Kaip nurodoma LAT pranešime, tai teismas nustatė kovo 1 dieną išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje R. B. nuteistas už tai, kad „Facebook“ paskelbdamas įžeidžiančio, niekinančio, diskriminacinio pobūdžio komentarą, viešai niekino T. Raskevičių dėl jo seksualinės orientacijos.

Minimas vyras pernai sausio pabaigoje feisbuke, viešoje T. V. Raskevičiaus paskyroje, po paskelbta nuotrauka pavadinimu „Meilė yra meilė“, viešai, iš savo asmeninės paskyros parašė niekinantį komentarą: „Pid...ai job...i bl...  naikint jumis bl...“.

Nors to pakako, kad vyras būtų nuteistas dėl niekinimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jo parašytas komentaras buvo atsitiktinis, neapgalvotas, labiau spontanškas, taigi, nebuvo kurstantis. Tokį sprendimą paliko ir Apeliacinis teismas.

Nepakanka konstatuoti, jog tokie pasisakymai yra prieštaraujantys moralei ar vien tik neigiamo ar niekinamo atspalvio žodžiai.

LAT atmetė prokuroro kasacinį skundą ir skundžiamų žemesnės instancijos teismų sprendimų nekeitė. Už šioje byloje padarytą nusikaltimą R. B. liko galioti paskirta 2,7 tūkst. eurų dydžio bauda.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad šioje byloje žemesnės instancijos teismai pagrįstai nenustatė R. B. veikoje tyčinio pavojingo viešo kurstymo, skatinimo, lenkimo smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe dėl jų seksualinės orientacijos požymių, todėl išteisindami komentatorių teisės taikymo klaidos nepadarė.

„Nepakanka konstatuoti, jog tokie pasisakymai yra prieštaraujantys moralei ar vien tik neigiamo ar niekinamo atspalvio žodžiai. Svarbu nustatyti, ar tokie pareiškimai (...) realiai sudaro prielaidas neapibrėžtam paskyros lankytojų ratui tiesiogiai palenkti interneto portalo skaitytojus smurtauti prieš konkrečią žmonių grupę“, – pažymėjo teisėjų kolegija.

Anot teismo, sprendžiant klausimą dėl konkrečios neapykantos kalbos išraiškos kvalifikavimo pagal Baudžiamojo kodekso 170 straipsnį, turi būti nustatyti konkretūs nusikaltimo sudėties požymiai, be kita ko, kurstymas smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe dėl jų seksualinės orientacijos ir kaltininko tiesioginė tyčia taip elgtis.

Ši LAT nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Dėl Latvijos rezultatų kone pasiutęs komentatorius žaibiškai išpopuliarėjo internete, jį aprašė net spauda, tačiau visgi „išsidūrė“ ne visi. Sensacingą vaizdo įrašą sukūrė tinklaraščio autorius iš Vilniaus. Jį pakalbino LNK žurnalistė.

– Išduokite, ar pats, sukūręs legendinį vaizdo įrašą, galvojote, kad kažkas pokštu patikės?

– Jei atvirai, nesitikėjau, kad kažkas patikės. Buvo labai keista, kai net vienas laikraštis parašė straipsnį, kad Latvijos televizijos komentatorius pasiuto, išplūdo keiksmais visus tiesioginiame eteryje. Aš, aišku, pavadinau vaizdo įrašą taip lyg viskas čia būtų tikra, bet aš tikėjausi, kad visi galvos, kad čia pokštas. Jaučiu, kad didžioji dalis ir suprato, kad čia yra pokštas, bet buvo kas ir apsigavo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kodėl Latvija?

– Dieną po pirmojo „Eurovizijos“ pusfinalio, kuriame Latvija ir dalyvavo, važiavau troleibusu ir netikėtai man šovė į galvą kažkoks juokingas latviškas keiksmažodis. Tuomet ir pradėjau galvoti, o jeigu padaryčiau vaizdo įrašą, kaip neva Latvijos komentatorius reaguoja į Latvijos nepatekimą į finalą.

Aišku, tai dar šiek tiek susiję su tuo, kad latviams labai prastai sekasi „Eurovizijoje“. Jie nuo 2009 metų tik du kartus yra patekę į „Eurovizijos“ finalą. Iš vienos pusės, labai liūdna dėl brolių Latvių, jų šių metų daina man labai patiko, bet iš kitos pusės, norisi ir šiek tiek pasijuokti, piktdžiuga, kad mums sekasi geriau.

"Apie ką kalbėsimės, žurnaliste? Apie mašinas? Gerai, kad ne apie krepšinį, nes apie tai nieko neišmanau. O automobiliai – mano arkliukas", – su jam būdingu humoru sveikinasi V.Čeponis.

Nors vairuotojo pažymėjimą turi beveik du dešimtmečius, Vaidas savęs nevadina patyrusiu kelių eismo dalyviu. Amžinai perspektyvus – toks apibūdinimas vyrui arčiau širdies.

Žinomas televizijos komentatorius pokalbyje su mūsų dienraščiu atvirai ir šmaikščiai papasakojo savo linksmas ir liūdnas patirtis prie vairo.

– Ką jums reiškia automobilis: susisiekimo priemonė, prestižo dalykas ar kažkas kita?

– Ne tik susisiekimo. Neslėpsiu – mašinoje neretai ir nusnaudžiu ar net pamiegu. Ypač dažnai tai darydavau prieš keletą metų, kai vienoje televizijų per dieną komentuodavau po dvejas krepšinio rungtynes, o tarp jų būdavo kelių valandų pertrauka. Be to, automobilyje, kai važiuoju komentuoti rungtynių į kitą miestą, nevengiu ir pavalgyti. Žmona kartais įdeda ir savo keptų kotletų, kad nevalgyčiau šlamšto iš degalinių.

Automobilis, be abejonės, yra ir prestižo reikalas. Juk jeigu važinėčiau nenauja mašina, mano vertė krepšinio aistruolių akyse būtų artima nuliui. Kaip aš galėčiau žmonėms į akis pažiūrėti?! Dėl šios priežasties dabar intensyviai storinu piniginę – išsijuosęs renku butelius miškuose ir parkuose, nuolat vaikštau į taromatą ir ruošiuosi pirkti kokią "Bugatti" arba "Aston Martin". O gal ir "Lamborghini", jei konkurencija renkant tuščią tarą nepadidės.

– Kokia jūsų vairavimo patirtis? Gal vairuojate ne tik automobilį, bet ir motociklą?

– Esu labai gabus ir universalus žmogus, todėl moku važiuoti ne tik mašina, bet ir dviračiu. Motociklo kol kas neįvaldžiau. Kita vertus, esu dar jaunas ir perspektyvus, todėl išmoksiu. Dabar tiesiog neturiu laiko. Kada turėsiu? Kaip ten sakoma: kai išeisiu į pensiją arba kitame gyvenime. Beje, žurnaliste, lietuviškai reikia sakyti "klynabirbis", o ne "motociklas".

Vaidas Čeponis (dešinėje) prie pulto erelis, bet kelyje kažkodėl suskleidžia sparnus. Evaldo Šemioto nuotr.

– Ar iš karto išlaikėte egzaminus B kategorijos pažymėjimui gauti?

– Kiek pamenu, per egzaminus slėgė, sporto terminais kalbant, startinis jaudulys, todėl išlaikiau neiškart. Juk buvau dar visiškas jauniklis – tada man sukako vos 30 metų. Teorijos egzaminą išlaikiau trečiuoju mėginimu, o praktikos – antruoju. Fūros, autobuso ar traktoriaus vairavimo pažymėjimą siekčiau gauti nebent tokiu atveju, jei už nesąmonių kalbėjimą būčiau atleistas iš krepšinio komentatoriaus darbo.

– Kiek per mėnesį susukate kilometrų? Kokia buvo tolimiausia jūsų kelionė?

– Per mėnesį išeina maždaug 2 tūkst. km. Vasarą, kai nekomentuoju rungtynių, nuvažiuoju gerokai mažiau. Gal 500. Automobiliu, būdamas prie vairo, toliausiai buvau nuvykęs į Estijai priklausančią Saremo salą. Ketinau važiuoti toliau, bet prasidėjo jūra. Be to, baigėsi degalai.

Man svarbiau išvaizda, nes apie automobilio vidų išmanau ne ką daugiau nei apie baletą ar žemės ūkį.

– Koks automobilio parametras jums svarbiausias vairuojant (komfortas, variklio galingumas, manevringumas, degalų sąnaudos)?

– Visi šie išvardyti dalykai yra labai svarbūs, negaliu išskirti nė vieno. Man dar velniškai aktualu, kad mašina būtų erdvi, kad joje būtų daug vietos. Ne tik dėl to, kad esu riebus komentatorius, bet ir todėl, kad… Ai, gal nesakysiu, nes paskui žmonės sakys, kad esu ištvirkęs.

– Renkantis automobilį esate reiklesnis mašinos išvaizdai ar techninėms charakteristikoms?

– Man svarbiau išvaizda, nes apie automobilio vidų išmanau ne ką daugiau nei apie baletą ar žemės ūkį. Atsidaręs kapotą, gal ir rasčiau, kur yra variklis. Aišku, ne pirmuoju bandymu. Kita vertus, nemažai ir žinau – parodyčiau, kur yra mašinos vairas, ratai, valytuvai, sėdynės, numeris, stiklai, žibintai, radijas.

Vežant aktorę I.Stasiulytę Vaidui buvo sunku sukaupti dėmesį į kelią, bet jis liko profesionalas. Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokius automobilius esate turėjęs? Kuris labiausiai patiko ar nepatiko?

– Pirmoji mano mašina buvo maždaug dešimties metų senumo "Renault Clio". Tuomet uždirbdavau gerokai mažiau, todėl buvau daug lieknesnis. Taigi pavykdavo šiaip ne taip tilpti į šią skardinę. Ypač trūko vietos kojoms. Aš tą automobilį sugadinau, kai beveik 30 km atstumą įveikiau su įjungtu rankiniu stabdžiu. Tada pradėjo bėgti tepalas iš variklio. Mašiną remontavo keletą kartų, bet ji vis tiek iškeliavo anapilin. Tai buvo pats prasčiausias mano pirkinys.

Paskui priaugau svorio, todėl nusipirkau didesnę transporto priemonę – "Mitsubishi Galant", kuriai tada buvo penkeri metai. Jos variklis buvo gerokai galingesnis nei "Renault Clio". Smagiai važiuodavo.

Aš tą automobilį sugadinau, kai beveik 30 km atstumą įveikiau su įjungtu rankiniu stabdžiu. Tada pradėjo bėgti tepalas iš variklio.

Trečioji mano gelda buvo vienatūris – "Ford S-MAX". Šis automobilis nėra manevringas, bet talpus. Jame galėjo važiuoti septyni žmonės. Vienatūrį pirkau tam, kad kartu galėtų važiuoti ne tik žmona ir trys vaikai, bet ir tėvai. Žinoma, ši mašina praversdavo ir tada, kai į varžybas vykdavau vienas, o kelyje tranzuodavo žavios ir nelabai krepšinio sirgalės.

Vėliau, kai vėl numečiau svorio, persėdau į kur kas mažesnį automobilį – "Hyundai i30". Po to sukiojau "Toyota Auris Hybrid" vairą. Na, o dabar vairuoju naują "Kia Sportage", kurį išsinuomojau iš "Kia Vilnius" salono. Tai pats geriausias automobilis iš visų mano turėtų. Variklis dyzelinis, bet veikia labai tyliai. Tai ekonomiška, manevringa, erdvi, puikaus dizaino mašina. Toks jausmas, kad ji ne važiuoja, o tiesiog elegantiškai plaukia. Ir svarbiausia, kad rankinis stabdys išsijungia automatiškai.

Jeigu kelionėje prakiurtų padanga, toliau važiuočiau trimis ratais. Nebent šalia būtų kokia moteris, kuri padėtų pakeisti ratą.

– Neabejoju, kad esate patyręs ir nuožmesnių nuotykių kelyje. Turbūt neišvengėte avarijų?

– Esu padaręs vieną rimtesnę avariją. Tai nutiko maždaug prieš dešimt metų. Labai skubėjau į oro uostą pakalbinti kažkokio grįžtančio krepšininko ir per vėlai pamačiau, kad priešais mane staigiai stabtelėjo kitas automobilis, kuris nutarė sukti į kairę. Spėjau kiek pristabdyti, bet rėžiausi į tą mašiną. Abu automobiliai buvo gerokai apgadinti. Laimei, žmonės nenukentėjo, tik pats truputį susižeidžiau pėdą. Na, o nedidelių nubrozdinimų ar nubraukimų nestigo. Mano "Mitsubishi Galant" buvo labai ilgas, todėl natūralu, kad ne visada sekėsi parkuotis. Kartą mano mašina buvo rimtai sugedusi magistralėje Panevėžys–Vilnius. Teko kviestis pagalbos automobilį, kuris nugabeno į autoservisą. Gerai, kad pats nebandžiau sutaisyti, nes "galantas" būtų tapęs nebepataisomas.

– Vadinasi, remontuoti mašinos nemokate. Bet gal sugebėtumėte atlikti bent smulkesnius darbus: pasikeisti žvakes, nuleistą padangą ir t.t.?

– Šiaip jau moku išties daug ką – įpilti degalų, langų skysčio, nugrandyti ledą nuo stiklų, nuvalyti sniegą. Sugebu uždegti žvakes ant gimtadienio torto, bet jas pakeisti mašinoje – nelabai. Na, o jeigu kelionėje prakiurtų padanga, toliau važiuočiau trimis ratais. Nebent šalia būtų kokia moteris, kuri padėtų pakeisti ratą. Jei automobilis visai nebevažiuotų, o telefonas būtų išsikrovęs, eičiau pėsčias. Juk ir mūsų legendinis istorikas, švietėjas Simonas Daukantas kažkada pėsčiomis iš Skuodo į Vilnių yra nukulniavęs.

– Jei būtumėte pleibojus prie vairo, kokį automobilį vairuotumėte?

– Tai aš ir esu lovelasas, bet niekam nepasakokit – nenoriu, kad žmonės sužinotų. Juk pripažinkime: esu gražiausias krepšinio komentatorius Lietuvoje. Vairuočiau "Kia Sportage", nes geresniu automobiliu iki šiol nesu važiavęs.

V.Čeponio humoro jausmą vertina ir kolegos, ir krepšininkai. Evaldo Šemioto nuotr.

– Šiemet jums teko padirbėti pavežėju. Kuris darbas malonesnis: komentatoriaus / žurnalisto ar taksisto?

– Pavežėju dirbau tris mėnesius. Labai patiko. Tai buvo visiškai nauja patirtis. Jokio panašaus darbo anksčiau nebuvau išbandęs. Sutikau ir bendravau su daug įdomių, įvairių profesijų žmonių. Tarkim, teko vežti aktorę Inetą Stasiulytę, astrologę Palmirą Kelertienę. Kartą vežiau dvi romes. Jos buvo labai mandagios, susimokėjo. Mitas, kad visi romai yra vagys. Sykį buvau pasiklydęs miške prie Trakų, blaškiausi gal 15 minučių, kol radau kelią. Dirbdamas pavežėju, galėjau pakeisti aplinką, pailsinti galvą po ilgo sėdėjimo prie kompiuterio. Vėliau, kai gražesnes merginas ir moteris pradėjau vežioti į mišką, buvau atleistas. Žurnalisto ir pavežėjo darbas panašus tuo, kad reikia bendrauti su žmonėmis. Todėl, kai baigsiu komentatoriaus karjerą, gal vėl tapsiu pavežėju.

Žurnalisto ir pavežėjo darbas panašus tuo, kad reikia bendrauti su žmonėmis. Todėl, kai baigsiu komentatoriaus karjerą, gal vėl tapsiu pavežėju.

– Kur uždarbis didesnis? Ar daug "arbatos" už vardą primokėdavo klientai?

– Kaip komentatorius, uždirbu daugiau, bet nesiskundžiau ir atlygiu už pavežėjo darbą. Taip, dalis klientų, kurie mane pažindavo, duodavo "arbatos". Kurie neturėdavo, liepdavau palikti bent "kavos".

– Kokie jūsų santykiai su kelių policija? Gal esate piktybinis pažeidėjas, greičio mėgėjas?

– Deja, bet nuo policijos nesu bėgęs, bet gal dar teks, nes labai mėgstu nuotykius (šypsosi). Esu keletą kartų baustas už greičio viršijimą, bet tikrai nesu piktybinis pažeidėjas. Nei kelių erelis, nei gaidelis, tik Vaidelis. Dirbdamas pavežėju Kelių eismo taisyklių nepažeidžiau nė karto. Ir šiaip visada rodau posūkius, kai lenkiu kitus automobilius ar persirikiuoju į kitą eismo juostą. Labai nervina tie vairuotojai, kurie to nedaro.

– Kotletų gurmaną Čeponį sunku įsivaizduoti prie vegetarinio maisto lėkštės. O ar persėstumėte prie elektromobilio vairo?

– Aš – mielai, bet nežinau, ar elektromobilis turėtų tiek galios, kad mane pavežtų. Juk sveriu apie 120 kg. Žinoma, ir baterijas įkrauti pamirščiau, todėl tokį žirgą tektų nuolat stumti.

– Artėja gražiausios metų šventės. Ko palinkėtumėte vairuotojams?

– Trumpai ir aiškiai: nepaslysti nei ant ledo, nei ant kamščio.

Vyriausybės vadovo teigimu, su V. Janiūnu susiję patys svarbiausi Lietuvos krepšinio įvykiai.

„Netekome ilgamečio krepšinio komentatoriaus, ištikimo šios sporto šakos gerbėjo ir tikro profesionalo. Su Vlado Janiūno pavarde gaudžiai susiję patys svarbiausi Lietuvos krepšinio įvykiai“, – rašoma S. Skvernelio užuojautoje.

„Jo dėka mes galėjome ryškiau pajusti ir pergalių džiaugsmą, ir išgyventi dėl pralaimėjimų. Dėl legendinio krepšinio komentatoriaus V. Janiūno mirties nuoširdžiai užjaučiu artimuosius, bičiulius, Lietuvos krepšinio gerbėjus ir visą šalies sporto bendruomenę“, – teigiama joje.

V. Janiūnas gimė 1941 metais Rokiškyje, baigė Lietuvos kūno kultūros institutą, dirbo mokytoju Garliavos vidurinėje mokykloje, treneriu – Kauno krepšinio mokykloje.

1978-1993 metais dirbo LRT sporto komentatoriumi, vėliau buvo FBK „Kauno“ direktoriaus pavaduotoju, laikraščių „Lietuvos žinios“ ir „Sportas“ sporto redaktoriumi.

V. Janiūnas nuo 2001-ųjų iki 2019-ųjų dirbo Kauno Gedimino sporto ir sveikatingumo gimnazijos direktoriumi.

Naujiems komentatoriams ateiti sunku

LRT sporto prodiuseris R. Grumbinas džiaugiasi, kad sulaukia skirtingų nuomonių, nes tai tik įrodo, kad rungtynes stebi įvairūs žmonės, tačiau kartais pasigenda daugiau tolerancijos ir kantrybės. Be žiūrovų pakantumo negali atsirasti nauji komentatoriai, kuriems reikia praktikos, o ir šiaip šis darbas nėra lengvas.

Jis primena, kad šiame futbolo čempionate komentuojančios moterys nėra profesionalios komentatorės – Justina Lavrenovaitė-Perez yra futbolo teisėja, o  Greta Kaselytė – Šiaulių komandos „Gintra-Universitetas“ vartininkė.

„Pagalvojau, kad būtų įdomu sulaužyti šiek tiek stereotipų – Lietuvoje įprasta, kad futbolo varžybų metu skamba vyriški balsai. Na, mano sprendimas sukėlė tam tikrą reakciją, kurios iš dalies tikėjausi. Tačiau liūdna, jog iš žmogaus, kuris bando pirmą kartą, reikalaujama tiek daug“, – kalba R. Grumbinas.

Jis tikina, kad kai kuriems žmonėms tiesiog sunku išeiti iš komforto zonos ir girdėti moteriškus balsus.

„Paklausykite, kaip komentuoja Justina. Jeigu tuos pačius žodžius, kuriuos sako ji, ištartų koks nors ekspertas vyras, visi sakytų, kad jis protingai kalba. Kai kurie galvoja, kad merginos nieko neišmano“, – apgailestauja R. Grumbinas.

Komentavimo reikia mokytis pačiam

P. Jakelis įsitikinęs, kad, norint išmokti komentavimo subtilybių, reikia daugiau praktikos, svarbiausia, kad tai darytų srities profesionalas – nesvarbu, ar tai moteris, ar vyras.

„Nemanau, kad moterys turi kepti blynus, o vyrai – komentuoti futbolą. Niekas nepradeda būdamas tobulas. Reikėtų šiek tiek daugiau tolerancijos. Kam nors nepavykus lengviausia išlieti įtūžį ir kritikuoti“, – sako P. Jakelis.

Jis pasakoja, kad apie savo komentavimo stilių sulaukia įvairių nuomonių, todėl suprato, kad visiems įtikti neįmanoma. Anot P. Jakelio, nemažai laiškų jis sulaukia ir socialiniuose tinkluose – kai kurie išsako pastabas, pataria, tačiau būna ir teigiamų atsiliepimų, kurie visada džiugina. Komentatorius pripažįsta, kad į pagrįstą kritiką stengiasi atsižvelgti, tačiau kartais sulaukia tokių laiškų, kad belieka tik šypsotis.

„Yra žmonių, kurie manęs nemėgsta, anot jų, aš reiškiu per daug emocijų, per stipriai reaguoju į įvarčius. Kitiems toks mano komentavimo stilius patinka. Vieni mėgsta Nerijų Kesminą ar Tautvydą Meškonį, o kitiems nepatinka jokie komentatoriai. Šioje pozicijoje esame kaip ir treneriai – gauname nemažai kritikos“, – sako P. Jakelis, kuris yra ir specialios LRT pasaulio futbolo čempionatui skirtos laidos vedėjas.

P. Jakelis šypsosi, kad jokie universitetai neruošia futbolo komentatorių, todėl mokytis reikia pačiam. Anot jo, norint šį darbą atlikti profesionaliai, reikia aistros ir meilės sportui.

Skirtingose šalyse – skirtingi komentavimo stiliai

Sporto rungtynių komentavimo tradicijos pasaulyje labai įvairios. Pavyzdžiui, vienoje Vokietijos televizijoje komentatoriai nepateikia daug papildomos informacijos, o dažniausiai kalba apie įvykius aikštėje: kas kam perdavė kamuolį, kėlė kampinį ir t. t.

Vaikystę P. Jakelis praleido Latvijoje, jis pažįsta vieną garsiausių Latvijoje dirbančių komentatorių, todėl mato komentavimo situaciją kaimyninėje šalyje. Ten, pasak jo, komentatoriai labiau gerbiami, jie sulaukia mažiau kritikos.

„Garsiausio Latvijos komentatoriaus stilių palyginčiau su Tautvydo Meškonio stiliumi. Nors Lietuvoje toks komentavimas sulaukia nemažai kritikos, Latvijoje šis komentatorius yra vienas populiariausių sporto žmonių visoje šalyje. Nors jis taip pat mėgsta pasakoti įvairias istorijas, pateikti faktų, už tokias žinias Latvijoje jį gerbia“, – svarsto P. Jakelis.

R. Grumbinas įsitikinęs, kad Lietuvos visuomenė labai įvairi, todėl sunku pasakyti, ar ji gerbia komentatorius. Pasak prodiuserio, tai yra sunkus darbas, komentatorius tarsi sėdi ant parako statinės – vieną dieną gali sektis gerai, kitą – nebe.

Parengė Domantė Platūkytė ir Eglė Zubriūtė.

Plačiau apie tai – laidoje „10–12“.

Abipusiu sutarimu po mėnesio federaciją paliks abu už ryšius su visuomene atsakingi specialistai: Linas Kunigėlis ir Rytis Sabas, praneša delfi.lt

L. Kunigėlis – ilgametis Lietuvos vyrų rinktinės atstovas žiniasklaidai. 44-erių krepšinio komentatorius ir žurnalistas rūpintis nacionalinės komandos komunikacija pradėjo dar „auksiniame“ 2003 metų Europos čempionate, nuo to laiko su trumpomis pertraukomis dirbo federacijoje. Nuo 2013 metų jis ėjo LKF viešųjų ryšių ir rinkodaros direktoriaus pareigas.

Rinktinėje L. Kunigėliui teko darbuotis kartu su treneriais Antanu Sireika, Ramūnu Butautu, Kęstučiu Kemzūra, Jonu Kazlausku.

Šiandien yra paskutinė komentatoriaus G. Reklaičio darbo „Viasat Sport Baltic“ diena. Jo ir buvusio futbolininko Žilvino Grudzinsko duetas sulaukdavo daug teigiamų atsiliepimų ir futbolo gerbėjų simpatijų.

Prieš užtrenkdamas televizijos duris sekmadienio vakarą G. Reklaitis savo socialinio tinklo paskyroje nuoširdžiai ir atvirai rėžė, ką galvoja.

„Būkit geri, nerašykit, koks aš geras ir kad likčiau. Aš 53 tuos žmones asmeniškai pažįstu ir myliu, viskas ok. O sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas, apie jį buvo galvota gerus metus. Kodėl?

1. Man nusibodo. Nusibodo klausimai, kada bus HD. Nu, kada? Nu, niekada. Nes reikia investuoti „besbožnus“ pinigus į „2 barus“ ir Skaisgirių poilsį Balyje. Už tuos pinigus buvo galima 10 HD kanalų padaryti. Bet kam?

2. Ar aš noriu daugiau nei 3 kartus per metus grįžti pas mamą į Akmenę? Noriu. Nes pasiilgstu. Bet negaliu, nes ariu visus savaitgalius „nonstop“. Ariu dėl ko? Kad kažkokie „atraufavę“ man nuolat rašytų, koks aš „degradas“ ir beviltiškas. Ačiū, prisiklausiau per 8 metus. Užteko.

3. Alga. Ar mano nervų ląstelės, žilimas, plikimas yra vertas to, ką aš gaunu? Ta prasme, kai bet kokio beviltiško šou vedėjas per tris mėnesius gauna 2 kartus daugiau, nei aš užvargstu per metus? Žinote, kas kalti? Mes patys. Mes save pateikiame kaip mazgotės ir su mumis elgiasi kaip su tokiomis. Yra dirbančių tris valandas už 15 eurų. Ar tuo pasinaudos kanalų bosai? Pasinaudos, ir naudojasi. 15 eurų uždirbantis verkia draugams, bet vis tiek dirba. Ir šypsosi bosui. Nes taip norisi. Kaip ir sakiau, patys kalti.

4. Ar per 7 metus buvo bent vienas VSB susirinkimas, ką darome gerai, ką blogai? Atspėjote – nebuvo. Gavau 3 „fydbackus“ iš valdžios per 7 metus. Vienas iš jų – panaikintos „admino“ teisės „Viasat Sportas“ paskyroje už tai, kad pasiunčiau širdžių čempioną Robertą Petrauską. Prieš tai jį pasiuntė ta pati televizija. Mano bėda buvo, kad panaudojau miesto Peru pavadinimą (kam įdomu, kad prieš tai mane asmenine žinute buvo pasiuntęs pats ponas R. Petrauskas, o kai aš tai padariau atgal, tapau visuomenės ir Ty-Vy nedraugu. Ok.)

5. Kaip ir viskas. Buvo smagu. Buvo „wild ride'as“. Visos pabaigos yra kažko pradžios. Susigirdėsime. Beje, pasižadu, kad neturėsiu nė vieno reikalo su televizija, kol nepasitrauks dabartinė tautą bukinančių vadovų ir „prodiuserių“ karta. Jei kartais išduočiau šį pažadą, prašau duoti man į veidą. Laimės jums visiems. Saugokite ir mylėkite vieni kitus“.

Taip savo ilgą ir nuoširdų laišką baigė G. Reklaitis, sulaukęs ir daug apgailestavimo žodžių, ir nuoširdžių komplimentų. Paklaustas, kokiu gyvenimo keliu rengiasi sukti, jis iš pradžių pajuokavo, kad rinks obuolius su Vokietija – daugiau uždirbs ir bus sutartis su sąžine. O po to atsakė rimtai: „Planų nemažai, elgsiuosi taip, kaip lieps širdis ir protas“.

Debiutas truko vos dieną

Nors pirmųjų komentuotų rungtynių dėl jaudulio nelabai pamena, tačiau rimtas T. Meškonio, kaip komentatoriaus, debiutas įvyko 1990 metų kovo 9 dieną. Tuomet Odesoje susitiko dvi Sovietų Sąjungos futbolo čempionato komandos – vietos „Černomorico“ ir Vilniaus „Žalgirio“. Tačiau šios rungtynės komentatoriui įsiminė ne tik dėl debiuto, bet ir dėl to, kad daugiau šio čempionato rungtynių jam nušviesti nebeteko.

„Kai grįžau į Lietuvą, kovo 11-ąją jau buvo atkurta nepriklausomybė, tad pasibaigė Sovietų Sąjungos čempionatas, o Vilniaus „Žalgiris“ sužaidė tik tas vieninteles rungtynes“, – prisimena jaunystėje šio klubo futbolo mokyklą apie 5 metus lankęs T. Meškonis.

Anot LRT žurnalisto, jei ne istoriniai pokyčiai, toliau jis būtų keliavęs į tokias šalis, kaip Tadžikistanas ir Uzbekistanas, kurių taip ir neteko aplankyti.

Vėliau jam ne kartą teko lydėti Lietuvos rinktinę į išvykos rungtynes, o labiausiai įsiminė 1994 metų pabaigoje Slovėnijoje komentuotos futbolo rungtynės, kai Lietuva tik 87-tą minutę po Andriaus Žutos įvarčio 2:1 palaužė šeimininkus.

Tiesa, dažniausiai rungtynes, net kai žaidžia Lietuvos rinktinė, T. Meškoniui tenka komentuoti iš studijos. Jis prisipažįsta, kad dėl šios priežasties šiek tiek pavydi krepšinį nušviečiantiems kolegoms.

„Kiek pavydu, nes futbolas nėra pasiekęs tokių aukštumų, kaip krepšinis. Kai [nuolat] pralaimi futbolo rinktinė, atsiranda tam tikras nusiteikimas jau prieš komentuojant rungtynes – nieko gero nebus nei šiose, nei kitose rungtynėse. Emocijos taip pat yra visai kitokios, kai komentuoji ne čempionato, o atrankos rungtynes“, – teigia laisvalaikiu ir krepšinį žaidžiantis futbolo žinovas.

Kai norisi giedoti kitų rinktinių himnus

Ar rungtynės nušviečiamos iš studijos, ar iš renginio vietos, – tai, anot T. Meškonio, yra vienas pagrindinių komentavimo kokybę apsprendžiančių veiksnių. Kaip pavyzdį jis pateikė 1998 metais Prancūzijoje vykusį Pasaulio futbolo čempionatą, kai jis rungtynes komentavo iš Paryžiaus Sen Deni rajone esančio nacionalinio šalies stadiono „Stade de France“.

„Jausmas – visai kitoks, nesvarbu, kas žaidžia: Brazilija–Norvegija, Škotija–Danija, Nigerija–Argentina. Kai esi stadione, net klausydamas ne savo šalies himno, vis tiek jauti virpuliuką krūtinėje. Taip pat matai nusiteikusius žiūrovus, matai visą vaizdą aikštėje, jauti visai kitokią atmosferą“, – pasakoja daugiau nei 80 tūkst. žiūrovų talpinančiame stadione dirbęs T. Meškonis.

„Kalbant atvirai, kai sėdi studijoje, net tuomet, kai klausai Lietuvos himno, tą virpuliuką jauti ne visada, nors jauti jį girdėdamas svetimos šalies himną stadione“, – priduria komentatorius.

Pasak LRT.lt pašnekovo, jei rungtynes komentuoji iš studijos, gauni tik tokią informaciją, kurią gali gauti bet kuris futbolu besidomintis sporto mėgėjas.

Pagalbininkai ne visada padeda

Šiųmetiniame Europos futbolo čempionate dalyvaus ne 16, kaip buvo įprasta, bet 24 Senojo žemyno futbolo komandos, tačiau, anot T. Meškonio, ypatingai sunku neturėtų būti.

„Yra tekę ištverti kur kas didesnį krūvį, nes vien 1998 metais tiesiogiai iš „Stade de France“ stadiono teko komentuoti 10 rungtynių. 2014 metų Pasaulio futbolo čempionatą teko komentuoti ir vėlai vakare, ir naktį – pirmą ar trečią valandą. Be to, ten žaidė 32 rinktinės. [...] Šiemet bus 2–3 rungtynės per dieną, tai po vienerias komentuosime mes su kolega Nerijumi Kesminu, o likusias vienerias [jei tokios bus] – Rytis Vyšniauskas“, – pasakoja sporto žurnalistas bei priduria, kad gelbės ir tai, jog laiko skirtumas tarp Lietuvos ir Prancūzijos – vos viena valanda.

Nors daug kas įsivaizduoja, kad krūvį galima kiek sumažinti į pagalbą komentuojant pasitelkus specialistus, T. Meškonis skuba tai paneigti. Anot jo, kartais darbo kaip tik padaugėja.

„Žmogui, kuris nusimano futbole, net yra žaidęs rinktinėje, nebūtinai pavyksta perteikti turimas žinias. [...] Kai pirmą kartą pasikvieti trenerį ar futbolininką, tai daugiausiai dėmesio reikia skirti tam žmogui nuraminti, paaiškinti, kaip reikia viską daryti“, – teigia jau 26 metus rungtynes televizijos žiūrovams ar radijo klausytojams komentuojantis T. Meškonis.

Šio Europos čempionato rungtynių metu trims futbolo žinovams padės ir Lietuvos nacionalinėje rinktinėje žaidęs bei komentavimo patirties turintis Žydrūnas Grudzinskas. Gynėjo pozicijoje rungtyniavęs buvęs futbolininkas ne tik analizuos įvairias situacijas aikštėje, bet ir vertins rinktinių žaidimą.

Stengiasi neturėti favoritų

Kalbėdamas apie pasirengimą komentuoti futbolo čempionato rungtynes, T. Meškonis teigia, kad „nori ar nenori, sukiesi tose sultyse“, tad ir tuomet, kai nekomentuoji, vis tiek domiesi, renki informaciją apie šią sporto šaką, todėl ją nušviesti yra kur kas lengviau.

„Būna, kad kažkurią sporto šaką komentuoji kas dvejus ar ketverius metus. Tuomet atnaujini informaciją, prisimeni tai, ką jau žinojai, tačiau po čempionato supranti, kad vėl nereikės to daryti kelerius metus, tad vėl viskas užsimirš“, – pasakoja komentatorius.

T. Meškonis teigia, kad komentuodamas turi vieną pagrindinę taisyklę – niekada neturėti favoritų.

„Draugai nuolat siūlo dalyvauti totalizatoriuose, ko kategoriškai atsisakau. Jei juose dalyvauji, pradedi sirgti ne už gražų žaidimą, o už prognozuotą rezultatą. Jei viskas klostosi ne taip, kaip prognozavai, tai suprastėja nuotaika ir tą jaučia žiūrovai“, – pasakoja vaikystėje itin brazilus, o vėliau italus bei olandus palaikęs komentatorius.

Nors čempionate T. Meškonis ir nepalaikys jokios komandos, tačiau, jo teigimu, stipriausiomis ekipomis galima laikyti pasaulio čempionus vokiečius bei pastarųjų Europos čempionatų laimėtoją Ispaniją.

„Taip pat viena iš favoričių – čempionato šeimininkė Prancūzija. Visi vėl kalba apie Angliją, kuri nieko rimto nelaimėjo nuo 1966 metų, kai tapo pasaulio čempione. Iš komandų, kurios gali iššauti, – Belgija, kuri galbūt subrendo pasiekti gerus rezultatus. Taip pat verta paminėti kroatus, – sako T. Meškonis ir priduria, kad iš čempionato galima tikėtis daug emocijų. – Ryškių favoritų nėra, todėl čempionatas turėtų būti neprognozuojamas, o kuo mažiau jis prognozuojamas, tuo turėtų būti įdomesnis.“

Pirmosios Europos futbolo čempionato rungtynės Prancūzija–Rumunija – jau šįvakar 21:45 per LRT TELEVIZIJĄ ir LRT.lt!

Ilgametis LRT žurnalistas gyvenime drąsiai priėma iššūkius, tvirtai laikosi savo nuomonės ir visada siekia maksimalaus rezultato. Karjerą pradėjęs kaip Kauno krepšinio mokyklos treneris, V. Janiūnas daugiau nei dešimtmetį ieškojo talentų, o aštunto dešimtmečio pabaigoje jis pradėjo įsimintiną komentatoriaus karjerą. Jo balsą dar ir šiandien prisimena ne vienas.

„Visi trys etapai yra brangūs – tiek dirbant su vaikais, tiek dirbant televizijoje. Kiekviename etape buvo savotiška kova, įsitvirtinti reikėjo – tapti geru treneriu, surasti olimpietį ir kitus gabius sportininkus. Perėjus į televiziją – vėl tokie neišarti dirvonai, nes man taip pasisekė, kad tapau pirmuoju Lietuvos televizijos komentatoriumi, kuris tiesiogiai komentavo olimpines žaidynes“, – pasakoja buvęs LRT žurnalistas ir komentatorius V. Janiūnas.
 
Nuo 2001 m. V. Janiūnas pradėjo vadovauti Kauno Salomėjos Neries vidurinei mokyklai. Dėl didelių direktoriaus pastangų ji tapo Gedimino sporto ir sveikatingumo gimnazija, kurioje užaugo ne viena Lietuvos sporto žvaigždė.   

„Kažkaip nesinori palikti nepabaigto daro, norisi, kad įsitvirtintų šita gimnazija Lietuvoje, nes ją tikrai yra baigę daug gabių įvairių sporto šakų sportininkų, pavyzdžiui, mūsų pasididžiavimas – irkluotoja Donata Vištartaitė. [...] Daug čia jau mokėsi pajėgių sportininkų, kurie tikrai gynė Lietuvos garbę, jau trijose olimpinėse žaidynėse buvo penki mūsų buvę abiturientai“, – sako V. Janiūnas.

75-erių metų sukaktį minintis V. Janiūnas svarsto, ar jam nereikėtų parašyti knygos, kurioje sutilptų visi jo prisiminimai.