Daugiau nei statybos procesas

Kaip pripažino bendrovės „Infes“ generalinis direktorius Arvydas Markevičius, tai, jog šiuo metu kompanijos specialistai visoje Lietuvoje vienu metu pajėgūs įgyvendinti bent keliasdešimt skirtingų grandiozinių projektų, dėsningas ilgamečio ir nuoseklaus darbo rezultatas – sausio 7-ąją įmonė paminėjo jau 11 metų veiklos sukaktį.

„Vis labiau augant, stiprėjant, atsirado ir pasitikėjimas, kad galime nuveikti kažką išties unikalaus, reikšminga. Statyti ne šiaip statinius, o prisidėti kuriant tokias erdves, kuriose žmonėms gera leisti laiką, kurios keičia miestų ar miestelių veidą. Tad mūsų įgyvendinami projektai savaime motyvuoja ir suteikia naują prasmę – tai daugiau nei statybos procesas, tai ir įpareigojimas, kokią pridėtinę vertę ateityje kurs tavo darbas“, – kalbėjo pašnekovas.

Vilniaus kongresų rūmai. „Infes“ nuotr.

Vien pastaraisiais metais „Infes“ specialistams patikėti tokie įspūdingi objektai, kaip Vilniaus kongresų rūmai, Lietuvos nacionalinis dramos bei Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatrai, Vilniaus televizijos bokštas, IX fortas bei Dainų slėnis Kaune, Trakų salos pilis, Kauno oro uosto keleivių terminalas.

„Aktyviai dalyvaujame viešuosiuose pirkimuose, dirbame visoje Lietuvoje, ne išimtis – ir Klaipėdos regionas. Čia šiandien turime vieną gausiausių darbų portfelių“, – sakė įmonės vadovas.

Lietuvoje neturės analogų

Vakarų Lietuvoje įmonė įgyvendina projektus, kurių vertė siekia nuo maždaug 10 mln. iki 30 mln. eurų, – pradedant Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rekonstrukcija ir statyba, Lietuvos jūrų muziejaus administracinio pastato, Smiltynės perkėlos keleivių stoties, Valstybės sienos apsaugos tarnybos būstinės uostamiestyje rekonstrukcija ir baigiant sporto centro Gargžduose bei mokyklos Sendvario seniūnijoje statyba.

Kulminacija: įmonės komanda sparčiai artėja prie gausybės iššūkių pareikalavusių darbų pabaigos – atgimęs Klaipėdos muzikinis teatras jau neilgai trukus atvers duris. „Infes“ nuotr.

A. Markevičiaus teigimu, kiekvienas darbas – savaip įdomus, sunkesnius ar lengvesnius uždavinius diktuojantis iššūkis, tad įvardyti įspūdingiausius, verčiausius išskirti projektus būtų nelengva.

„Žinoma, Klaipėdos muzikinis teatras buvo vienas pirmųjų tokios solidžios apimties, tuo metu gal apskritai didžiausias ir sudėtingiausias įmonės projektas. Tiesa, dėl išskaidyto finansavimo jis tęsiasi penktus metus, tačiau šiandien jau sparčiai judame finišo link. Neabejojame, kad rezultatas bus labai įdomus ir įspūdingas – tai bus išties šalyje analogų neturintis objektas tiek projektiniais, tiek akustiniais, tiek interjero sprendimais“, – intrigavo bendrovės „Infes“ vadovas.

Iššūkius lengvina inovacijos

Būtent uostamiesčio Muzikinio teatro projektas įmonei tapo ir pagrindine platforma šiuolaikinėms išmaniosioms technologijoms, pavyzdžiui, „Dalux“ sistema, kurią šiandien pasitelkia tiek mūsų, tiek užsienio statybos rinkos lyderiai.

Ši programa aprėpia trimatį įvairių projekto dalių modelį bei suteikia galimybę skaitmenizuoti visą statybos procesą. Tuo metu „Dalux“ realybės fiksavimo funkcija „SiteWalk“, veikianti panašiai kaip „Google Street View“, leidžia nuotoliniu būdu judėti po objektą ir fiksuoti pokyčius bei palyginti 3D modelį su jau atliktais darbais.

Dramos teatras. „Infes“ nuotr.

„Klaipėdos komanda ypač smalsi inovacijoms, aktyviai domisi naujovėmis ir diegia jas darbe, savo ruožtu įmonė palaiko ir skatina tokias iniciatyvas – jos vėliau pritaikomos ir kituose mūsų  objektuose“, – pasakojo A. Markevičius.

Į pastebėjimą, kad nestandartiniai ir sudėtingi projektai tapo įmonės kasdienybe, pašnekovas šypteli: „Mes jų specialiai neieškome, bet ir nesibaiminame.“

Vakarų Lietuvoje įmonė įgyvendina projektus, kurių vertė siekia nuo maždaug 10 mln. iki 30 mln. eurų.

 

„Infes“ vadovo žodžiais, galimybė dirbti unikaliuose ir tokiuose skirtinguose objektuose, gebėjimas juos suvaldyti ne tik teikia didžiulį pasitenkinimą – sudėtingų užduočių, iššūkių akivaizdoje auga ir neįkainojama profesinė patirtis.

Augina patirtį ir talentus

„Komandai, be abejo, visada įdomiau dirbti su kokiu nors neįprastu, vienetiniu projektu. Tad tokie darbai leidžia įmonei augti bei sykiu prisitraukti naujus žmones, šios srities talentus. Galiausiai pojūtis, kad prisidėdamas prie Lietuvoje statomų ar rekonstruojamų svarbių objektų kartu prisidedi ir prie visos šalies kūrimo, prie gausybės kitų žmonių gyvenimo pokyčių, suteikia didžiulį malonumą ir džiaugsmą. Kad ir daugiafunkcis Gargždų sporto centras: žinome, koks jis svarbus ne tik miesto, rajono gyventojams – savo naujų namų nekantriai laukia ir LKL lygoje žaidžianti „Gargždų“ krepšinio komanda. Visoje Lietuvoje esame pastatę ne vieną sporto centrą, tad labai smagu matyti, kad net ir mažesniuose miestuose atsiranda naujos patrauklios erdvės, kur žmonės gali kokybiškai ilsėtis bei pramogauti“, – kalbėjo pašnekovas.

A. Markevičiaus pastebėjimu, tam tikra prasme objektų, kuriuose dirbama, specifika atsispindi ir pačių darbuotojų pomėgiuose. Antai po įmonės vėliava susibūrė krepšinio bei meno gerbėjų klubai.

„Puoselėjame ir kitus pomėgius – važinėjame motociklais, turime savanorystės, knygų skaitymo, dirbtinio intelekto ambasadorių klubus. Palaikome įvairias žmonių iniciatyvas, siekiame, kad jie augintų savo svajones. Per tokias veiklas mezgasi bendrystė, kuriasi įmonės tradicijos. Galiausiai ir pačius darbuotojus motyvuoja ne tik orus atlygis, bet ir žinojimas, kad esi vertinamas, kad prisidedi prie įmonės augimo, ir ne tik profesine prasme“, – sakė bendrovės „Infes“ vadovas.

Dainų slėnis Kaune. „Infes“ nuotr.

Masina nauji vandenys

Dar prieš metus kompanijoje dirbo apie 200, o šiuo metu – daugiau nei 300 specialistų.  Planuojama įmonės plėtra žada ir tolesnį darbuotojų augimą.

„Esame sudarę sutartis su kolegijomis, dalyvaujame studentų mugėse, periodiškai objektuose organizuojame atvirų durų dienas, kurių metu galima pamatyti, kaip mūsų darbas atrodo iš vidaus. Žinoma, mielai priimame jaunus žmones į praktiką, ir labai džiugu, kad dalis jų lieka dirbti ir toliau, – pasakojo pašnekovas. – Siekiame tapti pirma Lietuvos statybos įmone ir išlaikyti aukštą kartelę ne šūkiais, bet realiai būti patraukliausiam šios srities darbdaviui. Todėl išties daug darome ir investuojame, kad žmonės turėtų galimybę mokytis, siekti karjeros, dirbtų saugiai bei būtų aprūpinti profesionaliomis darbo priemonėmis.“

Vadovo teigimu, pastaruoju metu įmonė žinias augina ne tik viešajame, bet ir privačiame sektoriuje bei po truputį žengia į nekilnojamojo turto projektų plėtros rinką.

„Žvalgomės į įvairias naujas nišas, aktyviau dalyvaujame privačiuose projektuose, domimės atsinaujinančios energijos objektų, ypač – vėjo jėgainių statyba. Manau, kad mūsų šalyje erdvės konkuruoti dar pakankamai, tad kol kas dirbame Lietuvoje ir į užsienį nesižvalgome“, – planais dalijosi bendrovės „Infes“ generalinis direktorius A. Markevičius. 

Muzikinio teatro rekonstrukciją planuojama baigti iki pavasario – kovą žadama kviesti žiūrovus į pirmąjį teatro pasirodymą naujame pastate.

Kol vyko statybos darbai, bokšte esantis laikrodis buvo pradėjęs veikti, tačiau vėl nustojo rodyti laiką.

Klaipėdiečiai vylėsi, kad galbūt Naujiesiems metams, kai daugybė klaipėdiečių renkasi miesto centre šventiniams renginiams, laikrodis ims veikti.

Muzikinio teatro direktorės pavaduotojas Naglis Stancikas paaiškino, kad laikrodis nerodo valandų ne todėl, kad jis sugedo.

„Vis dar vyksta rekonstrukcija. Jei elektros energijos negalima įjungti, laikrodis ir neveikia. Jei energija bokšte įjungiama, laikrodis veikia. Nei jis sugedęs, nei nesugedęs“, – paaiškino N. Stancikas.

Nei jis sugedęs, nei nesugedęs.

Rangovams niekas negali duoti nurodymų įjungti ar išjungti laikrodį.

„Statybvietė yra perduota rangovui. Nežinau, ar įjungs. Paprašysime, gal ir įjungs“, – patikino N. Stancikas.

Skelbta, kad laikrodį teatro bokšte jau suprojektavo ir įrengė garsi prancūzų firma „Bodet“.

Tačiau jis galutinai bus įjungtas tik pasibaigus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastato rekonstrukcijai.

Prasidėjus rekonstrukcijai, ieškota rangovų, kurie gebėtų suprojektuoti laikrodį bokšte.

To ėmėsi prancūzų firma, daugiau nei 150 metų projektuojanti ir įrengianti bokštų, pilių, bažnyčių, aerouostų ir kitų išskirtinių objektų laikrodžius.

„Bodet“ pasiūlė pastatui tinkantį nuosaikų klasikinį laikrodžio dizainą.

Laikrodis pritaikytas Klaipėdos klimatui – vėjui, lietui ir kitiems galimiems gamtos veiksniams. Rodyklės bus apšviestos, valandų žymenys taip pat turės apšvietimą, todėl laikrodis bus gerai matomas ir tamsoje.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rekonstrukcija pradėta 2018 m. rugsėjo 14 d.

Pirmąkart arenoje

„Šiemet atnaujinta prieš ketverius metus Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatyto Brodvėjaus miuziklo licencija, tad šį spektaklį galime vadinti nauja premjera“,  – akcentuoja uostamiesčio teatro vadovė Laima Vilimienė.

Kadangi Johno Kanderio miuziklas „Čikaga“ yra pritaikytas didesnėms erdvėms, arenoms, jame dalyvaus daugiau artistų nei Brodvėjuje rodomame spektaklyje. Beje, būtent Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pirmasis pasaulyje gavo licenciją šį miuziklą rodyti arenose. Tai tapo savotišku iššūkiu – juk didžiulėms erdvėms teko pritaikyti ir spektakliui svarbų vaidmenį vaidinančią, inžineriniais sprendimais turtingą scenografiją.

Klaipėdos teatras šiuo metu turi licenciją trims miuziklo parodymams: gruodžio 15 d. „Čikaga“ bus rodoma Klaipėdos „Švyturio“ arenoje, gruodžio 17 d. – Šiaulių arenoje, gruodžio 20 d.  – Kauno „Žalgirio“ arenoje.

Pagrindas – tikra istorija

Dėl konfidencialumo įsipareigojimų kūrėjai negali atskleisti, kiek kainavo miuziklo pastatymas, tačiau jie tvirtina, kad tai bene brangiausias Lietuvoje pastatytas miuziklas.

Kaina – ne vienintelė su „Čikaga“ susijusi intriguojanti informacija. Legendinis miuziklas pastatytas remiantis tikra istorija – žudikės Velma Kelly ir Roxie Hart turėjo prototipes. Abi jos, kaip ir miuziklo herojės, buvo apkaltintos meilužių nužudymu ir abi buvo išteisintos.

Premjera: klaipėdiečių sukurtas legendinis miuziklas „Čikaga“ pirmą kartą pasaulyje bus pristatytas arenoje. / Prokadras.lt nuotr.

„Čikagos“ istorijos autorė – laikraščio „Chicago Tribune“ žurnalistė Maurine Dallas Watkins, rašiusi reportažus apie abiejų moterų teismo posėdžius. Sukurti miuziklą režisierių ir choreografą Bobą Fosse paskatino žmona, labai norėjusi Brodvėjaus scenoje suvaidinti Roxie Hart.

Ilgainiui „Čikaga“ tapo neatsiejama Brodvėjaus repertuaro dalimi: ilgiau nei šis miuziklas buvo rodomas tik vienas – „Operos fantomas“. Apie „Čikagos“ populiarumą byloja ir skaičiai: populiariausia miuziklo daina laikoma „Cell Block Tango“, kuri „YouTube“ kanale buvo peržiūrėta jau daugiau nei 30 mln. kartų. Finalinėje miuziklo scenoje Velma ir Roxie Brodvėjaus publikai kaskart meta 8 rožes – iš viso jų išmėtyta jau daugiau nei 81 tūkst.

Miuziklas satyriškai žvelgia į teisingumo sąvoką, kuria apsiginklavę šio „teatro žaidėjai“ tampa šou egzistencijos įkaitais.

Aktualios temos

„Čikaga“  – tai muzikinė baudžiamojo teisingumo satyra, persmelkta seksualumo ir ironijos. Būti žinomam – siekiamybė. Nesvarbu, kur būtum ir ką darytum, tavo gyvenimo prasmė – šviesti spindinčia žvaigžde. Tavo pasirodymas „sukamas“ kaip šou, vaizdo klipas ar dar vienas sensacingas nusižiovavimas. Tai gyvenimas dėl žinutės pirmajame puslapyje, dėl antraštės, blizgučių, šlovės alėjos. Todėl nieko nėra šventa ir visos priemonės geros. Būtis savaime subalansuota ieškoti naujos intrigos. Įdomiausia, kad tokius „garsius“ veikėjus žmonės linkę garbinti, teisinti, lipdyti iš jų idealus.

Miuziklas satyriškai žvelgia į teisingumo sąvoką, kuria apsiginklavę šio „teatro žaidėjai“ tampa šou egzistencijos įkaitais. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro režisierės Rūtos Bunikytės interpretacijoje XIX a. trečiojo dešimtmečio Čikagos miesto kriminalinės teisybės paieškos susipina su stilingu nuteistųjų seksualumu ir paverčia kalėjimo sienas šiuolaikiška žvaigždžių kalve – teisingumo šou, kuriame egzistuoja savos taisyklės.

Vardai ir veidai

Pagrindiniai moterų vaidmenys patikėti žaviajai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistei Beatai Ignatavičiūtei (Velma Keli) ir charizmatiškai kviestinei solistei iš Kauno Viktorijai Zeilikovičiūtei (Roksė Hart).

Kaip Bilis Flynas sugrįžta temperamentingasis Rokas Spalinskas, taip pat scenoje dainuos Kristina Jatautaitė (Mama Morton), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai: Tadas Jakas (Eimosas Hartas), Rita Petrauskaitė (Merė Sanšain), Gytis Šimelionis (Seržantas Fogartis), Martynas Kazlauskis (Aronas), Valdas Kazlauskas (Teisėjas), Vytautas Bytautas (Teismo klerkas), Vilius Trakys (Martinas Harisonas), Ernesta Stankutė (Mona), Oksana Auškalnytė-Mockuvienė (Lizė), Vitalija Trinkė (Enė), Živilė Subačiūtė (Džiunė) ir kt.

Prie dirigento pulto stos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dirigentas Vladimiras Konstantinovas, dirigavęs bene daugiausia miuziklų, spektaklio choreografė – Inga Briazkalovaitė, šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas, scenografijos kūrėja – Renata Valčik. 2018 m. ji pelnė „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą.

Išbandymai solistams

Prieš metus Klaipėdoje pastatytas spektaklis iš karto sulaukė publikos pripažinimo ir atnešė apdovanojimus pagrindinio vaidmens – Mari – atlikėjoms: „Auksinis scenos kryžius“ skirtas operos solistei Linai Dambrauskaitei, o profesionaliojo meno kūrėjų apdovanojimas „Pagauk bangą“ – operos solistei Ritai Petrauskaitei.

Pajūryje dažnai skamba operos šūksniai: „Už viltį ir meilę! Valio geriems laikams! Tik pirmyn!“. Juk operos „Pulko duktė“ siužete aptariamos problemos amžinos kaip pasaulis: tautų negebėjimas susitarti, meilė tarp skirtingų luomų atstovų... Nors G.Donizetti Paryžiaus pripažinimą atnešusi opera iki šiol tampa išbandymu solistų balsams, tačiau suteikia daug malonių akimirkų jos klausantiems žiūrovams.

Į Kauną „Pulko duktė“ duktė atvyksta su balsingais Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir kviestiniais solistais, tad lapkričio 24-ąją dainuos L.Dambrauskaitė – Mari, Mindaugas Jankauskas – Tonijas, Liudas Mikalauskas – Sulpicijus, Dalia Kužmarskytė – Markizė de Berkenfyld, Valdas Kazlauskas – Kapralas, Modestas Narmontas – Hortenzijus, Virginija Kochanskytė – Hercogienė de Krakentorp, Kristina Gudelytė – Šokių mokytoja, Kęstutis Nevulis – Notaras.

Sekant naujausiomis pasaulio muzikinių teatrų tendencijomis ir norint palengvinti turinio suvokimą, operos dainuojamieji numeriai bus atliekami prancūzų kalba, o kalbamieji dialogai – lietuviškai.

Pagrindinio moters vaidmens – pulko markitantės Mari – atlikėja turi ne tik nepriekaištingai valdyti balsą, kad įveiktų visus vokalo daugiakovę primenančios partitūros ruožus, bet ir kurti nepaprastai spalvingą personažą. Jos mylimojo Tonijo partija tampa išbandymu net geriausiems pasaulio dainininkams: jau pirmame operos veiksme jiems tenka devynis kartus šokdinti balsą aukštyn iki antros oktavos do atliekant bene žymiausią visų laikų tenoro ariją „Pour mon âme“ (Mano sielai), pramintoje tenorų Everestu.

Mari – lyg atradimas

Ne veltui Mari vaidmens atlikėja solistė L.Dambrauskaitė, kaip rašė meno kritikė Asta Andrikonytė, tapo didžiausiu pirmosios „Pulko duktė“ premjeros atradimu. „Paprastai sopranams tenka vaidinti lyriškas įsimylėjėles, o Mari partija trykšta bravūra ir komizmu, nors nestokoja ir nuostabių lyrinių arijų. L.Dambrauskaitė sužibėjo temperamentu ir aktoriniu lankstumu, o jos savito tembro, skaidrus lyg varpelis sopranas liejosi ir bravūriškose koloratūrose laisvai, žaismingai tarsi paukštelio čiulbėjimas – visos vokalinės viršūnės skambėjo nepriekaištingai“, – akcentavo A.Andrikonytė.

Jaunos dainininkės karjera klostosi įspūdingai. Neseniai ji įkūnijo netipišką heroję ir Ciuricho operoje – parengė pavydo akinamos primadonos vaidmenį pašiepiančiame operą G.Donizetti farse „Viva la Mamma“. Ciuricho teatre L.Dambrauskaitė dainavo net keliose operose kaip jo operos studijos stažuotoja, o prieš tai studijavo Londono karališkojoje akademijoje.

Nuotaika: kaip ir dera romantinėje komedijoje, įveikę kliūtis M.Jankausko ir L.Dambrauskaitės personažai galiausiai švenčia meilę. / M. Aleksos nuotr.

Dar 2015-aisiais artistė debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) Barbarinos vaidmeniu operoje „Figaro vedybos“, atliko jį ir teatro gastrolėse Izraelyje, paskui LNOBT sukūrė reikšmingą Taisės vaidmenį Georgo Friedricho Händelio operoje „Aleksandro puota“, o neseniai – ir Sofi Richardo Strausso „Rožės kavalieriuje“. Puiki buvo ir jos Semelė Georgo Friedricho Händelio „Semelėje“ Vilniaus baroko operos teatro spektaklyje Vilniuje.

„L.Dambrauskaitės Mari – gaivališka, temperamentinga, organiška, jos vokalas skambus, stiprus, techniškai puikiai parengtas“, – rašė muzikologė Jūratė Katinaitė.

Tonijas – M.Jankausko svajonė

„Tonijo partija – labai sudėtinga. Šiai tenoro partijai reikia labai lakaus lengvo balso ir puikios technikos. Vien tik pirmo veiksmo arija visiems puikiai pažįstama ir laukiama dėl žymiųjų devynių aukštųjų do. Ne kiekvienas lyrinis tenoras gali tokį iššūkį priimti", – sako M.Jankauskas.

Kad šis personažas išvystų rampos šviesą, teko daug dirbti: solistas pasakojo rengęsis ne tik muzikinei partijai, bet tobulinęs vaidybą. "Juk „Pulko duktė“ – komiška opera su kalbamaisiais dialogais, tad prireikė nemažo aktorinių žinių bagažo. Galiu pasidžiaugti, kad man teko laimė kaip aktoriui dalyvauti dramos spektakliuose, režisuotuose tokių grandų kaip Jonas Jurašas, Gintaras Varnas, Oskaras Koršunovas, tad įgyta patirtis ir žinios labai padėjo kuriant personažą", – sakė solistas.

Pagal režisierės Jūratės Sodytės sumanymą operoje M.Jankausko personažas – jaunas alžyrietis, kuris vėliau tampa prancūzų karininku. "Spektaklyje apstu choreografinių užduočių, kurias reikia įgyvendinti, tad rengiantis tenka padirbėti individualiai su menamais kolegomis, kad kiekvienas reikalaujamas judesys prisitaikytų būtent prie mano kūno plastikos. Belieka nedaug laiko iki spektaklio pristatymo Kaune, kai džiugesys ir jaudulys užpildys mano krūtinę, o klausytojai išgirs ir išvys, kaip meilė nugali viską! Labai visų laukiu“, – sako M.Jankauskas.

Solistos pastangos neliko nepastebėtos meno kritikų. Anot muzikologės Živilės Ramoškaitės, Tonijaus vaidmenį kūręs M.Jankauskas šią užduotį atliko labai sėkmingai. „Su kiekvienu muzikiniu numeriu jo dainavimas pildėsi spalvomis ir tikslia emocine raiška. Šviesus jo tenoras gerai skambėjo visame diapazone, solistas lengvai įveikė sudėtingesnes techniškai vietas ir jautriai padainavo lyrinius numerius. Labiausiai, žinoma, intrigavo, kaip jam pavyks garsioji pirmojo veiksmo arija, trumpai įvardijama „Pour mon ame“, su devyniomis aukštosiomis do. Ir ką gi, solistas ją atliko labai sėkmingai, raiškiai, be įtampos, kokybiškai nuskambėjo viršūnės“, – akcentavo Ž.Ramoškaitė.

Pirmas pastatymas Lietuvoje

G.Donizetti pelnė šlovę tėvynėje ir už jos ribų savo komiškomis operomis ir istorinėmis dramomis „Ana Bolena“ ir „Liučija di Lamermur“. Galiausiai G.Donizetti, kaip ir jo amžininkai, bel canto stiliaus kūrėjai Gioachino Rossini ir Vincenzo Bellini, panoro įsitvirtinti viename didžiausių to meto Europos operos centrų – Paryžiuje. Ir jam pavyko: per dvejus savo gyvenimo čia metus (1838–1840) jis sugebėjo gauti užsakymų ir pristatyti savo kūrybą visuose keturiuose Prancūzijos sostinės operos teatruose.

1840 m. vasarį teatre „Opéra Comique“ įvykusi pirmos kompozitoriaus operos prancūzišku tekstu premjera iš pradžių sulaukė aštrios kritikos dėl nevykusio atlikimo. Tačiau netrukus „Pulko duktė“ tapo populiariu spektakliu ir ilgam išliko teatro repertuare.

Operos finale skambanti arija „Salut à la France“ (Valio Prancūzijai!) tapo neoficialiu Prancūzijos himnu. Jis daugelį dešimtmečių skambėjo spektakliuose, rodomuose visos Prancūzijos operos teatruose nacionalinės šventės – Liepos 14-osios proga.

Opera netruko pelnyti publikos simpatijų ir kitose šalyse. XIX a. viduryje opera buvo rodoma ne tik Naujojo Orleano, Niujorko, Londono operos teatruose, bet ir tuomet Prūsijos Karalystei priklausiusios Klaipėdos miesto teatre, vadovaujant impresarijui Franzui Eduardui Morohnui (1841–1859).

Manoma, kad „Pulko duktė“ buvo sukurta per vos kelias savaites. „Niekuomet netrukdavau atlikti darbo, kurį moku geriausiai; daugiausia laiko ir pastangų man kainuodavo sukurti būtent tą lengvabūdiškumo įspūdį, už kurį dažniausiai būdavau peikiamas“, – sykį prisipažino kompozitorius. Tai liudija ir šios operos muzika, trykštanti nerūpestinga linksmybe, tačiau iš dainininkų reikalaujanti kone pirotechnikos efektus primenančio vokalinio meistriškumo ir aktorinių sugebėjimų.

Paryškinu visiems žinomą tiesą, kad žmogus gerai jaučiasi savoje terpėje, kad ir kokia nesuprantama ar nejauki ji atrodo aplinkiniams.

Laiminga pabaiga garantuota

Originalų libretą operai sukūrė Jules’is-Henri Vernoy de Saint-Georges’as ir Jeanas-François-Alfredas Bayard’as. Jame išlaikomi visi romantinės komedijos elementai: absurdiška priešistorė (mūšio lauke surastą mergaitę augina visas kareivių pulkas), mylimieji iš priešingų stovyklų, kuriems tenka įveikti aplinkinių priešiškumą, kad galėtų būti drauge, ir laiminga pabaiga.

Skirtingai nuo italų opera buffa, dainuojamus rečitatyvus prancūziškoje opéra comique atstoja kalbamieji intarpai. Opera pasakoja našlaitės Mari istoriją. Rasta mūšio lauke ir užauginta prancūzų armijos seržanto Sulpicijaus pulke, mergina tampa jo markitante – su pulku keliaujančia maisto, drabužių ir atsargų tiekėja – ir laimingu pulko talismanu.

Mari įsimyli vietinis jaunuolis Tonijas, kuriam ir ji neabejinga. Norėdamas būti arčiau mylimosios, Tonijas įstoja į prancūzų kariuomenę. Tačiau netikėtai atsiradusi kilminga teta Markizė de Berkenfyld (vėliau paaiškėja, kad ji ir yra tikroji Mari motina) išsiveža Mari ir stengiasi užtikrinti jos luomui derančią padėtį visuomenėje. Ji mėgina atpratinti Mari nuo pulke įgytų stačiokiškų manierų, moko gražaus dainavimo ir superša ją su savo luomo jaunikiu.

Mari sielvartauja ilgėdamasi pulko draugų ir mylimojo, bet nedrįsta priešintis mirusio tėvo ir motinos valiai. Tačiau Tonijas nepasiduoda: su pulko draugais įsiveržia į vestuvių puotą ir visus įtikina savo meile Mari. Markizė atlyžta ir leidžia Mari pasirinkti tą vyrą, kuriam priklauso jos širdis.

Iš karo lauko į rūmus

Pristatydama šią operą Lietuvos publikai režisierė J.Sodytė sumanė perkelti veiksmo vietą ir laiką iš Napoleono armijos karo veiksmų Austrijoje (1805–1815) į Alžyro Nepriklausomybės karą (1954–1962).

„Kertinė „Pulko dukters“ siužeto tema, man tapusi atspirties tašku, yra pasirinkimo laisvė. Alžyro pasipriešinimo judėjimui prieš prancūzų kolonistus buvo svarbi ne tik tautos laisvė, bet ir kiekvieno žmogaus laisvė rinktis. Operoje svarbi ir dar viena pasirinkimo laisvės apraiška: jokia politinė jėga ar moralinė pareiga negali užkirsti kelio meilei. Antrame veiksme pagrindinė operos veikėja Mari iš karo lauko sąlygų Alžyre persikelia į rūmus Paryžiuje, kur tampa trapesnė ir pažeidžiamesnė, nors aplinka čia saugesnė ir gražesnė. Taip tarsi paryškinu visiems žinomą tiesą, kad žmogus gerai jaučiasi savoje terpėje, kad ir kokia nesuprantama ar nejauki ji atrodo aplinkiniams“, – apie savo idėjas pasakojo režisierė.

Scenografė Sigita Šimkūnaitė operai sukūrė kontrastingą scenovaizdį: pirmas veiksmas tvoskia tropiniu karščiu, o antras dvelkia rafinuotu prancūzų aukštuomenės gyvenimo šaltuku.

Beveik 100 Agnės Kuzmickaitės šiam spektakliui sukurtų kostiumų pabrėžia šį kontrastą: kariškiai dėvi stilizuotas uniformas, alžyrietės – tradicinius hidžabus, o prancūzų damos – tuo metu kūrusių mados grandų Yves’o Saint Laurent’o, Christiano Dioro ir Coco Chanel įkvėptas sukneles, kostiumėlius ir aksesuarus.

Spektaklio kūrimo komandoje dirbo muzikos vadovas Martynas Staškus, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas. Romantiškų jausmų peripetijas teatro scenoje įkūnija KVMT choras ir baleto artistai.

Kas? Opera „Pulko duktė“.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Lapkričio 24 d. 18.30 val.

Kaip tikino organizatoriai, publika išgirs geriausius Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistus ir kviestinius atlikėjus, gėrėsis talentingais baleto šokėjais, žavėsis geriausių šalies dirigentų meistriškumu. Žanrų įvairovė turėtų įtikti kiekvieno skoniui. Į sezono atidarymo koncertą „Vivat musica“, skirtą Tarptautinei muzikos dienai, pakvies Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio. Koncerte „Operetės fiesta“ dainuos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai ir kviestiniai atlikėjai. Bus parodyti Klaipėdos publikos ypač mėgstami šokio spektakliai: „Padėkos kauke“ ir Auksiniu scenos kryžiumi padabinta „Eglė žalčių karalienė“, šokio spektaklių diptikas – Giovanni Battista Pergolesi „Stabat Mater“ ir Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“. Susitikti vėl kvies žavusis Jerry Bocko miuziklo „Smuikininkas ant stogo“ veikėjas Tevjė ir ne mažiau gerbėjų turinti komiška istorija iš vienuolių gyvenimo Dano Goggino miuzikle „Šounuolynas“.

Mažieji žiūrovai irgi neliks nuskriausti. Jų laukia choreografės Aušros Krasauskaitės ir kompozitoriaus Kristijono Lučinsko šokio spektaklis „Tikroji dinozaurų istorija“, kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės, režisierės Eglės Miškinytės ir libreto autoriaus Virginijaus Pupšio sukurta muzikinė istorija „Pasaka be pavadinimo“ bei kiti renginiai.

Pasakoms skirtas sezonas – už pasakiškai mažą kainą.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pasiruošęs apdovanoti ištikimiausius savo gerbėjus ir apdairiausius simpatikus 2022–2023 m. sezono abonementu. Pasakoms skirtas sezonas – už pasakiškai mažą kainą: iki spalio 31 d. interneto svetainėje www.klaipedosmuzikinis.lt perkant ne mažiau kaip po du bilietus į ne mažiau kaip tris spektaklius taikoma 50 proc. nuolaida.

Pasirinkus norimą spektaklį teatro svetainėje ir pradėdami pirkimą bilietai.lt portale, pirmiausia reikia susivesti nuolaidos kodą ABONEMENTAS2022 ir jį patvirtinti. Tuomet kainų kategorijoje ties 50 proc. nuolaida lieka pasirinkti bilietų skaičių, ir sistema pasiūlys vietas, telieka paspausti TINKA. Tuomet grįžkite į teatro svetainę ir rinkitės kitą spektaklį. Kodo vesti nebereikia, jis galios automatiškai. Visi kiti žingsniai kartojasi. Susirinkę pilną krepšelį, paspauskite apmokėti. Kilus neaiškumams, skambinkite tel. 8 616 42129 arba rašykite e. paštu rinkodara@kvmt.lt.

Abonemento pirkėjas gali įsigyti ne daugiau kaip keturis bilietus su nuolaida į vieną spektaklį ar koncertą. Abonementas galioja visiems Klaipėdos žvejų rūmuose vykstantiems

Muzikinio teatro renginiams, išskyrus premjerinius spektaklius. Pirkusieji abonementą dalyvauja loterijoje ir turi galimybę laimėti ypatingus prizus.

Operos ir šokio premjeros

Operos gerbėjai turės unikalią galimybę pamatyti viena ryškiausių Lietuvos operų vadinamą Broniaus Kutavičiaus „Lokį“, netradicinį šokio spektaklių triptiką „Dona Kichotė“, apsilankyti simfoninės, kamerinės muzikos koncertuose. Moksleivių, senjorų ar tiesiog skubančiųjų vėl lauks sutrumpintos žinomų spektaklių edukacinės versijos.

„2022-ieji teatro repertuare dedikuoti pasakoms, tad ir premjeros susijusios su pasakomis arba pasakiškais siužetais. 36-ojo KVMT sezono pradžioje spalį žiūrovai išvys sceniniam gyvenimui atgimstančią Broniaus Kutavičiaus (1932–2021) operą „Lokys“, skirtą 90-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms. Manau, tai geriausia amžių sandūroje parašyta lietuviška opera, kuri žiūrovus patrauks siaubo pasakos siužetu. Rudenį publikai bus pristatyta ir netradicinė šokio spektaklių triptiko „Dona Kichotė“ premjera bei daug kitų įdomybių“, – intrigavo KVMT vadovė Laima Vilimienė.

Koncertų puokštė

Naujas sezonas tradiciškai prasidės KVMT simfoninio orkestro koncertu. Pagal vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio batutos mostą spalio 1 d. LMTA Klaipėdos fakulteto salės scenoje suskambės jo vadovaujamo orkestro koncertas „Vivat musica“, skirtas Tarptautinei muzikos dienai.

Spalio 20 d. Klaipėdos žvejų rūmus išjudins „Operetės fiesta“, kurioje dainuos talentingiausi KVMT solistai ir kviestiniai atlikėjai. Dalyvaus KVMT orkestras ir choras. Prie dirigento pulto stos Stasys Domarkas, vienintelis KVMT garbės dirigentas.

Spalio 25 d. nemokamu renginiu „Žvelk giliau“ LMTA Klaipėdos fakulteto koncertų salėje bus paminėta Pasaulinė operos diena.

Spalio 28 d. Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, o spalio 30 d. Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje skambės Charleso Gounod „Iškilmingos mišios šv. Cecilijos garbei“. KVMT orkestrui, chorui ir solistams diriguos T.Ambrozaitis. Įėjimas į abu koncertus – nemokamas.

„Lokys“ – lyg mistinis trileris

Spalio 7, 8 ir 22 d. Žvejų rūmų Didžiosios salės scenos uždanga atsivers pirmai rudens sezono premjerai – B.Kutavičiaus operai „Lokys“ (2000). Tai trečioji B.Kutavičiaus opera ir pirmoji, parašyta didžiajai operos scenai. Tai tikras „mistinis trileris“, intriguojantis įtemptu, magijos kupinu siaubo pasakos siužetu, muzikos ekspresija, autentiškų jausmų galia. Opera sukurta pagal Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretą, kuriame autorė interpretavo Prospero Mérimée novelėje „Lokis“ (1869) atpasakotą kruvinų vestuvių istoriją.

Premjerą rengia muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, dirbęs ir pirmąkart statant operą LNOBT bei rengiant operos įrašą kompaktinei plokštelei, režisierius Gintaras Varnas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas Dainius Bendikas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis. Operoje vaidmenis atliks ryškiausi KVMT ir kviestiniai solistai, dalyvaus KVMT choras ir orkestras.

Režisierius taip pristatė naujojo operos pastatymo sumanymą: „Centrine siužeto ašimi čia tampa lokys – žmogus-žvėris, o ne veiksmo vieta. Esminė idėja: kiek žmoguje gali būti žvėries ir kiek jis pajėgus išlikti žmogumi.“

Moteriška „Don Kichoto“ versija

Iš vasaros į rudenį persikėlė labai netradicinė šokio spektaklių triptiko „Dona Kichotė“ premjera (lapkričio 11, 12 d.). Šiuo metu pasaulio teatruose itin populiarų šokio spektaklių formatą – triptiką – Klaipėdoje išmėgins kelių šokio kūrėjų komanda: Gajus Žmavcas (Slovėnija), kuris jau pradėjo pastatymo darbus, patyrusi choreografė ir buvusi KVMT šokėja Aušra Krasauskaitė ir save naujame amplua išbandantys ukrainiečiai baleto artistai Daria Verovka ir Yanas Malaki.

Triptiko „Dona Kichotė“ dalių siužetai bus tarpusavyje susiję, bet nebūtinai formuos vientisą pasakojimą. Tai bus tarsi „Don Kichoto“ moteriškoji versija. „Kodėl pasirinkta būtent tokia tema? Galimų atsakymų labai daug, tačiau kūrėjams čia itin svarbios sąsajos su asmenine patirtimi ir nūdiena. KVMT baleto trupėje šoka daug ukrainiečių. Prasidėjus karui Ukrainoje, keli KVMT trupės baleto artistai liko ginti savo šalies, o vienas iš ukrainiečių vaikinų, tuo metu buvusių Lietuvoje, nusprendė grįžti į Ukrainą ir papildyti gynėjų gretas. Nėra lengva ir pas mus likusioms merginoms ukrainietėms. „Dona Kichotė“ atskleis sudėtingus šios šalies moterų išgyvenimus ir moralinę pareigą išlaikyti savo šalies, kultūros, valstybės tęstinumą. Šioms moterims taip pat tenka ne mažesnė atsakomybė ir našta nei vyrams“, – kalbėjo teatro vadovė L.Vilimienė.

Publikos mėgstamiausi

Į KVMT repertuarą sugrįš populiarusis Jerry Bocko miuziklas „Smuikininkas ant stogo“ (gruodžio 4 d.) ir ne mažiau gerbėjų turintis Dano Goggino „Šounuolynas“ (spalio 9 d.), taip pat teatralizuotas koncertas „Aš senas – jūrininkas“ pagal Eduardo Balsio dainas. Lapkričio 4 d. Žvejų rūmuose bus rodoma Zigmaro Liepinio opera-melodrama „Paryžiaus katedra“.

Gruodžio 7-ąją Žvejų rūmų sceną užlies ne tik šokis, bet ir vanduo daug publikos ir kritikų dėmesio sulaukusiame šokio spektaklių diptike – Giovanni Battista Pergolesi „Stabat Mater“ ir Igorio Stravinskio „Šventajame pavasaryje“. Vienas žymiausių Europos choreografų Edwardas Clugas muzikinę partitūrą perteikė taip laisvai, organiškai ir išradingai, kad „Šventojo pavasario“ pagrindiniu veikėju tapo vanduo, kuris nuo seno siejamas su aukojimo ir apsivalymo ritualais.

Pamalonins mažuosius žiūrovus

Bus pamaloninti ir mažieji teatro žiūrovai: spalio 2 d. Žvejų rūmų Teatro salėje bus rodomas choreografės A.Krasauskaitės ir kompozitoriaus Kristijono Lučinsko šokio spektaklis „Tikroji dinozaurų istorija“. Ji vaikams atveria duris į Saulės sistemos pažinimą, supažindina su smalsiais ir visais nebaisiais dinozaurais, atskleidžia tikrąją jų išnykimo priežastį.

Spalio 9-ąją ir lapkričio 6-ąją ten pat penki dainingi personažai seks kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės, režisierės Eglės Miškinytės ir libreto autoriaus Virginijaus Pupšio sukurtą muzikinę istoriją „Pasaka be pavadinimo“.

Edukaciniai projektai

Gruodžio 1 d. į LMTA Klaipėdos fakulteto koncertų salę sugrįš edukacinis orkestro projektas „Linksmasis orkestro laivas (LOL)“, jaunuosius teatro žiūrovus žaisminga forma supažindinantis su orkestre skambančiais muzikos instrumentais. Linksmojo orkestro laivo kapitonė (KVMT edukatorė Neda Tomašauskaitė) jauniesiems klausytojams pasakos muzikos instrumentų istoriją, supažindins su jų sandara ir skirtingomis orkestro instrumentų grupėmis. Į Kultūros paso programą įtrauktame projekte dalyvauja KVMT simfoninio orkestro grupė, diriguoja Giedrius Vaznys.

Viena iš svarbių KVMT repertuaro krypčių – edukaciniai renginiai ir spektakliai. Žinomų spektaklių edukacinėse versijose laukiami sutrumpintais spektakliais ir jų pristatymais besidomintys jaunieji muzikinio teatro gerbėjai ir senjorai. Spalio 21 d. Žvejų rūmuose vyks B.Kutavičiaus operos „Lokys“ edukacinis renginys, o spalio 22 d. – trečioji operos premjera. Lapkričio 15 d. bus pristatoma G.Donizetti komiškos operos „Pulko duktė“ edukacinė versija, o tos pačios dienos vakare – visa opera.

Ugdo jaunuosius kolegas

36-ajame sezone KVMT taip pat pratęs jau kelerius metus sėkmingai vykdomą jaunimo rezidencijų programą. Šiemet rezidencija skirta kompozitoriaus Jurgio Gaižausko 100-mečiui. Jubiliejaus proga teatras kartu su rezidencijos dalyviais sumanė statyti J.Gaižausko operą vaikams „Buratinas“. 1968 m. sukurta opera yra ne tik pirmoji, bet ir populiariausia lietuviška opera vaikams, su kuria užaugo ištisos kartos. Jaunimas dalyvaus muzikinėse bei sceninėse spektaklio repeticijose, edukaciniuose užsiėmimuose. J.Gaižausko operos „Buratinas“ premjera įvyks lapkričio 19, 20 d. LMTA Klaipėdos fakulteto Mokomajame teatre, o vėliau papildys teatro repertuarą.

Gastrolės ir Naujųjų sutikimas

Auksiniais scenos kryžiais ir „Padėkos kauke“ apdovanotas choreografo Martyno Rimeikio šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“, sukurtas pagal Eduardo Balsio muziką, – tikras publikos numylėtinis. Rudenį „Eglė žalčių karalienė“ pradžiugins gerbėjus Tauragėje (rugsėjo 22 d.), Plungėje (rugsėjo 24 d.) ir net Lenkijoje (Poznanės Didysis S.Moniuškos teatras, lapkričio 23 d.).

Lapkričio 24 d. bus pamaloninti kauniečiai: Kauno nacionaliniame dramos teatre tądien bus rodoma Gaetano Donizetti komiška opera „Pulko duktė“.

Gruodį po didžiausias šalies scenas – Klaipėdos „Švyturio“ areną (gruodžio 15 d.), „Šiaulių areną“ (gruodžio 17 d.) ir Kauno „Žalgirio“ areną (gruodžio 20 d.) – keliaus nepaprastos sėkmės sulaukęs Johno Kanderio miuziklas „Čikaga“. Šiemet atnaujinta prieš ketverius metus KVMT pastatyto Brodvėjaus miuziklo licencija, tad šį spektaklį galima vadinti nauja premjera.

Gyvenimo malonumus šlovinantys Jacqueso Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ herojai pasiruošę publiką nuteikti pozityviai pasitinkant Naujuosius metus: Žvejų rūmuose spektaklis bus rodomas gruodžio 29-ąją.

Intriga operos gerbėjams

Spektaklio meninę koncepciją kuria lietuvių statytojų komanda: muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis, režisierius Gytis Padegimas, scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė, choreografė Aušra Krasauskaitė.

Kūrybiniai sumanymai gimsta talentingų meistrų rankomis. Daugiafunkcinės dekoracijos, šviesų ir kostiumų sintezė – tarsi vizitinė šios kūrybinės grupės kortelė bei intriga teatro ir operos gerbėjams.

Teatro pastatymų tarnyba ruošia scenografiją, siuvykloje vyksta rūbų bei perukų primatavimai. Undinės, vandeniai ir kiti mitinio vandenų pasaulio veikėjai matuojasi kostiumus, galvos apdangalus, tad ima ryškėti jų įkūnijamų personažų charakteriai.

Rūbai turi ne tik atitikti scenografės ir kostiumų dailininkės B. Ukrinaitės sumanymus, bet ir netrukdyti pastatymo režisieriaus G. Padegimo režisūriniams sprendimams: būti patogūs ne tik dainuojant, bet ir šokant ar kopiant į stačią scenografijos konstrukciją. Net ir tuos pačius vaidmenis atliekantiems solistams siuvami skirtingi sceniniai kostiumai. Operai „Undinė“ prireiks net 87 sceninių kostiumų, susidedančių iš trijų dalių. Vien trys skirtingos Undinės partijos atlikėjos turės po penkis sceninius rūbus.

Perukai – labai svarbūs

Anot dailininkės, pagrindinė operos herojė Undinė bus nei nuoga, nei apsirengusi ir labai šiuolaikiška: „Niekada neketinau Undinei kurti žuvies uodegos, nemąsčiau apie tai, ar ji vaikšto, ar ne. Įsivaizdavau tą ploną ribą, kai mes sunkiai vaikštome net ir turėdami kojas. Ir ne dėl negalios, o kad neleidžia mūsų protas... Ta riba beveik nejuntama ir sunkiai apčiuopiama, nes kiekvienam labai individuali.“

Princas bus labai paprastas ir žmogiškas, vilkintis juodais džinsais – toks, kokį galima išvysti einant Klaipėdos gatve, pučiant stipriam vėjui.

O Ragana Burtininkė bus tarsi kūrinio arba medžio šaknų saugotoja. „Tai tarsi mamų mama. Dama su labai giliu vidiniu pasauliu. Joje susitelkusi žmonijos išmintis. Ragana Burtininkė bando visiems parodyti tikrąjį kelią, kuriuo turime eiti ir nekreipti dėmesio į pasaulio pagundas, vertinti tai, ką turime savyje gražiausio“, – dalijosi mintimis B. Ukrinaitė.

87 – tiek sceninių kostiumų prireiks operai „Undinė“.

Jos teigimu, perukai bus labai svarbi šios operos dalis, kone prilygstanti dekoracijoms. Net pagrindinės veikėjos Undinės kostiumuose spektaklio pradžioje ir finale dominuos perukai. „Perukai kai kuriuose ‚„Undinės“ siužeto vingiuose tampa svarbesni net už sceninius kostiumus. Jie – tarsi personažo esybės dalis. Tiek perukai, tiek kostiumai lygiomis dalimis atspindės herojų vidines būsenas“, – teigė spektaklio scenografė ir kostiumų dailininkė. Perukus Undinei, Vandeniui, Raganai Burtininkei, Užsienio Princesei kuria grimo ir perukų dailininkė Aira Braždienė. Pridėtinių plaukų sruogos ruošiamos ir dvidešimt penkioms choro artistėms.

Tarsi po vandeniu

B.Ukrinaitės sumanymu scenoje atsiras ratas, neturintis nei pradžios, nei pabaigos. Scenografijos statinio konstrukcija operos solistams, chorui teks kopti kone į dviejų metrų aukštį ir iš dešinės, ir iš kairės pusės. Scenografiją papildys vaizdo projekcijos ir apšvietimas. Ir urbanistinis scenovaizdis išryškės ne deformuojant dekoracijas, o pasitelkiant apšvietimą: iš esamų statinių prasišvies metalinės konstrukcijos. Kitose scenose šias metalines konstrukcijas pridengs vaizdo projekcijos. Nematerialiu būdu scenoje užgims žaliuojanti arka, simbolizuojanti pamirštą, seną pasaulį – be kaukių ir be pandemijos. Tarsi tiltas į įsivaizduojamą naują teatrą po pandemijos.

„Noriu, kad operos „Undinė“ žiūrovai pasijustų tarsi panirę po vandeniu: kad nustebtų, jog yra vandenyje, tačiau nėra šlapi. Kad pasimatuotų tą jausmą. Tam pasitelksime ne vien dekoracijas. Mums talkins vaizdo projekcijos, šviesos. Vandens iliuziją kurs net sceniniai kostiumai. Scenoje publika išvys metalines pastolių konstrukcijas, kurios rėš ne tik akis, bet ir širdis. Jas atlieps akis rėžiantis Undinės kostiumas: jis tarsi pabrėš nenatūralų žuvies virsmą žmogumi, – pasakojo B. Ukrinaitė. – Pastatymas bylos apie ekologiją. Tai svarbu. Turime atkreipti dėmesį į gamtos niokojimą, priminti, kad net iš antrinių žaliavų, jas perdirbus, gali gimti dekoracijos. Dalis kostiumams naudojamų medžiagų ir yra sukurtos perdirbus antrines žaliavas.“

Trys solistų sudėtys

Planuojama, kad per tris premjeros dienas publikai bus pristatyti net trys kviestinių ir Klaipėdos muzikinio teatro solistų sudėtys.

Princą pamilusios ir viską dėl šios meilės paaukojusios Undinės partijas susikaupusios ruošia Ieva Juozapaitytė, Ona Kolobovaitė ir Rita Petrauskaitė. Undinės tėvo Vandenio partiją dainuos Kšištofas Bondarenka ir Valdas Kazlauskas. Princu taps solistai Jurgis Jarašius, Tomas Pavilionis ir Mindaugas Zimkus. Svetimšalės princesės partijas dainuos Gabrielė Bukinė, Beata Ignatavičiūtė ir Rasa Ulteravičiūtė. Raganos Burtininkės vaidmenį kuria Gabrielė Kuzmickaitė, Dalia Kužmarskytė ir Loreta Ramelienė.

Pernai prieš Kalėdas ant Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro stogo karkaso buvo iškeltas simbolinis vainikas, reiškiantis dar vieno rekonstrukcijos etapo pabaigą.

Per vakar ir šiandien turi būti demontuotas ir kranas, nes jis savo misiją jau baigė.

"Einame į priekį, dirbame. Buvo nugriauta senoji pastato dalis, apšiltintas senasis administracinis pastatas, pakeisti langai, senas tinkas pakeistas nauju. Įrengiami inžineriniai tinklai, ventiliavimo bei priešgaisrinės sistemos, elektra. Pastatyta naujojo pastato dalies konstrukcija. Šiuo metu stogas virš žiūrovų salės dar nėra visiškai uždengtas. Galutinio teatro pastato vaizdo dar teks palaukti, jis atsiras palaipsniui", – kalbėjo Klaipėdos muzikinio teatro Strateginio ir investicijų valdymo skyriaus vedėjas Naglis Stancikas.

Tiesa, naujasis teatro pastatas jau įgavo formas, matyti būsimos žiūrovų salės kontūrai, parteris ir balkonas, scena, Juodoji salė, kurioje tilps apie 200 žiūrovų. Ji galės būti naudojama tiek repeticijoms, tiek spektakliams. Kitoje – Didžiojoje salėje – tilps apie 700 žiūrovų.

Teigiama, kad visi darbai vyksta sklandžiai, pagal numatytus terminus.

Iš viso Muzikinio teatro rekonstrukcijai skirta beveik 40 mln. eurų. Tikimasi, kad teatras duris žiūrovams atvers 2023 m.

Minėdamas šią datą teatras didžiuojasi ir džiaugiasi gražias darbo KVMT sukaktis švenčiančiais kolegomis: 35 metus čia dirba jo vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, spektaklio vadovė Marijana Fokina, orkestro muzikantai Dalė Asmolovienė ir Virginijus Ovsiukas, orkestro muzikantai-grupių reguliatoriai Rimantas Giedraitis ir Steponas Sugintas, choro artistės Violeta Butkevičienė, Pranciška Kurmanskienė ir Danutė Skurdauskytė, vyriausioji kostiumininkė Paulina Arlauskienė.

Teatras keičiasi ir keičia asmenybes

35 metus KVMT dirbantis Vladimiras Konstantinovas – teatro vyriausiasis chormeisteris, dirigentas, kompozitorius, aranžuotojas. Tarp jo kūrinių – vokalinės-instrumentinės kompozicijos solistams, chorams, orkestrams, opera vaikams, bažnytinės giesmės, muzika spektakliams ir kinui.

Į klausimą, kodėl nekeičiu darbo vietos, turiu aiškų atsakymą – ji pati keičiasi ir mane keičia.

„Džiaugiuosi, kad mano pedagogu buvo prof. Kazys Kšanas. Jis tuo metu vadovavo Klaipėdos liaudies operos teatrui ir įtraukė mane dar aštuoniolikmetį į šią veiklą“, – sako V. Konstantinovas.1976-aisiais jis tapo Klaipėdos liaudies operos teatro koncertmeisteriu, vėliau chormeisteriu. Nuo 1987 m. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chormeisteriu ir dirigentu, o nuo 1992 m. – vyriausiuoju chormeisteriu ir dirigentu.

„Į klausimą, kodėl nekeičiu darbo vietos, turiu aiškų atsakymą – ji pati keičiasi ir mane keičia. Taip, dar studentas pradėjau akompanuoti Klaipėdos liaudies operos teatro šokėjų repeticijoms, vėliau – ruošti chorą spektakliams. G. Verdi opera „Traviata“ buvo pirmasis mano kaip chormeisterio darbas Klaipėdos liaudies operos teatre. Tada dar neįsivaizdavau, kad po kelerių metų, jau profesionaliame muzikiniame teatre „Traviatą“ teks diriguoti pačiam, pakeitus negalėjusį į spektaklį atvykti nuostabų dirigentą Dantę Anzolinį“, – viename iš interviu pasakojo V. Konstantinovas.

Muzikantas „iš teatro duobės“

Tarp švenčiančių 35 metų darbo sukaktį yra ir fleitininkas Rimantas Giedraitis – aranžuotojas, kompozitorius ir KVMT orkestro muzikantas-grupės reguliatorius, kuriuo kolektyvas labai didžiuojasi. Save jis kukliai vadina „muzikantu iš teatro duobės“, tačiau fleitos pedagogas ir keleto muzikinių konkursų laureatas R. Giedraitis yra parašęs daugiau kaip 60 autorinių kūrinių įvairių sudėčių orkestrams bei ansambliams ir parengęs daugiau kaip 1700 aranžuočių.

„1987 m. sausio 1 d. yra oficiali Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atidarymo data. Tačiau aš pradėjau čia dirbti anksčiau: jau nuo 1984 m. rugpjūčio 1 d. Tada dar buvo Liaudies opera, bet atlyginimus jau mokėjo. Čia ir pradėjau produktyvaus aranžuotojo karjerą. Vargu ar tai galėjo įvykti kitur: tiesiog reikalingas vaikinas tinkamu laiku pasirodė tinkamoje vietoje. Netrukus manimi susidomėjo „Trimitas“, paskui buvo Dainų šventės ir t. t. Per 35 metus teatre buvo visko, tačiau keleto pastarųjų metų teatro gyvenimas teikia naujų gerų vilčių. Ir ne tik statybos. Požiūris į profesiją, teatrą ir profesionalumą, repertuarinės ambicijos ir pan.“, – viename interviu yra sakęs R. Giedraitis.

Pradėjo nuo baleto artistės karjeros

35 metus muzikiniame teatre dirbanti Marijana Fokina – viena iš svarbių šio teatro istorijos figūrų. „Pradėjau nuo Klaipėdos liaudies operos šokėjos, vėliau tapau baleto trupės vadove ir baletmeistere (buvau kelių pastatymų choreografė). Įsikūrus Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, reikėjo baleto trupės, tad kartu su iš Sankt Peterburgo atvykusiu profesionaliu baletmeisteriu Dmitrijumi Tchorževskiu subūrėme šokėjus į baleto trupę. Tapau jos baleto artiste, vėliau baleto trupės inspektore, solistų ir choro artistų šokio studijos choreografe“, – pasakojo M. Fokina.

Kai viskas darniai susijungia, išvystame stebuklą, kurį su pasididžiavimu pristatome žiūrovams bei džiaugiamės patys.

2007 m. baigusi karjerą baleto trupėje, M. Fokina nuo teatro neatitrūko – tapo teatro režisieriaus padėjėja, o vėliau spektaklių vadove. „Spektaklis – tai muzikos, vaizdo, šviesų ir pačių įvairiausių mechanizmų, ne tik scenoje pasirodančių žmonių ar grojančio orkestro, visuma. Kai viskas darniai susijungia, išvystame stebuklą, kurį su pasididžiavimu pristatome žiūrovams bei džiaugiamės patys. Džiaugiamės, nes tai iki pačių gelmių paliečia širdis. Kas gali būti jautriau ir gražiau?“ – sako nuoširdžiai kolegų pasiekimais scenoje besidžiaugianti M. Fokina.

Pirmosios damos

„Esu pirmoji Klaipėdos liaudies operos etatinė choristė, – pasakoja Danutė Skurdauskytė (mecosopranas), kurios karjera prasidėjo dar Klaipėdos liaudies operoje 1984 m. – Pirmu mano sceniniu „krikštu“ tapo C. Millöckerio operetė „Studentas elgeta“. Dainuoju KVMT chore jau 35 metus. Esu labai laiminga dėl šio savo pasirinkimo. Žinau, kad išėjusi labai gailėčiausi. Džiaugiuosi savo draugišku kolektyvu: reikia padirbėti norint prisiderinti prie kolegų, kurie už tave jaunesni 20 ar 30 metų. Jaunimas skatina pasitempti, stengiesi prisiminti, koks pats buvai jaunas, kaip mąstei.“

Tai ne profesija. Tai gyvenimo būdas, kaip ir visiems teatru gyvenantiems žmonėms.

KVMT vyriausioji kostiumininkė Paulina Arlauskienė jaudinasi prieš kiekvieną premjerą ne mažiau nei scenoje pasirodantys kūrėjai. Tačiau nuo pat teatro įkūrimo čia dirbanti moteris savęs be šios veiklos neįsivaizduoja. 35 metus čia dirbanti P. Arlauskienė juokauja, kad teatro meninis liūnas ją įtraukė ir nepaleidžia. „Tai ne profesija. Tai gyvenimo būdas, kaip ir visiems teatru gyvenantiems žmonėms“, – juokiasi profesionalė, karjerą pradėjusi dar 1984 m. Klaipėdos liaudies operoje, o 1987 m., įsikūrus Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, tapusi viena pirmųjų darbuotojų.

„Kiekvieną dieną vis kažkas kitaip. Nėra rutinos. Net jei rodomas tas pats spektaklis, kiekvieną kartą jį vis matau kitaip. Ir pasiruošimas bei situacijos kitokios. Ir žmonės čia dirba ypatingi: labai geri, nuoširdūs, talentingi. Tenka išklausyti, padrąsinti, paguosti. Visko būna. Ir žvaigždžių sutinkame, bet jos mažiau įnoringos nei pradedantieji scenos žmonės (juokiasi). Mano pažįstamiems sunku suprasti, koks mano darbas: jie nustemba bei vadina jį įdomiu, aš žinau, kad jis būna ir sunkus. Visoks“, – juokiasi vyriausioji kostiumininkė.

Iki Kalėdų planuojama užbaigti ir stogo atnaujinimo darbus. Pamažu atliekami ir kiti iš išorės nematomi darbai.

Pasak Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Strateginio ir investicijų valdymo skyriaus vedėjo Naglio Stanciko, visi darbai tebevyksta sklandžiai.

"Iš tikrųjų projektas yra labai didelis. Daug darbų vyksta vienu metu. Reikėtų pasakyti, kad esame sėkmingi. Esame neįdomioje statybų fazėje, kai darbai ne visada yra matomi. Dirbame su įvairiomis vidinėmis pertvaromis, gelžbetoninėmis konstrukcijomis", – teigė N.Stancikas.

Šiuo metu įrengiamos ir inžinerinės konstrukcijos, ventiliavimo bei priešgaisrinės sistemos, vedama elektra. Jau yra pakeisti kai kurie langai, o senas tinkas pakeistas nauju.

Tačiau spartesnius vidaus darbus planuojama pradėti tik užbaigus stogo rekonstrukciją.

Artimiausiu metu bus montuojamos naujojo priestato stiklo vitrinos.

"Labai stipriai judame į naujojo priestato vizualinę pusę. Uždengus stogą vyks fasado formavimas. Kaip žinome, fasadas bus išskirtinis, sudėtingas bangos formos gaminys. Atlikus stogo montavimą bus pradėti darbai ir toje srityje", – kalbėjo skyriaus vedėjas.

Senojo, administracinio pastato apdaila iš išorės  jau beveik yra atlikta.

N.Stancikas tikisi, kad neseniai įjungtas laikrodis taps simboliniu ne tik klaipėdiečiams, bet ir miesto svečiams.

"Paleidome laikrodį ir tikime, kad jis bus tam tikras simbolis visiems klaipėdiečiams ir   uostamiesčio lankytojams. Džiaugiamės ir manome, kad sprendimas tinkamas. Paskutinis judesys – uždėjome logo ir pavadinimą. Jis dar nėra iki galo sutvarkytas. Tikimės jį įjungti, kad šviestų ir visiems skelbtų apie artėjančią teatro rekonstrukcijos pabaigą", – sakė N.Stancikas.

Muzikinis teatras oficialiai turėtų atsidaryti 2023-iaisiais.

"Kažką stebuklingo pažadėti būtų sunku, bet mes tikimės 2023 metais atverti duris. Kuriuo tiksliai metu, sunku pasakyti, bet dirbame iš visų jėgų ir dedame visas pastangas. Norime, kad Muzikinis teatras būtų geras, nepasenęs morališkai nei savo vidumi, nei technika", – tikino skyriaus vedėjas.