimų. Nors menininko gyvenime buvo daug skaudžių akimirkų, filme gausu šviesių epizodų, viename iš jų dailininko jaunystės draugės, dvi prancūzės seserys papasakojo linksmą istoriją, kaip vyrus iš pabėgėlių stovyklos, kurioje kurį laiką praleido A.Mončys, atveždavo į gubernatoriaus namų vakarėlius, nes damoms trūko šokių partnerių. Viskas baigėsi tuo, kad mėlynakį lietuvį įsimylėjo gubernatoriaus dukra, nors šis įvykis ir neatvedė iki vedybų.

Palangoje 1999 m. buvo atidarytas A.Mončio muziejus, prie kurio atsiradimo prisidėjo kitas iškilus Prancūzijos lietuvis – pasaulinio garso semiotikas Algirdas Julius Greimas. Tai jis šią idėją pamėtėjo A.Mončio sesei Birutei. Muziejaus ekspozicijoje – dailininko Lietuvai padovanoti darbai – daugiau nei 200 skulptūrų, piešinių, grafikos kūrinių, koliažų, švilpių, kaukių. Muziejumi iki šiol rūpinasi ir skulptoriaus dukterėčia Loreta, ir sūnus prancūzų aktorius Jeanas Christophas Mončys.

Savo kūryboje A.Mončys atmetė bet kokius kompromisus ir nuosekliai ėjo savo keliu, kuris jam atnešė tarptautinį pripažinimą ir pasaulinę šlovę.

„Aš pasirinkau neištaigų gyvenimą, kad galėčiau daryti, ką noriu“, – teigė A.Mončys.

Filmo „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“ (Lietuva, 2022, 79 min., N 13) pristatymas vyks balandžio 20 d. 18 val. Klaipėdos kultūros fabrike (Bangų g. 5 A). Dalyvaus filmo režisierius L.Mikuta ir operatorė Kristina Sereikaitė. Bilietus platina „Tiketa.lt“, kino klubo nariams taikoma 50 proc. nuolaida.

Tai „tvinpyksiškas“, detektyvo žanro įkvėptas 45 min. trukmės šokio spektaklis, laviruojantis ant parodijos ribos. Blogio prigimtį, keistus žmones ir jų kuriamą beprotišką pasaulį choreografė čia tyrinėja su jai būdingu suktu humoro jausmu, lengvumu ir išradinga choreografija.

Gražiuose namuose gražų gyvenimą gyvena gražios seserys trynės. Vyriausioji Arvyda domisi visomis konspiracijos teorijomis, Regina yra aistringa golfo žaidėja, o jauniausioji Elžbieta atsidavusi astrologijai. Ji, ištyrinėjusi savo ir seserų horoskopus, žino, kas jų laukia ateityje, žino, kuri mirs, žino, kad ateis detektyvė, kuri atskleis po mandagių šypsenų fasadu slypinčias paslaptis.

Įkvėptas daugybės detektyvo žanro kūrinių – nuo Agathos Christie apsakymų apie Miss Marpl ir Hercules Poirot iki Davido Lyncho „Tvin Pykso“ – spektaklis įtraukia ne tik mistika dvelkiančiu siužetu, bet ir jautriu šiuolaikinio šokio atlikimu. Laviruodamas ant parodijos ribos, šis darbas byloja apie blogio prigimtį, keistus žmones ir jų kuriamą beprotišką pasaulį.

Agnijos Šeiko vadovaujamame šokio teatre choreografė I.Kuznecova spektaklį kūrė kartu su šokėjais Dovile Binkauskaite, Nielsu Claesu, Oksana Griaznova, Mantu Černecku, Viktorija Zobielaite, Gintare Marija Ščavinskaite. Dramaturgė – Kristina Steiblytė, kompozitorius – Andrius Stakelė, scenografė, kostiumų dizainerė – Giedrė Brazytė, šviesų dizaineriai – Justas Bø, Aurelijus Davidavičius, prodiuserė – Goda Giedraitytė. Produkcijos komanda: Darius Berulis, Greta Seiliūtė, Austėja Laurinavičiūtė, Edita Aliochno.

Renginys skirtas žurnalisto, kultūrologo, prodiuserio K. Meškio, kuris šiemet mini savo 75-metį, kūrybinei veiklai. Ji apima plačiai: nuo žurnalistinių ir akademinių straipsnių, knygų iki filmų, TV programų prodiusavimo ir kūrimo, kultūros projektų, festivalių organizavimo, akademinės veiklos.

Vakaro metu jos vedėja aktorė Virginija Kochanskytė kalbins jubiliatą, skaitys ištraukas iš jo knygų, bus rodomos fotografijos iš jubiliato archyvo.

Susitikimo metu bus pristatytos ištraukos iš ankstesnių filmų, kuriuos kuriant Sankt Peterburgo televizijoje prisidėjo K. Meškys, ir televizijos laidų, kurtų Sąjūdžio metais Klaipėdoje, fragmentai. Taip pat bus rodomi pastarųjų metų dokumentiniai filmai, skirti Lietuvai, jos kultūrai ir gimtajam miestui. Juose vakaro dalyviai atpažins daugelį žinomų Lietuvos, Klaipėdos ir pasaulio veidų. Tarp filmų – ir naujausias K. Meškio prodiusuotas ir kurtas filmas „Anikė. Meilės istorija“ (rež. I. Kurklietytė, 2021).

Renginys nemokamas. Įėjimas – su galimybių pasu.

Spalio 28 d., ketvirtadienį, 12 val. Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje (Turgaus g. 8), Jaunimo (Tilžės g. 9), „Kauno atžalyno“ (Kauno g. 49), Pempininkų (Taikos pr. 81A) ir Vingio (Vingio g. 11) padaliniuose kviečiame žiūrėti filmą „Pasienio paukščiai“ (rež. Vytautas Puidokas). Nepaisydami politikos ir sienos tarp Lietuvos ir Kaliningrado, ją nuolatos kerta migruojantys paukščiai, užsukantys į skirtingose sienų pusėse esančias ornitologijos stotis. Pirmąsyk po Sovietų Sąjungos griūties, abiejų šalių ornitologijos stočių darbuotojai pradeda vystyti bendrą projektą. Režisierius Vytautas Puidokas įamžina šį susitikimą, o po filmo seanso liksime su juo virtualiai pasikalbėti apie filmą.

„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis. Tai yra nekomercinis renginys, siekiantis kurti erdvę žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temomis, supažindinti visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinti būti sąmoningiems ir kritiškiems. Festivalio metu pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Vienas pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras.

Atvykusiems būtina turėti galimybių pasą. Prieš renginį bus vykdoma dalyvių registracija.

Prūsų kilmės poetas Simonas Dachas iš Mėmelio ne tik pirmasis apdainavo savo gimtąjį miestą, bet ir sukūrė jį išgarsinusią poemą apie nuostabią mergaitę Anikę iš Taravos.

Šią istoriją, virtusią legenda, savo filme „Anikė. Meilės istorija“ Klaipėdos žiūrovams pristatys jo kūrėjai – režisierė Inesa Kurklietytė ir filmo idėjos autorius, prodiuseris Kęstutis Meškys.

Daugiau nei 50 min. trukmės kino juostoje, skambant žinomo vokiečių kompozitoriaus Sveno Helbigo muzikai bei garsiajai Anikės giesmei, žinomi klaipėdiečiai, daugelio publikacijų autoriai Antanas Stanevičius ir Jovita Saulėnienė pasakoja apie istorinius faktus, kuriuos lydi kino kronikos ir K. Meškio daugelį metų filmuoti Anikės papėdėje vykusių įvykių kadrai. Filmas ne tik pasakoja apie legendinę Anikės iš Taravos ir poeto meilės istoriją, bet ir apie užgimusią klaipėdiečių meilę Anikės skulptūrai, tapusiai miesto simboliu.

Filmą kūrė Audiovizualinų menų industrijos inkubatoriaus kūrybinė grupė – režisierė I.Kurklietytė, operatorius Aleksandras Brokas, montažo režisierius Ričardas Matačius, garso režisierius Ramūnas Jasutis. Filmo sukūrimą iš dalies finansavo Klaipėdos miesto savivaldybė.

Spektaklio dramaturgijos pagrindas – tikros moterų, susidūrusių su neplanuotu nėštumu ar abortu, istorijos. Dokumentinė medžiaga suteikia pjesei intymumo, autentiškumo, atskleidžia itin jautrias temas, kuriomis visuomenėje kalbėti dažnai nepatogu. Režisierė Livija Krivickaitė žiūrovus kvies susitapatinti su pagrindinio personažo – jaunos merginos, susidūrusios su neplanuotu nėštumu, istorija.

Aktorė Jūratė Martinaitytė, priešingai nei įprasta monospektakliuose, čia kuria ne vieną, o septynis skirtingus vaidmenis. Tokiu būdu ji atstovauja skirtingoms moterų socialinėms grupėms ir atskleidžia spektaklio temą iš skirtingų perspektyvų.

Spektaklio baigiamoji dalis – su neplanuotu nėštumu ar abortu susidūrusių žmonių nuotraukų paroda, kurią lydės tikros jų patirtys ir liudijimai. Parodos vizualųjį pavidalą sukūrė menininkai Rytis Aliukonis ir Aistė Alksnytė. Ši 14-os istorijų paroda bus eksponuojama kaip meninė – socialinė akcija, kuri įrodo, jog spektaklyje atskleidžiama problema yra opesnė nei visuomenėje įprasta manyti.

„Tikiuosi, ateis laikas, kai apie tai kalbėti nebebus gėda, o šis spektaklis pasieks reikiamus žiūrovus“, – vylėsi režisierė L. Krivickaitė. Bilietus į spektaklį platina www.tiketa.lt.

Klaipėdoje reziduojantis Taško teatras – tai žinomo aktoriaus, režisieriaus, teatro pedagogo Valentino Masalskio 2017 m. įkurtas teatras, kuris 2020 m. Lietuvos kultūros ministerijos pripažintas profesionaliu teatru. Veržlūs ir kūrybiški Taško teatro menininkai nuolat ieško visuomenei aktualiausių temų, savo darbais kalba apie įvairius socialinius reiškinius, opias problemas. Monospektaklio „Būti“ premjera –kryptingos šio teatro veiklos pavyzdys.

A.Bričkutė – jaunosios kartos menotyrininkė, pasukusi vizualios kūrybos keliu. Tapyba užsiima nuo 2016 metų. Nuo tol sukūrė kone pusšimtį darbų – portretų ir peizažų. Jaunosios dailininkės meninei raiškai būdingi ekspresionizmo, kubizmo, siurrealizmo bruožai, polinkis improvizuoti spalvomis ir formomis.

Parodoje Klaipėdos kultūros fabrike eksponuojami 2020–2021 m. sukurti tapybos darbai, kurie atspindi naują jaunosios dailininkės kūrybinį posūkį – spalvinę improvizaciją, dėmesį energingam, ryškiam koloritui, dekoratyvumui, simbolistiniam turiniui bei individualiai portreto ir peizažo žanrų plėtotei.

Anot autorės, jos kūrybinį braižą formuoja ekspresionizmo atstovo Edvardo Muncho (1863–1944) simbolistiniai gamtovaizdžiai, vieno žymiausių XX a. tapytojų – Davido Hockney (gim. 1937) dekoratyvūs ir ryškūs peizažai bei šiuolaikinio vokiečių menininko Maximo Fomenkos (gim. 1981) siurrealistinė figūratyvioji tapyba.

Parodoje „Apkabinti save“, pasitelkdama spalvas bei formas, A.Bričkutė tyrinėja savo vidinį pasaulį ir tapyba siekia įamžinti universalias žmogiškosios būties patirtis, vizualizuoti jausmines būsenas, atrasti vidinę harmoniją ir pajusti ryšį su išoriniu pasauliu.

A.Bričkutė gimė 1993 m. Klaipėdoje. 2012–2016 m. studijavo menotyrą Vytauto Didžiojo universitete Kaune, įgijo menotyros bakalauro laipsnį. Dailės mokėsi Adomo Brako dailės mokykloje ir suaugusiųjų dailės studijoje „Guboja” Klaipėdoje. Nuo 2018 m. surengė 7 personalines savo darbų parodas, kurios vyko Kaune ir Klaipėdoje.