„Pastebime, kad dėl skleidžiamo triukšmo kovų kaimynystė nėra labai mėgstama žmonių, tačiau svarbu šių paukščių ar jų lizdų netrikdyti jauniklių perėjimo ir auginimo laikotarpiu. Būkime sąmoningi ir nebaidykime šių paukščių fejerverkais ar kitais neleistinais būdais“–, sako Gyvosios gamtos apsaugos departamento direktorė Mantė Ramanauskienė.  

Visų laukinių paukščių rūšys yra saugomos Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo, todėl draudžiama tyčia naikinti, pažeisti laukinių paukščių lizdus ir kiaušinius, trikdyti laukinius paukščius, ypač jų perėjimo ir jauniklių auginimo metu. 

 Atkreipiame dėmesį, kad kovai ir pilkosios varnos yra medžiojamieji gyvūnai ir jiems yra nustatytas medžiojimo terminas.

 Atkreipiame dėmesį, kad kovai ir pilkosios varnos yra medžiojamieji gyvūnai ir jiems yra nustatytas medžiojimo terminas (nuo liepos 1 d. iki vasario 28 d. (keliamaisiais metais iki vasario 29 d.)).   

Teritorijose, kuriose medžioti draudžiama (pvz., miestuose, gyvenvietėse) šių paukščiu gausa reguliuojama vadovaujantis specialiu tvarkos aprašu, kuriame nustatyta, kad išvadą dėl kovų populiacijos gausos reguliavimo išduoda Aplinkos apsaugos departamentas.  

Populiacijos gausos reguliavimui, pirmiausia įvertinama galimybė paukščių gausą mažinti Medžioklės taisyklių 11 punkte nustatytais leistinais medžiojimo terminais, būdais, įrankiais ir priemonėmis. Jei tokios galimybės nėra, gyvūnų populiacijos gausa gali būti reguliuojama kitais terminais, būdais, įrankiais ar priemonėmis, nenustatytais Medžioklės taisyklėse (pvz., lizdų perkėlimas).  

Pareigūnai vertindami išvados suteikimo prašymą turi užtikrinti, kad šių priemonių naudojimas, neišnaikintų kovų populiacijos natūralaus paplitimo areale.  

"Jeigu savivaldybės, gavusios leidimus, planuoja netrukus ardyti kovų lizdus, tai prašome to dabar nedaryti – lizdai turi būti ardomi nebent rudenį", – sako aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis.

Kovai, liaudiškai dar vadinami kovarniais, – paukščiai, kurie kovo pradžioje sugrįžta peržiemoję. Anksčiau Lietuvoje jie buvo mėgiami ir mylimi, o dabar nekenčiami. Žmones erzina jų kaimynystė – keliamas triukšmas ir teršiama aplinka. Kiekvieną pavasarį pasipila gyventojų skundai su prašymais naikinti kovų lizdus.

Galimybė reguliuoti kovų gausą numatyta medžioklės taisyklių nustatytu metu – nuo liepos 1 d. iki vasario 28 d. Aplinkos ministerija kartu su Lietuvos ornitologų draugija savivaldybėms, užuot draskius lizdus, siūlo alternatyvą – rudenį ir žiemą genėti medžius, kaip nurodo pasaulinė praktika.

Kovai, kaip ir visos kitos Lietuvoje natūraliai paplitusios paukščių rūšys, yra saugomi. Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymas draudžia juos tyčia žudyti, gaudyti, pažeisti, naikinti jų lizdus ir kiaušinius, trikdyti, ypač perėjimo ir jauniklių auginimo metu.

Lietuvoje perinčių kovų populiacija per 30 metų sumažėjo labiau nei perpus. Rūšies pagrindinė nykimo priežastis siejama su kolonijų naikinimu, neretai išmetant lizdus su kiaušiniais arba jau išsiritusiais jaunikliais.

Kovai į lizdavietes Lietuvoje ankstyvais pavasariais sugrįžta kovo pirmą dekadą ir iškart užsiima veisimosi vietas: tvarko senus arba stato naujus lizdus. Kai vienas poros narys įrenginėja lizdą, kitas beveik visada būna šalia lizdo, kad aplinkinių lizdų šeimininkai neišnešiotų lizdinės medžiagos. Dažniausiai įsikuria tose pačiose kolonijose, kuriose gali perėti po kelis dešimtmečius.

Gamtininkai pastebėjo, kad karkvabalių gausą lemia šaltas ilgas pavasaris ir po to staigiai sušilęs oras. Karkvabalių lervos bręsta po medžių šaknimis, kuriomis ir maitinasi, suaugę vabzdžiai minta augalų lapais.

Pačiais karkvabaliais minta ne tik pelės ir paukščiai, bet ir žuvys, nes pajūryje vyraujantys rytų vėjai neretai šiuos vabzdžius nuneša tolyn į jūrą, kur jie dažniausiai nuskęsta. Tų, kurių nesuėda žuvys, bangos išplauna į krantą ir jų liekanos švinksta ant smėlio, kas poilsiautojams ne itin patinka.

Pasak Pajūrio regioninio parko ekologo Erlando Paplauskio, karkvabalių maitą turėtų surinkti paplūdimių tvarkytojai, kad šie nekeltų diskomforto vasarotojams. Nes ilgainiui maita ima dvokti.

Anot E.Paplauskio, šių vabzdžių populiaciją reguliuoja kovai, kurie „dėl žmonių fanaberijų“ pas mus yra masiškai naikinami.

„Pas mus greitai bus, kaip Lenkijoje. Ten kovus jau ketinama įrašyti į Raudonąją knygą. Išnaikinome kovus, dabar džiaukimės karkvabaliais. Ateityje jų tik dar labiau daugės. Reguliatorių išnaikinome ir turime tai, ką turime. Laukiu, kada žmogus pajus tos savo veiklos pasekmes“, – dėstė E.Paplauskis.

Šiltas vasaris nulėmė, jog kovai į Lietuvą šiais metais sugrįžo gerokai anksčiau nei įprastai. Nors ir trumpai trukusią žiemą nemažai jų praleido mūsų krašte. Iš tikrųjų kovai pavasarį parskrenda netgi anksčiau nei pavasario pranašu vadinamas vieversys.

Nuo senovės lietuvių minimą kovarnių dieną (kovo 4 d.) daugelyje kolonijų paukščiai jau užsiiminėjo lizdus. O tai jau tikros pavasario pradžios požymis. Šią dieną kaime patardavo praverti tvartų duris, įleisti vidun saulės, kad gyvuliai galėtų pasidžiaugti ateinančiu pavasariu. Tačiau, deja, retame Lietuvos kaime ar miestelyje berasime perinčius kovus – didžiąją dalį daugelį metų egzistavusių kolonijų žmogus paprasčiausiai išnaikino – išardė lizdus, šūviais naikino į senąsias perėjimo vietas sugrįžusius paukščius. Dabar didesnėje šalies dalyje kaimo žmonės apie kovų „parlėkimą“ pavasarį ar jų perėjimo pradžią gali sužinoti tik iš žiniasklaidos, o apie senąsias tradicijas tik pasiskaityti, nes gyvai jų puoselėti nebepavyksta dėl paprastos priežasties – nebeliko pačių kovų.

Duomenys šokiravo

2014 metais Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) vykdytos šalyje perinčių kovų inventorizacijos metu surinkti duomenys šokiravo gamtininkus. Pasirodo, jog iš šešiasdešimties savivaldybių, kovų kolonijų neaptikta net vienuolikoje – Neringoje, Telšių, Pakruojo, Jurbarko, Kazlų Rūdos, Kalvarijos, Birštono, Vilniaus rajono, Varėnos ir Druskininkų. O juk daugelyje jų nuo seno pasižymėjo perinčių kovų gausa. Pakruojo savivaldybė dėl skaitlingų kovų kolonijų buvo pasivadinusi netgi „varniukų“ sostine. Dabar šioje „sostinėje“ nebeliko nė vieno perinčio kovo, o Pakruojis gali būti puikiu neapgalvoto gamtos naikinimo pavyzdžiu.

Mažiau šimto perinčių porų rasta Palangos, Akmenės, Šiaulių miesto ir Zarasų savivaldybėse kur taip pat neapseita be drastiško kovų naikinimo. Šiuo metu Lietuvoje liko maždaug trečdalis prieš trisdešimt metų egzistavusių kolonijų, o per paskutinius du dešimtmečius perinčių porų skaičius sumažėjo daugiau nei dvigubai. Remiantis tarptautinių gamtosauginių organizacijų rekomendacijomis, rūšiai nykstant tokiu mastu, ji turėtų būti skelbiama saugoma. To daryti neskubama, nes užtikrinti efektyvią tokiais tempais nykstančios rūšies apsaugą yra nelengvas uždavinys. Tačiau šalies ornitologai negali abejingai stebėti katastrofiška tampančios kovų padėties. 2014 m. Lietuvoje  kovą paskelbusi „Metų paukščiu“, LOD siekė atkreipti visuomenės ir aplinkosaugos institucijų dėmesį į šią rūšį, kuriai šiuo metu reikalingas išskirtinis žmonių dėmesys ir net specialios apsaugos priemonės. Tai patvirtino ir tais metais vykdytų kovų kolonijų inventorizacijos rezultatai.

Paskelbtas priešu

Kaip minėta, kovai dažnai skelbiami nepageidaujamu žmogaus kaimynu. Pirmiausiai, dėl keliamo triukšmo. Dažnam nepatinka, jog paukščiai veisimosi vietose teršia aplinką. Tačiau šiuo atveju visgi iškyla tas pats klausimas: ar mes esame pakankamai tolerantiški greta mūsų gyvenantiems gyvūnams. Ir dilema: ar žmogus yra visagalis Žemės savininkas, galintis visą aplinką tvarkyti taip, kaip jam patogu ir naudinga, ar visgi yra tos pačios aplinkos dalis ir turi sugyventi su ja? Kovo atveju dažnai tenka spręsti šią dilemą, nes šis paukštis visuomet buvo žmogaus palydovas, kurdavosi greta jo, ne tik perėdavo jo kaimynystėje, bet ir maitinosi žmonių dirbamuose laukuose, daržuose, nekonkuruodamas su juo, o vykdydamas jam skirtą misiją – palaikydamas gamtos pusiausvyrą. Juk būtent kovai yra viena iš nedaugelio rūšių, kuri gali reikšmingai reguliuoti grambuolių gausą (o šie nemažai žmogui bėdų pridaro), taip pat sulesa nemažai pelinių graužikų, kitų žemės ūkio kenkėjų.

Tačiau žmogus dažnai mato tik tai, kas jam nepatinka, trukdo. Taip iškyla paradoksali situacija – kovui labai reikia žmogaus (tiek dėl perėjimo, tiek maitinimosi sąlygų), o žmogui kovas dažnai atrodo nepageidaujamas triukšmadarys ir aplinkos teršėjas, net neįvertinant jo svarbos ne tik pačiam žmogui, bet ir visai ekosistemai. Dažniausiai matoma tai kas nepatinka – gyvenviečių parkuose, skveruose, kapinėse ar klebonijose kovų lizdais tankiai nusėti medžiai. Nepatinka jų keliamas triukšmas, nors mašinų keliamas triukšmas miestuose jiems netrukdo. Taigi, nors kovai turi nedaug natūralių priešų, žmogus tampa didžiausia jų nelaime, tam tikra prasme juos priviliodamas tinkama aplinka (ne tik veisimuisi tinkamais želdiniais, bet ir netvarkingais šiukšlių konteineriais, kur kovai apsčiai randa maisto), o vėliau stengdamasis naikinti nepageidaujamus kaimynus. Tačiau visgi vertėtų prisiminti, jog gyvename jau 21 amžiuje ir išsivysčiusiose šalyse gamtosauginė etika žengia koja kojon su kultūros ir žmogaus gerovės puoselėjimu. Norėtųsi tokia šalimi laikyti ir Lietuvą. Nors kovų šaudymas prie lizdų, kiaušinių ar net jauniklių naikinimas visgi parodo, kad mūsų visuomenėje dar gajus ilgus sovietmečio metus skiepytas vartotojiškas požiūris į gamtą. Kovus vis bandoma išvaryti iš paskutinių likusių jų kolonijų tam pasitelkiant įvairiausias priemones – pradedant paukščių baidymu ir baigiant perinčių paukščių bei jų lizdų naikinimu.

Kiekvieno indėlis

Deja, ir aplinkosaugos institucijos ne visada apgina prieš žmogų bejėgiu atrodantį kovą. Ką jau kalbėti apie daugumą savivaldybių, seniūnijų. Todėl nepaprastai svarbu, kad gamtosaugai neabejinga visuomenės dalis imtųsi kovų gynėjo vaidmens. Tuo paremta ir LOD iniciatyva, prašanti visų, gamtos išsaugojimu besirūpinančių žmonių pranešti apie kovų ir jų lizdų naikinimo veisimosi metu atvejus, o jų vis dar pasitaiko iki šiol. Ypač svarbu tokią informaciją gauti operatyviai, kuomet galima užkirsti kelią neteisėtiems veiksmams, o kaltininkus nubausti. Kovų naikinimo klausimas, kaip ir kasmet išlieka aktualus Plungėje, kur jis svarstytas net savivaldybės Taryboje. Daug diskusijų kasmet verda dėl didžiausios šalyje kovų kolonijos Dotnuvoje likimo. Bandoma kovus išgauti ir iš Vilniaus miesto, kur savivaldybė pasirinko „tylaus“ naikinimo taktiką. Niekaip negali su kovu kaimynyste susitaikyti ir Palangos, Utenos bei kitos savivaldybės. Tačiau ornitologai primena, jog paukščių šaudymas perėjimo vietose ar lizdų naikinimas veisimosi metu, t.y. po kovo 1 dienos, yra didžiulis nusižengimas su atitinkamomis nuobaudų priemonėmis. Svarbu, kad tokie faktai būtų išaiškinti.

Tačiau mūsų teisės aktai leidžia kovus baidyti jų veisimosi vietose tuo siekiant juos „išprašyti“ iš nepageidaujamų vietų, pavyzdžiui kapinių ar miesto rekreacinių zonų. Atlikti tyrimai parodė, kad lizdų išardymas žiemos metu ir vėlesnis paukščių baidymas jiems tik atskridus į buvusias veisimosi vietas, priverčia kovus ieškoti naujų perėjimo vietų. Tokių būdų, išvengiama tiesioginio paukščių ir jų palikuonių naikinimo. Tačiau reikia nepamiršti, jog kovai vis vien įsikurs kažkur netoliese. Todėl net ir organizuojant jų baidymą, reikia pagalvoti ar nenutiks taip, jog paukščiai iš miesto parko ar poilsio zonos persikels prie mokyklų, į judrias miesto vietas, kapines, kur konfliktas su žmogumi tik augs. O tuomet bus griebtasi barbariško lizdų ar perinčių paukščių naikinimo prisidengiant rūpinimusi visuomenės sveikata ir pan. LOD sieks iš esmės keisti tokią situaciją, pirmiausiai pasitelkiant viešumą, kuris kartais duoda žymiai geresnius rezultatus nei teisinės priemonės. Todėl specialistai prašo visų šalies piliečių pranešti jiems apie pastebėtus kovų šaudymo ar lizdų naikinimo perėjimo metu atvejus. LOD viešins visus tokių „akcijų“ vykdytojus, informuos visuomenę ir apie jų organizatorius bei leidimus naikinimui išdavusius asmenis, apie gamtosauginius ir medžioklės taisyklių pažeidimus informuos atitinkamas aplinkosaugines institucijas.

Jūsų pranešimų laukia draugijos sekretoriato darbuotojai: lod@birdlife.lt; (8 5 ) 213 0498. 

Trumpai apie kovą

Kovas visuomet buvo žmogaus palydovas, net ir Viduramžiais Europoje įsikurdavęs miestuose ar atskirose dvarų sodybose, pilių satelitinėse gyvenvietėse. Todėl natūralu, kad ir dabar beveik visuomet glaudžiasi prie žmogaus, jo kaimynystėje augančiuose aukštuose medžiuose, kur peri įvairaus dydžio kolonijomis, rečiau pavieniuose lizduose. Didžiausiose žinomose kolonijose Lietuvoje suskaičiuojama daugiau nei po tūkstantį užimtų lizdų, nors paskutiniais metais didelės kolonijos nyksta visoje šalies teritorijoje. Viena iš priežasčių, yra perinčių paukščių persekiojimas ar net naikinimas visokiais, tame tarpe ir neleistinais būdais, pavyzdžiui, šaudant perinčius paukščius. Tenka apgailestauti, kad dalis visuomenės, ypač stokojanti ekologinių žinių ar su vyraujančia vartotojiška mąstysena (atseit, „viskas kas aplinkui priklauso man ir turi būti kaip aš noriu“), vis dar nevengia drastiškų priemonių.

Nyksta daugelyje Europos šalių

Nors kovai matomi visur – ir kaime, ir mieste – paskutiniais metais nustatyta, jog daugelyje Europos šalių jie sparčiai nyksta. Vakarų Europoje, pirmiausiai, dėl to „kaltas“ intensyvus žemės ūkis, kuris tiesiogiai siejamas su gausiu pesticidų naudojimu. Šios medžiagos, patekę į kovų organizmą (ko jie negali išvengti, nes maitinasi žemės ūkio naudmenose), lemia ne tik žemą rūšies produktyvumą, bet neretai yra ir suaugusių paukščių mirties priežastis. Taip kovai, naikindami žemės ūkio kenkėjus, patys patenka į šiems paspęstus spąstus. Tuo tarpu Rytų Europoje, kur gamtosauginės tradicijos dažnai nėra siejamos su lygiateisiu žmogaus ir gyvosios gamtos vertybių sugyvenimu kartu, laikantis pakantumo ir tolerancijos principo, kovai paprasčiausiai paskelbiami kaip nepageidaujamas žmogaus aplinkos komponentas su atitinkamais, toliau sekančiais sprendimais – naikinti, vyti, išvaryti. To rezultate, kovų kolonijos nyksta, o pats paukštis Lietuvoje praranda savo etnografinę savastį. Pavyzdžiui, Lenkijos ornitologai, dėl spartaus rūšies nykimo, siūlo kovus įtraukti į šalies saugomų paukščių sąrašą. Taigi, rytinėje Europoje kovai nukenčia labiausiai: dėl vis intensyvėjančio žemės ūkio ir žmogaus persekiojimo.

Panevėžyje yra viena didžiausių šalyje kovų kolonijų, ir miesto gyventojai patiria nemažai nepatogumų dėl šių paukščių keliamo triukšmo ir taršos. Aplinkos ministerija, kaip sakė Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras, pritaria Panevėžio savivaldybės ketinimams iškeldinti šias kolonijas į atokesnius miesto pakraščius.

Kadangi Europos Sąjungoje visų rūšių laukiniai paukščiai, tarp jų ir kovai, yra saugomi, jų negalima bet kada ir bet kaip medžioti, naikinti ir pan. Jeigu kovų kolonijos kelia grėsmę žmonių sveikatai ir saugai, jos gali būti baidomos, ardomi lizdai, siekiant, kad paukščiai įsikurtų kitose vietose.

Pastaraisiais metais kovų Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, mažėja, bet jų gausa mūsų šalyje yra pakankama, todėl nėra būtinybės šiems paukščiams taikyti išskirtines apsaugos priemones. Vakar viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija, esą Ornitologų draugija laukia Aplinkos ministerijos sprendimo kovus įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą, pasak Vidmanto Bezaro, neatitinka tikrovės. Ministerija nėra gavusi jokio Lietuvos ornitologų draugijos siūlymo įtraukti kovą į saugomų rūšių (Raudonosios knygos) sąrašus ir tokios galimybės nesvarsto.

Lietuvoje kovo mėnuo buvo vadinamas Karveliniu, Balandiniu, bet labiausiai prigijo Kovo vardas. Būtent šis paukštis savo kranksėjimu mums primena, kad atėjo pavasaris.
Nors pastaraisiais dešimtmečiais kovarnių (kovų) vis mažėjo, dabar šis procesas sulėtėjo – tai džiugina ornitologus. "Žiemojusieji mūsų sąvartynuose kovai dabar išskrenda į Rusijos Rytų regioną, o mūsiškiai kovai parskrenda, žiemą praleidę Vakarų Europoje. Mūsiškių kovų – jie peri pas mus – kolonijas jau galima pamatyti laukuose, pievose ar net miesto žiedinių sankryžų žaliuojančiuose plotuose, parkuose, kapinėse", – aiškino ornitologas Ričardas Patapavičius. Jis priminė, kad kovarnis yra panašaus dydžio ir išvaizdos kaip pilkoji varna. Šio juodos spalvos su metaliniu atspalviu paukščio snapas, o tiksliau – jo pamatas, esti plikas ir balzganas. Daugėjant metų, plika dėmė ties snapo pamatu didėja.

Kovai nakvoja miesto parkų, skverų, kapinių ir kitų panašių vietų medžiuose, o rytą išskrenda ieškoti maisto. Todėl miestiečiai girdi rytinius ir vakarinius šių paukščių kranksėjimus, kurie daugelio gyventojų ausims nėra malonūs. Nedžiugina ir šių paukščių priterštos nakvynės vietos. Todėl šie sparnuočiai ne visų mielai laukiami. Vargu ar kam nors pavyks išspręsti šią problemą, nesukėlus dar nemalonesnių padarinių. Prisiminkime, kuo baigėsi Kinijoje žvirblių genocidas 1958 m.? Sunaikinus milijardus žvirblių, Kinijos dirbamus laukus užpuolė skėriai, ir šioje šalyje prasidėjo badas.

Priminsime, kad Kovų diena sutampa su Šv.Kazimiero diena, o ši šventė yra vienintelė per gavėnią, kai galima linksmintis.

Kovą įprasta laikyti pirmuoju pavasario mėnesiu, kurį skirtingos tautos vadina įvairiai. Kodėl? Pasirodo, kovo 1-oji, kaip Naujųjų metų pradžia, Vakarų Europoje kai kur išliko iki VIII a., Rusijoje – net iki XV a., o, pavyzdžiui, Anglijoje Naujieji metai kovo 1-ąją buvo švenčiami iki pat 1752 m.

Tad nieko nuostabaus, kad iki šių dienų daugelis tautų kovą vadina taip, kaip jį vadino senovės romėnai – karo dievo Marso vardu. Airiai šį mėnesį vadina vėjų, škotai – varnų vardu. Mūsų krašte šis mėnuo buvo vadinamas karveliniu, balandiniu, bet labiausiai prigijo kovo vardas. Būtent šis paukštis savo kranksėjimu mums primena, kad atėjo pavasaris.

Kadangi šiuos metus mūsų ornitologai pavadino paukščio kovo vardu, paprašėmė ornitologą Ričardą Patapavičių paaiškinti, kodėl toks dėmesys šiems gan įkyriems paukščiams, kuriuos kartais vadiname paprasčiausiomis varnomis, nors iš tiesų tai ne tas pats paukštis.

"Kovų pastaraisiais dešimtmečiais vis mažėjo, dabar jau galime sakyti, kad šis procesas stabtelėjo, tačiau mes neturime tikslių duomenų apie šiuos paukščius. Būtent tai ir reikės patikslinti, įvertinti realią situaciją. Džiaugdamiesi, kad kovų skaičius nebemažėja, kartu suprantame, kad šie sparnuočiai ne visų mielai laukiami. Sakau "laukiami", nes žiemojusieji mūsų sąvartynuose kovai dabar išskrenda į Rusijos rytų regioną, o mūsiškiai kovai parskrenda dabar, žiemą praleidę Vakarų Europoje. Mūsiškių kovų – jie peri pas mus – kolonijas jau galima pamatyti laukuose, pievose ar net miesto žiedinių sankryžų žaliuojančiuose plotuose.

"Nakčiai šie paukščiai atskrenda į miesto parkų, skverų, kapinių ir panašių vietų medžius, o rytą išskrenda ieškoti maisto. Tad šalia nakvynei įsikuriančių kovų gyvenantys žmonės girdi rytinius ir vakarinius šių paukščių karksėjimus, kurie tikrai nepanašūs į lakštingalos giesmes. Vieni į tą karksėjimą nereaguoja, kiti – pyksta. Juolab kad kovų kolonijos teršia vietas, kur nakvoja, tačiau išspręsti šios problemos dar niekam nepavyko", – kalbėjo ornitologas.

O gal ir nereikia jos spręsti? Argi protinga drastiškai kištis į gamtos reikalus? Dar pamatysime, kaip reaguos mūsų gamta į planingą ir, atrodo, argumentuotą šernų naikinimą.