Po miestą klaidžiojantys žmonės-kiškiai, užsiimantys tik jiems patiems suprantamais darbais, – reginys, kuris prieš kelerius metus stebino pajūrio gyventojus.

Šios „kiškių“ kelionės po Klaipėdą nebuvo beprasmės – jų klaidžiojimai įamžinti ir sudėti į nedidelės apimties knygą „Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai III“, kuri pristatyta Klaipėdos Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje.

Dvi prieš tai išleistos šio ciklo dalys vadintos albumais. Šis leidinys kiek kitoks – jis sudarytas ne tik iš fotografijų, čia yra ir tekstų, kuriuos parašė Kristina Sadauskienė.

Renginyje buvo rodomos visų trijų šio ciklo leidinių nuotraukos, įtraukti Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje vykusių parodų archyvai.

Pasiteiravus, ar čia paskutinis menininkų kūrinys, artistų grupės lyderis B. Šarka pareiškė, jog jie net nepradėjo, tad panašių kūrinių iš jų komandos galime tikėtis ir daugiau.

Knygos pristatyme buvo diskutuojama ir apie biblinius aspektus, vienas jų – Mozės ragai.

Esą ant šventojo pranašo galvos ragai atsirado dėl vertėjo klaidos, kai Jeronimas Stridonas, versdamas Senąjį Testamentą iš hebrajų į lotynų, supainiojo žodžius „spindulys“ ir „ragai“ (nes hebrajiškai jie panašiai skamba).

Renginyje B. Šarka Mozę prilygino kiškiui, kadangi tamsoje pranašas atrodė tarsi su kiškio ausimis.

Ši knyga pretenduoja tapti populiariausia „Klaipėdos knyga 2022“.

Renginio pabaigoje B. Šarka žiūrovams be ceremonijų išdalijo lapelius, skatindamas atiduoti savo balsą populiariausiai, jo manymu, 2022-ųjų knygai.

Ar mes pažinojome tikrąjį V. Mykolaitį-Putiną, ar tariamės jį pažįstą, ar išvis įmanoma iki galo pažinti žmogų, juolab tokį prieštaringą, nebylų? „Mano gyvenimo raida ėjo taip, kaip turėjo eiti, pagal kažkokį dėsningumą, ir tai mano labui. (V.M.-P.)“ – priešlapyje tarsi įspėja rašytoja. Neteisti. Viskas Dievo valioje.

A. Ruseckaitė skverbiasi į Poeto vidinius sūkurius per santykius su svarbiausiomis Putino moterimis, kelią žymėdama eilėraščių citatomis, „Altorių šešėly“ interpretacijomis, laiškų ir amžininkų atsiminimų gairelėmis. Tačiau atveria ne viską, ne viskas aiškiai matoma, galime tik spėlioti, įsivaizduoti, pajusti, suprasti. Tačiau ne smerkti. Kas žino, koks gyvenimas teisingas, o koks ne? Todėl rašytoja iškelia daug atvirų klausimų, palikdama juos apmąstymams.

Romane kiekvienai moteriai skirtas atskiras skyrius: „Motina Magdalena“, „Sesuo Magdalena“, „Žmona Emilija“, „Mūza Irena“, po kiekvieno iš jų prabyla pats klasikas autorės balsu. Rašytoja išskaudėjo šių moterų meilę Mykolaičiui: sūnui, broliui, vyrui, mylimajam ir Mykolaičio meilę joms, Dievui ir kūrybai.

„Skaitydama Putino kūrybą, atsiminimus, autobiografiją, kai jis rašo apie savo šeimą, apie suvalkietišką uždarumą, santūrų šaltumą, apie nesibaigiančių darbų tėkmę, jį suprantu gal geriau už kitus, nes pažįstu tas būsenas, elgesį, prigimtį, tarpusavio santykius. Suvokiu suvalkietišką stuburą – gali kas nors patarti, o padarysiu taip, kaip sugalvojau pats...“ (p. 243). Meilės leitmotyvo grandine sutvirtinta visų šių veikėjų mintys, jausmai, emocijos, nuotaikos, apsisprendimai, pagalvojimai ir nutylėjimai, kurios centre inkrustuotas solidus, prabangus ir brangus rubinas.

Moterys nelyg rūpintojėlės dažniausiai dūmoja apie Putiną, ne apie save. Kai motina Magdalena saulėtą Trijų Karalių rytmetį sunkiai pagimdė pirmagimį sūnų, „tikriausiai mintyse mane pažadėjo Dievui“ (p. 46). Giliai tikintys Vinco tėvai, stebėdami savo fiziškai silpną kūdikį, turbūt jau tada svajojo išleisti į kunigus – garbė šeimai ir visai giminei. Ar kuris nors įsiklausė į Vincą: jauti pašaukimą tarnauti Dievui ar ne? O paauglys ir pats „giliau savęs neanalizavo (...) bet kad kunigo pašaukimas jame negyvena, – tarsi jau suprato“ (p. 20). Didysis vidinis konfliktas įvyko Seinų kunigų seminarijoje, kai tarnystės idealus peraugo menininko idealai. Žmonių liežuviai ėmė plakti, negeri gandai pasiekė gimtinę. Motina išvažiavo į Kauną įsitikinti. Nuojauta jos neapgavo. Pasitraukimas iš kunigystės tėvą, o netrukus ir motiną, ne laiku nuvarė į kapus. Bet Motina jam atleido. Meilė atlaidi ir rūpestinga, ypač Motinos.

Mūzos paveiksle daugiausia šviesių spalvų, akcentuojama jos lyg ir misija – skelbti ir išsaugoti kūrybinį palikimą.

 

A. Ruseckaitė subtiliai narsto prieštaravimų, dvejonių, kaltės, graužaties, neryžtingumo gijas, kurios jaunuolį vis nuveda į Aušrakalnio vienatvę. Sokratas pasakytų: „Neištirtas gyvenimas nevertas gyventi“ (1), tai reiškia, kad „jeigu žmonės netiria principų, pagal kuriuos jie gyvena, netikrina ir kritiškai jų neįvertina, tai jie negali būti tikri, jog apskritai esama principų, pagal kuriuos būtų verta gyventi“ (2). Klierikas stebi, sveria ir svyruoja tarp. Būsenos sugula į pirmuosius eilėraščius, o neapsikentęs vėliau išsipažįsta autobiografiniame romane „Altorių šešėly“.

Auksė – tai Emilija. Savo dėstytoją, profesorių, inteligentą, intelektualą, kunigą pamilusi studentė ir devynetą metų kantriai ir atkakliai siekusi tikslo – pasiimti jį tik sau. Emilijos paveiksle ryškiausi du kraštutinumai: mylinti mūza ir rūpestinga, buitiška žmona, irgi mylinti, ar mylinti? Taip. Antraip nebūtų grįžusi į namus, kai dardėjo traukiniu į nežinią. Emilija Kvederaitė tapo pirmąja Putino eilėraščių skaitytoja ir įkvėpėja. Mašinėle atbarškindavo jo rankraščius, lydėdavo į koncertus, pobūvius, draugystė pamažu peraugo į intymius santykius. Likimas? „Dievas taip nenori, ir tėvai, broliai, seserys nenori, ir šiaip žmonės nepritaria, tai kokia dar aukštesnė jėga už visus, o visus? Nejaugi meilė? Meilė!“ (p. 126).

Emilijos charakterį ir išvaizdą rašytoja sudėliojo iš archyvinių nuotrupų, nuotraukų, skverbdamasi į giluminius klodus, fokusuodama jos rūpestį savo vyro nuolat šlyjančia sveikata, buitimi ir palankiomis kūrybai darbo sąlygomis, vaduodama nuo kito konflikto – rūpesčio buitimi – visus 32 metus. Santuoka, būtent ši moteris išlaisvino Putiną iš kunigo tarnystės kalėjimo: „Gintis nė teisintis neketinu. Išstojęs iš kunigų luomo, kurio pareigoms neturiu nė mažiausio palinkimo, nesijaučiu kaltas“ (p. 144) – pareiškė Poetas bažnytinei valdžiai. Ne per geriausi atsiminimai apie Ly asmenybę pasiekė rašytoją A. Ruseckaitę, tačiau ne vien jais remiasi, todėl Mykolaitienės gyvenimas neatrodo užgriozdintas buitiniais reikalais reikalėliais kaip prastos kaimo moterėlės. O dvasiniai saitai su Putinu vėlėsi kaip pakulos: „Laimė? Kokia ji buvo šių dviejų žmonių – moters Emilijos ir vyro Vinco – nuėjusių labai sudėtingą gyvenimo kelią? Tikriausiai kartais buvo. Tikriausiai dažnai ir nebuvo. (...) Ir dėl visų susiklosčiusių situacijų nė vienas nebuvo kaltas. Jie tiesiog buvo tokie“ (p. 188) – konstatuoja rašytoja.

Ir Irena buvo tokia, kokia buvo. Irena Kostkevičiūtė „Pati išsitarė, jog betarpiškas ryšys su profesoriumi ir mokslinio darbo vadovu užsimezgė mano aspirantūros metais...“ (p. 199). Vėliau kartu dėstė Vilniaus universitete: „ji skvarbaus intelekto, kerinčio moteriškumo, visokeriopų talentų žmogus...“ – rašė profesorius. Ar galima buvo atsispirti? Atstumti? Susilaikyti? Rūsčią Mykolaičio vienatvę meilė perskrodė kaip žaibas. Menininkų sielas plaikstė kūrybos vėjai. Irena tapo Mūza. Nuodėminga meilė? Ar meilė gali būti nuodėminga? Kartu su meile skleidėsi ir kūrybos žiedai. Profesoriaus vienutė nušvito. „Aldona Liobytė po daugelio metų parašė laiške savo draugei: Tegul Kostkevičūtė 100 kartų isterikė, bet Putinas ją mylėjo ir dėl to gerų eilių parašė, o tas juk svarbiausia. Tas liks.“ (p. 204). Su Irena Mykolaitis atviravo, išsikalbėdavo, pasvarstydavo, abejodavo ir dvejodavo. Apie ką? Mūzos dienoraščiai užrakinti archyvuose daugeliui metų.

A. Ruseckaitė šiuos santykius atkuria iš kūrybinio palikimo, dienoraščių, laiškų, vėlgi neteisdama, supratingai, atsargiai. Mūzos paveiksle daugiausia šviesių spalvų (juk mūza tokia ir turėtų būti?!), akcentuojama jos lyg ir misija – skelbti ir išsaugoti kūrybinį palikimą. Per santykius su Irena plačiau atsiveria Putino vidinės durys: „ir jeigu negandos jų širdis išskirtų, vis tiek liks jausmas, kad švietė kaip žvaigždė mano dienos / Tiktai su tavim ir tiktai tavyje...“ (p. 215). Akyla visuomenės akis nenuleido nuo šios draugijos žvilgsnio, svarstė, aptarinėjo, teisė ir teisino. Tačiau meilė nenugalima.

Santuoka, būtent ši moteris išlaisvino Putiną iš kunigo tarnystės kalėjimo: „Gintis nė teisintis neketinu. Išstojęs iš kunigų luomo, kurio pareigoms neturiu nė mažiausio palinkimo, nesijaučiu kaltas.

 

Šios abi moterys bendravo su per karą į Australiją pasitraukusia Magdalena Mykolaityte. Seseriška meile ji gaubė savo brolį, jį palaikydama, trupindama nuogirdų sluoksnius, mažai kalbėdama apie save, vis rūpindamasi savo mylimu broliu, su dėkingumu, su atlaida. Mykolaitytės charakteris irgi nušviestas iš santykio su broliu perspektyvos ir byloja apie išmintingą ir stiprią moterį. Suvalkietę. Moterį su stuburu. Niekada neišdavusią brolio.

Mykolaitis šių moterų kontekste atskleidžiamas kaip vienišius, trokštantis laisvės ir skrydžio į kūrybos platumas ir aukštumas, iš šalies šaltas ir uždaras, sunkiai įžvelgiamas, bet už užsklandos jautrus ir emocingas, rūpestingas ir dosnus. Mylimas ir mylintis. O meilė Dievui? Kartą Putinas prisipažino Irenai: „jeigu aš tikiu, tai tikiu kažkokiu abstrakčiu dvasiniu pasaulio pradu, man artimesnė lyg ir kokia neapibrėžta panteistinė idėja (...) Gal tik neaiškiai galime nujausti, kad yra kažkas aukštesnio už mus pačius... (...) Tad gal ir žmonija neįstengia suvokti kitos aukštesnės būties, prasibrauti į kitą planą, kitą skritulį“ (p. 210). Ir taip kalba žmogus, buvęs katalikų kunigas.

Kaip mes suvokiame ir išpažįstame Dievą? Turbūt savaip. Klasikas nesklandė padebesiais, bet ir nebuvo žemiškas. Ar kūrėjas gali būti žemiškas? Irena kartą išgirdo: „turįs kažkokį „vilko plauką“, kuris trukdė jam laisvai su žmonėmis suartėti ir betarpiškai bendrauti. Ir netikėtai prisipažįsta: o kaip norėčiau aš išrauti kad ir visus savo plaukus, išraudamas drauge ir tą vieną...“ (p. 221). „Plaukai daugelyje kultūrų – realus jėgos įkūnijimas (...) arba jos simbolis“ (3), o „Vilkas, žvėris su ambivalentine simbolika, kurios vienas aspektas neigiamas – laukinio, šėtoniško žvėries, kitas teigiamas – artimo dvasioms“ (4). Ar ne toks ir buvo Vincas Mykolaitis-Putinas: kupinas nenugalimos gyvenimo aistros, laukinis sociume, stebėtojas iš nuošalės ir degantis kūrybos dvasia? Kaip suderinti visas stygas, kad visiems harmoningai skambėtum? Reikėtų pirmiausia save gerai pažinti? Įmanoma?

1 Mastroberti, S., Ruppert, M. K. Filosofijos žinynas. Kaunas: Šviesa, 2001, p. 9.

2 Ten pat, p. 10

3 Berker, U. Simbolių žodynas. Vilnius: Vaga, 1995, p. 201.

4 Ten pat, p. 306.

Ne vien tik medicina

„Svarbu žinoti istoriją. Linkiu, kad pamokos, patirtys padėtų šiandieniame mūsų gyvenime“, – knygos apie J. Nemeikšą pristatymo renginyje sakė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) prorektorius studijoms prof. Kęstutis Petrikonis ir pridūrė, kad oftalmologai tikrąja to žodžio prasme atveria žmonėms akis.

Oftalmologai – ir buvęs LSMU Akių ligų klinikos vadovas J. Nemeikša, ir knygos apie jį „Daktaras Juozas Nemeikša. Jautri širdis, taurūs darbai“ autorė – LSMU Akių ligų klinikos profesorė Jūratė Jankauskienė.

Pristatė: knygos autorė gydytoja J. Jankauskienė atskleidė visapusę J. Nemeikšos asmenybę. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

LSMU Medicinos fakulteto dekanas, Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vedėjas prof. dr. Andrius Macas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos oftalmologai stovėjo ne tik prie Lietuvos universiteto ištakų, bet tam tikra prasme – ir prie Lietuvos valstybės ištakų.

Jis turėjo omenyje žinomą gydytoją oftalmologę, Pasaulio tautų teisuolę, gelbėjusią žydus, Oną Jablonskytę-Landsbergienę – pirmojo nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės vadovo, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio mamą.

Daktaras Juozukas

J. Jankauskienė pasakodama ekrane rodė daug nuotraukų iš J. Nemeikšos gyvenimo. Jose užfiksuota darbo kasdienybė, laisvalaikis, šventės, o kartu ir svarbios Lietuvos medicinos istorijai akimirkos, svarbios Lietuvos istorijos asmenybės.

Tarp jų – ir jau minėta O. Jablonskytė-Landsbergienė. Ekrane pasirodžius tokių vienai nuotraukų, J. Jankauskienė trumpam kreipėsi į knygos pristatyme dalyvavusį V. Landsbergį: juk malonu matyti mamą?

V. Landsbergis teigė, kad labiausiai jam įstrigo nuotrauka, daryta jo mamos laidotuvių dieną. Šioje fotografijoje užfiksuota tuščia gatvė ir vienišas sustingęs J. Nemeikša, pakeliui į atsisveikinimą ar jau atsisveikinęs su kolege.

„Akyse stovi ta nuotrauka iš laidotuvių. Labai iškalbinga. Daugybė žmonių jau nuėjo, o jis stovi gatvės pakraštyje vienas. Taip man ir liko tas vaizdas ir supratimas, kaip apskritai gyvenimas eina, ir žmonės lieka be savo kartos, jaunystės draugų, kurie išnyksta, o tu lieki“, – sakė profesorius.

V. Landsbergis kalbėjo gerai pamenąs J. Nemeikšą. Apie gydytoją dažnai buvo kalbama namie, šis dažnai apsilankydavęs V. Landsbergio tėvų namuose K. Donelaičio gatvėje. Pamena, kad J. Nemeikša buvo vadinamas Juozuku arba daktaru Juozuku. „Labai džiaugiuosi, kad parengta tokia knyga apie jį. Ačiū profesorei Jūratei“, – dėkojo renginio svečias.

Gydytojas kariuomenėje

Šviesuolis, pulkininkas leitenantas ir gydytojas, Lietuvos aklųjų ir tremtinių globėjas, gimė 1888 m. gruodžio 16 d. Šiauliuose. Baigęs Šiaulių gimnaziją mokėsi Maskvos universiteto Medicinos fakultete. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, kur Galicijos fronte tarnavo jaunesniuoju, vėliau – vyriausiuoju gydytoju. Grįžęs iš karo 1918 m. baigė Maskvos universitetą.

1920 m. J. Nemeikša grįžo į Lietuvą. Netrukus įstojo į Lietuvos kariuomenę ir buvo paskirtas į 11-ąjį Vilniaus pėstininkų pulką jaunesniuoju, vėliau – vyriausiuoju gydytoju. 1924 m. – Alytaus įgulos ligoninės viršininkas, suteiktas majoro laipsnis. Po poros metų perkeltas į Klaipėdą, po metų, pačiam prašant, išleistas į atsargą.

Iš kariuomenės – į Kauną ir į Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto Oftalmologijos katedrą. 1931 m. vėl grįžta į karinę tarnybą ir tampa kariuomenės okulistu.

Šviesti ir gydyti

Amžininkų prisiminimuose J. Nemeikša minimas itin geruoju. Rūpinosi kareivių sveikata, stengdavosi suorganizuoti geresnio maisto rengdamas įvairias loterijas, pasitelkdamas kitokių šaltinių. Šiltai bendravo su visais bendradarbiais, neskirstė pagal rangus. Nuotraukose pozuodavo laisvai, su šarmu, taip atskleisdamas savo humoro jausmą.

Gydytojas buvo aktyvus visuomenininkas. Kartu su seserimi pirmųjų vaikų darželių Lietuvoje steigėja pedagoge Marija Nemeikšaite dirbo Motinos ir vaiko draugijoje. Buvo Raudonojo Kryžiaus draugijos narys.

Daugiausia dėmesio J. Nemeikša skyrė aklųjų gydymui ir švietimui organizuoti – buvo vienas iš Aklųjų instituto Kaune steigėjų, ilgametis Lietuvos akliesiems globoti draugijos valdybos narys.

Lietuvos akliesiems globoti draugija nuveikė reikšmingų darbų: platino žinias, kaip apsisaugoti nuo aklumo, kur kreiptis atsitikus nelaimei, išleido keturis gausiai iliustruotus neperiodinius leidinius „Aklųjų dalia“, rūpinosi vadovėlių ir knygų leidyba Brailio raštu, organizuodavo viešuosius neregių koncertus ir susitikimus, rengdavo aklųjų darbų parodas. Įsteigė Lietuvos akių gydytojų draugiją.

Vieta: knyga pristatyta Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Jo iniciatyva sukurti du dokumentiniai filmai apie Lietuvos akluosius buvo rodomi kino teatruose, organizuotas Lietuvos aklųjų patikrinimas ir visuotinis surašymas. Atrado, kad kai kuriems dar buvo galimybių atgauti regėjimą.

Išlikę daug pasakojimų, nuotraukų ir dokumentų, kad sudėtingais karo ir pokario metais Nemeikšų bute Kaune prieglobstį ir pagalbą rado daug į bėdą patekusių inteligentų.

Įdomi kompanija

Išlikę daug pasakojimų, nuotraukų ir dokumentų, kad sudėtingais karo ir pokario metais Nemeikšų bute Kaune prieglobstį ir pagalbą rado daug į bėdą patekusių inteligentų, pavyzdžiui, regos negalią turėjusi Lietuvos kamerinio dainavimo pradininkė Beatričė Grincevičiūtė. J. Nemeikša apmokėdavo jos dainavimo pamokas.

J. Nemeikšos butas tapo ir rašytojo Balio Sruogos namais, kai šis grįžo iš Štuthofo koncentracijos stovyklos. Po karo čia apsigyveno ir baletą „Audronė“ kūrė kompozitorius Juozas Indra, iš Sibiro grįžę ministro ir diplomato Valdemaro Vytauto Čarneckio vaikai ir žmona Eleonora, nuo tremties slėpėsi būsimoji aktorė ir režisierė Eugenija Jankutė su motina.

Dažnai lankydavosi dailininkai Domicelė Tarabildienė ir Antanas Žmuidzinavičius, skulptorius Petras Rimša, aktorė Monika Mironaitė, rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti.

J. Nemeikša mirė 1958 m. gruodžio 12 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Ratas: tarp renginio svečių – ir V. Landsbergis. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Tęsia savo misiją

J. Jankauskienė „Kauno dienos“ skaitytojų yra išrinkta Metų kauniete. Gydytoja ir dėstytoja, be tiesioginių pareigų, daug laiko skiria švietėjiškai veiklai – veda paskaitas visuomenei, aklųjų ir silpnaregių bendruomenės nariams apie akių ligas, pataria, kaip jų išvengti ir gydyti, pasakoja apie bičių produktų taikymą įvairių ligų profilaktikai.

Be knygos apie J. Nemeikšą, ji yra išleidusi knygą apie buvusią LSMU Akių ligų klinikos vadovę, oftalmologę profesorę Emiliją Daktaravičienę („Mokytoja, vedusi oftalmologijos keliu“).

Dar kitų jos knygų herojės – pediatrijos Lietuvoje pradininkė, pedagogė ir visuomenės veikėja Vanda Tumėnienė ir savo gyvenimą paskyrusi vaikų ligoms gydyti gydytoja pediatrė Elena Miknevičienė.

Charizmatiškas ekskursijų gidas, daugeliui žinomas Rūstaus Gido pravarde, siūlo skaitytojams pasivaikščioti penkiais aristokratus menančiais maršrutais. Apie leidyklos „Alma littera“ išleistą knygą ir joje pasakojamas įtakingiausių giminių istorijas žurnalistė Laisvė Radzevičienė kalbasi su gidu D. Jokūbaičiu.

– Donatai, jus pažįstame ne tik iš ekskursijų po Vilnių, bet ir smagių, juokingų, kartais ironiškų ir netgi ciniškų jūsų pasisakymų socialinėje medijoje. Kodėl ne pats knygą rašėte?

– Rašau dažniausiai savo malonumui, man taip geriau mintys dėliojasi, kai žinau, kad tas rašymas nebūtinas. Tiesą sakant, per karantiną, kai buvo uždarytos visos ekskursijos, Rūstaus Gido tekstai mane ištraukė, išgelbėjo, pavalgydino. Jokių pašalpų neprašiau, vis tiek – bajoro kraujas (juokiasi).

– Jis teka jūsų gyslomis?

– Neieškau, nesikapstau, bet jaučiu. Lengvai pritapčiau prie špagos bajorų, su mantijos bajorais būtų sunkiau. Man patinka badytis, tai darau ir savo tekstais. Ryte atsibundi, peržvelgi įvykius ir mėgini ieškoti jungčių. Jei jungtis įvyksta, išeina tekstas.

Manęs dažnai klausia – kodėl Rūstus Gidas? Atsakau, kad istorija yra rūsti ir negailestinga. Be to, kam nors juk reikia nuo jos nupūsti nesąmones, romantizmo žiedadulkes. Gal laikas baigti svaigulį dėl žilos, garbingos senovės. Didžiausia dūmų uždanga Lietuvos Romantizmo epochoje – Barboros Radvilaitės meilės istorija. Tokia didvyriškai romantiška, nors iš tiesų Žygimantas Augustas buvo fainas, sexy bičas. Ir Barbora tokia buvo, jie linksminosi, mylėjosi, tik aplinkybės jiems buvo rūsčios ir negailestingos. Ypač Barborai. Nes toje rūmų tusovkėje ji buvo silpnoji pusė. Dėl valstybės savo santuoką paaukojusiam Žygimantui Augustui ji buvo tikra atgaiva.

Leidyklos nuotr.

– Ar turite kokį paaiškinimą, kodėl mes taip mėgstame romantizuoti istoriją?

– Todėl, kad, pirmiausia, esame linkę galvoti apie save geriau, nei yra iš tiesų. Norime būti gražesni, geresni, kad galėtume labiau savimi pasitikėti, atsiremti į save. Istorijoje – lygiai tas pat. Tik negalime būti visiški cinikai, turime atsirinkti faktus, asmenybes ir priežastis. Neturiu paaiškinimo, kodėl pamėgau istoriją. Manau, kad mūsiškė yra labai graži, – kad ir kokie varžtai mus spaustų, sulaužome juos ir keliaujame toliau. Kartais paaugliams sakau: pagalvokite, kad visi – Vytautas Didysis, Radvila Rudasis, artilerijos inžinierius, raketų išradėjas, LDK bajoras ir karininkas Kazimieras Simonavičius, sukilėliams vadovavęs Konstantinas Kalinauskas, partizanas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, lėktuvų ANBO projektų autorius Antanas Gustaitis būtų jūsų giminės. Na, pavyzdžiui, jūsų prosenelė Emilija Pliaterytė. Sakytumėte – čia mano chebra. O apie chebrą negražiai kalbėti negalima.

Toks elementarus noras užtušuoti, ištrinti juodas dėmes. Istoriją mes priimame taip, kaip priimame patys save. Jei bandysi ką nuslėpti, kažkuri pusė taip ir liks pamesta. Mes keliavome nuo jūros iki jūros, valio, perskridome Atlantą, valio. Žydų mes nešaudėme, ups, truputį šaudėme.

Kai matau, kad ant istorijos pribarstyta per daug cukraus, man norisi tą cukrų nupūsti, jei nesipučia, karamelę peiliu nukrapštyti. Ir pakalbėti apie viską rūsčiai. Nes jei kalbėsi korektiškai, dings iš gyvenimo humoras. O be humoro sunku. Bijau, kad neateitų ta diena, kai šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje mes lentomis užkalsime sceną, kurioje katile verda vyrai su turbanais, nes žvelgti į tą sceną kažkam nebus patogu.

Baroko epochoje buvo tik dangus ir pragaras, šiandien spalvų yra kur kas daugiau. Ir viskas labai susiję, susipynę, nėra jokio reikalo, kad vienas kuris socialinis burbulas susiurbtų istoriją į savojo burbulo aplinką.

– Turbūt galima kalbėti apie tai, kad istorijoje vienintelė, neginčijama tiesa neegzistuoja? Kad įvykius interpretuoja būtent žmonės?

– Nesu tikras, viena, dvi ar aštuonios tos tiesos, tik žinau, kad tiesa yra aštri. Turi sugebėti pažvelgti jai į akis ir nesvarbu, kad ji nepatogi tavo korifėjams. Turbūt ir LDK galingiausieji, nepaisant jų reikšmingų darbų, buvo nelabai kokie žmonės. Pamenu, vaikystėje pas babą kaime, prie šventųjų paveikslų, visada kabėdavo Darius ir Girėnas. Tai kaip čia dabar kalbėti galbūt apie merkantilias Girėno užmačias ir pinigus švarke?! Ar kas patikės?

Užtat pasakodamas istorijas ir siūlau: chebra, nebesimatuokite anų drabužių gyvendami dabar. Ir savo drabužių nevilkite tiems, kurie anuomet gyveno. Tai pati didžiausia nesąmonė, kurią tik galima istorijoje padaryti.

– Knygoje „Mėlynas kraujas“ kalbama apie penkias pačias svarbiausias šeimas Lietuvos istorijoje. Ar jos nulėmė tai, kokie mes šiandien esame?

– Kažkuria prasme nulėmė. Man įdomiausias etapas, kai lietuviai iš katalikų vos nevirto protestantais. Ir tai – Stepono Batoro nuopelnas, kuris buvo aiškiai apsisprendęs, kad palaikys jėzuitus, kuriuose matė jėgą, galinčią konsoliduoti Europą, nugalėti maskvėnus ir išvaduoti Vengriją. Ir jeigu Radvilos būtų laikę savo liniją, neabejotinai būtume tapę protestantų kraštu. Įdomu, kaip dabar gyventume?

Leonas Sapiega išvis yra mano herojus. Jo parašytą įžangą į Trečiąjį LDK statutą nuolat cituoju: „Dabar teisyną savo rankose turite, žiūrėkite, kai renkatės mus ir tribunolus, kad rinktumėte ne tik tuos, kurie gerai ar nuodugniai teisę išmano, bet ir dorus bei dievobaimingus žmones, kurie teisę naudotų ne savo klastoms patenkinti, ne kaimyno skriaudai, o tiesiu keliu eidami, mūsų šventos teisybės sargyboj stovėtų ir tą laisvę, kuria mes visi taip džiaugiamės, mums nepaliestą išsaugotų.“

– Vadinasi, lietuvio laisvės troškimas įspaustas mūsų genetiniame kode? Jį lengva paaiškinti?

– Aišku, kad lengva, mūsų laisvės troškimas atėjęs iš Romos. Arba iš Trojos. Iš paties pasaulio centro, taigi kilmė aiški. Esame iš prigimties laisvi žmonės, laisvė yra mūsų genuose. Mes turime savo tautos pasakojimą ir vyksta stebuklai, kai, rodos, svetimi suvaržo mūsų laisvę, o mes imame ir atsitiesiame. „Šventinis Bankuchenas“ gerai dainuoja: „Niekada nenustojo degt viltis, kad Lietuva bus nepriklausoma šalis.“

„Mano požiūriu, tai yra rimta informacija, kuri gali kelti klausimų dėl tokios svarbios institucijos kaip VSD integralumo“, – pirmadienį Briuselyje LRT sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.

„Yra naujos informacijos, kuri kelia pagrįstą susirūpinimą“, – pridūrė ministras.

Pasak jo, šiuos klausimus derėtų aptarti koalicijoje ir partijoje.

„Neatmesčiau, kad viena ar kita forma Seimas į juos gali pasigilinti“, – teigė politikas.

Yra naujos informacijos, kuri kelia pagrįstą susirūpinimą.

Taip jis komentavo Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygoje „Pranešėjas ir prezidentas“ pateikiamą tuometinio žvalgybos pareigūno liudijimą, jog VSD vadovybė žodžiu davė nurodymus atlikti prezidento Gitano Nausėdos komandos patikrinimą.

Prezidentas savo ruožtu kartoja, kad nei pats, nei per savo atstovus neprašęs saugumiečių tikrinti jo komandos prezidento rinkimų metu.

Knygoje „Pranešėjas ir prezidentas“ pateikiamas aukštas pareigas VSD užėmusio pareigūno liudijimas, jog jis 2018 metų liepą iš departamento direktoriaus pavaduotojo Remigijaus Bridikio gavo kelis popieriaus lapus su daugybe pavardžių ir žodinį pavedimą „patikrinti vieno kandidato rinkiminę komandą ir galimų rėmėjų sąrašą“.

Nors VSD Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) pateikė raštą, kad buvo tikrintos visų kandidatų į prezidentus komandos ir rinkiminiai štabai, D. Pancerovas ir B. Davidonytė savo tyrime cituoja minėtą pranešėją, kuris tvirtino, jog tikrintas buvo tik Nausėdos štabas ir galimi rėmėjai.

Neįvardijamo buvusio pareigūno teigimu, į departamentą atėjus Seimo narių užklausai apie kitų kandidatų tikrinimus, raštas buvo perduotas keletui valdybų ir „nė viena nepateikė informacijos, kad būtų dalyvavusi tikrinant kandidatų į prezidentus rinkimines komandas“.

Pranešėjas taip pat knygai liudijo, jog R. Bridikis patvirtino, kad sąrašai gauti iš paties G. Nausėdos.

„ Iš Nausėdos, iš Nausėdos, – patvirtino Bridikis. – Direktorius kalbėjo su pačiu prezidentu“, – knygoje cituojamas Pranešėjo ir R. Bridikio pokalbis.

Knygoje taip pat teigiama, jog VSD pareigūnai R. Bridikio nurodymu ieškojo informacijos apie tuomet dėl galimybės tapti konservatorių partijos kandidatu į prezidentus besivaržiusį Vygaudą Ušacką, o šia informacija vėliau rėmėsi kitas konservatorius Žygimantas Pavilionis.

Pranešėjo teigimu, Ž. Pavilionis konservatorių partijos Priežiūros komiteto posėdyje rėmėsi ir Departamento pareigūnų rastomis publikacijomis apie Žiemelio dalyvavimą Ušacko penkiasdešimtmečio šventėje. Pats Ž. Pavilionis teigė jokios informacijos iš VSD negavęs – priešingai, ją tvirtino viešai pateikęs pats.

Žurnalistų Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygoje kalbinti liudytojai teigia, kad esminis šalies vadovo susikirtimas su L. Linkevičiumi įvyko dėl sankcijų Minskui po Vakarų nepripažintų prezidento rinkimų Baltarusijoje 2020-ųjų rugpjūtį, su R. Karobliu – dėl kandidato į karinės žvalgybos vadovus.

Šie ministrai dirbo iki 2020 metų gruodžio Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje.

2021-ųjų pradžioje prezidentas pareiškė nematantis galimybės juos skirti ambasadoriais Vašingtone ir Briuselyje argumentuodamas tuo, jog eksministrams reikalingas „politinio atšalimo“ laikotarpis.

L. Linkevičiui siūlyta susirasti „kitą respubliką“ atstovavimui

Knygoje primenama, kad po rinkimų Baltarusijoje kilus protestui, 2020-ųjų rugpjūčio 11-osios naktį Baltarusijos-Lietuvos sieną kirto su autoritariniu šalies vadovu Aliaksandru Lukašenka rinkimuose konkuravusi opozicijos atstovė Sviatlana Cichanouskaja, o L. Linkevičius apie tai pranešė savo „Twitter“ paskyroje.

Po šių įvykių Europos Sąjungoje prabilta apie sankcijas Baltarusijos režimui, tačiau Lietuvos diplomatai jautė, kad europinės diskusijos vystosi lėtai ir vangiai, daugiausia buvo kalbama apie neesminių Baltarusijos pareigūnų turto įšaldymą ar draudimus atvykti į Europos valstybes.

Todėl L. Linkevičius pristatė G. Nausėdai dviejų kelių planą: derantis Europoje dėl tarptautinių sankcijų tuo pačiu įvesti nacionalines sankcijas, pavyzdžiui, uždrausti represijų organizatoriams atvykti į Lietuvą.

„Tuo laiku Linkevičius gavo „WhatsApp“ žinutę nuo Nausėdos: jeigu ministras nori vykdyti savo užsienio politiką, tegu susiranda respubliką, kuriai atstovautų“.

Remiantis šaltiniais ministerijoje, knygoje rašoma, kad G. Nausėda su tuo nesutiko, tvirtino, kad sankcijas, visų pirma, reikia derinti su latviais ir estais.

Tarp prezidento ir ministro prasidėjo trintis, nes Užsienio reikalų ministerijoje (URM) vyravo nuotaika, kad toną dėl sankcijų turi užduoti Lietuva.

Nepaisant G. Nausėdos nepritarimo, L. Linkevičiaus nurodymu URM darbuotojai pradėjo sudarinėti daugiau nei šimto režimo atstovų sąrašą, kuriems Lietuva galėtų įvesti sankcijas.

„Prezidentūra bandė sustabdyti procesą, – pasakojo liudininkas iš ministerijos. – Rašė laiškus ministerijos darbuotojams, iš juodraštinių sąrašų be jokių argumentų išbraukdavo pavardes.“

Kaip knygos autoriams pasakojo šaltiniai, norėdamas paspausti Prezidentūrą, L. Linkevičius apie planuojamas nacionalines sankcijas pranešė žurnalistams jog „bent jau tie žmonės, kurie smurtavo namuose, nebegalėtų važinėti į mūsų „Akropolį“ apsipirkti“ ir po tokios žinutės atsidūrė pasaulinės žiniasklaidos centre.

„Tuo laiku Linkevičius gavo „WhatsApp“ žinutę nuo Nausėdos: jeigu ministras nori vykdyti savo užsienio politiką, tegu susiranda respubliką, kuriai atstovautų“, – rašoma knygoje.

L. Linkevičiaus aplinkoje manyta, kad prezidento kandumą galėjęs lemti pavydas.

„Jautėsi prezidento noras būti viršiausiu, – sakė liudininkas. – Tegul būna, niekam negaila, ministro pasirodymai pasaulio žiniasklaidoje neapriboja galimybių reikštis ir prezidentui.“

Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Liudininkai: G. Nausėda grasino vilkinti karininkų paaukštinimą

Knygoje primenama ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) vadovo skyrimo istorija. Įprastai šios karinės žvalgybos institucijos atstovas skiriamas krašto apsaugos ministro įsakymu, tačiau tuometinis ministras R. Karoblis, suprasdamas strateginę departamento reikšmę, savo kandidatą pristatė ir G. Nausėdai, S. Skverneliui bei tuometiniam Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui Dainiui Gaižauskui.

Pastarieji du pastabų neturėjo, tuo metu prezidentas, knygoje kalbintų liudininkų teigimu, privačiame pokalbyje R. Karobliui priekaištavo, kad kandidatas neturi žvalgybinio darbo patirties ir pasiūlė AOTD vadovu skirti pulkininką Saulių Guzevičių bei paminėjo dar dvi galimas pavardes.

Ministro kabinete išsyk suprasta, apie ką kalbama: prezidentas grasina vilkinti karininkų laipsnių skyrimą, o tai reikštų, kad Lietuvos kariuomenė gali likti be dalies vadų.

Knygoje nurodoma, kad ministras suprato, jog visi trys karininkai yra susiję su Specialiųjų operacijų pajėgomis, o per tai – ir su šiose pajėgose tarnavusiu Valstybės saugumo departamento direktoriumi Dariumi Jauniškiu, ir kandidatūroms nepritarė. Tuomet politikai išsiskyrė nepasiekę sutarimo.

Šalia sprendimų priėmėjų buvęs liudininkas knygai pasakojo, jog kandidatų pavardes prezidentui atnešė jo Nacionalinio saugumo grupėje patarėju dirbęs Valstybės saugumo departamento deleguotas pareigūnas Ainis Razma.

Liudininkų teigimu, elektroniniame susirašinėjime ministerijos atstovams pakvietus prezidentą vėl sėsti prie derybų stalo, G. Nausėda leido suprasti, jog vilkins karininkų laipsnių skyrimą, jei nebus patvirtinti jo siūlomi kandidatai.

„Prezidentas atsakė, kad jokios derybos nevyksta. Esą jeigu ministras neskirs vieno iš jo siūlomų kandidatų, jeigu elgsis pagal įstatymo raidę ir savo nuožiūrą, tai prezidentas irgi elgsis pagal įstatymo raidę. Kadangi laiške būta ir daugiau teiginių, ministro kabinete išsyk suprasta, apie ką kalbama: prezidentas grasina vilkinti karininkų laipsnių skyrimą, o tai reikštų, kad Lietuvos kariuomenė gali likti be dalies vadų“, – rašoma knygoje.

Galiausiai po derybų buvo sutarta, kad naujuoju AOTD direktoriumi taps pulkininkas Elegijus Paulavičius.

Autoriai nurodo, kad rengiant knygą nei pats G. Nausėda, nei Prezidentūra neatsakė į jų užduotus klausimus.

Šiemet premija ir rašytojos šeimos dovanojamas drambliukas iš asmeninės J. Ivanauskaitės kolekcijos bus įteikti Vilniaus knygų mugėje vasario 25 dieną, pranešė premijos mecenatė leidykla „Tyto alba“.

Nuo 2008 metų teikiama J. Ivanauskaitės premija skiriama ne vyresniam kaip 45 metų autoriui už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“.

Pasak pranešimo, šiemet komisija įvertino A. Cicėnaitės autentišką kalbėjimo būdą, „panardinantį į autorės patirtis, apimančias ne tik intymų tapatybės formavimąsi kultūrų sankirtose, bet ir šiuolaikiniam pasauliui aktualias ekologijos, transkultūrinės tapatybės temas“.

Pažymima, kad A. Cicėnaitei, kaip ir J. Ivanauskaitei, itin aktuali asmeninės laisvės tema – autorė drąsiai, neprikišamai laužydama nusistovėjusius standartus kalba apie motinystę, moteriškumą, klajūnišką dvasią, kultūrų susidūrimus ir neramaus šiuolaikinio pasaulio virsmus.

Premijos dydis yra 1000 eurų, neatskaičius mokesčių.

Premijos laureatais anksčiau yra tapę žinomi autoriai Kristina Sabaliauskaitė, Renata Šerelytė, Rimvydas Stankevičius, Laura Sintija Černiauskaitė, Rimantas Kmita ir kiti.

„Knyga skirtingų žanrų ir įmantri: joje įvairiais pasakojimo ir knygos elementų sluoksniais įsirišusios istorijos. Teksto ir vaizdo dialogas kyla iš esminių atspirties taškų, jie stebina išnirdami skirtingose popieriaus struktūrose, užkoduotose prasmėse, raštuose, detalėse, žinynų elementuose, raižiniuose, karpiniuose; vidinė ir išorinė visuma kuria „kardiograminį“ ir itin gyvą motinystės aspektų vaizdavimą laike, vedančiame begalybėn“, – sakė premijos konkurso kuratorė Rūta Lazauskaitė.

„Tai itin autentiška ir universali gyvenimo dokumentika, rimta, bet tuo pačiu ir nerūpestinga“, – tvirtino ji.

Pirmoji (vienetinė) knygos versija pirmiausia buvo parengta kaip Vilniaus dailės akademijos taikomosios grafikos studijų programos baigiamasis darbas ir vėliau išleista kaip tiražinė, tačiau ypatinga, itin daug rankų darbo reikalavusi knyga.

Knygos meno premija grožinės literatūros ir eseistikos kategorijoje skirta Deimantei Rybakovienei už knygą „Prarastasis rojus“, knygos vaikams kategorijoje – Agnei Dautartaitei-Krutulei už knygą „Dra ta ta. Stasio Ušinsko marionečių pokalbis su lėlininku Rimantu Driežiu“, mokslinių, dalykinių knygų, vadovėlių kategorijoje – Agnei Beinaravičiūtei už „Klasikinės japonų literatūros antologiją“.

Premiją už meninės ir dokumentinės fotografijos leidinius gaus Gytis Skudžinskas, išleidęs „Borderless Place / Vieta be sienų“. Jam taip pat skirti du diplomai už kitus leidinius.

Bibliofilinių ir eksperimentinių leidinių kategorijoje premija įvertintas Sigutės Chlebinskaitės darbas leidinyje „Nuomojamas butas“. Jai taip pat teko du diplomai už kitus darbus.

Meno leidinių kategorijoje apdovanota Monika Zemlickaitė už leidinį „PAS. Paleko architektų studija 2“.

Minėtose kategorijose kūrėjams bus įteikta ir 12 diplomų.

Lietuvos dailininkų sąjungos apdovanojimą pelnė Petras Babušis už leidinį „Lietuvos menininkės. Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių dienų“.

Vilniaus dailės akademijos apdovanojimas skirtas Gailei Pranckūnaitei už knygą „Eyes“.

Leidinius vertino dvi iš deleguotų knygos profesionalų sudarytos ekspertų grupės, patvirtintos kultūros ministro įsakymu dvejiems metams.

Konkurse varžėsi 113 leidinių, išleistų 2022 metais, juos pateikė 60 leidėjų.

Knygos meno konkursas vyko 31-ą kartą. Profesionaliai apipavidalinti, tipografiškai kokybiškiausi ir meniškiausiai iliustruoti, visumos estetika išsiskiriantys leidiniai pirmą kartą apdovanoti 1993-iaisiais.

Nugalėtojai tradiciškai apdovanojami vasario 26 dieną per Vilniaus knygų mugę.

1925 m. parašytą romaną, iš jidiš kalbos išverstą literatūros tyrinėtojos Godos Volbikaitės, išleido leidykla „Hubris“. Pokalbis su vertėja – apie iki šiol mažai girdėto K. Zingmano asmenybę, sraigtinius laiptus, Aleksotą, Vilijampolę ir jidiš literatūrą.

– Likus trejiems metams iki mirties, K. Zingmanas savo dienoraštyje rašė: „Tikiuosi, nebetoli tas puikus laikas, kai tapsiu pripažintas ir žinomas.“ Deja, jo svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Kaip manote, kas lėmė, kad jis taip ir nepasiekė literatūrinės sėkmės ir pripažinimo?

– Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad dorai neišgarsėjo nė vienas tarpukario Kauno jidiš rašytojas. Kalbame maždaug apie 30 autorių, kurie ilgesnį ar trumpesnį laiką gyveno ir kūrė šiame mieste.

Jo tekstai savo turiniu įdomūs, tačiau skaitant atrodo, kad rašytojas leidyklai pateikė vos ne pirmą savo eskizą, o jis taip ir buvo išspausdintas.

Gana aišku, kodėl jie neišgarsėjo lietuviškame kontekste: tarpukariu vertimų iš jidiš kalbos į lietuvių labai trūko, o mūsų laikais jų irgi yra mažai. Sakyčiau, Lietuva yra dar tik jidiš literatūros atradimo stadijoje. Jau kiek geriau žinomi Abraomas Suckeveris, Moišė Kulbakas, kai kurie retesni vardai, tokie kaip Matilda Olkinaitė, Icchokas Rudaševskis. Tačiau iš principo lietuvių skaitytojui dar neatverti ištisi Lietuvoje gyvavusios jidiš literatūros klodai.

Kitas, gal net įdomesnis, klausimas: kodėl jie nesulaukė pripažinimo jidiš literatūros kontekste? Pirmiausia turbūt dėl to, kad kalba eina apie labai jaunus, pradedančius, dar tik besiformuojančius rašytojus, kurie ėmė telktis Kaune, paskelbus jį sostine. Reikia prisiminti, kad iki to laiko šis miestas jidiš literatūros tradicijos beveik neturėjo. Tai buvo visai naujas užmojis – kurti čia jidiš literatūrą. Iš pačių rašytojų liudijimų aiškėja, kad sekėsi nelengvai. Jidiš literatūros pasaulyje egzistavo seniai įsitvirtinę centrai – Varšuva, Kyjivas, Maskva, Niujorkas, Vilnius – miestai, kuriuose jidiš literatūra buvo kuriama ilgą laiką, virė literatūrinis gyvenimas, telkėsi žinomi vardai. Kaunui tokiame kontekste iškilti kaip naujai erdvei buvo sudėtinga: tarptautiniu mastu jis taip ir liko jidiš literatūros periferija, užkampiu.

Likimas: K. Zingmanui nebuvo lemta tapti garsiu rašytoju. / A. Zimranio asmeninio archyvo nuotr.

Labiau pasisekė tiems rašytojams, kurie dar tarpukariu emigravo, pvz., Dovydas Framas ir Sorė Aizen tapo geriau žinomi Pietų Afrikoje, Judika (Jehudisė Cik) – Kanadoje. Kaune jie tik pradėjo savo literatūrinį kelią.

Grįžtant prie K. Zingmano, turbūt ir jo asmeninės savybės, jo braižas bus suvaidinę tam tikrą vaidmenį. Atrodo, kad jis buvo gana emocionalus, greitai užsidegantis, naujoms idėjoms pagaulus žmogus, idealistas. Jo tekstai savo turiniu įdomūs, tačiau skaitant atrodo, kad rašytojas leidyklai pateikė vos ne pirmą savo eskizą, o jis taip ir buvo išspausdintas: kūrinių forma neišgryninta, pasitaiko logikos, stiliaus klaidų ir pan. Tai akivaizdžiai ne tas autorius, kuris būtų galėjęs ilgai dailinti kūrinį – svarbiausia buvo perteikti idėjas. Paties K. Zingmano teigimu, jo romanas vietos bibliotekose buvo intensyviai skaitomas, juo netgi buvo susidomėjusi filmų gamybos bendrovė „Lietfilm“. Taigi lokaliu lygmeniu jis galbūt ir sulaukė tam tikro dėmesio.

– Kada pati pirmąkart sužinojote apie kūrinį „Ant sraigtinių laiptų“? Kas šį romaną atrado ir aktualizavo? Kokią vietą knyga užima jidiš literatūroje?

– Prieš gerus dešimt metų, kai susidomėjau Kauno jidiš literatūra ir nutariau išmokti jidiš, kad galėčiau ją perskaityti. Pamenu, tuomečiuose Knygų rūmuose, kuriuose tada buvo saugoma Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos judaikos kolekcija, nusikopijavau visus kūrinius, kurie tarpukariu buvo išleisti Kaune. Grįžusi tiesiog atsitiktine tvarka traukiau vieną po kito iš tos krūvos, nes nė vieno autoriaus pavardė man absoliučiai nieko nesakė. Pirmą ištraukti pasitaikė K. Zingmano „Ant sraigtinių laiptų“. Tuo metu man tas romanas padarė didelį įspūdį, nes pakeitė mano gana stereotipinį mąstymą apie Kauno žydus, apskritai praplėtė laikinosios sostinės suvokimą, o dar labiau nustebino tuo, kad pati galėjau gana lengvai susitapatinti su knygos veikėja.

Svarba: romanas „Ant sraigtinių laiptų“ vadinamas modernios Kauno žydų sąmonės liudijimu. / leidyklos nuotr.

Kiek vėliau aptikau garsaus Niujorko jidiš literatūros profesoriaus Gennady Estraikho straipsnį apie K. Zingmaną ir labai apsidžiaugiau, nes tai tarsi suteikė neoficialų leidimą domėtis šiuo autoriumi toliau. Prieš tai turėjau daug abejonių, svarsčiau, kad meninė kūrinių vertė nėra aukšta, tad galbūt jis nevertas dėmesio. Tiesa, G. Estraikhas daugiausia susitelkia į kitą, Charkive rašytą, utopinį K. Zingmano romaną „Ateities mieste Edenijoje“. „Ant sraigtinių laiptų“, kaunietiškas rašytojo kūrinys, kol kas liko beveik nežinomas net tarp jidišistų.

– Kas žinoma apie asmeninį rašytojo gyvenimą? Kokiomis aplinkybėmis jis mirė?

– K. Zingmanas gimė 1889 m. Vilijampolėje, nepasiturinčių prekybininkų šeimoje. Jo kelias gana tradicinis: mokėsi religinėje žydų pradžios mokykloje chederyje, vėliau – ješivoje. Studijų metu, kaip daugelis to meto žydų jaunuolių, pradėjo slapta domėtis pasaulietine literatūra. Tuomet tėvai, pamatę, kad Talmudo žinovo iš sūnaus nebus, įtaisė jį dirbti patarnautoju audinių parduotuvėje.

Kaip ir kitus Kauno gubernijos žydus, K. Zingmaną palietė 1915 m. išvarymas – jis atsidūrė Ukrainoje, Charkive. Ten įkūrė leidyklą „Jidiš“. Į Kauną sugrįžo tik 1921 m. ir iš karto ėmėsi įvairių vietos literatūros organizavimo darbų. Čia perkėlė savo leidyklą, kuri tuo pačiu metu veikė Kaune ir Berlyne. Pradėjo leisti pirmą Kauno jidiš literatūros žurnalą „Vispe“ (liet. Sala). Vilniaus gatvėje buvo atidaręs knygyną „Kultur“. Kurį laiką leido net dienraštį. Stebina jo iniciatyvų gausa, aktualumas ir... trumpalaikiškumas. Atrodo, kad finansiškai K. Zingmanui sekėsi gana sunkiai.

Tarpukariu su žmona ir trimis vaikais jis gyveno K. Donelaičio gatvėje. Veikiausiai butas ir leidykla buvo tame pačiame ar gretimuose pastatuose. Duomenų apie jo gyvenimo būdą beveik nėra, tačiau iš išlikusių nuotraukų matyti, kad sukosi bohemiškoje žydų rašytojų ir menininkų aplinkoje. Labai gali būti, kad, panašiai kaip ir Charkive, jo namai buvo tapę jaunų literatų susitikimų vieta. 1927 m. emigravo iš Lietuvos į Sovietų Sąjungą. Tiksli priežastis nežinoma, bet galima daryti prielaidą, kad tai susiję ir su žydų kultūrinės autonomijos panaikinimu, politinio klimato pasikeitimu. Šiuo laikotarpiu emigravo nemažai K. Zingmano aplinkos žmonių.

Mirties aplinkybės iš tiesų mįslingos. K. Zingmanas mirė sulaukęs vos 40 metų Simferopolyje. Vienur teigiama, kad nuo „kaulų čiulpų uždegimo“, kitur – kad sirgo „plaučių liga“. Veikiausiai buvo silpnos sveikatos, nes nemažai laiko praleisdavo Tatruose, Kulautuvoje, paskutiniuosius metus gyveno Kryme. Rašė netgi romanus pavadinimais „Sanatorija Margaš“ ir „Kulautuvos miškai“, deja, jų aptikti kol kas nepavyko.

– Kaip manote, kuo K. Zingmaną, vieną produktyviausių jidiš leidėjų Berlyne, taip žavėjo sovietinė Rusija?

– Turbūt tam nemažą reikšmę turėjo priverstinai dėl 1915 m. žydų išvarymo praleisti metai Ukrainoje. Kaip ne vienas kitas būsimas tarpukario Kauno jidiš rašytojas, K. Zingmanas iš labai arti matė revoliucijos įvykius, susidūrė su revoliucine tikrove ir jos sukeltais padariniais. Kažin ar tai buvo vien tik besąlygiškas susižavėjimas. Bet, be jokių abejonių, ši aplinkybė padarė nemažą poveikį. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą K. Zingmanas dar vadino save sionistu, o štai po grįžimo į Lietuvą jau sakėsi esantis kairiųjų pažiūrų.

Vis dėlto kalba eina ne tik apie žavėjimąsi sovietine Rusija, bet ir apie labai didelį nusivylimą tarpukario Lietuva, būdingą ne vienam žydų kultūrininkui. Dauguma po karo į gimtinę grįžo su labai dideliais lūkesčiais, kuriems nebuvo lemta išsipildyti. Iš tiesų, prieš emigraciją 1927 m. K. Zingmanas jau pavadina Rusiją stebuklų žeme ir tikisi ten sulaukti sėkmės. Belieka pasidžiaugti, kad dėl ankstyvos mirties jam neteko susidurti su sovietų represijomis, kurias vėliau patyrė ne vienas jidiš rašytojas.

– Ar Meilecho – spaustuvininko, besiblaškančio tarp šeimos ir laisvės – personažas galėtų būti paties rašytojo alter ego? Kuo šis personažas ypatingas?

– Tikrai taip. Tarp veikėjo Meilecho Burgino ir paties K. Zingmano galima rasti daug panašumų: jie abu užsiima leidyba, kenčia nuo finansinių nepriteklių, yra nepataisomi idealistai, bando išlaviruoti tarp šeiminio gyvenimo ir bohemiškos aplinkos. Taigi romane nemažai autobiografinių detalių. Kaip ir pagrindinė veikėja Nechomė, Meilechas įkūnija konfliktą tarp tradicijos ir modernybės. Įdomu, kad galiausiai jį ištinka savotiška sąmonės krizė. Tai gana populiarus modernios literatūros motyvas.

– K. Zingmano romanas – ankstyviausias stambiosios prozos kūrinys, kuriame išnyra Kaunas. Tik vėliau, 1931 m., pasirodo lietuvių rašytojo Teofilio Tilvyčio romanas „Ministerijos Rožė“, ten taip pat (pirmąkart lietuviškai) reprezentuojamas Kaunas. Ar to meto rašytojai, žydai ir lietuviai, rašę ir kalbėję skirtingomis kalbomis, tarpusavyje bendravo, domėjosi tuo, kas vyksta skirtinguose literatūros laukuose? Ar žinoma kokių nors susidūrimų, recenzijų ar bendro kūrybinio bendradarbiavimo iš tarpukario?

– Taip, tačiau iš tų duomenų, kurie išlikę, galima manyti, kad tai buvo labiau pavieniai atvejai. Buvo vertimų iš lietuvių kalbos į jidiš, pavyzdžiui, žydiškuose almanachuose publikuoti Igno Šeiniaus, Petro Cvirkos tekstai. Lietuviškos recenzijos sulaukė Eliezerio Heimano apysaka „Avromas Mapu“. Į rotušėje vykusį žydų literatų vakarą buvo pakviesti trečiafrontininkai: P. Cvirka, Jonas Šimkus, Bronys Raila, Antanas Venclova. Tiek vienoje, tiek kitoje spaudoje periodiškai atsirasdavo straipsnių apie poreikį suartinti abi kultūras, juose tvirtinta, kad viena šalia kitos gyvenančios tautos apie viena kitos literatūrą beveik nieko nežino. Taigi, galima sakyti, kad vyko tam tikros žvalgytuvės, bet apie didesnį bendradarbiavimą žinių nėra.

– Su kokiais vertimo iššūkiais susidūrėte? Kodėl pavadinimą išvertėte būtent taip? Ką sraigtiniai laiptai reiškia jidiš literatūroje?

– Verčiant iš jidiš iššūkių išties nemažai. Prisipažinsiu, šį kartą ieškojau išversti ką nors paprastesnio, bet pavyko tik iš dalies. Ši knyga iš tiesų yra pasaulietiška, todėl joje nedaug religinių terminų, hebrajiškų intarpų ir pan., kurie dažniausiai ir kelia didžiausių sunkumų. Tačiau tekste gausu istorinių detalių, yra ir žodžių, kurie neužfiksuoti jokiuose žodynuose. Todėl prireikė ir tyrimų, ir nemažai įvairių sričių specialistų konsultacijų, tad ačiū jiems už pagalbą.

Iššūkių kėlė gana netvarkingas teksto originalas: supainiota puslapių ir skyrių numeracija, išplėšti lapai, korektūros klaidos, stiliaus netolygumai ir pan. Kadangi nebuvo tikslo leisti mokslinį komentuotą leidimą, kiekvienu šiuo atveju reikėjo priimti individualius sprendimus.

Romano pavadinimą „Oifn švindltrep“ adekvačiai perteikti lietuvių kalba sudėtinga. Sudurtinis jidiš žodis „švindltrep“ reiškia „sraigtiniai laiptai“, „spirale besisukantys laiptai“. Jis susideda iš dviejų dėmenų: „švindl“ – „svaigulys“ ir „trep“ – „laiptai“. Taigi perkeltine prasme pavadinimas galėtų būti išverstas ir kaip „svaiginantys, svaigulio laiptai“. Ši reikšmė svarbi, nes svaigulys, ekstazė yra kertiniai ekspresionistinės literatūros bruožai. Tačiau kartu šie laiptai įvardija ir labai konkrečią vietą Kauno Linksmadvario šlaite. Tiesa, istoriškai jie nebuvo sraigtiniai, tiesiog vingiavo nuo vienos laiptų aikštelės iki kitos. „Ant sraigtinių laiptų“ verčiau dėl to, kad pastebėjau šią metaforą naudojant ir kitus Kauno jidiš autorius, be to, tokie laiptai buvo gan dažnas elementas laikinosios sostinės architektūroje.

– Esu augusi Vilijampolėje – visai kitokiame rajone, negu jis buvo anuomet, kai ten gyveno K. Zingmanas. Kokių netikėtų suvokimų ar praeities reliktų esate atradusi vaikščiodama po šiandienį Kauną ir žvelgdama į jį iš istorinių kontekstų?

– Pirmas žodis, kuris man ateina į galvą atsakant į šį klausimą, yra „tuštuma“. Kuo toliau gilinuosi į Kauno jidiš literatūrą, tuo labiau atrodo, kad pati vaikštau po kažkokį paralelinį miestą, kuris yra kažkur kitur, bet tikrai ne dabartiniame Kaune. Apie tą aplinką ir žmones, kuriuos tyrinėju, verčiu, nelikę nė ženklo.

Žinoma, anksčiau esu vieną po kito sau atradusi dabar gana gerai žinomus žydų paveldo objektus: Senamiesčio sinagogas, Žaliakalnio ir Aleksoto žydų kapines, sveikatos draugijos OZE namus ir pan. Dėl kai kurių jų būklės man iki šiol beveik fiziškai skauda: buvusios Naujosios sinagogos Birštono gatvėje, kur įrengtas autoservisas, elgesio su Žaliakalnio žydų kapinėmis, Žydų ligoninės pastato.

Grįžtant į dar anksčiau, turbūt ankstyviausias suvokimas buvo, kad Kaunas nėra joks lietuviškas miestas, kaip ilgą laiką buvo bandoma visuotinai įteigti, kad mane apgavo. Jeigu toks ilgainiui ir tapo, anaiptol nėra kuo didžiuotis. Iš principo tai vyko įvairiais būdais išstumiant žydus iš jų pozicijų, jau nekalbant apie Holokausto tragediją.

– Jei Slabodkė (Vilijampolė) romane tarsi pelkė, į kurią neįteka gaivių naujų laikų vandenų, Aleksotas vaizduojamas kaip pakylėjanti, romantiška vieta. Kaip aiškinate tokį žavėjimąsi šiuo rajonu, kuris išnyra ne tik šiame jidiš tekste apie Kauną?

– Iš tiesų Vilijampolė Kauno jidiš literatūroje dažnai siejama su religija, žydų bendruomene, vaikyste. Tai nieko nuostabaus, nes, kaip žinome, tai yra seniausia žydų gyvenama erdvė dabartinėje Kauno teritorijoje. Kadangi kalbame apie modernius jidiš autorius, savaime suprantama, kad jie stengėsi nuo šių dalykų atsitolinti, kurti su jais naują santykį.

Aleksotas literatūroje įgauna kiek kitokių konotacijų, ir yra labiau asocijuojamas su išsilaisvinimu iš miesčioniškos tikrovės, gamtos prieglobčiu, tam tikra alternatyva. Ši vietovė yra ne tik už upės, t. y. „už miesto“, bet reljefiškai ji yra aukščiau negu centrinė miesto dalis. Kadangi modernistai miestą mėgo vaizduoti kaip nuodėmingą (K. Zingmano romane toks yra Kaunas), tai Aleksotas tarsi suteikia galimybę pažvelgti iš viršaus, atsiriboti nuo didmiesčio tikrovės. Yra ir labai specifinis dalykas, susijęs su žydų kolektyvine atmintimi: vienas populiariausių Kauno žydų pasakojimų byloja apie ant Aleksoto kalvos stovėjusią vadinamąją pavėsinę, kurioje mėgo rašyti Abraomas Mapu. A. Mapu – žinomas XIX a. žydų švietėjas, pirmo pasaulietinio romano hebrajų kalba autorius. Todėl Aleksotas dar asocijuojamas ir su A. Mapu, o kartu ir su pasaulietiškumu, modernumu, alternatyva religinei tradicijai.

– Romane vaizduojama pagrindinė veikėja Nechomė – kairiųjų pažiūrų, labai moderni, nepriklausoma mergina. Susidarė įspūdis, kad Nechomės tėvai net kiek per liberalūs dukters atžvilgiu. Kiek tokio tipo moterų, kaip Nechomė, galėjo gyventi tarpukario Kaune? Ar feminizmas žydų bendruomenėje turėjo didesnę reikšmę nei patriarchalinėje lietuvių visuomenėje?

– Sunku pasakyti, nes pati tokių tyrimų nedariau ir neteko susidurti su kitų tyrimais panašia tema. Gal šis romanas paskatins ką nors išsamiau paanalizuoti tarpukario Kauno žydų moteris?

Kalbant bendrais bruožais, aptariamu laikotarpiu vyksta intensyvūs moterų laisvėjimo procesai – tiek žydų, tiek lietuvių visuomenėse. Lietuvoje nuo 1919 m. žydų moterys jau galėjo balsuoti, mergaitės pradėtos masiškai leisti į mokyklas, joms atsivėrė aukštųjų durys. Moters emancipacija tarpukariu tampa viena svarbiausių temų, dažnai moteris pasirenkama ir kaip pagrindinė literatūros kūrinių veikėja, į ją fokusuojasi menininkų žvilgsnis. Galvojant apie konkrečias asmenybes, Kaune yra gimusi, tiesa, tik gimusi, pasaulinio garso anarchistė ir feministė Emma Goldman. Beje, K. Zingmanas ją cituoja ir savo romane. Iš tarpukario kultūrinės aplinkos verta paminėti Esterą Eljaševaitę-Veisbart, garsaus jidiš literatūros kritiko Bal Machšoveso seserį, kuri tapo filosofijos mokslų daktare, prisidėjo prie Kauno žydų liaudies universiteto organizavimo ir veiklos, taip pat rašė literatūros kritikos straipsnius. Tarp jaunų Kauno žydų literatų buvo ne viena moteris: Roza Gutman, S. Aizen, Judika, Lėja Grinštein-Kaplan. Jų atsirado ir tarp menininkų. Čia galima paminėti palyginti dar neseniai atrastą tapytoją Černę Percikovičiūtę, kuri ir savo darbuose analizuoja moters temą, taip pat skulptorę Sorę Goršein. Taigi, nors vis dar kalbame apie tradiciškai vyrų dominuojamą aplinką, akivaizdu, kad joje po truputį ryškėja vis daugiau žydžių moterų vardų.

Patinka taisyklės

Vilniaus universiteto ekonomikos studijų absolventė, emocinės sveikatos tinklaraščio kūrėja, knygų autorė M. Žiūkaitė laisvo laiko turi labai mažai. Net tada, kai atrodo, kad sėdi ramiai, jos mintyse sukasi bent 20 įvairių projektų. Tokia yra rinkodaros srityje dirbančios kaunietės kasdienybė, todėl laisvą laiką ji planuoja iš anksto ir į priekį.

„Žinau, kad po trijų savaičių, šeštadienį sėsiu ir visą numatytą dieną rašysiu haiku“, – M. Žiūkaitė pasakojo, kad unikali Japonijos poezijos forma į jos gyvenimą atėjo kažkur 2009-aisiais.

Bent jau taip liudija seni sąsiuviniai, kuriuos jauna moteris laiko savo stalčiuose. Vėliau, anot kaunietės, buvo maždaug dešimties metų tyla. Įkvėpimas grįžo 2019-aisiais.

Viena, antra, trečia spaustuvė... Kažkuriuo metu jau buvau benuleidžianti rankas, bet įvyko stebuklas ir prieš Naujuosius metus knyga mus pasiekė.

„Neretai sulaukiu klausimo, kodėl rašau haiku. Pati norėčiau žinoti atsakymą. Pradėkime nuo to, kas yra haiku? Tai poezijos žanras, kuriame galioja daug taisyklių. Vėlyvieji haiku kūrėjai nebesilaiko beatodairiškai įsikibę šių rėmų, tačiau klasikinis haiku turi gana griežtą skiemenų skaičių. Pirmoje eilutėje yra penki, antroje – septyni, trečioje – vėl penki skiemenys. Kūrinyje turi būti dvi mintys. Esu taisyklių žmogus, veikiausiai dėl to man ir prilipo haiku“, – pasakojo M. Žiūkaitė.

2020-aisiais lengvas flirtas su haiku peraugo į pastovius santykius, o padrikos mintys galvoje – į rimtus svarstymus apie knygą su nuotraukomis, pasakojančiomis miesto istorijas.

„Miesto fotografija man pirmiausia asocijuojasi su Andriumi Aleksandravičiumi, todėl knygą norėjau leisti su juo“, – knygos „Susitikime Kaune“ priešistorę ir artimesnę pažintį su vienu žymiausių miesto fotografų prisiminė M. Žiūkaitė.

Augo su fotografija

Nors gimė Panevėžyje, pirmąsias savo vasaras A. Aleksandravičius leido kaime netoli Kauno. Panašiu laiku jo gyvenime atsirado ir fotografija.

Žinomas fotomenininkas iki šiol mena, kaip, pasirodžius skaitmeniniams fotoaparatams, teko įtikinėti tėvus jam nupirkti stebuklingą įrenginį. Gėlių ir naminių gyvūnėlių fotografavimo etapas ilgai netruko, tačiau fotografija visada lydėjo Andrių. Net ir tada, kai persikėlęs į Kauną paniro į architektūros studijas, vienoje rankoje Andrius laikė pieštuką, o kitoje – fotoaparatą. Dabar fotomenininkas su savimi visuomet nešiojasi kuprinę, o joje laiko fotoaparatą ir droną.

Patarimas: nedidelė knyga lengvai tilps į kišenę ir pasitarnaus kaip Kauno miesto gidas. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Klausiate, kaip prasideda mano diena? Nuobodžiai su puodeliu kavos. Realiai tai miego režimą man diktuoja metų laikai. Būna, kad vasarą neretai keliuosi 4 val. ryto, kad spėčiau pagauti saulėtekį. Labai įdomu – žmonės tuo metu važiuoja į Kauną, o aš iš jo. Žmonės sėdi ofisuose, o aš fotografuoju“, – apie savo aistrą kalbėjo fotomenininkas, kurio darbais žavisi ne tik kauniečiai.

2013 ir 2016 m. Andrius laimėjo „Auksinio kadro“ apdovanojimą, o 2020-aisiais jam įteiktas „Sony World Photography“ apdovanojimas. Vis dėlto labiau nei įvertinimai fotomenininką užkuria kūrybinis procesas – kaip už penkių minučių atsidurti po debesimi, kai pro jį ruošiasi lįsti saulė?

„Neretai pagalvoju, kad Kaunui pasisekė šiuo klausimu. Užtai savo gimtajam miestui jaučiu skolą, nes jo taip ir nenufotografavau“, – nors žodžio nedavė, fotomenininkas vylėsi, kad kada nors šią klaidą pavyks ištaisyti.

Įtemptas laukimas

Andrius neslėpė, kad Monikos siūlymas bendradarbiauti jam buvo netikėtas, tačiau viliojantis. Kaip paaiškėjo netrukus, dar ir kupinas iššūkių. Pasaulį ir Lietuvą sukausčius pandemijai, o žmonėms užsidarius tarp keturių sienų, Monikai su Andriumi teko dirbti įvairiomis sąlygomis.

„Iki šiol atsimenu: stovime „Akropolio“ aikštelėje, nes viskas uždaryta, ir kalbamės. Ant galvų laša vanduo. Tada įvyko pasitikrinimas, ar tikrai reikia daryti tai, ką sumaniau“, – gavę nebylų paliudijimą, kad eina teisingu keliu, M. Žiūkaitė ir A. Aleksandravičius tęsė darbus.

Netrukus – tekstų ir nuotraukų atranka, tarpusavio suderinamumas. Tuo metu partneriai neįtarė, kad sunkiausia – priešakyje, o knyga, kuri turėjo būti dedikuota Europos kultūros sostinės metų pradžiai, dienos šviesą išvys tik besibaigiant 2022-iesiems.

„Viena, antra, trečia leidykla... Kažkuriuo metu jau buvau benuleidžianti rankas, bet įvyko stebuklas ir prieš Naujuosius metus knyga mus pasiekė“, – kalbėdama M. Žiūkaitė prie krūtinės glaudė knygą „Susitikim Kaune“.

Pasakos apie miestą

Naujasis Monikos ir Andriaus leidinys – ne nuotraukų albumas, o veikiau žvilgsnis į miesto gyvenimą, į kultūrai svarbias ir miestiečiams brangias vietas: parko suolelį, priglaudusį gatvės muzikantą, tūkstančius aukštakulnių pražudžiusį akmenimis grįstą takelį link Vytauto Didžiojo bažnyčios, Laisvės alėją su balandžiais, besikėsinančiais į lauko kavinių lankytojų sausainius.

„Tarkim, vieną naktį miegodama prie atviro lango, išgirdau troleibuso garsą. Dėl to pyktelėjau, bet tai padėjo gimti vienam haiku. Sėdint Vienybės aikštėje, kurią taip mėgstu, pamačiau iš fontano vaikus traukiančią mamą. Ji niekaip nesiliovė klausinėti, ar šie padarė visus matematikos namų darbus. Taip gimė dar vienas haiku“, – apie kūrybinė procesą pasakojo M. Žiūkaitė.

Knygoje, kuri pasitarnaus ir vietiniams, ir Kauną per istorijas bandantiems pažinti miesto svečiams, sudėta kelios dešimtys haiku ir tiek pat nuotraukų. Jos, A. Aleksandravičiaus teigimu, kaip ir eilės, neretai gimsta akimirkoje – prieš saulę tirpstančioje, prakastoje cukruotoje spurgoje iš legendinės „Spurginės“, sprogstančių geltonų žiedų fone, šalia dulkėtų automobilių ratų, šešėlyje, ant žemės krintančiam nuo bronzinės figūros Istorinės Lietuvos Prezidentūros sodelyje.

Į knygą nepateko Tado Ivanausko muziejus, nes tuo metu jis buvo tvarkomas. Garsieji liūtai, saugantys įėjimą į Vytauto Didžiojo karo muziejų, nes prasidėjus karui Ukrainoje Monikai jie kėlė pernelyg stiprias emocijas, ir dar begalė kitų vietų, kurių veikiausiai pasigesite leidinyje „Susitikim Kaune“. Knygos pavadinimas, anot Monikos ir Andriaus, – su tam tikra žinute, o nepanaudotos nuotraukos ir haiku – su viltimi, kad visa tai atsidurs kituose judviejų bendruose darbuose.