Lygių galimybių kontrolierę pavaduojanti vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė įspėjo bendrovę „Kautra“ ir rekomendavo keisti keleivių aptarnavimo taisykles, papildyti jas nuostatomis, kaip darbuotojai turėtų bendrauti su įvairias negalias turinčiais keleiviais.

Kaip skunde tarnybai nurodė pareiškėjas, praėjusių metų pabaigoje jis stotelėje įlipo į tarpmiestinį autobusą ir paprašė vairuotojos parduoti bilietą. Dėl klausos negalios vyras negali bendrauti šnekamąja kalba, tad parodė mobiliajame telefone iš anksto parašytą tekstą.

„Kelis kartus pabaksnojau pirštu į ekraną, rodydamas, jog norėčiau įsigyti bilietą su nuolaida, bet vairuotoja tik kažką piktai kalbėjo, o veido mimikomis demonstravo nepasitenkinimą. Tiesiog liejo piktas emocijas. Po kelių bandymų bilietą vis dėlto gavau ir pustuščiame autobuse užėmiau galines laisvas vietas“, – pasakojo keleivis.

Tiesiog liejo piktas emocijas.

Autobusui pajudėjus, vyras netrukus užsnūdo ir teigė buvęs šiurkščiai pažadintas.

„Miegojau užsimetęs striukę, kepure užsidengęs akis, kuprinę pasidėjęs po galva, kojos buvo likusios ant grindų. Tada buvau šiurkščiai pažadintas, vairuotoja purtė mane už drabužių, kažką rėkaudama ir piktai rodydama pro langą. Supratau, jog esame stotelėje ir išsigandęs pagalvojau, kad mane tiesiog nori išmesti iš autobuso“, – skunde dėstė vyras su klausos negalia.

Nors vairuotoja po kurio laiko pasišalino, o kelionė tęsėsi, keleivis dėl šios situacijos patyrė didelį stresą. Vyro teigimu, kelionė buvo nemaloni, jis jautėsi įsibaiminęs ir pažemintas.

Atlikdama tyrimą, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kreipėsi į keleivių pervežimo įmonę „Kautra“. Jos atstovai apgailestavo dėl šios situacijos, bet patikino, jog netaiko diskriminacijos keleivių atžvilgiu.

Pati vairuotoja neigė, kad elgėsi šiukščiai, tiesa, ji patvirtino iš pradžių nesupratusi įlipusio keleivio gestų. Taip pat ji pripažino, kad pažadino miegantį keleivį, to priežastis – esą jis buvo neprisisegęs saugos diržo, o jo kojos buvo užkeltos ant sėdynės.

Tarnybos teisininko Karolio Čepo teigimu, vairuotoja turėjo teisę ir pareigą užtikrinti saugumą autobuse, tačiau pasirinktas būdas tai padaryti – purtymas suėmus už drabužių – yra pakankamai šiurkštus, ypač bendraujant su kurčiuoju.

Buvau šiurkščiai pažadintas, vairuotoja purtė mane už drabužių, kažką rėkaudama ir piktai rodydama pro langą.

„Dėl klausos negalios pareiškėjas negalėjo aiškiai suprasti, dėl kokių priežasčių buvo taip keliamas ir kokios pasekmės jam gali kilti. Tad esama pagrindo manyti, kad toks elgesys gali būti traktuojamas kaip sukuriantis bauginančią ir priešišką aplinką, kai gali būti įžeidžiamas asmens orumas“, – teigė teisininkas.

Atlikus tyrimą, konstatuota, kad šios situacijos metu pažeistas Lygių galimybių įstatymo straipsnis, draudžiantis paslaugų tiekėjams diskriminuoti ir priekabiauti dėl negalios ar kitų asmens tapatybės požymių.

Tarnybos atstovai taip pat atkreipė dėmesį, kad bendrovė „Kautra“ nepateikė jokių vidinių aktų, kuriuose būtų nurodoma, kaip darbuotojai turėtų bendrauti su klientais su negalia ir pasiūlė į tokių taisyklių rengimą įtraukti nevyriausybines organizacijas, pavyzdžiui, Lietuvos kurčiųjų draugiją.

Dauguma pasakys, kad septyniolikmetis išprotėjo, mat tokiai išvykai ryžosi nieko negirdėdamas, tačiau pačiam Rokui – tai nieko nuostabaus. Vaikinas taip gyvena nuo pat gimimo, o viskas prasidėjo tuomet, kai jo taip pat negirdinti mama susipažino su italų kilmės vyru. „Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, mūsų šalyje vyko pasaulinės kurčiųjų krepšinio varžybos. Į Lietuvą atvyko labai daug italų sportininkų. Būtent šių varžybų metu daug kurčiųjų lietuvių susipažino su kurčiaisiais vyrais iš Italijos. Po metų, nieko negirdėdamas, gimiau ir aš. Tai paveldėjau iš abiejų savo tėvų“.

Deja, italo ir lietuvės šeimyninis gyvenimas nesusiklostė ir jie išsiskyrė, kai vaikui buvo vos vieneri. Taip ir nepažinęs tėvo, vaikas visą vaikystę praleido be jo. Ėjo į mokyklą, kentė užgauliojimus ir augo tame pačiame kieme su būsimais nusikaltėliais. Rokas neabejoja – vyriškos rankos ir gero tėvo pavyzdžio namuose trūko labiausiai. „Mano geriausias vaikystės draugas buvo sunkaus elgesio berniukas. Aš ir pats nebuvau auksinis, iškrėčiau daug kiaulysčių. Vis tik, prasidėjus paauglystei, pasukau kitu keliu ir pradėjau užsiiminėti ekstremaliais sportais, o jis pasuko nusikaltimų link. Ir šiandien sėdi kalėjime už išprievartavimą ar apiplėšimą“.

Nuo neteisingų pasirinkimų Roką išgelbėjo mamos meilė. Tačiau vaikas nuolatos galvojo apie tėvą. Todėl vieną dieną nusprendė vykti į Italiją ir pasimatyti su juo. „Žinojau, kur jis gyvena, ir norėjau padaryti staigmeną, tad nesakiau, kad atvykstu. Kai pasibeldžiau į duris, atidarė jo žmona ir labai nustebo. Pamačiusi mane, nežinojo, kaip elgtis, sutriko. Tėtis taip pat pasimetė ir išsigando. Jis išsivežė mane į miestą, trumpai viską aprodė ir pažadėjęs susitikti kitą dieną, išskubėjo. Deja, tada jis man absoliučiai nerodė jokio dėmesio“.

Savo svajonėse vaikinas regėjo visiškai kitokį pirmąjį susitikimą su tėčiu. Vykdamas į Italiją Rokas tikėjosi tik pirmą naktį praleisti viešbutyje, tačiau tėvas net nepasiūlė apsistoti drauge. O galiausiai Rokas buvo išprašytas iš tėvo namų, nes taip liepė tuometinė jo žmona. Nieko nepešęs paauglys grįžo atgal į Lietuvą.

Laidoje „Bus visko“ vaikinas atskleis, kad jo tėtis, sulaukęs septyniasdešimties, jau turėjo aštuonis, o gal net devynis vaikus, ir visus – su skirtingomis moterimis. Todėl nenuostabu, jog dėmesio savo sūnui rodė nedaug. Grįžęs į Lietuvą Rokas nenurimo ir susisiekė su vienu iš gausaus skaičiaus brolių, taip pat gyvenančiu Italijoje. Nuotykius mėgstantis vaikinas, ėmėsi naujo iššūkio – į Italiją nusprendė keliauti autostopu. Susikrovęs daiktus ir teturėdamas 200 eurų, jis leidosi į savo didžiąją kelionę. Vaikinas miegodavo, kur papuola,  apsistodavo pas kitus pasaulio keliautojus arba žmones, kurie patys pasiūlydavo jam nakvynę. Nors kelionė buvo kupina įspūdžių, teko pabuvoti ir ligoninėje. „Buvo naktis, aš ieškojau, kur nakvoti. Radau medžiais apsuptą vietovę. Įsikūriau, tačiau iš kažkur atsirado šuo. Tada dar pasirodė kažkoks narkomaną primenantis žmogus, kuris ėmė visko klausinėti. Aš pamaniau, kad jis – šuns šeimininkas, todėl pasijutęs kiek saugiau sumaniau paglostyti tą šunį. Tai buvo didelė klaida – šuo mane užpuolė. Aš dar spėjau šiek tiek ranka prisidengti ir jį nuo savęs pastumti, tačiau man vis tiek stipriai įkando į kaklą. Vykom į ligoninę, siuvo“.

Spalvingoje vaikino kelionėje buvo visko: jį vežusių girtų policijos pareigūnų, narkotikus vartojusių porelių, ekstremalių ir vos mirtimi nesibaigusių pasivaikščiojimų aukščiausiomis Europos viršukalnėmis.

Ar galų gale jam pavyko susitikti su broliu, žiūrovai sužinos jau šeštadienį, 16.40 val., per LNK.