Čia taip pat saugomi keli perkelti, bet dar nepastatyti stambūs objektai: stačiatikių cerkvė iš Kėdainių, Santeklių (Akmenės r. sav.) vandens malūnas, Pakapinės (Zarasų r. sav.) vėjo malūno mazgai, pradžios mokykla iš Šiluvos (Raseinių r. sav.), daržinė iš Karališkių (Širvintų r. sav.), Tilmansams priklausęs jojimo maniežas iš Kauno.

Stačiatikių cerkvės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo statomos nuo XIV a. (su pertraukomis) (1). Galima būtų teigti, jog LEM yra saugoma bene seniausia Lietuvoje išlikusi medinė cerkvė. Ją savo antrajai žmonai, turtingo Moldovos kunigaikštystės valdovo dukrai, stačiatikei Marijai Lupu apie 1652 m. Kėdainiuose pastatė protestantas, didysis LDK etmonas ir Vilniaus vaivada Jonušas Radvila (1612–1655).

Reikšmė ATR istorijai

Viena ryškiausių XVII a. asmenybių, Biržų ir Dubingių kunigaikštis J. Radvila gimė Kristupo Radvilos ir Onos Kiškaitės šeimoje. Buvo puikiai išsilavinęs, studijavo Leipcigo, Leideno universitetuose, keliavo po Angliją, Prancūziją. Mokėjo keturias kalbas. Globojo LDK evangelikus reformatus. Rizikingų sprendimų nevengęs J. Radvila buvo puikus karvedys, strategas ir politikas. Dėl didelio savo autoriteto jam nuolat pavykdavo sulaikyti kariuomenę nuo išsiskirstymo ar plėšikavimo, nors valstybė vėluodavo kariams išmokėti algas.

J. Radvila ypač rūpinosi Kėdainiais, Radviloms priklausiusiu jų privačiu miestu: keturklasę mokyklą pertvarkė į gimnaziją, įsteigė spaustuvę, popieriaus dirbtuvę, suteikė plačias savivaldos teises. Jam valdant Kėdainiuose ypatingai suklestėjo ūkis ir kultūra, o tolerancijos dėka gyvavo 6 tautinės ir 6 konfesinės bendruomenės.

Apleista: cerkvė prieš perkeliant į muziejų. 1985 m. / E. J. Morkūno nuotr.

J. Radvilos vaidmuo labai svarbus sudėtingu XVII a. vidurio karų tarp Abiejų Tautų Respublikos (ATR) ir Maskvos Kunigaikštystės, tarp ATR ir Švedijos Karalystės laikotarpiu. Rusijos ir kazokų kariuomenė 1655 m. rugpjūtį užėmė Vilnių ir Kauną, o Švedijos kariuomenė – Didžiąją Lenkiją, Prūsiją ir priartėjo prie Lietuvos. Už bendros valstybės užsienio politiką atsakingas karalius Jonas Kazimieras Vaza pabėgo į užsienį. Tuomet iniciatyvos spręsti šalies likimą ėmėsi ryžtingai veikęs J. Radvila, tapęs laisvas nuo priesaikos karaliui. Jis spalio 20 d. Radvilų rūmuose Kėdainiuose su LDK didikais ir bajorais (viso 1135) su Švedijos atstovais pasirašė Kėdainių sutartį, kuria buvo nutraukta 1569 m. LDK Liublino unija su Lenkija ir sudaryta su Švedija – Lietuva tapo Švedijos protektoratu.

Dėl to LDK valstybingumo šalininkai J. Radvilą laiko didvyriu, o glaudesnės sąjungos su Lenkija šalininkai – išdaviku. Nors Kėdainių sutartis tegaliojo trumpiau nei metus, būtent dėl šio ryžtingo žingsnio buvo sustabdyta Rusijos ekspansija į LDK iki pat ATR padalinimų 1773–1795 m.

Už tai ATR Seimas nusavino jo valdas – Biržus, Dubingius, Kėdainius, Nesvyžių, Svėdasus ir kt. Pats J. Radvila, praėjus porai mėnesių po Kėdainių sutarties pasirašymo, netikėtai mirė Tykocino pilyje (2).

Medaus mėnesį Radvilos praleido Italijoje, todėl M. Lupu Radvilienė laikoma pirmąja Europoje keliavusia moldavų moterimi.

M. Lupu likimo vingiai

J. Radvila buvo susituokęs du kartus. Pirmoji žmona Kotryna Potockytė buvo katalikė, įtakingo lenkų didiko Stepono Potockio ir Moldovos kunigaikštytės Marijos Mogilaitės dukra. Poros sūnus Kristupas anksti mirė, o vienintelė dukra Marija Ona vėliau ištekėjo už J. Radvilos pusbrolio Boguslavo, kuris po tėvo mirties buvo mergaitės globėjas.

Antroji J. Radvilos žmona M. Lupu (apie 1625–1660) – Moldovos, turėjusios bendrą sieną su ATR, gospodario (valdovo titulas) Vasile Lupu duktė. V. Lupu, būdamas Osmanų imperijos vasalas, turėjo gauti turkų sultono Ibrahimo sutikimą savo vaikų vedyboms. V. Lupu dukra Ruksandra ištekėjo už Ukrainos kazokų etmono Bogdano Chmelnickio sūnaus Timotiejaus.

M. Lupu buvo patraukli, ryškių veido bruožų, išsilavinusi, mokėjo kelias kalbas. Greičiausiai politinės iškilmingos našlio J. Radvilos ir M. Lupu vestuvės įvyko Moldovos sostinėje Jasuose, Trijų Hierarchų cerkvėje 1645 m. Jaunuosius sutuokė vyskupas, Kijevo, Galicijos ir visos Rusios metropolitas (vėliau paskelbtas šventuoju) Petras Mogila (3). M. Lupu gavo didelį kraitį. Jo vertė galėjo siekti nuo 600 tūkst. iki 2 mln. zlotų. Be to, moldavų kunigaikštytei buvo paskirtos kelios valdos: Zabluduvas, Bielyčia, Orlia, Lubenecas. Medaus mėnesį Radvilos praleido Italijoje, todėl M. Lupu Radvilienė laikoma pirmąja Europoje keliavusia moldavų moterimi.

Po vyro mirties likusi viena M. Lupu Radvilienė siekė atgauti savo kraitį, kuris tuo metu buvo pavestas saugoti B. Radvilai. Pastarasis, motyvuodamas teisinėmis priežastimis, nuolat vengė jį grąžinti. M. Lupu Radvilienė daugybę kartų ieškojo karaliaus paramos bei savo giminaičių pagalbos. Galiausiai ji kreipėsi į teismą, tačiau, nieko nelaimėjusi, 1660 m. mirė Slucko mieste.

Vis dėl to, pagal M. Lupu Radvilienės testamentą, jos teisėtiems paveldėtojams (daugiausiai kraujo ryšiais su ja nesusijusiems turto gavėjams) pavyko susigrąžinti 471 tūkst. zlotų, kurie jos valia buvo perduoti trylikai vienuolynų, septynioms bažnyčioms, Slucko mokyklai, Vilniaus pensionui ir trims ligoninėms. 200 tūkst. zlotų buvo paskirti Vilniaus Šv. Dvasios vienuolynui, o vienuolynui Kėdainiuose – 500 zlotų (4).

E. J. Morkūno nuotr.

Maldos namai kunigaikštienei

M. Lupu Radvilienė kurį laiką gyveno Kėdainiuose, Radvilų dvare. Jai statyta Kristaus Atsimainymo cerkvė stovėjo šalia Knypavos turgavietės, ties dabartinių Stepono Jaugelio-Telegos ir Sodų gatvių susikirtimu, atokiau nuo gatvės (5). J. Radvila cerkvei dovanojo du varinius varpus, tris ikonas su Dievo Motinos, Šv. Kotrynos ir arkangelo Mykolo atvaizdais, knygų, brangių bažnytinių indų bei reikmenų. Penkis paveikslus siuntė pati M. Lupu. Šalia cerkvės įsteigė nedidelį vyrų vienuolyną su keturiais stačiatikiais (iš jų du vienuoliai). Jiems J. Radvila suteikė globą ir paskyrė metinį mokestį natūra – ordinariją. Vienuolių išlaikymu rūpinosi ir jo žmona (6).

XIX a. šie maldos namai sulaukė būdami visai apleisti. Cerkvę suremontavo mieste buvęs Rusijos kariuomenės Narvos husarų pulkas. Dailininko, litografo Juozapo Ozemblovskio litografijoje ji atrodė taip: stačiakampio plano, su gana aukštu bokštu, kurį vainikavo svogūno formos kupolas su kryžiumi viršuje. 1841 m., pašventinę cerkvę stačiatikių globėjo Šv. Andriejaus vardu, pamaldas joje atnaujino Kauno dvasininkai. 1846 m. caro Nikolajaus I įsakymu prie jos buvo įsteigta parapija ir paskirtas nuolatinis šventikas.

1861 m. senąją cerkvę nukonkuravo mieste naujai pastatyta mūrinė cerkvė. Į ją buvo pernešta ir prie centrinių ikonostaso durų įtaisyta J. Radvilos dovanotoji Dievo Motinos ikona. Pamaldos senojoje cerkvėje vyko tik per Velykas ir šv. Andriejaus dieną.

1904 m. apdegusi nuo žaibo cerkvė buvo perkelta į naują vietą – stačiatikių karių kapines prie Smilgos upės dabartinėje Klevų gatvėje. Čia ji naudota kaip kapinių koplyčia. Likusios dvi J. Radvilos ikonos atsidūrė naujojoje mūrinėje cerkvėje. Buvusioje cerkvės vietoje ant postamento pastatytas metalinis kryžius (7).

Sovietmečiu cerkvė buvo labai apleista; pamaldos nebevyko. Kai avarijoje žuvo ja besirūpinęs popas, valdžia ketino cerkvę, kaip nederančią prie stačiatikių karių kapinėse palaidotų sovietų karių kapų, nugriauti. Apie 100 kėdainiškių stačiatikių meldėsi naujoje cerkvėje.

Nauji namai muziejuje

Į muziejų nugriovimui pasmerktą cerkvę nuspręsta perkelti kėdainiškio, tuometinio Miestelio skyriaus vedėjo, vėliau direktoriaus pavaduotojo muziejininkystei ir informacijai dr. Eligijaus Juvencijaus Morkūno iniciatyva. 1982 m. jos kupolas jau buvo be kryžiaus. Patalpos nerakinamos, keliose vietose prakiuręs stogas. Vidaus interjeras visiškai suniokotas: sunaikintas puošniais auksuotais medžio drožiniais ornamentuotas ikonostasas, nuplėšyti sienų tapetai, išvogtos ikonos, paveikslai, žvakidės. Anot dr. E. J. Morkūno, ikonostasu labai žavėjosi garsi dailėtyrininkė dr. Marija Matušakaitė (8).

Palikimas: cerkvės pamatai antrojoje jos vietoje, Klevų gatvės kapinėse. Ji buvo orientuota rytų–vakarų kryptimi, o įėjimas iš vakarų pusės. 2004 m. dar likę pamatai ir laipteliai. / E. J. Morkūno nuotr.

Tais pačiais metais Paminklų konservavimo instituto specialistas V. Gartfilas muziejaus užsakymu atliko architektūrinius-archeologinius cerkvės apmatavimus. Apmatuojant matmenys duoti maksimalūs. Pastato ilgis – 12,2 m, plotis – 7,6 m. Cerkvės aukštis – 6,27 m, o visas aukštis su bokštu – 9,65 m be kryžiaus. Pamato aukštis – nuo 40 cm iki 22 cm. Tikintiesiems skirtas plotas 6,29 m x 3,83 m. Apmatavimų byla saugoma LEM archyve (9).

Į muziejų cerkvė perkelta apie 1985 m. ir saugoma stoginėje ūkiniame kieme. Ją planuota statyti Miestelio pakraštyje.

Etnografinius tyrimus atliko dr. E. J. Morkūnas. Cerkvė buvo stačiakampio plano, su priestatėliu, liaudiškai neįmantrių formų, su bokšteliu. Jos siluetas artimas XVII – XVIII a. Lietuvos bažnyčių bokštams. Pastatyta iš rąstų, apkalta vertikaliai lentomis. Po karnizu iš vertikaliai kaltų lentelių padarytas ornamentas. Pamatai – mūriniai. Perdengimai ir pertvaros – medinės, vidaus patalpos buvę tapetuotos tamsiai mėlynos spalvos tapetais. Lubos plokščios, dažytos baltai. Langai aštuoniarūčiai, pagrindinėje patalpoje suporinti. Durys dvivėrės, filinginės, su stačiatikių kryžiais. Virš jų įrengta pastogė, paremta kolonėlėmis. Keturšlaitis stogas dengtas cinkuota skarda (10).

Į muziejų cerkvė perkelta apie 1985 m. ir saugoma stoginėje ūkiniame kieme. Baldų ar kitų liturginių daiktų neįgyta. Ją planuota statyti Miestelio pakraštyje. Jeigu ne dr. E. J. Morkūno entuziazmas ir noras išsaugoti pastatą, J. Radvilą, jo žmoną M. Lupu Radvilienę ir LDK klestėjusią religijos toleranciją menančios stačiatikių cerkvės būtų nelikę. Beje, tai buvo vienas svarbiausių šio, neseniai mus palikusio iškilaus muziejininko išsaugotų pastatų.

Šaltiniai

1. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/cerkve/. Žiūrėta 2023-10-01.

2. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/jonusas-radvila-1/. Žiūrėta 2023-06-12.

3. Prieiga per internetą: https://rinkosaikste.lt/naslio-zmona-prisidejusi-prie-staciatikiu-parapijos-kedainiuose-atsiradimo/. Žiūrėta 2023-06-12.

4. Zabolotnaia L. „The Riddles, myths and facts concerning Maria (Lupu) Radziwill‘s last will and testament“, in: Istorija, 2015, t. 97, Nr. 1, p. 5–25.

5. Pokalbis su LLBM direktoriaus pavaduotoju informacijai ir muziejininkystei dr. E. J. Morkūnu. 2016 m. kovo 24 d. Užrašė Inga Levickaitė-Vaškevičienė.

6. Šinkūnas P. „Kėdainių miesto istorija“. Kaunas, 1928, p. 32–33.

7. Juknevičius A. Senieji Kėdainiai. Vilnius, Inter Se, 2017, p. 107–108.

8. Pokalbis su LLBM direktoriaus pavaduotoju informacijai ir muziejininkystei dr. E. J. Morkūnu. 2016 m. kovo 24 d. Užrašė Inga Levickaitė-Vaškevičienė.

9. Kėdainių cerkvės architektūriniai-archeologiniai tyrimai. LEM archyvas, b. 564, p. 10.

10. Kėdainių cerkvės etnografiniai tyrimai. LEM archyvas, b. 556, p. 18–20.

Penketas įtakingiausiųjų

Radvilos, Chodkevičiai, Sapiegos, Pacai, Tiškevičiai – šių giminių atstovai šimtmečius tarnavo Lietuvos didiesiems kunigaikščiams, Lenkijos karaliams. Jas E. Gudas vadina pirmosiomis, t. y. svarbiausiomis, giminėmis.

Radvilos beveik 300 metų – XVI–XVIII a. – beveik be pertraukos išbuvo pirmoji pagal įtaką LDK giminė. Antroji – Chodkevičiai, kuriems XVI a. viduryje pavyko pralenkti Radvilas. XVII a. antrojoje pusėje iškilo  Pacai, Sapiegos dominavo XVII a. antrojoje pusėje, o Tiškevičiai buvo pati įtakingiausia giminė jau carinės okupacijos laikais, XIX a.

Kurdamos sąjungas ir regzdamos intrigas, konkuruodamos tarpusavyje, šios giminės apsukriai valdė valstybę, užėmė aukščiausias karo vadų, diplomatų ir administratorių pozicijas.

Rytų ir Vakarų kryžkelėje esančios Lietuvos istorija buvo negailestinga ne tik svetimų kariuomenių degintam kaimui, eiliniams miestiečiams, bet ir įtakingiausių šeimų palikuonims. Žlugus LDK, dar XVII a. pabaigoje, kilo pirmoji didelė didikų emigracijos banga.

Antrą kartą inteligentai ir aristrokratai svetur patraukė po 1831 m. sukilimo, kuriame dalyvavo ar kurio dalyvius rėmė. Trečioji pasikartojo po žiauriomis represijomis pasibaigusio 1863 m. sukilimo. Pacų giminės geneologinio medžio šakos nulūžo XIX a. Dauguma XX a. pasitraukusių kitų didikų pasitraukė po jiems skausmingos žemės reformos, bėgo nuo sovietų okupacijos ar tapo jos aukomis.

Didžiausią įspūdį pačiam E. Gudui daro Radvilų giminė, unikali visoje Europoje. „Jei atmesime monarchus, visoje Europoje, nuo Portugalijos iki Italijos, nuo Škotijos iki Rusijos, Radvilos būtų pirmoji giminė“, – Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje surengtame knygos pristatyme sakė istorikas.

LDK Radvilų įtaka buvo ypatinga, jų dėmesys buvo sutelktas į patriotiškumą, Lietuvos politinės tautos palaikymą ir kūrimą. Nors didžiąją dalį laikotarpio Radvilos kalbėję lenkiškai, jie sakydavę: ateisiąs laikas, kai lenkai būsią ne pro duris, bet pro langus išmėtyti. „Jie labai tvirtai pasisakė už Lietuvą, jos suverenumą, jos politinę tautą“, – akcentavo istorikas. Savitas buvęs ir kitų knygoje aprašomų didikų tautinės savimonės supratimas: ryšį su Lietuva jautė ne per kalbą.

Pirmeivis: Benediktas Henrikas Tiškevičius buvo ne tik Raudondvario dvaro šeimininkas, bet ir vienas pirmųjų profesionalių fotografų pasaulyje, 1892 m. įsiamžinęs su bičiule Isabela Féraud Nicoje. / Kauno rajono muziejaus nuotr.

Kitokie argumentai

Plačiajai visuomenei skirtoje leidyklos „Alma littera“ išleistoje knygoje (sudarytoja Žilvinė Petrauskaitė) siekiama atskleisti nedažnai istoriniuose tekstuose paliečiamas žmogiškąsias šių didikų sąvybes, charakterių bruožus, įvairias trumpalaikes sąjungas lydėjusias abejones.

Manoma, kad Pacų pradėta gėdinga pakišų ėmimo iš užsienio šalių atstovų praktika galiausiai atvedė mūsų valstybę iki išnykimo, tačiau knygos autorius siūlo įvertinti jų situaciją iš žmogiškosios pusės.

Grakščiu stiliumi parašytas leidinys padeda užpildyti žinių spragas, iš naujo įvertinti istorinius įvykius, valstybės raidą nulėmusius sprendimus.

Žvelgiant šių dienų žmogaus akimis, gali pasirodyti perdėtas snobizmas, didikų noras rasti savo romėniškos kilmės įrodymų ar ryšių su didžiųjų Europos didikų giminėmis. Dėl to buvo net klastojami geneologiniai medžiai, heraldika. Pasak E. Gudo, lietuvių didikai, siekdami nebūti tapatinami su lenkų aristrokratais, ėmę platinti legendą, esą yra kilę iš romėnų. Pacai labai norėjo giminiuotis su Pazzi gimine iš Florencijos, Goštautai – su Orsinais.

Tačiau dabar, paradoksas, toli gražu ne visiems garsiųjų giminių atstovams rūpi jų kilmė. Daug Spiegų, anot E. Gudo, gyvena Brazilijoje, yra susigiminiavę su Brazilijos imperatoriškąja gimine. Chodkevičiai, Tiškevičiai save ir toliau labiau sieja su Lenkija. Labiausiai savo ryšius su Lietuva – kultūrinius, ekonominius – puoselėja Radvilos, kurių vienas atstovų, Konstanty Radziwiłł neseniai pradėjo dirbti Lenkijos ambasadoriumi Lietuvoje.

Braižas: Kazimieras Jonas Sapiega, pasižymėjęs ir tuo, kad ėmė kyšius iš užsienio pasiuntinių. / Nežinomo XVIII a. autoriaus drobė / „Wikipedia“ nuotr.

Pažinimo malonumas

Knygos autoriams, nesibaidantiems kalbėti pirmuoju asmeniu, pavyko pasiekti pusiausvyrą tarp šviečiamojo turinio, istorijos detalizavimo ir jos populiarinimo, nežudant skaitymo malonumo moksliniu stiliumi ar pertekliniais faktais.

Kuo užsiėmė valdovo vėliavininkai ir kambarininkai? Kuriam Radvilai laiškus Prancūzijos karalius Liudvikas XIII pradėdavo kreipiniu „pusbroli“? Kuris Lietuvos ir Lenkijos valdovas sunaikino Pacų giminę?

Kokia misija Antrojo pasaulinio karo metais buvo pavesta Marijai Kristinai Sapiegienei? Kodėl 1922 m. nutrūko Tiškevičių idilė Raudondvaryje, kur liejosi orkestro muzika, kvepėjo apelsinų žiedais? Knygos autoriai atveria skaitytojams ne tik paradines didikų dvarų duris, bet ir atskleidžia jų neafišuoto gyvenimo peripetijas.

Knygos autoriai leidžia atidžiau, be romantizmo apžavų, pažvelgti į Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto vedybas. Manyta, kad valdovui dera tuoktis su valdovų giminės atstove, neiškeliant vienos kurios nors didikų šeimos.

Ar būta daugiau vedybų iš tikros meilės, ne vien išskaičiavimo? „Ilgalaikė meilė gimsta iš pagarbos, o pagarba atsiranda susituokus žmonėms iš vienodos kultūros, – knygos pristatyme sakė E. Gudas. – Daug aristokratų santuokų buvo laimingos, nes jos buvo lygiavertės.

Nors pasiteikė ir įvairių žiaurių situacijų, separacijos, kalbant šiuolaikiškai, skyrybos tarp Lietuvos aristokratų buvo ypač retos. Veikiau išimtis buvo žinomas mecenatas Jeronimas Florijonas Radvila, kurio pirmosios dvi žmonos išsireikalavo skyrybų, trečioji našle liko praėjus kelioms dienoms po sutuoktinio 45-ojo gimtadienio.

Portretas: nespalvotame atviruke pavaizduotas Kristupas Zigmantas Pacas (1621–1684), LDK Didysis Kancleris, Pažaislio vienuolyno ir bažnyčios steigėjas. / Trakų muziejaus nuotr.

Prikelti iš užmaršties

Jokio verstinio ar į hedonistinius potyrius orientuoto kelionių vadovo autoriai neatkreips dėmesio į Radvilų vardo gatvelę „Rue Radziwill“ Paryžiuje ar iki mūsų dienų išlikusius šių didikų gyvenamuosius kompleksus, kad ir Lenkijos prezidento rūmus, –  vieną iš Nesvyžiaus Radvilų rezidencijų.

Pasakojimo herojų atvaizdus, plačiai po Europą išsibarsčiusias jų rezidencijas galima pažinti iš kruopščiai parinktų iliustracijų – knygos autoriams savo lobynus atvėrė ne tik Lietuvos muziejai, bet ir nacionaliniai muziejai Varšuvoje, Krokuvoje, net privati Radvilų šeimos kolekcija.

Kiekvienai giminei skirtą skyrių palydi gido D. Jokūbaičio pasiūlytas maršrutas, kviečiantis susipažinti su Vilniuje likusiais kiekvienos šeimos ženklais – pradedant garsiaisiais Atlantais Trakų gatvėje, baigiant Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.

Šis leidinys – savotiška duoklė Lietuvos valstybei ir tautai nusipelniusiems didikams, kuriems pagarbaus dėmesio šių dienų visuomenė šykšti.

Radvilų giminė jau gana nuosekliai išnagrinėta, o apie Sapiegas vyrauja literatūra lenkų kalba, tad ji nėra lengvai prieinama Lietuvos skaitytojui. Pacai, anot E. Gudo, pastaruoju metu sulaukia daugiau dėmesio, o Tiškevičiai buvo labiausiai užmiršti. XIX–XX a. šios giminės atstovų gyvenimas esąs aprašytas, skirtingai nei XVI a., kuris neaprašytas nei lietuvių, lenkų, nei baltarusių ar ukraniečių istoriografijoje.

XIII a. siekianti tradicija

Sidabro dirbiniai nuo seno buvo itin vertinami, naudoti tiek sakraliniame, tiek ir kasdieniame gyvenime. Pirmieji sidabro dirbiniai į Lietuvą pateko maždaug I a. Romos imperijos monetų pavidalu.

Vietiniai sidabriniai dirbiniai pradėti gaminti XIII a. Iš pradžių tai buvo sidabriniai pinigai, o XIII–XIV a. jau gaminti ir sidabriniai stalo įrankiai ir indai.

Per ilgus šimtmečius Lietuvoje dirbo daug gabių auksakalių, kurie kūrė sidabro ir aukso dirbinius valdovams, dvasininkams, didikams ir pasiturintiems miestiečiams. Pvz., Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino dvare XIV a. pirmoje pusėje minimas auksakalys Jokūbas.

1495 m. rugpjūčio 23 d. Trakuose Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras patvirtino Vilniaus auksakalių cecho statutą, o patį cechą įkūrė patyrusių auksakalių grupė, atvykusi iš Lenkijos ir Vokietijos auksakalystės centrų.

Dalis auksakalių dirbo LDK valdovo ir didikų dvaruose, bene žymiausias buvo Žygimanto Augusto dvare dirbęs europinio lygio Renesanso meistras iš Veronos Giovanni Jacopo Caraglio (1505–1565).

Buičiai ir bažnyčiai

Pirmojoje parodos dalyje pristatomi ankstyviausi dirbiniai, LDK sukurti XVII ir XVIII a. Tai XVII a. sidabriniai šaukštai, signetinis žiedas, sidabro detalėmis puoštas diržas, XVIII a. Karoliui Stanislovui Radvilai dirbusio auksakalio Georgo Ludwigo Kikenapo pagamintas kavinukas ir kiti darbai.

Greta eksponuojami įvairių konfesijų sakraliniai kūriniai – paveikslų aptaisai, kielikai, relikvijorius, komuninė, smilkalinė, filakterijus, kidušinės taurės.

Antrojoje, didžiausioje, parodos dalyje eksponuojami XVIII–XIX a. Vilniuje dirbusių auksakalių dirbiniai. Kolekcininkų dėka pavyko į vieną vietą surinkti žymių Vilniaus auksakalių darbus ir taip parodyti jų darbų retrospektyvą.

Istorija: parodos lankytojai turi unikalią galimybę susipažinti su senųjų sidabro meistrų kūriniais, naudotais tiek buityje, tiek, pvz., atliekant bažnytinius ritualus. / M. Kaminsko nuotr.

Parodoje pristatomi pačioje Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo pabaigoje Vilniuje dirbusio auksakalio Tado Skendzerskio (dirbo 1768–1789) ir jo sūnaus Ignoto Skendzerskio (1769–1806, dirbo 1790–1806) kūriniai.

Ekspozijoje pristatomi pastarojo mokinio, kilusio iš Krokuvos vaivadijos, bet nuo 1790 m. dirbusio Vilniuje, Vaitiekaus Jastžembskio (1765–1837, dirbo 1793–1837) sidabrinėmis monetomis puošti indai, dėžutės ir kiti dirbiniai, dubuo, kurį sukūrė auksakalio sūnus Jonas (dirbo 1840–1859), taip pat ir kitų auksakalių indai, pažymėti V. Jastžembskio našlės Daratos (1837–1859 vadovavo dirbtuvei), vadovavusios dirbtuvėms po vyro mirties, ženklais.

Parodoje galima išvysti itin retų iš Berlyno kilusio, Vilniuje nuo 1790 m. dirbusio auksakalio Jacobo Gustawo Hahno stalo indų.

Proga išvysti retenybių

Parodoje galima išvysti itin retų iš Berlyno kilusio, Vilniuje nuo 1790 m. dirbusio auksakalio Jacobo Gustawo Hahno (1756–1835, dirbo 1790–1835) stalo indų. Neatsitiktinai šalia eksponuojami jo mokinių Ludwigo Röhro (1776–1838, dirbo 1807–1838) ir vieno žymiausių XIX a. Vilniaus auksakalių Kristupo Benjamino Vagnerio (dirbo 1796–1843) darbai, kurie išsiskiria skoninga forma ir meistrišku dekoru.

Vilniaus auksakalystės tradicijas parodoje tęsia V. Jastžembskio ir K. B. Vagnerio mokinių Leopoldo Krupinskio (dirbo 1813–1840) ir Jono Tumilos-Danišausko (dirbo 1844–1880) stalo indai, dėžutės cukrui, druskinės.

Parodoje eksponuojami vilniečių auksakalių Jokūbo Preizigo (dirbo nuo 1811 (?), Antano Poliutos (dirbo nuo 1814), Frydricho Vilhelmo Rikmano (1821–1856, dirbo 1840–1856) ir kitų darbų. Pristatomi ir itin reti Kauno auksakalių darbų pavyzdžiai, Karaliaučiaus ir Klaipėdos meistrų kūriniai.

Parodą papildo kelios įdomios kolekcininkų turimos vertybės, tarp kurių yra II–III a. Romos imperijoje sukurta vyno taurė, XVII a. tuomečiame Dancige padirbdintas monetomis dekoruotas bokalas ir kt.

Kas? Paroda „Senojo sidabro spindesys privačiose vilniečių kolekcijose“.

Kur? Nacionaliniame muziejuje LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDOVŲ RŪMUOSE (Katedros a. 4, Vilniuje).

Kada? Veikia iki vasario 19 d.

Dalijasi kolekcijomis ir žiniomis

Parodoje eksponuojamos sidabro vertybės, kurias savo kolekcijose sukaupė Vilniaus kolekcininkai. Parodai eksponatus skolino garsūs kolekcininkai Kęstutis Mickevičius, Paulius Steponavičius, Mantas Steponavičius, Zigfridas Jankauskas, Rimvydas Baranauskas, Viačeslav Zdanovič ir kt.

Parodos kuratorius Dalius Avižinis kviečia aplankyti ir specialiai šiai parodai skirtus renginius. Sausio 19 d. 18 val. numatomas knygos „Sidabro atminty: ženklai Tėvynės Kęstučio Mickevičiaus kolekcijoje“ pristatymas, vasario 2 d. 18 val. vyks dr. Mariaus Daraškevičiaus paskaita „Bajoras aukštas – sidabrinis šaukštas! Tauriųjų metalų indai ir įrankiai Lietuvos dvaruose XIX a.“. Bus rengiamos specialios ekskursijos, per kurias parodos kuratorius D. Avižinis atskleis daugiau Vilniaus auksakalių istorijų.

Apie jos mirtį socialiniame tinkle „Facebook“ informavo jos sūnus Maciejus Radziwillas (Motiejus Radvila).

1932 metais gimusi O. M. Čartoriskytė-Radvilienė yra kilusi iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, Gediminaičių dinastijos palikuonių – kunigaikščių Čartoriskių – giminės, ji buvo ištekėjusi už kitos lietuvių kilmės kunigaikščių Radvilų giminės atstovo.

Jos vyras buvo kunigaikštis Albertas Jeronimas Radvila (1931–2010).

Anot muziejaus pranešimo, šios šeimos nariai visada buvo artimi Valdovų rūmų muziejaus bičiuliai. Vienas sūnų – kunigaikštis Motiejus Radvila yra Valdovų rūmų tarybos garbės narys, ilgametis mecenatas ir daugelio muziejinių projektų partneris, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiaus kavalierius. Kitas sūnus, kunigaikštis Konstantas Radvila, buvo Lenkijos sveikatos ministras, senatorius, Mazovijos vaivada.

„Ona Marija Čartoriskaitė-Radvilienė, taip pat ir jos vyras kunigaikštis Albertas Jeronimas Radvila buvo labai kuklūs žmonės, pokariu dėl savo kilmės persekioti, patyrę sunkių išbandymų. Čartoriskių giminės palikuonę sovietizuotoje Lenkijoje dėl kilmės nuolat terorizavo saugumiečiai – tęsti mokslus universitete siūlė tik su sąlyga, jei taps jų agente“, – rašoma pranešime.

M. Radvila yra pasakojęs, kad mama buvo labai išsilavinusi, svajojo studijuoti tiltų statybą, vėliau geologiją, bet atsisakiusi tapti saugumo informatore, visą gyvenimą dirbo tik universiteto administracijoje.

Rusų gatvės pavadinimas atsirado 1939-aisiais. Pirmasis gatvės vardas buvo Skaisčiausioji (1672 m.), lenkiškai – Przeczystenska. Vardas, spėjama, susijęs su netoliese esančia  stačiatikių Vilniaus Skaisčiausios Dievo motinos cerkve. Vėliau gatvė vadinta Spaska (1808 m.), vėliau vėl Skaisčiausiąja (1890 m., 1913 m.), dar vėliau – Metropolijos gatve, lenk. Metropolitanska, Metropolitalna (1921, 1938 m.).

„Absoliuti dauguma Rusijos ir Baltarusijos miestų vardais pavadintų Vilniaus gatvių yra dar istorinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų miestų pavadinimai. Smolenskas jai priklausė iki XVII a., Vitebskas, Minskas, Polockas, Naugardukas, Druja ir daug kitų – iki XVIII a. pab.“, – pastebi Vilniaus miesto Istorinės atminties komisijos narys, istorikas dr. Marius Ėmužis.

Kai kurios gatvės, pasak istoriko, žymi istorines kryptis į miestus rytuose, pavyzdžiui, Polocko gatvė (panašiai buvusį kelią Trakų kryptimi žymėjo Trakų gatvė) ir turi ryšį su LDK istorija, o ne su Rusija ar Baltarusija. Taigi jas pervardinant būtų atsisakoma savos istorijos dalies.

„Pervadindamas dalį Latvių gatvės Ukrainos Didvyrių gatvės vardu, Vilnius įtvirtino absoliučios daugumos vilniečių požiūrį į Rusijos agresiją Ukrainoje. Ir tai buvo pirmiausia pareiškimas. Bet Istorinės atminties komisija nėra „aktualijų“ komisija, sprendimus privalome priimti atsižvelgdami į istorinius faktus ir argumentus“, – akcentuoja Istorinės atminties komisijos pirmininkas Gediminas Jaunius.

Pasak G. Jauniaus, prie šio klausimo visada bus galima sugrįžti. Komisijos nuomone, visų Rusijos ir Baltarusijos miestų gatvių pavadinimų keitimas, ypač vienu ypu, būtų nepamatuotai skubotas ir sukeltų nemažai nepatogumų įmonėms, įstaigoms bei gyventojams.

Vilniečiams verta žinoti, kad jie ir patys gali pasinaudoti teise kreiptis į komisiją su prašymu dėl pavadinimų keitimo. Tam tereikia daugumos gyventojų pritarimo ir ir svarių argumentų prašymui.

Simboliška, kad net šiandien ypač aktualus ukrainietiškas žodis „peremoga“ yra semantinis lietuviško žodžio „pergalė“ vertinys. Apie kalbos ryšius, LDK įtaką formuojantis ukrainiečių kalbai ir tautiškumui – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos „Kalbos klubo plius“ autorės ir vedėjos prof. dr. Jolantos Zabarskaitės pokalbis su slavistu, žymiausiu Lietuvoje rusėniškos LDK raštijos tyrinėtoju prof. habil. dr. Sergejumi Temčinu.

– Kokie yra pirmieji kalbos paminklai Ukrainoje?

– Ukrainietiška raštija prasidėjo po Kijevo Rusios oficialaus krikšto IX a. pabaigoje, bet ankstyviausio laikotarpio išlikusių rašytinių paminklų, deja, neturime. Seniausi rankraščiai, kurie laikomi ukrainietiškojo rašto paminklais, datuojami XI a. viduriu. Garsiausias – Ostromiro evangelija, rašyta 1056–1057 m. Kaip ir visa to meto religinė raštija, ji parašyta bažnytine slavų kalba. Ši kalba susiformavo Bulgarijoje, todėl vadinama senąja bulgarų kalba. Ši kalba plito visoje Kijevo Rusios teritorijoje kaip vienintelė religinių raštų kalba.

– Kokia tuo metu buvo ukrainiečių kalba?

– Iš nuotrupų galima manyti, kad Ukrainos teritorijoje raštijoje vartotos trys kalbos. Ukrainiečių tarmės, atsiradusios keletą šimtmečių iki Kijevo Rusios susiformavimo, kuriomis buvo rašomi tik buitiški užrašai. Pasaulietinė valdžia oficialius raštus galėjo rašyti senąja rusų kalba – tik šis pavadinimas turi būti suprantamas plačiąja prasme: galima pavadinti ir senąja ukrainiečių kalba, nes buvo vartojama ir dabartinės Ukrainos teritorijoje, ir už jos ribų, dabartinės Baltarusijos teritorijoje ar dabartinės Rusijos europinėje dalyje. Trečia kalba – bažnytinėje raštijoje viešpatavusi, kartu su krikštu iš Bulgarijos perimta bažnytinė slavų kalba.

– Ukrainiečių kalbos formavimosi istorijoje turbūt lemiamą vaidmenį atliko LDK istorija?

– Ir ne tik kalbos, bet ir pačios ukrainiečių tautos formavimosi lemiamas laikotarpis, lemiami kultūriniai, socialiniai, etniniai lūžiai įvyko būtent LDK laikais. Kijevo Rusios padalijimas į vakarinę, kur ilgainiui formavosi ukrainiečių tauta ir jai labai artima baltarusių tauta, atsiskyrusi nuo Rytų slavų teritorijos buvo būtent dėl to, kad tos žemės XIII–XIV a. įėjo į Lietuvos valstybės sudėtį. Tai lėmė jų kultūrinį, kalbinį atsiskyrimą nuo likusių Rytų slavų, nuo Didžiojo Naugardo, nuo Vladimiro, Suzdalės, Maskvos, kur formavosi Rusijos valstybė.

– Kokie to meto ukrainiečių kalbos bruožai išryškėjo? Koks to meto ukrainiečių kalbos ir LDK oficialiosios raštijos kalbos, rusėnų kalbos, santykis?

– Santykis labai paprastas. Ukrainiečių ir baltarusių žemės LDK padovanojo pirmąją oficialią kalbą. Tai, ką mes vadiname rusėnų kalba, buvo bendra tiek ukrainiečių, tiek baltarusių bendriems protėviams. Ukrainoje ji vadinama senąja ukrainiečių kalba, Baltarusijoje – senąja baltarusių kalba. Būtent ta kalba parašyti ir senasis Lietuvos Statutas, ir Lietuvos Metrika, kiti oficialūs LDK raštai.

– Mūsų ryšiai su Ukraina yra gerokai gilesni ir tvirtesni kultūriškai, istoriškai ir turbūt net genetiškai, kalbant perkeltine prasme.

– Taip. Net jei kalbėsime siaurąja genetine kalba, yra žinoma, kad Šiaurės Ukrainoje, iki ateinant slavams, gyveno baltų gentys. Žinome, kad egzistavo Dniepro baltų kultūra – žmonės kalbėjo baltiškai. Netgi Ukrainos šiaurėje kalbininkai aptinka baltiškojo substrato požymių: hidronimijoje, kartais ir tarmėse. Tai nereiškia, kad ten buvo paplitusi lietuvių kalba – tuo metu nebuvo tokios lietuvių kalbos, kokia yra  šiandien.

Ne tik kalbos, bet ir pačios ukrainiečių tautos formavimosi lemiamas laikotarpis, lemiami kultūriniai, socialiniai, etniniai lūžiai įvyko būtent LDK laikais.

– Kaip atsiskyrė senosios baltarusių ir ukrainiečių kalbos?

– LDK rusėnų kalbos plotas po Liublino unijos skilo į dvi dalis: šiaurinę baltarusių ir pietinę ukrainiečių. Dabartinės Ukrainos žemės iš LDK buvo perduotos Lenkijos Karalystei. Pietuose gyvenę rusėnai pradėjo telktis apie vietinius kultūrinius centrus, Kijyvą ir Lvovą, o šiaurėje LDK teritorijoje likę rusėnai telkėsi aplink Vilnių, vėliau – aplink Minską. Senoji baltarusių ir ukrainiečių kalba visateise religinio, literatūrinio rašto kalba tapo būtent LDK laikais. Nuo XV a. vidurio ta kalba pradėjo funkcionuoti ir bažnytinėje raštijoje. Kijyvo kunigaikščių Olelkaičių nurodymu buvo tiesiogiai verčiama iš hebrajų kabos į rusėnų. Tie tekstai funkcionavo dabartinės Ukrainos ir Baltarusijos teritoprijoje. Taigi, ta šnekamoji kalba, kuri anksčiau buvo šnekamoji, kuria buvo rašomi tik pasaulietinio turinio tekstai, pradėjo funkcionuoti visose srityse ir tapo visateise rašto kalba. Ta kalba Lietuvoje buvo oficialioji, valstybinių reikalų tvarkymo kalba.

– Tolesnė ukrainiečių kalbos raida jau nebereiškė, kad rusėnų kalba patyrė nuoseklią raidą? Buvo ir kitų procesų, lėmusių kalbos formavimąsi?

– Rusėnų kalba patyrė stiprių išorinių poveikių: lenkų kalbos – šis poveikis prasidėjo anksčiau, nei dabartinės Ukrainos žemės pateko į LDK sudėtį, bent nuo XIII a. vidurio, ir antra – rusėnų kalba yra patyrusi lietuvių kalbos poveikį. Pvz., lietuviškas žodis "pergalė" buvo pažodžiui išverstas į rusėnų kalbą, ir ukrainietiškas žodis "peremoga", kuris reiškia "per-galėti", ir atitinkamas baltarusiškas žodis atsirado dėl to, kad panašiai kalbėjo ir Lietuvos didieji kunigaikščiai, socialinis elitas. Tai tiesioginis vertinys.

– Kada atsirado dabartinė ukrainiečių kalba kaip valstybinė, literatūrinė?

– Ukrainiečių kalba pradeda funkcionuoti, kai susiformuoja nepriklausoma Ukrainos valstybė. Dabartinė bendrinė ukrainiečių kalba pradėjo formuotis dar XVIII a. pabaigoje. Tai vyko Rusijos imperijos laikais. Rusija nepalankiai žiūrėjo į atskiros ukrainiečių bendrinės kalbos formavimąsi ir stengėsi pristabdyti šį procesą, buvo draudžiama rašyti ukrainietiškai.

– Su kuo susijęs tas procesas?

– Procesus Ukrainoje inicijuoja žmonės, turintys atskirą savimonę. Dar XVIII a. pabaigoje žinomas ukrainiečių rašytojas Hryhorijus Skovoroda žengė pirmąjį žingsnį – pradėjo savo kūriniuose vartoti hibridinę kalbą: žodžius ėmė iš bažnytinės slavų kalbos, iš rusų kalbos, bet ir iš ukrainiečių kalbos. Vėliau Ivanas Kotliarenka pradeda rašyti naująja kalba, kuri galutinai susiformuoja didžiojo ukrainiečių dainiaus Taraso Ševčenkos dėka.

– Vilniaus universiteto (VU) auklėtinio....

– Taip. Ir nuo XIX a. vidurio turime susiformavusią bendrinę ukrainiečių kalbą.

– Lietuva, VU, laisvės troškimas, savimonė – tegu ir netiesiogiai – daro įtaką.

– Kodėl netiesiogiai? T.Ševčenka tiesiogine prasme kurį laiką gyveno Vilniuje ir tai yra neatsiejama jo biografijos dalis.

– Ar smarkiai Ukrainos savimonę naikino sovietizacija ir kiek vyko rusifikacijos procesų, palyginti su to meto Lietuvos sociolingvistine situacija?

– Ukrainos kalbinė situacija gerokai skyrėsi nuo lietuviškosios, nes ukrainiečių ir rusų kalbos gana artimos, todėl pereiti iš vienos kalbos į kitą yra paprasčiau. Rusų kalba absoliučiai dominavo sovietiniais laikais, ukrainiečių kalba patyrė nuostolių, tačiau rusifikacijos procesas nebuvo toks visuotinis kaip Baltarusijoje, kur baltarusių kalba mokytis aukštojoje mokykloje praktiškai buvo neįmanoma. Ukrainoje rusifikacija vyko ne taip smarkiai – gūdžiausiais sovietiniais laikais aukštosiose mokyklose buvo net atskirų specialybių grupių, kur buvo dėstoma ukrainiečių kalba. Todėl dabar Ukrainoje, ypač rytinėje dalyje, daug rusakalbių žmonių, bet yra daug daugiau nei Baltarusijoje dvikalbių, laisvai kalbančių ukrainiečių ir rusų kalbomis. Net ir tų žmonių, kurie moka vien rusų kalbą, savimonė ukrainietiška, jos pagrindas yra ne kalba, bet tapatinimasis su Ukrainos pilietine tapatybe.

– Kaip, Ukrainai pasukus demokratiniu keliu, vyko kalbos politika?

– Ukrainos valdžia neforsuoja užsieniečių kalbos plitimo, nors aktyviai palaiko, t.y. užsienio kalbos žmonės mokosi rusakalbėse mokyklose. Tačiau spaudimo pereiti iš rusų į ukrainiečių kalbą nėra. Mano galva, tai yra toliaregiška politika, nes spaudimas sukuria pasipriešinimą. Toks minkštas ukrainiečių kalbos rėmimas duoda teigiamų rezultatų, vis daugiau žmonių mokosi ukrainiečių kalbos, net ir gimę, augę rusakalbėse šeimose. Dabar rusakalbiai ukrainiečiai gina savo šalį ir jos nepriklausomybę.

Karo veiksmai turės didelę įtaką tiek kalbinei, tiek religinei situacijai. Kaip žinia, Ukrainoje veikia kelios stačiatikių bažnyčios: Maskvos, nepriklausoma Ukrainos stačiatikių bažnyčia, ir, prasidėjus kariniams veiksmams, nemažai žmonių pereina iš Maskvos į Ukrainos bažnyčią. Neišvengiama, kad ukrainiečių kalbos plėtra Ukrainoje bus paskatinta. Dvikalbiai vis dažniau rinksis ukrainiečių kalbą.

Pasivaikščiojimas laiku

Ne sykį žiūrėjusi kino juostas, kuriose didikai rankomis plėšia mėsą, godžiai kanda obuolį ir visa tai užgeria raudonu vynu, neabejojau, kad Kauno gidės Dianos Dubatauskienės pagalba persikelsiu į tuos laikus, kai ant pietų stalo guldavo visas jautis, pora avių, kelios dešimtys vištų, sviestas, sūris, grietinė ir upė alaus. Tiesa, prieš sočius LDK pietus, rašytiniuose šaltiniuose minimus kaip ilgus ir varginančius, apsukome ratą aplink Kauno rotušę. Nors dažniausiai Dianos ekskursijų oras nekoreguoja, o turistus nuo kritulių vaduoja skėčiai, šįsyk lauke ilgai nesugaišome – lietaus lašai nemaloniai purškė į veidą.

D.Dubatauskienė įsitikinusi, kad istoriją būtina ne tik išgirsti, bet ir jos paragauti. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Su žmonėmis susitinkame prie Kauno pilies. Pusvalandį pasivaikštome aplink rotušę ir tik tada einame pietų“, – 30 minučių pasakojimą D.Dubatauskienė įprastai pradeda nuo 1408-ųjų, kai LDK vadovas Vytautas Magdeburgo teisės pagrindu kauniečiams suteikė savivaldos privilegiją, įteisinusią laisvų ir ekonomiškai savarankiškų pirklių, amatininkų bendruomenę, tiesiogiai atsakingą valdovui. Nuo XV a. iki XVII a. pradžios Kaunas įgavo spartų vystymosi tempą, o miesto ribose, kurios tuo metu nesiekė dabartinių Šv.Gertrūdos ir Birštono gatvių ribų, gyvenimas tiesiog dūzgė. Stabtelėjusi Rotušės aikštėje, anksčiau vadintoje Turgaus vardu, Diana priminė antradienio turgų šurmulius, kurie pritraukdavo žemės ūkio produktų gamintojų ir perpirkėjų. Šie iš vietinių imdavo medieną, degutą, dervą, kailius, vašką, javus, linus, kanapes. Du kartus per metus – balandį ir rugpjūtį, Kaune vykdavo savaitę besitęsiančios mugės. Tokie mėnesiai buvo pasirinkti neatsitiktinai. Balandį, anot D.Dubatauskienės, prasidėdavo laivybos sezonas Nemunu, o rugpjūtį jis baigdavosi, todėl žmonės norėdavo viską parduoti.

Didelė vokiečių įtaka

„Ekskursijos tema susijusi su LDK virtuve, todėl būtina paminėti vieną labai įdomų faktą: 1570 m. iš 416 namų Kaune – net 188-iuose buvo įrengtos užeigos. Į jas eidavo visi – pravažiuojantys pirkliai, laivininkai, eiliniai ir aukštesnio luomo miestiečiai, parapijiečiai“, – žmonės, pasak gidės, į užeigas eidavo ne tik pavalgyti ir išgerti midaus ar alaus, kurio tarp dabartinių T.Daugirdo ir Muziejaus gatvių buvo pagaminama daugiausia.

Susirinkusi publika klausydavo muzikos, šokdavo, dainuodavo, stebėdavo pasirodymus, žaisdavo šachmatais, šaškėmis, kauliukais. Didikai ir valdovai į užeigas eidavo retai arba išvis neidavo. Dažniausia svečius jie priimdavo namuose, o savo svetingumą parodydavo lūžtančiais stalais. Panašiai taip, kaip mus pasitiko „Antis rūsyje“ virtuvės šefas Almantas. Įsitaisę prie tamsia staltiese dengto stalo, už nugarų šmėžuojant ančių siluetams, gurkštelėjome giros su ąsotyje plūduriuojančiomis razinomis. Tada atsilaužėme ruginės duonelės. Peiliu, nes tai buvo vienintelis įrankis ant stalo, užsitepėme varškės užtepėlės ir sviesto su žolelėmis. Kol bandėme nuspėti, ar krapai, petražolės, ar kokia kita žaluma ant dar šiltos skanuolės kampuko, Diana tęsė pažintį su LDK virtuve ir maisto kultūra. Ši esą vystėsi labai mažais žingsniais. Kunigaikščio Mindaugo laikais visi gyventojai, nepriklausomai nuo jų padėties, valgė daugmaž vienodą maistą. 60 proc. raciono sudarė grūdinės kultūros, apie 30 proc. – mėsa, likusiuosius 10 proc. – pieno produktai. Vytauto ir Jogailos laikais lietuviška virtuvė pakvipo egzotiškais prieskoniais, atsivežtinėmis daržovėmis ir vaisiais. Prie to labai daug prisidėjo vokiečiai – Hanzos pirkliai, kunigaikščio Gedimino pakviesti amatininkai, vienuoliai pranciškonai ir žydai aškenaziai. Šių palikimas ant mūsų stalo – bulviniai patiekalai: pamėgtas plokštainis ar cepelinai, kuriuos iki šiol vadiname savo nacionaliniu patiekalu.

„Vokiečiai turėjo labai daug įtakos mūsų virtuvei. Vytautas net kelerius metus gyveno vokiečių ordino pilyse ir iš ten vežėsi žinių apie virtuvę. Radvilų giminė samdė vokiečių virėjus“, – tai, pasak gidės, liudija ir jų palikti užrašai, kuriuose apstu vertimų iš austriškos receptų knygos. – Užtai pas mus tiek daug panašių patiekalų su vokiečiais ir austrais.“

Lietuvių indėlis

Prie mūsų virtuvės formavimo XIII–XIV a. prisidėjo graikai, kiek vėliau – karaimai ir totoriai. Nuo XVI a. į Lietuvą atkeliavo itališka virtuvė su Bona Sforca priešakyje. Taip šalyje išpopuliarėjo kaliaropės, kopūstai, smidrai. Atkeliavo tokios naujovės kaip šalavijai, petražolės, porai ar salierai. B.Sforcos dėka ant stalų keliavo daugiau troškintų ir šviežių daržovių, šlakstytų alyvuogių aliejumi ir citrina. Porcijos mažėjo, o maistas nebuvo toks riebus. Bėgant laikui, dalis itališkų patiekalų pasikeitė taip, kad tapo mūsų tradicinės virtuvės dalimi, tarkim, skryliai, vadinamosios lazankės. Jų pirmtakė – lazanija. Beje, kiek kitokį šio patiekalo variantą – lazaniją su trintu varškės sūriu, galima paragauti ir ekskursijos „LDK virtuvė“ metu. Toks patiekalas siūlomas vegetarams.

XVIII–XIX a., kai Prancūzijos monarchas Liudvikas XIV Paryžių pavertė kultūros židiniu, o visa Europa norėjo būti panaši į prancūzus, šios šalies virtuvė išpopuliarėjo ir Lietuvoje. Kartu su prancūziška tradicija išplito valgymas porcijomis iš lėkščių.

„Realiai tai mūsų virtuvė yra 600 metų atvirumas viskam, kas plaukė į Lietuvą“, – visgi, šį tą, anot gidės, buvo sugalvoję ir patys lietuviai.

Tarkim, miško ir daržo gėrybių derinimas, krienai ir įvairiausi patiekalai iš tolimo Sosnovskio barščio giminaičio lankinio barščio.

„Saldinimas medumi taip pat laikomas lietuvišku. Cukrų į Lietuvą XV a. pabaigoje atgabeno LDK kunigaikštis Aleksandras“, – tik anuomet jis, kaip pasak gidė, buvo vartojamas labai saikingai.

Nenaudojo įrankių

D.Dubatauskienei verčiant istorijos puslapius, ore pasklido vėžių uodegėlėmis gardintos alaus sriubos kvapas. Paprašytas išduoti receptą, restorano virtuvės šefas Almantas buvo tiesmukas. Veikiausiai nutuokė, kad, net ir norėdami, nieko panašaus patys nepagaminsime. Pirmiausia, anot jo, reikia išgliaudyti vėžius, sutrinti jų kiautus. Kelias valandas pavirtą sultinį ramiai palikti nakčiai. Kitą dieną nuovirą sumaišyti su gyvu alumi, morkomis, svogūnais, česnakais ir vėžių uodegėlėmis. Visa tai pagardinti sviestu. Labai panašios senovinės sriubos receptas buvo aptiktas 1613 m. šaltiniuose, tik ten vietoje vėžiagyvių buvo naudota duona, o prieš pabaigą įpiltas šlakelis pieno.

„Na, o dabar kviečiu ragauti“, – paraginusi įvertinti mažą kulinarinį šedevrą, gidė drauge su restorano virtuvės šefu stebėjo tolesnę mūsų reakciją, o kai išgirdo klausimą: „Kur šaukštai?“, skaniai nusijuokė.

Anuomet įrankių niekas nenaudojo. Sriubą srėbė tiesiai iš dubenėlių, mėsą plėšė rankomis. Taip į lėkštes drėbė kruopas, daržoves. Kai po pirmojo patiekalo ant stalo atkeliavo ruginės duonos plutoje kepta višta, o drauge su ja miežinės kruopos ir troškinti kopūstai, išbandėme savo įgūdžius. Pirštais plėšti plutą, kaip ir vištos kulšį, buvo patogu, tačiau kopūstus ir kruopas į lėkštes krėtėme su duonos gabalėliais.

Alaus sriuba be šaukšto susivalgė greičiau, o gaila, nes buvo labai skani. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Galima servetėlių?“ – po šio klausimo laukė dar vienas netikėtumas.

Rankas mums buvo pasiūlyta nusivalyti tiesiai į staltiesę, kaip anuomet tai darė didikai ir valdovai, arba nusiplauti moliniame inde. Virtuvės šefas Almantas pasakojo skaitęs, kad svečiams buvo dalijamos servetėlės, kuriomis jie prisidengdavo drabužius. Tiesa, savo dydžiu jos labiau priminė staltieses.

Realiai tai mūsų virtuvė yra 600 metų atvirumas viskam, kas plaukė į Lietuvą.

Vakarienės patiekalai

Mums vis dar bandant prisijaukinti duonos plutą kaip pagalbinę priemonę vietoje šakutės, Diana tęsė gastronominę kelionę laiku. Darsyk stabtelėjo ties gotikine LDK virtuve, kurioje nestigo prieskonių – šafrano, imbiero, gvazdikėlių. Prieskoniais didikai demonstravo savo kilmę ir galimybes. Dar viena saviraiškos priemonė – maistas. Didikai valgydavo mažiau subproduktų, ant jų stalų keliaudavo lašišos, unguriai, silkės ir menkės, desertui valgė obuolių, kriaušių, ankštinių žirnių, atvežtinių slyvų, vyšnių ir, priešingai nuo eilinių miestiečių, niekada nebūdavo alkani. Tai liudija istoriniuose šaltiniuose minimi patiekalai ir jų gamybai naudoti produktai. Antai, Jogailai keliaujant po Lietuvą, vieniems jo pietums buvo užsakytas jautis, du avinai, lašinių paltis, 60 vištų, keturios žąsys ir tiek pat kaplūnų – riebių, kastruotų gaidžių, 200 kiaušinių, gorčius sviesto, grietinės, pieno, 30 sūrių ir 5 oktualijos, kas prilygtų kiek daugiau nei 7 l alaus. Man beskaičiuojant, kelerioms vestuvėms iškelti pakaktų tiek maisto, Diana tęsė sąrašą.

„Čia dar ne viskas. Karalienės pietums paruoštas dar vienas jautis, du avinai, pusė palties lašinių, 40 vištų, trys kaplūnai, 100 kiaušinių, gorčius sviesto, grietinė, pienas, kriaušės ir 3 oktualijos alaus“, – drauge su mumis gidė stebėjosi ir maisto kiekiais, ir žmonių skrandžiais, į kuriuos nuguldavo ne tik sunkus, riebus maistas, bet ir alus. Tada jo niekas nelaikė alkoholiu ir gerdavo tarsi kompotą. Įdomumo dėlei Diana paskaitė ir dvasininkų racioną. Pietums valgydavo po tris sočius patiekalus, į lovas Dievo tarnai eidavo ne tuščiais skrandžiais – į juos įsimesdavo dar po tris patiekalus: keptos mėsos, barščių su dar dviem mėsos gabalėliais, tarsi pirmųjų būtų maža, o viską vainikuodavo koše ir, žinoma, alumi. Pasninko metu jie valgydavo kiek kukliau, tuomet mėsą keisdavo žuvimi, bet alaus neatsisakydavo.

Po stora duonos pluta paukštiena ilgai išlaiko karštį. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Pabaigai – desertas

Iki šiol daug kas mano, kad didikų ir LDK valdovų racione buvo gausu žvėrienos patiekalų. Visgi, istoriniai radiniai tai paneigė. Tarkim, Radvilų receptų knygoje, naudotoje XVII–XVIII a., aptikta apie 300 patiekalų. Didžioji jų dalis – iš mėsos, žuvies, daržovių, grūdų ir tik trys su laukinių paukščių ir žvėrių mėsa. Tikėdami, kad kiauliena nešvari, todėl ją gali valgyti tik tarnai, didikai šios mėsos buvo visiškai atsisakę. O be reikalo. Įdarytas česnakų skiltelėmis, su krienų ir migdolų padažu, kiaulės šmotas, kuris atkeliavo ant mūsų stalo, tiesiog tirpo burnoje.

„Jei krienai švelnesni, tada labiau jaučiasi migdolų skonis, jei krienai stipresni – migdolą užgožia“, – virtuvės šefas Almantas pasakojo, kad vieniems labiau patinka pirmas, kitiems – antras variantas. Bet kuriuo atveju, kreminei padažo tekstūrai nelieka abejingų.

„Tai dar ne viskas“, – D.Dubatauskienė mūsų nenorėjo paleisti be deserto.

Anuomet vienas populiaresnių desertų buvo agurkai su medumi, tačiau į mūsų delnus krito dar šilti imbieriniai sausainiai, patiekti su arbata. Tiesa, senovinį receptą teko šiek tiek keisti, kitaip, norint įkasti, sausainį būtų tekę mirkyti arbatoje.

Krienus su migdolais, patiektus šalia kiaulės šmoto, galima valgyti ir vienus. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Pagal kiekvieno norą

Jau dešimtį metų gide dirbanti Diana, ekskursiją „LDK virtuvės skoniai“ ir „Tarpukario skonių kelias“ į savo programą įtraukė praėjusiais metais. Spontaniška mintis, anot moters, gimė po nesibaigiančių turistų klausimų, kur po ekskursijos galima skaniai pavalgyti. Negana to, dauguma jų norėjo ne tik skanių, bet ir nacionalinę virtuvę atspindinčių patiekalų. Taip Diana nusprendė sujungti maisto kultūros istoriją su degustacijomis. „LDK virtuvės skonius“ gidė patikėjo restoranui „Antis rūsyje“, o laikinosios sostinės restoranų ir kavinių paslaptis – „Višta puode“.

Ekskursijos „Tarpukario skonių kelias“ metu, anot gidės, žmonės sužino, kad tarpukariu kavinėse buvo parduodama kava, pienas, saldumynai ir alus. Jose buvo draudžiama prekiauti stipriaisiais gėrimais, o staliukus dengti baltomis staltiesėmis. Restoranuose staltiesės buvo privalomos, tačiau čia nebuvo desertų: nei sausainių, nei pyragaičių, nei kokių kitų skanėstų.

„Sąraše yra ir daugiau ekskursijų“, – D.Dubatauskienė kelias jų išvardijo: „Viduramžių Kaunas“, „Laikinosios sostinės fenomenas“, „Kauno gatvės menas“, „Pažaislio vienuolyno paslaptys“, „Pasakojimai apie Kalėdas Kaune“.

Tikisi daugiau turistų

Vedina smalsumo, o vėliau noro sukauptomis žiniomis dalytis su kitais, Diana ekskursijas pradėjo organizuoti prieš dešimtį metų. Ilgą laiką apie Kauną ji pasakojo vokiečių kalba, mat didžiąją dalį klausytojų sudarė turistai iš užsienio. Pandemijai pakoregavus keliautojų srautus, į miestą atsigręžė lietuviai, todėl gidei teko šiek tiek koreguoti programą. Tai, kas įdomu trumpam į Kauną atvykusiam vokiečiui, lietuvio esą gali nesudominti.

„Turistui iš užsienio reikia bendro Lietuvos paveikslo, o lietuviui – gylio, įdomybių. Vedu mergvakarius, gimtadienius. Kai dar nebuvo galima eiti į kavines ir restoranus, darbo kolektyvai aktyviai rinkosi įvairias ekskursijas. Būna dar ir istorijos pamoka kitaip, kai moksleiviai viską gali apčiupinėti“, – D.Dubatauskienė

Gidė juokavo, kad niekada neskaičiavusi nei turistų, nei ekskursijų. Ir nors šiuo metu per savaitę turi iki keturių ekskursijų, vylėsi, kad, Kaunui šiais metais tapus Europos kultūros sostine, skaičiai dar labiau kilstelės į viršų.

XVI a. užsieniečius buvo galima skirstyti į tris kategorijas: a) svetimšaliai (čiužazemci), b) gyvenantys už sienos (zagraničniki), t.y. Maskvos gyventojai, prūsai, ir c) kaimynai (susiedi), t.y. lenkai (kanceliarine LDK kalba – rusėnai).

Per LDK ėjo ne vienas prekybos kelias, kuriuo galėjo keliauti ir svetimšaliai. Didžiausi prekybos keliai buvo saugomi ir tikrinamos keliaujančių svetimšalių tapatybės. Pagal Kazimiero laikais su Turkija sudarytą susitarimą pirkliai į LDK galėjo atvykti ir išvykti tik lydimi pasiuntinių, o be jų galėjo atvykti tik į Kijevą, parduoti prekes ir grįžti.

Valdovas keliaujantiems privilegijuotiems asmenims, taip pat ir pasiuntiniams, išduodavo apsaugos raštą (gleitą), galiojantį visoje LDK, kuris jiems suteikdavo lengvatų, taip pat neliečiamybę keliaujant, o už gleito pažeidimą ir sulaužymą Lietuvos Statutai (LS) numatė dvigubas bausmes, net iki mirties bausmės.

Jau 1447 m. Kazimiero privilegija garantavo LDK teritorijos ir dvarų neliečiamybę, valstybės pareigūnų skyrimo apsaugą nuo lenkų ir kitų užsieniečių. Aleksandro privilegijoje, kaip ir Kazimiero, 1492 m. pakartojama, kad Lietuvos didysis kunigaikštis negali svetimšaliams dalyti žemių ir pareigų, o 1587 m. Zigmantas Vaza, prisiekdamas LDK, pareiškė, jog jokių valstybinių pareigų, tarnybų ir žemės svetimšaliams neskirs. Be to, LS numatė, kad "jokie dvarai nei urėdai neturi būti duodami svetimšaliams".

Svetimšaliai į LDK galėdavo atvykti tik be tikslo gyventi nuolat. Trumpesniam ar ilgesniam laikui apsigyvendavo kitų valstybių pasiuntiniai, pirkliai, samdomos kariuomenės kariai, kai kurių profesijų žmonės (į LDK būdavo kviečiami menininkai, įvairių sričių specialistai), studentai. Atvykę jie privalėdavo dirbti darbą tik pagal savo specialybę, jiems buvo draudžiama kištis į valstybės valdymo reikalus. Didžioji dalis jų, baigę darbus, grįždavo į savo valstybes. Būta ir tokių, kurie už nuopelnus valstybei ar valdovui gaudavo indigenatą (svetimšalio bajoro įsiteisėjimą LDK), žemės, ar patys jos nusipirkdavo ir taip integruodavosi į LDK bei tapdavo jos piliečiais.

LDK bajorai ir jų vaikai turėjo teisę laisvai vykti į užsienį kaip pirkliai, taip pat studijuoti, tarp kitų – ir karinius mokslus, tačiau buvo uždrausta vykti į šalis, su kuriomis buvo kariaujama. LS reglamentavo, kad "mokytis riteriškų dalykų valdovas leidžia visiems laisvai vykti į visus užsienius, išskyrus tik priešo žemę". LDK piliečiams keliauti į priešų žemes buvo uždrausta jau 1447 m. Kazimiero privilegija.

Nors Liublino unija buvo pasirašyta 1569 m. ir joje numatytas visiškas Lietuvos ir Lenkijos susiliejimas, tačiau LS lenkus laikė kaimynais, t.y. užsieniečiais. LS konstatuota, kad lietuviai, rusai (kitur rašoma – gudai) ir žemaičiai buvo tikrieji LDK piliečiai ir galėjo įsigyti dvarus LDK ar būti paskirti į valstybės tarnybą, o lenkai laikyti svetimšaliais ir jiems to daryti neleista. Siekiant pabrėžti LDK savarankiškumą, lenkams neleista eiti LDK dvasininkų pareigų, lenkų kariuomenė laikyta svetima, o lenkai kariai samdyti į LDK kariuomenę pagal svetimšalių karių samdymo tvarką.

Nors užsieniečiai turėdavo mažiau teisių nei LDK piliečiai, LS nurodė, kad LDK "svetimšaliai, užsieniečiai, atvykėliai ir kokiu nors būdu atsikėlę žmonės turi būti teisiami ta pačia teise ir tuose teismuose, kur kas stos" (citata iš LS, tai reiškia – artimiausiuose teismuose – A.V.). Taip pat buvo numatyta, kad smurtavęs, sužeidęs, apiplėšęs ar atėmęs turtą iš svetimšalio LDK pilietis "nedelsiant turi stoti prieš teisingumą".

Apie XIV a. į LDK atvykusius totorius, karaimus, žydus ir romus LS kalbėta kaip apie svetimšalius. Antrasis LS apkarpė žydų ir totorių senąsias teises, atėmė privilegijas ir nustatė, kad joks žydas, totorius ar kitas nekrikščionis negali būti skiriamas į valstybės pareigybes ir negali turėti krikščionių nelaisvėje, taip pat negali liudyti teisme dėl žemės. Numatyta ir išimtis tiems totoriams, kurie nuo "seno savo dvaruose gyvena": jie prilyginti LDK piliečiams.

Tame pačiame LS žydams ir jų žmonoms drausta nešioti brangius rūbus, auksą, sidabrą, taip pat nurodyta, kad žydų "aprėdas turi būti išsiskiriantis: kepurė arba beretas geltonas (žmonoms – galvos apdangalas – A.V.), (...) kad būtų ženklas ir tikras atskyrimas krikščionio nuo žydo". Trečiajame LS šio nurodymo neliko ir žydams jau leista nešioti vieną žiedą-antspaudą ir žiedą, o moterims – puoštis be apribojimų.

1557 m. Lenkija ir kai kurios kitos Europos šalys priėmė Romų banicijos (paskelbimo už įstatymo ribų) įstatymą ir ėmė žiauriai romus persekioti, todėl jie ėmė masiškai plūsti į LDK, nes čia buvo palankesni įstatymai (jie buvo nukreipti tik prieš klajoklius – nesėslius romų tautybės asmenis). LS ragino romus tapti sėsliais gyventojais ir grasino ištremti iš LDK. LS konstatuota, kad klajokliai romai "daro nemažą žalą apgaudinėdami (...), vogdami (...), grobdami", o nukeliavę į priešų žemes gali tapti jų šnipais ir vedliais. Todėl nustatyta, kad LDK teritorijoje draudžiama juos slėpti, o pasienyje stebėti, kad "į mūsų žemes jie neįeitų", o išvarytų – niekas nepriimtų, priešingu atveju numatyta 12 kapų grašių bauda. Romų banicijos įstatymas panaikintas tik 1791 m.

Indėlis į LDK galybę

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto į Lietuvą pakviesti kilmingi totoriai buvo apgyvendinti Vilniaus, Trakų, Alytaus ir Švenčionių apylinkėse. Pagrindinė totorių veikla buvo karyba – jie sudarė Vytauto asmeninę sargybą.

"Totoriai dažniausiai būdavo lengvosios kavalerijos nariai, jie buvo puikūs raiteliai, narsūs kariai, o svarbiausia – itin lojalūs savo valdovui. Iš esmės jie išsiskyrė tuo, kad buvo kavalerijoje. Tai kariai, kurie kariuomenėje buvo kartu su lietuviais, tačiau sudarė atskirus pulkus. Šie pulkai veikė ir XVI–XVII a., išliko ir carinės Rusijos okupacijos metais. Totoriai taip pat dalyvavo Žalgirio mūšyje, saugojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sienas. Šie faktai įrodo, kad totoriai turėjo didelį LDK pasitikėjimą", – apie totorių poziciją LDK kariuomenėje pasakojo parodos kuratorė Justina Nenortaitė.

Lietuvos kariuomenėje totoriai užėmė svarbią poziciją, dalyvavo visose Abiejų Tautų Respublikos (ATR) kovose su vidaus ir išorės priešais. Anot J.Nenortaitės, veiksmingos totorių mūšio taktikos ir technologijos buvo pritaikytos ir Žalgirio mūšyje.

J. Nenortaitė: Totoriai ilgą laiką buvo mūsų kariuomenės dalis ir žengė išvien su Lietuva, tad totorių kariai dalyvavo ir rezistencijos mūšiuose, ir partizaniniuose karuose.

"Nors totoriai labiausiai atpažįstami kavalerijoje, svarbu atsiminti ir tai, kad Vytauto valdymo laikais jie taip pat buvo ginkluoti strėlėmis ir ietimis. Totoriai turėjo puikius lanko valdymo įgūdžius, kuriuos pritaikė LDK kariuomenėje. Šie kariai kovojo priešakinėse linijose, pirmieji pradėdavo mūšius. Taip nutiko ir Žalgirio mūšyje, kuriame taip pat buvo pritaikyta totoriams būdinga karo taktika: atsitraukimas – staigus puolimas – atsitraukimas", – aiškino istorikė.

Bajorystės klausimas

Viduramžiais Lietuvoje į karo mūšius vykdavo tik bajorai, tačiau juose dalyvavo ir čia gyventi atvykę kilmingi totoriai. Nors jie dalyvavo karinėje veikloje, teisiškai nebuvo lygūs Lietuvos bajorams dėl išpažįstamos religijos ir kitų veiksnių.

"Totoriams buvo suteikiama tiek teisių, kiek valstybei buvo būtina, kad jie atliktų karo tarnybą. Puikiai žinome, kad ne visi totoriai atliko karo tarnybą, o verčiau užsiėmė kitais amatais. Problema yra ta, kad pirmajame ir antrajame Lietuvos statutuose bajorų teisės suteikiamos tik tiems totoriams, kurie atlieka karo tarnybą. Bajorystės klausimas paopėjo Rusijos imperijos valdymo metu, nes tuomet totoriai turėjo įrodyti savo kilmę. Tai, kaip žinoma, buvo labai sudėtingas procesas, tačiau jo metu totoriai suvokė, kad pagaliau gali įrodyti esą tikri bajorai. Galiausiai šis klausimas buvo išspręstas senato, išleidus įstatymą, kad totoriai, kurie atitinka visus bajoro kriterijus, gali save vadinti bajorais. Nepaisant to, senatas nesutiko, kad totoriai būtų įrašyti į bajorų knygą, todėl jiems buvo sudarytas naujas atskiras sąrašas", – aiškino Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė habilituota humanitarinių mokslų daktarė Tamara Bairašauskaitė.

Artefaktai: parodos eksponatai simbolizuoja autentišką totorių karybos meną. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Šie kariai kovojo priešakinėse linijose, pirmieji pradėdavo mūšius. Taip nutiko ir Žalgirio mūšyje, kuriame taip pat buvo pritaikyta totoriams būdinga karo taktika

Lietuvoje gyvenantys totoriai nepamiršo ir savo šalies tradicijų, o tai atsispindėjo kilmingų šeimų simboliuose. Pasak T.Bairašauskaitės, bajorais pripažintų totorių herbai buvo ne ką mažiau įstabūs nei Lietuvos bajorijos.

"Vieni totorių šeimų herbai yra labai panašūs į LDK bajorų herbus, o kiti visai unikalūs. Dalis giminių atsiminė savo praeitį, šiose šeimose geneaologinė atmintis buvo gyva, o iš tų tradicinių praeities simbolių kai kurios šeimos ir sudarė savo herbą. Šių šeimų herbai labai skyrėsi vienas nuo kito, nes turėjo specifinei giminei būdingų simbolių, kurių visuma sudarė išbaigtą totorių herbų tradicijų paveikslą. Totorių giminių herbų įvairovė ir jų svarba totoriams įrodo, jog jie ir šiuo aspektu nusipelnė bajorų titulo", – pasakojo istorikė.

Ženklai: bajorų totorių šeimos turėjo ir savo herbus – panašius į LDK bajorų herbus arba unikalius. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Modernieji laikai

Totoriai išliko Lietuvos karių gretose visais mūsų istorijos etapais. Sovietizacijos laikotarpiu stipriai nyko totorių dvasinė kultūra ir religija, tačiau šios kilmės kariai vis tiek dalyvavo kovose už Lietuvos laisvę.

"Totoriai ilgą laiką buvo mūsų kariuomenės dalis ir žengė išvien su Lietuva, tad totorių kariai dalyvavo ir rezistencijos mūšiuose, ir partizaniniuose karuose. Nors ir nesudarė atskirų būrių ar pulkų, bet tikrai dalyvavo kaip pavieniai kariai. Šiomis dienomis totoriai tebetarnauja Lietuvos kariuomenėje, žinoma, dabar jų gretos ne tokios gausios, kaip kad buvo viduramžiais. Jie dalyvauja misijose užsienyje, su kuriomis supažindins keletas tekstų ir nuotraukų šioje parodoje", – pasakojo J.Nenortaitė.

Anot istorikės, anksčiau turėjome daugybę totorių karių, apie 50 totorių kilmės generolų, o tai atspindi šios tautos išsilavinimą ir pasiaukojimą karybai. "Šiuo metu jų nėra daug, tačiau vis tiek galime sutikti totorių kilmės karių skirtinguose kariuomenės daliniuose, pavyzdžiui, Ulonų pulke. Kaip matome, jie ir toliau puoselėja karines vertybes ir lygiai taip pat aktyviai tarnauja kariuomenėje", – apie šių dienų totorių vaidmenį kalbėjo J.Nenortaitė.

Akcentai: pagrindinis totorių palikimas – religija, maistas ir iki mūsų dienų išsaugotos tradicijos. / Vilmanto Raupelio nuotr.

2011 m. visuotinio gyventojų ir būsto surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 2 793 totoriai.

Pagrindinis totorių palikimas – religija ir maistas. Lietuvoje yra išlikę keletas mečečių, tačiau sovietų okupacijos laikais, kai nebuvo galima išpažinti religijos, mečetės, kaip ir kitos dvasinio garbinimo vietos, buvo apleistos, paverstos sandėliais, bibliotekomis.

J.Nenortaitė teigia, kad "autentiška totorių kultūra yra išlikusi 40-ies totorių kaime, Nemėžio kaime. Ten gyvena tik totorių šeimos, kuriose yra perduodamos jų tradicijos iš kartos į kartą. "Šiose Lietuvos vietovėse totoriai laikosi savitų religinių, laidojimo papročių, švenčia tradicines šventes. Manau, šiuose kaimuose galima rasti daugiausia įvairaus totorių palikimo, iš arčiau susipažinti su jų gyvenimu ir istorija", – sakė ji.

Istorijos garsinimas

Parodos atidarymo renginyje Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininkas Kęstutis Zenonas Šafranavičius pristatė knygą "Lietuvos totoriai", kurioje aprašoma Lietuvos totorių istorija ir bendruomenės veikla.

Artefaktai: parodos eksponatai simbolizuoja autentišką totorių karybos meną. / Vilmanto Raupelio nuotr.

"Žinoma, kad karyba yra pagrindinė sritis, kurioje totoriai yra pasiekę labai daug, tačiau Lietuvoje mes turime ir totorių kilmės dailininkų, profesorių, šokėjų, inžinierių. Šiais metais turime išskirtines galimybes pasigirti ir papasakoti apie daugelį totorių kilmės žmonių Lietuvos kariuomenėje. Kadangi 2022 m. Kaunas bus viena Europos kultūros sostinių, mūsų Kauno totorių tautinė grupė, nors ir nedidelė (mūsų yra gal 250), bet viena seniausių kaune, nusprendė išleisti knygą "Lietuvos totoriai". Ši knyga išleista tam, kad galėtume užtikrinti mūsų istorijos sklaidą Lietuvoje ir Europoje, o tai mūsų bendruomenei yra ypač svarbu" , – apie knygą pasakojo K.Z.Šafranavičius.

Tokio tipo leidinys – ne pirmas Lietuvoje, tačiau, anot K.Z.Šafranavičiaus, Lietuvos totorių istorija vis dar nėra nuosekliai aprašyta, dauguma faktų lieka nepaminėtų. "2021-ieji yra paskelbti Lietuvos totorių metais, pastebime, kad šiai istorijos temai yra skiriama vis daugiau dėmesio. Tad mes, kaip bendruomenės lyderiai, nusprendėme, kad reikėtų parašyti leidinį apie Kauno totorių bendruomenę. Knygoje palietėme įvairias kompleksines temas, kurios kitiems knygų leidėjams neatrodė svarbios ar vertos dėmesio. Pavyzdžiui, sunykusios karių totorių gyvenvietės, istorinis palikimas, mūsų dienų aktualijos. Manau, kad leidinys turėjo būti platesnis, aprėpti daugiau temų. Tai turėtų būti padaryta šiais metais, žinau, kad yra planuojama išleisti dar šešias tokio pobūdžio knygas", – aiškino jis.

Palikimo išsaugojimas

Karyboje prasidėjusi totorių istorija – ne vienintelis Lietuvai svarbus šios tautos kultūros paveldas. Be įmantrių karybos technikų ir mūšio drausmės, išskirtinio dėmesio vertos totorių kalba, muzika, švenčių tradicijos.

Artefaktai: parodos eksponatai simbolizuoja autentišką totorių karybos meną. / Vilmanto Raupelio nuotr.

"Man totorių kultūra yra svarbi, nes mane taip išauklėjo mano tėvai, aš nuo vaikystės girdėdavau mūsų tautinę muziką, matydavau šokius, lankydavausi Kryme. Su tėvais kartu gamindavome tautinius patiekalus, švęsdavome religines šventes. Visa tai padarė man didelę įtaką, ir man tai yra labai artima. Atsimenu, kad mano vaikystėje tėvai dėjo daug pastangų, kad pažinčiau mūsų kultūrą. Augdama pati suvokiau, kad man tai labai įdomu, artima", – apie savo kultūrą kalbėjo totorių jaunimo ansamblio "Efsane" narė Elvina Čiurlu.

Dėl puoselėjamų tradicijų totorių bendruomenė palaiko artimus ryšius net ir būdama skirtinguose Lietuvos kampeliuose. Anot E.Čiurlu, žinoti savo šaknis, kilmę ypač svarbu. "Plačiame pasaulyje svarbu neprarasti savo identiteto. Esu iš Vilniaus, ten mes susitinkame su kitais jaunais totoriais, dažnai atvyksta žmonių iš kitų miestelių. Mes taip pat turime ansamblį "Efsane", kuriame dalyvauja merginos, vaikinai ir net maži vaikai. Ansamblis padeda mums geriau pažinti ir patirti savo kultūrą, mokomės dainuoti savo kalba, šokti tradicinius šokius", – apie galimybes išlaikyti savo tautinį identitetą pasakojo E.Čiurlu.