Žaidimai – ne blogis

Šią terapiją, išplėstai vadinamą Multidimensine šeimos terapija, šeimoms, kuriose auga elgesio sunkumų turintys vaikai, mūsų šalyje siūlo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. Tarnybos surengtoje konferencijoje kartu su kitais pagalbos vaikams, jaunuoliams ir jų šeimoms srityje dirbančiais specialistais savo įžvalgomis pasidalijo ir H.Rigteris.

Mokslininkas sako, kad saikingi virtualieji žaidimai yra puikus jauno žmogaus laisvalaikio praleidimo būdas. Žaidimai turi ir daug teigiamų savybių: stiprina socialinius įgūdžius, padeda lengviau užmegzti ryšį su bendraamžiais, lavina atmintį ir vaizduotę.

Nerimaujantiems tėvams aistringą sūnaus ar dukros pomėgį žaisti internete specialistas siūlo palyginti su kitomis veiklomis: atkakliai futbolą žaidžiantis vaikas gali tapti profesionalu, todėl ir žaidimus internete galima vertinti panašiai.

Dėl šių priežasčių skiriasi ir tikslai kovojant su nevaldomu noru žaisti internete ir bandant įveikti kitas priklausomybes. Bėdų dėl alkoholio arba narkotinių medžiagų turinčiam paaugliui specialistas sieks padėti visiškai atsikratyti žalojančios priklausomybės. Nuo virtualiųjų žaidimų priklausomo paauglio abstinencijos nesiekiama. Laikas žaidžiant išlieka svarbus sveikimo rodiklis, bet jis ne pats svarbiausias.

Pastūmėja vienišumas

Kokie ženklai išduoda, kad tėveliams išties verta sunerimti dėl nuo kompiuterio ar telefono ekrano nesitraukiančio sūnaus ar dukros? Pasak specialisto, Pasaulio sveikatos organizacija išskiria keturis problemą signalizuojančius kriterijus: paauglys negeba kontroliuoti žaidimo, negali pats sustoti ir žaisti mažiau, pirmenybę teikia žaidimui, bet ne kitoms įprastoms veikloms, pomėgis neigiamai paveikia asmenines, mokymosi, profesines ir kitas sritis.

Svarbiausias terapijos tikslas – pagerinti komunikaciją tarp šeimos narių, tada jau galima imtis paauglio sunkumų.

Kaip pagrindinį rizikos faktorių, galintį lemti nevaldomą norą būti virtualiojoje erdvėje, H.Rigteris įvardija asmenines vaiko ar paauglio savybes: vienišumą, žemą savivertę. Dažniau priklausomi nuo kompiuterinių žaidimų tampa berniukai, taip pat išsiskyrusių šeimų vaikai.

Jaunuomenę įtraukia įvairių formų virtualiosios pagundos. Jie žaidžia po vieną arba susibūrę į komandą su pažįstamais, draugais. Yra žaidimų, kur vienu metu veikia tūkstančiai žaidėjų iš viso pasaulio ir tas veiksmas niekada nesibaigia, o žaidėją pasiglemžia galutinai. Vieni didžiausią riziką keliančių, specialisto teigimu, yra žaidimai su lošimo elementais.

Pagalba veikia sveikoje šeimoje

H.Rigteris siūlo šių dienų jaunimo bėdas spręsti pasitelkiant Multidimensinės šeimos terapijos metodą. Mokslininkas papasakoja apie neseniai Ženevoje atliktą šio metodo efektyvumo tyrimą, kuriame dalyvavo 42 priklausomybę turintys paaugliai: 41 berniukas, viena mergaitė, amžiaus vidurkis 14,9 metų. Po šešių mėnesių šeimos terapijos ciklo paaugliai žaidė panašiai tiek pat, kiek ir iki terapijos, bet tikslas gydant nuo sutrikimo buvo pasiektas 100 proc.

Jokio paradokso čia nėra. Vaikų ir paauglių psichologiją tyrinėjantis specialistas paaiškina, kad terapijos metu dėmesys sutelkiamas ne į virtualiųjų žaidimų trukmę, bet į šeimos ryšio atkūrimą ir santykio gerinimą. Tėvai lieka patenkinti, net jei vaiko praleidžiamas laikas internete nesumažėjo, nes pagerėjo komunikacija šeimoje, paauglys išmoko žaisti mažiau žalingu būdu (tinkamu paros metu ir pan.), skirtumas tarp tėvų ir paauglių nuomonės sumažėjo, dingo konfliktai, tėvų nuostata į žaidimus tapo pozityvesnė.

„Nėra stebuklingo triuko, kuris padėtų sumažinti norą būti virtualiojoje erdvėje. Nėra ir specialios įrangos, kuri tą žaidimą sustabdytų. Svarbu suprasti, kad bet kokios namų taisyklės ir bet kokia mediacijos praktika arba terapija veikia, jeigu šeima yra sveika. Taigi svarbiausias terapijos tikslas yra pagerinti komunikaciją tarp šeimos narių, o tada jau galima imtis paauglio sunkumų“, – kalba specialistas.

Kūrybingų sprendimų metodas

Kompleksinės šeimos problemos reikalauja profesionalumo ir lygiai tiek pat – kūrybingų sprendimų. Veikdamas pagal elgesio keitimo programą, šeimos problemas terapeutas padalija į tam tikras sesijas.

Pirmose sesijose specialistas sau išsikelia užduotį suprasti, kodėl jaunuolis žaidžia, kas jį traukia. Tai pavyksta užmezgus ryšį su jaunuoliu, rodant susidomėjimą jo žaidimu, net paprašant pademonstruoti žaidimą gyvai. Vėlesnėse sesijose siūloma įsitraukti ir tėvams, kurie dažnai iki tol nieko nežino apie žaidimų pasaulį. Jeigu iš karto kyla konfliktas, terapeutas stebės ir panaudos šitą momentą aptarti bendrose šeimos sesijose. Taip žingsnis po žingsnio nueinamas visas multidimensinės šeimos terapijos ciklas.

Lietuvoje terapinių susitikimų metodas rekomenduojamas gana plačiam spektrui sunkumų įveikti ir gali padėti, jeigu paauglys nelanko mokyklos, linkęs nusikalsti, vartoja psichotropines medžiagas, turi elgesio sunkumų ir t.t. Padėti vienuolikos–septyniolikos metų amžiaus grupės vaikams ir paaugliams pasirengusios trys regioninės komandos: šeši koordinatoriai ir penkiolika specialistų. Pagalbos trukmė – keturi–šeši mėnesiai, per savaitę neformalioje aplinkoje įvyksta vienas–trys susitikimai su vienu specialistu.

Apie tai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) organizuotoje konferencijoje "StageArt'21" diskutavo virtualiosios realybės studijos "Nieko" vadovas Eugenijus Stratilatovas (E.S.), mažosios bendrijos "Reklamos planas" direktorius, Lietuvos žaidimų kūrėjų asociacijos valdybos narys Rytis Jadzevičius (R.J.) ir "Gluk Media" kūrybos vadovas Vaidas Gecevičius (V.G.). Diskusiją moderavo LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas (J.S.).

J.S.: Kuo dabar gyvena žaidimų pasaulis? Ar žodis "opera" jums teikia kokių nors impulsų kūrybai?

V.G.: Opera, kaip ir vaizdo žaidimas, savo prigimtimi yra multimedija, kuri patraukliam istorijos pasakojimui pasitelkia įvairias meno sritis ir talentus.

E.S.: Pasaulyje jau būta bandymų operą įtraukti į žaidimą, o žaidimą – į operą. Tai įmanoma.

R.J.: Kurdami žaidimus, naudojame muziką, operinį dainavimą, orkestrus. Todėl glaudesnis bendradarbiavimas su operų kūrėjais ir statytojais mums būtų įdomus eksperimentas. Prieš keletą metų tarptautiniame žaidimų kultūros renginyje "Game On" dalyvavo simfoninis orkestras, operos solistai, choras, gyvai atlikę kompiuteriniuose žaidimuose skambančią muziką. Tačiau toks formatas reikalauja gana didelių išlaidų.

J.S.: LNOBT, žinoma, galėtų prisidėti prie panašių iniciatyvų. Kuo mes galėtume būti įdomūs žaidimų pasauliui?

E.S.: Žaidimams reikia muzikos. Aišku, tas poreikis galiausiai atsiremia į finansus... Pradėdami kurti naują žaidimą, o tai trunka trejus ketverius metus, susiplanuojame išankstinį biudžetą muzikai, pasirašome sutartis su kūrėjais ir pradedame dirbti. Visgi Lietuvoje daugiausia studijų kuria paprastus, greitus žaidimus, vadinamuosius casual games, kuriuose muzikai neskiriama labai daug dėmesio. Bet su pavieniais lietuvių kūrėjais tikrai yra bendradarbiaujama.

V.G.: Manau, pats laikas būtų pasvarstyti, kaip sujungti šias dvi galingas kūrybines industrijas. Tarkim, šokio judesių fiksavimas šiuolaikinių žaidimų technologijoje yra įprastas dalykas. Mes visai neseniai viename tarptautiniame projekte gyvus šokėjus pavertėme skaitmeninėmis figūromis. Operos integracija į technologijų pasaulį vyko, vyksta ir vyks vis intensyviau.

E.S.: Kodėl nepadarius operos pagal žaidimo scenarijų? Vienas variantas – imti tarptautinį rinkos hitą, bet galima pasidairyti operos siužeto ir tarp lietuviškų žaidimų scenarijų.

Galėtų atsirasti ir žaidimas, siūlantis pastatyti operą: nuo atlikėjų atrankos iki bilietų pardavimų.

J.S.: Opera visuomet sugerdavo svarbiausias savojo laikmečio istorijas. Jų pagrindu ir būdavo kuriama muzika. Virtualioji realybė šiais laikais daug kam geriau suvokiama nei, pavyzdžiui, antikinės mitologijos pasaulis. Bet klausimas, ar mes įpirktume gerai žinomų žaidimų autorines teises? Ir ar patrauktų masinį žiūrovą opera, sukurta pagal mažiau žinomo žaidimo siužetą?

E.S.: Yra ir lietuviškų žaidimų, tapusių sėkmingais hitais. Tik klausimas, kiek juose istorijų... Bet paieškoję, kažką atrastume.

R.J.: Manau, tikrai verta bandyti. Nes studijos, kuriančios meniškus žaidimus, daug mieliau linkę bendradarbiauti negu didžiosios korporacijos, kurių pagrindinis siekis – pelnas.

V.G.: Jau galiu pasiūlyti idėją žaidimui operos tema. Populiarus žaidimų žanras yra vadybos simuliatoriai, leidžiantys vadovauti, tarkim, futbolo klubui ar pramogų parkui. Galėtų atsirasti ir žaidimas, siūlantis pastatyti operą: nuo atlikėjų atrankos iki bilietų pardavimų. Prieš prasidedant spektakliui teatre paprastai girdime raginimus išsijungti mobiliuosius telefonus, bet galėtume pagalvoti, kaip mūsų kasdienę priemonę – išmanųjį telefoną paversti operos pasaulio dalimi. Tai netyrinėta sritis.

J.S.: Tokie žaidimai kaip "Quake" arba "Doom" mano kartos žmonėms kelia ne mažiau sentimentų nei dešimtojo dešimtmečio knygos ar filmai. Kokie žaidimai jums kelia panašių sentimentų? Kurio žaidimo pagrindu sukurtos operos būtinai ateitumėte paklausyti?

E.S.: Dabar man įdomiausi naratyviniai žaidimai, kuriuose ne lakstai ir šaudai, o tampi visateisiu istorijos dalyviu – tokie kaip "The Witcher" arba "A Plague Tale". Nostalgiją keltų žaidimai kaip "Jagged Alliance 2" ar "Heroes of Might and Magic", bet jie neturi išplėtotos istorijos – tuo metu užtekdavo tik bėgti, rinkti ir kapoti... Kai pasirodė filmas "Hitmanas", daug žmonių į jį ėjo norėdami pamatyti, kaip kūrėjams pavyko išpildyti žaidimo scenarijų kine. Ir, žinoma, daug kas nusivylė, bet vis tiek ėjo žiūrėti. Taip ir operos eitų žiūrėti norėdami sužinoti, kaip kultinis žaidimas atrodys scenoje. Iš ankstesnių žaidimų, manyčiau, operai galėtų tikti "Half-Life".

R.J.: Jei kalbėtume apie "Quake" ar "Doom", įdomiausia būtų, kaip pavyktų įgyvendinti veiksmo scenas ir greitus tempus. Tai jau būtų stiprus eksperimentas. Iš savo mėgstamų žaidimų siūlyčiau "Mass Effect" kosminę odisėją, kur yra grandiozinė veikėjo epinė istorija.

J.S.: Dėl tempo kiltų problemų, nes opera nebūna tokia greita: reikia laiko muzikinei minčiai atsiskleisti. Smegenys nesugeba taip greitai perimti garsinių pakitimų, tad veiksmo siužetui galbūt labiau tiktų miuziklas arba roko opera.

V.G.: Kiek teko matyti vaizdo žaidimų interpretacijų kine, dažniausiai jos būna nevykusios, be žaidimui būdingos energijos. Todėl į tiesmuką transliavimą, ypač naratyvinių žaidimų, žiūriu gan skeptiškai. Man norėtųsi keistesnio virsmo: pavyzdžiui, opera paversti tokius žaidimus kaip "Tetris" arba "Pac-Man". Tam jau reikėtų daugiau kūrybinės fantazijos. Tiesioginis žaidimo istorijos interpretavimas – pernelyg paprasta, be to, kiltų daugiau klausimų dėl intelektinės nuosavybės.

V. Gecevičius: Galėtų atsirasti ir žaidimas, siūlantis pastatyti operą: nuo atlikėjų atrankos iki bilietų pardavimų. / Asmeninio archyvo nuotr.

E.S.: Kartu ir sudėtinga, nes teatro scena nėra beribė. Žaidimuose, kurie leidžia tau skraidyti kosmose, "oho" įspūdį sukelia būtent virtualiosios erdvės galimybės, kurių spektaklyje neliktų. Todėl tai sudėtingiau, nei imtis "Tetris" žaidimo.

J.S.: Sutikčiau su nuomone, kad verta remtis paprastesniais žaidimais, turinčiais aiškų vizualą, bet paliekančiais daugiau laisvės istorijai. Į atpažįstamą žaidimą integravę šiuolaikinę minimalistinę muziką, savaime gautume efektyvų rezultatą.

V.G.: Jau matau vaizdą: scenoje išdėlioti bėgimo takeliai, o solistai yra "Tetris" žaidimo figūrėlės, kurios bėga, krinta ir sustoja. "Tetris" yra naratyvinis žaidimas, kuris turi pradžią, įtampos pakilimus ir atoslūgius.

R.J.: Bet yra sukurta daugybė populiarių miuziklų "The Witcher", "Pac-Man" ar "Spider-Man" motyvais. Todėl verta svarstyti įvairius variantus. Juk kosminio efekto galima pasiekti ir veidrodžiais ar kitomis meno instaliacijomis.

J.S: Ko reikėtų, kad kompiuterinių žaidimų kūrėjai dažniau atsigręžtų į operos kompozitorius ir atlikėjus?

V.G.: Reikėtų dialogo ir lyderystės. LNOBT turi be galo daug resursų, kurie praverstų žaidimų kūrėjams. Bet ir mes galėtume sukurti pridėtinių verčių operai. Ar libretas galėtų tapti vaizdo žaidimu? 100 proc. taip! Durys praviros, pro jas tereikia įžengti.

E.S.: Su dabar mūsų kuriamo žaidimo kompozitoriumi susipažinome žaidimų parodoje. Jis tiesiog ten vaikščiojo, domėjosi mūsų stendais ir siūlėsi sukurti muziką žaidimui. Visi bendradarbiavimai dažniausiai prasideda nuo tokių pažinčių. Kompiuteriniai žaidimai yra meno rūšis, tik vieni kūrėjai arčiau meno, o kiti labiau stengiasi užsidirbti. Yra ir tokių žaidimų, kuriuos žaisdami žmonės verkia, nes patiria stiprią emociją.

Man norėtųsi keistesnio virsmo: pavyzdžiui, opera paversti tokius žaidimus kaip "Tetris" arba "Pac-Man". Tam jau reikėtų daugiau kūrybinės fantazijos.

V.G.: Bet operos, baleto spektaklyje ar koncerte yra fizinės gyvybės aspektų. Atsimenu, kai pirmąkart nuėjau į baleto spektaklį, negalėjau patikėti išgirdęs, kaip šokėjai nusileidus sucypia medinės scenos grindys. Nes iki tol baletą buvau matęs tik per TV. Tas realumo efektas, kaip ir gyvas simfoninio orkestro garsas, yra nesimuliuojamas. Euforijos, kuri tvyro salėje po spektaklio pabaigos, nesuskaitmeninsi.

J.S.: Bet jau dešimtį metų vyksta bandymai su hologramomis. Ir vyksta koncertai, kur dalis muzikantų groja gyvai, o kiti, kurių galbūt net nebėra gyvų, prikeliami hologramomis. Dabar kažką panašaus norima padaryti su grupe ABB": suprogramuotą koncertą publika arenoje žiūrės kaip gyvą. Ir tokia praktika pamažu prigyja, žmonės perka. Bet aš tikiu, kad gyvas dainavimas, gyvas buvimas scenoje ir tikri drabužiai, tikras kvapas netaps rudimentu mūsų visuomenėje. 2023 m. Vilnius švęs 700 metų jubiliejų. Kunigaikštis Gediminas anuo metu pakvietė į Vilnių pažangiausius statybininkus ir amatininkus. Ką mes dabar galėtume pasiūlyti Vilniui?

E.S.: Tokiai progai dedikuotas kūrinys turbūt privalėtų turėti ką nors bendra su Vilniumi. Lietuviai vis dar neturi savo epo – gal laikas apie tai pagalvoti?

V.G.: Žaidimų kūrėjai galėtų pasiūlyti operos kūrėjams savo naudojamas priemones: pavyzdžiui, judesio sekimo jutiklių, kurie būtų tvirtinami ant solistų kostiumų, o gautas vaizdas kaip avataras projektuojamas scenografijoje. Galima būtų eksperimentuoti ir su interaktyvumu, kai žiūrovas gali padaryti, kad scenoje kažkas nutiktų. To operoje man asmeniškai dar neteko matyti.

J.S: Neseniai kartu su LRT baigėme projektą "Maestro", kuriame žmonės ne iš akademinės muzikos pasaulio bandė diriguoti simfoniniam orkestrui. Tai irgi kažkuria prasme žaidimas. Ar jo pagrindu nebūtų galima sukurti kompiuterinio žaidimo "Let's Conduct"?

V.G.: Padarome! Puiki idėja.

E.S.: Tiesiog imame dirigentą, nuskenuojame jo judesius ir stilizuotai perkeliame į žaidimo užduotis...

V.G.: ... o žaidėjo rankos turės į tuos judesius pataikyti. Paprastas žaidimas, labai greitai padaromas.

Žaidėjams, jaunesniems nei 18 metų, bus leidžiama žaisti internete tik nuo 20 val. iki 21 val. penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais, pranešė valstybinė naujienų agentūra „Xinhua“. Skelbiama, kad šiuo sprendimu tikimasi sumažinti priklausomybę nuo žaidimų šalyje, kuri dėl jų kraustosi iš proto.

Žaidėjai, registruodamiesi žaisti internete, privalo pateikti asmens tapatybės korteles, kad nepilnamečiai nemeluotų apie savo amžių.

Mokyklinių atostogų metu vaikams bus leidžiama žaisti šiek tiek daugiau – 60 minučių per dieną.

„Priklausomybė nuo žaidimų daro įtaką studijoms ir normaliam gyvenimui... o daugybė tėvų tapo nelaimingi“, – sakoma Nacionalinės spaudos ir leidinių administracijos pranešime.

Įmonėms draudžiama siūlyti žaidimų paslaugas ne nustatytomis valandomis, nors pranešime nebuvo aiškiai pasakyta, kaip bus baudžiami taisyklių laužytojai.

Ankstesnis apribojimas, taikomas nuo 2019 metų pabaigos, uždraudė vėlyvo vakaro žaidimus ir leido žaisti tik 90 minučių darbo dienomis ir tris valandas savaitgaliais bei švenčių dienomis.

Komunistinė Kinijos valdžia mėgina pažaboti technologijų ir kitus galingus sektorius, kurie pritraukia šimtus milijonų vartotojų.

Panašu, kad žaidimai tampa naujausiu reguliavimo institucijų taikiniu, kurio atžvilgiu pastaraisiais mėnesiais įvesta daugybė taisyklių, siekiant išvengti pasekmių Kinijos jaunimui – nuo blogėjančio regėjimo iki priklausomybės nuo žaidimų.

Sektorius, kuris, Kinijos garso ir vaizdo įrašų ir skaitmeninių leidinių asociacijos duomenimis, per pirmąjį šių metų pusmetį uždirbo 20 mlrd. JAV dolerių, pastarosiomis dienomis susilaukė kritikos žiniasklaidoje. Viename straipsnyje žaidimai buvo pavadinti „dvasiniu opiumu“.

Liepos mėnesį Kinijos technologijų milžinė „Tencent“ įdiegė veido atpažinimo funkciją „vidurnakčio patrulis“, kad neleistų prisijungti vaikams, kurie apsimeta suaugusiaisiais, norėdami išvengti vyriausybinės komendanto valandos, įvestos nepilnamečiams žaidėjams.

Savo žiniomis, kaip galima daryti poveikį per vaizdo žaidimus, pasidalijo vaizdo žaidimų ir politikos santykį nagrinėjantis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas Aivaras Žukauskas ir Lietuvos žaidimų kūrėjų asociacijos valdybos narys, žaidimų apžvalgininkas ir kritikas Artūras Rumiancevas.

Viena paveikiausių medijų, suklestėjusi per pandemiją

Vaizdo žaidimai pelnytai laikomi kūrybinių industrijų dalimi. Žaidimai ir kūrybiškumas integruoja įvairias sritis, įskaitant tokias kaip vizualusis menas, grafinis dizainas, garso elementų, muzikos panaudojimas, virtuali kinematografija, žaidimo istorijos kūrimas. Kartu vaizdo žaidimai yra sparčiausiai auganti pramogų industrija. Pagal pajamas pasaulyje ji lenkia kino ir muzikos industrijas kartu sudėjus, o žaidimų auditorija seniai peržengė nišinės grupės ribas. Iki pandemijos pasaulyje buvo skaičiuojama apie 2 milijardus žaidžiančiųjų, o, pavyzdžiui, JAV vaizdo žaidimus bent tris valandas per savaitę žaidė 40 proc. gyventojų. Pasaulinė pandemija vaizdo žaidimų plėtrai suteikė dar didesnį postūmį, o žaidėjų skaičius  toliau sparčiai auga. Jau vien tai, pasak A. Žukausko, yra rimta priežastis vertinti žaidimus įvairiais aspektais – kultūriniu, socialiniu, politiniu, juo labiau kad mūsų regione ši kūrybinių industrijų sritis vis dar vertinama kaip nerimta. Galų gale vaizdo žaidimus reikia vertinti ir kaip medijos rūšį, kuri, kaip ir kitos medijos, gali būti panaudojama įvairiems tikslams, taip pat ir propagandiniams.

Manau, kad pasitelkus virtualią realybę, vėliau lengviau išgyventi realioje.

A. Žukauskas, dalyvavęs vienoje iš Kultūros ministerijos ir Medijų ir informacinio raštingumo tinklo diskusijų, teigė, kad vaizdo žaidimai, kaip viena iš švelniosios galios priemonių, savo įtaka gali prilygti kinui, televizijai ar kitoms medijoms. Žaidimai gali tiesiogiai ir netiesiogiai atstovauti politiniams ir instituciniams valstybių, paprastai – didžiųjų, naratyvams, o pačios institucijos neretai daro įtaką žaidimų industrijos produkcijai. Visų pirma tai priskirtina karinės ir istorinės tematikos žaidimams, kurie gali būti ir atvirai propagandiniai, ir bandantys subtiliau transliuoti valstybei parankų ir nebūtinai objektyvų politinį ar istorinį naratyvą. Todėl lygiai taip pat, kaip analizuojant kino filmus, literatūros ar kitus kūrinius, susidūrus su tokiais naratyvais būtina pasitelkti kritinį mąstymą. Vaizdo žaidimų atveju dar ir dėl to, kad jie turi papildomų poveikio priemonių, pavyzdžiui, užkoduotų taisyklėse, kai joms paklusęs, esi apdovanojamas.

„Vaizdo žaidimai turi dar didesnį  poveikį nei kitos medijos vien dėl tos paprastos priežasties, kad čia žaidėjas nėra pasyvus vartotojas ar stebėtojas, jis yra aktyvus. Kai tu žaidi žaidimą, jis tau siūlo pasirinkimus, nuo kurių priklauso tolesni scenarijai. Žaidėjas kaip ir realybėje turi pasirinkimo ir sprendimo teisę. Tiesą sakant, net realybėje ne kiekvienas ir ne visada turi sprendimo teisę, o žaidimas tau ją suteikia, čia tu tampi lėmėju. Jei tai yra politiškai angažuotas žaidimas, tai tau už kūrėjų pageidaujamus pasirinkimus ir sprendimus gali duoti didesnius apdovanojimus ir stumti tave atitinkama linkme, netgi pasąmoningai, tau net nespėjant apie tai susimąstyti. Žinoma, kuo geresnis žaidimas, tuo tai daroma  nepastebimiau. Galbūt tie pasirinkimai, vadovaujantis bendražmogiškomis vertybėmis, tau nebūtų artimi, bet jie politiškai svarbūs tiems, kas sukūrė žaidimą ar finansavo jo sukūrimą. Čia ir priartėjame prie tos ne visada ryškios ribos, nuo kurios prasideda propaganda“, – pasakojo A. Rumiancevas, pridurdamas, kad seniai ne paslaptis, jog didžiosiose pasaulio valstybėse šiai paveikiai medijų rūšiai finansuoti skiriami specialūs fondai.

Mūsų tankai – geriausi: simuliacijos, manipuliacijos ir kritinis mąstymas

A. Žukauskas akcentavo, kad vaizdo žaidimai turi potencialą kurti politinės aplinkos simuliacijas ir per jas priartinti žaidėjus prie realios politinio gyvenimo problematikos, tačiau ta realybė dažnai yra pernelyg supaprastinama, taip atveriant kelius manipuliacijoms.

„Ši medijos forma per savo elementus gali skatinti vienokį ar kitokį pasaulio matymą. Tačiau neretai labai schematišką: juoda – balta. Ypač tai būdinga istoriniams ir kariniams žaidimams. Toks principas neskatina kritinio mąstymo, atima gebėjimą geriau suprasti daugiasluoksnę, labiau komplikuotą tikrovę. Nors dažno žaidimo aprašyme teigiama, kad žaidime viskas pateikiama istoriškai ir realistiškai, iš tiesų tokie žaidimai neretai tampa politinių grumtynių įrankiu“, – sakė vaizdo žaidimų tyrinėtojas, pridurdamas, kad kartais einama dar toliau – propagandiniai žaidimai pristatomi kaip dokumentiniai, kaip kad žaidimas „Tiesa apie 9-ąją kuopą“, šlovinantis sovietinę armiją ir jos tariamus laimėjimus Afganistane.

Nenuostabu, pasak A. Žukausko, kad finansavimas žaidimų kūrimui auga, ypač koncentruojamasi ties istoriniais karo žaidimais, kurie tampa didžiųjų valstybių minkštosios strategijos palaikymo dalimi, rodant vienos ar kitos šalies karinės galios pranašumą. Tai sukuria konfliktus. Pavyzdžiui, 2013 m. Kanadoje sukurto žaidimo „Company of Heroes 2“ pardavimai Rusijos iniciatyva jos teritorijoje buvo sustabdyti dėl tariamai pernelyg brutalaus Sovietų kariuomenės įvaizdžio formavimo. Vėliau jau priešingoje pusėje, Vakaruose, kritinio vertinimo ir net žaidėjų boikoto susilaukė Baltarusijoje kurtas tankų mūšio simuliatorius „World of Tanks“ – dėl pernelyg iškreipto sovietinės karinės galios akcentavimo. A. Žukausko teigimu, tai rodo, kad vaizdo žaidimai jau tiesiogiai įžengia į tarptautinių santykių sferą. Augančią tokių žaidimų reikšmę iliustruoja oficiali retorika ir net veiksmai. Rusijos pareigūnai apie kryptingą vaizdo žaidimų finansavimą pradėjo kalbėti dar prieš gerą dešimtmetį, akcentuodami jų auklėjamąjį-patriotinį elementą. Ir nors išskirtinis dėmesys bei specialus finansavimas tokiems žaidimams skiriamas ne tik euroatlantinėms struktūroms priešiškose valstybėse, žaidimų tyrinėtojai pastebi, kad, pavyzdžiui, amerikietiški žaidimai yra epiškesni, nors ir schematiški, tačiau visapusiškesni, o rusiškuose žaidimuose dažniausiai koncentruojamasi į nuasmenintą karinės galios ir technikos dominavimą.

Žaidimų kritikas A. Rumiancevas pastebėjo, kad agresyvus politikavimas kritiškai mąstančio žaidėjo akyse gali sugadinti net ir prieš tai buvusį visai sėkmingą ir populiarų žaidimą, kaip kad atsitiko rusų žaidimo „Protivostoyanie“ (liet. „Priešprieša“) atveju. Antrajam pasauliniam karui skirtas žaidimas buvo adaptuotas Gruzijos karui ir ant jo viršelio atsidūrė tuometinis Sakartvelo prezidentas Michailas Saakašvilis, valgantis savo kaklaraištį.

A. Žukausko teigimu, negalima demonizuoti žaidimų vien dėl jų kilmės šalies, tačiau metas mūsų regione į žaidimus pradėti žiūrėti rimčiau – kaip į vieną iš kultūrinių artefaktų formų. Jei galime analizuoti literatūrą, kino filmus, kitas meno rūšis, mums taip pat reikia rimtesnio analitinio požiūrio į žaidimus. Net tiems, kurie nėra žaidėjai, verta pamėginti pasižiūrėti, kaip visa tai konstruojama ir veikia, juolab kad šiuo metu žaidimų reikšmė pastebimai auga.

Žaidimas kaip išgyvenimo vedlys

Nepaisant žanro schematiškumo, A. Žukausko nuomone, geri vaizdo žaidimai kaip tik gali atverti platesnes erdves, padėti pamatyti alternatyvius tikrovės vertinimo būdus ir netgi skatinti kritinį mąstymą. Tokių pavyzdžių nėra labai daug – galima paminėti mažesnio biudžeto bendražmogiškomis vertybėmis grįstą žaidimą „Papers, please“, kuriame žaidėjas žaidžia kaip totalitarinės valstybės muitinės pareigūnas, galintis praleisti (arba nepraleisti) imigrantus, taip sukeldamas įvairias pasekmes. Paminėtinas ir lenkų kūrėjų žaidimas „This War of Mine“, inspiruotas Balkanų konfliktų, įtraukusių daugybę civilių gyventojų. Herojiškas kovojančio kario naratyvas čia yra iškeičiamas į karo verpetuose atsidūrusio paprasto žmogaus matymo lauką, išgyventi leidžiančių sprendimų paiešką.

A. Rumiancevo nuomone, prasminga kurti žaidimus, kuriuose paprastas žmogus atsiduria ekstremaliose situacijose. „Manau, kad pasitelkus virtualią realybę, vėliau lengviau išgyventi realioje. Mielai palaikyčiau idėją sukurti lietuvišką vaizdo žaidimą, skirtą nepaprastosioms padėtims. Tik matyčiau jį universalesnį, skirtą ne tik karinio konflikto aplinkai – paprastų žmonių pasipriešinimui arba tiesiog išgyvenimui mieste ar iš jo pasitraukus, – bet ir tokioms situacijoms, kaip atominė avarija, potvynis, gaisras, ekologinė ar kita stichinė nelaimė, – sakė žaidimų apžvalgininkas. – Nes mūsų šalies dydis yra toks, kad bet kokie kataklizmai, net nebūtinai tiesiogiai įvykę mūsų teritorijoje, paliestų labai didelę dalį Lietuvos gyventojų.“

„Klausimas turėtų būti ne kaip kontroliuoti, o kaip sukurti su vaiku ar paaugliu tokį ryšį, kad jis pasitikėtų suaugusiais ir pasipasakotų jiems apie tai, ką jis veikia virtualioje erdvėje bei nebijotų pasakyti, jei vyksta kažkas keisto. Kai tokį ryšį pavyksta sukurti, kontrolė nebetenka prasmės, nes patys vaikai dalinasi, ką žaidė, su kuo bendravo“, – sako psichologė Eglė Gudelienė.

Jos teigimu, tėvams visiškai kontroliuoti, ką ir kaip žaidžia vaikai internete, nelabai ir įmanoma. „Aš sakyčiau, jog tėvams aktualiau spėti paskui vaikus, nes jie tikrai geba žaidimų rasti greičiau nei tėvai. Be abejo, jei tėvai domisi ir žino kokybiškų edukacinių žaidimų, gali juos pasiūlyti vaikui, bet aš labiau linkėčiau tėvams tiesiog pasižiūrėti, kokius žaidimus vaikas atsisiuntė ir tą turinį filtruoti“, – pataria pašnekovė.

Psichologė taip pat rekomenduoja pažaisti drauge su vaiku jo mėgstamą kompiuterinį žaidimą ar bent smalsiai pabūti šalia, kol vaikas jį žaidžia. Tai padės suprasti žaidimo kontekstą, ar jis nėra kažkuo jam žalingas, o taip pat ir geriau pažinti vaiką – ar jam įdomūs strateginiai, ar vaidmenų, ar reakcijos žaidimai.

Jei žaidime blogiukas dingsta vos jį palietus burtų lazdele ar kardu – tai nėra smurtinis žaidimas, tai – kova ir galimybė vidinę agresiją išlieti saugia forma.

Kovos žaidime negalima lyginti su smurtu

Anot E. Gudelienės, smurtiniai žaidimai neturėtų būti nei vieno vaiko kompiuteryje, tačiau nereikėtų skubėti ištrinti bet kokio žaidimo, kuriame yra kovos scenų. „Žaidimuose dažnai vyksta konfliktas ar kova, kurie patys savaime nėra blogi, juk ir pasakose dažnai turime „geriečių“ kovų prieš „blogiečius“. Pavyzdžiui, jei žaidime blogiukas dingsta vos jį palietus burtų lazdele ar kardu – tai nėra smurtinis žaidimas, tai – kova ir galimybė vidinę agresiją išlieti saugia forma. Bet kompiuteriniai žaidimai, kuriuose yra šaudyklės, trykštantis kraujas, atitinkami garsai ar vaizdo efektai – vaikui tikrai yra žalingi“, – aiškina psichologė.

E. Gudelienės teigimu, tyrimai apie smurtinių kompiuterinių žaidimų poveikį juos žaidžiantiems paaugliams ir suaugusiems vyksta apie 20 metų, tačiau mokslininkai iki šiol nesutaria, ar smurtinis turinys daro ilgalaikį poveikį žmogaus psichikai. „Žinoma, kad didėja žmonių, daug žaidžiančių smurtinius kompiuterinius žaidimus, tolerancija agresijai. Jie patys netampa agresyvesni, tačiau pasidaro pakantesni agresijai ir ne taip greitai sureaguoja į įvairias jos formas, pavyzdžiui, patyčias“, – teigia pašnekovė.

Eglė Gudelienė. Asmeninio arch.nuotr.

Apie tai, kaip saugiai žaisti kompiuterinius žaidimus, bus galima sužinoti ir vasario 8–13 d. rengiamos Saugesnio interneto savaitės renginiuose. Kasmetinės pasaulinės iniciatyvos metu projektas „Prisijungusi Lietuva“ didelį dėmesį skirs ir žalingo turinio internete temai: 4–6 klasių moksleiviai galės dalyvauti edukacinėse pamokėlėse apie internetinius žaidimus, internetinius draugus, saugų elgesį ir žalingą turinį internete bei nacionalinėje saugesnio interneto viktorinoje.

Kompiuteris rekomenduojamas ne anksčiau trejų

Pasak psichologės, virtuali erdvė panaši į nepažįstamą žmogų – taigi tėvai, atsižvelgdami į auginamo vaiko individualias savybes, turėtų sau atsakyti, kada jų atžalai jau yra saugu su ja susipažinti. „To neišvengsime, bet kuo vėliau virtuali erdvė atsiras vaiko gyvenime, tuo daugiau erdvės jam bus patirti ir pažinti kasdieninį pasaulį, kuriame irgi yra įdomių bei malonių dalykų. Visgi virtuali erdvė yra labai įtraukianti – lyg saldumynų šalis, ir gavus tokio stipraus malonumo, sunku jam rasti alternatyvą“, – sako E. Gudelienė.

Dauguma specialistų sutaria, jog iki 2,5-3 metų kompiuteris vaikui nerekomenduotinas, o vėliau jau galima leisti su juo susipažinti, užtikrinant saugias priemones ir turinį. Priešmokykliniame amžiuje kompiuteriniai žaidimai gali padėti geriau pasiruošti mokyklai, nes internete apstu įvairių lavinančių užduočių, tačiau laikas prie kompiuterio per dieną neturėtų viršyti valandos. Mokykliniame amžiuje rekomenduojama prie kompiuterio praleisti ne daugiau kaip pusantros – dvi valandas, o paaugliams realybėje derėtų praleisti ne mažiau laiko, nei praleidžiama virtualioje erdvėje, neįskaitant nakties miego. „Pavyzdžiui, jei 8 valandos skiriamos miegui, 8 – pamokoms, tai likusios 8 turi būti skirtos buvimui ir bendravimui realybėje su draugais, šeimos nariais ar augintiniais“, – akcentuoja pašnekovė.

Ką daryti, jei šių rekomendacijų laikytis nepavyksta? E. Gudelienė pataria galvoti ne apie ribojimus, o apie alternatyvas. „Siekiant pusiausvyros tarp skaitmeninio ir realaus pasaulių, tėvams svarbu užtikrinti komunikaciją su vaiku jam išėjus iš virtualios aplinkos – išeiti kartu pasivaikščioti, pasikalbėti, žaisti stalo žaidimus, pasirūpinti kasdieniniais poreikiais, aplankyti artimus žmones, kai tai bus galima. Šeimoje svarbu būti drauge, ieškoti bendrų pomėgių ir pagarbiai domėtis vienas kito pasauliu. Ryšys su tėvais yra būtinas, kad vaikas ir paauglys saugiai augtų bei jaustųsi reikalingas, priešingu atveju virtuali erdvė dažnai tampa pakaitalu bendravimui“, – įžvalgomis dalijasi ekspertė.

Ribojimai – pastebėjus neraminančius požymius

Prioriteto neteikdama kontrolei bei ribojimams psichologė neslepia, jog pasitaiko atvejų, kai jie neišvengiami. „Tai daryti tikslinga, kai matome besikeičiantį paauglio elgesį: padidėjusį nerimastingumą, uždarumą, kai jis nebeprisijungia prie pamokų, būna prie kompiuterio naktį. Tai yra ženklai, kad reikėtų riboti laiką prie interneto“, – atkreipia dėmesį psichologė. Pasak jos, tokiai kontrolei galima pasitelkti technologijas, pavyzdžiui, laiką prie ekranų sekančią ir ribojančią mobiliąją programėlę.

E. Gudelienė akcentuoja ir saugumo temų svarbą visuose amžiaus tarpsniuose. „Atrodytų, kad paaugliams jau turėtų būti aiškios saugaus naudojimosi internetu taisyklės – nesidalinti asmenine informacija, nesiųsti savo namų nuotraukų, atsargiai bendrauti su nepažįstamaisiais ir taip toliau – tačiau patirtis rodo, kad paaugliai greitai prisiriša prie virtualių draugų ir neretai atskleidžia jiems per daug informacijos“, – sako ji.

„Topo centro“ komunikacijos projektų vadovas Žilvinas Kulvinskis pripažįsta, kad vaizdo plokščių paklausa yra išaugusi, o pirkimo bumas greičiausiai susijęs su kriptovaliutų kurso pokyčiais.

Taip pat, anot jo, dar pirmojo karantino metu, kovą, buvo juntamas didelis susidomėjimas „Sony Playstation 4“ konsolėmis, nors jau tuo metu buvo žinoma, kad metų pabaigoje startuos naujos kartos konsolės.

„Tiesa, naujosios konsolės prekybos pradžia nebuvo tokia sklandi, kaip norėtųsi: jų trūko ir vis dar trūksta visame pasaulyje, vien „Topo centre“ sudarėme keliolikos tūkstančių žmonių virtualią eilę. Kol dalis gerbėjų kantriai laukia atvykstant naujosios „Playstation 5“ papildymo, kiti perka „Nintendo Switch“ konsoles ar naujas „Playstation 4“ konsoles“, – Eltai komentavo Ž. Kulvinskis.

Jo teigimu, taip pat jaučiamas pagyvėjimas televizorių segmente, ypač tų modelių, kurie pritaikyti naujos kartos „Xbox“ bei „Playstation“ konsolėms bei leidžiančių išnaudoti visus jų privalumus.

„Daugiau nei 30 proc. 2020 m. augo ir visų OLED televizorių pardavimai, nes šie televizoriai taip pat palaiko 100 Hz atnaujinimo dažnį, aukštą raišką bei daugelį kitų parametrų, kurie būtini mėgautis naujos kartos konsolėmis visu 100 proc. Šiais metais geras įrenginio pritaikymas žaidimams jau papuola tarp 3-4 esminių parametrų naujuose televizoriuose ir jo svarba tik augs“, – teigė „Topo centro“ atstovas.

Žaidimams skirtų nešiojamų ir stalinių kompiuterių pardavimų augimas visus 2020 metus viršijo 50 proc., palyginti su 2019 metais. Ž. Kulvinskio teigimu, tokia sėkmė dalinai buvo nulemta įvesto karantino.

„Niekas nenori apsikrauti įrenginiais, o būtent žaidimų kompiuteriai leidžia suderinti ir mokslus ar darbą, ir pramogas – aukšta raiška žaisti tiek tinklinius žaidimus, tiek individualius“, – sakė jis.

Pandemijos įtaka taip pat labai jaučiama buvo kompiuterių darbui ir mokslams segmente.

„Jų paklausa išaugo kartais, jų trūkumas buvo jaučiamas visame pasaulyje, Lietuva tikrai nebuvo išimtis. Labiausiai apsunkintas išlieka pačių pigiausių kompiuterių tiekimas, todėl dažnai klientai pasiryžta įsigyti geresnį, kokybiškesnį kompiuterį – šią tendenciją patvirtina turimi pardavimų duomenys“, – pripažino Ž. Kulvinskas.

Prekybos tinklo „Avitela“ rinkodaros skyriaus vadovas Irmantas Viliūnas sako, kad vaizdo plokščių pardavimai augo apie 30 proc.

„Ypač jaučiamas naujos kartos RTX30** plokščių trūkumas. Įranga žaidimams augo dėl dviejų priežasčių – žaidimai pasaulyje vis labiau populiarėja, vaikai jau itin ankstyvame amžiuje per žaidimų erdves netgi susiranda draugų iš viso pasaulio. Taip plečiasi jų akiratis.

Be to, kadangi karantino metu pramogos yra labai ribotos, natūraliai prisijungė ir tie, kurie dar nežaidė. Todėl kompiuteriai, skirti žaidimams, bei žaidimų konsolės yra viena iš populiariausių prekių“, – Eltai teigė I. Viliūnas.

Anot jo, žaidimų konsolių pardavimai pirmo karantino periodu augo apie 60 proc., tačiau antro karantino metu dėl populiariausių prekių trūkumo, ypač „Playstation 5“, augimas nebuvo toks ženklus.

„Kada bus pasotintas „Playstation 5“ poreikis visame pasaulyje, dar nėra aišku, nes kol kas tiekimo terminai migloti“, – pripažino jis.

„Avitelos“ atstovo teigimu, nešiojamų žaidimų kompiuterių pardavimai pirmojo karantino periodu augo apie 10 proc., o antrojo karantino metu – apie 35 proc.

Pasak I. Viliūno, prekių tiekimo sutrikimai buvo jaučiami kone visose prekių kategorijose nuo pavasario iki vėlyvo rudens.

„Tik žiemos pradžioje tiekimas atsistatė, išskyrus IT techniką, ypač su nešiojamais kompiuteriais, kurių tiekimas prognozuojamas problematiškas iki pat vasaros pradžios“, – pridūrė jis.

Mičoakano valstijos prokurorai vėlai pirmadienį pranešė, kad per šį išpuolį dar du žmonės buvo sužeisti.

Atrodo, kad užpuolikai ieškojo konkrečių žmonių, o paskui nesirinkdami ėmė šaudyti į klientus. Dvi aukos buvo 17 ir 18 metų.

Pirmadienio išpuolis įvykdytas maždaug 340 tūkst. gyventojų turinčiame Uruapano mieste, vadinamojoje Meksikos avokadų juostoje, kur smurtas išaugo iki šokiruojančio masto.

Praėjusį savaitgalį tyrėjai Uruapane taip pat surado suirusius 11 žmonių palaikus slaptuose kapuose.

Pasak prokuratūros, ji tyrė vieno dingusio asmens bylą ir gavo informacijos apie slaptus kapus.

Be to, penktadienį Uruapane buvo užpultas municipalinės policijos patrulis: nužudytas vienas pareigūnas ir sužeisti du kiti. Šis užpuolimas galėjo būti kerštas už tai, kad penktadienį buvo areštuotas narkotikų kartelio „Los Viagras“ lyderis, įtariamas dėl 19 žmogžudysčių.

Karai tarp „Chalisko naujosios kartos kartelio“ (Cartel de Jalisco Nueva Generacion, CJNG) ir „Los Viagras“ šį miestą jau keleri metai vis užlieja krauju.

Rugpjūčio mėnesį CJNG užpuolikai ant vieno viaduko pakabino devynis lavonus, o dar septynis sukapojo ir išmetė netoliese pakely. Dar truputį toliau pavažiavus tuo keliu buvo kiti trys lavonai, tad iš viso tuomet rasta 19 nužudytų žmonių.

Užpuolikai ant minėto viaduko taip pat buvo pakabinę užrašą, kuriuo grasino karteliui „Los Viagras“.

Daugelis laikosi nuomonės, kad būtent Uruapane 2006 metų rugsėjį prasidėjo iki 2012 metų trukęs Meksikos narkotikų karas. Jo pradžia laikomas incidentas, kai ginkluoti, kaukėti vyrai įsiveržė į vieną šio miesto barą ir į šokių aikštelę numetė penkias nupjautas galvas bei raštelių su grasinimais konkurentams.

Antradienį Meksikos prezidentas Andresas Manuelis Lopezas Obradoras (Andresas Manuelis Lopesas Obradoras) sakė, kad Mičoakanas drauge su kaimyniniu Chalisku yra tarp smurtingiausių Meksikos valstijų ir sulauks ypatingo dėmesio, įskaitant bazes Nacionalinės gvardijos kariams.

„Teikiame prioritetą valstijoms, kur smurto problema didžiausia; dabar dirbame šiose trijose valstijose: Mičoakane, Gvanachuate ir Chaliske“, – sakė prezidentas.

„Gamescom“ mugėje esantis Bundesvero stendas, kuriame įrengtas skrydžių sraigtasparniu imitavimo krėslas ir galima išmėginti itin greito tempo žaidimus, atspindi Vokietijos kariuomenės pastangas pritraukti gerai kompiuteriją išmanančių potencialių karių.

Paviljone su Kibernetinių operacijų centro ženklu raginimas rinktis karinę tarnybą perteikiamas klaviatūrą primenančius logotipu, kurio Vokietijos vėliavos spalvų raidės skelbia: „Bundesvero kibernetinės pajėgos.“

„Ieškome žmonių, besispecializuojančių informacinėse technologijose. Mėgstantys kompiuterius beldžiasi į reikiamas duris“, – naujienų agentūrai AFP sakė kariuomenės ryšių karininkas Nilsas Feldhoffas (Nilsas Feldhofas).

Dešimtys jaunų žaidėjų, aplankiusių šį stendą „Gamescom“ parodoje, stengėsi išbandyti karišką skrydžių imitatorių arba išbandyti savo reakciją, žaisdami dviem žmonėms skirtą žaidimą.

Tačiau kariškiai stengėsi pabrėžti skirtumą tarp kariuomenės tikrovės ir dažnai smurtą vaizduojančių kariškų vaizdo žaidimų.

„Turime aiškią švietėjišką misiją: stengiamės griežtai atskirti virtualius žaidimus nuo tikrovės, aiškindami besidomintiems jaunuoliams, kad tai nėra vaizdo žaidimas“, – sakė N. Feldhoffas.

Jeigu žaidėjas „nori tapti kariu, nes domisi ginklais, tai nėra geras argumentas“, pridūrė kariškis.

Mūšiai internetu

Neįprastu stendu susidomėjęs 19-metis kompiuterijos entuziastas Lucas Heilmannas (Lukas Heilmanas) sakė, kad „atsakė į kelis klausimus apie įvairias programavimo kalbas, tinklus ir duomenų bazes“.

Kariuomenės pradėta plati kampanija pritraukti kompiuterius išmanančių jaunuolių apima virtinę plakatų IT tema. Viename jų pavaizduota uniformuota šviesiaplaukė karė, dirbanti su robotu.

Tai yra dalis iniciatyvos pakeisti visuomenės požiūrį į bundesverą, pastaruoju metu patyrusį daug rūpesčių dėl pasenusios įrangos ir nepakankamo finansavimo. Kariuomenės įvaizdį dar labiau pablogino skandalas dėl ultradešiniųjų pažiūrų karių jos gretose.

Vokietija nuo 2001 metų atsisakė privalomosios karinės tarnybos, todėl dabar kariuomenei tenka imtis aktyvesnio verbavimo.

Tačiau jai sunkiai sekėsi pritraukti IT srities talentų, labai reikalingų galimiems kibernetinio karo veiksmams.

Nors kariuomenės paviljone lankytojų nestigo, kai kurie „Gamescom“ svečiai reiškė skeptišką požiūrį į šią verbavimo kampaniją.

„Kalbant atvirai, savo sritį išmanantys kompiuteriniai įsilaužėliai nėra pakankamai kvaili, kad demonstruotų savo įgūdžius kariškiams šalia... žvalgybos tarnybų“, – sakė 20-metis „Gamescom“ lankytojas Linus Niebuhras (Linas Nybūras).

Jis kalbėjo žvelgdamas į šalimais esantį Vokietijos žvalgybos tarnybos stendą, kur taip pat stengiamasi pritraukti informacinių technologijų gerbėjų. Tarnybos atstovė spaudai sakė, kad taip pat ieškoma „potencialių darbuotojų kovai su dešiniojo sparno ekstremistais ir jų stebėjimui“.

„Skiriame daug dėmesio patikimumui, norui prisiimti atsakomybę ir gebėjimui dirbti komandoje“, – aiškino ji.

Tačiau kiti neatrodė sužavėti.

„Mano žaidėjų karta gina laisvąjį internetą, o kai matai žvalgybos tarnybas, pagalvoji, kad būsi kontroliuojamas“, – sakė 34 metų teisininkas Timas Henrikas Walteris (Timas Henrikas Valteris), taip pat nevengiantis prisėsti prie kompiuterinių žaidimų.

„Geriau laikytis atokiai“, – pridūrė jis.

„Nuo MOSS sistemos įdiegimo praėjus ketveriems metams pastebima, kad Lietuvos gyventojai vis dažniau naudojasi ES bendrovių teikiamomis elektroninėms, telekomunikacijų ir transliavimo paslaugomis, o kasmet didėjančios PVM sumos į Lietuvą sugrįžta ir iš žaidimų industrijos gigantų, sukūrusių tokius kompiuterinius žaidimus kaip „World of Warcraft“, „Fortnite“ „World of Tanks“ ar „League of Legends“, – teigia VMI Verslo elektroninėje erdvėje ir elektroninėmis priemonėmis kontrolės skyriaus vedėjas Rolandas Puncevičius, primindamas, kad MOSS sistema sudaro galimybę e. paslaugas teikiantiems asmenims registruotis PVM mokėtoju tik vienoje ES valstybėje ir su PVM susijusius klausimus spręsti per tą valstybę narę, kurioje asmuo užsiregistravo PVM mokėtoju, t. y. nemokėti PVM tose šalyse, kuriose suteikiamos paslaugos.

VMI taip pat pastebi, kad didėja ir sumos, kurias lietuviai išleidžia žaisdami vaizdo žaidimus. Preliminariais duomenimis, Lietuvos gyventojai pirkdami apmokestinamas skaitmenines prekes ir paslaugas iš „Sony“, „Twitch“, „Ubisoft“, „Blizzard“, „GOGׅ“ ir „Epic Games“ 2018 m. išleido daugiau nei 1,4 mln. eurų. Šių bendrovių apmokestinami pardavimai, lyginant su 2017 m. padidėjo beveik dvigubai (2017 m. buvo parduota apmokestinamų skaitmeninių prekių ir paslaugų už daugiau nei 800 tūkst. eurų).

VMI nuotr.

Informacija apie MOSS dalyvius:

* „Ubisoft EMEA“ (Prancūzija) MOSS sistemoje deklaravo mokėtiną PVM sumą už paslaugų pardavimus Lietuvos galutiniams vartotojams už 2015-2018 m. 14 tūkst. eurų.

* „Blizzard Entertainment SAS“ (Prancūzija) MOSS sistemoje deklaravo mokėtiną PVM sumą už paslaugų pardavimus Lietuvos galutiniams vartotojams už 2015-2018 m. 373,3 tūkst. eurų, didžiausia suma 121,6 tūkst. eurų 2017 m.

* „Riot Games Limited“ („Riot Games Inc“), MOSS sistemoje deklaravo mokėtiną PVM sumą už paslaugų pardavimus Lietuvos galutiniams vartotojams už 2015-2018 m. 426 tūkst. eurų.

* „Sony Computer Entertainment Europe LTD“ MOSS sistemoje deklaravo mokėtiną PVM sumą už paslaugų pardavimus Lietuvos galutiniams vartotojams už 2015-2018 m. 36,8 tūkst. eurų.

* „Epic Games International, S.à r.l.“ MOSS sistemoje deklaravo mokėtiną PVM sumą už paslaugų pardavimus Lietuvos galutiniams vartotojams už 2015-2018 m. 88,6 tūkst. eurų, iš jų už 2018 m. 84,2 tūkst. eurų.

* „Twitch Interactive“ (US), MOSS įregistruota GB, MOSS sistemoje deklaravo mokėtiną PVM sumą už paslaugų pardavimus Lietuvos galutiniams vartotojams už 2015-2018 m. 12,8 tūkst. eurų.

* „Adobe Systems Software Ireland Limited“ MOSS sistemoje deklaravo mokėtiną PVM sumą už paslaugų pardavimus Lietuvos galutiniams vartotojams už 2015-2018 m. 182,8 tūkst. eurų.

* „Netflix International B.V. Nyderlandai“ MOSS sistemoje deklaravo mokėtiną PVM sumą už paslaugų pardavimus Lietuvos galutiniams vartotojams už 2015-2018 m. 311 tūkst. eurų, iš jų už 2018 m. 184 tūkst. eurų.

* „Amazon grupės“ MOSS sistemoje įregistruoti mokėtojai deklaravo mokėtiną PVM sumą už paslaugų pardavimus Lietuvos galutiniams vartotojams už 2015-2018 m. už 1 479 tūkst. eurų („Amazon Web Services Inc“ už 216,1 tūkst. eurų, „Amazon Digital Services“, Inc. už 130,1 tūkst. eurų, „Amazon Services LLC“ už 510,7 tūkst. eurų, „Amazon Services Europe, Sàrl“ už 518,6 tūkst. eurų ir kt.).