„Vasario 16-ąją mes švenčiame savo valstybę. Tai, ką sukūrė mūsų protėviai. Ką kuriame mes patys. Ką perduosime ateities kartoms. Tiesdami ranką vienas kitam, šioje bendrystėje jaučiame Lietuvą. Lietuva šiandien yra čia, su mumis, kiekvieno mūsų širdyje“, – į susirinkusiuosius kreipėsi G. Nausėda.

„Lietuva – vaikų juoke ir trispalvių plazdėjime. Lietuva – giesmių skambėjime ir už laisvę žuvusių didvyrių atminime. Tokią dieną kaip ši mes žinome – viską įmanoma pasiekti“, – akcentavo šalies vadovas.

Prezidentas akcentavo – jei savo kraštą ir tautą mylintys žmonės sugebėjo karo sąlygomis atkurti nepriklausomą valstybę – viskas įmanoma.

„Jei menkai ginkluoti Tėvynės gynėjai sustabdė raudonąsias ordas – viskas įmanoma. Jei karo nualinta šalis sugebėjo greitai atsistoti ant kojų ir oriai įsilieti į Europos valstybių šeimą – viskas įmanoma. Tegul šis žinojimas mus padrąsina kaskart, kai sunku, ar kamuoja nežinia dėl ateities“, – pabrėžė šalies vadovas.

„Taip, kaip drąsino Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadovybę, kuri prieš 75 metus okupacijos sąlygomis paskelbė: Lietuva buvo ir bus nepriklausoma demokratinė valstybė“, – pridūrė jis.

Lietuva šiandien yra čia, su mumis, kiekvieno mūsų širdyje.

G. Nausėda akcentavo, kad žinojimas, jog Lietuva bus laisva, „išlikęs miškų glūdumoje ir požeminėse slėptuvėse, suvienijo laisvės kovų brolius ir leido jiems pakilti aukščiau kasdienių pavojų ir sunkios egzistencijos“.

„Mūsų partizanai – Vasario 16-osios deklaracijos signatarai – žuvo jauni. Tačiau prieš išeidami jie nutiesė amžiną tiltą iš 1918-ųjų Lietuvos į būsimą – ateities – Lietuvą. Lietuvą, kurioje šiandien gyvename. Todėl mūsų laisvės kovotojų atminimas niekada nebus pamirštas. Nebus pamirštas jų teisingumo troškimas, Tėvynės meilė ir begalinis ryžtas“, – pabrėžė G. Nausėda.

Todėl Vasario 16-osios šventę mininčius lietuvius prezidentas ir toliau paragino rūpintis­ savo tėvyne.

„Klausydami Lietuvos partizanų priesako, ir toliau branginkime nuostabią šalies gamtą, turtingą istoriją ir lietuviškas šeimas – Adolfo Ramanausko–Vanago žodžiais tariant, „nesugriaunamas laisvės tvirtoves mūsų Tėvynėje“, – akcentavo šalies vadovas.

„Ir toliau rūpinkimės savo palikimu, kad galėtume orūs ir laisvi žengti per pasaulį. Padėkime tiems, kam reikia mūsų pagalbos. Ir toliau žinokime, kad viskas įmanoma. Nes mes – Lietuva“, – į susirinkusiuosius kreipėsi G. Nausėda.

Penktadienį Lietuva mini 106-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, vadovaujama daktaro Jono Basanavičiaus, savo posėdyje paskelbė „atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“.

Kaip pranešė Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, minėjime taip pat bus prisimintos Ukrainoje Bykivnios girioje atrastų 1937–1941 metais Kijeve vykdytų masinių politinių represijų kapinyno aukos – apie 30–40 tūkstančių stalinines represijas patyrusių Ukrainos bei Lenkijos civilių ir kariškių.

Specialiai šiai progai ir vietai – Tuskulėnų memorialo koplyčiai-kolumbariumui – lietuvių kompozitorė, viena iš „Stalo teatro“ Lietuvoje įkūrėjų Snieguolė Dikčiūtė kartu su ukrainiečių kino režisieriumi Oleksandru Dirdovskiu sukūrė garso objektų spektaklį „Vanduo ir vėjas“. Premjerinio spektaklio tikslas – atgaivinti okupacinio laikotarpio atmintį ir šių baisumų nemačiusioms kartoms perduoti įprasmintą tragiškų vietovių istoriją.

S. Dikčiūtė kartu su kolega iš Ukrainos pasakoja studijavusi istorinę masinių kapaviečių medžiagą, kuri rodo, kad dažniausiai kartu su žmogaus palaikais joje atrandama aprangos likučių – sagos, diržų sagtys, batai

„Yra ir kankinimo elementų tokių, kaip vinys, geležtės, stiklas. Šaltiniai taip pat rodo, kad režimo represinės struktūros savo naikinamajame darbe naudojo ne tik ginklus, bet ir kanceliarijos objektus – rašomąsias mašinėles, skaitliukus, žirkles, popierių ir panašiai. Visi šie daiktai ir yra muzikos instrumentai, kurie pasakoja siaubingą istoriją“, – sako menininkė, performansų autorė.

Idėja sukurti muziką specialiai Tuskulėnų koplyčiai-kolumbariumui kompozitorei, pasak jos, kilo apsilankius memorialiniame objekte ir išgirdus jo akustiką.

Tuskulėnų ir Bykivnios aukoms atminti skirte spektaklyje naudojami kino režisieriaus iš Ukrainos O. Dirdovskio dokumentinio kino „Pusiausvyra ir siaubas“ kadrai, kurie leidžia sugretinti Ukrainos ir Lietuvos įvykius.

Spektakliui dekoracijas kūrė dailininkai Vilma Aleksienė ir Danas Aleksa, pagrindinio personažo temą atliks perskusininkas Dominykas Snarskis, kitas – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos terapijos programos magistrantai.

Prieš spektaklį Tuskulėnų aukų atminimo dienos minėjimo programoje atminimo kalbas sakys Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė, Lietuvos kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys, Lenkijos ambasados Lietuvoje misijos pavaduotojas, pirmasis sekretorius Andrzejus Dudzińskis, Tuskulėnų aukos Adolfo Bagdono-Beržo sūnėnas Viktoras Šeškauskas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dArūnas Bubnys.

Tuskulėnų aukų pagerbimo ceremonijoje dalyvaus Garbės sargybos kuopos kariai.

Visus, žinančius ar girdėjusius apie Lietuvos partizanų užkasimo vietas, taip pat žuvusių ir nerastų laisvės kovotojų giminaičius kviečiame susisiekti su centru.

Anot centro, net ir praėjus 70 metų nuo laisvės kovų jų dalyvių paieškos vykdomos dėl keleto priežasčių – dauguma laisvės kovotojų norėjo būti palaidoti oriai, pagal šimtmečius gyvuojančią Lietuvos tradiciją mirusiuosius laidoti specialiai tam skirtose ir pašventintose vietose.

Taip pat pat siekiama, kad būtų įvykdytas teisingumas ir šalies didvyriai nebūtų pamiršti, o paieškų metu sukauptos žinios, pasak LGGRTC, priartina tautą prie teisingesnio Lietuvos istorijos supratimo.

Kaip skelbiama pranešime, sovietiniai okupantai stengėsi amžiams paslėpti laisvės kovotojų palaikus, taip bandydami juos suniekinti, „be menkiausios žymės ištrinti iš istorijos ir atminties“.

Paieškos svarbios ne tik dėl žuvusių, bet ir dėl gyvųjų, nes „kiekvienas būsimas laisvės gynėjas turi žinoti, kad valstybė nepamirš jo aukos“, pabrėžia centras.

LGGRTC žiniomis, savo žuvusių tautiečių net svetimuose kraštuose, taip pat ir Lietuvoje ieško ir jų atminimą pagerbia vokiečiai, prancūzai, lenkai, žydai, anglai ir kitos tautos, nors jų kariai yra žuvę gerokai anksčiau nei Lietuvos partizanai.

Centras kviečia atsiliepti laisvės gynėjų giminaičius, nes suradus palaikus būtina nustatyti, kieno jie yra. Anot įstaigos, tai galima padaryti tik vienu būdu: laisvės kovotojo biologinį (DNR) mėginį sulyginus su jo artimųjų biologiniu (seilių) mėginiu. Tinkamiausi palaikams identifikuoti žuvusio asmens vaikų ir seserų, brolių DNR mėginiai. Taip pat tinkami tiek vaikų, tiek seserų, brolių palikuonių – anūkų, sūnėnų, dukterėčių ir jų palikuonių mėginiai.

DNR (seilių) mėginio ėmimo procedūra trunka kelias minutes, atliekama nemokamai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre (Vilnius, Gedimino pr. 40, dešiniajame sparne, antrame aukšte, 204 kab.). Centro pranešime akcentuojama: procedūra atliekama nuo 9 iki 17 val., prieš tai svarbu paskambinant tel. +370 646 41 626 arba pranešti e. p. paieskos@genocid.lt.

„Jei negalite atvykti, prašom apie savo norą duoti DNR mėginį pranešti nurodytais būdais. Imant mėginį surašomas protokolas, kas mėginį davė ir kokiam asmeniui atpažinti“, – rašo LGGRTC.

Laisvės kovotojų palaikai laidojami už valstybės ir savivaldybės lėšas. Vietos klausimą sprendžia giminės ir šiuo klausimu sudaryta atitinkamos savivaldybės ar Vyriausybės komisija.

Jame tikimasi sukaupti ne mažiau kaip 30–40 tūkst. DNR mėginių, reikalingų laisvės kovotojų palaikams identifikuoti.

Mėginiai bus saugojami neribotą laiką, pranešė centras.

Jis kreipėsi į laisvės kovotojų artimuosius, kurie neturi informacijos apie artimojo užkasimo ar palaidojimo vietą, pateikti savo DNR mėginį.

Partizanų brolių, seserų, vaikų, vaikaičių, kitų giminaičių prašoma pateikti žuvusio giminaičio vardą, pavardę, slapyvardį (jei turėjo), vietas, kur jis kovojo ar gyveno, giminystės ryšį, taip pat asmeninius kontaktus.

Centras taip pat prašo pranešti apie galimas laisvės kovotojų palaikų užkasimo vietas bei paraginti savo kaimynus, pažįstamus, kurių artimieji – žuvę laisvės kovotojai, nebūti abejingiems ir atsiliepti į kvietimą.

„Atpažinti laisvės kovotojų palaikai bus pagarbiai laidojami valstybės lėšomis arba atiduodami artimiesiems“, – teigiama LGGRTC pranešime.

Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

Dabartinės centro vadovybės inicijuotos nepriklausomos ekspertizės išvadose teigiama, kad įstaigai priklausančiam Memorialiniam departamentui organizuojant 12-kos paminklų statybą buvo visiškai nesilaikyta projektavimo reikalavimų. LGGRTC generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys tikina, kad dėl nesutvarkytų paminklų dokumentų stringa ir jų perdavimo savivaldybėms procedūra. Centro direktoriaus pavaduotojas atkreipia dėmesį, kad šiuo metu LGGRTC taip pat yra atliekamas vidinis tyrimas dėl lėšų šių paminklų statybai panaudojimo.

V. Lukšys teigia, kad kokybės ir medžiagų sąnaudų įvertinimo preliminariose išvadose taip pat fiksuojami galimi pažeidimai. Dėl to, pasak jo, LGGRTC svarsto galimybę kreiptis į atsakingas institucijas, kurios įvertintų situaciją ir išaiškintų, ar statant šiuos paminklus nebuvo pažeistas viešasis interesas.

„Mes atlikome 12-kos paminklų, kurių perdavimas stringa savivaldybėse, projektų ekspertizę. Atlikus projektų ekspertizę paaiškėjo, kad visų 12-kos paminklų projektai faktiškai neatitinka visiškai jokių reikalavimų. Dėl tos priežasties mes negalime jų registruoti Nekilnojamo turto registre ir atitinkamai po to Valstybės turto informacinės paieškos sistemoje“, – Eltai teigė V. Lukšys.

Centro direktoriaus pavaduotojas atkreipia dėmesį, kad už šių paminklų statybą atsakingas buvo  LGGRTC Memorialinio departamento Memorialinio meno ir ekspertizės skyrius.

Atlikus projektų ekspertizę paaiškėjo, kad visų 12-kos paminklų projektai faktiškai neatitinka visiškai jokių reikalavimų.

Pasak jo, kadangi dėl nesutvarkytų paminklų projektų dokumentų, jų negalima perduoti savivaldybėms, už šių įamžinimo vietų priežiūrą atsakingas kol kas lieka LGGRTC.

„Kai kurie paminklai buvo statomi iš eskizų nuotraukų, be jokių kiekių žiniaraščių, be patvirtintų sąmatų. Prieš kiekvieno paminklo statymą turėjo būti ne tik parengtas projektas, bet ir atlikta projekto ir sąmatos ekspertizė. Visi šie procesai nebuvo atliekami. Ir dėl to dabar įstaiga susiduria su ta problema, kad po visą Lietuvą pastatyti paminklai yra tiesiog mūsų centro apskaitoje ir negalėdami perduoti mes turėsime ateityje rūpintis jų priežiūra, aplinka, defektų taisymu ir panašiai“, – akcentavo jis.

V. Lukšys akcentuoja, kad tolesnė vidinio tyrimo eiga aiškinantis konkrečių asmenų atsakomybę – stringa.

„Kadangi atlikome ekspertizę, yra įsakymas generalinio direktoriaus dėl situacijos išaiškinimo ir ką galima būtų daryti. Tačiau Memorialinio departamento direktorė išėjusi anūko priežiūros atostogų iki ateinančių metų birželio, o Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus vedėja šalių susitarimu dar prieš atliekant ekspertizę, bet jau žinant, kaip ji bus daroma, išėjo iš darbo“, – paaiškino jis.

LGGRTC direktoriaus pavaduotojas atkreipia dėmesį, kad šiuo metu dėl paminklų statybos įstaigoje yra inicijuojamas dar vienas tyrimas. Šįkart, pasak jo, yra daromas paminklų kokybės ir medžiagų sąnaudų įvertinimas.

Kai kurie paminklai buvo statomi iš eskizų nuotraukų, be jokių kiekių žiniaraščių, be patvirtintų sąmatų.

„Mes žinodami, kad pirma ekspertizė atskleidė tokius didelius trūkumus, jog paminklai buvo statomi be dokumentų, be projektų, tokiu būdu iniciavome ir kitą auditą – paminklų pastatymo kokybės ir medžiagų sąnaudų įvertinimą. Šis vertinimas dabar yra baigiamojoje stadijoje, tai kol kas dar kalbėti anksti, bet, mūsų manymu, tai yra svarbu atlikti“, – akcentavo V. Lukšys.

„Mes buvome supažindinti su preliminariomis išvadomis ir labai tikėtina, kad ten gali būti fiksuota pažeidimų“, – pridūrė jis.

Dėl susidariusios situacijos, pasak V. Lukšio, LGGRTC svarsto galimybę kreiptis į atsakingas institucijas, kad jos įvertintų, ar nebuvo pažeistas viešasis interesas.

„Manome, kad tai yra susiję su viešojo intereso gynimu. Ir jeigu įstaiga negali su kai kuriais darbuotojais bendrauti, nes vienas vadovas yra išėjęs iš darbo, o kitas yra anūko priežiūros atostogose, tai tiesiog įsakymas dėl tyrimo yra sustojęs iki kol pasirodys darbe arba tiesiog svarstoma galbūt perduoti kai kurioms išorinėms struktūroms dėl viešojo intereso įvertinimo, ar jis nebuvo pažeistas“, – informavo jis.

Atliktas tyrimas apėmė 12 LGGRTC Memorialinio departamento užsakytų paminklų projektų ekspertizę. Tyrimas buvo atliktas dėl Rokiškio rajone LLKS tarybos 1949 m. vasario 16 d. signatarams Vytautui Gužui-Kardui ir Leonardui Grigoniui-Užpaliui pastatytų paminklų. Taip pat dėl paminklų  skirtų Adolfui Ramanauskui-Vanagui skirtam paminklui Lazdijuose, Aleksandrui Grybinui-Faustui Šakių rajone, Lazdijų krašto partizanams Seirijuose.

Taip pat aiškintasi ir dėl paminklų skirtų Rygiškių Jono gimnazijos žuvusiems mokiniams Marijampolėje, žuvusiems partizanams palaidotiems Švedriškės kaimo kapinėse Ignalinos raj., sunaikintai LR tarpukario vyriausybei Kaune, Jonui Žemaičiui – Vytautui ir Petrui Bartkui – Žadgailai Raseiniuose, Biržų krašto Dariaus ir Girėno rinktinės bei Vyčio apygardos žaliosios rinktinės partizanams, Prienų ,,Žiburio“ gimnazijos mokiniams ir mokytojams, Aleksandrui Barauskui Ūtos kaime, Varėnos raj.

Bendra šių paminklų suma siekia apie 183 tūkst. eurų.

Seimą dar 2021 m. pradžioje pasiekė anoniminis LGGRTC darbuotojų skundas, kuriame buvo teigiama, kad paminklai ir memorialai pokario laisvės kovoms ir rezistencijai iki šiol galėjo būti statomi neskaidriai ir netgi grobstant valstybės lėšas, apie tai rašė portalas lrytas.lt.

Skunde darbuotojai nuogąstavo, kad galimai yra piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi siekiant asmeninės finansinės naudos grobstant valstybines lėšas. Kokius paminklus reikia statyti, o kokių ne, vienašališkai sprendžia LGGRTC Memorialinio departamento vadovybė.

Kaip skelbė portalas lrytas.lt, skundo autoriai įtarimų šešėlį metė ir ant centro vadovo, ilgamečio Lietuvos totorių bendruomenės pirmininko A. Jakubausko.

„Paminklų statybą jau daugiau kaip 10 metų įgyvendina tas pats darbų vykdytojas – UAB „Sonetas ir Ko“, pasižymintis itin nekokybišku darbu, pateikiantis apmokėti sąskaitas, keliančias abejonių, nes dažnai pastatytas rezultatas neatitinka projektinės idėjos (dydžiu, proporcijomis, kurie tikrovėje dažnai yra numažinti). Šios įmonės vadovas Motiejus Jakubauskas – Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininko pavaduotojas ir tarybos narys, galimai susijęs asmeniniais ryšiais su LGGRTC generaliniu direktoriumi A. Jakubausku“, – Seimui adresuotame kreipimesi rašė LGGRTC darbuotojai.

„Pokario partizanų kovos yra vienas dramatiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių, kuomet mūsų maža Tauta organizuotai priešinosi okupacijai. Bet galiausiai laimėjome, atkūrę nepriklausomą Lietuvos valstybę, kurią šiandien turime saugoti. Puoselėkime savo istoriją, deramai pagerbkime ir įvertinkime didvyrius,“ – kreipdamasis į žygeivius sakė krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus.

Žygio metu aplankytos vietos, kur gyveno, kovojo ir žuvo Šarūno rinktinės štabo nariai Algimantas, Žygimantas ir Daukantas, Vytauto apygardos Liūto rinktinės Deimanto rajono partizanai Audra, Debesis, Dūmas, Jūreivis ir Šerkšnas bei seserys, ryšininkės Emilija ir Ona Mieliauskaitės.

Šalia žygio pradžios taško – Palatavio piliakalnio – anuomet susirinkę partizanai įkūrė LLA Šarūno rinktinę ir vadu išsirinko Antaną Slučką-Šarūną. A. Slučka-Šarūnas Andrioniškio apylinkėse turėjo kelias slėptuves, bet patikimiausia, kurioje ir užgeso jo gyvybė, buvo Jovaišų sodyboje Butkiškio kaime, partizanų dokumentuose vadinta „Voruta“.

Žygio pabaigoje Niūronių kaime, kuriame susikūrė pirmasis visame Anykščių krašte partizanų būrys, vadovaujamas rašytojo J. Biliūno brolio Mykolo sūnaus Jono Biliūno, dalyviai dainavo partizanų dainas ir vaišinosi kareiviškomis vaišėmis.       

Gegužės 15 d. Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas drauge su Lietuvos kariuomenės Sausumo pajėgų vadu brigados generolu Raimundu Vaikšnoru atidavė pagarbą partizanų generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui. Prie paminklo aikštėje prie Krašto apsaugos ministerijos jie padėjo gėlių.

KAM nuotr.

S. Daukanto aikštėje prie Lietuvos Respublikos Prezidentūros surengta Lietuvos valstybės, istorinės, Europos Sąjungos ir NATO vėliavų keitimo ceremonija.

Gėlės partizanams pagerbti šią dieną taip pat padėtos Lietuvos partizanų memorialuose Minaičiuose, Radviliškio rajone, ir Kryžkalnyje, Raseinių rajone.

„Net ir Lukašenkos rėmėjai priešinasi karui. Mes matome, kad yra daug nepasitenkinimo ir pačioje politinėje nomenklatūroje ir armijoje. Žmonės nenori tapti tokie kaip Rusija. Būtent todėl Baltarusijos reguliariosios armijos kariai atsisako peržengti Ukrainos sieną. Todėl baltarusiai bando pabėgti iš Baltarusijos, nes mums būti kartu su Rusija reiškia kariauti“, – pirmadienį Vilniuje vykstančiame tarptautiniame Kalinausko forume sakė S. Cichanouskaja.

Be to, jos teigimu, yra ir baltarusių, kurie ginklu stojo prieš Ukrainą užpuolusią Rusiją.

Žmonės nenori tapti tokie kaip Rusija. Būtent todėl Baltarusijos reguliariosios armijos kariai atsisako peržengti Ukrainos sieną.

„Baltarusiai stovi kartu su Ukraina, nors ir mūsų pačių valstybė yra okupuota. Baltarusiai kovoja už savo ateitį ir už laisvę ne tik savo teritorijoje, bet ir Ukrainoje. Ukrainoje kovoja baltarusių batalionas, pavadintas Kalinausko vardu. Ten kovoja jau 200 karių. 300 karių dar rengiami“, – sakė ji, pažymėdama, kad pasaulis neturėtų dėti vilčių susitarti su agresiją vykdančių nedemokratinių režimų lyderiais.

Baltarusija yra okupuota Rusijos

Rusija šiemet faktiškai okupavo Baltarusiją, tačiau paprasti šalies žmonės palaiko ukrainiečius kare su Maskva, sako viena Baltarusijos opozicijos lyderių S. Cichanouskaja.

„2022 metais mūsų valstybė de facto yra okupuota Rusijos“, – pirmadienį Vilniuje vykstančioje Kalinausko konferencijoje sakė ji.

„Suprantame, kad jei kris Ukraina, nebus ir laisvės Baltarusijoje, nebus taikios Europos“, – pabrėžė S. Cichanouskaja.

Anot jos, paprasti baltarusiai, kaip gali prisideda prie paramos Ukrainai, kovojant su Rusija.

„Mūsų kibernetiniai partizanai sutrikdė Rusijos geležinkelių veiklą. (…) Piliečiai, labai dažnai tiesiog paaugliai, praneša apie Rusijos karių ir technikos pozicijas, judėjimą. (...) Prieš keletą dienų buvo išardytas geležinkelis tarp Baltarusijos ir Ukrainos tam, kad karinė įranga, keliaujanti iš Rusijos, nepatektų į Ukrainą“, – sakė S. Cichanouskaja.

Jos teigimu, tai baltarusiai daro, nepaisydami nuolatinės grėsmės ir rizikos patekti į kalėjimą.

Buvusi kandidatė į Baltarusijos prezidentus, po rinkimų buvusi priversta palikti savo šalį tvirtino, kad įvykiai Ukrainoje turi tapti tai žadintuvu pasauliui.

„Turime išmokti vieną pamoką – perauklėti diktatorių negalima ir su jų elgesiu susitaikyti negalima. Aliaksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas mano, kad jie yra nebaudžiami, A. Lukašenka galvoja, kad jis galiausiai galės tapti taikdariu tarp Ukrainos ir Rusijos. Taip neturėtų įvykti“, – kalbėjo S. Cichanouskaja.

Konferencijoje dalyvaujantis JAV ambasadorius prie Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Michaelas Carpenteris (Maiklas Karpenteris) tvirtino, kad laisvasis pasaulis privalo padėti ir Ukrainai, ir Baltarusijai.

Jo teigimu, JAV yra skyrusi Ukrainai ginkluotės, taip pat teikia humanitarinę pagalbą, numatoma Rusijai ir Baltarusijai įvesti papildomų sankcijų.

„Ir toliau spausime tironą Minske, reikalausime, kad jis paleistų politinius kalinius ir kad tie, kurie kankina Baltarusijos piliečius, būtų patraukti atsakomybėn“, – tvirtino ambasadorius.

Lietuvos Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen akcentavo, jog šiuo metu Ukrainoje sprendžiasi Europos ateitis.

Pasak jos, esama daug paramos formų ir būdų, tačiau pirmiausia reikia nustatyti neskraidymo zoną virš Ukrainos.

Tai būtina padaryti, kad būtų sustabdytos masinės civilių žūtys, sukurti humanitariniai koridoriai pagalbai teikti ir kritinei infrastruktūrai, kaip antai branduolinėms jėgainėms, apsaugoti.

„Tai būtina padaryti, kad būtų sustabdytos masinės civilių žūtys, sukurti humanitariniai koridoriai pagalbai teikti ir kritinei infrastruktūrai, kaip antai branduolinėms jėgainėms, apsaugoti“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen.

„Manome, kad šio sprendimo visų pirma turi imtis Jungtinės Tautos, o jei jos nepajėgia, įsteigti norinčių ir galinčių valstybių koaliciją“, – tvirtino ji.

Seimo vadovė taip pat ragino Ukrainai kuo greičiau suteikti Europos Sąjungos šalies kandidatės statusą.

V. Čmilytė-Nielsen pabrėžė, kad dabartinėje situacijoje demokratiniam pasauliui kaip niekada svarbu būti vieningam.

„Svarbu ją (vienybę – BNS) išlaikyti ilgoje distancijoje. Esu tikra, kad Kremliaus režimas dabar stato ant to, kad Vakarų vienybė pradės aižyti, ypač dėl augančių energetinių resursų kainų ir politinių ciklų, į kuriuos neišvengiamai įžengia demokratinės valstybės. Todėl mums būtina išlaikyti strateginę kantrybę ir toliau savo žodžiais, veiksmais rodyti vienybę“, – kalbėjo Lietuvos parlamento vadovė.

Anot jos, nepaisant karo Ukrainoje, svarbu nepamiršti paramos Baltarusijai, Sakartvelui, Moldovai, Armėnijai ir parengti šioms valstybėms naują ambicingą politinę darbotvarkę.

Seimo rūmuose vykstantis tarptautinis Kalinausko forumas yra trečiasis toks renginys. Organizatoriai teigia, kad jis skirtas mobilizuoti demokratinę bendruomenę ryžtingesnei kovai su Vladimiro Putino ir Aliaksandro Lukašenkos režimais.

Tai numatančius Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro bei Gyventojų registro įstatymų pakeitimų projektus įregistravo Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija, kuriai vadovauja Seimo narė Paulė Kuzmickienė.

Projektais siekiama sudaryti sąlygas laisvės kovotojų, rezistentų ir kitų asmenų, nužudytų okupacinių režimų metu, identifikavimui bei įamžinimui. Taip pat tikimasi, kad naujas teisinis reguliavimas užtikrins projektų, susijusių su memorialinių kompleksų, paminklų statyba, atminimo ženklų, kino filmų, monografijų kūrimu, įgyvendinimą ne tik Lietuvos teritorijoje, bet ir už jos ribų.

Pagal siūlomą projektą, Centras, remiantis istoriniais šaltiniais ir Lietuvos gyventojų registro duomenimis, ieško okupacinių režimų metu Lietuvos teritorijoje ir už jos ribų žuvusiųjų, nužudytų laisvės kovotojų, rezistentų ir kitų asmenų bei jų giminių, organizuoja jų palaikų identifikavimą, kaupia rastų neatpažintų ieškomų laisvės kovotojų, rezistentų ir kitų asmenų, nužudytų okupacinių režimų metu, bei jų giminių genetinių (DNR) ir biologinių mėginių bazę.

Projektas numato, kad Centras inicijuoja, skatina ir remia memorialinių kompleksų, paminklų statybos, atminimo ženklų, kino filmų, monografijų kūrimo projektus ir skelbia viešus konkursus jiems įgyvendinti ne tik Lietuvos teritorijoje, bet ir už jos ribų.

Priėmus siūlomus Gyventojų registro įstatymo pakeitimus, gyventojų registro duomenų teikėjui (VĮ Registrų centrui) būtų nustatyta pareiga suteikti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui prašomą informaciją apie giminystės ryšius, kuri yra reikalinga organizuojant laisvės kovotojų, rezistentų ir kitų asmenų, žuvusiųjų ir/ar nužudytų okupacinių režimų metu, palaikų identifikavimą, ieškant jų giminių.

Planuojama sukurti DNR mėginių bazę

Projekto autorių teigimu, patikimas palaikų atpažinimas įmanomas tik gretinant žuvusio/nužudyto asmens ir jo giminaičių genetinius (DNR) mėginius.

„Atsižvelgiant į tai, kad nuo tiriamo laikotarpio praėjo 70 metų ir dėl šios priežasties ieškomų asmenų gyvų giminaičių nelengva surasti, taip pat atsižvelgiant į tai, kad žuvusių/nužudytų laisvės kovotojų buvo apie 20 tūkstančių ir dauguma jų palaikų nerasti iki šiol, tad jų paieškos užtruks dar ilgai, būtina kuo skubiau sukaupti ieškomų asmenų gyvų giminaičių DNR bazę. Ši DNR bazė reikalinga ir tam, kad joje būtų galima saugoti rastų neatpažintų laisvės kovotojų DNR mėginius, tikintis, kad ateityje pavyks juos identifikuoti.

Tokia DNR mėginių bazė yra būtina, siekiant įvykdyti Seimo iškeltus uždavinius – surasti okupantų paslėptus laisvės kovų dalyvių palaikus, laisvės kovotojus deramai pagerbti ir tinkamai įamžinti“, – sakoma dokumentų aiškinamajame rašte.

Jame nurodoma, kad sovietinės okupacijos metais (1940–1990) į buvusios SSRS teritorijas buvo prievarta išvežta apie 300 tūkst. Lietuvos piliečių. Iki šiol Centre nustatyta apie 3,5 tūkst. tremties ir apie 1,3 tūkst. kalinimo vietų, į kurias 1940–1953 m. išvežti Lietuvos gyventojai.

„Dalis jų – iki šiol išlikę miestai ir kaimai, dauguma – išnykusios miško darbininkų, žvejų, angliakasių gyvenvietės. Dėl bado, infekcinių ligų (maliarijos, dizenterijos, dėmėtosios šiltinės ir kt.) epidemijų, darbo metu patirtų traumų jose žuvo apie 28 tūkst. tremtinių (daugiau nei 5 tūkst. vaikų). Apie 23 tūkst. politinių kalinių mirė arba buvo sušaudyti lageriuose ir kalėjimuose. Jų kūnai paprastai buvo užkasami už zonos ribų – bet kur ir kaip pakliuvo“, – liūdną statistiką pateikia įstatymų pataisų iniciatoriai.

Jų teigimu, daugumos tremtinių ir politinių kalinių palaidojimo vietos, ypač esančios atokiuose Sibiro regionuose, yra kritinės būklės – pažeistos laiko, taigos gaisrų. Kai kurios tremtinių ir politinių kalinių kapavietės Sibiro didmiesčiuose sunaikintos plečiant miestų infrastruktūrą. Pasak įstatymų pataisas parengusių parlamentarų, dalyje tremtinių kapinių Centrinio Sibiro taigoje, trūkstant skiriamųjų ženklų, yra ganomi gyvuliai.

Jų nuomone, mūsų šalies gyventojų okupacinių režimų meto žūties vietos kitose šalyse iki šiol stokoja tinkamo įamžinimo.

Naujai kuriamam skyriui reikės ir finansavimo

Siūlomų įstatymo pataisų įgyvendinimui prireiks papildomų lėšų iš valstybės biudžeto. 2021 m. papildomų valstybės biudžeto asignavimų neplanuojama, bet skaičiuojama, kad 2022 metais prireiks iš viso 432 tūkst. eurų. Planuojama, kad tokios pat sumos prireiktų ir artimiausiais 2023, 2024 metais.

„2022 m. reikės 310 tūkst. eurų įstatyme nustatytoms funkcijoms įgyvendinti (250 tūkst. eurų laisvės kovų dalyvių identifikavimui ir 60 tūkst. eurų laisvės kovų įamžinimo projektų įgyvendinimas užsienio šalyse) bei 122 tūkst. eurų darbo užmokesčio fondo naujai kuriamam Paieškų ir identifikavimo skyriui 7 etatų finansavimui per metus. Iš viso 432 tūkst. eurų“, – nurodoma dokumento aiškinamajame rašte.

Siūloma, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro bei Gyventojų registro įstatymų pataisos įsigaliotų 2021 m. liepos 1 d.

Kaip Eltai sakė Nacionalinės premijos laureatas, architektas Audrius Ambrasas, šviesos projekcija sostinės Aukų gatvės skvere tarp Genocido muziejaus bei Muzikos ir teatro akademijos bus pagerbti visi, kovojusieji už Lietuvos laisvę.

„Daug kas priklausys nuo oro. Šviesos paminklui palankiausias būtų apniukęs dangus ir sniegelis. Tiesiog dar ryškiau matytųsi. Bet ir man pačiam įdomu, kaip viskas atrodys“, - sakė architektas.

Pasak A. Ambraso, keturios šviesos kolonos, šaunančios į dangų, matysis iš toli - ne tik Lukiškių aikštės prieigose, bet ir nuo Tauro kalno.

„Pagerbti kovojusius už Lietuvos laisvę pakeliant akis į dangų galima ir pačiame Aukų gatvės skvere. Metų pradžioje pasiūlėme šią vietą įamžinti memorialu. Sulaukėme didelio visuomenės susidomėjimo ir palaikymo, tad spontaniškai kilo mintis Vasario 16-ajai padaryti paminklo šviesos maketą. Tikimės, kad pavyks“, - sakė architektas.

Idėjai įgyvendinti pasitelkti keturi specialūs, ypač galingi pusantro metro aukščio prožektoriai, sveriantys maždaug po 200 kilogramų.

Planuojama, kad projekcija iškils ir bus matoma dvi dienas - vasario 15 ir 16-ąją, nuo 17.30 val. iki vidurnakčio.