Dalies komisijos narių teigimu, ne visi pateikti kūriniai atitiko premijos įstatuose minimus reikalavimus. 

„Premijos skyrimas ne romanui, o kito žanro kūriniui prieštarautų premijos įstatams. Taip sutapo, kad šiemet buvo nominuotos trys knygos, kurios nėra romanai, o tarp likusių komisija lyderio neišrinko“, – sakė komisijos sekretorė rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.

„Šiemet dalis pasiūlytų kūrinių neatitiko įstatų reikalavimų, o likusieji nesurinko komisijos daugumos balsų“,– teigė ir komisijos pirmininkas, poetas ir vertėjas Marius Burokas.

Daugumos komisijos narių nuomone nuspręsta šiais metais premijos neskirti.

Šiemet jai pasiūlyti šeši kandidatai: Akvilina Cicėnaitė („Anglų kalbos žodynas“), Juozas Gaižauskas („Pasibaidęs Dievo žirgas“), Marius Ivaškevičius („Tomas Mūras“), Loreta Jastramskienė („Visada, Tėve, bus Amerika“), Jurga Vilė („Nukritę iš Mėnulio. Sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius“), Agnė Žagrakalytė („Triukšmaujantys: katalikai“).

Rašytojo ir žurnalisto Liudo Dovydėno (1906–2000) premija teikiama nuo 2008-ųjų.

Jos mecenatas – Jungtinėse Valstijos gyvenantis rašytojo sūnus fotomenininkas Jonas Dovydėnas. 

Premijos laureatais anksčiau yra tapę rašytojai Romualdas Granauskas, Leonardas Gutauskas, Vytautas Martinkus, Valdas Papievis, Vladas Kalvaitis, Donaldas Kajokas, Grigorijus Kanovičius, Kristina Sabaliauskaitė, Birutė Jonuškaitė, Sigitas Parulskis, Markas Zingeris, Rugilė Audenienė ir Ieva Dumbrytė.

„Kristina yra tas žmogus, kuris sugeba ne tik parodyti, bet ir įkvėpti bei sekti. Ačiū, didžiulė garbė būti mieste, kurio Garbės pilietė yra Kristina Sabaliauskaitė“, – įteikdamas Vilniaus garbės pilietės ženklą sakė meras Remigijus Šimašius.

K. Sabaliauskaitė yra viena žymiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, nuo 2002 metų ji gyvena Londone.

Rašytoja žinoma tapo 2008 metais pasirodžius debiutiniam jos romanui „Silva rerum“, vėliau išleistos dar trys serijos knygos.

„Jaučiuosi mergina, kuriai mylimasis viešai prisipažino meilėje. Tas pasimatymas Šv. Valentino dieną su mylimu Vilniumi Rotušėje, o gal reikėtų sakyti ir Vilnia ar Wilno, nes mūsų sostinės pavadinimas skirtingomis kalbomis turi skirtingas lytis. Šis miestas svarbus daugeliui tautų, o jų kalbomis pavadinimas gali būti ir niekatrosios giminės, ir vyrų, ir moterų“, – sakė rašytoja.

„(...) šiandien reikšminga diena ne tik man, bet ir visoms Vilniaus moterims – tokia reikšminga, kad net reikės perkalti Garbės piliečio medalį, kad jame atsirastų užrašas Pilietė – ne dėl savęs, bet apskritai dėl 50 proc. visos žmonijos, dėl visų jūsų Vilniaus ir Lietuvos moterų, kad Lietuvos miestus ir valstybę kuriančių moterų indėlis pagaliau būtų lygiaverčiai pripažįstamas. Labai džiaugiuosi, kad įkalsiu moterišką galūnę medalyje ir kad pramušiau mums visoms dar vienas stiklines lubas”,  – pridūrė ji.

Vilniaus miesto garbės piliečio vardas – aukščiausias įvertinimas, kurį miestiečiai gali inicijuoti ir suteikti asmenybėms už miestui ir Lietuvai reikšmingus darbus. Garbės piliečio vardas suteikiamas nuo 1996-ųjų.

Pastaraisiais metais šį titulą yra pelnę kadenciją baigęs šalies prezidentas Valdas Adamkus, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, signataras Vytautas Landsbergis, kunigas ir disidentas Julius Sasnauskas, MO muziejaus įkūrėjai Viktoras ir Danguolė Butkai.

„Savo kūryba rašytoja tapo Vilniaus ambasadore, o per jos knygas Vilnių atrado ne tik visos Lietuvos, bet ir užsienio skaitytojai“, – teigiama sostinės savivaldybės pranešime.

K. Sabaliauskaitė yra viena žymiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, nuo 2002 metų ji gyvena Londone.

K. Sabaliauskaitė žinoma tapo 2008 metais pasirodžius debiutiniam jos romanui „Silva rerum“, vėliau išleistos dar trys serijos knygos.

Vilniaus miesto garbės piliečio vardas – aukščiausias įvertinimas, kurį miestiečiai gali inicijuoti ir suteikti asmenybėms už miestui ir Lietuvai reikšmingus darbus. Garbės piliečio vardas suteikiamas nuo 1996-ųjų.

Pastaraisiais metais šį titulą yra pelnę kadenciją baigęs šalies prezidentas Valdas Adamkus, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, signataras Vytautas Landsbergis, kunigas ir disidentas Julius Sasnauskas, MO muziejaus įkūrėjai Viktoras ir Danguolė Butkai.

Titulą rašytojai suteikti pasiūlė Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

„Manau, mums tikrai laikas jau atsigręžti, kad yra ne tik iškilių vyrų, kuriančių Vilnių, bet ir ne kiek mažiau iškilių moterų. Aš teikiu K. Sabaliauskaitės kandidatūrą, kurią mes kaip lietuviai ir vilniečiai visi pažįstam“, – tarybos posėdyje sakė jis.

„Aš labai, labai džiaugiuosi, kad paskutinį kartą turėdamas progą teikti garbės piliečio kandidatūrą, turiu garbę teikti K. Sabaliauskaitės kandidatūrą“, – pabrėžė meras.

Sprendimui taryboje pritarta bendru sutarimu.

Pasak mero, K. Sabaliauskaitė atstovauja Vilniui pasaulinėje literatūroje ir kultūroje.

Jis rašytoją vadino asmenybe, kuri „savo mintimis ir plunksna pakylėja Vilnių, kuri grąžino į vilniečių sąmonę Vilniaus pirmo klestėjimo laikus – Baroko epochą“

K. Sabaliauskaitė yra viena žymiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, nuo 2002 metų ji gyvena Londone.

K. Sabaliauskaitė žinoma tapo 2008 metais pasirodžius debiutiniam jos romanui „Silva rerum“, vėliau išsivysčiusiam į trilogiją.

Vilniaus miesto garbės piliečio vardas – aukščiausias įvertinimas, kurį miestiečiai gali inicijuoti ir suteikti asmenybėms už miestui ir Lietuvai reikšmingus darbus. Garbės piliečio vardas suteikiamas nuo 1996-ųjų.

Pastaraisiais metais šį titulą yra pelnę kadenciją baigęs šalies prezidentas Valdas Adamkus, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, signataras Vytautas Landsbergis, kunigas ir disidentas Julius Sasnauskas, MO muziejaus įkūrėjai Viktoras ir Danguolė Butkai.

„Pristačiau šią idėją koalicijai, gavau palaiminimą, tikiuosi, kad trečiadienį šiam mano pasiūlymui pritars ir miesto (Vilniaus – BNS) taryba“, – socialiniame tinkle „Facebook“ pranešė R. Šimašius.

Pasak jo, K.Sabaliauskaitė atstovauja Vilniui pasaulinėjė literatūroje ir kultūroje. 

Neturiu nė mažiausios abejonės, kad ji verta atsidurti ant garbingiausių vilniečių pjedestalo.

„K.Sabaliauskaitė – asmenybė, kuri savo mintimis ir plunksna pakylėja Vilnių, kuri grąžino į vilniečių sąmonę Vilniaus pirmo klestėjimo (dabar gyvename antrajame klestėjime) laikus – Baroko epochą. Kūrėja, kuri atstovauja Vilniui pasauliniame literatūros ir apskritai kultūros lauke. Neturiu nė mažiausios abejonės, kad ji verta atsidurti ant garbingiausių vilniečių pjedestalo“, – rašo R. Šimašius. 

K.Sabaliauskaitė yra viena žymiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų. Nuo 2002 metų gyvena Londone.

Žinoma tapo 2008 metais pasirodžius debiutiniam jos romanui „Silva rerum“.

 

Kaip ir kiekvieną vasarą, remdamasi Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) duomenimis, Asociacija LATGA sudarė populiariausių bibliotekose praėjusiais metais autorių ir knygų dešimtukus. Paaiškėjo, kad 2020 m. tarp Lietuvos rašytojų bibliotekose skaitomiausia buvo K. Sabaliauskaitė ir jos knyga „Petro imperatorė“ (I dalis).

K. Sabaliauskaitė nukarūnavo ilgametę šių dešimtukų lyderę I. Buivydaitę-Kupčinskienę, kuri lietuvių grožinės literatūros rašytojų dešimtuke liko antra, o jos knyga „Tikros ir netikros seserys“ iš pirmosios vietos (2019 m.) nusileido į trečiąją. Antra pagal skaitomumą 2020 m. bibliotekose buvo A. Šlepiko knyga „Mano vardas – Marytė“. Į trečią vietą iš antros grožinės literatūros rašytojų sąraše lyginant nukrito rašytoja Jolita Herlyn.

2018 m. ir 2019 m. lietuviškos vaikų ir jaunimo literatūros kategorijoje lyderiavusi Lina Žutautė nepralenkiama buvo ir 2020-aisiais. Net keturios jos knygos apie Kakę Makę atsidūrė populiariausių vaikų ir jaunimo literatūros kūrinių sąraše. Tačiau pačioje jo viršūnėje – ne viena iš Kakės Makės istorijų, o Ignės Zarambaitės apysaka „Stebuklingi senelio batai“, iliustruota Vandos Padimanskaitės. Antroje populiariausių vaikų ir jaunimo literatūros kūrinių sąrašo vietoje atsidūrė Pauliaus Norvilos knyga „Strykt pastrykt“, trečioje – 2019 m. dešimtuke karaliavusi Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knyga „Sibiro haiku“. Antras vaikų ir jaunimo literatūros rašytojų sąraše – Tomas Dirgėla, trečias – Vytautas Račickas.

Populiariausia mokslinės / populiariosios dalykinės literatūros rašytojų sąraše išliko mokslininkė, literatūros profesorė Viktorija Daujotytė. Antroje vietoje – istorikas Arvydas Anušauskas, trečioje – jo kolegė istorikė Ingrida Jakubavičienė.

Užsienio literatūros knygų sąrašo pirmojoje vietoje įsitaisė žymiausios šių dienų Latvijos rašytojos Noros Ikstenos romanas „Motinos pienas“, pasakojantis apie tris moterų kartas sovietinėje Latvijoje. Įdomu tai, kad populiariausiųjų sąraše išliko ir 2019 metais netikėtai į antrą sąrašo vietą įsiveržęs 1945 m. britų rašytojo George‘o Orwello parašytas romanas „Gyvulių ūkis“.

Populiariausia bibliotekose 2020 m. tarp knygų dailininkų – Asta Puikienė, tarp knygų iliustruotojų – jau minėta vaikų rašytoja L.Žutautė, o tarp vertėjų – Viktorija Uzėlaitė-Kirilova.

Autoriams – dvigubai didesnis atlyginimas

Populiariausiųjų autorių ir jų kūrinių bibliotekose sąrašai sudarinėjami remiantis 66 bibliotekų, kuriose įdiegta Lietuvos integrali bibliotekų informacinė sistema (LIBIS), pateiktais duomenimis.

Pasak Asociacijos LATGA Kūrinių panaudos ir reprografinio atgaminimo poskyrio vadovės Jurgos Bražiūnienės, šie dešimtukai neatspindi bendrų skaitymo tendencijų, nes informacija surenkama tik apie tuos autorius ir knygas, dėl kurių buvo užpildytos LATGA svetainėje pateikiamos paraiškos dėl kompensacinio atlyginimo už knygų panaudą bibliotekose. Be to, daug kas knygas perka knygynuose. Minėtą kompensacinį atlyginimą autoriams kasmet skiria Kultūros ministerija, o autoriams pagal LIBIS duomenis paskirsto Asociacija LATGA. Šiemet toks atlyginimas Lietuvos autoriams išmokėtas jau 18 kartą.  

„Norime pasidžiaugti, kad nepaisant to, jog dėl karantino suvaržymų bibliotekos pernai dirbo ne visą laiką, kompensacinis atlyginimas autoriams nesumažėjo. Priešingai – mes autoriams už jų knygų panaudą 2020 m. paskirstėme ir išmokėjome per 650 tūkst. Eur, t. y. dvigubai daugiau nei už 2019 m. Taip pat padidėjo sumos už kiekvieną knygos išduotį. 2020 m. už vieną knygos išduotį vaikų ir jaunimo literatūros autoriui atiteko 0,38 Eur (2019 m. – 0,16 Eur), grožinės literatūros autoriui – 0,33 Eur (2019 m. – 0,14 Eur), mokslinės literatūros autoriui – 0,29 euro (2019 m. – 0,12 Eur), vertėjui – 0,15 Eur (2019 m. – 0,07 Eur), iliustruotojui – 0,11 euro (2019 m. – 0,04 Eur)“, – teigė J.Bražiūnienė.

Pasak jos, 2020 metų kompensacinio atlyginimo už knygų panaudą paskirstyme dalyvavo 1 925 Lietuvos autoriai, pateikę paraiškas Asociacijai LATGA. Kompensacinis atlyginimo paskirstytas 1 546 tekstų autoriams, 567 vertėjams, 161 iliustruotojui ir 42 knygos dailininkams. Per 2020 metus užregistruoti 132 nauji autoriai. Pinigai skirti 24 631 kūrinių autoriams. Užregistruoti 1 485 nauji kūriniai.

Atlygis – ir už kopijavimą

Remdamasi savo paskirstymo taisyklėmis ir minėto kompensacinio atlyginimo už knygų panaudą duomenimis, asociacija šiemet pirmąkart išmokėjo kompensacinį atlyginimą už rašytinių kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais (jis dar vadinamas Tuščios laikmenos mokesčiu). Tokia galimybė atsirado po to, kai Asociacija LATGA inicijavo pakeitimus Lietuvos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme. Šiemet rašytinių kūrinių autoriams šis atlyginimas išmokėtas už dvejus metus. Už 2019 m. paskirstyta per 42 tūkst. Eur, o už 2020 m. – per 94 tūkst. Eur.

Visi autoriai, gaunantys atlyginimus už knygų ir kitų leidinių panaudą bibliotekose bei kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais, taip pat dalyvauja kompensacinio atlyginimo už kūrinių atgaminimą reprografijos būdu paskirstyme. Šį atlyginimą Asociacija LATGA surenka iš įmonių, kurios prekiauja kopijavimo ir spausdinimo įranga, taip pat – iš spausdinimo ir kopijavimo paslaugas teikiančių bendrovių.

Deklaracijas apie reprografijos paslaugų teikimą 2020 m. pateikė 108 įmonė (2019 m. – 131 įmonė). „Surinkimas per 2020 metus net ir karantino sąlygomis išaugo 3929,33 Eur, nors daugelis kopijavimo paslaugas teikiančių įmonių buvo užsidariusios arba visiškai nutraukė savo veiklą. Iš viso už parduotus reprografijos įrenginius ir reprografijos paslaugas surinkta beveik 95 tūkst. Eur“, – pasidžiaugia Asociacijos LATGA Knygų panaudos ir reprografinio atgaminimo poskyrio vadovė J.Bražiūnienė.

2020 metų populiariausių autorių ir knygų dešimtukai

Lietuvos grožinės literatūros rašytojai

    1. Kristina Sabaliauskaitė  

    2. Irena Buivydaitė-Kupčinskienė 

    3. Jolita Herlyn   

    4. Gina Viliūnė   

    5. Rokas Flick   

    6. Indrė Vakarė   

    7. Lina Ever    

    8. Renata Šerelytė   

    9. Elena De Strozzi   

    10. Nijolė Narmontaitė 

Lietuvių autorių grožinės literatūros knygos

    1. Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė I d.“   

    2. Alvydas Šlepikas „Mano vardas – Marytė“    

    3. Irena Buivydaitė-Kupčinskienė „Tikros ir netikros seserys“  

    4. Jurgis Kunčinas „Tūla“       

    5. Andrius Tapinas, Inga Valinskienė „Meilė, kurios nemylėjau“  

    6. Juozas Baltušis „Vietoj dienoraščio. I tomas. 1970-1975“   

    7. Aldona Ruseckaitė „Padai pilni vinių“     

    8. Rytis Sabas „Gaono kodas“      

    9. Erika Amber „Melo kaina“     

    10. Kamilė Birgė „Kasdien vis labiau“

Populiariausi vaikų ir jaunimo literatūros rašytojai

    1. Lina Žutautė   

    2. Tomas Dirgėla   

    3. Vytautas Račickas   

    4. Selemonas Paltanavičius  

    5. Kęstutis Kasparavičius   

    6. Vytautas V. Landsbergis  

    7. Ignė Zarambaitė   

    8. Rebeka Una   

    9. Marius Marcinkevičius

    10. Vytautė Žilinskaitė 

  Lietuvių autorių vaikų ir jaunimo literatūros knygos

    1. Ignė Zarambaitė „ Stebuklingi senelio batai“    

    2. Paulius Norvila „Strykt pastrykt“     

    3. Jurga Vilė, Lina Itagaki „Sibiro haiku“     

    4. Ramunė Savickytė „Adelės dienoraštis. Pavasaris“   

    5. Lina Žutautė „Kakė Makė ir draugystės šluota”   

    6. Evelina Daciūtė „Laimė yra lapė“     

    7. Gaja Guna Eklė „Brolis, kurio nereikėjo“   

    8. Lina Žutautė „Kakė Makė ir supertėčio diena“   

    9. Lina Žutautė „Kakė Makė ir dantukų fėjos puota“   

    10. Lina Žutautė „Kakė Makė ir svajonių gimtadienis“ 

Mokslinės / dalykinės literatūros rašytojai

    1. Viktorija Daujotytė (literatūrologija)  

    2. Arvydas Anušauskas (istorija)   

    3. Ingrida Jakubavičienė (istorija)   

    4. Lavija Šurnaitė-Kairienė (gyvenimo būdas) 

    5. Junona Almonaitienė (psichologija)  

    6. Edita Čekuolienė (psichologija)   

    7. Austėja Landsbergienė (pedagogika)  

    8. Rosita Lekavičienė (psichologija)  

    9. Dalia Antinienė (psichologija)   

    10. Gintaras Beresnevičius (religijotyra, etnologija) 

Lietuvių autorių mokslinės / dalykinės literatūros knygos

    1. Lavija Šurnaitė-Kairienė „Optimizmo genas“    

    2. Rita Žukauskienė „Raidos psichologija“     

    3. Arvydas Anušauskas „Aš esu Vanagas“     

    4. Zigmas Vitkus „Lietuvos istorija“     

    5. Ingrida Jakubavičienė „Portretas. Juozas ir Jadvyga Tūbeliai“   

    6. Gintaras Beresnevičius „Lietuvių religija ir mitologija“   

    7. Gintarė Jankauskienė „Panikos priepuoliai“     

    8. Viktorija Daujotytė „Literatūros filosofija“    

    9. Lavija Šurnaitė-Kairienė „Maži įpročiai – dideli pokyčiai“  

    10. Autorių kolektyvas „Bendravimo psichologija šiuolaikiškai“  .

Užsienio autorių grožinės literatūros knygos

    1. Nora Ikstena „Motinos pienas“. (Vertėja L. Laurušaitė)

    2. Lucinda Riley „Mergina iš Italijos“. (Vertėja K. Miliūnienė)

    3. Diane Chamberlain „Pavogta santuoka“. (Vertėja R. Šeškuvienė)

    4. Rūta Šepetys „Kuždesių fontanas“. (Vertėja Z. Marienė)

    5. Lucinda Riley „Helenos paslaptis“. (Vertėja I.  Albertavičienė)

    6. Emma Hannigan „Laiškai mano dukroms“. (Vertėja J. Parvickienė)

    7. Diane Chamberlain „Įlanka vidurnaktį“. (Vertėja R. Šeškuvienė)

    8. Dinah Jefferies „Dingusi sesuo“. (Vertėja I. Stančikaitė)

 9. Laurent Gounelle „Dievas visada keliauja incognito“. (Vertėja L. Perkauskytė)

    10. George Orwell „Gyvulių ūkis“ . (Vertėjas A. Sabonis)

Užsienio grožinės literatūros vertėjai

   1. Viktorija Uzėlaitė-Kirilova    

    2. Regina Šeškuvienė    

    3. Danguolė Žalytė      

    4. Zita Marienė      

    5. Vytautas Petrukaitis   

    6. Bronius Bružas     

    7. Teodoras Četrauskas    

    8. Ieva Albertavičienė    

    9. Anita Kapočiūtė     

    10. Lina Būgienė    

Knygų dailininkai 

    1. Asta Puikienė   

    2. Zigmantas Butautis  

    3. Deimantė Rybakovienė   

    4. Agnius Tarabilda    

    5. Milena Grigaitienė  

    6. Kotryna Šeibokaitė-Ša  

    7. Vilūnė Grigaitė   

    8. Judita Židžiūnienė   

    9. Asta Krivickienė   

    10. Gintaras Znamerovskis  

Knygų iliustruotojai

    1. Lina Žutautė   

    2. Alfreda Steponavičienė  

    3. Lina Eitmantytė-Valužienė 

    4. Sigutė Ach   

    5. Vanda Padimanskaitė  

    6. Inga Dagilė   

    7. Rūta Baltakienė    

    8. Irmina Dūdėnienė   

    9. Marius Zavadskis   

    10. Tania Rex

– Ne taip seniai nuvilnijo pasipiktinimo banga, kai skulptūros Leonardui Cohenui mecenatas norvegų verslininkas Johnas Afsethas pasakė, kad Vilnius neturi dvasios. Dvasią – vienokią ar kitokią – juk turi visi. Kokia jums yra Vilniaus dvasia?

– Tikrai? Nieko apie tai negirdėjau… Turbūt kažkoks nesusipratimas ar iš konteksto ištraukti žodžiai, nesinorėtų tikėti, kad atsirastų toks kultūriškai ir estetiškai aklas žmogus. (Juokiasi.) Jei tai tiesa – nereikėtų kreipti dėmesio. Kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę, tačiau ne visos jos vertingos ar kompetentingos, todėl ne į visas reikia atsižvelgti. Man svarbiau, kad Vilnius yra miestas, įkvėpęs nemarias Adomo Mickevičiaus, Czesławo Miłoszo, Josifo Brodskio, Tomo Venclovos, Icchoko Mero, Romaino Gary, Ričardo Gavelio eilutes, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Chaimo Soutino, Marco Chagallo, Mstislavo Dobužinskio, Marianos Veriovkinos potėpius. Jau ko mūsų Vilnius turi su kaupu – tai charakterio, dvasios ir dramos. Vilniaus unikalumas yra tas, kad čia vienoje vietoje gali surasti beveik visą Europą – nuo itališkojo baroko iki vokiškos gotikos, nuo prancūziško klasicizmo iki stačiatikių bonių ir žydų kvartalo. Man ta dvasia – labai asmeniška, nes kiekvienas miesto kampas, skersgatvis, panorama man yra vienaip ar kitaip susiję su mano asmenine ar šeimos istorija, kurios gijos Vilniuje driekiasi nuo XVIII a. vidurio.

– O kokia – Londono, kuriame jau ilgai gyvenate?

– Žinot, tai pernelyg platus klausimas, į jį interviu neatsakysiu. Kad nors truputį pajustum Londono istorinę dvasią, visada rekomenduoju apsilankyti „Museum of London“ – jis yra truputį toliau nuo nutryptų turistų takų, bet, pavyzdžiui, aš asmeniškai ten apsilankiusi pirmą kartą kur kas daugiau supratau apie šį miestą. Bet du dalykai, jungiantys abi sostines – Vilnių ir Londoną –, yra tie, kad ir britai sako: yra Londonas, ir yra likusi Britanija, lygiai kaip ir mes: yra Vilnius ir yra likusi Lietuva.

– Kur parekomenduotumėte pavakarieniauti Londone? Ką būtinai aplankyti, kai jau buvai ir „Tate’uose“, ir Britų muziejuje?

– Idealiai rekomenduočiau pavakarieniauti pažįstamų londoniečių namuose arba kartu su jais jų patartame kokiame nors vietiniame restorane – net ir kukliausias rajonas visada turi kokį nors kulinarinį magnetą. Man asmeniškai svarbiausia yra vakarienės kompanija, žmonės, bendravimas – per tai juk ir pažįsti miestą, jo dvasią, kultūrą ir virtuvę. Kas iš to, jei nueisi į madingą brangų restoraną, kuriame visi trokšta gauti staliuką, o sėdėsi ten vienas ir nieko nepažinodamas? Miestą juk geriausia pažinti užmezgant draugystes, tuomet ir parke su draugu suvalgytas sumuštinis gali tapti įsimintinas. Dėl lankytinų vietų ir muziejų – V&A, žinoma. Mano asmeninis favoritas yra „The Wallace Collection“ prie pat Oxfordo gatvės – jis mažiukas, tačiau turi stulbinantį puikių kūrinių koncentratą – velasquezai, rembrandtai, mažieji olandai… Ir jokių turistų eilių. Jei šilta – pasidarykite pikniką kuriame nors iš nuostabių Londono parkų, mano mėgstamiausi yra Chiswick Parkas ir Holland Parkas.

Man nėra neįprasta sėsti ir specialiai važiuoti į kitą miestą apžiūrėti kokios nors man įdomios parodos ar meno kūrinio.

– Kur būtinai apsilankote grįžusi į Vilnių?

– Taip dažnai būnu Vilniuje, kad man niekur specialiai nereikia lankytis. Bet jei tik turiu laisvo laiko, būtinai apsilankau šaudymo centre.

– Pabrowsinti socialinėje medijoje yra mano guilty pleasure, bet jūs šitam velniui esate atsispyrus. Kas yra jūsų guilty pleasures?

– Menas. Aš truputį kolekcionuoju, be to, pagal mano ekspertizės sritį dar mane vis kas nors prisikalbina konsultuoti dėl parodų ar kolekcijų, tiesa, ne Lietuvoje. Todėl ribos tarp šios veiklos ir malonumo kartais išsitrina. Bet man nėra neįprasta sėsti ir specialiai važiuoti į kitą miestą apžiūrėti kokios nors man įdomios parodos ar meno kūrinio. Dargi ir šeimą ar kokių draugų prisikalbinu kartu. Bet tai tikrai didžiulis malonumas. Kitas mano guilty pleasure, jau minėjau, – šaudymas.

 

– Savo darbu esate giliai pasinėrusi į istoriją. Koks jūsų santykis su šiuolaikiniu menu?

– Aktyvus. Stengiuosi nepraleisti nei svarbesnių šiuolaikinio meno parodų Londone ar Vilniuje, nei „Frieze“ kasmetinės mugės. Tiesa, savo kolekcijoje šiuolaikinio meno beveik neturiu – bet ne dėl to, kad nepatiktų, o dėl to, kad man patinkančių menininkų darbai reikalauja itin didelės erdvės arba apskritai nesileidžia įkalinami erdvėse ir yra veikiau patirtiniai. Tai ir yra šiuolaikinio meno žavesys.

– Man atrodo, kad būti pavadintam snobu(-e) yra komplimentas. Kaip jums atrodo? Kas jums yra snobas? Ar save laikytumėte tokia?

– Ar komplimentas – manau, priklauso nuo pasakymo konteksto. Jei su humoru sakome „kultūrinis snobas“ (na, kaip Ryčio Zemkausko „Snobo kinas“), turėdami galvoje, kad žmogus aukštai iškėlęs kokybės kartelę menams, kuriais domisi, – tuomet taip. Jei kalbame apie žmogų, kuris aklai seka tik kitų pripažintais (dažnai jam pačiam nė nepatinkančiais) dalykais,  negalvodamas pats, ignoruodamas savo autentišką santykį su kūriniais ir dargi smerkdamas tuos, kurių skonis nuo jo skiriasi, – tuomet nemanau, kad tai pagyra. Šia prasme turbūt nesu snobė – dažnai kaip tik turiu gana ikonoklastišką požiūrį į kai kuriuos visuotinai pripažintus meno kūrinius, nes stengiuosi mąstyti savo galva, ir, pirmiausia, būti sąžininga ir nuoširdi, nemeluoti pati sau. O pirmąja prasme – kad noriu gėrėtis tik aukščiausio lygio meno kūriniais – neabejotinai taip!

Šia prasme turbūt nesu snobė – dažnai kaip tik turiu gana ikonoklastišką požiūrį į kai kuriuos visuotinai pripažintus meno kūrinius, nes stengiuosi mąstyti savo galva, ir, pirmiausia, būti sąžininga ir nuoširdi, nemeluoti pati sau.

– Kaip apibrėžtumėte šiandienio žmogaus Lietuvoje santykį su kultūra? Kas, jūsų akimis, vyksta ir kaip tai vertinate? Ne taip seniai nebuvo nieko krūčiau nei pasididžiuoti nesuprantant akademinės muzikos ar neskaitant literatūros, o šiandien tįsta žmonių eilės į MO muziejų. Ar supratome, kaip kultūrą padaryti more accessible, ar tiesiog nebeliko elito (gerąja prasme)?

– Man kažkaip neteko bendrauti su manančiais, kad neskaitymas ar bodėjimasis klasikine muzika žmogų puošia. Turbūt tiesiog ne tas ratas. Bet džiaugiuosi, kad Lietuvoje kultūrinis gyvenimas yra atsigavęs, suaktyvėjęs. Knygų mugė – pilna literatūra besidominčių žmonių, tuo visada labai nuoširdžiai žavisi čia iš užsienio atvykę rašytojai. Muziejų ir galerijų parodose – aibės žmonių, ir ypač jaunų. Į gerus spektaklius ir rimtosios muzikos koncertus neįmanoma gauti bilietų, Dalia Ibelhauptaitė suaktualino operą, ėmė skirti pagrindinius vaidmenis jauniems talentams, kurių jie būtų metų metus laukę valstybinių teatrų hierarchijose – taip suteikė jiems sparnus skristi į pasaulio scenas. Įvyko ir vyksta nuostabūs kultūros reiškiniai. Pati būdama Londone, kai paskaitau Lietuvos kultūrinio gyvenimo anonsus, vis apmaudauju, kad to ar ano spektaklio, koncerto nepamatysiu. Per vakarienes, renginius žmonės nuolat diskutuoja būtent apie kultūrą: knygas, filmus, spektaklius. O kur dar debatai apie kultūros, istorijos ir atminties visuomeninius karus? Kultūros poreikis yra didžiulis, žmonių santykis su kultūra yra nuolatinis bei aktyvus ir kultūrinio elito kaip tik daugėja, nes į jo gretas įsilieja nauji, už Lietuvos ribų plačiai pripažįstami vardai – Asmik Grigorian, Edgaras Montvidas, Mirga Gražinytė-Tyla, Venecijos bienalės „Aukso liūto“ trijulė Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė – galėčiau vardyti ir vardyti vien pastaraisiais metais sužibusius talentus iš Lietuvos…

– Kas jums labiausiai nepatinka šiandienėje Lietuvos kultūroje?

– Kad Lietuvoje nėra normalios kultūrinės spaudos, įprastos Vakarų pasaulyje ir skirtos plačiajai visuomenei, o ne patiems hermetiško Lietuvos kultūros lauko žaidėjams apie save pačius, kaip yra dabar. Mums verkiant trūksta kažko panašaus į „The Sunday Times“ „Culture“ savaitinį priedą, kur informacija dera su nepriklausomų kritikų recenzijomis, apžvalgomis ir žurnalistiniais interviu (nekalbu jau apie tokią kultūros avangardo bibliją kaip lenkų „Przekrój“). Manau, tokio leidinio paklausa būtų didelė.

– Jau bemaž dešimtmetį literatūroje nesibaigia istorinio romano atgimimas, žmonės nesiliauja skaityti pasakojimų apie praeitį. Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje. Žinoma, ir Lietuvoje. Jūsų knygos verčiamos ir populiarios kaimyninėse šalyse. Kodėl būtent šiais laikais skaitytojai atsisuko į istorinį romaną?

– Man atrodo, kad šis atsigręžimas į istorinį romaną ar istorinį žanrą apskritai Vakarų kultūroje vyksta gana periodiškai. Buvo banga XX a. viduryje, XIX a. Apskritai, kaip nuo Renesanso pradėjome reinterpretuoti antikinę istoriją (juk tai irgi ne kas kita, kaip istorinio žanro pasirinkimas), taip vis ir ieškome praeityje atsakymų apie mūsų dabartį…

– Savo knygomis ir daugybe pasisakymų interviu savotiškai reabilituojate Lietuvos savivertę – sakote, kad nebuvome nei kokie atsilikę, nei civilizacijos pakraštys. Naująja knyga dar ir išryškinate kaimynų Rytuose kitoniškumą, nekultūriškumą. Kodėl jums ši pozicija svarbi?

– Nesu advokatė ir nieko nereabilituoju. Aš pasakoju istorijas apie tam tikras epochas. Jei kalbėtume apie praeitį, apie XVII–XVIII a., tai būta periodų, kai nė nereflektavome kažkokių tarpkultūrinių lenktynių, nes jautėmės esą avangarde ir niekuo ne prastesni, buvo ir nuosmukio laikotarpių, buvo ir pastangų reformuotis, nes matyta, kad viskas kultūriškai ritasi žemyn, kaip kad prieš pat ATR padalijimus… Buvo ir laikų, kai Petras I Lietuvos pajūrio kaimelyje niršo – „kodėl rusai taip negali gyventi?“. Tai – tikra, Didžiosios Ambasados amžininkų šaltiniuose aprašyta istorija, net ir tos baltos užuolaidėlės paminėtos. Man įdomesnis yra faktas, kad šiandien – sprendžiant iš kai kurių reakcijų – niekaip negalime patikėti, jog mūsų istorijoje galėjo būti tokių epizodų ir šaltiniuose aptikti tikri istoriniai faktai vertinami kaip mano pačios „tendencingumas“. Ką tai sako apie mus? Kad kai kam yra taip įskiepytas kažkokio nesveiko nacionalinio nevisavertiškumo ir aukos kompleksas, kad nebegalime matyti tikrų, faktais pagrįstų istorijų, iškrentančių iš šio naratyvo? Štai kas įdomu. Ir priežastys – kodėl norime visuomet jaustis amžinais nevykėliais?

– Tai kur yra Lietuva – Šiaurės, Rytų ar Centrinėje Europoje?

– Pagal Jungtinių Tautų klasifikaciją ir mūsų dabartines estetines aspiracijas – Šiaurės Europoje, pasaulio akyse – Rytų Europoje, o pagal kultūrinį DNR – neabejotinai Centrinėje Europoje. Kultūriškai su Šiaurės Europos šalimis mes neturime nieko bendra. Pamenu, kokį šoką sukėliau Londone per knygų mugę pasakiusi latviams ir estams, kad mus sieja tik bendra išsivadavimo istorija ir geopolitiniai interesai, bet kultūriškai mes nieko bendra neturime. Praėjus jų išgąsčiui, jų ramiai paklausiau, ar galime įvardyti nors vieną kūrinį (dailės, literatūros, teatro, muzikos), kurį visos trys šalys laikytų savu, dalytųsi? Tada susimąstė ir nusprendė, kad ne, visgi tokio nėra. Išskyrus politinę dainą – „Bunda jau Baltija“, kurią visi kartu dainavom mitinguose ir per Baltijos kelią… O daugybę Centrinės Europos kultūros ir kūrinių mes suvokiame kaip savastį, net per daug nesusimąstydami – su lenkais dalijamės daugybe literatų ir menininkų, iš čekų pasiskolinome diakritines raides savo raštui…

– Naujausia jūsų knyga „Petro imperatorė“ jau gyvena savo gyvenimą. Koks jis?

– Pagerinęs visus skaitomumo rekordus  (kalbamės lapkričio pabaigoje paaiškėjo, kad bus jau penktoji laida per tris mėnesius nuo išleidimo) ir audringas, iškėlęs nepatogius klausimus, nepaliekantis abejingų, paskatinęs kalbėtis apie istoriją ir idėjas. Galima sakyti, kad netgi visuomenės reakcijose į mano knygą vyksta Rytų ir Vakarų mentalitetų sandūra. (Juokiasi.)

– „Petro imperatorė“ paremta epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais. Kaip jūs laviruojate tarp istorinės autentikos ir įtraukiančio pasakojimo? Kuris yra svarbiau?

– Pirmiausia pasirūpinu, kad istorinis romanas turėtų solidų žinių, autentikos pamatą, o tuomet prasideda kūryba. Labai tikiu pasakojimo menu, story-telling, kuris šiais laikais dažnai prarandamas – ir literatūroje, ir kine. Man abu šie pradai – ir substancija, turinys, ir įtaigus pasakojimas kaip forma yra labai svarbūs. Manau, kad turi būti harmonija tarp turinio ir formos.

– Kas jus pačią labiausiai domino šioje imperatorės istorijoje? Kam skyrėte daugiausia dėmesio?

–  Laiko, prievartos ir kultūrų sandūros problemos. O kartu ir pats konkretus žmogiškasis likimas – moters gyvenimas, santuokos ir santykių istorija.

Londone gyvenanti rašytoja prisipažįsta Lietuvoje kartais susidurianti su patologine visažinyste. Pokalbis su rašytoja – apie "Petro imperatorę", kūrybą ir Lietuvą, žvelgiant iš šalies. "Mano požiūriu, tai yra neabejotinai vakarietiška valstybė, tik dar su sovietinio mentaliteto inkliuzais – dažniausiai jie pasireiškia per sovietinės nomenklatūros ar jos augintinių tąsą, užsilikusią valdžios ir, deja, taip pat mokslo bei kultūros institucijose. Regioninėje valdžioje taip pat matome "dinastijas", besitęsiančias dar iš kolchozų pirmininkų", – pastebi pašnekovė.

– Naujausias jūsų romanas "Petro imperatorė" jau kuris laikas gyvena savarankišką gyvenimą. Kuo šiuo metu gyvenate jūs?

Mane domino, kas lėmė, kad prie tokios kilmės ir formaliais atžvilgiais netinkamos moters taip tvirtai prisirišo Petras I.

– Darbais, kasdienybe.

– Knygoje "Petro imperatorė" kuriate Martos Skowrońskos, caro Petro I sutuoktinės, vėliau tapusios Jekaterina I, portretą. Karo belaisvė, rusų feldmaršalo Šeremetjevo skalbėja ir meilužė, iš kurio ją perėmė kunigaikštis Aleksandras Menšikovas, vėliau – caras Petras I. Šie būsimosios carienės gyvenimo vingiai ir patraukė rašyti apie ją, ar buvo kitų priežasčių imtis jai skirtos knygos?

– Būtent šie vingiai, kuriuos bet kas gali aptikti Vikipedijoje ar kokiam populiariosios istorijos žurnalėlyje, man mažiausiai buvo įdomūs. Priešingai – mane domino už viso to slypintis žmogiškasis likimas, jo tragizmas. Moters, traktuojamos kaip daiktas, drama, jos vidiniai išgyvenimai visame tame likimo smūgių ir netekčių chaose. Karas, prievarta, žiaurumas, Rytų ir Vakarų mentalitetų sandūra. Filosofinė laiko problema, skirtinga laiko patirtis ir iš to kylantys esminiai pasaulėžiūros, kultūrų skirtumai.

– Teigiama, kad amžininkų prisiminimuose Jekaterinos paveikslas labai skiriasi priklausomai nuo to, vyras ar moteris prisimena imperatorę. Vyrai esą Jekateriną apibūdindavo kaip mielą, draugišką ir simpatišką, o moterys, atrodo, iš pavydo, apkalbėdavo: kad stora, tamsi, esą vos žvilgtelėjus būdavo matyti, kad nekilminga. Kokie jos bruožai kuriant Jekaterinos paveikslą buvo svarbiausi jums?

– Nežinau, iš kur tokia informacija: "Teigiama, kad vyrai – vienaip, o moterys – kitaip... atrodo, iš pavydo..." Tai – netiesa arba tiesiog netikslus, paviršutiniškas apibendrinimas. Vengiu tokių supaprastinimų, mokslininkas negali taip dirbti – dera būti tiksliam. Mano tirtuose istoriniuose šaltiniuose ir vyrai, ir moterys apie ją atsiliepdavo visaip: ir teigiamai, ir negatyviai. Jūs turbūt persakėte kažkur girdėtus Wilhelminos von Bayreuth memuarų žodžius, kad ji "tamsios odos, neskoningai apsikarsčiusi brangenybėmis; iškart matyti, jog žemos kilmės". Bet būsimoji Bayreutho kunigaikštienė Jekaterinai I ir Petrui I besilankant jos tėvų dvare tebuvo aštuonerių vaikas. Atsiminimus apie istorinį įvykį ji surašė vėliau, negailėdama pikantiškų ir sąmojingų detalių. Todėl būtina dirbti su visa šaltinių visuma, juos kritiškai patikrinti vieną kitu.

Yra ir kitų Europos didžiūnų liudijimų, kurie kaip tik tikina, kad Jekaterinai I buvo būdingas įgimtas gebėjimas justi, kas dera konkrečioje situacijoje, kad ji, prisimindama savo kuklią kilmę nesipuikavo prieš Europos valdovus, ir būtent tuo užkariavo jų simpatijas. Be to, viešai amžininkų ji pradėta aprašinėti jau tik tapusi cariene – buvo tuo metu jau subrendusi moteris, patyrusi daug gimdymų, pradėjusi vysti. Man buvo įdomios tos jos savybės, kurios susijusios su siela, ne su išore. Netgi romane nėra kokių nors labai detalių jos išvaizdos, veido aprašymų, nes juk pasakojama pirmuoju asmeniu. Mane domino, kas lėmė, kad prie tokios kilmės ir formaliais atžvilgiais netinkamos moters taip tvirtai prisirišo Petras I. Tas gilus, daugialypis, prieštaringas, bet labai intensyvus emociškai ryšys tęsėsi net ir jai nebetekus grožio, senstant.

Tikiu, kad nuolat skaitant gerą literatūrą net ir pasąmonėje lieka pėdsakas – tad pirmiausia gal išsivalytų žodynas nuo tokių primityvių, cypdavatkiškų pasakymų.

– Knygos personažų kalboje gausu keiksmažodžių, o Petras I romane aprašomas ir kaip Pachom Pichaichujus Michailovas iš Girtojo Sinodo. Visa tai į romaną įdedate siekdama didesnio efekto ar vis dėlto tai – neišvengiama bandant perteikti XVIII a. Rusijos didikų mąstyseną, kalbėseną ir elgseną?

– Buvau nustebinta kai kurių žmonių sukelto šurmulio, viešai išreikštos visiškos istorinių faktų ignorancijos. Puikiai suprantu, kad nedera pykti dėl to, kad kažkam stinga žinių, kad patingėta pasitikrinti faktus, pasidomėti moksline literatūra. Tačiau kai XVIII a. pradžios kultūros istorijoje visiškai nekompetetingi žmonės imasi rašyti pažymius dėl "keiksmažodžių vartojimo", "neatitikimų" ar "neautentiškumo" profesionaliam mokslininkui su daktaro laipsniu, bene dešimt metų praleidusiam su šia istorine medžiaga, tai, sutikite, situacija gana siurrealistinė. Na, bet Lietuvoje kartais susiduriame su patologine visažinyste... tai jau diagnozė (juokiasi).

Tačiau kartu buvo įdomu stebėti, jog atsiskleidė, kaip Lietuvoje vis dėl to nepažįstame kaimyninės valstybės istorijos, kultūros – o ypač šiuolaikinių jos tyrimų, mentaliteto raidos tyrinėjimų. Paėmus į rankas bet kurį mokslinį, Petrui I skirtą veikalą ar biografiją, ten visada bus galima rasti skyrių, skirtą Girtajam Sinodui, su išvardintomis visomis dalyvių pravardėmis ir visais riebiaisiais keiksmažodžiais, be kurių šio fenomeno neįmanoma aprašyti. Bet nereikia nė mokslo darbų – kiek pamenu, netgi ir rusiškoje Vikipedijoje yra didžiulis šiam reiškiniui skirtas skyrius. Nerašyti apie Girtąjį Sinodą, rašant apie Petrą I – būtų buvę tarsi dramblio kambaryje nepastebėti. Tai – esminis, jo santykius su artima aplinka, su bažnyčia, galios ir prievartos naudojimą, humoro supratimą apibrėžiantis jo gyvenimo elementas, kurį visi mokslininkai analizuoja ir kultūriniu, ir politiniu, ir psichologiniu aspektu. Tai ir yra autentika. Būčiau buvusi labai prasta mokslininkė ir niekam tikusi autorė, jei būčiau apie tai neparašiusi.

– Kai kurių skaitytojų esate kaltinama, esą ir šioje knygoje daug turinio skirta "lindimui po sijonu". Ką į tai atsakytumėte?

– Pirmą kartą tokius "kaltinimus" girdžiu (juokiasi). Bet jeigu kažkam toks pasipiktinimas kyla, tai tegalėčiau jiems rekomenduoti pradėti skaityti šiuolaikinę pasaulio literatūros klasiką. Tikiu, kad nuolat skaitant gerą literatūrą net ir pasąmonėje lieka pėdsakas – tad pirmiausia gal išsivalytų žodynas nuo tokių primityvių, cypdavatkiškų pasakymų. Antra, prasiplėstų kultūrinis akiratis – juk vyro ir moters santykių tema, intymusis gyvenimas, kartais apie jį kalbant labai atvirai, grafiškai ar netgi šokiruojančiai – neatsiejama pasaulio literatūros tema ir dalis nuo pat XX a. pradžios. Jeigu mano knyga šokiravo, tai siūlyčiau būtinai paskaityti kad ir Virginie Despentes (2018 m.) Bukerio premijos finalistės, kūrybą. Kalbant apie mūsų literatūros kontekstą – lyginant su kai kuriais šiuolaikiniais lietuvių klasikais, rašau dar gana droviai. Manau, kad kartais nutylėjimu ar eufemizmais galima labiau įjungti skaitytojo vaizduotę, pasakyti daugiau, aštriau ir įtaigiau, negu kruopščiai aprašant kiekvieną išskyrų lašą ar akto mechaniką.

Nuostata: kurdama istorinius romanus K. Sabaliauskaitė neleidžia sau improvizuoti – stengiasi nenukrypti nuo istorinės tiesos. P. Gasiūno nuotr.

– Ankstesniuose interviu esate kritiškai atsiliepusi apie Justino Marcinkevičiaus nepagarbą istoriniams faktams, rašant "Katedrą": esą jo Laurynas Stuoka-Gucevičius, vyskupas Ignas Masalskis, galbūt siekiant atitikti ideologiniams reikalavimams, toli prasilenkia su istorine tiesa. Kiek Jūs pati sau suteikiate laisvės, kurdama istorinius personažus?

– Mažai. Dažniausiai, kai pradedu dirbti su istoriniais šaltiniais, paaiškėja, kad pasirinktos konkrečios asmenybės buvo tokios įdomios ir pilnakraujės, kad nieko prikūrinėti nereikia, reikia tik kuo daugiau autentiškų istorinių dokumentų apie juos paskaityti. Ir tikrai jau nekuriu personažų pagal partines, ideologines ir klasių kovos klišes.

Tai – metai, kai Rusija po truputį pradeda atsiverti, siurbti į save Europos talentus ir išmanymą, siųsti (kad ir prievarta) gabiausius mokytis menų ir amatų į užsienį.

– Knygoje akivaizdi atskirtis tarp Rytų ir Vakarų mąstysenos, kitaip tariant, tarp Rusijos ir Lietuvos, kuri tuo metu buvo Abiejų Tautų Respublikos dalis. Rusija mažai civilizuota, čia klesti smurtas ir patyčios, viskas remiasi autoritariniu valdymu. Tuo metu Lietuvos aukštuomenė – civilizuota ir palyginti laisva. O kaip yra dabar? Dabarties Lietuvą pavadintumėte vakarietiško ar rytietiško mąstymo šalimi?

– Toji skirtis XVIII a. pr. iš tiesų buvo nepaprastai ryški ir dramatiška – tą įrodo ne tik Rusijoje besilankiusių diplomatų, keliautojų užrašai, bet ir paties Petro I palikti dokumentai. Jo paties raštai liudija, jog dažnai dėl savo tėvynės papročių, tvarkos stygiaus, tamsumo, tingumo juto skausmingą gėdą. Nepamirškime, jog kalbama apie laikotarpį, kai Rusija buvo visiškame Europos užribyje: šiandien sunku suvokti, bet anais laikais kultūrinis Rusijos eksportas buvo lygus nuliui. Todėl ir Petro gyvenimo misija tapo pastangos Rusiją europeizuoti, tiesa, gana drastiškais metodais. Jis matė savo tautos žmonių gabumus ir siekė, kad ji taptų nors šiek tiek labiau civilizuota. Tai – metai, kai Rusija po truputį pradeda atsiverti, siurbti į save Europos talentus ir išmanymą, siųsti (kad ir prievarta) gabiausius mokytis menų ir amatų į užsienį. Noras prilygti, sumišęs su žavėjimusi, pavydu ir apmaudu, kad ne iškart pavyksta, buvo labai stiprus. Iškalbingas epizodas Lietuvos pajūrio kaimelyje yra ne koks mano išgalvojimas, bet tikras istorinis liudijimas aprašytas kartu su Petru Didžiojoje Ambasadoje keliavusios palydos.

Tačiau pastebiu, kad, kalbant apie mano romaną, dažnai pamirštama, jog Rusijoje nuo Petro I laikų praėjo dar 300 metų, per kuriuos buvo visko – ir intensyvaus aristokratijos europėjimo (iki tokio lygio, kad XVIII-XIX a. sandūros kilmingieji tarpusavyje nė nebekalbėjo rusiškai, tik prancūziškai), ir vėlesnio kalbos kūrimo ir gaivinimo, ir nusivylimo nepritapimu Europoje, ir reakcingo savasties ieškojimo, rusiškosios tapatybės mitų kūrimo. Buvo juk ir 1812-ieji metai, dekabristai, Čaadajevas ir Herzenas, literatūros klasikai, kompozitoriai su jų tautinėmis operomis, daugybė reiškinių ir įvykių, pagaliau Spalio revoliucija. Todėl kalbėdami ir apie Rusiją, ir apie Lietuvą jokiu būdu negalime taikyti šiandienos tapatybinių sampratų aniems laikams. Tai būtų visiškas anachronizmas.

Atsakant į jūsų klausimą apie dabarties Lietuvą: mano požiūriu, tai neabejotinai vakarietiška valstybė, tik dar su sovietinio mentaliteto inkliuzais – dažniausiai jie pasireiškia per sovietinės nomenklatūros ar jos augintinių tąsą, užsilikusią valdžios ir, deja, taip pat mokslo bei kultūros institucijose. Regioninėje valdžioje taip pat matome "dinastijas", besitęsiančias dar iš kolchozų pirmininkų. Savęs pačių menkinimas bet kuria proga, didžiulis nepilnavertiškumo kompleksas, Lietuvos kaip amžinos aukos įsivaizdavimas ir nematymas, kad mūsų praeityje būta pasididžiavimo vertų dalykų – irgi vienas sovietmečio ideologijos paliktų randų. Laimei, jie gyja.

– "Petro imperatorė" nebuvo įtraukta į Metų knygos vardą pretenduojančių knygų sąrašą, tačiau prieš tokį požiūrį sukilo skaitytojai, leidykla tai pavadino sąmoningu jūsų kūrybos ignoravimu, literatūros niveliavimu. Kaip manote, kodėl ši knyga (kaip ir ankstesniosios jūsų knygos) nepateko tarp kandidatų į Metų knygą? Nepriklausote lietuviškoms literatūrinėms grupėms, Vilniaus universiteto lituanistikos alumnų klanui, neturite užnugario, kodėl jūsų nemėgsta skirstantieji lietuviškus literatūrinius apdovanojimus?

Draugus tikrai renkuosi ne pagal tautybę, tad bičiulių ratas yra labai įvairus ir iš įvairiausių sričių.

– Šia tema mano komentarų nebuvo ir nebus. Dėl paprastos priežasties – nuo manęs kaip autorės visiškai niekaip nepriklauso tai, kad susidarė tokia situacija. Todėl ir bet kokie mano pasisakymai būtų beprasmiai. Šį klausimą turite užduoti ne man. O dėl visų "mėgsta, nemėgsta..." Visiems, turbūt, neįtiksi. Mano knygų lentynoje stovi Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarczuk romanai su autorės ranka užrašytais komplimentais apie mano knygas, ji yra ir viešai apdovanojusi mano kūrybą labai dosniais epitetais. Vadinasi, yra pasaulyje žmonių, mėgstančių tai, ką rašau. Todėl į viską žiūriu filosofiškai: kažkas mėgsta, kažkas nevirškina, o galiausiai viską, visų mūsų kūrybos vertę patikrins laikas ir istorija.

– Jūsų knygos priešlapyje yra įrašas: "Nenorminės, neteiktinos ir netaisyklingos kalbos formos kūrinyje vartojamos kaip autorės stilistinės priemonės." Toks įrašas atsirado jūsų iniciatyva, ginant menininko teisę į išraiškos priemones, ar atvirkščiai: įrašė kalbininkai, jums nesutikus, kad kūrinio kalba būtų smarkiai redaguojama?

– Ne, be jokios mano iniciatyvos – tai vienas iš standartinių, leidyklos leidžiamų knygų priešlapyje nebe pirmą kartą dedamų įrašų.

– Neseniai Lietuvoje kilo skandalas dėl teisės registruoti vardą Leyla. Valstybinė lietuvių kalbos komisija tokio vardo registruoti neleido, bet krepšininkas Darjušas Lavrinovičius šią teisę apgynė teisme. Lietuvių kalbininkai šiame kontekste imti vadinti ne kalbos sergėtojais, bet kalbos tramdytojais. O kas jie yra jūsų akimis? Kokios pozicijos kalbos atžvilgiu laikosi britų kalbininkai? Ar dažnai įsileidžia svetimybes?

– Na, jeigu Britanijos kalbininkai ar valdininkai neįsileistų arba elgtųsi kaip mūsiškiai biurokratai ir reikalautų taikyti anglų kalbos fonetines taisykles vaikų vardų registracijai, tai nė vienas lietuvių imigrantas Britanijoje gimusio savo vaiko negalėtų pavadinti Vaida, Jonu, Algirdu, Vytautu, Rusne, Birute ir taip toliau. Toks lietuviškasis reguliavimas – tai būtent tasai sovietinis mentalinis įskiepis, apie kurį jau kalbėjau – institucinė prievarta, siekiant parodyti, kad valstybės tarnautojas (jie save mėgsta vadinti "valdininkais") gali brutaliai kištis į piliečio gyvenimą privačiausiais jo momentais, reguliuoti jo labai asmeniškus estetinius pasirinkimus. Laimei, gyvename teisinėje valstybėje, tad teismai tokiems "činovnikams" apkarpo sparnus – juk žmogaus teisė į asmeninį gyvenimą ir į vardą yra šiaip jau garantuojama Lietuvos valstybės Konstitucijoje, o kokį vardą duoti – tai yra tėvų reikalas bei šeimos asmeninis gyvenimas. Ne valstybės reikalas reguliuoti piliečio skonį, kad ir koks puikus ar prastas jis būtų.

– Kokią aplinką sau susikūrėte Londone? Jūsų bičiulių ratas čia – lietuviškas, britiškas ar įvairiatautis? Apskritai, ar ganėtinai snobiškoje Londono aplinkoje jaučiatės pritapusi?

– Mane visiškai tenkinančią. Draugus tikrai renkuosi ne pagal tautybę, tad bičiulių ratas yra labai įvairus ir iš įvairiausių sričių. Visus juos vienija turbūt tik vienas bruožas – kad kartu esame jau daugelį metų, tai – laiko patikrintos bičiulystės. O dėl Londono snobiškumo... Žinote, man kartais Vilniaus aplinka atrodo kur kas snobiškesnė nei Londono – nes pasiekimų ar kūrybinės galios kartais būna mažiau, o susireikšminimo ir pretenzijų – daugiau. Bet negaliu atsakyti į klausimą ar jaučiuosi pritapusi Londone – mano tikslas niekada nebuvo pritapti, o tiesiog gyventi būnant savimi.