„Naujiena“, – antradienį Seime žurnalistams sakė politikas, paklaustas apie kai kurių Seimo konservatorių nuslėptą savo biografijos faktą.

„Prastai vertinu, bet tokia jau pas mus tendencija. Politikai yra apsisprendę tiesiog tų faktų nepranešti“, – teigė G. Landsbergis.

Pasak jo, siekiant ateityje išvengti tokių dalykų, reikėtų numatyti prievolę kandidatuojant nurodyti kada kokiai partijai asmuo priklausė.

„Turbūt vienintelis apibendrinimas yra kad turi būti tokie klausimai deklaruoti, kad nebūtų siurprizo nei jums, nei kolegoms. Ir nesvarbu, kur tas asmuo yra, kurioje institucijoje. Tikiuosi, kad visiems taisyklės galios tokios pačios ir visi įsirašys, kokioje partijoje kada yra buvę“, – tvirtino TS-LKD lyderis.

Prastai vertinu, bet tokia jau pas mus tendencija. Politikai yra apsisprendę tiesiog tų faktų nepranešti.

Nepaisant nuslėptos narystės Komunistų partijoje, konservatorių vadovas teigė pasitikįs tais kolegomis.

„Ką čia dabar kalbėti? Žmones pažįstu, pasitikiu, rinkėjai taip pat juos pažįsta neblogai“, – sakė jis.

„Man rodos, kad rinkėjai geba apsispręsti ir pasidaryti išvadas, remtis dabartiniais darbais arba jau ir ganėtinai ilga nepriklausomybės laikotarpio darbų eile, kuri leidžia susidaryti vaizdą“, – kalbėjo G. Landsbergis.

Naujienų portalas „15min“ antradienį paskelbė, kad šiuo metu Seime dirba 20 buvusių Sovietų Sąjungos Komunistų partijos narių, o anketose šį buvusį ryšį nurodė du iš jų. Jo duomenimis, buvusių Komunistų partijos narių yra beveik visose Seimo frakcijose: penki Demokratų frakcijoje „Vardan Lietuvos“, po keturis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, Valstiečių ir žaliųjų bei Socialdemokratų frakcijose, du – Liberalų sąjūdžio frakcijoje ir vienas Laisvės frakcijos gretose.

„15min“ Tyrimų skyrius tarp Lietuvos Ypatingajame archyve saugomų Sovietų Sąjungos Komunistų partijos ir Komjaunimo organizacijos dokumentų rado 12-os dabartinių parlamentarų asmens bylas.

Tai – konservatoriai Kęstutis Masiulis, Algis Strelčiūnas, demokratai Vilija Targamadzė, Algirdas Stončaitis, Zigmantas Balčytis, Laima Nagienė, „valstiečiai“ Antanas Vinkus, Dainius Kepenis, Rimantė Šalaševičiūtė, Algimantas Dumbrava, socialdemokratas Liudas Jonaitis, „laisvietis“ Artūras Žukauskas.

Konservatoriai Antanas Čepononis ir Kazys Starkevičius, socialdemokratai Rasa Budbergytė, Vidmantas Kanopa ir Algirdas Sysas, liberalai Jonas Varkalys ir Ričardas Juška, demokratas Algirdas Butkevičius patys pripažino žurnalistams, kad priklausė Komunistų partijai.

Šių metų balandį paaiškėjo, kad pildydamas kandidato anketą priklausymo Komunistų partijai nenurodė ir prezidentas Gitanas Nausėda.

Seimas antradienį svarsto Rinkimų kodekso pataisą, kad rinkimuose dalyvaujantys kandidatai nurodytų buvusią narystę Sovietų Sąjungos komunistų partijoje ir Lietuvos komunistų partijoje, eitas pareigas jų struktūrose.

Pagal projektą, jeigu kandidatas tokias pareigas nurodytų, jo rinkimų plakate šis faktas būtų paskelbtas, o jeigu jis nuslėptų šią informaciją, Vyriausioji rinkimų komisija neregistruotų jo kandidatu arba pašalintų iš rinkimų.

Lietuvos komunistų partija įkurta 1918 metais, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1991 metais ji uždrausta.

Per daugiau nei du mėnesius trukusias kovas Chiang Kai-shekas (1887–1975) prarado per 550 tūkst. žmonių (dalis žuvo arba buvo sužeisti, dar kiti dezertyravo arba perėjo į komunistų pusę), o bolševikams atsivėrė kelias į Jangdzės upės slėnį bei Nandzingą (Chiang Kai-sheko sostinę) ir Šanchajų.

Prie Kinijos komunistų pergalės itin svariai prisidėjo ir didžioji marksizmo religijos skleidėja – Sovietų Sąjunga. Tuo metu sovietai buvo užėmę Mandžiūriją, Port Artūrą (dabartinio Daliano miesto Liaoningo provincijoje dalis) ir 1948 m. spalį neleido įplaukti dešiniųjų laivams. Kinų ekspertai šį SSRS indėlį menkina, tačiau faktas lieka faktu – jeigu ne sovietai, galbūt Kinijos ateitis būtų pasukusi kiek kitokiu keliu.

"Būna kelių, kuriais nereikia eiti. Būna kariaunų, kurių nereikia pulti. Būna miestų-tvirtovių, kurių nereikia šturmuoti. Būna vietovių, dėl kurių nereikia kautis", – skelbiama aštuntajame veikalo "Karo menas", priskiriamo išminčiui Sun Tzu (544–496 m. pr. Kr.) skyrelyje "Devyni pokyčiai".

Faktas lieka faktu – jeigu ne sovietai, galbūt Kinijos ateitis būtų pasukusi kiek kitokiu keliu.

Sunku pasakyti, ar tomis dienomis Chiang Kai-shekas skaitė šį jokioms laiko riboms ir kultūriniams rėmams nepavaldų veikalą, tačiau jis antrą kartą per savo karjerą nusprendė, kad stoti į lemiamą mūšį neverta.

Kadaise (1937 m. žiemą) jis nusprendė pasitraukti iš Nandzingo ir atiduoti šį miestą japonams. Megapolyje pasilikę žmonės sumokėjo siaubingą kainą, tačiau generalisimas galėjo tęsti savąją kovą.

Dabar Čiang Kai-shekui vėl liko trys galimybės – žūti, pripažinti pralaimėjimą arba susirasti jaukų kampelį, kaupti jėgas ir laukti naujos galimybės.

Chiang Kai-shekui įsikūrus Taivane, saloje buvo įvesta karo padėtis, o generalisimas su savo šalininkais pradėjo gana nuožmią komunistų (arba jiems prijaučiančių asmenų) medžioklę, per kurią veikiausiai nukentėjo ir nekalti žmonės.

Vienos partijos dominavimas, nepotizmas ir agresyvi opozicijos medžioklė dažniausiai nežada nieko gero, tačiau komunistų užvaldytose Kinijos vietovėse tuo metu dėjosi nepalyginamai baisesni dalykai. Bandymai įgyvendinti marksistinio pobūdžio reformas sukėlė klaikų, dešimtis milijonų žmonių pražudžiusį badą, o septintajame XX a. dešimtmetyje kovą su liaudies priešais pakeitė groteskiška kultūrinė revoliucija, per kurią niekas (net seni bolševikai) negalėjo jaustis ramiai.

Kol Mao (1893–1976) šalininkai kartojo Rusijos bolševikų klaidas, Chiang Kai-sheko "diktatūros" užvaldytas Taivanas užtikrintai žengė Pietų Korėjos, Honkongo, Singapūro ir Japonijos keliu. Prie ekonominio iškilimo prisidėjo ne tik salos žmonių (senbuvių ir naujakurių) darbštumas bei atvykėlių atsivežtas kapitalas, bet ir žemės reforma, ugdymo sistemos kūrimas, užsienio valstybių investicijos.

Svarbu paminėti faktą, kad Taivane įsikūrusi Chiang Kai-sheko valdžia vis dar atstovavo Kinijai Jungtinių Tautų Organizacijoje iki pat XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios. 1975 m. balandžio 5 d., likus daugiau nei metams iki Mao mirties, Chiang Kai-shekas iškeliavo susitikti su protėviais.

Mirus generalisimui, salos valdžia atsidūrė vienintelio biologinio Chiang Kai-sheko sūnaus Chiang Ching-kuo rankose. Jaunystėje generalisimo sūnus žavėjosi marksizmu ir net spėjo pagyventi Sovietų Sąjungoje bei vesti baltarusę. Faina Ipatijevna Vachreva (1916–2004) ne tik pagimdė keturis vaikus, bet ir persivadino Faina Chiang Fang-liang.

Taip pat manoma, kad jis susilaukė bent dviejų nesantuokinių vaikų su kine Chang Ya-juo. Nors ši moteris mirė paslaptingomis aplinkybėmis, jos dvyniams Taivane neblogai sekėsi.

Įsikūręs Taivane generalisimo sūnus padėjo tėvui valdyti kraštą ir, slenkant metams, įgavo vis daugiau galios. Nors jaunystėje ir vėlesniame amžiuje Chiang Ching-kuo savo išvaizda labai priminė rusų Kim Ir Senu (1912–1994) pravardžiuojamą Šiaurės Korėjos patriarchą Kim Il-sungą, žengti Kimų dinastijos keliu jis veikiausiai nenorėjo.

1985 m. generalisimo sūnus pareiškė, kad jį pakeisiantis žmogus neturės jokių giminystės ryšių su salą keletą dešimtmečių de facto valdžiusia gimine. 1988 m. sausio 13 d. Chiang Ching-kuo mirė. Likus keletui mėnesių iki jo mirties (1987), buvo atšaukta Taivane keletą dešimtmečių vyravusi karo padėtis.

1996 m. pavasarį Kinijos Liaudies Respublikai žvanginant ginklais, saloje įvyko pirmieji laisvi prezidento rinkimai. Šiuo metu oficialaus valstybės statuso neturintis, bet faktiškai nepriklausomas Taivanas yra vienas pažangiausių pasaulio kraštų.

Žiniasklaidoje itin dažnai galima išgirsti apie Taivano technologijų pramonę, turtus, taip pat apie tenykštės visuomenės pakantumą seksualinių mažumų atstovams, tačiau bene pačiu svarbiausiu salos gyventojų nuopelnu derėtų įvardyti pasiekimus kine.

"Dzeno prisilietimas (A Touch of Zen, 1971), "Laikas gyventi ir laikas mirti" (The Time to Live and the Time to Die, 1985), "Liūdesio miestas" (Beiqing chengshi, 1989), "Šviesi vasaros diena" (A Brighter Summer Day, 1991), "Lėlininkas" (The Puppetmaster, 1993) – tai visame pasaulyje pripažintų ir vertinamų kino šedevrų pavadinimai.

Juose įamžinta spalvinga ir dramatiška salos praeitis, ryšiai ir santykiai su aplinkiniais kraštais, jos žmonių tapatybės paieškos, gyvenimas autoritarinėmis karo padėties sąlygomis, nerimas dėl ateities.

Taivanas nėra dar vienas maištingas regionas. Kinijos Liaudies Respublikos nomenklatūrai tai – paskutinė priešo tvirtovė. Ir kol virš Taipėjaus plevėsuojančios vėliavos su balta saule nepakeis simbolis išmargintas geltonomis žvaigždutėmis, bolševikai negalės konstatuoti, kad proletariato revoliucija Kinijoje įvyko.

Vis dėlto kokia apsunkusi turėtų būti žmogaus galva, kad ji tikrai trokštų vėl atsidurti pilkoje SSRS laikų tikrovėje? Kuo reikia maitintis, kad atsirastų tokia svajonė? Juk tokių svajotojų yra ne vienas ir ne du, bet daugybė. Virtuvėje šakute maigydami kotletą, jie paisto, kaip tada buvo gera gyventi, ir nesuvokia, kad iš tiesų kalba apie praeities nykumose dingusią savo jaunystę.

Tik kada anuomet buvo gyventi geriau: kai vodkos butelis kainavo 3,62 ar jau kai 4,12 rub.? O gal kai 5,3 rublio?

Menant bolševikmetį, išties yra ką prisiminti. SSRS buvo tokia atominė, galinga ir ginkluota, kad visi jos bijojo, o J.Gagarinas tapo pirmuoju komunistu, save ekshumavusiu kosmose. Tačiau tuo pat metu milijonai sovietinių piliečių toje svajonių šalyje dešimtmečius gyveno be tualetinio popieriaus. Tokia heroizmo kaina: žmogaus poreikiai – apskritas niekas, užtat ideologija yra viskas.

Iš tiesų, kokio nuokrypio turėjo būti gyvenimas sovietų valstybėje, kurioje patys tos sistemos kūrėjai buvo priversti vogti tualetinį popierių?

Tiesa, partijos komitetų išvietėse to popieriaus vis dėlto būdavo, todėl kai kurie komunarai ten reguliariai lankydavosi ir tyliai susirinkdavo tuos vienasluoksnio papiruso ritinėlius į portfelį. Šiandien tokie veikėjai kartais save vadina disidentais ir pasakoja, kaip įtemptos konspiracijos sąlygomis kovojo su tarybų valdžia.

Iš tiesų, kokio nuokrypio turėjo būti gyvenimas sovietų valstybėje, kurioje patys tos sistemos kūrėjai buvo priversti vogti tualetinį popierių?

Taigi šiandien tie, kurie vis dar kliedi apie už dyką gautą butą, raudonas vėliavas ir žigulinį alų po 33 kapeikas, turėtų suvokti, jog jei, neduok dieve, koks nors maniakas restauruotų SSRS, vėl tektų plėšyti "Komunistų partijos organo" prenumeratą ir, užuot garsiai paisčius savo tiesas, sėdėti sučiaupta srėbtuve.

P.S. Kas dar šiandien slypi anus laikus šlovinančių žmonių galvų stalčiukuose?

Iš pirmo žvilgsnio atsakymas atrodo lengvas. Rusijos kaimynės laiko ją didele grėsme. Baltijos šalys, Vidurio Europa ir tokios valstybės kaip Moldova, Sakartvelas ar Ukraina nuolat nerimauja. Rusija gali į jas įsivežti ir tai daro, taip pat nutraukti joms gamtinių dujų tiekimą ir kelti sumaištį jų politikoje.

Kitoms šalims grėsmę kelia Kinija. Jos režimas kur kas labiau totalitarinis – juk netgi Vladimiras Putinas nėra pasiuntęs milijono žmonių į protų kontrolės stovyklas. Be to, ji yra dešimteriopai didesnė už Rusiją. Kinijos komunistų partija turi aiškių ambicijų dominuoti pasaulyje ir įtikinamai jų siekia, naudodamasi sparčiu ekonomikos augimu, stiprėjančia minkštąja galia ir veiksmingu politiniu vadovavimu. Tokios ambicijos atrodytų absurdiškos, jeigu jas reikštų Kremlius, vadovaujantis stagnuojančiai Italijos dydžio ekonomikai – ir darantis tai labai prastai.

Visgi kuo daugiau dėmesio sprendimus Vakaruose priimantys veikėjai skiria Kinijai, tuo mažiau jiems lieka laiko duoti atkirtį Kremliui. Ištekliai irgi yra baigtiniai. Jeigu Jungtinės Valstijos išves savo jūrų pėstininkus iš Norvegijos, nes jie reikalingi Ramiajame vandenyne, tai atsirūgs visai Šiaurės Europai. Ir niekas nebus apsaugotas nuo Rusijos, jeigu Vakarai nesugebės susitvarkyti su Kinija.

Problema – kad mes nežinome, kaip galėtų atrodyti pergalė kovoje su Kinijos komunistų partija. Rusijos atveju įžvelgiu daug scenarijų, kurie galėtų išsipildyti dar man gyvam esant (dabar man 59-eri). Galbūt ji subyrės. Galbūt ji atsigręš į vidaus reikalus. Galbūt taip nuskurs, kad nebekels grėsmės. Galbūt (tiesiog) ji taps demokratine. Dauguma baigčių yra tragiškos, viena – maloni. Tačiau atrodo vis mažiau tikėtina, kad V. Putinui pavyks atkurti sovietinio stiliaus hegemoniją Rytų Europoje arba sugriauti NATO ar ES siekiant šio tikslo. Didesnių karinių išlaidų, didesnio atsparumo, glaudesnio saugumo bendradarbiavimo ir geresnio grėsmės suvokimo derinys reiškia, kad tvirtai žengiame į didesnį saugumą.

Pabrėžiu – dar nesame jo pasiekę. Ukraina už geopolitikos pamokas Vakarams sumokėjo baisią kainą. Dar daugiau sąskaitų reikės apmokėti ateityje. Tačiau galiu įžvelgti, kaip atrodys pergalė ir kaip galėtume ją pasiekti.

Tokio aiškumo dėl Kinijos nėra. Mano širdis trokšta į Sovietų Sąjungos panašaus subyrėjimo, įskaitant Kinijos komunistų partijos griūtį ir Tibeto bei Rytų Turkestano (dabar kiniškai vadinamo Sindziangu – „naujuoju pasieniu“). Visgi Xi Jinpingo vadovavimas jokiu būdu nesulyginamas su padėtimi Sovietų Sąjungoje jos gyvavimo pabaigoje. Ir režimo pasikeitimas Kinijoje paprastai pareikalauja dešimčių milijonų gyvybių. Ar mes to išvengtume? Ir kaip galėtume tai padaryti? Sovietų Sąjungą mes spaudėme didindami išlaidas gynybai ir mušdami naftos kainą. Tačiau nuvesti iki bankroto Kiniją atrodo neįmanoma.

Lengviau įsivaizduoti, kaip Kinija palengva stumiama link reformų ir sugyvenimo. Toks modelis vyravo iki 2012-ųjų, kai buvo įmanoma argumentuoti, jog ekonomikos liberalizavimas galiausiai atneš ir politinių dividendų. Kinijos komunistų partija galėtų palaipsniui leisti didesnę politinę konkurenciją. Žiniasklaida įgytų daugiau laisvės ir vystytųsi pilietinė visuomenė.

Tačiau net ir tuomet Kinija buvo tarsi pragaro skylė – meluojanti apie savo istoriją, vykdanti represijas prieš savo mažumas, niokojanti aplinką. Ar tikrai norime, kad ši milžiniška šalis susitelktų į siekį greičiau praturtėti? Juk Xi Jinpingo politikos priemonės bent jau yra eikvojančios išteklius ir neduodančios pageidaujamų rezultatų.

Galbūt atsakymas yra stabdymas, kaip tai daro NATO? Tačiau mes neturime sąjungininkių, panašių į NATO nares. Ar siekiama 5-uoju straipsniu pagrįstų aljansų su komunistiniu Vietnamu? Susiskaldžiusia Indonezija? Su Filipinais?

Niūri tiesa – kad Kinija, nepaisant visų jos problemų, yra kylanti, o mes – nežinantys, ko griebtis. Pralaimėjimas yra matomas, o pergalė – ne. Ir tai yra blogai.

Tų laikų Vokietijoje tarp nacionalsocializmo atstovų ir klasikinių marksistų būta nemažai priešiškumo. Abi politinės jėgos siekė tų pačių XX a. ketvirtojo dešimtmečio ekonominio kracho išvargintų ir dėl ateities nerimaujančių rinkėjų prielankumo.

Marksizmo ir nacionalsocializmo šulai savo propagandiniuose pasirodymuose dažnai negailėdavo vieni kitiems aštrių žodžių, o žemesnėms kastoms priklausantys partijų sektantai neretai susiremdavo kruvinose gatvės grumtynėse.

1930 m. sausio 14 d. per vieną nacionalsocialistų ir komunistų susidūrimą buvo pašautas eilinis nacių grupuotei priklausęs mušeika Horstas Ludwigas Georgas Erichas Wesselis (1907–1930). Vėliau jo sukurtos eilės apie Raudonojo fronto nužudytų draugų dvasias, žygiuojančias gyvųjų gretose, buvo panaudotos kuriant oficialų nacių partijos himną.

Požiūris, kad naciai ir komunistai buvo dvi priešiškos, net minties apie savo antipodo egzistavimą pakęsti negalinčios jėgos, išliko populiarus iki šių dienų, tačiau tais laikais už viso fasadui skirto priešiškumo vyko žymiai įdomesni ir suktesni politiniai žaidimai.

1956 m. išleistuose memuaruose Trečiojo reicho žvalgybos tarnybos SD (vok. Sicherheitsdienst) pareigūnas Walteris Friedrichas Schellenbergas (1910–1952) pateikė kiek kitokią, 1967 m. gimusiems Didžiojo tėvynės karo veteranams ne itin malonią interpretaciją.

Jis tvirtino, kad Vokietijos komunistų partiją nuo 1929 m. pasiekdavo SSRS caro Josifo (1878–1953) nurodymai pagrindiniu priešu laikyti ne Adolfo Hitlerio (1889–1945) nacionalsocialistus, o socialdemokratus.

Memuaruose taip pat teigiama, kad būtent Trečiojo reicho slaptosios tarnybos perdavė sovietams informaciją apie neva Michailo Tuchačevskio (1893–1937) rengiamą sąmokslą nuversti Josifo režimą. Šią informaciją Trečiojo reicho tarnybos gavo iš buvusio baltagvardiečio Nikolajaus Skoblino (1892–1938), kuris veikiausiai buvo ir pačių sovietų šnipas.

Sovietų atstovai ne tik priėmė tai už gryną pinigą, bet ir sumokėjo tris milijonus aukso rublių, kurių paprašė W.F.Schellenbergo viršininkas Reinhardas Heydrichas (1904–1942). M.Tuchačevskis buvo suimtas. Vėliau jis ir jo artimieji buvo likviduoti SSRS struktūrų (bolševikų partijos, NKVD, Raudonosios armijos) per didįjį valymą (1936–1938).

Panaši partijos dezinfekcija nuo nepageidaujamų kadrų vyko ir Trečiajame reiche 1934 m. vasarą. Teigiama nuo 1934 m. birželio 30 d. iki liepos 2 d. buvo likviduoti mažiausiai 85 asmenys. Daugelis jų kėlė politinę grėsmę nacių partijos grietinėlei arba galėjo turėti informacijos, pakenksiančios A.Hitlerio įvaizdžiui.

Vienas svarbiausių nacių partijos valymo taikinių buvo storulis Ernstas Julius Güntheris Röhmas (1887–1934), "rudmarškiniais" vadinamos organizacijos SA (vok. Sturmabteilung) vadas. SA buvo sukarintas nacionalsocialistų partijos padalinys, kurio pagrindą sudarė solidarumo išsiilgę ir ekonominių negandų prislėgti Vokietijos alaus užeigų lankytojai, pagiežos kamuojami Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) veteranai ir jiems į sūnėnus bei vaikus tinkantys miestų chuliganėliai.

Ši organizacija, sėdama baimę ir smurtą, itin daug prisidėjo prie nacionalsocialistų partijos kilimo. Jos įtaka vis labiau augo, o narių gretos gausėjo. Tai kėlė nerimą profesionalios Vokietijos kariuomenės šulams, kurių bendradarbiavimo troško A.Hitleris, ir erzino kitą nacistinę organizaciją SS (vok. Schutzstaffel), į kurią būdavo priimami tik tobulai arijų rasės kriterijus atitinkantys asmenys.

Kartu su gausėjančiomis gretomis didėjo ir E.J.G.Röhmo, girtuoklio bei atviro seksualinių mažumų atstovo, leidusio savo meilužiams kopti karjeros laiptais SA, pasitikėjimas savimi, o dėl familiaraus elgesio ir itin artimo daugelį metų trukusio broliavimosi su fiureriu žiniasklaidoje ėmė sklisti pikantiški gandai apie paties A.Hitlerio lytinę orientaciją.

Kartu su diktatūros stiprėjimu augo ir naujosios Vokietijos valdžios priešiškumas žydams, tačiau apie absoliutų judėjų sunaikinimą dar nebuvo atvirai kalbama. Tuo metu nacionalsocialistinio režimo neapykanta apsiribojo gąsdinimais, SA rengiamais užpuldinėjimais, diskriminuojančių įstatymų leidimu, žydų parduodamų prekių ir teikiamų paslaugų boikotu bei itin atvira antisemitine propaganda.

Kai kuriems pasiturintiems žydų tautos asmenims pavyko emigruoti, jie buvo priversti palikti didžiąją dalį savo turto. Vėliau, prie Trečiojo reicho prijungus Austriją, emigruoti nusprendė ir žymus kokaino mylėtojas, biologinis psichoanalizės tėvas Sigmundas Schlomo Freudas (1856–1939).

Vieni Vokietijos gyventojai džiaugėsi naujosios valdžios priimtais sprendimais, kiti prisitaikė prie pasikeitusių aplinkybių. Daugeliui vokiečių, net ir tų, kurių širdyse nebuvo vietos liguistam antisemitizmui bei smurtui, kaimynų žydų ir politikos opozicionierių likimas paprasčiausiai nerūpėjo.

Panašių nuostatų laikėsi ir kai kurie demokratinių valstybių veikėjai. Tie, kurie viešai nedemonstravo susižavėjimo naujuoju Vokietijos režimu, suokė giesmes, skelbiančias, kad su nacionalsocializmo atstovais būtina kalbėtis, susitarti, ieškoti kompromiso.

Antai airių kilmės amerikietis verslininkas Josephas Patrickas Kennedy‘s (1888–1969), būsimojo JAV prezidento Johno Fitzgeraldo Kennedy'io (1917–1963) tėvas, eidamas ambasadoriaus Londone pareigas, itin atkakliai savo viršininkams Vašingtone įrodinėjo, kad Jungtinės Valstijos privalo kuo labiau atsiriboti nuo Europoje vykstančių procesų ir jau dabar užmegzti kuo glaudesnius ryšius su Trečiuoju reichu.

Tai faktai, kuriuos Holivudas, CNN ir JAV Demokratų partija mielai nustumtų į žmonijos atminties užkaborius.

„Kinijos Komunistų partija kelia svarbiausią mūsų laikų grėsmę“, – sakė JAV diplomatijos vadovas, pasirodęs su Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretoriumi Dominicu Raabu (Dominiku Rabu).

M. Pompeo pridūrė, jog Vakarų sąjungininkės privalo „užtikrinti, kad kitame šimtmetyje valdytų šie Vakarų demokratijos principai“.

Valstybės sekretorius tai pareiškė Vašingtonui spaudžiant JK ir kitas Europos valstybes neleisti Kinijos telekomunikacijų milžinei „Huawei“ dalyvauti plėtojant jų naujos kartos 5G ryšio tinklą.  

JK antradienį nusprendė leisti „Huawei“ dalyvauti plėtojant 5G ryšio tinklą šalyje, tačiau su tam tikromis išlygomis – neįtraukiant kinų bendrovės į jautrios 5G infrastruktūros diegimo procesą.

Be to, „Huawei“ leista užimti ne daugiau kaip trečdalį 5G rinkos, kad būtų sudaryta galimybė ir kitoms bendrovėms įžengti į rinką.

Briuselis trečiadienį patvirtino analogiškas gaires Europos Sąjungos valstybėms narėms.

JAV pareigūnai anksčiau įspėjo, kad Londonui leidus „Huawei“ dalyvauti plėtojant 5G tinklą, Vašingtonas dėl grėsmių saugumui gali būti priverstas liautis dalytis su britais žvalgybine informacija.  

Tačiau M. Pompeo ketvirtadienį nepakartojo šio grasinimo.

Anot jo, JAV ir JK ryšiai dalijantis žvalgybine informacija yra „gilūs, tvirti ir nenutrūks“. 

Valstybės sekretorius pridūrė „esąs tikras,.. kad bendromis pastangomis mes užtikrinsime naujos kartos technologijų saugumą“.

Vis dėlto jeigu praeitą savaitgalį būtumėt apsilankę Maskvoje, savo akimis būtumėt pamatę būtent tuo užsiimančius 4 000 Rusijos Federacijos komunistų partijos šalininkų ir jų sąjungininkų. Ilgametis partijos lyderis Genadijus Ziuganovas koneveikė 10-ojo dešimtmečio reformas, užsienio kišimąsi į Rusijos politiką ir dabartinio režimo „žmogėdrišką“ kapitalizmą. Tačiau pagrindinis demonstrantų reikalavimas buvo „sąžiningi ir švarūs“ rinkimai.

Padėtis atrodo itin ironiška. Kai šie žmonės buvo valdžioje, ne vien Rusijoje, bet ir visoje sovietų imperijoje jokių realių rinkimų nevykdavo. Mūsų dienų komunistai mėgaujasi ir naudojasi teise laisvai kalbėti ir viešai rinktis. Dar daugiau – ši demonstracija vyko Sacharovo prospekte, pavadintame iškiliausio Rusijos žmogaus teisių aktyvisto, akademiko Andrejaus Sacharovo, patyrusio tremtį komunistinio režimo nurodymu, vardu.

Būkim sąžiningi – kai kurie oratoriai nedviprasmiškai troško, kad praeitis sugrįžtų. Ivanas Anochinas iš Revoliucinės darbo partijos sakė: „Esant kapitalizmui negali būti jokių sąžiningų rinkimų. Mūsų uždavinys – susivienyti, kad atimtume iš buržuazijos politines ir ekonomines teises. Tegyvuoja proletariato diktatūra ir komunistinė revoliucija!”

Tokie pareiškimai atrodytų juokingi, jeigu nebūtų itin šiurpūs. Juk šie šūkiai nulėmė dešimčių milijonų žmonių pražūtį.

Vis tik Rusijos komunistų opozicija taip pat žymi dilemą. Režimas yra pakliuvęs į keblią padėtį. Kaip rodo apklausos, partijos „Vieningoji Rusija“ populiarumo reitingai yra nusmukę iki 30 procentų. Vladimiro Putino asmeninis populiarumas pasiekė visų laikų žemumas per pastaruosius 20 metų, kai jis tapo prezidentu.

Tam tikra prasme komunistai sudaro realią konkurenciją Kremliui, o „tikroji“ opozicija, iš tiesų tikinti demokratija ir teisine valstybe – anaiptol. Kaip G. Ziuganovas pažymėjo savo kalboje, komunistų kandidatai gali laimėti rinkimus ir juos laimi. Pavyzdžiui, Sergejus Levčenka, Irkutsko gubernatorius komunistas, 2015 metais įveikė Kremliaus partijos – „Vieningosios Rusijos“ – kandidatą ir nuo to laiko yra režimo rakštis. Per ateinantį mėnesį vyksiančius Maskvos savivaldybės rinkimus į balsalapius bus įrašytų komunistų kandidatų.

Tačiau šie rinkimai tikriausiai bus dvigubai bereikšmiai. Visų pirma, Maskvos dūma neturi realios valdžios – ji yra ilgamečio mero Sergejaus Sobjanino rankose. Be to, pastangos sukurti bent simbolinio atstovavimo opozicijai bastioną buvo sužlugdytos administracijai diskvalifikavus opozicijos kandidatus. Tai išprovokavo ne vieną savaitę vykusius protestus ir daugiau kaip 2 000 sulaikymų. Praeitą savaitgalį šios pastangos apsiribojo pavieniais demonstrantais, laikiusiais plakatus gatvių sankryžose.

Neapsigaukite – Komunistų partija režimui yra tarsi apsauginis vožtuvas garui nuleisti. Kaip ir kitoms „sisteminėms“ opozicijos partijoms, jai retkarčiais būdavo leidžiama iškovoti pergalių. Tai leidžia rusams įsivaizduoti, kad jie turi bent jau kažkokį pasirinkimą dėl savo valdymo, panašiai kaip „saviškių kapitalizmas“, leidžiantis praturtėti kai kuriems paprastiems rusams.

Vis dėlto aukščiausioji valdžia ir didžiausi turtai toliau tvirtai laikomi nepasiekiami. G. Ziuganovas, uolus aparatčikas (tik netekęs savo aparato), mano gerai prisimenamas iš laikų, kai dirbau Maskvoje prieš 20 metų, yra pareigingas dinozauras, o ne realus varžovas, siekiantis valdžios.

Kadaise Rusijos balsalapiuose būdavo pasirinkimas „protiv vsech“ (prieš visus). Putino režimas šį pasirinkimą 2006 metais panaikino. Dabar vienintelis rinkėjui belikęs būdas parodyti savo nepasitenkinimą – sugadinti balsalapį arba nedalyvauti rinkimuose. Bet kuris šių pasirinkimų yra geresnis negu menama opozicija. Absurdo dramai žiūrovai nebūtini.

Tą dieną Lenkijoje įvyko demokratiniai rinkimai. Tai buvo pirmieji tokio pobūdžio rinkimai komunistinio bloko šalyse. Jų metu triuškinamą pergalę išplėšė iš pogrindžio išlindęs antisovietinis judėjimas "Solidarumas" ("Solidarnosc").

Ir kurgi daugiau tai turėjo įvykti, jeigu ne Lenkijoje? Po Pirmojo pasaulinio karo sugriuvus Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Rusijos imperijoms, daugeliui jose gyvenusių tautų atsirado proga atkurti savo valstybingumą.

Ne išimtis buvo ir lenkai. 1919 m. Paryžiaus taikos konferencija ir JAV prezidento Thomaso Woodrow Wilsono (1856–1924) "Keturiolikos punktų" programa užtikrino būsimąjį Lenkijos valstybingumą.

Minėtos konferencijos metu Lenkijai buvo padovanotas ir priėjimas prie Baltijos jūros, vadinamasis Dancigo (Gdansko) koridorius.

Vis dėlto pačios valstybės sienų klausimas tą sykį nebuvo galutinai išspręstas. Ir tai lėmė ilgą laiką trukusius Lenkijos konfliktus su Vokietija, Čekoslovakija bei Lietuva.

Taip pat Lenkija kovojo su Ukrainos nacionalistais (1918 m. lapkričio 1 d. Rytų Galicijoje jie paskelbė savo valstybę) bei prisijungė nemažai dabartinės Baltarusijos žemių.

Regioną ilgą laiką krėtė karai, sukilimai, riaušės ir referendumai, o tarsi to dar būtų negana, pasauliui ėmė grasinti bolševikų ordos iš Rytų. 1919 vasario 14 d. prasidėjo Lenkijos ir sovietų karas.

1920 m. rugpjūčio 10 d. Michailo Tuchačevskio (1893–1937) vedama Raudonoji armija priartėjo prie Varšuvos. Per kelias dienas vykusias kautynes lenkams pavyko pralaužti sovietų linijas ir apsupti bolševikų pajėgas.

1921 m. kovo 17 d. buvo priimta Lenkijos Konstitucija, o kitą dieną Rygoje pasirašyta Taikos sutartis, kuria Lenkija ir sovietai pasidalijo daugelį dabartinių Ukrainos bei Baltarusijos žemių.

1922 m. gruodžio 11 d. išrinktas pirmasis šios valstybės prezidentas. Juo tapo laisvasis masonas Gabrielius Narutowiczius (1865–1922). Poste jis išbuvo tik 5 dienas – gruodžio 16-ąją jį nužudė meno kritikas Eligiuszas Niewiadomskis (1869–1923).

Visų šių Lenkijai svarbių procesų epicentre visada buvo Jozefas Klemensas Pilsudskis (1867–1935). Tai iš tiesų spalvinga asmenybė, vienu metu laikęs save ir socialistu, ir ATR aristokratijos palikuoniu.

Dar 1887 m. jis kartu su broliu Bronislawu Piotru (1866–1918) įsivėlė į sąmokslą, siekiant nužudyti carą Aleksandrą III (1845–1894).

Šiam vadovavo sifilitiko Iljičiaus (1870–1924) brolis, caro bendravardis Aleksandras Iljičius (1866–1887). Abu Pilsudskiai buvo išsiųsti į katorgą.

Likimas Bronislawą atvedė į Sachalino salą, kur jis tapo aistringu smulkių tautelių tyrinėtoju ir jų kultūrų garsintoju. Daugiausia jis prisidėjo prie ainų (utari) tautos, gyvenančios ne tik Sachaline ir Kurilų salose, bet ir Japonijos Honšiu saloje, kultūros populiarinimo. Jis ne tik įamžino ainų kalbą bei folklorą, bet ir išmokė juos auginti bulves.

Kol Bronislawas rūpinosi engiamų tautų savimonės ugdymu ir bičiuliavosi su Tekančios Saulės šalies intelektualais, Jozefas siautėjo Europoje. 1926 m. gegužės 12–14 dienomis Lenkijoje jis įvykdė karinį perversmą, padariusį jį neoficialiu šalies valdovu, kontroliuojančiu armiją.

Siekiant kontroliuoti kitas gyvenimo sritis, buvo sukurtas "Nepartinis politinis blokas bendradarbiavimui su valdžia" (Bezpartyjny Blok Wspolpracy z Rządem), vienijantis skirtingų politinių ideologijų žmones.

Juos visus siejo meilė J.K.Pilsudskio asmeniui. Ši santvarka, pavadinta "gydymu" (lenk. "sanacja", turėta omenyje politikos moralinį gydymą) veikė iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios (1939).

1935 m. gegužės 12 d., praėjus 9 metams po perversmo, J.K.Pilsudskis mirė. Nepartinis blokas iširo į kelias grupuotes, o Lenkijai bei Europai grėsmę ėmė kelti ne tik Sovietų Sąjunga, bet ir sustiprėjusi Vokietija, kurioje įsitvirtino nacionalsocialistų partija, vadovaujama Adolfo Hitlerio (1889–1945).

Kaip ir SSRS, Trečiasis reichas siekė sukurti naują pasaulio, kuriame gyventų nauji žmonės, kardinaliai besiskiriantys savo išvaizda, elgsena ir mąstymu nuo pirmtakų, tvarką.

1939 m. rugpjūčio 23 d. šie du totalitariniai monstrai pasirašė slaptą paktą, kuriuo pasidalijo Lenkiją bei kitas regiono šalis.

Po aštuonių dienų buvo "užpulta" Glivicių miesto (tuo metu priklausiusio Vokietijai) radijo stotis. Pašaudyta į orą, eteryje pasakyti keli lozungai lenkų kalba, aplink radijo stotį pamesta lenkiškomis uniformomis aprengtų koncentracijos stovyklų kalinių lavonų, o kad viskas atrodytų tikroviškiau, SS nužudė ir vietinį ūkininką.

Vokietija pažadėjo atsakyti į šią Lenkijos "agresiją". 1939 m. rugsėjo 1 d. 4.47 val. ryto draugiško vizito atvykęs vokiečių laivas "SMS Schleswig- Holstein" paleido į krantą pirmuosius naujojo karo patrankų šūvius.

Maždaug po valandos per pasienį ėmė skverbtis ir žemyninės vokiečių pajėgos. Lenkų padėtis tapo siaubinga, tačiau – ne beviltiška. Jie kovėsi iš paskutiniųjų, tikėdamiesi Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos paramos.

Rugsėjo 3 d. 9.00 val. Jungtinės Karalystės ambasadorius Berlyne, seras Nevile‘as Maeyrickas Hendersonas (1882–1942) atgabeno vokiečiams dokumentą apie karo paskelbimą. Šis turėjo įsigalioti nuo 11.00 val.

11.15 val. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Arthuras Neville‘as Chamberlainas (1869–1940) per radiją pranešė apie Vokietijai paskelbtą karą.

17.00 val. karą Trečiajam reichui paskelbė ir Prancūzija. Šitie demaršai tuo metu buvo daugiau simbolinio pobūdžio.

Paskutinės lenkų viltys mirė 1939 m. rugsėjo 17 d., kai jų šalį netikėtai iš rytų užpuolė Sovietų Sąjunga.

Jau kitą dieną Raudonoji armija ir vokiečių pajėgos surengė bendrą paradą Brest Litovske (dabartinė Baltarusija). Svastikos ir raudonosios žvaigždės galvažudžiai tą dieną žengė koja kojon.

Žmonių vertinimai

"Kas yra Sniečkus? – pakartojo kaktą suraukusi kokių 40 metų kaunietė Aurelija. – Atrodo, tai buvo sovietmečiu žmonių gerbiamas Lietuvos vadovas, po kurio mirties atominės elektrinės statytojų gyvenvietė Ignalinoje buvo pavadinta Sniečkumi." Pridursime, kad sovietmečiu sklido kalbos, jog gyvenvietę norėta pastatyti taip, kad iš paukščio skrydžio būtų galima perskaityti užrašą Sniečkus. Tačiau gyvenvietė buvo pradėta statyti drugio formos.

90-mečiam kauniečiui Stanislovui A.Sniečkaus pavardė asocijuojasi ne su atomine elektrine ar geru vadovavimu, o su lietuvių tautos naikinimu, trėmimais į Sibirą. Tai kas buvo A.Sniečkus, prieš 45 metus atvykęs į profilaktinę reabilitaciją Druskininkų sanatorijoje "Lietuva" ir netikėtai ten sausio 22-ąją miręs?

A.Sniečkus gimė 1903 m. Šakių rajono pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Pasakojama, kad jo tėvui samdant piemenį, Antanui su juo tekdavo susiremti. Antanui pralaimėjus, piemuo buvo priimamas į darbą. Nuo vaikystės A.Sniečkus buvo kresnas, tvirto sudėjimo, stiprus. Pirmojo pasaulinio karo metais drauge su tėvais gyveno Rusijoje, kur, mokydamasis Voroneže, klausėsi Vinco Mickevičiaus-Kapsuko ir Zigmo Aleksos-Angariečio kalbų. Su šeima grįžo į Lietuvą, bet jau pakerėtas bolševikų idėjų.

1921 m. jis galutinai nutraukė ryšius su jo idėjoms nepritarusia šeima ir emigravo į Rusiją. Gyveno ir dirbo Smolenske, dalyvavo ypatingos paskirties dalinių operacijose prieš maištaujančius valstiečius. Po kelerių metų tapęs Z.Aleksos-Angariečio pavaduotoju Lietuvos komunistų partijos (LKP) spaustuvėje Smolenske, įstojo į Maskvos Plechanovo liaudies ūkio institutą ir kartu dirbo LKP sekcijoje prie Kominterno. Tai Lenino ir Rusijos komunistų 1919 m. įkurta tarptautinė komunistinė organizacija.

Pažintis su Mira

Po to, kai Lietuvoje buvo sušaudyti keturi žinomi komunistai, A.Sniečkui buvo pavesta sustiprinti pogrindinės komunistų organizacijos (ši partija Lietuvoje buvo už įstatymo ribų) branduolį. Veikdamas pogrindyje, 1927 m. A.Sniečkus susipažino su būsima žmona – žydų tautybės Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto pirmo kurso studente Mira Bordonaite.

Istorikas Vytautas Tininis savo knygoje "Sniečkus. 33 metai valdžioje" yra pateikęs kelis anuometinės poros pasisakymus apie vienas kitą. "Buvo jis jaunas – vos 24 metų, kresnas, plačiapetis, atviro veido, maloniai besišypsantis vaikinas. Tamsiai rudos, skvarbios akys žvelgė įdėmiai, rimtai, bet nepiktai. Kantrus, taktiškas, nelabai šnekus", – rašė apie pirmąją pažintį M.Bordonaitė.

A.Sniečkus skundėsi savo vienam kolegai: "Ta mergička lyg ir nieko, bet ji dviejų žodžių nepasako nesusikeikusi. Ir keikiasi kaip vežikas – negražu klausytis."

Vis dėlto jų susitikimai dėl partinių reikalų ilgainiui peraugo į stiprų abipusį jausmą. Be to, šią porą, kuri 1936 m. nutarė sukurti šeimą, rišo ne tik stiprus jausmas, bet ir beatodairiška ištikimybė komunistų partijai. A.Siečkus tuo metu turėjo slapstytis, ir pora santuoką įregistravo tik penktojo dešimtmečio pabaigoje, okupuotoje sovietinėje Lietuvoje. Beje, jų sūnus Vladas jau miręs, o dukra Marija, sulaukusi garbaus amžiaus, gyvena Vilniuje.

A.Sniečkaus ir M.Bordonaitės (ji pasiliko savo pavardę) dukra Marija savo rašytiniuose atsiminimuose "Sniečkaus fenomenas" teigė, kad jos tėvai nebuvo ta sutuoktinių pora, kuri viešai rodė savo jausmus, nors juos siejo stiprus vidinis ryšys. Sniečkų šeimoje buvo neginčijamas tėvo autoritetas.

Abu fanatikai

Nuo fanatiškai atsidavusio komunistinei idėjai ir bolševizmui A.Sniečkaus neatsiliko ir žmona – M.Bordonaitė tarpukariu aktyviai dalyvavo pogrindinėje komunistų veikloje, buvo pogrindinio komjaunimo centro komiteto sekretorė. Šias pareigas ėjo ir po Lietuvos okupacijos. Vėliau vadovavo sovietiniam Lietuvos radijo komitetui, o nuo 1954 m. dėstė marksizmą-leninizmą Vilniaus universitete.

Kaip rašė V.Tininis, A.Sniečkus labai mylėjo ir vertino savo išsilavinusią žmoną. Tuomet, kai Sovietų Sąjungoje buvo aktyvuota antisemitizmo banga, ir vyrai komunistai išsižadėdavo savo žmonų žydžių, A.Sniečkus nekreipė į tai dėmesio.

"A.Sniečkus mėgo lankytis pas mus, nes labai gerbė Algirdą. Aptarus reikalus, A.Sniečkus ragindavo Algirdą pakviesti prie stalo ir mane pabendrauti. Pokalbio metu jis savo žmoną, kurios pas mus nesivesdavo, vadindavo profesore, bet tame jos titule jutau švelnų A.Sniečkaus ironijos šešėlį. Šeimininko – taip anuomet buvo vadinamas A.Sniečkus – prielankumą mūsų šeimai rodė kad ir tokie keli faktai: mūsų šeimos ne kartą važiavo drauge į miškus grybauti, o kai į Lietuvą atvyko armėnų kilmės sovietų maršalas Ivanas Bagramianas, A.Sniečkus pakvietė mus su Algirdu fotografuotis į Turniškių mišką", – prisiminė to meto komunistų partijos veikėjo Algirdo Ferenso našlė vertėja Goda Ferensienė.

Goda Ferensienė

Kraupios istorijos

1936 m. A.Sniečkus buvo paskirtas LKP centro komiteto pirmuoju sekretoriumi, kuriuo su maža pertrauka išbuvo iki pat savo mirties. 1939 m. jis buvo suimtas ir įkalintas Kaune. Dabar manoma, kad tai apsaugojo jį nuo neabejotinos pražūties. Mat tuo metu Sovietų Sąjungoje vyko nuožmios Stalino represijos, kurių neišvengė daugybė komunistų partijos veikėjų. Tarp jų buvo ir idėjinis A.Sniečkaus vadas bei globėjas Z.Aleksa-Angarietis.

1936 m. A.Sniečkus buvo paskirtas LKP centro komiteto pirmuoju sekretoriumi, kuriuo su maža pertrauka išbuvo iki pat savo mirties.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, A.Sniečkus buvo paleistas iš kalėjimo ir tuoj pat paskirtas Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriumi. Aršią priešvalstybinę veiklą A.Sniečkus tęsė 1940 m. liepos 7-ąją  patvirtinęs represinį "Priešvalstybinių partijų ir kito vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos" planą.

Pagal šį planą prieš rinkimus į vadinamąjį Liaudies seimą visoje Lietuvoje buvo suimta daug žymių visuomenės veikėjų, kurie buvo nukankinti saugumo požemiuose. Prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, pirmosiomis karo dienomis besitraukiantys sovietai Lietuvoje įvykdė daugybę kraupių nusikaltimų. Šiurpiausias – Rainių žudynės 1941 m. birželio 25–26 d. naktį, kai buvo siaubingai nukankinti 76 nekalti žmonės. Tas žudynes organizavo A.Sniečkaus bendražygiai Petras Raslanas, Domas Rocius ir kiti budeliai. Išaiškėjus nusikaltimui, A.Sniečkus ne tik nepasmerkė budelių, bet ir antrosios sovietų okupacijos metais dirbo su jais, išskyrus 1943 m. žuvusį D.Rocių.

Vadino pabaisa

Kaip teigia V.Tininis, A.Sniečkus niekada neapgailestavo dėl 1941 m. birželį prasidėjusių trėmimų ir kitų represijų formų. Beje, tarp ištremtų žmonių buvo ir A.Sniečkaus giminės. Tarp jo pusbrolių (iš mamos pusės) buvo ėjusių aukštas pareigas tarpukario Lietuvos Vyriausybėje. Siaubo apimta A.Sniečkaus motina Marija su dviem jo broliais ir trimis seserimis 1944 m. pasitraukė į Vakarus, išsižadėjo sūnaus ir jį prakeikė. Vėliau ji nepasidavė įkalbama grįžti į Lietuvos SSSR, sakydama: "Iki to meto, kol šitas pabaisa bus valdžioje, aš negrįšiu į tėvynę." Marija Sniečkuvienė mirė Vokietijoje 1948 m.

A.Sniečkus aršiai kovojo ir su partizanais, Katalikų bažnyčia, rezistentais. Jo pritarimu buvo naikinamos tarpukariu išleistos knygos, griaunami paminklai, slopinamos bet kokios pasipriešinimo okupacijai akcijos, siekta stribus teisiškai prilyginti Antrojo pasaulinio karo dalyviams ir t.t. Tačiau ilgainiui daugelis užmiršo tuos ir anksčiau minėtus A.Sniečkaus veiklos puslapius bei pradėjo sieti su jo asmeniu viską, kas sovietmečiu buvo daugmaž teigiama: visuotinį vidurinį mokymą, sveikatos profilaktiką, darbą, nemokamas studijas aukštojoje mokykloje ir nemokamą sveikatos apsaugos sistemą. A.Sniečkus pelnė simpatijas ne tik dėl racionalaus vadovavimo, ūkiškumo, bet ir dėl mokėjimo bendrauti su eiliniais žmonėmis, abejingumo pompastikai. Tačiau valdžios viršūnėlės turėjo daug privilegijų.

Viršūnėlių gyvenimas

Sovietmečiu valdžios vyrų žmonos specialiose parduotuvėse laisvai gaudavo dideliu deficitu laikytų mandarinų, bananų, konservuotų žirnelių, kukurūzų, majonezo. G.Ferensienė teigė, kad A.Sniečkaus, kaip ir kitų nomenklatūrinių darbuotojų šeimos, Vilniuje apsipirkdavo specialioje parduotuvėje, už restorano "Šešupė". Valdžios viršūnėlės turėjo ir specialią siuvyklą Algirdo gatvėje, specialią ligoninę, sanatoriją. Istorikas Marius Ėmužis teigė, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose, SSRS ambasadoje 7-ajame dešimtmetyje dirbęs Vytautas Zenkevičius siųsdavo A.Sniečkui vaistų, kurių nebuvo SSRS arba jie buvo prastesni.

Gerai gyveno ne tik partinės valdžios viršūnėlė, bet ir sugebėjęs prisitaikyti prie socialistinio realizmo kūrybinis elitas ir jo vadovai. Pavyzdžiui, Rašytojų sąjungos pirmininkas Petras Cvirka net galėjo atiduoti generolo Ivano Bagramiano jam dovanotą prabangų automobilį Profesinių sąjungų komitetui.

Žodžiu, A.Sniečkaus laikais Sovietų Sąjungoje dar nebuvo prasidėjusi ekonomikos krizė – jos kontūrai ėmė ryškėti tik po jo mirties, kai prasidėjo sovietų karinė invazija į Afganistaną, įsibėgėjo ginklavimosi varžybos su JAV.

Sukūrė nomenklatūros bastioną

Istorikai pastebi, kad po Stalino mirties A.Sniečkus įgijo daugiau savarankiškumo – į aukštus postus kėlė lietuvius. Pasak M.Ėmužio, A.Sniečkui pavyko sukurti tokį partinės nomenklatūros bastioną, kuris atlaikė ne vieną sukrėtimą iki pat jo gyvenimo pabaigos. A.Sniečkaus valdžia tolydžio stiprėjo, jo autoritetas visoje SSKP didėjo. Prie to prisidėjo geri Lietuvos ūkio rodikliai, o galbūt ir nenuolaidžiavimas kai kuriems Nikitos Chruščiovo sumanymams – pavyzdžiui, visuotinei kukurūzacijai. Tiesa, viešai A.Sniečkus jokių demaršų nedarė, o vietoje dobilienos auginti kukurūzus nepanorusius agronomus nubaudė, bet negriežtai. Anot M.Ėmužio, tam, kad panašūs savivaliavimai nepasikartotų, buvo pakeista žemės ūkio sektoriaus vadovybė ir į šią sferą paskirtas labai jaunas ir dar mažai patirties turintis, bet lojalus A.Sniečkui Ringaudas Songaila.

"A.Sniečkus ne kartą naudojo tokią taktiką – vietoje vyresnių buvusių komunistų-pogrindininkų paskirdavo jaunesnius, jau sovietmečiu brendusius žmones, kurie nebuvo linkę savivaliauti ir vykdė partinius nutarimus. Anuometinė išlikimo aukščiausiuose nomenklatūros sluoksniuose sąlyga – stipri kontrolė ir jokių neramumų, demaršų. Beje, A.Sniečkus, kuris buvo kelis kartus N.Chruščiovo viešai apšauktas, atrodo, dėl to jo nemėgo, kažkiek nepritarė ir jo reformoms. Tačiau tai nereiškia, kad A.Sniečkus priešinosi Maskvai. Juk N.Chruščiovą 1964 m. nušalino jo artimi žmonės, nepritarę reformoms, bet jų rezistentais tikrai nepavadinsi", – sakė M.Ėmužis.

Pompastiškos laidotuvės

Turėdamas užtarėją pačiame Kremliuje – pilkuoju kardinolu vadintą Michailą Suslovą, A.Sniečkus nebuvo nušalintas nuo pareigų net ir tada, kai tai buvo sumanyta pačioje Maskvoje. Išliko jis savo kėdėje ir po Kaune įvykusių neramumų, kai susidegino Romas Kalanta. Jis buvo apšauktas psichikos ligoniu, o politinės demonstracijos – chuliganizmu. A.Sniečkus buvo įsitikinęs, kad išliks savo poste iki mirties. Taip ir buvo.

A.Sniečkaus laidotuvės buvo neeilinės, transliuojamos tiesiogiai per televiziją. Pasak G.Ferensienės, žmonių jūra plaukė ir plaukė į Sporto rūmus, kur buvo pašarvotas velionis. Po laidotuvių, kaip rašė istorikas V.Tininis, buvusio šalies vadovo šeimai buvo paliktas ypatingas, to meto nomenklatūrai skirtas, medicininis, buitinis ir prekybinis aptarnavimas, o žmonai su dukra ir sūnumi leista nemokamai naudotis vila Turniškėse. Sniečkų šeima tais pačiais metais išsikėlė iš savo namo M.K.Čiurlionio gatvėje, nes ten buvo numatyta įsteigti A.Sniečkaus memorialinį muziejų, tačiau tokia ekspozicija buvo įrengta Revoliucijos muziejuje, o buvusiame A.Sniečkaus name apsigyveno anuometinis kultūros ministras Lionginas Šepetys.

A.Sniečkaus kultas atsirado gerokai vėliau, po jo mirties – Atgimimo metais. Atrodo, kad tai prasidėjo nuo tuometinio Lietuvos kompartijos pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko, kuris nepriklausomybės prieangyje pareiškė, kad "A.Sniečkus padarė Lietuvai viską, ką galėjo". Nors tokį pasakymą kiekvienas galėjo suprasti savaip, bet 1999 m. surengtuose rinkimuose "100 įtakingiausių Lietuvos žmonių" A.Sniečkus užėmė net 28 vietą. Maža to, 2003 m. Lietuvos mokslų akademijoje buvo surengta A.Sniečkų šlovinanti konferencija, išleista jį garbinanti knyga. Greičiausiai ir dabar yra jo, šeimininko, pasiilgusių žmonių.

Komentaras

Algirdas Jakubčionis

Istorikas doc. dr.

A.Sniečkaus veiklą reikėtų skaidyti į kelis etapus. Pirmasis – nuo ankstyvos jo jaunystės iki Lietuvos okupacijos 1940 m. Pabuvęs sovietų Rusijoje, jis tiek įtikėjo ta sistema, kad, grįžęs į Lietuvą, 1919 m. net mėgino kurti sovchozus Suvalkijoje. Per kelerius metus įgijo tokį Rusijos bolševikų pasitikėjimą, kad buvo atsiųstas į Lietuvą dirbti partinį pogrindinį darbą, kuris reiškė viena – kenkimą Lietuvos valstybingumui, o nuo 1940 m. – valstybingumo naikinimą ir krašto sovietizavimą.

Antrasis etapas – kai reokupavus Lietuvą, jis, pogrindinės nelegalizuotos komunistų partijos vadovas, 1940 m. birželį paskiriamas vadovauti Valstybės saugumo departamentui, kuri iki tol sekdavo ir suimdavo komunistus. Būdamas bolševikas fanatikas, negalėjęs nebūti stalinistu, klusniai vykdė gyventojų trėmimus, sulaužė Lietuvos žemės ūkio sanklodą pradėta kolektyvizacija, šlovino "didijį brolį".

Susiformavęs kaip tvirtos rankos šalininkas, po 1953 m. palaipsniui didino savo autoritarines galias ir Lietuvoje. Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio antroje pusėje jis pasiekė, kad virš 50 proc. LKP narių būtų lietuviai. Juos paskyręs į įvairias pareigas, juos visiškai kontroliavo, sustiprindamas savo realią galią, kuri tokia negalėjo būti, jei dauguma tokių narių būtų atsiųsti iš Sovietų sąjungos. Nesipriešinimas terminui "šeimininkas" rodo, jis matė save vienvaldžiu ir kūrė Lietuvoje sovietinę sistemą, kuri buvo tik akligatvis mūsų istorijos raidoje. Tokiu būdu jis atitolino mūsų kraštą nuo vakarietiško gyvenimo, bet mes į jį sugrįžome, kas rodo A.Sniečkaus darbą buvusį bevaisį.

Tiesa, revoliucijos sukakties proga Rusijoje buvo laikytasi itin santūriai, o Europos Parlamento plenarinės sesijos metu vykusioje diskusijoje parlamentarai netgi sugebėjo iškontempliuoti tezę, jog bolševizmo ideologijai ne tik negalima leisti atgimti, bet ir jos likučius privalu išrauti su šaknimis. Vienas būdų, kuriuo bus siekiama tai padaryti, – bolševizmo ir nacizmo nusikaltimų sugretinimas.

Olandijos politikas ir diplomatas Fransas Timmermansas (1961) diskusijų metu išskyrė Holodomorą, 1932–1933 m. badą Ukrainoje, nusinešusį milijonus gyvybių, taip siekdamas sugretinti visų totalitarinių režimų aukas. Tai – sveikintina iniciatyva, kuriai pasaulis jau seniai subrendo. Labai svarbu, kad žmonija sužinotų apie žiaurią komunizmo prigimtį ir jo įvykdytus nusikaltimus tautoms ir konkretiems individams.

Vis dėlto svarbu suvokti, kad komunizmo ir nacizmo gretinimas per jų nusikaltimų prizmę nėra pats geriausias ir tikslingiausias metodas, siekiant išmesti šią ideologiją į istorijos sąvartyną.

Kitaip tariant, tai sumažina skausmą, karščiavimą ir kitus simptomus, bet nepašalina pačios ligos iš organizmo. O tai padaryti yra labai svarbu, mat, neįsigilindami į ligos priežastis, mes paliekame erdvę demagogijai ir kitoms emocinėms manipuliacijoms. Tuo informaciniame terorizme naudojasi mūsų priešai, skleisdami mitus, jog ES yra tas pats kas SSRS, o NATO sąjungininkų pajėgos mūsų šalyje – tas pats, kas sovietų okupacija.

Vienintelis klausimas, ar tai pavyks? Sunku ir nusakyti, kaip marksizmas per 170 metų įsigėrė į Vakarų visuomenę ir įvairias jos sritis. Marksizmas nėra vien bolševizmas, stalinizmas, teroras, okupacija, trėmimai, gulagas, vangioji šizofrenija, prekių deficitas, lygesnis už lygius nomenklatūrinis elitas, NKVD ir KGB, kolūkiai, planavimo planavimas, individualizmo trynimas, sąžiningo darbo ir verslo kultūros naikinimas, dėl sugriautų kolūkių verkiantys bėdžiai, nepagarba privačiai nuosavybei ir kitos mūsų regiono realijos. Tai – gerokai daugiau.

Tai ir įprotis normalią laisvosios rinkos ekonomiką vadinti "kapitalizmu", kai jokio kapitalizmo nėra, yra tik normali laisvosios rinkos ekonomika, kuri yra natūrali kaip oras, ugnis ir vanduo. Tai ir nepagarba intelektinei nuosavybei, pasireiškianti kibernetiniu piratavimu. Tai ir vieno esminio pokyčio, po kurio gyvensime visi ilgai ir laimingai, laukimas. Tai ir tolerancija dėl tolerancijos (politinis korektiškumas), neleidžianti pažvelgti bjauriai realybei į akis, priimti gyvenimo metamų iššūkių ir eiti visai žmonijai į priekį. Tai ir siekis visuomenę ir jos narius suskirstyti į rūšis, vienas jų pastatant į aukų, o kitas – į skriaudikų vaidmenis. Tai ir sąmokslo teorijos apie masonus, kurie viską valdo ir viską kontroliuoja jau kelis tūkstančius metų. Tai ir lunatikų kliedesiai apie skiepuose esančias abortų ir beždžionių liekanas. Tai ir kalbos apie tai, jog Kalėdas sugalvojo "korporacijos", kad galėtų parduoti dar daugiau prekių ir apskritai viskas šiais laikais taip "susvetimėję", "materialu", "komerciška" ir "nedvasinga".

Marksizmo formų daug ir kai kurios jų egzistavo net iki "Komunistų partijos manifesto". Štai visiems gerai pažįstamas graikų mitologijos herojus Prometėjas dažnai pristatomas didvyrio, mylėjusio žmones ir dėl jų pavogusio ugnį iš dievų, amplua. Tačiau įsigilinus į istoriją tampa aišku, jog retas senųjų graikų intelektualas mylėjo paprastus žmones. Dažnas jų mylėjo ir savo kūryba šlovino tik ypatinguosius – didvyrius, dievus, įvairius groteskiškus veikėjus, kurie neretai elgdavosi ekscentriškai ir gyvendavo įdomius gyvenimus.

Tai veda prie suvokimo, jog Prometėjas to meto graikams buvo labiau neigiamas personažas nei teigiamas ir jo poelgį metus iššūkį dievams reikėtų vertinti kaip amoralų arba bent jau neskoningą, t.y. iš esmės marksistišką.

Marksizmui būdingų bruožų galima rasti krikščionybėje, islame bei kitose religijose, taip pat kai kurių Renesanso ir Apšvietos autorių idėjose. XIX a. paskelbti K.Marxo veikalai sutelkė ir iškristalizavo šias po pasaulį klajojusias idėjas į vieną ydingą visumą, kuri per 170 savo egzistavimo metų patyrė įvairių transformacijų, keitė pavidalą ir skverbėsi į žmonijos organizmą, skelbdama tariamos utopijos gimimą nuo XIX a. anarchistų ir bolševikų iki Frankfurto mokyklos, postmodernizmo ir LSD vizijose skraidančių gėlių vaikų bei barzdotųjų kavinėse sėdinčių hipsterių.

Kad ir kiek kartų nukirsi hidrai galvą, ši atauga. Net ir po 170 metų marksizmo virusas vis dar gajus visame pasaulyje ir jis vis dar geba suvedžioti jaunus, bręstančius ir idealistiškai nusiteikusius, savęs ieškančius protus. Ir jų niekaip neįtikinsi faktais, jog štai, nepaisant kilnių idealų, komunizmas nužudė milijonus žmonių. Reikėtų daryti kitaip, reikėtų smogti iš pagrindų. Reikia pagaliau pradėti atvirai kalbėti, kad komunizmas yra be galo bloga, ydų kupina ir šlykšti ideologija, kurios visos idėjos, prisidengiančios kova už silpnuosius, veda žmoniją į aklagatvį ir iš esmės neturi ko jai pasiūlyti.

Svarbu suvokti, kad neapykanta privačiai nuosavybei yra amorali bei, kaip ir kitos komunizmo idėjos, prieštarauja žmogaus prigimčiai. Ir tai nėra tik išankstinis nusistatymas – visa tai buvo įrodyta praktiškai SSRS egzistavimo metu ir vis dar įrodinėjama Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Kuboje ir Baltarusijoje.

Kita vertus, paskelbti kairiųjų ideologinio genocido irgi nereikėtų. Žmonės yra skirtingi, kaip ir jų interesai, o kas nors turi atstovauti ir patiems pažeidžiamiausiems.