Apie tai buvo plačiai paskelbta, tačiau tais metais į amžinojo poilsio vietą jis nebuvo palydėtas.

„Iki šiol urna su tėčio pelenais dvejus metus buvo mano namuose, galėjo ir toliau būti, bet tradicijos yra tradicijos, šiandien juos palaidosime Lėbartų kapinėse, nors dar tėčiui gyvam esant, niekada nekalbėjome, kur jis norėtų būti palaidotas“, – atsisveikinimo metu tikino rašytojo sūnus Audrius Kaukas.

Sūnus pasakojo, kad paskutiniaisiais gyvenimo metais jo tėtis gyveno su juo, sveikata buvo visai pašlijusi, rašytojas nieko nebematė ir negirdėjo, buvo giliai paniręs į save.

Anot sūnaus Audriaus, tėvas sunkiai išgyveno savo gyvenimo moters, mylimos žmonos – mokslininkės, žinomos kalbininkės Audronės mirtį, nuo to laiko jis ir pats ėmė regimai nykti. Ši netektis jį labai slėgė.

Kuklus bičiulių ir artimųjų būrelis urną su K.Kauko palaikais šeštadienį palaidojo garsių uostamiesčio žmonių kvartale, netoli šviesaus atminimo Klaipėdos dramos teatro režisieriaus Povilo Gaidžio kapo.

K.Kauko kapą pašventinti buvo pakviestas evangelikų liuteronų kunigas Liudvikas Fetingis.

Politikas, psichologas, rašytojas Vytautas Čepas gerai pažinojęs K.Kauką, pabrėžė jį buvus teisingu ir doru.

„Susipažinome Sąjūdyje. Jis atėjo, kaip komunistas ir prisipažino dar būdamas visai jaunas bendradarbiavęs su KGB. Kaip ir daugelis tuo metu, pasakojo, kaip įstojo į partiją. Prasidėjus permainoms Sovietų Sąjungoje, jis buvo visiškai pasiruošęs ginti nepriklausomą Lietuvą. Beje, jis niekada nieko neapgavo“, – apie velionį kalbėjo V.Čepas.

Laidotuvių organizacinių rūpesčių ėmėsi sąjūdietis, buvęs pirmasis Valstybės saugumo departamento Klaipėdos skyriaus vadovas Algirdas Grublys.

Jis gerai pažinojo velionį ir gerbė jį už atvirą, nesuvaidintą atgailą už jaunystės klaidas.

K.Kaukas gimė Alytaus rajone, Duselninkuose, baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, dirbo žurnalistu, redaktoriumi, parašė daug dokumentinių ir grožinių kūrinių.

Susirinks miesto širdyje

K.Kaukas mirė 2020-ųjų rugpjūčio 7 d. Šį pasaulį savotišku Klaipėdos metraštininku vadinamas rašytojas apleido Kaune.

Apie tai buvo plačiai paskelbta, tačiau tais metais į amžino poilsio vietą jis nebuvo palydėtas.

Šiomis dienomis būrelis klaipėdiečių susivienijo į savotišką komitetą, kuris rūpinasi būsimomis laidotuvėmis. Jos numatytos rugsėjo 24 d. Lėbartų kapinėse.

Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Nijolė Kliukaitė-Kepenienė pasakojo, kad tądien 11 val. uostamiesčio rašytojai, velionio bičiuliai ir gerbėjai susirinks Teatro aikštėje prie Anikės skulptūros.

Iš čia savais automobiliais jie važiuos į Lėbartų kapines.

Urna su K.Kauko palaikais bus palaidota garsių Klaipėdos žmonių kvartale.

Saviškiais pasirūpina

Po laidotuvių velionį paminėti ketinama susirinkus Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus namelyje.

Organizacinių rūpesčių ėmęsis sąjūdietis, buvęs pirmasis Valstybės saugumo departamento Klaipėdos skyriaus vadovas Algirdas Grublys tikino, kad žinia apie vis dar neįvykusias K.Kauko laidotuves jam buvo labai netikėta.

Gerai pažinojęs velionį ir gerbęs už atvirą, nesuvaidintą atgailą už jaunystės klaidą (sovietmečiu K.Kaukas buvo TSKP narys), A.Grublys tikino negalėjęs nepasirūpinti Sąjūdžio laikų bendražygio laidotuvėmis.

Kapinėse jis suderino urnos palaidojimo vietą.

Rašytojo K.Kauko amžino poilsio vieta bus nesunkiai randama 11-ajame kapinių kvartale, visai netoli šviesaus atminimo Klaipėdos dramos teatro režisieriaus Povilo Gaidžio kapo.

Laidotuvių ceremonija tądien numatyta 12 val.

Kapą pašventinti pakviestas evangelikų liuteronų kunigas Liudvikas Fetingis.

Ėmęsis nemažos laidotuvių organizavimo naštos A.Grublys pats jose dalyvauti negalės, tik palydės susirinkusiuosius iš Teatro aikštės.

"Negalėjome nepalaidoti mūsiškio sąjūdiečio. Kostas buvo geras, organizuotas, labai šiltas žmogus, nors ir sudėtinga asmenybė su daug prieštarų. Daug pokario žmonių buvo pasimetę. Svarbu, kad jis nebijojo nuoširdžiai, ne dėl akių pripažinti savo klaidų", – buvusį bendražygį apibūdino A.Grublys.

Tai ne pirmas kartas, kai sąjūdiečiai imasi organizuoti buvusių bendražygių laidotuves. Vos keli buvę bičiuliai ėmėsi rūpintis ne vieno artimųjų neturėjusio bendraminčio paskutiniąja kelione ir įamžinimu.

Panašiai elgiamasi ir su pirmosios Klaipėdos miesto tarybos nariais.

Bendraminčiai: šiemet miręs D.Varkalis (kairėje) ir jo bičiulis K.Kaukas daugeliui įsiminė, kaip tvirtų patriotinių pažiūrų žmonės. Vytauto Petriko nuotr.

Prasitarė atminimo vakare

Politikas, psichologas, rašytojas Vytautas Čepas neslėpė žinojęs, kad K.Kaukas vis ar nepalaidotas.

"Numaniau, nes laidotuvių nebuvo. Jei būtų buvusios, būčiau dalyvavęs. Paprastai mes, tie rašantys žmonės, vienas kitą palaidojame. Vieną paskutiniųjų į amžino poilsio vietą Žemaitijoje, Raudėnų kaime, palydėjome Aleksandrą Žalį. O Kostas mirė ne Klaipėdoje, kažkaip taip ir nusprūdo ta žinia, galvojome, kad kažkur ten tėviškėje jis ir palaidotas. Tik paskui kažkas užsiminė, kad laidotuvių net nebuvo, bet iki galo gal ir nepatikėjome", – teigė V.Čepas.

Jis prisiminė, kad pernai apie Vėlines Klaipėdos viešojoje I.Kanto bibliotekoje vyko vakaras, skirtas K.Kauko atminimui. Buvo skaitomos ištraukos iš autoriaus kūrinių, susirinkusieji dalijosi prisiminimais apie šią asmenybę.

Atminimo vakare dalyvavo ir velionio sūnus Audrius. Jis tada prasitarė, kad urna su tėvo palaikais – vis dar jo namuose.

"Laidotuvės – toks intymus dalykas, šeimos reikalas, kur ir kaip laidoti. Kostas turėjo kai kurių prašymų dėl amžino poilsio vietos. Nežinau, kodėl tada neįvyko laidotuvės. Pasaulyje yra tokių papročių, kai tėvų pelenai laikomi namuose. Japonijoje urna laikoma garbingoje vietoje. Kiekvieną rytą prie jos turi būti padėtas paplotėlis, paberta žiupsnelis ryžių. Visu tuo turi rūpintis marti. Todėl ir Kosto atveju nematau nieko labai keisto. Lietuviai per daug sureikšmina laidotuves. Iš esmės mirusiam tai – visiškai vienodai. Gyviesiems svarbu pagarbiai palaidoti velionį, sukviesti artimus žmones. Kai po pasaulį pavažinėjame ir patys liberalėjame", – labai nesureikšmindamas vėlyvų pažįstamo klaipėdiečio laidotuvių svarstė V.Čepas.

Pas rusus – su medaliais

V.Čepas pasakojo paskaitydavęs K.Kauko kūrybą, kartą net buvo prašomas recenzuoti jo knygą, bet tada atsisakė ir sulaukė bičiulio pyktelėjimo.

Dėl lietuvių kalbos, žodžio laisvės, požiūrio į kai kuriuos politinius veikėjus jie sutardavo ir buvo kategoriški, ir visa, ką jie sakė, buvo teisybė. Abu buvo padorūs žmonės ir verti pagarbos.

"Susipažinome Sąjūdyje. Jis atėjo, kaip komunistas ir prisipažino dar būdamas visai jaunas bendradarbiavęs su KGB. Kaip ir daugelis tuo metu, pasakojo, kaip įstojo į partiją. Prasidėjus permainoms Sovietų Sąjungoje jis buvo visiškai pasiruošęs ginti nepriklausomą Lietuvą. Beje, jis niekada nieko neapgavo. Tik aš ir dar keli žmonės turėjome praktikos bendrauti su sovietų kariškiais. Mums jis būdavo labai patogus. Kostas važiuodavo į "karštas" vietas kalbėti su rusiškai kalbančiais žmonėmis. Dabar jie jau uodegas paspaudę, o tada buvo labai aršūs. K.Kaukas ateidavo apsikabinėjęs visais savo medaliais, nebijodamas kalbėdavo, aiškindavo. Tuo metu jis labai daug padarė", – apie K.Kauko nuopelnus kalbėjo V.Čepas.

Tą patį anksčiau yra liudijęs šią vasarą miręs muziejininkas, tvirtai savo pažiūrų besilaikęs sąjūdietis Dionyzas Varkalis.

"K.Kaukas mums buvo labai reikalingas, per jį mes galėjome nemažai sužinoti, ką veikia karo veteranai, jedinstvininkai. Be to, Kostas buvo vienintelis komunistas, kuris atsiprašė žmonių viešai spaudoje už tai, kad tarnavo sovietų sistemai. O visi kiti tylėjo, nė vienas neatgailavo", – prieš porą metų dienraščiui "Klaipėda" kalbėjo D.Varkalis.

Kai pradėjo formuotis laikraščių rinka, Sąjūdis neteko spaudos, kuri tuomet buvo pagrindinis judėjimo ruporas. K.Kaukas ėmėsi pats redaguoti ir rašyti straipsnius į Sąjūdžio laikraštį, ėjusį apie pusmetį.

Ištikimybė: buvę sąjūdiečiai V.Čepas ir A.Grublys rūpinosi ne vieno bendraminčio laidotuvėmis. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Buvo bendraminčiai

K.Kaukas ir D.Varkalis buvo bičiuliai ir bendraminčiai. Abu – gana radikalūs ir nusiteikę itin patriotiškai.

"Dėl lietuvių kalbos, žodžio laisvės, požiūrio į kai kuriuos politinius veikėjus jie sutardavo ir buvo kategoriški, ir visa, ką jie sakė, buvo teisybė. Abu buvo padorūs žmonės ir verti pagarbos. Net ir dirbdamas sovietinėje spaudoje, pasisakė aštriai. K.Kaukas buvo mylimas, bet turėjo ir priešų. Kostui buvo būdinga į visas valdžias žiūrėti kritiškai. Jis nugyveno įdomų gyvenimą, patyrė skausmų, tragedijų, netekčių, bet laikėsi savo pažiūrų ir ėjo savo keliu. Duok Dieve, kad jis sėdėtų kažkur netoli nuo Viešpaties", – apie K.Kauką kalbėjo V.Čepas.

Kol gyveno Klaipėdos senamiestyje V.Čepas neretai užsukdavo pas D.Varkalį į Kalvystės muziejaus kalvę. Ten neretai sutikdavo ir K.Kauką, jie turėjo visą būrį įvairaus amžiaus bendraminčių, aptarinėdavo įvairias politikos aktualijas.

Prisimindamas K.Kauko bičiulystę su D.Varkaliu, V.Čepas teigė, kad abu draugai buvo absoliučios teisybės ieškotojai. Veikiausiai būtent toks požiūris juos ir sujungė.

K.Kaukas buvo gimęs Alytaus rajone, Duselninkuose, baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, dirbo žurnalistu, redaktoriumi, yra parašęs daug dokumentinių ir grožinių kūrinių.

Mirė Kaune būdamas 92 metų.

Renginyje dalyvaus Aleksandras Šimanskis, Nijolė Kepenienė, Vytautas Čepas, Dionyzas Varkalis, Antanas Bučinskas. Muzikos kūrinius atliks smuikininkė Lina Marija Songailė.

K. Kaukas – gerai žinomas rašytojas, žurnalistas, redaktorius, išleidęs daugiau nei penkiasdešimt knygų, apdovanotas Ievos Simonaitytės literatūrine premija (1989).

Rašytojas gimė 1928 m. sausio 28 d. Duselninkuose, Alytaus apskrityje. 1955 m. baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Dirbo laikraščio „Tiesa“ redakcijoje, telegramų agentūroje ELTA, Pabradės rajono laikraščio „Darbo žmogus“ redaktoriumi, Tauragės rajono laikraščio „Tarybinis valstietis“ korespondentu, 1974–1981 m. – Klaipėdos statybos montavimo organizacijos savaitraščio „Statybininko žodis“ redaktoriumi, Lietuvos televizijoje ir radijuje, 1990 m. – „Klaipėdos keleivio“ redakcijoje. Nuo 1980 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Rašė humoreskas ir feljetonus, satyrinius apsakymus ir tragikomiškas apysakas. 1975 m. pasirodė pirmoji rašytojo knyga, satyrinių apsakymų rinkinys „Milžinų sąspyriai“, vėliau satyrinė apysaka „Didesnis už save“ (1980), humoreskų rinkinys „Tas ar ne tas“ (1991), „Parazitologija“ (1992), „Valdžios vyrai ir moterys“ (2000), „Karalienės Mikaldos pranašystės pildosi – grožinė literatūra papjauta!“ (2007) – tai vis satyros, parodijos, kuriose išryškinami, išviešinami visuomenės skauduliai ir nesklandumai. K. Kaukas rėždavo savo tiesą iš peties, jo humoras buvo aštrus. Apysakose „Musei geriau“ (1988), „Mirusių pamokos“ (2001), „Narkomano užrašai“ (2002), „Kaifas – velnio dovana“ (2017) gvildeno skaudžias, sunkiai išsprendžiamas problemas. Rašydamas suaugusiesiems, nepamiršo ir vaikų – išleido knygas „Žvėrių pamokos“ (1992), „Baltųjų varnų eiguva“ (1997). Su vaikais rašytojas kalbėjo atvirai, taip, kaip su suaugusiais žmonėmis.

Nepriklausomybės metus rašytojas pasitiko aktyviai įsiliedamas į Sąjūdžio veiklas. Sudarė knygą „Sąjūdis Klaipėdoje“ (1998), publicistinę knygą apie Sąjūdžio 20-metį ir kitus leidinius, talkininkavo kuriant „Mažosios Lietuvos enciklopediją“.

„Renginio metu ne tik apžvelgsime K. Kauko literatūrinės kūrybos kelią, prisiliesime prie istorijos ir to laikmečio politikos, savaip įtakojusios rašytojo gyvenimą, bet ir pažinsime jį kaip asmenybę, sužinosime, kaip rašytojas save vertino ir pristatė, kas turėjo įtakos jo gyvenimo sprendimams“, – intrigavo renginio organizatoriai.

Vietoj Strazdelio – Strazdas

"Gailiuosi didžiulę gyvenimo dalį nugyvenęs ne taip, kaip derėjo. Atleiskite, gerbiami tautiečiai, visi dori žmonės. Esu pasiryžęs, kiek suspėsiu ir sugebėsiu, atpirkti savo kaltę. Vilčių, be kita ko, man teikia ir Zaratustros žodžiai: "Jeigu jau nepavyko gyvenimas, jeigu nuodingas kirminas graužia tavo širdį, žinok, kad tau pavyks mirtis". Duok, Dieve", – tokiais žodžiais 1989 m. birželį savo knygą "Komunisto išpažintis" pabaigė K. Kaukas.

Simboliška, kad ši knyga spaudai pasirašyta praėjus dviem dienoms po kruvinų sausio įvykių 1991 m.

"Komunisto išpažintyje" K. Kaukas papasakojo, kaip jį 1946-aisiais, tuomet aštuoniolikmetį, užverbavo NKVD leitenantas, ukrainietis pavarde Sosna, kaip jis, tapęs sovietų saugumo agentu, pasirinko slapyvardį Strazdelis.

Bet rusakalbis Sosna negalėjo šito žodžio ištarti, todėl Strazdelį teko sutrumpinti. Taip K. Kaukas tapo agentu Strazdu.

Tokį pat slapyvardį, kovodamas kartu su raudonaisiais partizanais, turėjo jo tėvas, o K. Kaukas, tada šešiolikametis jaunuolis, buvo partizanų ryšininkas Strazdelis, kuo anuomet jis labai didžiavosi.

Po susitikimo su NKVD leitenantu prasidėjo Kosto dvigubas gyvenimas, kuris jam slėgė sąžinę daugiau nei 40 metų, iki pat viešos išpažinties per Atgimimą.

Kaip pats tikina savo knygoje, K. Kaukas pradžioje nė nesupratęs, ką jam reikės daryti.

Ir kai leitenantas Sosna pradėjo jį spausti, reikalaudamas rezultatų, jaunasis agentas keikė save, kad "per žioplumą įmerkė uodegą".

"Apgaviko Sosnos nekeikiu. Jo jau nėra. Jis kažkodėl nusišovė", – savo atsiminimuose užrašė K. Kaukas.

"Daug ko nesupratau"

Paradoksalu, bet sovietų santvarkoje didžiąją dalį savo brandaus gyvenimo praleidęs K. Kaukas tapo aršiu raudonosios imperijos priešininku ir atgimstančios nepriklausomos Lietuvos aktyvistu.

Šis jo virsmas neįvyko staiga, sovietų sistemos melą, fikciją ir kvailybę jis regėjo kasdien, ir net tada bandė su tuo kovoti satyrinėmis publikacijomis.

O prasidėjus Atgimimui nepabijojo viešai pripažinti savo gyvenimo klaidų.

"Man gėda, kad būdamas jaunas daug ko nesupratau. O pardavus "velniui dūšią", ne taip paprasta išsivaduoti. Man gėda už tuos savo nemokšiškos paauglystės ir žalios jaunystės metus. Dažnai mintyse sugrįžtu į praėjusius dešimtmečius, noriu suprasti, kiek ir kur buvau kaltas? Nekaltu savęs nelaikiau ir nelaikau. Pritardavau nusikalstamai "partijos ir vyriausybės" politikai, vadinasi, kaltas. Net savo buvimu – komjaunuoliu, komunistu – aš noromis  nenoromis rėmiau tą vieną didžiausių pasaulio blogybių – stalinizmą. Ilgai aš nežinojau, kad tai yra blogis. Šis supratimas atėjo ne staiga. Prie jo artėjau ilgai, kartu su gyvenimo tikrove ir įvairiausiomis abejonėmis. O, kai supratau, teko būti dviveidžiu", – knygoje atviravo K. Kaukas, apgailestavęs, jog didelę gyvenimo dalį "nugyvenęs ne taip, kaip derėjo".

Nuodėmių atpirkimo metas

Tačiau prasidėjus Atgimimui jis bandė taisyti savo padarytas klaidas.

K.Kaukas aktyviai įsitraukė į Klaipėdos Sąjūdžio grupės veiklą ir jo vaidmuo ten buvo gana netikėtas.

"Mes su K.Kauku buvome Sąjūdžio laikų bendražygiai. Jis mums labai pravertė, kadangi jis buvęs karo veteranas, turėjo daug apdovanojimų, tai mes su juo važinėdavome po sovietinius karinius dalinius į susitikimus su rusakalbiais kariškiais. Jie labai sutrikdavo, kai atvažiuodavo žmogus, kurio krūtinė nusegta ordinais ir medaliais, o kalbėdavo priešingai, nei jie buvo įpratę. K.Kaukas labai pravertė tokiuose susitikimuose, kur reikėjo mažinti tautinę įtampą", – pasakojo klaipėdietis, aktyvus sąjūdietis Dionyzas Varkalis.

Pagrindinis tokių susitikimų tikslas esą buvo įtikinti sovietų karius nenaudoti karinės jėgos prieš taikius Lietuvos žmones.

Bendražygiai: kartu su D. Varkaliu K. Kaukas Atgimimo sąjūdžio laikais nuveikė didelį darbą, bandydamas į nepriklausomos Lietuvos pusę palenkti rusakalbius komunistus ir sovietų armijos kariškius. / Vytauto Petriko nuotr.

"K.Kaukas mums buvo labai reikalingas, per jį mes galėjome nemažai sužinoti, ką veikia karo veteranai, jedinstvininkai. Be to, Kostas buvo vienintelis komunistas, kuris atsiprašė žmonių viešai spaudoje už tai, kad tarnavo sovietų sistemai. O visi kiti tylėjo, nė vienas neatgailavo", – teigė D. Varkalis.

Asmenybės evoliucija

Žurnalistas ir leidėjas, buvęs dienraščio "Klaipėda" vyriausiasis redaktorius Antanas Stanevičius, kuriam irgi teko pažinti K. Kauką, žavėjosi jo asmenybės evoliucija – iš komunisto į nuoširdų Lietuvos patriotą.

"Savo noru komunistu ar agentu mažai kas tapdavo, žmonėms buvo daromas labai didelis spaudimas. Tačiau, jei jaunas žmogus kažkada patikėjo, kad komunizmas – tai laisvė, lygybė, brolybė, kaip galima jį už tai smerkti? Bet K.Kaukas praregėjo, kad praktikoje to nėra, ir atsivertė. Jis buvo nepaprastai imlaus proto, drąsus ir raštingas. Didelę įtaką jo raštingumui galbūt turėjo ir jo žmona, profesorė Audronė Jakulienė-Kaukienė (1941–2017). Buvimas su ja jį pakylėjo į kitą, aukštesnį, lygį. O K.Kauko pilietinė evoliucija yra labai pamokanti ir labai žavi", – kalbėjo A. Stanevičius.

A. Stanevičius neabejoja, kad K.Kauko pokalbiai su sovietų kariškiais apie nepriklausomos Lietuvos būtinybę prašviesdavo jiems protus ir keisdavo jų priešišką nusistatymą.

K. Kauko pilietinė evoliucija yra labai pamokanti ir labai žavi.

"Jis kalbėjo labai įtikinamai, turėjo gyvenimišką patirtį, todėl jis buvo nepakeičiamas žmogus, bendraujant su kariškiais ir kitais rusakalbiais komunistais. Pabandysiu vaizdingai palyginti, kas tuo metu Klaipėdoje buvo K.Kaukas. Kai karo metu baltarusiai sprogdindavo vokiečių traukinius, naciai įsigudrindavo priekyje garvežio statyti smėlio vagonus, jei užvažiuodavo ant minos, sprogdavo tie smėlio vagonai, bet ne visas traukinys. Tai štai ir K. Kaukas buvo kišamas į priekį, tarsi tas smėlio vagonas prieš garvežį", – apie velionį K.Kauką kalbėjo A. Stanevičius.

Jis atkreipė dėmesį, kad K. Kauko knygos buvo labai humanistinės, jas rašant reikėjo nemažai erudicijos ir darbo.

"Mano nuomonė apie K. Kauką yra labai aukšta ir, manau, kad ponas Dievas jam duos Dangų, jis iš tikrųjų turėjo padorumo ir sąžinės", – pabrėžė A. Stanevičius.

Kentė aštrią kritiką

To meto Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio aktyvistė, advokatė, klaipėdietė Zita Šličytė irgi gerai pažinojo K. Kauką. Ji prisimena, kad jam Atgimimo metais išties buvo gana nelengva.

"Kai jis pradėjo publikuoti tą savo "Komunisto išpažintį", kuria parodė pavyzdį, kad komunistai turėtų atgailauti už tai, ką darė, kai kas į jį žiūrėjo kreivai, įtarinėjo, ar neveidmainiauja. K. Kauko požiūriu, komunistai privalėjo atgailauti", – prisiminė Z. Šličytė.

Anot Z. Šličytės, tuo metu tokiai išpažinčiai ir viešai atgailai reikėjo didelės drąsos.

Kai ši jo autobiografija buvo spausdinama tuomečiame miesto dienraštyje "Tarybinė Klaipėda", buvo tokių žmonių, kurie ant K.Kauko tekstų spjaudė tiesiogine ta žodžio prasme.

"Pamenu, tada jį labai užstojo D. Varkalis. Jis sakė, tegul tik visi komunistai pasielgia taip, kaip K. Kaukas, ir viskas bus gerai. Tada ne visi suvokė, kad kolaboruoti su okupantu yra blogai, kai kas ir šiandien to nesupranta. O aš asmeniškai K. Kaukui jaučiau draugiškumą, nes jis buvo su mumis, su Sąjūdžiu", – teigė Z. Šličytė.

Klaipėdos sąjūdžio metraštininkas

A. Stanevičius atkreipė dėmesį, jog vienas didžiausių K.Kauko nuopelnų, kad jis išleido Klaipėdos sąjūdžio metų dienoraštį. Beje, niekieno nefinansuojamas.

"Šitas jo darbas labai svarbus. Juk laikas greitai bėga, atsiranda nauji rūpesčiai, nauji reikalai, viskas pasimiršta. Todėl K. Kauko leidinys "Sąjūdis Klaipėdoje" yra labai vertingas", – tvirtino A. Stanevičius.

Tą pripažino ir buvęs Klaipėdos sąjūdžio veikėjas Algirdas Grublys, kuris labai džiaugėsi, kad atsirado žmogus, kuris visą uostamiesčio sąjūdiečių veiklą dokumentavo ir išleido knygą.

"K. Kaukas neabejotinai labai svarbus to meto metraštininkas. Jis man kalbėjo, kad viską būtina užfiksuoti, jei to nepadarysime, tikrosios atminties neišliks. Jo knyga "Sąjūdis Klaipėdoje" yra tikras autentiškas Sąjūdžio metraštis, ir visi mes jam esame labai už tai dėkingi, nes šis jo darbas turi išliekamąją vertę", – teigė A. Grublys.

Kostas Kaukas gimė 1928 m. sausio 28 dieną Duselninkuose, Alytaus apskrityje. 1955 m. baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete.

Dirbo laikraščio „Tiesa“ redakcijoje, telegramų agentūroje ELTA, Pabradės rajono laikraščio „Darbo žmogus“ redaktoriumi, Tauragės rajono laikraščio „Tarybinis valstietis“ korespondentu, 1974–1981 m. – Klaipėdos statybos montavimo organizacijos savaitraščio „Statybininko žodis“ redaktoriumi, dirbo Lietuvos televizijoje ir radijuje, 1990 m. „Klaipėdos keleivis“ redakcijoje. Nuo 1980 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Išleido daugiau nei penkiasdešimt knygų. Rašė humoreskas ir feljetonus, satyrinius apsakymus ir tragikomiškas apysakas. 1975 m. pasirodė pirmoji K. Kauko knyga, satyrinių apsakymų rinkinys „Milžinų sąspyriai“, vėliau satyrinė apysaka „Didesnis už save“ (198). Humoreskų rinkinys „Tas ar ne tas“ (1991), „Parazitologija“ (1992), „Valdžios vyrai ir moterys“ (2000), „Karalienės Mikaldos pranašystės pildosi – grožinė literatūra papjauta!“ (2007) – tai vis satyros, parodijos, kuriose išryškinami, išviešinami visuomenės skauduliai ir nesklandumai. K. Kaukas rėždavo savo tiesą iš peties, ir jo juokas tikrai nebuvo mandagus pakikenimas. Jis rašė sopulio pilnu balsu: apysakose „Musei geriau“ (1988), „Mirusių pamokos“ (2001), „Narkomano užrašai“ (2002), „Kaifas – velnio dovana“ (2017) gvildeno skaudžias, kone neišsprendžiamas temas. Ir vaikams savo talentą padalijo: „Žvėrių pamokos“ (1992), „Baltųjų varnų eiguva“ (1997). Su vaikais K. Kaukas kalbėjo atvirai, kaip su sau lygiais.

Nepriklausomybės metus rašytojas pasitiko aktyviai besidarbuodamas Sąjūdyje, sakoma Lietuvos rašytojų sąjungos pranešime. Sudarė knygą „Sąjūdis Klaipėdoje“ (1998), publicistinę knygą apie Sąjūdžio 20‑metį ir kt., talkininkavo kuriant „Mažosios Lietuvos enciklopediją“. 1989 m. K. Kaukas apdovanotas Ievos Simonaitytės literatūrine premija.

Buvusių sovietų kolaborantų garbei pavadintų gatvių pervardijimas lig šiol kursto aistras. Klaipėdoje tebėra Stalino saulės vežėjų – Salomėjos Nėries bei Liudo Giros gatvės, o ant Vilties g. 4 namo tebekabo memorialinė lenta, liudijanti, jog ten gyveno dar vienas jų bendrakeleivis – Antanas Venclova. Kas lėmė kūrėjų nusikalstamą tarnystę bei kaip jie tai išpirko, neaišku ir šiandien.

J.Janonis trėmė žmones?

Žinomų sovietmečio epochos garsenybių vardais pavadintos šalies miestų gatvės, kaip ir tarybinę okupaciją menančios skulptūros, paminklai ar kiti simboliai, pamažu dingo iš laisvę atgavusios Lietuvos viešųjų erdvių.

Vis dėlto kai kurių sovietmečio "atavizmų" neatsisakyta ligi šiol, nes dėl jų visuomenė iki galo taip ir nesutarė. Nors kolaborantų etiketės ir po mirties nenuplėšėme nuo S.Nėries, L.Giros, P.Cvirkos, A.Venclovos, jau nekalbant apie likusius 16 veikėjų, vykusių parvežti saulės Lietuvai, kai kurių jų pavardės vis dar ženklina Klaipėdos gatvių lenteles.

Praeitą miesto tarybos kadenciją Žymių žmonių, istorinių datų ir įvykių įamžinimo bei gatvių pavadinimų komisijai vadovavęs Vytautas Čepas neslėpė, kad nuolat sulaukdavo raginimų naikinti S.Nėries gatvės pavadinimą.

"Buvo atėjusi delegacija net su Atkuriamojo Seimo nariais, kurie reikalavo pakeisti Juliaus Janonio ir S.Nėries gatvių pavadinimus, L.Giros kažkaip neužkliuvo. Po to dar buvo keletas tokių interesantų. Bet aš jų paklausiau, kuo dėtas J.Janonis? Jie man paaiškino, kad jis žmones trėmė. Nelabai įsivaizduoju, kaip jis tai galėjo daryti, nes 1917 m. poetas pateko po traukiniu ir žuvo. Nesuprantu, kodėl jis vis užkliūva", – stebėjosi V.Čepas.

Esą jis rašė apie darbo žmones, jų sunkų gyvenimą, tačiau pats net nebuvo partinis. Sovietai jį pavertė proletariniu poetu, o tai veikiausiai ir yra didysis J.Janonio nusikaltimas.

S.Nėries kaltė

Pasak V.Čepo, S.Nėries situacija – sudėtingesnė. Esą kiekvienas kūrėjas turi savo pažiūras, bet poetė ir jų neturėjo, ji buvo "genialus didelis vaikas".

"Mes tokio masto poetės neturėjome. Bet ji tikrai nebuvo politinė veikėja. S.Nėris – viena iš tų, kuriuos, mano manymu, apmulkino sovietai, ir jai tai garbės nedaro. Bet, remiantis sveiku protu, Lietuvos miestuose jos vardo gatvės išliko, kaip ir paminklas viename Kauno skverelyje", – sakė V.Čepas.

S.Nėries gatvė Klaipėdoje aprėpia buvusias dvi gatves: K.Donelaičio (Parko) ir Geležinkelio stoties (jų sandūroje – dabartinė S.Daukanto gatvė). Tarybiniais metais abi gatvės pavadintos S.Nėries vardu, bet poetė Klaipėdoje niekada negyveno.

Atkūrė ne visą istorinę tiesą

Istorinės tiesos atkūrimu klaipėdiečiai ėmė rūpintis dar 1988 m. liepą. Tada surengta parašų rinkimo akcija parodė, kad miesto gyventojai vienu svarbiausių uždavinių laiko senųjų gatvėvardžių grąžinimą.

Iki 1993 m. sugrąžinti tiek senieji XVII–XIX a., tiek 1923–1939 m. atsiradusių gatvių pavadinimai. Senamiestyje vėl atkurtos Kepėjų, Skerdyklos, J.Zembrickio, J.Zauerveino, Tiltų ir Turgaus gatvės.

Nebeliko Komjaunimo, Pergalės, P.Nachimovo ir A.Suvorovo, 16-osios divizijos, X penkmečio, M.Melnikaitės, bet paliktos Paryžiaus Komunos bei Komunarų gatvės. Pakeistas ir rašytojo P.Cvirkos gatvės pavadinimas, ji tapo Turgaus gatve.

Vietoj Komjaunimo atsirado Sausio 15-osios gatvė, susijusi su Klaipėdos sukilimu, o Lenino aikštė virto Atgimimo aikšte. Sovietų kosmonautą J.Gagariną pakeitė lietuvių lakūnai S.Darius ir S.Girėnas, Tarybinės armijos gatvei buvo sugrąžintas Šaulių pavadinimas.

Paradoksalu, bet dėl S.Nėries bendražygio L.Giros gatvės pavadinimo Klaipėdoje niekas triukšmo nekėlė. Šią nedidelę gatvelę šiaurės vakarinėje miesto dalyje galbūt ne visi teisingumo siekėjai ir žino. Po 1939 m. aneksijos ji vadinta Ernst Wichert Strasse.

Niekam neužkliuvo ir dar vieno sovietinio apologeto įamžinimas – memorialinė lenta A.Venclovai (aut. skulptorius Lionginas Garla). Lenta pritvirtinta ant Vilties g. 4 namo. Ten pažymėta, kad "1936–1939 m. čia gyveno mokytojas, rašytojas A.Venclova (1906–1971 m.) su šeima". Beje, būtent čia gimė tarybinis disidentas poetas Tomas Venclova, bet lentoje tai nepažymėta.

Trys mįslingos mirtys

Nepaisant ginčų dėl istorinės atminties palikimo, iki šiol kai kurių Stalino saulės nešėjų lemtis labai miglota. Trijų rašytojų – S.Nėries, L.Giros bei P.Cvirkos, kurie Maskvoje pritarė Lietuvos įliejimui į SSRS sudėtį, gyvenimas nutrūko pirmaisiais pokario metais. Ir tai kelia didelius įtarimus, kad prie to galėjo nagus prikišti specialiosios tarnybos.

S.Nėris, pakirsta sunkios ligos, mirė Maskvos ligoninėje 1945-aisiais, vos sulaukusi 41-erių. Kitais metais mirti į Lietuvą pargrįžo poetas L.Gira, Lietuviškojoje 16-oje divizijoje spėjęs gauti kapitono antpečius. O 1947 m. pavasarį po gegužės 1-osios minėjimo neatlaikė P.Cvirkos širdis.

S.Nėries liga progresavo staigiai. Poetės neliko per kelis mėnesius. Kūrėja nuolat vėmė. Tarp mirties priežasčių minimas vėžys, infekcinis kepenų pūlinys ir net nuodai. Tik kas tuomet ją nunuodijo?

Ne mažiau keista ir netikėta L.Giros mirtis. Antrojo pasaulinio karo metais fronto baisybių poetas nematė, jis "kariavo" kabinetuose prie rašomojo stalo ir kovų atokvėpio pertraukomis agituodavo raudonarmiečių uniformomis vilkinčius lietuvių karius negailėti gyvybės už sovietų šalį.

Šis užfrontės kapitonas, grįždamas iš vieno tokio susitikimo su "gerbėjais", kažkur peršlapo kojas, po kelių dienų atgulė į lovą, iš kurios taip daugiau nepakilo. 1945-ųjų liepą jis neštuvuose pargabentas į Vilnių numirti. Nepraėjus nė aštuoniems mėnesiams L.Gira atsisveikino su šiuo pasauliu.

O po metų, pasibaigus Rašytojų sąjungoje surengtam gegužės 1-osios vakarėliui, staiga blogai pasijuto bei į ligoninę išgabentas ir L.Giros kolega P.Cvirka. Kitą rytą jis nebepabudo, jam buvo 38-eri.

Sąmokslas – ne paranoja?

Sunku pasakyti, ar visus juos graužė sąžinė, kad tarnavo ne savo tėvynei, o jos valstybingumo priešams, tačiau akivaizdu, kad čekistai jais nebepasitikėjo. Gal kūrėjai per daug žinojo ir kuriam nors netyčia išsprūdo apgailestavimas dėl Lietuvos dabarties? Gal enkavedistai nujautė, kad jų įtaka masėms gali būti ne tokia, kokios iš jų tikisi sovietų valdžia.

Juolab imituoti natūralią mirtį žudyti išmokytiems Stalino pavaldiniams nebuvo jau tokia sudėtinga užduotis. Jokia paslaptis, kad nuodų jie griebdavosi kur kas dažniau, nei Bordžijų klanas savo klestėjimo laikais.

"Esu absoliučiai tikras, kad šie rašytojai mirė ne savo mirtimi, nes man puikiai pažįstama sovietinė sistema. Bet neturiu jokių įrodymų, nė vieno fakto, kuris patvirtintų mano įtarimus. Ir niekas neturi. Tačiau puikiai žinau, kaip bent jau S.Nėris karo metais buvo nusivylusi sovietų sistema. O Maskvai tai buvo baisu, ir jie to negalėjo toleruoti. Todėl esu tikras, kad prie jos mirties prisidėjo tarnybos", – savo įtarimus dėstė klaipėdietis rašytojas Kostas Kaukas.

Pasak K.Kauko, P.Cvirka buvo drąsus ir tiesus žmogus, jam irgi galėjo išsprūsti koks rizikingas žodis apie bolševizmą. Tad jo likimas irgi buvo nulemtas. Tas pats galiojo ir L.Girai, kuris, beje, buvo nepriklausomos Lietuvos žvalgybos pradininkas.

"A.Venclovą paliko gyvą, nes jis buvo labai atsargus. Jį visą laiką tarnybos prižiūrėjo. Tie, kurie mokėjo prisitaikyti, išsaugojo gyvybes, tik ne visiems užteko apdairumo", – mano K.Kaukas.

Nurašytų buvo ne vienas

Klaipėdietis įsitikinęs, kad jo bendravardis poetas, daugelio knygelių vaikams autorius Kostas Kubilinskas irgi buvo likviduotas, kai tapo nebeparankus NKVD.

K.Kubilinskas nacių okupacijos metais paskelbė antibolševikinių eilėraščių, poemų, dėl to sugrįžus sovietams jo likimas buvo komplikuotas.

Gyvenimą jis išsipirko tapdamas agentu Varnu. Sutartis su velniu buvo baisi. Į šį liūną jis įtraukė ir savo vaikystės draugą poetą Algirdą Skinkį, kuris tapo agentu Rytu. Abu dalyvavo Dainavos partizanų sunaikinime. Abiejų rankos suteptos krauju. Ir bent jau K.Kubilinskas dėl to ėjo iš proto visą likusį gyvenimą.

K.Kaukas nuo 1950-ųjų dirbo "Tiesoje", tad jam teko bendradarbiauti su poetu, kurį gerai pažinojo, dalyvaudavo bendrose šventėse.

"Jis iš proto kraustėsi dėl to, ką buvo padaręs. Tad viešai restoranuose, baruose ir net namuose, kiek įkaušęs, palįsdavo po stalu ir lodavo tarsi šuo ar kaukdavo vilku. Tas elgesys valdžiai, žinoma, labai nepatiko. Jie to negalėjo pakęsti. Todėl per Rašytojų sąjungą jam organizavo kelionę į šalia Maskvos esančius Kūrybos namus, kur jis ir numirė apsinuodijęs alkoholiu. Tačiau net neabejoju, kad jis buvo nunuodytas tyčia", – savo versiją dėstė K.Kaukas.

Po K.Kubilinsko mirties jo artimas bičiulis A.Skinkys – saugumo agentas Rytas – viešai rėkaudavo, kad "jie nunuodijo Kostą".

"Ir A.Skinkys vieną dieną kažkuriame bare pasijuto blogai ir ėmė šaukti: "Gelbėkite, mane nunuodijo". Jį greitai nuvežė į ligoninę, bet jo gyvybės išgelbėti nebepavyko", – prisiminė K.Kaukas.

Tamsioji sistemos pusė

Didelę darbo patirtį turintis specialiųjų tarnybų pareigūnas, dienraščio paklaustas, ar yra būdų nužudyti žmogų taip, kad tai atrodytų tarsi natūrali mirtis, nė nemirktelėjęs atsakė: "Daugybė. Maža to, tie būdai visame pasaulyje yra taikomi ir šiandien".

"Atrodo, kad žmogus tarsi niekam nieko blogo nepadarė, lyg ir neįtakingas. Bet pasitaiko situacijų, kad kažkokiu vienu savo veiksmu jis sukelia grėsmę sistemai. Tada ir priimamas jam nepalankus sprendimas. Jums to oficialiai niekas nepatvirtins. Bet taip yra", – neslėpė tarnybų darbuotojas.

Istorikas Arvydas Anušauskas, tyrinėjantis sovietų slaptųjų tarnybų darbą, pasakojo, kad inscenizuoti avarijas ir savižudybes tiems žmonėms, kurie tapodavo nebeparankūs režimui, buvo įprasta.

"Veikė laboratorija, kuri gamindavo įvairias psichotropines medžiagas ir nuodus. Politinių oponentų likvidavimui stalinistai turėjo atvirą mandatą. Jei reikėdavo, tai ir naudodavo. O dėl žinomų rašytojų nužudymo kalbėti negalėtume, nes apie jų atšlijimą nuo sistemos nėra žinoma", – mano A.Anušauskas.

Kalbai, tautai ir valstybei kyla naujos grėsmės. Taip mano klaipėdiečiai, buvę Atgimimo sąjūdžio aktyvistai rašytojas Kostas Kaukas ir muziejininkas Dionyzas Varkalis, neseniai kartu išleidę knygą "Gelbėkimės ir gelbėkime Europos Sąjungą".

Užgimė iš nevilties

Esą, praėjus 110 metų po spaudos atgavimo ir dešimtmečiui Lietuvos narystės ES, lietuvybė atsidūrė ties griūties slenksčiu.

Graži Europos Sąjungos idėja išsigimė ir sąjunga virsta imperija, kurios valdžia ima agresyviai kištis į šalių narių vidaus reikalus, siekia pertvarkyti šimtmečius puoselėtų tautinių vertybių skalę, primeta nežinia kam palankius sprendimus.

Taip galvoja buvę Atgimimo sąjūdžio aktyvistai K.Kaukas ir D.Varkalis, kurie didžiausius, jų manymu, šiandienos šalies skaudulius suguldė į knygą "Gelbėkimės ir gelbėkime Europos Sąjungą".

"Nebuvo kitos išeities, nes visi tyli. Todėl susirinkau labai daug informacijos apie Europos Sąjungą. Ir ką šiandien matau, kad ES vertybė yra užpakalis. Atsiprašau, ar tai yra visų tautų ir valstybių problema? Ar labai norėtumėte, kad jūsų vaikas į darželį nueitų Petriukas, o pareitų Marytė?" – poziciją dėstė D.Varkalis.

Klaipėdiečio manymu, keistai ir grėsmingai mažai tautai atrodo nuostatos – nuo gimimo imti tvirkinti vaikus, išpardavinėti žemę užsieniečiams, Lietuvą užleisti imigrantais, užgniaužti pramonę ir žemės ūkį, kad taptume tik kitų šalių gamintojų prekių vartotojais.

D.Varkalis neatlyžo: "Juk ta žemė aplaistyta milijonų žmonių krauju. Iš 11 genčių likome tik mes vieni. Tai už ką mūsų protėviai kovojo, ar ne už žemę? O ją nori išparceliuoti".

"Remiantis šiuolaikinėmis ES nuostatomis, mūsų knygnešiai turėtų būti nusikaltėliai, kurie nenorėjo integruotis į kitos šalies kultūrą", – ironiškai savo bendraminčiui antrino knygos bendraautoris K.Kaukas.

Akibrokštas ES

Knygos autoriai įsitikinę, kad Europa sunkiai serga, o "aukštas pareigas einantys lietuviai šunuodegiauja tyčia ar netyčia ES žlugdantiems Briuselio ir Strasbūro veikėjams, dar taip neseniai teikusiems gražiausių vilčių".

Knygoje pasakojama apie "kilniausios Sąjungos gimimą, augimą, brendimą, pateikiama daug bjaurių pavyzdžių apie jos išsigimimą, apie ją žudančius skaudulius".
Nors recepto mirtinų žaizdų gydymui autoriai nepateikia, vaistų esą sparčiai ieško visos ES tautos, pasmerktos išnykimui.

Knyga išleista 300 egzempliorių tiražu, asmeninėmis vieno autorių lėšomis, nes finansavimo tokiam esą "eretiškam" leidiniui gauti niekur nepavyko.

"Pirmąjį egzempliorių išsiunčiau Antanui Terleckui, Lietuvos laisvės lygos vadovui. Jis paskaitė, man paskambino ir pasakė, kad per kelis pastaruosius dešimtmečius nėra skaitęs geresnės knygos. Taigi tie velniai nori sugriauti sąjungą ir sukurti imperiją. Šita knyga dabar aktualiausia mums visiems", – įsitikinęs K.Kaukas.

Gimtoji kalba – virtuvėje?

Knygoje nemažai vietos skiriama ir gimtosios kalbos išlikimui.

"Ar Lietuva neištirps ES? (...) Už savo šalies ribų net kelio nepaklausi nemokėdamas svetimų kalbų. Tačiau tai nereiškia, kad kas nors ims ir nebeleis mums lietuviškai kalbėtis tarpusavyje. (...) Europos Komisijos propagandininkų nuomone, europiečiai privalo neprarasti vilčių: visiems bus leidžiama virtuvėse pasikalbėti gimtosiomis kalbomis."

"Mums gi žada, kad būdami ES tarpusavyje mes galėsime kalbėtis lietuviškai. Kur tai girdėta? Šito net sovietai nedarė, nes tai buvo savaime aišku. Juk tautos yra Dievo kūrinys, be jų pasaulis būtų labai nykus ir nuobodus", – piktinosi K.Kaukas.

Anot rašytojo, šiandien, praėjus lygiai 110 metų po lietuviškos spaudos atgavimo, raštijai ir kalbai vėl iškilo rimta grėsmė.

"Niekaip nesuprantu, kodėl šiandien kyla lietuvių kalbos klausimas. Juk Prezidentė Dalia Grybauskaitė aiškiai pasakė, kad kalba yra neliečiama, ji turi išlikti ir jokių politinių sandėrių negali būti nei dėl kalbos, nei dėl rašybos. Dabar atsirado kažkokie kolaborantai, kurie mums nori įpiršti svetimybes", – įsitikinęs muziejininkas D.Varkalis.

Jis taip pat retoriškai klausė, ką mes tuo pasieksime, juk savo rankomis naikiname savo valstybę.

Lenda į miegamuosius

Labiausiai klaipėdiečius žeidžia ES veikėjų lindimas prie tradicinės šeimos vertybių, tai yra siūlymas kurti vienalytes šeimas, nuo mažumės vaikams piršti informaciją apie tos pačios lyties asmenų lytinius santykius.

Pasak K.Kauko, jei tradicinė šeima žlugs, nebeliks žemėje žmonių.

"Mus prievarta nori priversti, kad mes vaikus tvirkintume nuo pat gimimo. Sovietai buvo žiaurūs, bet jie deklaravo draugystę, brolybę. O čia atvirai teigiama, kad gimtąja kalba, jei norėsime, galėsime kalbėti savo virtuvėje. Ir privalėsime tvirkinti savo vaikus, ir jie galės pasirinkti kitą lytį, jei panorės", – dėstė D.Varkalis.

Muziejininko įsitikinimu, tai visiškai prasilenkia su žmogaus prigimtimi.

Skambino dėl V.Landsbergio

"Paskambinau į Sąjūdžio būstinę sekretorei, sakau, čia su vyrais sprendžiame, kaip dabar kreiptis į Vytautą Landsbergį – drauge ar pone. Jeigu jis būtų balsavęs prieš iškrypėlius palaikančią rezoliucija, jis būtų ponas, bet dabar susimetęs su komunistais nubalsavo už, taigi turbūt yra draugas. Kaip šoko ta sekretorė: palikite ramybėje tą šventą žmogų. Sakau, kad man jis nebe šventas", – pasakojo D.Varkalis.

K.Kaukas teigė galįs pasakyti labai daug gerų žodžių apie ES, bet ji turi būti sąjunga, o ne imperija. Pradžioje esą gi viskas buvo gerai. ES sukūrė trys kilnūs žmonės, bet jie dabar turbūt vartosi kapuose, nes viskas baisiausiai iškraipyta.

"Dabar paskirti komisarai ima kištis į pedagoginius reikalus, juk tam yra specialistai, jie turi spręsti, kaip turi būti auklėjami mūsų vaikai, ne valdininkams primetinėti savo diktatą", – mano K.Kaukas.

Tradicijas kūrė ne kvailiai

Anot rašytojo, pragaro įgaliotiniai žemėje nori sukurti dangų.

Kritikos ES pažėrę klaipėdiečiai įsitikinę, kad reikia ryžtingai sakyti savo nuomonę ir nepasiduoti su sveiku protu prasilenkiantiems reikalavimams.

Muziejininkas D.Varkalis klausia, kas atsitiko, kad mes nuo kolaborantų nebegalime apginti savo kalbos ir savo raštijos? Esą už ją turi sukilti visi šviesiausi žmonės.

"Pagrindinis tikslas – išsaugoti kalbą, ji turi būti neliečiama. Nors šiuo metu nė vienas inteligentas net neprasitaria, kad kalbai ir spaudiniams iškilo didžiulė grėsmė. Įsivaizduokite, šiandien žmonės nebeskaito laikraščių! Gyvenu devynaukštyje, o mūsų laiptinėje tik aš vienas prenumeruoju "Klaipėdą". Tai kas gi darosi?" – baisėjosi D.Varkalis.

K.Kaukas teigė, jog žmonija gyva savo tradicijomis, kurias tūkstančius metų kūrė pačios tautos, o dabar jas ketinama sugriauti. Esą nereikia galvoti, kad tie kūrėjai buvo kvaili, ir tik Europos Sąjungos valdžioje atsidūrę yra protingi.