Domiesi, kaip per Velykas dirbs parduotuvės, giliniesi į kiaušinių paruošimo receptus, skaičiuoji, kiek vandens per dieną reikia išgerti, kiek morkų sugriaužti, kaip kvėpuoti, kad Velykos būtų lengvos, o ne klampios kaip bulvių košė.

Tačiau kas pamokys, su kokia priemone išvalyti galvos puodą, kuriame dešimtmečiais virė dešros su raugintais kopūstais ir kaip tame puode pradėti virti Velykų prisikėlimui tinkamą laimės tyrelę ir Velykas pasitikti švaria galva?

Kaip žinome, svarbi yra savitaiga, todėl galiu patikėti, kad pagrindinis mano darbas gyvenime yra būti laimingam. Šioje srityje esu profesionalus ir manęs neišmuš iš vėžių – nesunervins, neprivers dvejoti, nes aš esu nenuilstantis laimingasis – nuolat su savimi nešiojuosi laimės palapinę. Savo asmeninę palapinę statau taip, kad ji neužstotų saulės kito laimės palapinei, rūmams, namukui ar pan., nes visi skirtingai kuria savo laimingą gyvenimą. Ir nesvarstau, kas būtų, jei viskas sugriūtų (pavyzdžiui, dėl karo). Gal tai man neturėtų rūpėti, nes tokios mintys atskiestų mano laimės kokakolą?

Įdomu, kokią laimės kokakolą vartoja Lietuvos jaunimas, neseniai nudžiuginęs pasaulio rekordu. Kaip žinoma, Pasaulio laimės ataskaita parodė, kad pasaulyje laimingiausias jaunimas gyvena Lietuvoje. Tikrai puiki žinia. Tačiau paklausiu kaip seno sukirpimo niurzglys: ar laimės kambaryje po grindimis nėra kaukolės? Kad ir kaip būtų – laimingų asmeninių Velykų.

Apie žmonių nuotaikas papasakojo visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų kompanijos vadovė Rasa Ališauskienė.

– Ką rodo apklausos? Ar žmonės sako, kad gyvenimas Lietuvoje gerėja?

– Dauguma sako, kad jis negerėja, bet tų pesimistų dalis per pastaruosius kelerius metus sumažėjo. 

– Tai trečdalis žmonių sako, kad gyvenimas gerėja. Kiek mėnesių jie tai sako?

– Ketvirtas mėnuo iš eilės.

– Jeigu palygintume su pernai metais. Kokia būtų situacija?

– Žmonių, kurie sako, kad vis tik pastebi, kad reikalai krypsta į gerąją pusę padaugėjo nuo 19 proc. iki 32 proc. per pastaruosius metus.  Pesimistų, kurie sakė, kad į blogąją – 78 proc. Dabar – 67 proc.

– Palyginti su dar ankstesniais metais, galbūt šiemet rezultatai geresni?

– 2020-2022 metai buvo pandeminiai. Nuotaikos labai svyravo nuo to, kokia buvo situacija. Jeigu karantinas – viskas blogai, jeigu atlaisvinimas – viskas gerai. Dabar įtakos vertinimam turėjo karo pradžia, nes 2022, sakykim, pavasarį irgi buvo toks emocinis šokas, tai tie vertinimai irgi buvo suprastėję. Dabar tas truputį ramesnis laikotarpis, aišku, ne geopolitine prasme. Žmonėms nėra tokių ryškių sukrėtimų, tai nuotaikos geresnės. Bet nepamirškim, kad įsibėgėja rinkiminis maratonas, tai gali būt įvairių pasvyravimų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokie tai žmonės, kurie sako, kad gyvenimas gerėja?

– Dažniau jaunesni žmonės, gyvenantys didmiesčiuose, daugiau uždirbantys. Turbūt banalu, kad tie, kurie daugiau uždirba, tai ir leidžia sau gyventi geriau. Pagal partijų rinkėjus, tai Tėvynės Sąjungos ir Laisvės partijos rinkėjai mano, kad gyvenimas gerėja. Opozicinių partijų šalininkai mano priešingai.

– O kas tie, kurie sako, kad gyvenimas blogėja?

– Labiau vyresni, pensininkai, gyvenantys mažesnėse vietovėse, tie, kuriems sunkiau pragyvent.

– Kodėl žmonės dabar mano, kad gyvenimas gerėja?

– Paskutinis tyrimas darytas vasario vidury, bet gerėjimo tendenciją stebėjom jau keletą mėnesių. Susiję ir su ekonominėmis priežastimis, infliacija mažėja, šiek tiek padidėjo algos, tas pajamų išlaidų balansas geresnis. Galbūt ir skandalų buvo mažiau.

Kaip viskas prasidėjo?

Laima pasakoja, kad prieš kokius 20 metų panoro namuose turėti septynis drambliukus, mat sakoma, kad jie neša laimę. Mintimi pasidalijo su dukra, o ši, besilankydama Palangoje, nupirko mamai dovanų vieną drambliuko skulptūrėlę. Tai ir buvo kolekcijos pradžia.

Gavusi dovaną moteris taip užsidegė noru turėti daugiau drambliukų, kad ėmė jų visur ieškoti ir pirkti, o šiuo metu jos namuose jau yra apie 480 drambliukų ir visi skirtingi.

„Dar mokyklos laikais labai domėjausi gamta ir gyvūnais. Kai mokiausi aštuonmetėje mokykloje, buvau gamtininkų būrelio pirmininkė, – pasakoja kolekcininkė. – Per televiziją labiausiai mėgau žiūrėti laidas apie gamtą ir gyvūnus. Kai žiūrėdavau laidas apie dramblius, kaip jie gina savo mažylius, kaip apverkia žuvusį dramblį, vis galvodavau: šitoks galingas gyvūnas, o kartu ir toks švelnus, tokios jautrios širdies. Kažkas sunkiai paaiškinama. Kažkada žiūrėjau laidą apie tai, kaip drambliui koją iki pusės amputavo, o paskui dėjo protezą, verkiau, kaip gaila buvo. Galvoju: tu toks tvirtas, tu negali numirti, tau turi pavykti! Taip gera buvo, kai jis atsistojo, pradėjo vaikščioti.“

Gyvą dramblį moteris sako taip pat mačiusi – mokyklos laikais Kauno zoologijos sode. Dabar didžiausia jos svajonė – nuvažiuoti į džiungles ir pamatyti dramblius laisvėje.

„Vyrui esu sakiusi, kad būtų įdomu sužinoti apie mano praeitą gyvenimą. Sakau, gal esu gyvenusi kokiose džiunglėse – iš čia ir meilė drambliams. Kitaip negaliu to paaiškinti“, – juokauja pašnekovė.

Ekspozicija: Laimos vyras parūpino lentynų ir spintų kolekcijai laikyti. / L. Miežetienės asmeninio archyvo nuotr.

Vertė ne pinigais matuojama

Didžiausias drambliukas Laimos kolekcijoje – 43 cm aukščio, mažiausias – vos 0,5 cm. Ji turi statulėlių, paveikslų, visokių suvenyrų, ant akmenukų tapytų drambliukų, vieną kitą papuošalą su drambliais, dar likę keli pliušiniai žaislai, bet daug anūkai išsinešiojo. Yra porcelianinių, keraminių, medinių, kaulinių, stiklinių ir dar visokių.

„Draugai, giminės drambliukus man veža lauktuvių iš užsienio, pati ieškau antikvariatuose, vadinamuosiuose bagažinių turgeliuose, – pasakoja pašnekovė. – Neperku visų iš eilės, kur tik pamačiusi, – ieškau įdomesnių. Nemanau, kad kuo daugiau, tuo geriau. Pamatau ir jei širdis nudžiunga – tada ir nusiperku. Kartais pamatai, o tas drambliukas tau nelimpa. Jis turi man patikti.“

Kai buvo mano 40-metis, darbe kolegėms pasakiau: jokių dovanų, jokių gėlių. Geriau atneškite po mažą drambliuką.

Viskas, kas susiję su drambliais, Laimos teigimu, jai atgaiva nuo kasdienybės, kelia labai gerų jausmų. Net ir tada, kai reikia nuvalyti nuo jų dulkes: „Kiekvieną apčiupinėju, apžiūriu, prisimenu, kurį iš kur ar iš ko gavau.“

Moteris prisimena, kad brangiausiai kainavusį kolekcijos drambliuką nusipirko prieš kokius penkiolika metų, lankydamasi Airijoje, – stiklinį, labai gražiai dėžutėje įpakuotą. Sumokėjo 20 svarų. Širdies dėl tų pinigų visai neskaudėjo – drambliukas buvo svarbiau. Kiek kainavo kiti kolekcijos eksponatai, kuriuos gavo dovanų, ji sako net nežinanti – niekas kainų nesako.

„Drambliuko vertė man – ne jo kaina. Man svarbu daiktas, jį atvežęs žmogus, prisiminimas. Kažkada sesuo klausė, ar turiu mylimiausią. Ne. Man visi mylimi, visi brangūs, – sako Laima. – Kai buvo mano 40-metis, darbe kolegėms pasakiau – jokių dovanų, jokių gėlių. Geriau atneškite po mažą drambliuką. Ir visos jos man nupirko po drambliuką – buvo pati geriausia dovana.“

Įvairovė: Laimos mėgstami drambliai jos namuose gyvena įvairiais pavidalais. / L. Miežetienės asmeninio archyvo nuotr.

Palaiko namiškiai

Kretingiškės pomėgį palaiko ir jos šeimos nariai, vis pasistengia jos kolekciją papildyti ir taip ją pradžiuginti. Prieš kurį laiką specialias stiklines lentynas drambliukams sudėti pirko, kad gražiau būtų.

Tiesa, vyras kartais sako: „Kam tau reikia, juk nebeturi kur dėti.“ „Sakau, pirk, atrasiu kur padėti, – pasakoja Laima. – Jeigu mes su vyru apsipykstame ar dėl ko nors jis nori man įtikti – nuperka man drambliuką, ir visi mano pykčiai praeina.“

Neseniai mažiausia – trejų metų – L. Miežetienės anūkė paklausė: „Močiute, kam tau reikia tiek daug karvyčių?“ Sakau: „Čia ne karvytės, čia drambliukai. Reikia, nes man gražu. Kai manęs nebebus – jūs galėsite pasiimti.“ Ji sako: „Aš nenoriu. Aš noriu šuniuko.“ Matyt, kiekvienam savo. Šiaip į svečius kas ateina, visi mano drambliukais džiaugiasi“, – tikina kolekcininkė, neabejojanti, kad ši aistra išliks visą gyvenimą.

Panašiai ir asmeniniame gyvenime. Rožinei Kalėdų magijai išsisklaidžius, likome nuogoje realybėje. Ateina suvokimas, kad šiemet greičiausiai bus kaip pernai. Nepradėsime nei sportuoti, nei sveikiau maitintis, nei kitaip sveikiau gyventi. Jei kimšome angliavandenius – juos ir toliau kimšime, jei nepasikeldavome nuo sofos priešais televizorių – ir toliau nesikelsime. Jei buvome abejingi kito žmogaus skausmui – ir toliau tokie liksime.

Ir vis dėlto, yra tam tikrų šansų.

„Jei negali pakeisti situacijos, keisk bent požiūrį į ją“, – sako įvairaus plauko guru.

Nebūtina važiuoti į Indiją, kur, kaip sako ten pabuvojusieji, visi, nepriklausomai nuo socialinio statuso ir turimo turto, atrodo laimingi. Nebūtina ir Hario Poterio, filmus apie kurį šiuo šventiniu laikotarpiu vis rodo per TV, burtų lazdelė.

„Nieko nėra lengviau kaip būti laimingam. Laimė susideda iš tam tikrų komponentų. Jei mes planuojame būti laimingi, turime sakyti: aš puoselėsiu tą jausmą, kad ir kas būtų. Aš nukreipsiu dėmesį į pozityvias, laimingas akimirkas. Laimė kuriama mažais gabaliukais, per labai daug smulkių patirčių“, – sako psichoterapeutas Julius Neverauskas ir moko įžvelgti pozityvą.

Juk ir už storiausio sluoksnio cepelinų spalvos debesų šviečia saulė. Svarbu tik sugebėti ją įžvelgti.

Taigi, ir vėluojantis tostas – už gebėjimą įžvelgti pozityvą net ir juodžiausio pesimizmo apsupty!

Dukras ugdo patys

Skaistei namai yra viskas. Tai ir ramybės kampelis neramioje šių laikų kasdienybėje, ir kasdieniai gausios šeimos pietūs.

„Kadangi darbai leidžia, mudu su vyru turime gražią tradiciją kasdien pietauti drauge“, – atvirauja pradinio ugdymo ir muzikos pedagoge Mastaičių mokykloje-daugiafunkciame centre dirbanti S. Beinarienė.

Ji dirba rytais, Martynui repeticijos, spektakliai dažniausiai būna vakarais, todėl savo mergaičių – ketverių Amelijos ir trejų Elzės – į darželį neleidžia: ugdo patys. Vyriausia Rugilė – aštuonerių, ji yra Mastaičių mokyklos-daugiafunkcio centro antrokė. Mama nėra jos mokytoja, nors galėtų: ji taip pat turi auklėjamąją antrokų klasę.

„Pamaniau, kad būti mama ir mokytoja būtų per daug sudėtinga, – dalijasi abejonėmis Skaistė. – Užtenka, kad mokau Rugilę muzikos, nes mano pirmoji specialybė – fortepijonas.“

Dažnai kiti mokiniai Skaistės klausia, kaip Rugilė kreipiasi į mamą pamokų metu. Pašnekovė sako, jog yra sutarusios, kad mokykloje Skaistė – mokytoja, o namuose – mamytė.

Dermė: pasak Skaistės, dviejų muzikų šeimoje daugiau pranašumų nei trūkumų. / S. ir M. Beinarių asmeninio archyvo nuotr.

Martynas – puikus tėtis

Moteris giria savo vyrą, vadina jį nuostabiu tėčiu, nes rytai su mažesnėmis dukrytėmis priklauso jam.

„Kai mes su Rugile išskubame į mokyklą, jis pakelia mergaites, pasirūpina jų higiena, paruošia pusryčius. Kai grįžtame iš darbų, pasigaminame bendrus pietus, prie stalo aptariame dienos naujienas“, – ramia dienų rutina dalijasi Skaistė.

Jai džiugu, kad Martynas neskirsto darbų į vyriškus ir moteriškus. Nesibodi, jei reikia, mažajai ir užpakaliuką nuplauti.

Šį rudenį, rugsėjo 26-ąją, pora paminėjo devintąsias vestuvių metines. Nuo pat pirmos bendro gyvenimo dienos jie gyvena pas Martyno tėvus. Jaunai šeimai atiduotas antrasis namo aukštas, o virtuvė, svetainė – bendros erdvės.

Kaip Skaistei sekasi sutarti su anyta? „Puikiai. Esu jai labai dėkinga, kad padeda pasirūpinti mūsų dukrytėmis“, – nuoširdžiai džiaugiasi pašnekovė.

Ji prisipažįsta, jog nejautė baimės ar diskomforto, kai sužinojo, kad Martynas – garsios muzikų šeimos sūnus ir kad beveik visi Beinarių giminės atstovai vienaip ar kitaip yra susiję su muzika, šokiu, kitomis kūrybos išraiškos priemonėmis.

Pašaukimas: pradinio ugdymo ir muzikos mokytoja S. Beinarienė – mylima savo auklėtinių. / S. ir M. Beinarių asmeninio archyvo nuotr.

Susipažino Muzikos akademijoje

Kai Skaistė pradėjo fortepijono studijas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, Martynas jau buvo ketvirtakursis. Atsitiktinai jaunuoliai sykį prasilenkė koridoriuje.

„Pasisveikinau ir pagalvojau, kad gal koks dėstytojas ar magistrantas. Tuo viskas ir pasibaigė. Maždaug po mėnesio per socialinius tinklus iš Martyno gavau žinutę: „Labas, ką veiki? Kaip sekasi?“ Iš pradžių nesupratau, kas tas vaikinas ir iš kur mane pažįsta“, – pasakoja Skaistė.

Vėliau išsiaiškino, pradėjo draugauti. Skaistė pamena, kaip draugės jai sakydavo: „Ooo… Čia tas Martynas Beinaris, popatlikėjas, žinome jo dainas.“

„Tačiau aš studijavau klasikinę muziką ir nelabai žinojau, kas jis toks. Nebuvau mačiusi Martyno per televizorių“, – juokiasi Skaistė, prisimindama pažinties su būsimu vyru istoriją.

Kai jaunuoliai pradėjo draugauti, Skaistės mama (taip pat pianistė ir muzikos pedagogė) prisiminė, kad mokėsi vienoje klasėje su Martyno dėde, iš įvairių muzikinių projektų žinojo Martyno tetą Danguolę Beinarytę.

„Dėl jų šeimos garsumo dvejonių tikrai nekilo, nes įsimylėjau Martyną kaip žmogų, o ne kaip kažkieno sūnų, anūką ar sūnėną. Tuo metu, kai pradėjome draugauti, jis buvo paprastas studentas, KVMT dar nedirbo“, – pasakoja S. Beinarienė.

S. ir M. Beinarių asmeninio archyvo nuotr.

Padeda vyrui repetuoti

Su KVMT Skaistę sieja emociniai ryšiai dar nuo mokyklos laikų. „Bent kartą per savaitę su drauge eidavome žiūrėti kokio nors muzikinio spektaklio“, – prisimena ji.

Ar sunku šeimoje sutarti dviem muzikantams? Pasak Skaistės, dviejų menininkų santuoka turi kur kas daugiau pranašumų nei trūkumų: sieja bendros pokalbių temos, profesinė veikla.

„Nors persikvalifikavau ir pasukau į pradinį ugdymą, tačiau neapleidžiu ir muzikos – akompanuoju Martynui bendruose koncertuose. Jam nereikia ieškoti akompaniatorės, man – solisto, kuris padainuotų“, – šypsosi S. Beinarienė.

Be to, gavęs naują vaidmenį Martynas dažnai prašo žmonos pagalbos. „Pasikartojame namuose dialogus, solines partijas. Kadangi svetainėje stovi instrumentas, aš jam paakompanuoju. Savo ruožtu ir jis padeda man. Kadangi mokau vaikus dainuoti, dažnai prireikia muzikinių fonogramų. Čia jau Martyno sritis“, – giria vyrą Skaistė ir priduria, kad beveik per dešimt bendro gyvenimo metų juodu išmoko suprasti vienas kitą iš pusės žodžio, iš akies mirksnio. „Todėl draugijoje mums labai lengva žaisti stalo žaidimus“, – juokiasi ji.

Dėl jų šeimos garsumo dvejonių tikrai nekilo, nes įsimylėjau Martyną kaip žmogų, o ne kaip kažkieno sūnų, anūką ar sūnėną.

Mozarto personažą kūrė drauge

Spektaklius, kuriuose vadina Martynas, Skaistė, sako, mačiusi ne po vieną kartą. Ar gali išsakyti kritiką? Tikrai taip.

„Uošviai man suteikė galimybę dažnai lankytis KVMT. Jie pažiūrėdavo mažytę Rugilę, o aš tuo metu sėdėdavau spektaklyje, po kurio Martynui išsakydavau savo nuomonę. Labai pedagogiškai: iš pradžių – vieną gerą dalyką, paskui – kritišką pastebėjimą, ir vėl – gerą“, – atvirauja KVMT solisto žmona.

Šiuo metu KVMT rodoma premjera – Michaelo Kunze’ės ir Sylvesterio Levay miuziklas „MOZART!“, kuriame M. Beinaris su kolega Vygantu Bemovu kuria pagrindinį Wolfgango Amadeaus Mozarto vaidmenį. Pasak Skaistės, tai kol kas svarbiausias vyro vaidmuo per visą jo muzikinę karjerą.

Paklausta, ar prie W. A. Mozarto asmenybės kūrimo prisidėjo ir ji, moteris neneigia, kad iš pradžių dirbo kartu.

„Kai Martynas sužinojo, kad gavo šį vaidmenį, dar nebuvo nei natų, nei personažo žodžių. Turėjome užtektinai laiko susipažinti su šia garsia istorine asmenybe. Būdavo, sumigdome vaikus ir sukritę į lovą drauge žiūrime įvairių šalių teatrų pastatymus apie W. A. Mozartą, analizuojame juos, diskutuojame, kaip būtų galima įdomiau perteikti muzikos genijaus charakterį“, – prisimena Skaistė.

S. ir M. Beinarių asmeninio archyvo nuotr.

Leidžia dukroms rinktis

KVMT darbuotojų vaikai dažnai turi progą žengti pirmuosius žingsnius scenoje, kai vienam ar kitam spektakliui prireikia mažamečių artistų.

Tie, kurie jau spėjo išvysti „MOZART!“ premjerą, žino, kad šiame spektaklyje režisierės Viktorijos Streičos viziją įkūnija keli vaikiško amžiaus Mozarto alter ego. Gal aštuonmetė Rugilė – viena iš jų? Skaistė atvirauja, kad pamąstymų šia tema būta, bet Rugilė dar nė karto nėra lipusi į teatro sceną, tad truputį pabijojo.

„Mergaitė iš tiesų meniška, bet didžioji jos meilė šiuo metu yra ne teatras, bet dailė. Dukra jau trečius metus lanko Antano Martinaičio dailės mokyklą“, – dalijasi mama.

Pasak jos, Rugilės polinkis į dailę matėsi jau vaikystėje, kai dar būdama pusantrų laikė pieštuką ne kumštuku, kaip daro dauguma to amžiaus vaikų, bet trimis pirštukais.

„Mūsų namuose ant sienų kabo tiktai Rugilės tapyti paveikslai“, – didžiuodamasi aiškina mama ir priduria, kad vidurinioji dukra Amelija labiau linkusi į išraiškos ir judesio meną, ji lanko baletą.

„Kas jau kas, bet Amelija tikrai bus ta, kuri neatsisakys galimybės kada nors suvaidinti su tėčiu“, – juokiasi Skaistė. Nė vieno savo vaiko kažką lankyti ar daryti tėvai nespaudžia. Prie pianino, jei dukros nenori, irgi nesodina, nors ir kaip jai, profesionaliai pianistei, knietėtų.

Skaistė aiškina, kad šiuolaikiniai vaikai yra labai nekantrūs: jie nori visko iš karto. Mokytis juk reikia po žingsnelį. Iš pradžių išmokti taisyklingai pastatyti ranką ant klavišų, pažinti natas.

Tėvai tikėjosi, kad nuo rudens Rugilė pradės lankyti muzikos mokyklą. Dukra nenorėjo. „Pažiūrėsime, gal norės kitąmet“, – ramiai aiškina S. Beinarienė, pratinanti dukras prie instrumento per įvairius žaidimus.

Puoselėja Kalėdų tradicijas

Nemanykite, kad Beinarių namuose skamba tik pianino garsai. Kadangi Martynas turi polinkį ir į populiariąją muziką (jo dainas groja radijo stotys), muzikalios šeimos namuose skamba įvariausia muzika. „Nesame siauro mąstymo: kas patinka, to ir klausome“, – tikina S. Beinarienė.

Artėjant Kalėdoms jų namuose vis dažniau girdisi kalėdinės melodijos iš plokštelių grotuvo. „Visi penki dėl Kalėdų esame tiesiog pamišę. Štai ir dabar mergaitės jau rašo laiškus Kalėdų Seneliui, piešia piešinius“, – šypsosi mama.

Kadangi antro aukšto valdose Beinariai turi nemažą fojė, pirmąją eglutę, dirbtinę, dukrų džiaugsmui, papuošia jau gruodžio 1-ąją. Paskui pačių gamintomis kalėdinėmis dekoracijomis išdabina visą antrą aukštą, laiptus.

„Didžioji eglė pas mus atsiranda jau vėliau, po gruodžio 15 d. Turime tradiciją visi drauge važiuoti jos pirkti į turgų ar į medelyną. Pradedame ją puošti su vyro vaikystės žaisliukais ir baigiame dabartiniais. Kai Martynas buvo mažas, brolis jį pakeldavo, kad šis galėtų prisegti tokį mažą žaisliuką-paukščiuką prie eglės viršūnės. Šio ritualo laikomės iki šių dienų, tik jau keliame ne Martyną (juokiasi), o paeiliui visas savo dukrytes. Pernai segė viena, šįmet bus eilė kitai“, – smagiomis Kalėdų tradicijomis dalijasi Skaistė.

S. ir M. Beinarių asmeninio archyvo nuotr.

Šventės – gausiame būryje

Kadangi jaunieji Beinariai gyvena drauge su Martyno tėvais, Kūčios, Kalėdos švenčiamos kartu, būna gausios. Suguža jo broliai, sesės su šeimomis, tad kartais prie stalo sėdasi arti 30 žmonių.

„Martynas yra kilęs iš šešių vaikų šeimos, aš – iš trijų. Tokiam skaičiui žmonių negali ruošti vaišių paskutinę minutę, todėl šventiniai valgiai pradedami gaminti jau nuo gruodžio 20 d.“, – dalijasi pašnekovė.

Marinuojamos silkės, ruošiamas kepti karpis, prieskoninėmis žolelėmis įtrinamas kalakutas. Pasak Skaistės, ant jų Kūčių stalo būna tikrai daugiau nei dvylika patiekalų.

Ar Martynui netenka dirbti per šventes? Laimei, gruodžio 24–25 d. KVMT artistams visuomet būna laisvos. „Naujųjų metų naktį vyras paprastai dalyvauja šventiniame koncerte. Uošviai į jį išleidžia mus abu. Mielai pažiūri mergaites. Tiesa, prieš išeidama, padedu jiems suruošti vaišes, kad jau po visų koncertų (jų turi ne tik Martynas, bet dažnai ir kiti šeimos nariai) galėtume iš karto sėstis prie stalo ir visi drauge pasitikti Naujuosius“, – pasakoja ji.

Sekmadieniais – į šv. Mišias

Ne paslaptis, kad teatro artistų darbo grafikas labai specifinis. Kai savaitgaliais dauguma ilsisi, Martynui ir jo kolegoms pats darbymetis. Skaistė su dukrytėmis prie to, sako, jau pripratusios ir iškylas su tėveliu rengia pirmoje dienos pusėje.

„Sekmadieniais turime gražią tradiciją – visa šeima, dažnai ir su uošviais, važiuojame į šv. Mišias. Labiausiai patinka Kauno arkikatedra, kur tuokėmės patys ir krikštijome visas savo dukrytes. Po šv. Mišių pasivaikštome, nueiname į kavinę, suvalgome po bandelę, išgeriame kavos, tuomet grįžtame namo, papietaujame ir išlydime tėvelį į vakarinį spektaklį“, – mažais šventadienių džiaugsmais dalijasi trijų mergaičių mama.

Kai Martynui nėra spektaklių, būna namuose, veiklų su mergaitėmis prisigalvoja įvairių. Tai kepa tradicinį obuolių pyragą su Rugile, tai žaidžia stalo ar kompiuterinius žaidimus.

„Jei namuose būname visi, tikrai neišsiskirstome po skirtingus namų kampus – laiką leidžiame visi drauge“, – tikina S. Beinarienė.

S. ir M. Beinarių asmeninio archyvo nuotr.

Pratina prie namų ruošos

Nėra namų be dūmų, o ar labai dūmina jaunųjų Beinarių šeimos kaminas? „Per devynerius bendro gyvenimo metus nebuvome rimtai susipykę, o į smulkias problemėles dėmesio nekreipiame“, – atvirauja Skaistė.

Jai svarbiausia, kad mergaitės augtų laimingoje šeimoje, kurioje būtų puoselėjamos tam tikros vertybės. Kokios?

„Man, kaip mamai, norisi, kad mergaitės užaugtų darbščios, atsakingos, ateityje būtų geros žmonos, rūpestingos mamos. Kad suprastų, jog būtent mes, moterys, esame atsakingos už namų jaukumą ir šilumą“, – vardija ji ir priduria, kad pačiai darbus nudirbti yra greičiau, tačiau kaip tada mažosios išmoks tvarkyti namus, gaminti valgį?

„Stengiuosi į visas namų veiklas, kiek tai įmanoma pagal jų amžių, įtraukti ir mergaites. Tarkime, užsimanė Amelija gaminti „Tinginį“. Puiku – užsukome į parduotuvę, nusipirkome produktų, o grįžusios namo į darbą kibome abi. Stengiuosi, kad mergaitės su manimi viską darytų kartu“, – savo auklėjimo metodika dalijasi mama.

Didžiausia penketuko laimė – būti visiems kartu, tėvams – rodyti gražų pavyzdį savo vaikams. „Kai yra besąlyginė meilė tarp tėvų, vaikai puikiai tai mato, jaučia. Gyvenimo tiesos dažnai būna paprastos ir aiškios: jei laimingi tėvai – laimingi ir vaikai“, – įsitikinusi S. Beinarienė.

Jei tikrai nori – pasieksi

„Sunkiausia ryžtis pradėti. Iš pradžių viskas vyksta tavo galvoje, nes jei kažko nori – negali būti klausimo, ar tai išsipildys. Klausimas kitas – ar užtektinai to nori?“ – užsidegęs aiškina Povilas, maždaug prieš dešimtmetį miestą iškeitęs į gyvenimą gamtoje.

Su žmona Audrone įsigijęs sklypą, jame savo rankomis pastatė šeimai namą. Ne iš šiaudų ir molio, kaip pradžioje svajojo, ir netgi ne iš rąstų, kaip kažkada norėjo, bet iš blokelių – paprastą, erdvų. Kaip juokiasi pats šeimininkas, tokį be paraitymų, kuriame penkių asmenų šeima ir katinas jaustųsi patogiai.

Kadangi Velikiai nenorėjo imti paskolos iš banko, vyras daug ką darė pats.

„Pagal specialybę esu akordeonistas, pedagogas, tad namą stačiau pirmą kartą gyvenime. Jokios praktikos iki tol neturėjau. Internetas buvo mano didysis mokytojas“, – aiškina pašnekovas, į naują būstą įsikėlęs ir laimingai su žmona jame atšventęs pirmąjį savo sūnaus gimtadienį.

Net ir gyvendamas tolokai nuo Vilniaus ir Kauno, abiejuose miestuose P. Velikis – dažnas svečias. Mat yra Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos dėstytojas, taip pat – Lietuvos nacionalinės akordeonistų sąjungos prezidentas.

Veiklus vyras neapsiriboja vien akademine veikla – aktyviai groja grupėje „U’Elements“, kuri yra parengusi ne vieną muzikinę programą su garsiais Lietuvos atlikėjais – Jonu Sakalausku, Neda Malūnavičiūte ir kt. Tačiau pagrindinė šio pokalbio žinutė, kurią žmonėms nori skleisti Povilas, – jo namas.

„Jei jau aš, muzikantas, kažkaip sugebėjau savo rankomis jį pasistatyti, vadinasi, gali kiekvienas. Tereikia ryžto ir didelio noro“, – įsitikinęs jis.

Įtaka: kartais berniukai pabamba, kai reikia repetuoti, bet tėtis nenusileidžia – mato didelę muzikos naudą vaikų asmenybių vystymuisi. / P. Velikio asmeninio archyvo nuotr.

Visa šeima – muzikali

Žmona Audronė irgi mokėsi groti akordeonu – jaunuoliai susipažino buvusioje Šiaulių konservatorijoje, kurią abu baigė. Vėliau absolventė panoro gauti žemiškesnį išsilavinimą, tad krimto dar ir finansų mokslus. Šiuo metu dirba finansininke nuotoliniu būdu.

Žinoma, iš Povilo statyto namo svetainės. Dienomis ji tuščia, nes išdykėlių trijulė – Kipras, Gasparas ir Ąžuolas – dar negrįžusi iš mokyklos, kurią, kaip ir futbolo treniruotes, lanko Paberžėje.

Du kartus per savaitę Audronė veža berniukus į Vilnių, Naujininkų rajone esančią muzikos mokyklą. Džiaugiasi, kad sugaišta visai nedaug – gal 30–40 minučių. Kipras groja birbyne, Gasparas – akordeonu.

Beje, Kipras su Gasparu yra dvyniai, tik, anot tėčio, Kipras penkiomis minutėmis anksčiau už brolį išvydo pasaulį – vadinasi, truputį vyresnis. Dvyniams – vienuolika. Jaunėliui Ąžuolui tuoj bus aštuoneri. Berniukas groja akordeonu, o šiais metais dar panoro mušti būgnus.

Vienintelė Velikių šeimoje negroja negroja tik mama. Povilas juokiasi, kad jo žmona ištikima principui: jei gali negroti – negrok. Visai kitas reikalas – padėti vaikams pasiruošti muzikos ir instrumento pamokoms.

Pasirinkimas: „Aš tikiu, kad šiame skaitmenizuotame pasaulyje laimės tie žmonės, kurie nepraras sąlyčio su gamta“, – įsitikinęs P. Velikis, su šeima ne tik mėgstantis leisti laisvalaikį gamtoje, bet ir gyvenantis arčiau gamtos. / P. Velikio asmeninio archyvo nuotr.

Maži statybų džiaugsmai

Povilas pasakoja, kad žemės sklypą, esantį per 3–4 km nuo Paberžės, įsigijo 2011-aisiais. Ar nebijojo pats imtis statybų – o jei nepavyks?

„Aš ir savo studentams dažnai sakau: jei norite iš karto atsirasti ketvirtame aukšte – nepavyks. Tačiau jei tą atstumą išskaidysite laipteliais – nesunkiai užlipsite. Dėl statybų, manau, lygiai tas pats: reikia jas išskaidyti tam tikrais etapais, o paskui kiekvieną iš jų gerai išanalizuoti. Kažkodėl visuomenėje sklando mitas, kad namus statyti gali tik statybininkai. Tikrai ne, ir aš tai įrodžiau“, – džiaugiasi tiek duris pats įstatęs, tiek grindis išliejęs, stogą čerpėmis uždengęs muzikantas.

Kas buvo sunkiausia? Statybininku porai metų tapęs P. Velikis sako nenorintis kalbėti apie sunkumus – labiau apie mažo žmogaus didelius džiaugsmus, kuriuos atrado pamažu statydamas namą.

„Kai jau stovi sienos, gali pasistatyti kėdę ir įsivaizduoti, kad sėdi kambaryje. Pamenu, padarėme su draugais stogo karkasą, uždengėme jį difuzine plėvele ir staiga pradėjo žiauriai lyti – kolegos išvažiavo, o aš sėdžiu po ta plėvele ir džiaugiuosi, kad ant galvos nelyja. Kitąsyk atsivedžiau elektrą – smagu, kad galiu pasišviesti: nebereikia laido pirmyn atgal tamsyti. Kai jau langus, duris įdėjome, grindis išsibetonavome – visiškas gėris: nei purvo, nei dulkių namuose. Žodžiu, sulig kiekviena diena situacija gerėjo – darėsi į namą panašu“, – užsidegęs pasakoja Povilas.

Vos atsikraustę į naują namą Velikiai pajuto tokią erdvę ir laisvę, kad, rodos, pasidarė lengviau kvėpuoti. „Prieš tai gyvenome dviejų kambarių bute: vietos – mažai, daiktų – daugybė. Atsivežėme į namą minkštąjį kampą ir pastatėme jį erdvioje svetainėje. Žiūrime, ką mūsų dvyniai darys. O jie kad ims lakstyti aplink tą kampą, iš pradžių – po vieną, paskui – susikibę rankomis. Vietos daug – net nežino, ką iš tos laimės daryti“, – juokiasi Povilas ir priduria, kad tik tokios atmintyje neblėstančios akimirkos yra jo gyvenimo varikliukas, dėl to verta gyventi, kurti.

P. Velikio asmeninio archyvo nuotr.

Vaikams veiklos netrūksta

„Kam pirkti sodo sklypą su 6 a, jei už tą pačią kainą galima įsigyti 1 ar 2 ha. Tiesa, truputį toliau nuo miesto, bet užtai erdvės bus kur kas daugiau“, – suteikia peno pamąstymams Povilas.

Kadangi veiklų stygiumi jis nesiskundžia, kartais nakvoja ne namuose. Tuomet Audronei tenka šeimininkauti vienai. Ar nebaisu ilgais rudens, žiemos vakarais, kai taip greitai temsta, o į langus, duris garsiai baldžiasi vėjas?

„Reikėtų jos pačios paklausti. Kol kas nesiskundė“, – šypsosi Povilas ir skuba nuraminti, kad neseniai netoli jų namą pasistatė ir pirmieji kaimynai. „Gal negirdės, kai su vaikais muzikuosime“, – tikisi akordeonistas.

Paprašytas duoti receptą, kaip motyvuoti vaikus groti, atsidūsta. Iš pradžių sūnūs įsitraukė patys, nelabai suprasdami, į ką veliasi. Vėliau, kai pajuto, kad grojimas – kasdienių pastangų reikalaujantis darbas – truputį atšalo.

Kažkodėl visuomenėje sklando mitas, kad namus statyti gali tik statybininkai. Tikrai ne, ir aš tai įrodžiau.

„Tada aš jiems leidau iš mūsų bendrų koncertų užsidirbti pinigėlių. Patiko. Už santaupas nusipirko po planšetę, o šiemet – ir keturratį. Reikalavimus dar truputį pasunkinau: užrašiau juos į muzikos mokyklą“, – atidengia slaptas kortas tėtis.

Aišku, kad visi trys mokiniai, kai reikia repetuoti, vaikiškai pabamba, bet ir Povilas nenusileidžia. Aiškina, kad kaip muzikantas ir pedagogas mato didelę muzikos naudą vaikų asmenybių vystymuisi.

„Grojant lavinama ne tik smulkioji motorika, bet ir fantazija. Tegul jie užaugę ir negros, bet iš to muzikavimo vis tiek naudos turės: pirma, praplės savo akiratį, antra, mažiau sėdės prie planšečių, o televizoriaus mes neturime“, – kaip kirviu nukerta jis.

Ką broliai veikia, kai paruošia namų darbus, pagroja ir dar lieka laisvo laiko? Povilas pasakoja, kad didžiausias sūnų traukos centras yra šalia namų iškastas tvenkinys.

„Kai pirkome sklypą, čia buvo pelkė, iš kurios ir padarėme tą tvenkinį. Jei atvirai, tai viena geriausių mano investicijų. Sūnūs čia mėgsta žvejoti. Vasarą – maudytis (jame net plaukti išmoko), o žiemą, užšalus ledui, – su rogutėmis ar pačiūžomis čiuožinėti“, – vandens telkinio pranašumus vardija P. Velikis.

Tėvams smagu, kad augdami už miesto berniukai gali išmokti ir visokiausių ūkiškų darbų. Jau atneša į namus malkų, žolę traktoriuku nupjauna, laužą užsikūrę bulvių vakarienei pasikepa. Gasparas dar ir tortus pradėjo gaminti. Viską pats – nuo biskvito iki kremo pertepti – daro.

P. Velikio asmeninio archyvo nuotr.

Visi už vieną

Ar netrūksta broliams draugų vienkiemyje? Juk nepasikviesi kasdien į svečius bendraklasių, kai važiuoti iki namų tenka kelis kilometrus. Pasak Povilo, draugų jiems užtenka mokykloje, nes namuose berniukai labai gražiai bendrauja tarpusavyje, ypač dvyniai.

„Auklėjame, aiškiname, kad broliai turi stovėti kaip mūras vienas už kitą, – sako P. Velikis, ir pats iki dešimties metų augęs vienkiemyje. – Tikrai nesijaučiau vienišas. Visokių dalykų sumąstydavau: ir į medžius laipiojau, ir po mišką vaikštinėjau, ir dviračiu važinėjau. Maniškiai irgi tai daro. Netoli yra ežeras, kur gulbės gyvena. Mėgstame su vaikais pas jas su dviračiais nulėkti, valtimi pasiplaukioti.“

Povilas apgailestauja, kad tokios akimirkos su vaikais nebūna labai dažnos. Tada jie, matydami, koks tėtis užsiėmęs, o kartais ir pavargęs, nelabai prašosi į draugiją.

„Gal per tą savo darbų maratoną vaikams per dažnai sakau „ne“? Tačiau jei kažką pasiūlau – sūnūs visada sutinka, neatsikalbinėja“, – džiaugiasi jis.

Kadangi Povilui teko laimė būti trijų berniukų tėčiu, gal žino, kas šiandien rūpi Z kartos vaikams: kokie kompiuteriniai žaidimai dabar ant bangos ir kas naujo tiktoko platformoje?

„Žaidimų konsolių jau buvo ir mano paauglystėje, – šypsosi, – bet nenoriu nei pats labai į tuos ekranų žaidimus leistis, nei vaikų skatinti. Skaitmenizacija labai stipriai beldžiasi – tai tiesa, bet gyventi vien skaitmeniniame pasaulyje negerai. Aš tikiu, kad laimės tie žmonės, kurie nepraras sąlyčio su gamta, kurie turės žmogiškų įgūdžių ir nebus pilka kompiuterių masė.“

Bausmių juodu su žmona nepraktikuoja – visada stengiasi kalbėtis, aiškinti sūnums, kodėl negerai daug laiko leisti prie ekranų.

„Visada galima susitarti gražiuoju. Kalbuosi su jais kaip su sau lygiais. Kol kas tai veikia“, – džiaugiasi P. Velikis ir sako, kad vaikams reikia būtinai paaiškinti, kodėl negalima daryti vieno ar kito dalyko.

„Bausmė yra padarinys. Ką daryti, kad to padarinio nebūtų? Čia tas pats, kas mūsų dienų medicina, gydanti ne ligos priežastį, o jos simptomus. Kas juos sukėlė? Kokia ligos priežastis? Lygiai tas pats ir dėl vaikų auklėjimo: reikia ieškoti priežasties, kodėl vaikas netinkamai elgiasi“, – įsitikinęs pašnekovas.

P. Velikio asmeninio archyvo nuotr.

Apie ūkį negalvoja

Daug jaunų šeimų, įsigijusių namus kaime, pamažu pradeda ūkininkauti. Iš pradžių užtenka daržo su šiltnamiu, kelių vaismedžių ir vaiskrūmių, bet ilgainiui kieme atsiranda ir vištų, ir avyčių... Ar Povilo šeima apie tai negalvoja?

„Šiandien ne. Užtenka katino ir tų gyvių, kurie laksto aplinkui, gamtoje: peliukų, varliukų, zuikių, lapių, stirnų. Pats esu užaugęs prie ūkio ir žinau, kaip jis pririša. Augalininkystė, daržininkystė duoda daugiau laisvės, – įsitikinęs šeimininkas, dar nežinantis, ar pasiduos jauniausio sūnaus Ąžuolo prašymams įsigyti šuniuką. – Buvo visokių minčių auginti tą ar aną, vis dėlto supratau, kad kol kas savo gyvenimą labiau noriu sieti su muzika.“

Ar Povilui su Audrone pavyko rasti šeimos laimės receptą? „Matote, laimė nėra tikslas – ji yra kelias. Vis dėlto dažnai daugeliui žmonių laimė asocijuojasi su kažkokiu tikslu: tarkim, su namo pasistatymu ar automobilio įsigijimu. Kai žmogus tai gauna ir nebeturi kito tikslo, jam atrodo, kad viskas, – laimės nebėra“, – filosofuoja Povilas.

Jo manymu, laimė slypi mažuose dalykuose. Apgailestauja, kad šiais laikais laimė dažnai tapatinama su finansine gerove. „Man rodos, vaikai bus kur kas laimingesni sulaukdami tėvų dėmesio nei turėdami krūvą žaislų“, – duoda pavyzdį jis.

Ypatingų šeimos tradicijų Velikiai, sako, dar nespėję sukurti, užtai visi labai mėgsta sėsti į automobilį ir keliauti. Po Lietuvą ar užsienį – nesvarbu.

„Nebijome leistis į mažiau patogias keliones. Geriau pamatyti pasaulį ir mažiau dėmesio skirti skrandžio reikalams. Praeitą vasarą keliavome po Albaniją. Viskas buvo gerai, tik sūnūs mane truputį keiksnojo, kai vežiau juos kalnų serpantinais“, – šypsosi kelionės sumanytojas, kartu su šeima jau apsilankęs Airijoje, Italijoje, Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Šveicarijoje, Sakartvele, JAE.

Paprašytas ko nors palinkėti kitoms šeimoms, Povilas sako norintis grįžti prie savo svajonių projekto – namo. „Statybų sektorius šiandien pas mus labai mistifikuojamas, o iš tiesų, jei jau statai, tai ir pastatai. Tereikia žiūrėti į statybas paprasčiau ir tiesiog ryžtis šiam žingsniui. Juk didžiulė kelionė visada prasideda nuo mažų žingsnelių“, – iš patirties kalba P. Velikis.

Mažo miestelio kasdienybė

Iš Šilutės kilusi E. Jokšienė prieš daugiau nei dešimtmetį išvyko į Norvegiją kartu su vyru, jam gavus darbo pasiūlymą šioje šalyje. Pora įsikūrė mažame Sandeid miestelyje Norvegijos vakaruose.

Šis miestelis turi apie tūkstantį gyventojų, čia veikia viena parduotuvė, viena degalinė, neseniai atsidarė kavinė. Tad prireikus rimčiau apsipirkti, šeima vyksta į artimiausią didesnį miestą – Haugesiundą, kuris yra už 50 km.

,,Atvykę į namais vėliau tapusį Sandeid miestelį, su vyru pasijutome lyg čia gyventume vieni. Retai sutikdavome kitų žmonių, gatvės būdavo visiškai tuščios. Vietinius norvegus galėdavome pamatyti nebent sekmadieniais, kai šioje šalyje įprasta išeiti pasivaikščioti, – prisimena pašnekovė. – Dabar situacija kiek pasikeitusi, tad išėjusi iš namų sutinku daugiau vietinių gyventojų. Šiame mieste gyvena ir lietuvių. Viena tautiečių pora netoliese atidarė viešbutį ir barą, tad mieste atsirado vieta pasilinksminti, pavakaroti.“

Namai: E. Jokšienė su vyru Mantu Norvegijoje jau gyvena beveik vienuolika metų. Čia gimė ir abu jų vaikai – šešerių Kamila bei vienerių Nikolas. / E. Jok­šie­nės asmeninio archyvo nuotr.

Nuostabūs fjordai

Eglę Sandeid miestelyje labiausiai žavi jo gamta – nuostabaus grožio fjordas, prie kurio gyvena šeima, kalnai, miškai.

,,Vasarą Sandeid labai gražu. Vietiniai gyventojai fjorduose plaukioja valtimis, kateriais, vandens motociklais, tad vaizdas tiesiog nuostabus, – pasakoja ji. – Iš tikrųjų, nemėgstant būti gamtoje ir vaikščioti joje šioje Norvegijos dalyje geriau negyventi, nes apylinkes supa kalnai, miškai. Mano kasdienybė – bent jau 10 tūkst. žingsnių kasdien. Gimus sūnui, kiekvieną dieną einame pasivaikščioti po nuostabią Norvegijos gamtą, nesvarbu, koks oras.“

Kadangi šioje Norvegijos dalyje klimatas yra jūrinis, Eglė tikina, kad čia žiemos net šiltesnės nei Lietuvoje. Tiesa, pirmoji žiema Norvegijoje lietuvius pasitiko nesvetingai. Buvo labai slidu, daug sniego, o namas, kuriame įsikūrė Jokšai, stovi kalno papėdėje. Tad Eglė su vyru visą žiemą nenaudojo automobilio ir visur vaikščiojo pėsčiomis.

Nemėgstantiems būti gamtoje ir vaikščioti joje, šioje Norvegijos dalyje geriau negyventi, nes apylinkes supa kalnai, miškai. Mano kasdienybė – bent jau 10 tūkst. žingsnių kasdien.

,,Žiemos čia yra tokios pat tamsios, kaip ir Lietuvoje. Tuo tarpu vasarą mūsų mieste gali ir nesutemti. Klimatas čia labai panašus į Lietuvos, tik lyja kur kas daugiau. Todėl, kai lietuviai skundžiasi dėl lietaus, man norisi jiems pasiūlyti atvykti į Norvegiją, – šypsosi E. Jokšienė. – Vasaros, žvelgiant į laipsnius, čia šaltesnės, tačiau temperatūros pojūtis kažkodėl yra kur kas šiltesnis nei būtų Lietuvoje.“

Nustebino vietinių maistas

Eglė pasakoja su šeima jau įleidusi šaknis Norvegijoje ir pripratusi prie čionykščio gyvenimo būdo. Vis dėlto tam tikri šios šalies aspektai jai vis dar svetimi.

Pašnekovė pripažįsta, kad sunkiausia priprasti prie didelių atstumų tarp miestų. Kadangi Sandeid yra mažas miestelis, šeima dažnai vyksta į už 50 km esantį artimiausią didesnį miestą Haugesiundą. Kelionė pirmyn ir atgal trunka apie dvi valandas.

,,Toks jausmas, kad Norvegijoje viskas yra toli, o ir pats važiavimas sudėtingas – visur kalnai, nuolatiniai posūkiai, tuneliai. Tad kelionės į Haugesiundą labai išvargina, – pasakoja ji. – Prastą pirmą įspūdį man paliko ir kalnai. Daugeliui atvykėlių jie labai patinka, o man sukėlė uždaros erdvės pojūtį. Atrodo, kad esame tarsi uždaryti tarp kalnų. Tad žiūrėti į juos ne visada jauku, man trūksta didesnės erdvės.“

Iš pradžių pašnekovę stebino ir norvegų maistas. Šios šalies gyventojai labai mėgsta jautieną ir avieną, o lietuviai labiau vertina vištieną ir kiaulieną, tad Eglei teko persiorientuoti. Pasak E. Jokšienės, ją nustebino ir tai, kad norvegai valgo labai daug picų ir sumuštinių. Lietuvoje įprasta per dieną bent du kartus valgyti karšto maisto, tuo tarpu norvegai dažnai pasisotina sumuštiniu.

,,Net vaikams darželyje karštas maistas duodamas tik vieną-du kartus į savaitę. Daugiausia vaikai valgo sumuštinius, vaisius, ryte – košę, – atskleidžia ji. – Norvegai yra labiau atsipalaidavę, tad jie savęs neapkrauna karštų patiekalų gaminimu. Čia taip pat labai populiarūs tradiciniai norvegiški duonos trapučiai „knekkebrod“, gaminami iš ruginių ar avižinių miltų.“

Stilinga: atvykusi į Norvegiją, E. Jokšienė kuriam laikui pamiršo norą puoštis. Vietiniai rengiasi paprastai, komfortiškai, tad moteriai nesinorėjo išsiskirti. Tačiau vėliau mada besidominti Eglė nusprendė sugrįžti prie sau artimo stiliaus / E. Jok­šie­nės asmeninio archyvo nuotr.

Vaikus prižiūri pakaitomis

E. Jokšienės teigimu, motinystė Norvegijoje, kiek kitokia nei Lietuvoje. Šioje šalyje motinystės atostogos gana trumpos, tad praėjus devyniems mėnesiams po vaikelio gimimo, norvegės išeina į darbą. Jei moteris nedirba ir vaiko iki dviejų metų neleidžia į darželį, jai kas mėnesį mokama 7 500 kronų išmoka (apie 650 eurų).

Šiuo metu Eglės dukra Kamila yra pirmokė, nes Norvegijoje į mokyklą vaikai leidžiami nuo šešerių. O sūnus Nikolas, kuriam beveik dveji, kol kas neina į darželį.

Kadangi E. Jokšienė dienomis dirba, pirmoje dienos pusėje atžalas prižiūri vyras. Vakare pora susikeičia ir Mantas išeina į darbą, o Eglė pasilieka su vaikais.

,,Norvegijoje man patinka tai, kad tau nebūtina kiekvieną dieną eiti į darbą, kad galėtum gyventi pakankamai pasiturimai. Anksčiau aš dirbdavau ne kiekvieną dieną, bet mums užtekdavo lėšų pragyventi. Lietuvoje šiuo klausimu yra kiek sudėtingiau, – išsako savo požiūrį pašnekovė.

Puoselėja lietuvybę

Abu Eglės vaikai gimė jau Norvegijoje. Pirmagimė dukra Kamila lanko vietos mokyklą ir puikiai šneka norvegiškai, lietuviškai bei angliškai. E. Jokšienei svarbu, kad ir sūnus kalbėtų lietuviškai, tad kol kas ji atžalos neleidžia į norvegišką darželį.

,,Pastebiu, kad nemažos dalies Norvegijos lietuvių vaikai, ypač berniukai, nešneka lietuviškai, nors tėvai namuose bendrauja gimtąja kalba. Vaikai lietuviškai supranta, bet kalbėti šia kalba kažkodėl nenori. Tad mes dukrą į darželį pradėjome leisti tik sulaukus pustrečių metų, kai ji jau mokėjo kalbėti lietuviškai. Tą patį darysime ir su sūnumi. Norime, kad jis, prieš pradėdamas lankyti darželį, jau turėtų stiprius lietuvių kalbos pagrindus, – akcentuoja pašnekovė. – Norėdami išlaikyti lietuvybę, namuose taip pat laikomės lietuviškų tradicijų. Pavyzdžiui, per Velykas visada marginame kiaušinius, nors norvegai to nedaro. Norvegijoje didžiausia šventė yra Kalėdos, tuo tarpu gimtadienių jie taip nesureikšmina.“

E. Jok­šie­nės asmeninio archyvo nuotr.

Pasiilgsta šurmulio

Eglė atskleidžia pati pramokusi norvegų kalbos, nors mieliau šneka angliškai.

,,Su vyru naudojamės tuo, kad norvegai puikiai įvaldę anglų kalbą. Tad stiprios motyvacijos šnekėti norvegiškai kol kas neturime, – nusišypsojo ji. – Geriau suprasti norvegų kalbą ėmiau, kai dukra pradėjo lankyti vietos darželį ir čiauškėti norvegiškai. Lankiau ir kalbos kursus, bet juos nutraukė prasidėjusi pandemija.“

Pašnekovė su šeima jau įleido šaknis Norvegijoje, nors pasvajoja ir apie grįžimą į gimtinę pas artimuosius. Vis dėlto grįžti būtų sudėtinga, nes Eglė su vyru jau dešimtmetį kuria gyvenimą Skandinavijoje.

E. Jokšienė pripažįsta, kad gyvenant Norvegijoje, neretai aplanko vienatvės jausmas, o mažo miestelio tarp kalnų ramybė ima slėgti.

,,Norvegijoje yra labai daug lietuvių, tačiau nors gyvename šalia vieni kitų, kažkodėl nesame linkę tarpusavyje bendrauti. Aišku, bendravimui pristinga ir laiko. Po darbų visi jaučiasi pavargę bendrauti, o savaitgaliais norisi pabūti su savo šeima, – sako ji. – Juokauju, kad gyvendamas Sandeid miestelyje, gali iš namų neišeiti mėnesiais, nes visus reikalus galima susitvarkyti internetu. Vis dėlto man norėtųsi daugiau veiksmo, bendravimo, kaip Lietuvoje.“

Fotografavosi reklamoje

Nuo mažens mada besidomėjusi E. Jokšienė pomėgio nepamiršta ir Norvegijoje. Savo socialinio tinklo ,,Instagram“ paskyroje ,,Eglė Jokšienė“ ji dalijasi stilingų drabužių derinių idėjomis. Paskyra atkreipė ir vieno Haugesiundo miesto prekybos centro atstovų dėmesį – jie pasiūlė Eglei tapti reklamos veidu.

,,Dažnai apsilankydavau tame prekybos centre ir vieną kartą įkėliau įrašą, kad lankiausi ten įsikūrusioje kavinėje, o vėliau grožio salone atlikau veido procedūrą. Man parašė už reklamą atsakinga prekybos centro atstovė ir pasiūlė nusifotografuoti reklaminėje fotosesijoje, – pasakoja Eglė. – Fotosesijoje dalyvavome su vyru ir sūnumi, tik dukrytė negalėjo dalyvauti, vietoje jos buvo kita mergaitė. Šis reklaminis plakatas kurį laiką kabojo prekybos centre. Vėliau su manimi bendravusi reklamos specialistė išėjo į vaiko priežiūros atostogas ir mūsų bendravimas nutrūko.“

Eglei bendradarbiauti siūlė ir kita Haugesiundo centre įsikūrusi drabužių parduotuvė, kurios atstovai norėjo, kad lietuvė instagramui filmuotųsi su tos parduotuvės drabužiais. E. Jokšienė kelis kartus pabandė tai daryti, tačiau mažą vaiką auginančiai moteriai buvo per sunku važinėti į Haugesiundą. Vėliau parduotuvė kvietė Eglę madų šou metu Haugesiunde demonstruoti naujausios kolekcijos drabužius. Ši patirtis pašnekovei labai įsiminė.

E. Jok­šie­nės asmeninio archyvo nuotr.

Liko ištikima savo stiliui

Eglė pasakoja nuo vaikystės besidomėjusi mada, paauglystėje visas santaupas išleisdavusi drabužiams. Tačiau atvykus į Norvegiją kuriam laikui teko pamiršti norą gražiai rengtis, puoštis.

„Norvegai rengiasi labai paprastai, kasdieniškai, jiems svarbiausia apsisaugoti nuo lietaus ir vėjo. Tad nesinorėjo išsiskirti, juolab, kad apsigyvenome mažame miestelyje, – atskleidžia Eglė. – Vėliau sąmoningumo mokymų metu vienas mokytojas pasakė, kad jei man tai patinka, turiu puoštis. Tada suvokiau, kad nenoriu tapatintis su norvegais ir rengtis taip, kaip jie. Tad grįžau prie sau artimo stiliaus, kuris iš pradžių buvo mergaitiškas, o dabar yra labiau klasikinis, subrendęs. Vėl pradėjusi puoštis, kurį laiką jaučiausi išsiskirianti iš masės. Tačiau dabar pastebiu, kad ir norvegų požiūris į aprangą šiek tiek kinta. Norvegės moterys vasarą vis dažniau dėvi sukneles, sijonus. Na, o žiemą grįžtama prie niūrių kalnų drabužių.“

Žavi lietuvė buvo patraukusi ne tik norvegiškų drabužių parduotuvių, bet ir populiaraus regiono laikraščio dėmesį. Sandeid mieste pagaliau atsidarius kavinei, pašnekovė su sūnumi Nikolu iškart į ją užsuko. Čia pirmųjų lankytojų jau laukė laikraščio korespondentas, kuris Eglę su sūnumi nufotografavo ir pakalbino.

Norvegiška laimė

Norvegija beveik kiekvienais metais patenka į laimingiausių pasaulio šalių dešimtuką. Kaip atrodo E. Jokšienei – ar norvegai išties tokie laimingi? Pasak pašnekovės, norvegų laimės jausmą gali lemti tai, kad jie labai atsipalaidavę ir nesirūpinantys tuo, ką galvoja aplinkiniai.

,,Man, kaip mamai, patinka, kad norvegai vaikams leidžia būti vaikais. Rinkdami atžaloms drabužius, norvegai tėvai rūpinasi, kad vaikams būtų šilta ir patogu. Tėvai nesistengia vaikų papuošti, kad jie gražiai atrodytų aplinkiniams. Grįžusi į Lietuvą, eidama pro darželius, dažnai matau, kad mergaitės dėvi puošnias sukneles, avi puošnius, dekoruotus batelius, kurie trukdo dūkti. Tuo tarpu norvegai rengia vaikus kombinezonais, neperšlampamais drabužiais, apauna juos sportiniais bateliais, kad mažieji nebijotų šėlti, susitepti“, – atskleidžia Eglė.

Pašnekovės nuomone, norvegai laimingesni gali būti ir dėl to, kad jie geriau moka ilsėtis.

,,Darbą, kurį daro vienas lietuvis, norvegai atlieka trise. Pavyzdžiui, jei Lietuvoje mažoje parduotuvėje dirba du ar trys žmonės, Norvegijoje darbuotojų bus dvigubai daugiau, – pastebi ji. – Pati Norvegijoje esu dirbusi kalnų kavinėje. Atkreipiau dėmesį, kad norvegai šiek tiek padirba, o tada eina pailsėti, kavos išgerti. Tuo tarpu man norėdavosi pabaigti visus darbus ir tik tada ilsėtis. Todėl norvegams lietuviai ir patinka, nes mūsų tautiečiai labai gerai dirba. Manau, kad lietuviai nemoka atrasti sveiko darbo ir poilsio santykio, tuo tarpu norvegai vengia dirbti viršvalandžius ir stengiasi pakankamai ilsėtis. Jie taip pat daug keliauja, plečia savo akiratį, ką daryti lietuviai sau leidžia rečiau.“

E. Jok­šie­nės asmeninio archyvo nuotr.

Lengva atpažinti lietuvius

Eglė pastebi ir tai, kad Norvegijoje ilgesnį laiką pagyvenę lietuviai tampa mandagesni, ramesni, taktiškesni, nes čia vyrauja pagarbos aplinkiniams kultūra.

Tuo tarpu Lietuvoje vis dar neretai manoma, kad kuo esi įžūlesnis, tuo esi ,,kietesnis“. Tad bandoma prieš kitus pasipuikuoti savo įžūlumu, akiplėšiškumu.

,,Praėjusią vasarą grįžusi į Lietuvą įsitikinau, kad tautiečiai malonaus bendravimo nelabai supranta. Jei nori, kad tave pripažintų, turi elgtis iššaukiančiai, įžūliai. Tačiau nuo tokio elgesio kenčia tavo emocinė savijauta, – mano ji. – Juokiuosi, kad Norvegijoje labai lengva atpažinti lietuvius, kurie atvyksta padirbėti tik sezonui. Jie parduotuvėje dažniausiai kur kas garsiau šnekės, keiksis. Tuo tarpu vietinių lietuvių nebus nė girdėti.“

Gamtos grožiai

Vienuolika metų gyvendami Norvegijoje, Eglė su vyru aplankė ne vieną gražią šios šalies vietą. Dabar šeima keliauja kiek mažiau, nes dukrą Kamilą ilgose kelionėse automobiliu pykina.

Keliaujantiems po Norvegiją pašnekovė siūlo apsilankyti netoli Stavangerio esančioje „Flor og Fjære“ tropinių augalų saloje. Į šią salą turistai plukdomi keltu, tada su gidu vaikšto po tropinius sodus, o vėliau vakarieniauja jaukiame restorane. Nors tokia ekskursija nėra pigi, pasak Eglės, bent kartą šią salą pamatyti išties verta.

Pašnekovės teigimu, nuostabiais vaizdais žavi ir įspūdingas „Svandalsfossen“ krioklys Saudoje, Haugesiundo panoraminis kalnas „Vardafjellet“, į kurį lengva užlipti.

Vilniečiai išsakė nuomonę, kaip jiems atrodo, ar situacija šalyje gerėja.

„Žinoma, kad gyvenimas gerėja. Jaučiu, kad per tuos nepriklausomybės metus negyvenome taip gerai pagal pragyvenimo lygį. Žmonių gyvenimo amžius prailgėjo. Mes tik mėgėjai padejuoti“, – sakė vyras.

„Iš visos visumos matosi, kad Lietuvoje gyvenimas gerėja. Vien pasižiūrėjus į žmones, į miestus, į statybas gali tai pamatyti. Gyvenimas tikrai neblogėja“, – kalbėjo praeivis.

„Viskas tvarkosi. Turime vėjo jėgainių, saulės baterijų“, – teigė senjoras.

Apie apklausą plačiau papasakojo Baltijos tyrimų atstovas Romas Mačiūnas.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Penktadalis atsakė, kad Lietuvoje reikalai gerėja. Gal jie įvardijo, kas gerėja?

– Ne, jie neįvardijo. Tai buvo uždaras klausimas. Jei lyginti su pernai daryta apklausa, tai tada manančių, kad reikalai gerėja, buvo tik 9 proc. Tada buvo pakankamai aišku, kodėl gyventojai taip pasisakė. Tuo metu buvo ganėtinai ryški energetinė krizė, labai staigiai, drastiškai augo tiek elektros, tiek dujų kainos. Gyventojai buvo stipriai sunerimę. Paskutinį penkmetį pastoviai buvo kažkokios krizės. Tačiau šiais metais vasara buvo tikrai rami, nenutiko nieko labai drastiško, todėl ir apklausos rezultatai tokie geri. Nors aišku, 77 proc. gyventojų mano, kad situacija negerėja.

– Ar daugėja taip manančių?

– Paskutiniu metu gan stabiliai laikosi. Niekada nebuvo, kad daugiau nei penktadalis manytų, kad gyvenimas šalyje gerėja. Bet tada buvo įvairūs įvykiai ir situacija tiesiog negalėjo būti vertinama gerai. Buvo laikotarpių, kai Lietuvoje ir 40 proc. gyventojų vertindavo, kad situacija keičiasi į gerą pusę. Tačiau per šią valdančiąją kadenciją didžioji dauguma mano, kad reikalai prastėja.

– Kaip manote, kodėl žmonės šiemet sako, kad gyvenimas blogėja? Juk pasibaigė energetinė krizė, infliacija mažėja.

– Paprastai žmonės įvertina kažkokius paskutinius įvykius ir jie nemato kažkokių ryškių požymių, kad reikalai taisytųsi. Tai daugiau toks psichologinis faktorius, tai susiję ir su ekonominės situacijos vertinimu. Dauguma gyventojų yra nepatenkinti, kaip paskutiniu metu Lietuvoje klostosi ekonominė situacija. Nors skaičiai kaip ir rodo, kad tas atlyginimų didėjimas ir toliau vyksta, bet infliacijos fone gyventojai nėra tuo patenkinti.

– Ar galima nupiešti portretą tų, kurie vertina, kad situacija gerėja, ir tų, kurie sako, kad blogėja?

– Tai tradiciškai daugiausiai susiję su amžiumi. Jaunimas optimistiškiau žiūri į įvykius ir bendrą situaciją. Akivaizdu, kad labiau nepatenkinti yra mažiau uždirbantys, vyresni gyventojai, pensininkai ar bedarbiai.

Panašaus tipo iniciatyva įgyvendinama ir Lietuvoje – Žemės ūkio ministerijos 2023–2027 m. strateginiame plane numatytas sumaniųjų kaimų kūrimas ir plėtra. Tačiau užsienio šalyse ši praktika labiau pažengusi.

– Jūs žinomas kaip sumaniųjų gyvenviečių judėjimo pradininkas. Kuo šis prieš šešerius metus gimęs judėjimas yra svarbus šiuolaikiniame pasaulyje?

– Sumaniose gyvenvietėse (angl. smart villages) pirmenybę skiriame aplinkos tausojimui. Jei skęsta planeta, skęsime ir mes visi. Tad, pirma – planeta ir žmonės, o tuomet – technologijos ir verslas.

Tik maža dalis pasaulio gyvena JAV ar Europoje. Didžioji dalis populiacijos susibūrusi Indijoje, Kinijoje, Indonezijoje, Afrikoje. Deja, šie regionai dažnai ignoruojami. Jiems nekuriama prekių ir paslaugų, nesistengiama pasirūpinti šių gyventojų komfortu ir gerove. Sumaniomis gyvenvietėmis pirmiausia siekiama skatinti darnų šių regionų vystymąsi. Kai žmonės gyvena vietinėje ekosistemoje, vartoja lokaliai užaugintą maistą, mažiau keliauja, jie kuria vertę pasauliui, palaikydami ir savo bendruomenę.

Skaitmeninės technologijos šiandien mums leidžia siekti šių tikslų. Pagalvokime, kad per metus apie 1,5 mlrd. žmonių, o tai – daugiau nei visa Indijos populiacija, skris lėktuvu. Ką tai reiškia? Tai didelis kuro sunaudojimas, daug sugaišto laiko, be to, kelionei, nakvynei ir kitiems procesams skirtų išteklių eikvojimas. Jei tie patys žmonės liktų gyventi savo bendruomenėje, kuri su pasauliu būtų sujungta internetu ir turėtų tinkamų energijos šaltinių, jie galėtų įgyti tinkamą kvalifikaciją ir dirbti tarptautinėse įmonėse iš savo kaimo ar miestelio. Šie žmonės gali gauti reikiamus sertifikatus, įrangą ir įsidarbinti, kartu išsaugoti ir asmeninės laimės veiksnį. Kodėl jie būtų laimingesni? Jie liktų su savo šeimomis ir bendruomenėmis, išsaugotų savo tradicijas, šeiminį paveldą. Išmaniųjų kaimų koncepcija apima visas šias sritis.

Jei skęsta planeta, skęsime ir mes visi. Tad, pirma – planeta ir žmonės, o tuomet – technologijos ir verslas.

Tokiuose pridėtinę vertę bendruomenei ir visam pasauliui kuriančiose sumaniose gyvenvietėse nereikalinga net sudėtinga infrastruktūra. Vienintelė būtina sąlyga – internetas ir skaitmeninės platformos. Mes investuojame į žmonių gebėjimus gyventi savo aplinkoje, suteikdami jiems galimybę kurti visame pasaulyje pasitelkiant pasaulines technologijas. Stipriname tuos, kurie gyvena nutolusiose, mažai urbanizuotose vietovėse, kurias įprastai pasiekia mažiau galimybių. Taip atliekame ir kitą svarbią misiją – rūpinamės vienas kitu, skatiname lygybę ir sąžiningumą.

– Kaip veikia sumanių gyvenviečių judėjimas? Kokių tikslų siekiate?

– Kartu su Berklio komanda atlikome pirmąją bandomąją programą. Mūsų tikslas – padėti su skurdu kovojantiems Indijos gyventojams, sudaryti galimybes pasiekti tarptautines rinkas. Turėdami duomenų sėkmingai veikti, jie neturi žinių ir įgūdžių, kaip savo galimybes išnaudoti. Mes jiems padedame atsidaryti banko sąskaitą, gauti pradinį žinių bagažą, susikurti tinklalapį, išmokti naudotis siuntų ar kitomis svarbiomis paslaugomis. Paprastai Indijos kaime gyvenančiai moteriai atlikti šias užduotis vienai pirmą kartą būtų per sudėtinga, tačiau su minimaliomis mūsų pastangomis ji ne tik gali pradėti savo veiklą, bet ir apmokyti dar dešimt kitų kaimo moterų ir visus savo šeimos narius. Tokiu būdu savo veiklą vykdantys kaimo gyventojai pasiekia klientus visame pasaulyje – nuo San Chosė iki Londono, nuo Melburno iki Čikagos.

Taip tausojami ištekliai, laikas, skatinamas efektyvumas, greitas veikimas rinkoje. Visi šie veiksniai iliustruoja sumaniųjų gyvenviečių koncepcijos galią, kurios prioritetų sąraše – planetos tausojimas ir paprastų žmonių įgalinimas.

– Gal galite pasidalyti praktiniais pavyzdžiais, kaip technologijos skatina darnų vystymąsi sumanių gyvenviečių atveju?

– Leiskite pasidalyti su jumis istorija. Vienas iš Indijos valstijų ministrų apsilankė Berklyje ir pareiškė susidomėjimą sumaniųjų gyvenviečių koncepcija. Pagrindinis jo tikslas ir noras – kad jauni, talentingi ir motyvuoti žmonės liktų gyventi valstijoje. Šiam siekiui įgyvendinti jis norėjo gyventojams sudaryti sąlygas išmokti programuoti ir tinkamai naudotis skaitmeninėmis technologijomis.

Įprasta, kad gabūs ir motyvuoti Indijos žmonės migruoja į didesnius miestus ar kitas šalis, teikdami naudą kitiems, bet ne savo bendruomenei. Sulaukęs jo prašymo, sutikau prisidėti prie jo tikslų įgyvendinimo. Kreipiausi į įvairias įmones, ir kompanija „Salesforce“ sutiko įsipareigoti mokyti žmones per skaitmenines platformas. Norint mokytis jiems pakanka interneto ryšio. Bendrovė moko programavimo, suteikia reikalingus įrenginius ir galimybę įsidarbinti. Ši iniciatyva jau vyksta.

Tokiu pat principu talentų sau gali ieškoti bet kuri pasaulio kompanija. Iš pandemijos išmokome, kad fizinis kontaktas nereikalingas tam, kad kurtume vertę. Toks veikimo principas draugiškesnis ne tik aplinkai, bet ir žmogui, o kartu – efektyvesnis ir verslui. Tai ir įkūnija tvarumą – gyventi laimingai su savo šeima nekenkiant planetai.