Taip pat bus aptarta mokesčių reformos, Lietuvos pasiekiamumo ir kiti svarbūs šaliai klausimai.

„Per patį susitikimą pagirsim ir kažkiek pasiūlysim dėl investicinės aplinkos gerinimo ir, aišku, paliesime dabar aktualiausius klausimus: mokesčių reforma, pasiekiamumas Lietuvos ir kitus“, – BNS teigė „Investors‘ Forum“ vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė.

Renginys vyks Investuotojų forumo iniciatyva.

Pasak G. Nausėdos, Europai reikia strategijos, kuri papildytų žaliosios pramonės planą. Laiške akcentuojama vieningos rinkos stiprinimo svarba, kviečiama pašalinti perteklinius barjerus prekių ir paslaugų, privataus kapitalo judėjimui ir skatinti žaliąją bei skaitmeninę pertvarką, pranešė Prezidentūra.

„Strategija, (...) stiprinanti bendrąją rinką, teikianti pirmenybę geresniam reglamentavimui ir mažinanti nereikalingą reguliavimo naštą, užtikrinanti greitesnes leidimų išdavimo bei patvirtinimo procedūras, šalinanti kliūtis privataus kapitalo srautams, gerinanti aplinką investicijoms, daugiau dėmesio skirianti inovacijoms, moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai, (...), mažins mūsų strateginę priklausomybę ir padės mums geriau užtikrinti ilgalaikį konkurencingumą“, – rašoma vadovų laiške.

Pabrėžiama, jog paslaugų sektorius turėtų tapti reikšminga atnaujintos strategijos dalimi, o inovacinių technologijų galimybės naudojamos toliau skatinant augimą.

Lietuvos, Airijos, Belgijos, Čekijos, Danijos, Estijos, Latvijos, Nyderlandų, Slovakijos ir Suomijos valstybių vadovai taip pat akcentuoja ambicingesnės prekybos politikos skatinimą, tolesnį bendradarbiavimą su svarbiausiais partneriais siekiant remti ES konkurencingumą, atsparumą ir gerovę.

„Turėtume gerinti sąlygas investicijoms, stiprinti technologinę ir pramonės bazę, vystyti ekosistemas, kurios būtinos žaliajai ir skaitmeninei pertvarkai“, – rašoma laiške.

„2020 m. džiaugėmės šalies ekonomikos atsparumu ir stabiliu augimu pandemijos akivaizdoje, tačiau pasiekto santykinio pranašumo išlaikyti nepavyko – dauguma kitų pasaulio ekonomikų praėjusias metais augo sparčiau už mus. Nors tokia situacija galėjo susiklostyti dėl statistinio palyginamosios bazės efekto, tačiau esamoje geopolitinėje aplinkoje išlaikyti turėtą ekonominės aplinkos pranašumą gali būti sudėtinga“, – teigia agentūros Tyrimų ir analizės skyriaus vadovė Jonė Kalendienė.

Pasak jos, kylančios kainos, žaliavų trūkumas, politiniai iššūkiai, darbo jėgos trūkumas kelia nerimą verslui dėl pastebimai sumažėjusio kaštų konkurencingumo. Ir nors reikšmingų verslo apmokestinimo pokyčių per praėjusius metus neįvyko, mokesčių sistemos konkurencingumo vertinimas verslo akimis irgi suprastėjo.

„Prie augusio Lietuvos ekonomikos konkurencingumo įverčio taip pat prisidėjo ir verslo efektyvumo didėjimas. Jau kelerius metus iš eilės pastebimas verslo finansavimo efektyvumo augimas. Pagal šį rodiklį Lietuva pakilo iš 48 vietos 2020 m. iki 40 vietos 2022 m.“, – sakė J.Kalendienė.

IMD vertinimu, prieinamumą prie finansų, kaip vieną iš pagrindinių Lietuvos ekonomikos patrauklumo veiksnių, nurodė du kartus daugiau įmonių nei praėjusiais metais.

Iš Baltijos šalių aukščiausią poziciją užima ir didžiausiu ekonomikos konkurencingumu pasižymi Estija, kurios vieta kyla nuo 2019 m. ir šiemet ji – 22-a. Latvija šiemet pakilo į 35-ą vietą. Pirmoji šiemet – Danija. Šveicarija šiemet nusileido laipteliu žemiau, trečia – Singapūras.

Darbo rinkos problemoms spręsti skirtos Seimo darbo grupės posėdyje kalbėjęs ekspertas išreiškė nusivylimą šios kadencijos valdančiaisiais dėl esą nesprendžiamų problemų – kritikuota Finansų ministerijos kuruojama Mokestinių lengvatų peržiūros darbo grupė.

Pasak jo, norint išlaikyti talentingus darbuotojus ir jų pritraukti daugiau, visų pirma būtina keisti darbo apmokestinimo sistemą.

P. Kunčinas kritikuoja seną Lietuvos problemą, kad šalyje galioja daug mokesčių lengvatų profesijoms, kurios, jo teigimu, yra vietinės, pavyzdžiui, ūkininkai, dirbantys pagal individualios veiklos pažymą. Anot P. Kunčino, tokios lengvatos ir dideli darbo mokesčiai atbaido aukštos kvalifikacijos darbuotojus, o vietiniai talentai Lietuvą palieka.

„Tai labai atbaido aukštos kvalifikacijos specialistus (...), tiesiog neapsimoka investuoti į Lietuvą, nes darbo mokesčiai pagal darbo sutartį yra tiesiog per aukšti. Mes nebyliai paleidžiame labai daug savo talentų, kurie išvyksta“, – parlamentarams sakė ekonomistas.

Jis taip pat pažymi, kad Lietuvoje nesprendžiama emigracijos problema, esą ji vis dar traktuojama kaip „laisvės kaina“.

Be to, nors ir pastebi teigiamus pokyčius, supaprastinus migracijos ir įdarbinimo procedūras nuo karo bėgantiems ukrainiečiams, P. Kunčinas akcentuoja, jog Lietuvos imigracijos reikalavimai pernelyg griežti.

„Istoriškai problema, kad mes per daug sunkiai įsileidžiame imigraciją, nors tas požiūris dabar keičiasi teigiamai. (...) Ačiū Dievui, imigracijos tendencija gerėja“, – sakė P. Kunčinas.

„Ne tik prarandame žmones, mokesčių mokėtojus, prastiname demografinę situaciją, bet ir prarandame konkurencingumą. Įmonės rinksis šalis, kur yra talentai, jos eis paskui juos“, – pridūrė ekonomistas.

P. Kunčinas aiškino, kad pastaruoju metu šalys, kurios kartu konkuruoja dėl kvalifikuotų talentų, investuoja į aukštųjų technologijų plėtrą – tokias sritis, kaip informacinės technologijos (IT), dirbtinis intelektas, kibernetinis saugumas, kriptovaliutos, finansinės technologijos.

Ekonomisto nuomone, jei nebus imtasi reformų, Lietuva šioje konkurencinėje kovoje atsiliks.

„Visi šitie sektoriai Lietuvai yra labai svarbūs ir nesugebėsime padaryti proveržio, jei nepritrauksime žmonių“, – reziumuoja P. Kunčinas.

Jo teigimu, kad Lietuva taptų patrauklia atvykti ir dirbti kvalifikuotiems darbuotojams, visų pirma reikėtų supaprastinti mokesčių sistemą ir atsisakyti perteklinių mokestinių lengvatų, pavyzdžiui, dirbantiems pagal individualią veiklą.

„Nes dabar patys produktyviausi Lietuvos žmonės dirba pagal individualią veiklą. Dėl to jiems nėra motyvacijos keisti šią sistemą“, – pažymi P. Kunčinas.

Daug talentingos darbo jėgos, pasak jo, prarandama Jungtinei Karalystei, Vokietijai, labiausiai konkuruojama su Lenkija, Ispanija, daug IT specialistų pastaruoju metu pritraukia Jungtiniai Arabų Emyratai. Palankiausias sąlygas talentingiems darbuotojams siūlo Portugalija, Italija, Prancūzija, Norvegija, Danija.

Eksperto pavyzdžiu, Portugalija aukštos kvalifikacijos darbuotojams siūlo bene palankiausias sąlygas Europoje – fiksuotą 10 metų trukmės 20 proc. tarifą, jei asmuo dirba IT, medicinos, architektūros, inžinerijos srityse, dėl ko į šalį jau atvykę apie 30 tūkst. asmenų.

Savo ruožtu Italija 50 proc. sumažina gyventojų pajamų mokestį kvalifikuotiems darbuotojams, 70 proc. lengvatą taiko emigravusiems Italijos specialistams, o 90 proc. – jei įsidarbinama Pietų Italijoje. Prancūzija GPM sumažina 50 proc.

Mokestinių lengvatų peržiūros darbo grupė dirba neefektyviai

Viena pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvoje eksperto minimas proveržis nevyksta, P. Kunčinas įvardija politinės valios trūkumą, ypač – reformuojant mokesčių sistemą.

„Trūksta politinės valios. Lietuvos politikoje ši tema yra nepopuliari, nes labai sunku įtikinti žmones, rinkėjus, todėl šios temos nė viena partija nedrįsta liesti“, – teigia P. Kunčinas.

Anot jo, paskutinė mokestinė reforma Lietuvoje vyko dar prieš stojant į Europos Sąjungą, o nuo 2004 m. tiesiog „plaukiame pasroviui“: „Vyksta daug politinių diskusijų, bet nė viena nevyksta dėl mokesčių reformų.“

Ekonomistas parlamentarams teigė esąs nusivylęs šios kadencijos valdančiųjų pastangomis sistemą keisti – jis ypač pasigedo Finansų ministerijos prieš daugiau nei metus suburtos Mokestinių lengvatų peržiūros darbo grupės veikla.

„Naujas Seimas nuvylė mus šioje vietoje, nes, nors ir buvo apie tai kalbėta, darbo grupė prie Finansų ministerijos šiuo metu yra visiškai neefektyvi“, – sakė P. Kunčinas.

Nors pats nedalyvauja minimos darbo grupės veikloje, ekonomistas tikino girdėjęs kolegų atsiliepimus, jog ministerijos inicijuotos diskusijos tapo „eiliniu pageidavimų koncertu“ su „labai daug žmonių ir labai daug pasiūlymų“. Dėl posėdžiavimo darbo grupėje P. Kunčinas kritikavo Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininką Mykolą Majauską.

„Vienas įrašas (darbo grupės posėdžio – ELTA) buvo paviešintas – vyko pusantros valandos, visi kalbėjo po 5 minutes (...) ir galiausiai gerb. Majauskas pasakė: „ačiū visiems už gerus pasiūlymus, bet spręsiu viską aš ir šiuo metu ne laikas. Bet ačiū ir viso gero“, – pasakojo P. Kunčinas.

„Supratau, kad politinės valios lygiai nulis ir tiesiog tai buvo tiesiog apklausa – pasidalinkime nuomonėmis“, – apibendrino jis.

Seimo narys konservatorius Kazys Starkevičius sutiko, kad ministerijos kuruojama darbo grupė iš tikrųjų vis dar nėra pateikusi jokių iniciatyvų ir svarstė, kad būtų galima pateikti bent pirminius planus, kaip būtų galima keisti mokestinę sistemą dabartinių įvykių kontekste. Jis siūlė darbo grupės atstovus pakviesti jos išvadas pateikti parlamentarams.

„Iš tikrųjų didelės viltys buvo dedamos į darbo grupę, kuri buvo prie Finansų ministerijos. (...) Vis dėlto girdime iš verslo, kad buvo tikėtasi pasiūlymų. Kodėl mes jų nematome? Bent dabar pateiktų preliminariai, kokia kryptis, atsižvelgiant į pandemiją, į karą, kas bus naujo“, – teigė K. Starkevičius.

ELTA primena, kad į pirmąjį posėdį Finansų ministerijos suburta Mokestinių lengvatų peržiūros darbo grupė rinkosi praėjusių metų vasario pabaigoje. Paskelbusi apie grupės kūrimą, ministerija sulaukė per 200 mokestinių pasiūlymų.

Darbo grupei vadovauja finansų viceministrė Rūta Bilkštytė, ją sudaro 48 nariai iš kitų ministerijų, valstybinių institucijų, verslo asociacijų, profesinių sąjungų, Seimo.

Kaip Eltą ministerija informavo sausio pabaigoje, ministerija analizuoja iki šiol grupėje siūlytus mokesčių sistemos pokyčius ir jų fiskalinį poveikį.

Tuomet ministerija žadėjo atnaujinti darbo grupės susitikimus, į juos kviesti gyventojus, verslo ir suinteresuotų organizacijų atstovus, kad šie susipažintų su pirminiais pasiūlymais ir pateiktų savo pastabas.

Anot ministerijos, visi pasiūlyti mokestiniai pakeitimai galėtų įsigalioti nuo 2023 metų.

„Jeigu mūsų ekonomika vienam gyventojui prieš narystę Europos Sąjungoje nesiekė nė pusės ES vidurkio, ji išaugo gana arti 100 proc. Pagal Tarptautinio valiutos fondo klasifikaciją esame laikomi „Advanced economy“, ir tas kategorizavimas, įvertinimas, matyt, yra suteikiamas ne už gražias akis. Ne visos šalys šito įvertinimo nusipelno. Todėl, kai mes kartais mėgstame padiskutuoti apie gerovės valstybę įvairiais formatais, aš mėgstu sakyti, kad turbūt kokiam 150-ies pasaulio valstybių gyventojams mes esame gerovės valstybė“, – antradienį Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) metų ekonomikos forume teigė I. Šimonytė.

Vis tik Vyriausybės vadovė akcentavo, kad vis labiau susisaistant su Vakarų rinkomis, nebegalima remtis nei pigia darbo jėga, nei masto ekonomikos principais, kadangi konkurencinės kovos, jos nuomone, šiais būdais laimėti neįmanoma.

„Tęsiantis mūsų konvergencijai su Vakarų Europa, akivaizdu, kad konkurencingumo pagrindai, ant kurių statėme praeityje, jie tiesiog turi keistis, nes niekas nenori įstrigti tame, kas yra ekonomistų vadinama vidutinių pajamų spąstais. Todėl žemais kaštais (kurie paprastai savaime reiškia mažus atlyginimus) grįstas konkurencingumas negali būti tvarus, kadangi tuomet mes pralaimime konkurencinę kovą dėl darbuotojų, dėl protų. Kadangi tuo pačiu metu nesame labai didelė šalis gyventojų skaičiumi ir teritorija, tai žinoma, ir masto ekonomija nėra tai, kas galėtų mus išgelbėti“, – mano premjerė.

Pasak I. Šimonytės, artimiausiu periodu Lietuva savo konkurencingumą turėtų grįsti pramonės greičiu ir lankstumu. Ji akcentavo, kad siekiant išnaudoti šiuos konkurencinius ekonomikos pranašumus, Vyriausybė taip pat ėmėsi atitinkamų veiksmų.

„Todėl trumpuoju-vidutiniu laikotarpiu tai, kuo dabar bandome labiausiai remtis, arba kuo realistiškai paprasčiausia dabar remtis – greičiu ir lankstumu. Tam, kad greitis ir lankstumas mums suteiktų konkurencinį pranašumą, žinoma, mums reikia stiprių ir kompetentingų institucijų. Čia Vyriausybė juda į priekį su viešojo administravimo reforma“, – tikino ji.

Ilguoju laikotarpiu savo konkurencingumą turėsime grįsti inovatyvumu ir su tuo neatsiejamai susijusia kokybe.

Vis tik, ministrės pirmininkės požiūriu, ilguoju laikotarpiu Lietuva gali išlikti konkurencinga tuomet, jeigu savo ekonomiką grįs inovacijomis ir kokybiškų produktų gamyba.

„Ilguoju laikotarpiu savo konkurencingumą turėsime grįsti inovatyvumu ir su tuo neatsiejamai susijusia kokybe. Todėl labai rimtai klojame pamatus, dedame papildomas investicijas į švietimą, mokslą ir inovacijas. Seimas jau svarsto inovacijų reformos pokyčius, kurie yra susiję su vadinamąja verslo dalimi. Tai yra taikomaisiais tyrimais ir jų pritaikymu produktams ir paslaugoms teikti“, – teigė premjerė, kartu akcentuodama, kad atitinkamų veiksmų siekiant pakreipti ekonomiką šia kryptimi ėmėsi ir valdžios institucijos.

„Seimą artimu metu pasieks ir antroji inovacijų reformos dalis, susijusi su mokslo institucijomis ir mūsų universitetais. Visa tai turbūt turės keletą svarbių laimėjimų, jeigu mums pavyks šias reformas sėkmingai įgyvendinti. Turbūt pagrindinis, kad mes pagaliau nuo kalbų galbūt pereisime prie realios verslo ir mokslo sinergijos ir tuo pačiu metu turėsime realią galimybę smegenis, dėl kurių nutekėjimo taip dažnai apgailestaujame, vis dėlto nulaikyti Lietuvoje“, – įsitikinusi I. Šimonytė.

ELTA primena, kad antradienį vyksta LPK organizuojamas metų ekonomikos forumas „Kaip neatsilikti konkurencingumo greitkelyje: sparti transformacija ir skaitmeninimas“. Šis renginys yra viena iš didžiausių tarptautinių ar nacionalinių pramonės ir verslo konferencijų Lietuvoje. Forume dėmesys bus skiriamas verslui ir jo ateities klausimams: technologiniam atsinaujinimui, ES žaliojo kurso įgyvendinimui.

Pranešimus forume skaitys Europos Komisijos vidaus rinkos komisaras Thierry Bretonasas, Švedijos pramonės konfederacijos prezidentas Fredrik Perssonas, Europos universitetų instituto Tarpvyriausybinio valdymo mokyklos direktorius, Europos komisaras Alexanderis Stubbas.

Metų ekonomikos forume taip pat dalyvaus Amerikos prekybos rūmų (AMCHAM) Europoje vadovė Susan Danger, Businesseurope generalinis direktorius Markus Beyreris, Pasaulio ekonomikos forumo (WEF) valdybos narys Mirekas Dusekas, „Siemens“ bendrųjų funkcijų viceprezidentė Lucretia Loescher.

LMVVK viceprezidentas Juozas Kuklys Eltai teigė, kad padėtis dėl vairuotojų trūkumo šalyje artėja prie katastrofos.

„Skundžiasi ne tik transporto įmonių vadovai – savo apgailestavimus dėl šalies migracijos politikos išreiškia ir užsienio įdarbinimo agentūros, kurios vairuotojų įdarbinimui, deja, turi rinktis ne mūsų šalį, bet kaimynines“, – kalbėjo jis.

Tuo tarpu įdarbinimo agentūros „Tarptautinis personalo servisas“ vadovė Viktorija Kulakovskaja stebėjosi Lietuvos nelankstumu. Agentūra įdarbina vairuotojus iš Ukrainos Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje. Pačios sudėtingiausios įdarbinimo sąlygos, pasak agentūros vadovės, šiuo metu yra Lietuvoje.

„Niekada nėra buvę, kad tokios paklausios, deficitinės, profesijos atstovus kaip vilkikų vairuotojai Lietuvoje užtruktume įdarbinti apie 3-4 mėnesius. Visą šį laikotarpį Lietuvos transporto bendrovės neturės darbuotojų ir patirs nuostolių“, – sakė V. Kulakovskaja.

Vienas iš biurokratinių apsunkinimų, anot jos, yra tai, jog norėdami gauti Lietuvos vizas užsienio šalių vairuotojai, kurie jau yra dirbę Lietuvoje, turi gauti pažymą iš „Sodros“. Tačiau vairuotojas, kuris išėjo iš darbo Lietuvos įmonėje, dėl karantino apribojimų šiuo metu negali asmeniškai atvykti į Lietuvą ir gauti tokios pažymos.

V. Kulakovksajos teigimu, vairuotai greičiau gali įsidarbinti kaimynėse Latvijoje, Estijoje ar Lenkijoje, kur įdarbinimo procesas užtrunka apie 3 kartus greičiau nei Lietuvoje.

Su panašia situacija pasakojo susidūręs Lenkijoje įmonę įsteigęs „Biominvija“ savininkas Mindaugas Račkauskas.

„Lenkijoje viskas paprasčiau: visas įdarbinimo procesas vairuotojui užtrunka apie 2 savaites, po kurių jis gali pradėti dirbti“, – teigė jis.

Savo ruožtu transporto įmonės „Solotransa“ savininkas Artūras Rutkauskas teigė, kad su dar sudėtingesne situacija susiduriama norint įdarbinti žmones iš tolimesnių šalių, Vidurio ir Rytų Azijos.

„Potencialus vairuotojas, norintis gauti darbo vizą, privalo pateikti biometrinius duomenis Lietuvoje arba mūsų atstovybėse užsienyje. Tačiau šiuo metu gyvai kandidatai užsienyje nėra priimami. Be to, nemažai užsienio šalių neturi Lietuvos ambasados, todėl kandidatai turi skristi į kitą šalį, pateikti savo dokumentus ir tada laukti atsakymo apie 4 savaites. Šiuo metu, pavyzdžiui, Latvijoje visos procedūros sutvarkomos paštu“, – sakė A. Rutkauskas.

LMVVK prezidentas Erlandas Mikėnas tikino, kad veiksmų siekiant ištaisyti susidariusią situaciją reikia imtis nedelsiant.

„Reikia suprasti, kad su tokia įdarbinimo politika ir biurokratiniu aparatu mūsų šalies transporto įmonės taps nekonkurencingos, o tai prives iki viso šalies transporto sektoriaus žlugimo. Turime nedelsiant imtis veiksmų, kad ištaisytume tokią nedėkingą ir nelygios konkurencijos padėtį“, – akcentavo jis.

„Tai ypač svarbu mažoms ir vidutinėms įmonėms, kurios balansuoja ant išlikimo ribos“, – pridūrė E. Mikėnas.

Palyginti su praėjusiais metais, labiausiai pakilo darbo rinkos vertinimas (8 pozicijomis), institucijų veiklos bei įgūdžių vertinimas (po 7 pozicijas). Labiausiai suprastėjo sveikatos srities vertinimas (8 pozicijomis).

Šalies BKI skaičiuojamas atsižvelgiant į respondentų (įmonių vadovų) 12 sričių vertinimus ir svarbiausius šalies makroekonominius rodiklius. Šiemet pirmoje vietoje yra Singapūras (84,8 balo), antroje – JAV (83,7 balo), trečioje – Honkongas (83,1 balo). Estija ir Latvija pakilo viena pozicija ir atitinkamai užima 31 (70,9 balo) ir 41 (67 balai) vietas.

Pagal institucijų veiklos sritį, apimančią šalies institucinės aplinkos vertinimus, pirmauja Suomija, Lietuva yra 34 vietoje, Latvija – 47, Estija – 21. Aukščiausias vietas Lietuva užėmė pagal terorizmo nebuvimo (1 vieta), žemės tvarkymo kokybės (1 vieta), organizuoto nusikalstamumo nebuvimo (12 vieta) bei akcininkų įtakos valdymui (17 vieta) rodiklių vertinimus. Žemiausiose vietose Lietuva buvo pagal Vyriausybės reakcijos į pokyčius vertinimus (94 vieta) ir žmogžudysčių skaičių (92 vieta).

Pagal infrastruktūros sritį, apimančią transportavimo ir ryšių kokybės vertinimus, pirmoje vietoje yra Singapūras, Lietuva – 39, Latvija – 43, Estija – 45. Aukščiausiai įvertinti Lietuvos infrastruktūros rodikliai: elektrifikavimo lygis (2 vieta), traukinių paslaugų efektyvumas (22 vieta) ir kelių jungiamumas (24 vieta). Žemiausiai įvertintas Lietuvos oro uostų jungčių lygis (87 vieta) ir keleivinių laivų laivybos infrastruktūra (65 vieta).

Pagal informacinių technologijų (IT) naudojimą, apimantį IT plėtrą, pirmoje vietoje yra Pietų Korėja, Lietuva – 12, Latvija – 15, Estija – 16. Lietuva užėmė aukščiausias pozicijas pagal mobiliojo ryšio telefonų abonementų skaičių (8 vieta) ir šviesolaidžio interneto abonementų skaičių (9 vieta). Žemesnėje, t. y. 45 vietoje, Lietuva buvo pagal interneto naudotojų skaičių.

Pagal makroekonominio stabilumo srities rodiklių (metinės infliacijos kitimo ir valstybės skolos dinamikos) vertinimus Lietuva, Latvija ir Estija (iš viso 33 šalys) užėmė 1 vietą.

Sveikatos srities vertinimuose Lietuva užima 85 vietą, o pagal tikėtiną sveikos gyvenimo trukmės rodiklį – 84. Pagal sveikatos srities vertinimus Latvija ir Estija atitinkamai užima 84 ir 52 vietą.

Pagal įgūdžių srities vertinimus, apimančius švietimo lygį bei dabartinės darbo jėgos įgūdžius, pirmoje vietoje yra Šveicarija, Lietuva – 24, Latvija – 22, Estija – 15. Aukščiausias vietas Lietuva užėmė pagal vidutinę mokymosi trukmę (10 vieta), tikėtiną mokymosi trukmę (23) ir darbuotojų apmokymo laipsnį (26). Žemiausias vietas Lietuva užėmė pagal galimybės rasti kvalifikuotus darbuotojus (124) ir absolventų gebėjimų (82) rodiklių vertinimus. Pagal šių rodiklių vertinimus pirmas vietas užima atitinkamai JAV ir Šveicarija.

Pagal produkto rinkos vertinimus, apimančius rinkos dydį, mokesčius bei konkurencijos lygį, pirmoje vietoje yra Honkongas, Lietuva – 58, Latvija – 47, Estija – 29. Lietuvoje geriausiai įvertinti prekybos muito tarifai (7 vieta) ir konkurencija paslaugų srityje (20). Žemiausioje vietoje Lietuva buvo pagal tarifų sudėtingumą – 113 vieta.

Pagal darbo rinkos vertinimus, apimančius priėmimo ir atleidimo iš darbo sąlygas bei darbo užmokesčio lankstumą, pirmoje vietoje yra Singapūras, Lietuva – 24, Latvija – 28, Estija – 19. Aukščiausias vietas Lietuva užėmė pagal darbo užmokesčio nustatymo lankstumą (5 vieta), darbuotojų teises (12) bei moterų ir vyrų atlyginimų santykį (15). Žemiausiai įvertintas buvo darbo mokesčių dydis (131) ir užsieniečių įdarbinimo lengvumas (112).

Pagal finansų sistemos vertinimus, apimančius privataus ir smulkaus bei vidutinio verslo finansavimo galimybes, rinkos kapitalizavimo lygį ir bankų veiklos efektyvumą, pirmoje vietoje yra Honkongas, Lietuva – 75, Latvija – 85, Estija – 52. Aukščiausias vietas Lietuva užėmė pagal bankų reguliuojamojo kapitalo santykį (28 vieta), neveiksnių paskolų dydį (58) ir rizikos kapitalo prieinamumą (63). Žemiausiai įvertintas Lietuvos kredito deficitas procentais (107), rinkos kapitalizavimas (96), smulkaus bei vidutinio verslo finansavimas (84) ir vidaus kreditavimas privačiam sektoriui (83).

Pagal rinkos dydžio vertinimus pirmoje vietoje yra Kinija, Lietuva – 76, Latvija – 95, Estija – 99. Lietuva pagal prekių ir paslaugų importo dydį užėmė 18 vietą, o pagal BVP – 79 vietą.

Pagal verslo dinamiškumo vertinimus, apimančius verslo pradžios sąlygas, nemokumo reguliavimo sistemą, inovacinių įmonių augimą, pirmoje vietoje yra JAV, Lietuva – 45, Latvija – 40, Estija – 27. Aukščiausią vietą Lietuva užėmė pagal verslo pradžios išlaidas (12 vieta), inovacinių įmonių augimą (26) ir veiklos atsakomybės pasiskirstymą (26). Žemiausiai įvertinta Lietuvos nemokumo reguliavimo sistema (95).

Pagal inovacijų pajėgumų srities vertinimus, apimančius mokslo tiriamosios ir eksperimentinės plėtros (MTEP) lygį, klasterių augimą, patentų išradimams ir prekių ženklų kiekį bei daugiašalį bendradarbiavimą, pirmoje vietoje yra Vokietija, Lietuva – 42, Latvija – 54, Estija – 34. Aukščiausią vietą Lietuva užėmė pagal prekių ženklo paraiškų kiekį (24 vieta), darbo jėgos įvairovę (33) ir suinteresuotų šalių bendradarbiavimo (33) rodiklius. Žemiausiai įvertinta Lietuvos klasterių plėtra (97 vieta) ir pirkėjo išprusimas (84).

Siekdamas įvertinti šalių išsivystymo lygį ir konkurencingumą, PEF kasmet atlieka pasaulio šalių konkurencingumo tyrimą, kuriame dalyvauja daugiau nei šimtas valstybių (2019 m. – 141, 2018 m. – 140, 2017 m. – 137). Lietuva šiame tyrime dalyvauja nuo 2001 m. Tyrimo duomenys pateikiami PEF leidinyje „Pasaulio konkurencingumo ataskaita 2019".

Konkurencingumo tyrimai šalyse atliekami pagal PEF parengtą metodiką. Tyrimui sudaroma atsitiktinė sluoksninė imtis, atsižvelgiant į įmonių dydį (darbuotojų skaičių) ir šias ekonominės veiklos rūšių grupes: žemės ūkio, pramonės ir paslaugų. 2019 m. tyrime dalyvavo 114 Lietuvos įmonių vadovų, iš jų 45 proc. vadovavo įmonėms, turinčioms 250 ir daugiau darbuotojų, 55 proc. - turinčioms iki 249 darbuotojų. Įmonių vadovai užpildė PEF klausimyną, apimantį daugiau kaip 100 skirtingų sričių rodiklių. Rodikliai buvo vertinti taikant 7 balų sistemą (1-2 balai – neigiamas vertinimas, 3-4 balai – vidutinis, 5-7 balai – teigiamas). 2019 m. PEF indeksų skaičiavimo metodikoje atliko pakeitimus, kurie neturi įtakos rezultatų palyginamumui su 2018 m.

Pakalbėkime apie vieną verslo sritį – prekybą antikvariniais daiktais. Sutinkant su Lietuvos teisės aktais, beveik kiekvienas daiktas, senesnis kaip 50 metų, gali būti išvežtas iš Lietuvos tik gavus Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos leidimą. Todėl bet kuris ūkio subjektas, užsiimantis tarptautine prekyba antikvariniais daiktais, parduotą daiktą iš Lietuvos gali išvežti arba išsiųsti tik gavęs minėtą leidimą.

Tam, kad gautų tokį leidimą, reikia du kartus nuvykti į Vilnių – pirmą kartą nuvežti antikvarinį daiktą leidimui gauti, antrą kartą – atsiimti daiktą ir leidimą. Leidimą išduoti kainuoja 10 eurų.

Vienu reisu, žinoma, jis veš ne vieną monetą, tačiau, bet kokiu atveju, minėtas teisės aktų reikalavimas šią žmogaus veiklą padaro ekonomiškai neįmanomą.

Įsivaizduokime klaipėdietį, prekiaujantį, pavyzdžiui, senovinėmis monetomis. Jis monetą parduoda už 20 eurų, pelnas, tarkime, sudaro netgi 100 proc. – 10 eurų. Parduodamas bent šimtą monetų per mėnesį, jis galėtų užsidirbti 1000 eurų. Neprašytų bedarbio pašalpos, už jį valstybei nereikėtų mokėti PSD ir Sodros mokesčių. Tačiau tokiu būdu jis užsidirbti negali, nes tam, kad gautų leidimą parduotą monetą išsiųsti iš Lietuvos, jis turi sumokėti 10 eurų, be to, du kartus suvažinėti iš Klaipėdos į Vilnių. Vienu reisu, žinoma, jis veš ne vieną monetą, tačiau, bet kokiu atveju, minėtas teisės aktų reikalavimas šią žmogaus veiklą padaro ekonomiškai neįmanomą.

Tuo metu stambesnės įmonės, prekiaujančios brangesniais antikvariniais daiktais, yra finansiškai gyvybingos, tačiau dėl reikalavimo gauti leidimus tampa kur kas mažiau konkurencingos kitų šalių rinkos dalyvių atžvilgiu, nes beveik visose Europos šalyse tokių leidimų nereikia arba juos gauti yra yra kur kas paprasčiau – viskas vyksta elektroniniu būdu, o daikto į instituciją pristatyti nereikia, procesas trunka tik dvi tris dienas. Todėl užsienio antikvarinių daiktų pirkėjai mieliau renkasi tų šalių pardavėjus, kur nereikia laukti daikto 2–3 savaites ar net ilgiau, o galima gauti iš karto.

Antikvarinių daiktų pasaulinė rinka sudaro apie 10 mlrd. dolerių, todėl reikėtų gerai įvertinti, ar tikslingais biurokratiniais reikalavimais verta riboti Lietuvos ūkio subjektų konkurencingumą.

Kultūros ministerijos noras apsaugoti Lietuvos kultūros paveldą yra suprantamas, tačiau ar prie šio paveldo išsaugojimo prisideda reikalavimas gauti leidimą išvežti užsienyje įsigytą daiktą, su Lietuvos paveldu neturintį nieko bendro? Turbūt ne. Todėl tikrai naikintinas reikalavimas gauti leidimą iš Lietuvos išvežti antikvarinius daiktus, turinčius jų įsigijimą užsienyje patvirtinančius dokumentus.

Tokias išvadas pateikia konsultacinė bendrovė „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ (EKT), atlikusi nepriklausomą pieno sektoriaus apžvalgą Lietuvoje.

Pasak EKT partnerio Dariaus Dulskio, esmine pieno sektoriaus gamybos grandies problema ir toliau išlieka smulkių ūkių vyravimas. „Maži, iki dešimt karvių laikantys, ūkiai sudaro net 74 proc. viso jų skaičiaus Lietuvoje, kurie pagamina vos 11 proc. žaliavinio pieno. Dėl to ūkių efektyvumas yra mažas, nepakankama pieno kokybė, didesnės gamybos sąnaudos, dideli pieno surinkimo kaštai, ūkių nuostoliai ir ūkininkų priklausomybė nuo paramos. Nors Lietuvoje ir vyksta pieno ūkių stambėjimo procesai, jų tempai lėti, o tai neleidžia iki galo išnaudoti gamybinio pieno pramonės potencialo“, - sako D. Dulskis.

EKT atlikto tyrimo rezultatai atskleidžia, kad smulkiųjų pieno ūkių finansinę padėtį blogina tai, kad Lietuvos pieno sektoriuje egzistuoja papildoma iš žemdirbių pieną superkanti tarpininkų grandis, kuri perparduodama žaliavą perdirbėjams, pelnosi ūkininkų sąskaita.

Apžvalgoje pabrėžiama, kad Lietuvoje nuo 1998 m. taikomų bazinių pieno sudėties dydžių nuokrypis nuo faktinių pieno sudėties rodiklių yra didžiausias tarp analizuotų ES šalių ir ši situacija nekinta jau ketverius metus. „Priartinus bazinius pieno sudėties rodiklius prie faktinių, natūralaus pieno supirkimo kainos dydis nepakistų, tačiau bazinių ir faktinių kainų palyginimas taptų korektiškesnis“, - sako D. Dulskis.

Jis atkreipia dėmesį, kad pieno supirkimo kainos svyruoja visose ES šalyse, tačiau normaliomis rinkos sąlygomis jų svyravimas nepasižymi tokiais staigiais pakilimais ir giliais smukimais, kaip Lietuvoje. „Taip yra todėl, kad Lietuvos pieno žaliavos gamyba nėra subalansuota - turime per mažą stambiųjų ūkių koncentraciją, kuri galėtų garantuoti stabilų ir pakankamą aukščiausios kokybės lietuviško pieno tiekimą europine rinkos kaina“, - sako ekspertas.

D. Dulskio teigimu, Lietuvos pieno ūkiai pajėgūs pagaminti visą pieno perdirbėjams reikalingą žaliavos kiekį. Tačiau dalis primelžto pieno suvartojama savo reikmėms (10 proc.), dalis jo eksportuojama (4 proc.), todėl lietuviškos kilmės žaliavinis pienas užtikrina tik tris ketvirčius viso perdirbimui reikalingo poreikio. Dėl lietuviško pieno trūkumo, jis importuojamas iš Latvijos ir Estijos stambiųjų pieno ūkių, kur reikiamos kokybės pienas perkamas maždaug 15 proc. pigiau nei Lietuvoje.

Šalies įmonių perdirbamo pieno kiekis dukart viršija Lietuvos vidaus vartojimo poreikius, todėl iki 60 proc. pagamintos produkcijos, iš kurios svarbiausi yra sūriai, eksportuojama.

Tarp Baltijos šalių Lietuva pagal pagaminamo, superkamo ir perdirbamo pieno kiekį 2017 metais išliko rinkos lydere - jai teko 47 proc. rinkos, tuo tarpu Latvijai - 30 proc., o Estijai - 23 proc.

Tai jau antroji išsami pieno sektoriaus apžvalga, kurią atliko EKT. Pirmąkart kompleksinis pieno sektoriaus tyrimas atliktas ir pristatytas 2016 metais.

Žaliosios politikos instituto bei Kauno rajono savivaldybės surengtoje konferencijoje „Žalioji strategija verslui: planas Kauno regionui“ aptarti ne tik Lietuvos regionams kylantys iššūkiai, bet ir globalios problemos. Žaliosios politikos instituto prezidentas Remigijus Lapinskas atkreipė dėmesį į pasauliui grasančią klimato kaitą ir paakino ieškoti sprendimų, kurie padėtų prisidėti prie klimato kaitos stabdymo. „Pasaulinė patirtis bei konkretūs pavyzdžiai Lietuvoje rodo, kad sprendimai egzistuoja, tereikia valios ir ryžto imtis juos diegti. Juolab, kad tokiu būdu galime ne tik kovoti su klimato kaita, bet ir mažinti nedarbo rodiklius, kadangi vystydami žaliąją ekonomiką prisidedame prie naujų darbo vietų kūrimo“ – teigė R. Lapinskas.

2016 m. pasaulyje žaliųjų tiesioginių užsienio investicijų įplaukos siekė 1,75 trilijono dolerių. Patarimais ir trijų žingsnių programa, kaip kuo daugiau tokių investicijų pritraukti į Lietuvą, dalijosi Investuok Lietuvoje atstovas Laurynas Suodaitis. Jo teigimu, svarbiausia regionams identifikuoti savo potencialą, gerinti investicinę aplinką ir pardavimus vykdyti proaktyviai.

Kaunas – sėkmės pavyzdys?

Kauno apskritis kitų Lietuvos regionų kontekste rikiuojasi priešakyje, nusileisdama tik Vilniaus apskričiai. Indrės Genytės-Pikčienės pristatyti statistiniai duomenys atskleidė, kad rajone nedarbo lygis mažėja, o algos kyla koja kojon su šalies vidurkiu, tačiau reikšmingam proveržiui reikalingi didesni pokyčiai. Svarbiausi regionų vystymosi recepto ingredientai, anot analitikės, yra gyvenimo kokybė, verslo klimatas, infrastruktūra ir logistika bei žmogiškasis kapitalas.

„Kauno regionas maloniai stebina - tiek gerėjančiu gyventojų užimtumu, tiek augančiais pritraukiamų investicijų rodikliais. Tačiau kaip ir kiekvienam regionui, taip ir Kauno apskričiai dar yra kur tobulėti. Pavyzdžiui, Raseinių rajonas yra žemės ūkio kraštas, čia intensyviai vystoma maisto pramonė, dėl kurios susidarančios atliekos blogina vietos gyventojų gyvenimo kokybę, tačiau anot konferencijoje dalyvavusios Raseinių rajono savivaldybės atstovės, rajone kol kas nėra nė vienos kogeneracinės biodujų jėgainės, utilizuojančias žemės ūkio ir maisto perdirbimo įmonių atliekas, taip ir atsikratant atliekų, ir gaminant reikalingą energeiją. Tai tik vienas iš pavyzdžių, rodančių, kad net ir Kauno apskričiai darnių sprendimų trūksta“ – teigė konferencijos iniciatorius R. Lapinskas.

Kauno rajono savivaldybės atstovai džiaugėsi pokyčiais daugiabučių namų renovacijos, šilumos ūkio, atliekų tvarkymo srityse bei maitinimo organizavime ugdymo įstaigose. Tačiau užsiminus apie planuojamą regioninio Zabieliškio sąvartyno plėtrą, užvirė diskusijos. R. Lapinskas atkreipė dėmesį, kad remiantis atliekų tvarkymo hierarchija, atliekų šalinimas sąvartynuose yra paskutinė ir mažiausiai priimtina išeitis, todėl turi būti skatinamas atliekų perdirbimas ir pakartotinis žaliavų panaudojimas.

Realius pavyzdžius, kaip atliekos gali būti paverčiamos žaliavomis, pristatė Latvijoje veikiančios įmonės „EKO ISO“ atstovas Tomas Šamrovas. Jo vadovaujama įmonė iš neparduotų laikraščių ir kitos makulatūros gamina apšiltinimo medžiagą pastatams. Anot T. Šamrovo, 2017 m. jų įmonėje buvo perdirbta 2400 tonų laikraštinės makulatūros. „Tai reiškia, kad praėjusiais metais išsaugojome mažiausiai 30000 medžių ir prisidėjome apšiltinant daugiau nei 1800 įvairiausų kontrukcijų pastatams” – dėstė T. Šamrovas.

Pavyzdžių, kaip panaudojant atliekas tausoti gamtą ir tuo pat metu uždirbti, konferencijoje pristatyta ir daugiau. Osvaldas Markevičius, atliekų tvarkymo sektoriaus inovacijų konsultantas, demonstravo Estijos įmonės naudojamą polietileno perdirbimo technologiją, kuri suteikia galimybę panaudoti niekam nereikalingą plastiką ir iš jo gaminti lentas lauko terasoms.

Tačiau konferencijoje pranešimą skaitęs iniciatyvos „Kūrybos kampas 360“ įkūrėjas Giedrius Bučas skatino visų pirma vengti atliekų susidarymo, tuomet mažiau atliekų nukeliaus į sąvartynus ar deginimo gamyklas bei nereikės sukti galvos, kaip atliekas perdirbti. Apie saikingą ir atsakingą vartojimą kalbėjo ir daugiau nei 8000 tonų atliekų per metus surenkančios įmonės „VSA Vilnius“ vadovė Jurgita Petrauskienė bei pristatė siūlymus miesto reprezentatyvumui gerinti – estetišką miesto įvaizdį kuriančius atliekų konteinerius.

Kaip užtikrinti visapusišką tvarką miesto viešosiose erdvėse taikant Olandijos aplinkos tvarkymo modelį pasakojo įmonės „Optimus Monitus“ vadovė Ala Kuzmickienė. Konferencijos metu ji pristatė ir visai neseniai į lietuvių kalbą išverstus viešųjų erdvių kokybės standartus.

Pokyčių lyderiai logistikoje

Darnaus verslo pavyzdžiais Lietuva gali pasigirti transporto sektoriuje – Kauno krašte įsikūrusi įmonė „Elinta“ vysto ir gamina variklius, galios valdymo ir akumuliatorių sistemas. Įmonės atstovas Laurynas Jokužis pristatė vieną iš įmonės projektų - hibridinę komercinės paskirties transporto priemonę. Šie automobiliai žaliosiose miestų zonose iki 50 km važiuoja naudodami tik elektros energiją. Tuo tarpu standartinis dyzelinis variklis dirbdamas kartu su elektriniu varikliu mažina kuro sąnaudas iki 70% ir neriboja nuvažiuojamo atstumo. Transporto priemonėse yra integruota sistema, kuri leidžia nustatyti bet kurią geografinę zoną, kurioje transporto priemonė naudoja tik elektrinį režimą.

„Matydami pasaulines tendencijas – sparčiai augančius logistikos srautus, blogėjančius oro kokybės rodiklius ir eismo įvykių dažnumą, turime ieškoti išeičių, kaip tai pakreipti teigiama linkme. Tokie pavyzdžiai kaip „Elinta“, rodo, kad sprendimai visai po nosimi, tik ar visi apie juos žinome? Geroji praktika turi būti viešinama kuo plačiau, o galiausiai, ir patys pokyčių lyderiai turi būti įvertinti, todėl Žaliosios politikos institutas su partneriais Švedijoje, Vokietijoje bei Lenkijoje inicijavo tarptautinius Mažiau taršios logistikos apdovanojimus. Pelnyti apdovanojimą gali ne tik transporto priemonių gamintojai ar logistikos įmonės, bet ir darnius sprendimus miesto logistikoje propaguojančios savivaldybės ar nevyriausybinės organizacijos“ – konferencijoje pasakojo Žaliosios politikos instituto vadovė Ieva Budraitė.

Renginį moderavęs Remigijus Lapinskas priminė, kad verslo idėjos ir noro saugoti aplinką nepakanka, reikalingi ir finansiniai ištekliai, todėl konferencijos metu Aplinkos projektų valdymo agentūros projekto „LIFE gebėjimų stiprinimas Lietuvoje“ atstovė Kristina Cijūnėlienė pristatė „LIFE“ programos suteikiamas galimybes žiedinės ekonomikos idėjoms finansuoti.

Ši konferencija jau trečiasis ciklo „Žalioji strategija verslui” renginys. Konferencijos jau surengtos Tauragės bei Panevėžio apskrityse.