„Kažkaip, atrodo, nesigraudindavau niekada, bet dabar graudu. Graudu viską prisiminus ir šnekėti sunku. Nežinau, kol visa tai vyko, tai tiesiog vyksta ir praeina, bet, kai dabar prisimenu, tai nežinau, ar tinka naujametinei laidai. Tai buvo sunkus laikotarpis, kurį turėjau išgyventi. Ir, kaip ir jums sakiau, jau nebenoriu apie tai kalbėti, noriu tai palikti praeityje. Tai yra mano istorija, tai bus su manimi, niekur nedings. Bet tiesiog norisi užversti tą lapą ir gyventi gyvenimą kaip visi, pasidžiaugti, eiti į šventes, pasipuošti, daryti tai, ką aš visąlaik mėgau“, – su ašaromis akyse kalbėjo I. Burlinskaitė.

2023-se metuose liks sunki kova su ketvirtos stadijos kraujo vėžiu. Tačiau I. Burlinskaitė staigiai pataiso – praėję metai nebuvo vien tik košmaras. Drąsiai kalbant apie ligą, tūkstančiai sekėjų davė išties daug. Tokio nepažįstamų žmonių palaikymo ji nesitikėjusi. Savo kasdien ligoninėje budėjusį vyrą Liudą Vaisėtą žinoma moteris irgi pažino iš naujo.

„Visur pabuvojau per šitą laiką. Šiaip, sakyčiau, per ganėtinai trumpą laiką, nors ligoninėje man jis labai prailgo. Dabar visa tai primena gal keli likę šalutiniai vaistų poveikiai ir trumpi plaukai. O šiaip, atrodo, kad senokai viskas buvo ir pasimiršta po truputį.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Buvo visko daug – ir fizinių, ir emocinių skausmų, ir kritimų, nuopuolių, pakilimų, šypsenų. Tai turbūt vieninteliai tokie metai mano gyvenime, per kuriuos patyriau tiek daug skirtingų emocijų, išgyvenimų. Tai ta kelionė buvo tokia įvairiapusiška. Mano suvokimu, labai daug žmonių mus palaiko, kad jie neatstumia ir plikos manęs, be plaukų, ir pasikeitusiais veido bruožais. Tai tas dalykas labai kėlė iš lovos ir vedė į priekį“, – atviravo Indrė.

Ką reiškia išgirsti, kad tau ketvirtos stadijos vėžys? Indrė pabrėžė, jog tai, pirmiausia, yra kova su savimi, kurios niekas, net ir patys mylimiausi, už tave nepakovos.

„Aš, visų pirma, nežinojau, kas tai yra, kaip dabar suprantu. Tai vėžys man atrodė baisu, bet kas tai per baisumas, sužinojau tik kelionės eigoje, patirdama tuos smūgius vienas po kito. Tai priėmiau tą dalyką kaip tai, nuo ko tu nepabėgsi ir ko jau nepasirinksi, priėmiau tai kaip iššūkį, su kuriuo privalau kovoti“, – prisiminimais dalijosi nuomonės formuotoja.

Dar būdama ligoninėje, I. Burlinskaitė nusprendė atsidėkoti likimui – įkūrė paramos fondą onkologiniams ligoniams. Daugelis pamatę kitą moters pusę, kuri, kaip ji pati sako, buvo nublankusi už demonstruojamų madų.

Tai buvo sunkus laikotarpis, kurį turėjau išgyventi. Ir, kaip ir jums sakiau, jau nebenoriu apie tai kalbėti, noriu tai palikti praeityje.

„Niekas neapsivertė iš tikrųjų aukštyn kojom. Kažkokia šventąja aš netapau ir netapau kitu žmogumi. Tikiu, kad tapau geresniu žmogumi negu buvau. Bet gyvenimas tęsiasi, koks jis buvo, ir tikiuosi, kad jis bus dar smagesnis ir iš jo aš dar daugiau pasisemsiu negu sėmiausi. Ir, atrodo, pasimiršti, kad reiktų ir lėčiau, ir ramiau, ir pasimėgauti, galbūt pristabdyti kažkur save, pavalgyti sveikiau – tų pamokų yra labai daug. Gal didžiausia pamoka, kuri visą laiką lydi mane tai, kad gyvename šia diena, ne praeitimi, kuri buvo, ne ateitimi, kuri kažkada bus, bet šia diena“, – kalbėjo I. Burlinskaitė.

Tad ir Naujųjų metų rezoliucijų I. Burlinskaitė nekuria – primena sau ir kitiems nepamiršti gyventi šia diena.

„Nežiūriu visai į ateitį, tikrai, gyvenu šia diena. Tiesiog stengiuosi nešvaistyti savo laiko menkniekiams ir gal viena iš užduočių – išmokti pasakyti „ne“. Tai jeigu, pavyzdžiui, su vyru žiūrim filmą ir man tas filmas nepatinka, aš sakau, kad negaliu žiūrėti filmo, kuris man nepatinka, nes tiesiog man tai yra laiko švaistymas. Tai norisi kažkaip koncentruotis į tuos teigiamus dalykus, kurie teikia tau džiaugsmą. Ir šiaip visiems žmonėms gal ir palinkėti to norėčiau – daugiau dėmesio tiesiog skirti toms veikloms, kurios teikia džiaugsmo, atrasti tas veiklas ir pasimėgauti tuo. O kas nepatinka, tai stengtis kažkaip tai pakeisti.

Nerimą kėlė keista jausena

Kai atostogaujant pajūryje netikėtai pradėjo skaudėti kaklą, Viktorija iš pradžių pagalvojo, kad važinėjant dviračiu perpūtė vėjas.

„Skausmas buvo keistas, tokio anksčiau neteko patirti. Grįžus į Vilnių skausmas nesiliovė net ir pavartojus vaistų, prisidėjo kiti iki tol nepatirti pojūčiai – skrandžio pūtimas, nugaros skausmai, ėmė trūkti oro, – ligos simptomus prisimena Viktorija. – Kreipiausi į gydytojus, nes laukti jau nebegalėjau, be to, dėl neįprastos savijautos vargino negera nuojauta.“

Būdas: „Verkiau, kai jaučiau, kad reikia, juokiausi ir ieškojau pozityvumo, nes tai padėjo“, – Viktorija prisipažįsta, kad gydymo metu padėjo ir komedijos. / Viktorijos asmeninio archyvo nuotr.

Medicinos įstaigoje kraujo tyrimus reikėjo kartoti kelis kartus – jie rodė vis blogėjančią situaciją, moters savijauta prastėjo sulig kiekviena diena – alino nuovargis ir didelis silpnumas. „Mokslo metų pirmoji diena apvertė gyvenimą aukštyn kojomis, nes tądien po vaikų šventės mokykloje pakliuvau į Santaros klinikas – čia ir paaiškėjo tikroji diagnozė: ūminė mieloblastinė leukemija (kraujo vėžio rūšis – red. past.). Prasidėjo juodas ligos etapas, tarsi kortų namelį sugriovęs planus, darbus ir svajones“, – prisimena Viktorija. Kalbėdama apie tuo metu užplūdusias emocijas moteris sako, kad viduje virė galybė jausmų su nuoskauda ir klausimais „kodėl man“, nes gyventa buvo teisingai – sportavo, rinkosi sveiką maistą, nesirgo. Tad kodėl taip nutiko?

„Taip, stresų turėjau. Šiam faktoriui ir suverčiau bėdą, kad mane užklupo kraujo vėžys“, – pripažįsta Viktorija.

Tęsiasi: aktyviai jauna moteris gyveno ir prieš onkologinės ligos diagnozę, ir dabar. / Viktorijos asmeninio archyvo nuotr.

Gavo geriausią gydymą

Po pirmojo emocinio smūgio Viktorijai teko susiimti ir susitelkti į gydymą ir sveikimą: „Nuo to momento nė karto nesuabejojau, kad pasveiksiu. Palaikė asmeninės savybės – pozityvumas, tačiau be artimųjų, draugų ir kolegų palaikymo tai būtų labai sunku padaryti. Jiems tariu nuoširdų DĖKUI. Turiu du mažus vaikus, juos turiu užauginti, – kartojo Viktorija. – Ir dar vienas dalykas – mane gydęs gydytojas Andrius Žučenka turi kažką tokio, kas suteikė gyvenimo vilties, optimizmo: „viskas bus gerai – aš tave išleisiu sveiką“. Šie žodžiai nubrėžė labai aiškų modelį, kaip būsiu gydoma ir kas manęs laukia. Profesionalus daktaras taip pasakė ir aš juo patikėjau, pasidaviau jo gydymo taktikai.“

Viktorijos gydymo planą sudarė du chemoterapijos kursai ir kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija. Pacientė Viktorija buvo įtraukta į klinikinį tyrimą, dėl kurio ji galėjo gauti naujausią gydymą: „Gavau visą paketą – geriausia, ką galiu gauti“, – apie moderniausio gydymo galimybes sako Viktorija.

Šeima: „Dar turiu užauginti vaikus“, – didžiausią motyvaciją pasveikti nuolat prisimindavo Viktorija. / Viktorijos asmeninio archyvo nuotr.

Viskas vyko greitai

Moteris pasakoja, kad prasidėjusi liga staiga smogė kaip perkūnas iš giedro dangaus, o gydymas prasidėjo labai greitai, su kelių savaičių pertrauka tarp chemoterapijų ir transplantacijos. „Pasitikėjimo suteikė tai, kad mūsų šalies hematologija yra aukščiausio lygio, – naudojami naujausi dalykai, taikomi Europos ar Amerikos klinikose, – viskas, kas geriausia, yra pas mus, – sako dėl savo darbo farmacijos kompanijoje specifikos daugybę informacijos sukaupusi Viktorija. – Pacientui labai svarbu pasitikėti ir tikėti gydytoju, stiprybės suteikia degančios gydytojo akys. Net minties nebuvo, kad mirsiu.“

Taip, stresų turėjau. Šiam faktoriui ir suverčiau bėdą, kad mane užklupo kraujo vėžys.

„Verkiau, kai jaučiau, kad reikia, juokiausi ir ieškojau pozityvumo, nes tai padėjo“, – prisipažįsta Viktorija. Pasak jos, ligos gydymą padėjo iškęsti ašaros, artimųjų pagalba ir palaikymas, malda ir... komedijos: „Tai yra puiki terapija, kai gali užsimiršti ir pakvatoti – humoras ir juokai tikrai padeda išbūti sunkiausius momentus. Su kitomis pacientėmis, kurios yra tikros kovotojos, stengdavomės pasijuokti, kai užeidavo toks noras.“

Po septynių mėnesių moteris sugrįžo į darbą. Dabar moteris sako labiau sauganti sveikatą.

„Be abejo, šalutinių liekamųjų problemų yra, tačiau žinau, kad tai praeis, tik viskam reikia laiko. Jau vėl stengiuosi gyventi savo gyvenimą ir juo džiaugtis: gegužę keliavau užsienyje, daug būnu su vaikais, – apie sunkaus gydymosi etapo pabaigą sako Viktorija. – Iš esmės darau viską kaip iki ligos, tik protingai, nealindama organizmo ir laikydamasi sveiko gyvenimo būdo, miego režimo.“

Apie tai jis ketvirtadienį, rugpjūčio 24 dieną, pranešė feisbuke.

„Dabar taip – aš oficialiai pasveikęs nuo kraujo vėžio, limfomos! Praėjo lygiai penkeri metai ir liga neatsinaujino. Tai reiškia, kad manęs nebestebės ir tikimybė, kad vėl susirgsiu vėžiu, susilygina su likusios populiacijos. Vakar man atliko visus paskutinius tyrimus ir paleido.

Nenoriu čia pasakoti, kiek visko patyriau per tuos metus, kaip drebėjau prieš kiekvieną patikrinimą, ir kaip bet koks spuogas ar „plauko uždegimas“ atrodė kaip kokia nors nauja vėžio forma.

Bet aš noriu, kad žmogus, susidūręs su panašia diagnoze ir pradėjęs googlinti (o visi būtent taip daro) pamatytų mano fizionomiją. Ir kad ta fizionomija jam pasakytų: viskas bus gerai! Jei šitam pavyko, pavyks ir tau!“ – drąsino žinomas vyras.

Žinoma, savo įraše jis pažymėjo, kad neatmeta, jog gali nutikti visko, bet atviravo dar prisimenantis, kaip prašė Dievo, jog padovanotų jam bent metus gyvenimo.

„Dievas man padovanojo net penkerius! Ir jei rytoj mane pasmaugs Deivydas Zvonkus, aš prieš mirtį dar spėsiu pagalvoti – gražiausi penkeri mano gyvenimo metai“, – šmaikštavo dainininkas.

S. Stavickis, pabrėžė, kad išgirdęs apie įveiktą onkologinę ligą, vis dėlto neatsipalaiduos ir stebės save. „Didžiausia pagarba gydytojams. Visiems visiems savo likimo broliams ir seserims linkiu daug stiprybės“, – jautriai rašė jis.

Liepos mėnesio pabaigoje Indrė prisipažino, jog ruošiasi ketvirtajam chemoterapijos kursui. Tuomet I. Burlinskaitė-Vaisieta atskleidė, kad po kiekvienos chemoterapijos ir krūvos vaistų jai vis sunkiau atsigauti, trūksta jėgų, atsiranda nemalonių staigmenų. „Tai tikiuosi, kad tų chemoterapijų bus kuo mažiau.“ – tuomet sakė Indrė. „Tikiuosi, kad  chemoterapijų bus kuo mažiau.“ 

Rugpjūčio 2 d. į Kauno klinikas grįžusi I. Burlinskaitė-Vaisieta sakė, kad tai – paskutinė ketvirto chemoterapijos kurso diena.

„Na ką, mes vėl ten, kur dažnai mus galima sutikti. Atvažiavome šiandien iš pat ankstyvo ryto su Liudu. Liudas išvažiavo šiek tiek reikalų susitvarkyti Kaune, o aš einu užbaigti savo ketvirtos chemoterapijos paskutinius lašiukus. Turėtų būti nedaug, bet, kiek žinau, pasikandžios“, – kalbėjo moteris.

Netrukus I. Burlinskaitė-Vaisieta patvirtino, kad ketvirtas chemoterapijos kursas baigtas. Anot Indrės, rugpjūčio pabaigoje jos laukia dar vienas pozitronų emisijos tomografijos (PET) tyrimas, kurį atlikus bus aiški dabartinė ligos situacija ir kiek dar chemoterapijos kursų gali reikėti.

„Dabar ramiai sau lauksiu PET. Įdomu, kiek dar reikės man šitų dalykų saujom ir kibirais. Praėjo keturios chemoterapijos. Tikiuosi, jis (vėžys – red. past.) nudėtas. O jei ir ne, tada labai soon (liet. – greitai )“, – instagrame rašė I. Burlinskaitė-Vaisieta. ​

Apie dabartinę būklę Indrė parašė socialiniame tinkle „Instagram“.

„Vakar mes jau grįžome į namus. Po trijų dienų chemoterapijos ir kitų vaistų, lašelinių, dar dabar, pajuokaujant, mano telefonas manęs neatpažįsta. Pirmą kartą taip stipriai užtinau. Kaip sumušta.

Bendra savijauta, palyginus, normali. Tik vakar prieš miegą pradėjo traukti kūną, burną, sprandą. Paaiškinti to jausmo negaliu. Tačiau nepaisant visko, miegojome puikiai, nesikėliau nei vieną kartą per naktį (kas būna įprastai). Atsibudau žvali ir puikios nuotaikos. Liudas taip pat!

Iki trečiadienio gydysiuosi namuose, tada važiuosime į Klinikas dar 1 dieną lašintis ir trečia chemoterapija bus įveikta. Patinimas nueis – laiko klausimas. Kaip ir visa kita, kuo šventai tikiu! Ačiū jums, kad kartu su manimi paliūdit ir pasidžiaugiate geromis naujienomis! Apkabinu“, – rašė I. Burlinskaitė-Vaisieta.

Primename, kad prieš pradedant trečiąjį chemoterapijos kursą, Indrei buvo atliktas pozitronų emisijos tomografijos (PET) tyrimas, kuris parodė, ar gydymas atneša gerų rezultatų.

„<...> po jų atlikto pozitronų emisijos tomografijos tyrimo rezultatai – gana geri. Jie rodo, kad liga labai puikiai reaguoja į gydymą ir atsitraukinėja“, –  portalui zmones.lt sakė Kauno klinikų gydytojas onkologas-chemoterapeutas ir hematologas Domas Vaitiekus.

Prieš tęsiant gydymą moteris dar sudalyvavo renginyje. O tada pasidalijo naujausia informacija iš Kauno klinikų.

„Išaušus naujam rytui, po „L'Officiel Lithuania“ šventės, sukrovėme lagaminus ir pasukome kita kryptimi – į Kauno klinikas. Čia man prasidėjo 3 chemoterapijos kursas. Lašelines lašino apie 15 valandų, iki pat 6 val. ryto. Atrodau kitaip nei šitoje foto, bet jau esu tai patyrusi, ir žinau, kad tai laikina“, – teigė Indrė.

Instagramo nuotr.

„Vos atmerkiu akis. Nei kumštuko suspaust, nei kelių sulenkt negaliu. Bet šiaip, savijauta visai nieko. Laukiu antros vaistų dalies. Lašinsim dar šiandien ir ryt, o tada gydymas prasitęs namuose“, – teigė moteris, nepabijojusi pasirodyti po vaistų kurso.

Instagramo nuotr.

„Šiandien antroji chemoterapijos diena. Žmonelė visą naktį gavo vaistukus. Ryte sunkiai pažinau. Gražiai papilnėjusi“, – instagrame rašė šalia Indrės nuolat būnantis vyras Liudas Vaisieta.

„Iš tiesų vis atidėlioju, bet seniai noriu eiti į eterį su tikrai rimtomis temomis. Bet vis tai rytoj, tai pavargusi, šiaip gal truputį bijau išgąsdinti jus, gal kažkiek nedrąsu, gal bijau, kad kažką ne taip pasakysiu.

Bet iš esmės krūtų implantai jau seniai niekam nėra tabu ir jokia čia paslaptis, kad ir aš juos turiu, jog jie pas mane sudėti seniai, turbūt daugiau negu prieš dešimt metų. Kada buvo diagnozuota mano liga, kai ieškojome ligos šaltinio, krūtų implantai buvo tas pirmas kabliukas“, – kalbėjo I.Burlinskaitė.

Instagramo nuotr. 

 Indrė tikino, kad krūtų implantai nėra jos ligos priežastis.

„Iškart užbėgus įvykiams už akių noriu pasakyti, kad įtarimas nepasitvirtino ir kad krūtų implantai nėra ligos šaltinis ar jos priežastis. Kitu atveju jie jau būtų išoperuoti, bet šis įtarimas, turbūt, kilo dėl to, kad krūtinė pas mane koreguota prieš daugiau nei dešimt metų ir implantai, kurie pas mane yra įdėti, šiuo metu Lietuvoje jau yra nebenaudojami.

Mano daktaro rekomendacijos po gydymo šiuos implantus išimti arba pakeisti į kitus. Jei turėtume galimybę, operaciją atliktume nedelsiant, bet dėl mano situacijos ši operacija negalima“, – su sekėjais dalijosi Indrė.

Instagramo nuotr. 

Kaip jau rašėme, balandžio 10 d. socialinių tinklų žvaigždė I. Burlinskaitė savo sekėjams pranešė itin liūdną žinią – jai diagnozuotas kraujo vėžys.

„Aš galvojau, kad man taip niekada neatsitiks. Šita žinia man buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Man yra diagnozuotas kraujo vėžys, piktybinis navikas tarpuplautyje.  Jis yra net 8 centimetrų dydžio. Kiek jis išplitęs, sužinosime artimiausiu metu po rytojaus detalaus tyrimo“, – tuomet teigė I. Burlinskaitė.

Instagramo nuotr. 

Atlikus išsamius sveikatos būklės tyrimui, moteriai diagnozuota ūminė mieloleukemija – vienas pavojingiausių ir klastingiausių kraujo vėžio susirgimų. Doc. Rolandas Gerbutavičius, Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos Hematologijos skyriaus vadovas, sakė, kad ši liga dažniausiai atsiranda staiga.

„Jos metu sutrinka sveikų kraujo ląstelių gamyba, vystosi mažakraujystė, pasigamina per mažai trombocitų, todėl pacientai dažnai kraujuoja, – aiškino doc. R. Gerbutavičius. – Taip pat padažnėja infekcijų rizika, kurios sergantiems pacientams neretai kelia pavojų gyvybei.“

Doc. Rolandas Gerbutavičius. Kauno klinikų nuotr.

Diagnozavus klastingą ligą, Veronikai pritaikytas modernus gydymas medikamentais ir vėliau atlikta alogeninė kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija (KKLT). Domas Vaitiekus, Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos gydytojas hematologas, pastebėjo, kad ši procedūra – vienintelis kelias išgydyti ūminę mieloleukemiją.

„Ši liga – viena iš greičiausiai progresuojančių ir agresyviausių kraujo vėžio formų. Susirgus ūmine mieloleukemija vyresniame amžiuje nei 60 metų, ligos išgydymo prognozės mažėja. Tačiau pritaikius KKLT, net ir sunkiausiomis ligos formomis sergantiems pacientams galime užtikrinti visavertį kokybišką gyvenimą bei padėti nugalėti ligą“, – pastebėjo D. Vaitiekus.

Domas Vaitiekus. Kauno klinikų nuotr.

Veronika – sėkmės pavyzdys, kad net ir vyresnio amžiaus pacientai, susirgę klastinga onkologine liga, ją gali nugalėti. Moteriai pritaikius gydymą, pasiekta ligos remisija. „Prieš KKLT skiriamas stiprus gydymas, siekiant sunaikinti pažeistus kaulų čiulpus, kurie vėliau transplantacijos metu pakeičiami sveikais. Paaiškėjus diagnozei, pirmiausia pacientė gydyta taikinių terapija, kuri leido su mažesniu toksiškumu pagerinti pacientės būklę prieš atliekant KKLT“, – teigė gydytojas hematologas.

„Džiaugiamės, kad galime modernų ir gyvybę gelbstintį gydymą skirti ir vyresnio amžiaus pacientams“, – pritarė doc. R. Gerbutavičius.

Šiuo metu Veronikos sveikatos būklė reikšmingai pagerėjusi. „Noriu kitus sergančius šia klastinga liga tik padrąsinti, kad tai – tikrai ne nuosprendis ir ligą galima nugalėti, – šypsojosi Veronika. – Kauno klinikose dirba tikri profesionalai – gydytojai, slaugytojos, pagalbiniai darbuotojai, kurie rūpinasi ir neleidžia nuleisti rankų.“

Kauno klinikose alogeninė kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija (KKLT) pirmą kartą atlikta 2015 metais. Iš viso Kauno klinikose atlikta daugiau 200 KKLT pacientams, sergantiems

sunkiomis kraujo vėžio formomis, iš jų – 35 alogeninių kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijų.

„Klausėte šiandien, kaip jaučiuosi, tai atvirai pasakysiu, gal net ir matote ant manęs, kad jaučiuosi truputį silpnesnė. Bet vis tiek nenoriu namie gulėti lovoje, tai bandau kažkaip įsivažiuoti trupučiuką į tą tokį režimą kasdienį ir kažką smagaus paveikti. Buvome šiandien su drauge, pavalgėme, paplepėjome. Kol dar galiu, naudojuosi proga ir noriu pabendrauti su artimais žmonėmis“, – instagrame pasakojo nuomonės formuotoja.

Moteris pasakojo, kad turi save prižiūrėti. 

„Po ilgo laiko pirmą kartą sėdau už automobilio vairo, tai šiandien esu super atsargi vairuotoja, nes labai keista iš tiesų. Tiek iš manęs šiandien tų žinių. Dabar kylu į viršų, į namus, ir atliksiu savo pareigą šiandieninę – sugersiu vaistus“, – pasakojo I. Burlinskaitė-Vaisieta.

Vėliau ji pasidalijo ir vaizdo įrašu iš kelionės pas močiutę, kur vyko su vyru Liudu.

„Mano močiutė, beje, nežino mano diagnozės. Ji tik kažkur žurnale buvo paskaičiusi, kad ligoninėje guliu. Tiesiog pasakėme, kad dar tyrimus darome šiokius tokius, bet kol kas, kiek įmanoma, ir pavyksta tą padaryti, saugome šią paslaptį. Televizija pas močiutę šiuo metu atjungta, į parduotuvę eiti negalima. Tai važiuoju pasirodyti, kad viskas čia gerai“, – atviravo moteris.

„Dabar apie tikruosius gyvenimo herojus ir kas iš tikrųjų man yra didvyris. Kartais taip atsitinka gyvenime, kad kažkas tave paima ir supurto iki širdies gelmių ir daugybę dalykų pradedi matyti ir vertinti kitaip negu anksčiau. Iš tiesų, man labai pasisekė, kad mano šiame sunkiame gyvenimo kelyje, kuriuo dabar einu, atsirado bent trys žmonės, kuriuos galiu pavadinti gyvenimo didvyriais.

Man gyvenimas išmetė ne kokias kortas, kas liečia pačią diagnozę, bet ir čia galima įžvelgti pozityvių dalykų. Man pasisekė, kad aš gan greitai gavau visus reikiamus tyrimus ir man buvo pradėtas gydymas. Šiandien negalvoju apie tai, kodėl viskas buvo uždelsta, kodėl ketvirta stadija, galvoju tik, kaip greičiau įveikti šią ligą ir kad ji daugiau negrįžtų.

Patį didžiausią ačiū noriu pasakyti savo pagrindiniam gydytojui, daktarui, kuris mane prižiūri Kauno klinikose, Domui Vaitiekui, ačiū labai už jo profesionalumą, rūpestį ir kad iš visų jėgų kartu su manimi kovoja su šia liga.

Man gyvenimas išmetė ne kokias kortas, kas liečia pačią diagnozę, bet ir čia galima įžvelgti pozityvių dalykų.

Dar vienas herojus, kurio kitaip negaliu pavadinti, tai Kauno klinikų pulmonologė gydytoja Virginija Kalinauskaitė-Žukauskė. Ji galėjo viską atidėti kitai dienai, bet, kaip ji pati sako, tai yra žmogiškumo reikalas. Ir aš dar dabar prisimenu, kai mane Liudas atvežė tyrimams, aš atėjau pas ją į kabinetą, ji mato diagnozę, susirūpinusi sako: „Indre, tavo situacija bloga, tau reikės pakentėti ir greitai atlikti visus reikiamus tyrimus.“ Tai pats didžiausias jai ačiū už jos palaikymą ir kad ji taip žaibiškai sureagavo į mano situaciją ir kad rūpinasi manimi iki pat šios dienos.

Ir patį nuoširdžiausią ačiū noriu pasakyti savo Ingai Guogienei, kuri ne vienerius metus buvo mano grožio puoselėtoja. Šioje man sunkioje situacijoje ji tapo mano visapusiška daktarė, kuri tą dieną, kai gavau diagnozę, buvo pirmas žmogus, ištiesęs pagalbos ranką ir viską padarė, kad manimi būtų kuo skubiau pasirūpinta. Jai esu be galo dėkinga. Kaip mano draugė sakė, su šita moterimi, tave gyvenimas suvedė ne šiaip. Tai turbūt. Ačiū.

Aš guliu Kauno klinikų hematologijos skyriuje ir tuo pačiu negaliu nepasakyti nuoširdaus ačiū visam nuostabiam kolektyvui, prie kurio jau pripratau ir tokį atskirą apkabinimą noriu nusiųsti Danguolei, ji supras, už ką“, – instagramo paskyroje kalbėjo I. Burlinskaitė.

Instragramo nuotr.

Priminsime, kad apie ketvirtos stadijos vėžio diagnozę žinoma moteris pranešė gegužės 10 d., o iškart po poros dienų nuvyko į Kauno klinikas. Čia jai pradėta chemoterapija, po kurios ji jautė stiprų šalutinį poveikį. 

„Labas visiems. Šiandien gerai nusiteikusi esu – atsikėliau visai geros nuotaikos ir jaučiuosi gan sveika, palyginus su vakar. Nežinau, gal dėl to, kad Liudo gimimo diena, bet atsikėlusi pagalvojau, kad reikia pasitempti, galvą išsiplauti, tai suradau jėgų. Suvalgėme gimtadienio tortą – kaip bebūtų, kur bebūtume, vis tiek minime gimimo dieną, bent jau simboliškai. Laukiame, kada paskutiniai lašeliai išlašės ir pabandysiu išlįsti į lauką – susitiksim su savo,

Liudo mamyte, kuri atvažiavo pasveikinti gimimo diena, tai labai laukiu tos akimirkos. Vakar buvo labai sunki diena man, sunkus labai vakaras. Gydytoja įspėjo, kad po pirmos agresyvios chemijos jausiuosi ne kaip, bet neįsivaizdavau iš tiesų to jausmo. 

Tai vakar rodžiau, kiek man tų vaistų buvo lašinama. Negana to, dienos bėgyje turėjau sugert daug tablečių. Kažkaip iš pradžių atrodė visai normaliai, bet atėjus vakarai labai prastai pasijutau – labai ištino veidas, kaklas nuo visų skysčių ir hormonų, gulėjau patale be jėgų, pakrutinti, atrodo, manęs neįmanoma, o kur atsiversčiau – ar ant vieno, ar ant kito šono – pykinimas, sukasi galva, maišosi žemė su dangumi.

Vakar pirmas iššūkis buvo. Šiandien vaistų turėčiau gauti mažiau, tai viliuosi ir tikiuosi, kad vakaras man nusimatys kažkiek švelnesnis ir lengvesnis. Tai ką, brangieji, mes su Hodžkinu siunčiam visiems linkėjimus iš Kauno klinikų ir norim, kad visiems jums būtų graži, saulėta ir daug gerų emocijų kupina diena“, –  pirmadienį savo sekėjams pasakojo I. Burlinskaitė.

„Visada buvau sau griežta: ne taip kojas sustačiau, ne tuos batelius užsidėjau. Per mažai gera, per mažai graži. Po kiekvieno viešo pasirodymo sakydavau – Indre, galėjai geriau.

Tą dieną, kai sužinojau, kad sergu vėžiu, pro akis prabėgo visas gyvenimas. Absoliučiai viskas, kas iki tol rodėsi reikšminga, įgavo kitą arba visai neteko prasmės.

Ugnis, kuria degiau, staiga prigeso. Ir aš sustojau. Besotė – sau pasakiau.

Iš tiesų, šiandien man didžiausia šventė – kasryt nubusti mylimo vyro glėby. Ir svajoti, kad kažkuriai saulei pakilus aš ir vėl būsiu sveika“, – rašė Indrė.