Psichiatras sako, kad kleptomanų nereikia nei smerkti, nei toleruoti. „Kleptomanija pagydoma, bet ji, kaip ir kiekvienas sutrikimas, kuo ilgiau užtęstas, tuo sunkiau gydomas, interviu Eltai sakė Vilniaus šeimos psichologijos centro gydytojas psichiatras psichoterapeutas Remigijus Juškėnas.
– Ar kleptomanija yra liga?
– Kai sakome liga, užklijuojame žmogui etiketę, todėl nemėgstu šio žodžio. Taip, galima tai vadinti liga, bet pats žodis yra blogas. Kleptomaniją aš vadinu būsena.
– Kuo kleptomanas skiriasi nuo paprasto vagies?
– Vagis nori pasipelnyti, praturtėti. Jo etika nulinė. Tačiau jei pasigilintume, kodėl jis vagis, tai įdomių dalykų rastume, bet šį kartą ne apie tai. Vagis bent žino, kad jis paima svetimą daiktą, kad turėtų, praturtėtų. O kleptomanui svarbus yra vogimo procesas, jis patiria didelį pasitenkinimą tuo momentu, kai vagia. Vogimo proceso metu jis tiesiog kaifuoja, daug adrenalino išsiskiria. Vėliau pavogtą daiktą jis gali išmesti, jam jo dažniausiai nereikia. Jeigu kleptomanas, pavyzdžiui, vagia maistą, tai dar ir valgymo procesas gali teikti didelį pasitenkinimą, bet ne dėl maisto skanumo, o dėl įtampos: pamatys mane-nepamatys. Maistą vagiantis kleptomanas nėra alkanas arba tikrai nėra taip, kad jis neturi pinigų maistui.
Kleptomanas vaikas ar paauglys tai, ką pavagia, dažniausiai paleidžia į apyvartą, perka meilę ir pripažinimą, o suaugęs kleptomanas vagia dėl kaifo turėti simbolį.
Vaikai kleptomanai vagia pinigus, nors šeimoje jie gali būti viskuo aprūpinti, materialiai nieko nestokoti. Esu susidūręs su atveju, kai vaikui tėvai kasdien duoda po 50 eurų, o jis vis tiek vagia centus mokykloje iš bendraklasių.
Kleptomaniją nuo įprastos vagystės dažniausiai padeda atskirti pasisavintų daiktų vertė. Tikri vagys paprastai vagia vertingus, brangius dalykus, o kleptomanui pavogtų daiktų vertė nėra svarbi.
Tikras vagis pavogtus daiktus taip slepia, kad niekas neatranda, o kleptomanas tai daro primityviai: pavagia, paslepia namuose, išdalija arba numeta, čia pat sugaunamas už rankos.
– Ar įmanoma pasakyti, kas sukelia kleptomaniją? Ar kleptomanais gimstama?
– Ne, kleptomanais tikrai negimstama. Kleptomano būseną žmogus įgyja, kaip ir, beje, daugelį rimtų ligų. Kleptomanija yra būsena, į kurią ateinama. To kelio pradžia dažniausiai būna vaikystėje. 98 proc. suaugusiųjų kleptomanų kažką kleptomaniškai vogdavo vaikystėje.
– Kodėl vaikai pradeda vogti?
– Savo darbo praktikoje dažnai susiduriu su liūdnu faktu – vaikams šeimoje trūksta emocinės šilumos, emocinio saugumo. Tėvai to nesupranta ir nesuteikia. Ką reiškia „Aš esu emociškai saugus?“ Tai reiškia, kad aš visada būsiu suprastas, palaikomas emociškai, aš galiu viską papasakoti ir man nepamokslaus, mane supras, nebūsiu pažemintas, man nesakys: „Durnas, duok jam atgal“ ar kažkaip panašiai. Visas pas mane pagalbos atėjusias šeimas dažniausiai kamuoja šiltų emocijų badas.
Vaikas kleptomanas pavagia pinigų, priperka žaislų, saldainių ir išdalina kitiems vaikams. Taip jis perka pripažinimą, emocinę šilumą, tiksliau būtų pasakyti – emocinės šilumos pakaitalą. Vaikai jį apspinta, prašo duoti dar daugiau to ar to, rodo dėmesį.
Toks vaikas ir sau prisiperka žaislų, nors jam jų nereikia, suslepia visa tai. Jie greitai atrandami, vaiką bara, moralizuoja, kad negražu taip daryti... Jis ir pats žino, kad negražu, bet jam trūksta emocinės šilumos, emocinio bendravimo, kalbėjimo apie jausmus. Gyvenimas yra ne vien tik materija – dažna šeima to nesupranta.
Taigi suaugusio žmogaus kleptomano istorijos siūlas paprastai eina toli toli į praeitį. Dažno kleptomano vaikystėje buvo epizodas, kai jis kažką vogė. Dažniausiai pinigus, nes už pinigus gali nusipirkti reikalingų dalykų.
– Tai nei iš šio, nei iš to suaugęs žmogus kleptomanu nepasidaro, jis juo turi pasidaryti vaikystėje?
– Taip. Kleptomanija yra šeimos problema. Gal vaikystėje toks žmogus buvo labai kontroliuojamas, kažką šiek tiek pavogė, bet buvo stipriai sudrausmintas, pasidavė šeimos „padorumo“ normoms ir tapo latentiniu (užslėptu, išoriškai nepasireiškiančiu) kleptomanu. Esu susidūręs su tokiais pacientais, kurie vaikystėje kažką buvo pavogę, stipriai nubausti, tas epizodas jau buvo seniai pamirštas, o po daugelio metų žmogus vėl pradėjo vogti.
– O kodėl suaugęs žmogus vėl pradėjo vogti? Kas jam atsitiko, kas išprovokavo kleptomaniją?
– Krizė. Medicininiais terminais kalbant, yra kompensacija ir dekompensacija (organizmo negebėjimas kompensuoti sutrikimų). Kalbame apie asmenybės sutrikimą. Būna visokių asmenybės sutrikimų. Senoviškai tokie žmonės buvo vadinami negražiai, bet teisingai – psichopatais. Psichopatų yra visokių rūšių. Tai ne tik tie, kurie agresyviai elgiasi. Psichopatai yra ir kleptomanai.
Suaugusiai moteriai kleptomaniją gali sukelti nėštumas. Nėščia moteris yra tarsi „online“ (nuolatiniame gyvame ryšyje) su savo kūdikiu ir kartu su savo vaikyste.
Iš tikrųjų kleptomanija yra priverstinis gelbėjimasis iš bado, emocinės šilumos bado, emocinio saugumo bado. „Jei aš turiu pinigą, aš galiu keisti aplinką“, – taip mąsto vaikas kleptomanas. „Aš galiu nusipirkti daiktų, įsigyti „draugų“, nusipirkti jų dėmesį. Į mane visi žiūri, visi stebisi“.
„Oho, iš kur tu tiek pinigų turi, tu esi „krūtas“, – vaikui kleptomanui tapšnoja per petį paaugliai.
Iš pradžių kleptomanai vogdami išgyvena labai stiprų jaudulį, kad štai aš būsiu mėgstamas, mane kiti mylės, bet kai tai trunka ilgą laiką – tampa įpročiu. Žmogus tiesiog nebegali sustoti, išsivysto priklausomybė, jis patenka į užburtą ratą. Laudyje yra posakis: „pripratimas – antras prigimimas“.
– Ką kleptomanai paprastai vagia? Ar jie atsirenka?
– Atsirenka. Kleptomanai gali vogti ir brangius, ir labai pigius daiktus. Kaip sakiau, daikto vertė jiems nesvarbi. Vieni vagia, pavyzdžiui, laikrodžius ar papuošalus, kiti maistą, rašiklius, užrašų knygutes, šukas, statulėles, trintukus ir t.t. Ką vagia konkretus kleptomanas, yra susiję su jo gyvenimo istorija. Kai kleptomanija tampa įpročiu, žmogus apsistoja ties kažkokiu vienu daliktu, kuris jo gyvenimo kontekste, jo asmeninėje „mitologijoje“ jam kažką reiškia, kažką simbolizuoja.
Tą jam taip svarbų daiktą kleptomanas vogdamas patiria didelį kaifą: „čia ne mano, bet dabar jau bus mano!..“
– Ar galima taip sakyti, kad vaikai kleptomanai vagia pinigus, o suaugusieji daiktus?
– Taip, dažniausiai taip. Vaikai dažniausiai vagia pinigus iš tėvų, taip pat ir iš bendraklasių, pažįstamų. Mažieji, pavyzdžiui, ketvirtokai-penktokai, už pavogtus pinigus dažniausiai perkasi saldumynų, žaislų, kramtomos gumos, ir visa tai dažnai išdalina kitiems vaikams. Beje, laikai keičiasi –turėjau pacientą septintoką, kuris vogė pinigus, pirko elektronines cigaretes ir vaišino draugus. Vogdamas pinigus, jis išgyvendavo labai stiprų jaudulį, beveik kaip orgazmą.
Paaugliai už vogtus pinigus ir „žolės“ perka, mobiliuosius telefonus, madingus drabužius.
Suaugę kleptomanai paprastai nevagia pinigų, nes pinigų jie turi. Kaip sakiau, jie vagia daiktą, kuris jiems yra simboliu. Jam reikalingas „kaifas“ vagiant simbolį. Įdomu tai, kad apie simbolio egzistavimą kleptomanas gali nesuprasti, gali būti pamiršęs, tai gali glūdėti tik jo pasąmonėje.
Kleptomanas gali impulsyviai imti ne savo daiktą, drebėti iš pasitenkinimo, bet nesuvokti, kodėl jis būtent tą daiktą ima. Už ką tada žmogų kaltinti, jei jis net pamiršo pirminę šaknį, iš ko kilo simbolis.
Taigi kleptomanas vaikas ar paauglys tai, ką pavagia, dažniausiai paleidžia į apyvartą, perka meilę ir pripažinimą, o suaugęs kleptomanas vagia dėl kaifo turėti simbolį.
– Ar kleptomanus graužia sąžinė?
– Su sąžine yra taip: iš pradžių ji kleptomaną graužia, jis aiškiai supranta blogai darąs ir išgyvena, bet kai vogimas tampa įpročiu – sąžinė blėsta. Viskas, kas netreniruojama, ima atrofuotis. Kai sąžinė vis ignoruojama– ji užmiega. Viktoras Franklis sąžinę vadina tam tikru „organu“, kurį turi žmogus, bet neturi gyvūnai. Taigi bet koks netreniruojamas organas ima atrofuotis.
Įprotį turintis kleptomanas patenka į panašią būseną kaip narkomanas – be dozės nebegali gyventi. Situacija tada pasiekia kitą kokybę: „dozė“ jau reikalinga ne tam, kad pajaustų „kaifą“, o tam, kad palaikytų bent normalią organizmo būseną, nuramintų abstinenciją.
Vienas mano pacientas paauglys (jis jau turėjo priklausomybę nuo vogimo) pasakojo, kad kai nepavagia, jį pradeda imti nerimas. Jis man papasakojo savo istoriją: iš pradžių vaikystėje vogdavo pinigus, pirkdvo daiktus, išdalindavo vaikams, vėliau ėmė vogti daiktus, išsivystė priklausomybė, ir tada jis jau turėdavo vogti tik tam, kad nusiramintų.
– Kaip žmonėms reikėtų elgtis su kleptomanu?
– Supratingai. Nereikia jų nei smerkti, nei toleruoti. Su kleptomanais reikia bendrauti kaip su normaliais žmonėmis. Aišku, žiūrint, koks daiktas dingo, jei vertingas – reikia kviesti policiją. Policija greičiausiai nesunkiai suras kažkokį sandėlį, kur prirūšiuota, pridėta kleptomano pavogtų daiktų, gal jau ir voratinkliais apėjusių. Nes jais kleptomanas greičiausiai nesinaudoja.
Jei, pavyzdžiui, darbe pavagia kolegų maistą iš bendro šaldytuvo, tai policijos kviesti gal ir nereikėtų. Geriau reikėtų pasikalbėti su tuo žmogumi.
– Ar kleptomanija pagydoma?
– Pagydoma. Aišku, kaip ir kiekvienas sutrikimas, kuo ilgiau užtęstas, tuo sunkiau gydomas. Kleptomanams yra taikoma psichoterapija. Kai buvau jaunas ir daviau interviu apie kleptomaniją, tai sakiau, kad galima gydyti antidepresantais, neuroleptikais. Antidepresantai yra laimės hormonai, esi laimingesnis jų pavartojęs, du trečdaliai impulsų išnyksta, bet tai nėra esminis gydymas.
Svarbu, kad žmogus pats savo noru apsispręstų psichoterapijai, o ne darbdavių, artimųjų ar policijos verčiamas.
– Ar įmanoma pasakyti, koks procentas visuomenės narių gali būti kleptomanai?
– Gal ir yra skaičiai, bet aš jų nežinau. Galiu tik tiek pasakyti, kad visuomenės psichinė sveikata sparčiai prastėja, psichinių susirgimų daugėja. Mes, psichiatrai, esame užversti darbu. Kadangi psichinių susirgimų daugėja, tai tikėtina, kad ir kleptomanų taip pat.
