Dangaus kūnai: saulė teka 5.50 val., leidžiasi 20.56 val. Dienos ilgumas 15.06 val.
Mėnulis (delčia) teka 1.38 val., leidžiasi 20.27 val.

Vardadieniai:
Arnas, Diana, Gilovilė, Ipolitas, Kasijonas, Kastytis, Naglis, Poncijonas

Datos:
Tarptautinė kairiarankių diena

1836 — gimė poetas, kunigas, 1863 m. sukilimo dalyvis Dominykas Palionis-Pėža. Mirė po 1882 m.
1861 — gimė literatas, knygnešys, tautinio judėjimo dalyvis Augustinas Baranauskas. Mirė 1923 m.
1902 — gimė rašytojas Viktoras Kropas. Mirė 1937 m.
1960 — gimė žurnalistas Vitas Lingys. Mirė 1993 m.
1962 — gimė filosofas, kultūros kritikas, visuomenės veikėjas, humanitarinių ir socialinių mokslų daktaras, Europos parlamento narys Leonidas Donskis.
2007 — Italijoje mirė paskutinis diplomatų Lozoraičių šeimos atstovas, pirmasis Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino — Kazys Lozoraitis. Gimė 1929 m.
2020 — Vyriausybė paskelbė Irano remiamą sukarintą musulmonų šiitų judėjimą „Hezbollah“ teroristine organizacija ir uždraudė į šalį atvykti su ja siejamiems asmenims.
2022 — Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius už nepilnamečių tvirkinimą ir seksualinį išnaudojimą iš dvasininkų luomo pašalino kunigą Joną Kusą. Per tyrimą nustatyti trys nukentėję nepilnamečiai: du patyrė seksualinį išnaudojimą, vienas tvirkintas.

Rugpjūčio 13-oji pasaulio istorijoje:
1624 — Prancūzijos karalius Louis (Liudvikas) XIII paskyrė kardinolą Richelieu (Rišeljė) pirmuoju ministru.
1792 — Prancūzijos revoliucionieriai įkalino karališkąją šeimą.
1814 — Gerosios Vilties kyšulys tapo britų kolonija.
1820 — gimė britų muzikologas, muzikos ir muzikantų enciklopedijos leidėjas seras George Grove (Džordžas Grouvas).
1826 — mirė prancūzų gydytojas, patologas anatomas Rene Laennec (Renė Lanekas). Naudodamasis savo 1816 m. išrastu stetoskopu, 1819 m. sukūrė ir įdiegė į praktiką auskultacijos metodą bei pirmasis aprašė plaučių tuberkuliozę. Gimė 1781 m.
1868 — žemės drebėjimo aukomis Peru ir Ekvadore tapo mažiausiai 25 000 žmonių.
1871 — Leipcige gimė Vokietijos politikas socialdemokratas Karl Liebknecht (Karlas Lybknechtas). Socialdemokratų partijoje su Rosa Luxemburg (Roza Liuksemburg) įkūrė radikalią Spartako sąjungą. 1916 m. buvo pašalintas iš socialdemokratų partijos ir vėliau suimtas.
1926 — gimė Kubos revoliucijos lyderis Fidel Castro (Fidelis Kastro).
1961 — Rytų Vokietija pastatė Brandenburgo vartus, atskyrusius šalį nuo Vakarų Berlyno.
1964 — Britanijoje paskutinį kartą nuteistajam įvykdyta mirties bausmė.
1987 — lobių ieškotojai teigė suradę vieną nuskendusio „Titaniko“ laivo seifų.
1994 — nuo vėžio mirė NATO generalinis sekretorius Manfred Woerner (Manfredas Verneris).
1995 — Kašmyro (Indija) kaime rastas vieno iš penkių separatistų pagrobtų turistų — norvego Hans Christian Ostro (Hanso Kristijano Ostro) — lavonas nukirsdinta galva.
1998 — mirė Prancūzijoje gimęs amerikiečių rašytojas Julien Green (Žuljenas Grynas). Jis buvo pirmasis ne prancūzų kilmės pilietis išrinktas į Prancūzų akademiją. 1972 m. Prezidentas Georges Pompidou (Žoržas Pompidu) pasiūlė jam Prancūzijos pilietybę, tačiau J. Green'as, būdamas ištikimu patriotu, jos atsisakė.
2004 — Graikijoje, Atėnuose, buvo atidarytos 28-osios vasaros olimpinės žaidynės.
2005 — mirė Naujosios Zelandijos ministras pirmininkas David Lange (Deividas Leindžas). Gimė 1942 m.
2014 — naujuoju Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios (Maskvos patriarchato) vadovu Vyskupų taryba Kijeve išrinko Černivcių ir Bukovinos metropolitą Anuprą.

Rugpjūčio 13-oji šou pasaulyje:
1899 — Anglijoje gimė Holivudo režisierius, siaubo filmų klasikas Alfred Joseph Hitchcock (Alfredas Džouzefas Hičkokas). Mirė 1980 m.
1963 — gimė James Hetfield (Džeimsas Hetfildas) iš grupės „Metallica“.
1965 — „The Beatles“ išleido dainą „Help!".
1966 — buvo išleista grupės „The Supremes“ daina „You Can't Hurry Love“.
1995 — „R.E.M.“ nariui Michael Stipe (Maiklui Staipui) buvo išoperuota išvarža.
2004 — mirė garsi amerikiečių virėja, rašytoja, televizijos asmenybė Julia Child (Džiulija Čaild). Ji parašė daugybę gaminimo knygų, sukūrė televizijos programų. Žinomiausia knyga — Mastering the Art of French Cooking — išleista 1961 m. 2009 m. sukurtas filmas „Julie & Julia“, kuriame J. Child vaidina Meryl Streep (Meril Stryp).
2009 — mirė legendinis gitaristas ir išradėjas Les Paul (Lesas Polas), kuris sukūrė pilnavidurio korpuso „Gibson“ elektrinių gitarų, pavadintų jo vardu, dizainą.
2011 — Ispanijos sostinėje mirė vienas įtakingiausių ispanų mados dizainerių Jesus del Pozo (Chesus del Posas).
2011 — JAV kino aktorė Jessica Alba (Džesika Alba) susilaukė antrosios atžalos — dukrelės Haven (Heiven).

Niekada nestigo empatijos

L. Donskio bičiulė žurnalistė Birutė Garbaravičienė, vėlyvąją filosofo publicistiką sudėjusi į knygą, neslėpė, jog kūrybinis procesas buvo gana sudėtingas.

„Tekstai yra pasiklydę interneto platybėse, todėl norėjau juos sudėti į vieną leidinį. Nors internete gali rasti viską, tačiau knyga yra knyga. Kai straipsniai sugula į knygą, jie turi kitą išliekamąją vertę, ir atrodo, kad daiktas yra apčiuopiamas. Sudėlioti Leonido publikacijas buvo gana sudėtinga, man reikėjo ilgai galvoti, kur rasti tą raktą nuo jo skrynelės. Ilgai svarsčiau, kol galiausiai viskas natūraliai susidėliojo“, – pasakojo žurnalistė.

B. Garbaravičienė atskleidė, kas slypi už sentimentaloko knygos pavadinimo.

Pasak jos, Leonidui empatijos niekada nestigo.

„Pavadinimas „Man skauda“ – vadinasi, esu. Man – ne tas pats. Tekstai, kurie čia yra sugulę, antraštės ir pavadinimai yra apie orumą, apie jautrumą. Tačiau jie skamba tikrai ne banaliai. Tekstai pilni galvojimų, ką daryti, kokie mes turėtume būti. Ir tai pasireiškia visuose straipsniuose, kurie, beje, yra parašyti likus metams iki jo mirties. Tai rodo, kaip intensyviai jis galvojo ir kaip jam buvo tai svarbu. Leonidui empatijos niekada netrūko“, – tikino knygos sudarytoja.

Jam rūpėjo, kad visuomenė turėtų šiek tiek kilnesnius ir oresnius santykius.

Rūpėjo žmogaus orumas

Renginyje buvo paliesta ir empatiškumo tema šiuolaikiniame pasaulyje.

Profesorius, istorikas Egidijus Aleksandravičius mano, jog šiandien empatiškų žmonių ne itin daug.

„Be abejo, kad empatiškas žmogus šiandien – retenybė. Žinoma, tai nereiškia, kad empatijos stinga nutikus labai baisiems dalykams. Prasidėjus agresijai prieš Ukrainą, mes visi išgirdome savo sąžinės balsą. Bet tai reiškia, kad reikalingas labai didelis dirgiklis“, – kalbėjo istorikas.

L. Donskiui rūpėjo tolerancija, orumas, žmonių santykiai bei siekis suprasti vienam kitą. Šios temos atsispindi ir knygoje.

Tekstai – lyg terapija

E. Aleksandravičius atkreipė dėmesį, koks L. Donskis buvo jautrus, gebėjęs aristokratiškai kalbėti apie paprastą žmogų, neiškeliant savęs.

„Apie save gali kalbėti per kitus žmones. Ir toje knygoje jis kalba apie tuos kitus, kuriuos jis pagerbia, ir tada, kai skaitai kitų žmonių biogramas, supranti, kad Leonidui tai buvo svarbu. Jis visiškai iš naujo prabyla apie tai, kaip „Facebook“ epochoje žmonės turi turėti privatumą, o intymumą gintų kaip savo akį. Jam rūpėjo, kad visuomenė turėtų šiek tiek kilnesnius ir oresnius santykius. Čia buvo jo rūpestis, ir jis kažkaip juto šitą labai smarkiai“, – kalbėjo profesorius.

Renginyje dalyvavęs fotografas, socialinio portreto meistras Artūras Morozovas L. Donskio tekstus prilygino savotiškai terapijai nerimo ir pasimetimo kupiname laike.

– Šiemet L. Donskiui būtų sukakę šešiasdešimt, tad ši knyga – dovana bičiulio gimtadieniui?

– Knygos Leonidui buvo labiausiai prie širdies, rašto dvasia – itin artima. Norėjosi pagerbti bičiulį ir priminti apie jį. Yra toks puslapis www.donskis.lt, čia galima rasti viską, bet knyga yra knyga. Juolab tokiam eruditui kaip Leonidas. Manau, tokia dovana džiaugtųsi. Tik nenorėčiau prisiimti nuopelnų – čia paties Leonido knyga, jo vėlyvieji tekstai.

Visus šešerius metus nuo staigios jo mirties jaučiau skolą. Jau pirmaisiais netekties metais kalbėdavomės su Jolanta, Leonido žmona, jo bičiuliais, ką galima būtų padaryti jo atminimui. Kartą, istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus knygos „Adamkus“ pristatyme, Jolanta prasitarė, kad yra išsibarstę daug Leonido tekstų. Tai išgirdusi leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė paragino mane: „Tai imkitės, Birute, ir surinkit.“ Jei ne tas paraginimas, vargu ar būčiau priėmusi tokį iššūkį.

Kita vertus, akivaizdu, kad šiandien itin trūksta to išmintingo, ramaus ir sutaikančio jo žodžio. Sakoma, kad nėra nepakeičiamų. Vis dėlto pakeisti L. Donskį sunku ar net neįmanoma. Lietuvai jis davė labai daug. Jis buvo vienas labiausiai gerbiamų Lietuvos mąstytojų, socialinis analitikas ir pilietinių laisvių gynėjas, politikos teoretikas ir elitinis praktikas, politinius idealus patikrinęs europarlamentaro darbo tikrovėje. Ką jau kalbėti apie jo, kaip publicisto, talentą! Jis mokėjo kalbėti pačių įvairiausių sluoksnių, pažiūrų žmonėms. Atsiverskite bet kurį šios knygos tekstą – jis tarsi parašytas šioms dienoms.

Įtaiga: L. Donskis buvo nuostabus pasakotojas, cituodavo W.Shakespeare’ą iš atminties, niekada neturėjo jokių užrašų, nesinaudojo jokiais lapeliais – viskas tiesiog liedavosi. B. Garbaravičienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl „Man skauda“? Ar šis pavadinimas – iš ypatingo L. Donskio jautrumo?

– Todėl, kad ir man skauda, ir mums skauda. Ši knyga – tarsi mūsų laiko liudytoja, aktuali ir šiandien. Visi Leonido tekstai – išskaudėti, išgyventi, žaižaruojantys erudicija – sudėti pagal temas. Atrodytų, tai labai paprastas ir nuoseklus knygos sudarymo principas, tačiau man pačiai reikėjo atrasti raktą į jo intelektualinių lobių skrynią. Nutariau rinkinį formuoti sekdama Leonido tonacijomis ir intonacijomis, kiekvieną skyrių pavadinau jo paties žodžiais, ir tai tapo tarsi kompasu, vedančiu Leonido jautrumo kryptimi. „Man skauda dėl kitų, vadinasi, esu“, „Viešumo tironija“, „Orumas miršta paskutinis“, „Mus griauna maži ir banalūs dalykai“, „Mūsų nesaugus pasaulis“ ir t. t. – viskas apie tai, kaip mes šiandien gyvename, kodėl esame pikti, pilni kompleksų, kodėl nemokame gerbti savęs ir kito? Leonidas stengėsi suprasti, o gebėjimą suprasti, skaudėjimą dėl kito mes vadiname žmogiškumu. „Negalima užmerkti akių ir elgtis taip, tarsi nieko nebūtų įvykę, kai regi, kaip tavo akyse randasi nerimą keliančių dalykų“, – tai Leonido požiūris, kuriam jis buvo ištikimas visą gyvenimą. Paskutiniųjų Leonido metų tekstai – patys intensyviausi, jis itin daug rašė, tarsi nujausdamas lemtį ir norėdamas suspėti.

Šiandien itin trūksta išmintingo, ramaus ir sutaikančio jo žodžio. Sakoma, kad nėra nepakeičiamų. Vis dėlto pakeisti L. Donskį sunku ar net neįmanoma.

– Kas buvo sunkiausia rengiant knygą?

– Ko gero, medžiagos aprėptis. Paskutiniaisiais gyvenimo metais Leonidas labai daug dirbo. Jo tekstų buvo visur – televizijoje, spaudoje, portaluose. Jaučiau pareigą sutelkti knygoje tuos tekstus, iš kurių labiausiai galėtume pasisemti išminties, tolerancijos. Šiokios tokios patirties jau turėjau, nes, pasibaigus mūsų su Leonidu rengtai laidai „Be pykčio“, jos pagrindu buvome sudarę knygą „Pokalbiai be pykčio“. Šįsyk reikėjo tarsi lakmuso popierėlio atrenkant tekstus, kurie ypatinga galia skambėtų šiandien. Paskui – viską perleisti per širdį. Tikiuosi, kad nenuvyliau tų, kurie prisimena Leonidą, nepaprastą žmogų. Esu dėkinga už palaikymą J. Donskienei ir ypač E. Aleksandravičiui, kurį su Leonidu siejo ypatinga intelektualinė draugystė. Jo parašyta pratarmė subtiliai palydi skaitytoją į L. Donskio pasaulį, taikliai apibūdina patį tekstų autorių – „kilnaus gyvenimo ir taiklaus kalbėjimo dermė“.

– Kokia judviejų su Leonidu draugystės istorija? Kas jus stipriausiai siejo?

– Tai istorija iš mano „kempinės būties“ istorijų (juokiasi). Galbūt nuskambės kiek egzaltuotai ar banaliai, bet išties pabuvau milžinų paunksnėje – sutikau be galo daug įdomių žmonių. Leonidas – vienas iš jų. Apie jį buvau skaičiusi iki pažinties. Dirbdama žurnaliste „Kauno dienoje“ viename savo tekstų, kultūros priedo „Santaka“ rubrikoje „Šeštadienio stabtelėjimas“, buvau pacitavusi jį. Tuomet jis sudėtingiau rašė. Yra prisipažinęs, kad norėjo būti labiau akademiškas, o kuo toliau, tuo labiau grynino savo kalbėjimą. Tačiau jau tada, iš tekstų, patraukė įžvalgos.

Susipažinome – vėlgi ačiū žurnalistinio darbo patirčiai – rengiant interviu su juo. Tai buvo kažkas naujo, kažkas kitaip, o mane tas kitoniškumas visada žavėjo. Jis žaižaravo intelektualumu, atvirumu, gyliu, tolerantiška pozicija ir įtaigiu kalbėjimu – magiška asmenybė! Vėliau, jam persikėlus į Kauną, jo mamos gimtąjį miestą, ir pradėjus dirbti Vytauto Didžiojo universitete, ėmėme bendrauti ir per „Santaros-Šviesos“ klubą. Radosi bendri draugai, susipažinome su Jolanta, apie kurią jis kalbėjo su begaline meile ir pagarba.

Tapome nuoširdžiais draugais, o Leonidas labai mokėjo draugauti. Negana to, radome sąlyčio taškų ir bendrai veiklai. Šešerius metus kartu su L. Donskiu ir E. Aleksandravičiumi rengėme LRT laidą „Be pykčio“, buvau laidos redaktorė. Tai labai įdomus ir turtingas potyrių etapas. Iš pradžių į mus kreivokai žiūrėjo. Net patys televizininkai ironizuodavo, kad mūsų laida – „savai intelektualų chebrai“, reitingų tai nėra. Reikia reitingų? Bus! Leonidas juk baigęs režisūrą, jam bet kurie scenarijai buvo lengvai perkremtami. Pasikvietė į laidą Arvydą Sabonį ir pakalbėjo su juo apie... futbolą. Reitingai iškart iššovė. Žinoma, tai nebuvo pramoginių laidų reitingai, tačiau ši laida turėjo savo žiūrovą ir, ko gero, būtų dar gyvavusi, bet Leonidas išėjo į Europos Parlamentą. Beje, mes, draugai, labai jį atkalbinėjome. Tarsi jautėme, kad su savo milžiniška atsakomybe paniręs į efektyvios politikos kūrimą jis susidegins.

– Jei nuskenuotum save, kokių Leonido pėdsakų savyje aptiktum? Juk kiekvienas arti esantis žmogus, juolab stipri asmenybė, daro įtaką mums. Ko iš jo išmokai?

– Pirmiausiai – tolerancijos ir gebėjimo gyventi laikantis garbingo žaidimo taisyklių, pagarbiai. Pagarbiai – tai nereiškia, kad kiekvieną turi labai jau gerbti, bet pabandyti suprasti – privalai. Net jei negerbi – bandyk kalbėtis, išgirsti. Jei tas žmogus nepriimtinas, nekalbėk apie jį, neįsalonink (yra toks santarietiškas pasakymas) jo – nesileisk į draugystes. Dar iš Leonido išmokau atleisti, jis mane išmokė gyventi be pykčio. Kiek kartų būdavo, kad kažkam įskaudinus kurdavau scenarijus: va susitiksiu kur priėmime, kad šliūkštelėsiu vyno į veidą. Ir iškart pagaudavau save: o ką pasakytų Leonidas? Leonidas pasakytų: supykai – pralaimėjai. Jų daug, tų pamokų. Jolanta yra pasakiusi, kad tik dabar paleido skausmo šarvai. Mes, Leonido bičiuliai, irgi iš jų vaduojamės, bet netektis vis tiek žiojėja. Labai trūksta jo nuoširdžios bičiulystės. Jis buvo puikus pasakotojas su nuostabiu humoro jausmu. Kiekvienai situacijai galėjo pritaikyti anekdotą. O koks buvo komplimentų meistras! Moterims komplimentus žarstydavo itin grakščiai, o ir kiekvienam atrasdavo gerą žodį, nuotaiką pakeliančią frazę.

Leonido asmenyje aš gavau likimo dovaną. Už ją dažnai mintyse padėkoju. Per Vėlines, lankydama Leonido kapą, padėkojau ir jam pačiam. Beje, Leonido kapą puošia netradicinis paminklas: skritulio formos laikrodžio ciferblatą atkartojanti antkapio plokštė uždengia visą kapą, o joje įrėžti jo vardas ir pavardė simbolizuoja laikrodžio rodykles, žyminčias Leonido gyvenimo paskutinę akimirką.

Dovana: prezidentui Valdui Adamkui itin smagu paimti į rankas naująją knygą – L. Donskį jis vadina šviesuliu Lietuvos visuomeniniame gyvenime, nuoširdžiai besirūpinusiu valstybės raida. B. Garbaravičienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kalbant apie atminimo įamžinimą. Būta planų Studentų skvere, ties Vytauto Didžiojo universitetu, pastatyti Leonido Donskio atminimo simbolį – gal net skulptūrą, uostamiestyje svarstoma jo vardu pavadinti gatvę, parką, skverą arba taką. Ar pakanka tų atminimo ženklų?

– Nemanau, kad reikia juos sureikšminti. Yra daugybė žmonių, kuriuos verta prisiminti, bet paminklų nepristatyta. Leonidas pasistatė paminklą savo darbu, kūryba, gyvenimo būdu, bendravimu. Tie formalūs įamžinimai kartais perdėti – mes išvis mėgstame labiau rodyti dėmesį mirus žmogui nei jam gyvam... Skulptūra Leonidui?! Vargu ar jis džiaugtųsi. Yra įsteigta Leonido Donskio premija, Vytauto Didžiojo universitete jo vardu pavadinta biblioteka, atvertas memorialinis kambarys su unikalia jo knygų kolekcija ir asmeniniais daiktais. Galų gale yra mediateka. Gali skaityti Leonidą Donskį, gali klausytis jo. Jam pačiam buvo labai svarbu kalbėti, įsiklausyti.

– Na, ir yra brangiausias jam atminimo ženklas – knyga. Ar nepaskęs ji šiandienėje leidinių apie mūsų amžininkus gausoje?

– Sakyčiau, kad vien Leonido vardas ją daro išskirtinę. Tikiu, kad mąstantį žmogų patrauks antraštė – „Man skauda“, nes mąstančiam žmogui taip daug dėl ko skauda. Taip, knygų leidžiama daug, o ar skaitoma daug? Neabejoju, kad tie, kurie išties skaito, atras šią knygą kaip atsakymą į daugelį rūpimų klausimų.

Iš knygos „Man skauda“

Apie rūpestį dėl kitų

Kas yra talentas? Tai gebėjimas sielotis dėl kitų, pasak genialaus Odesos humoristo Michailo Žvaneckio. Sielotis, net kai jie patys nesisieloja. Įsijausti į jų įtampas ir patirti jas kaip savo pačių įtampas, net kai žmonės patys mus įtikinėja, kad jiems neskauda. O gal gebėjimas patirti svetimą skausmą yra ne talento, o tiesiog buvimo žmogumi apibrėžimas? Žmonėms skauda. Mus žeidžia daugybė dalykų, bet ypač nesusikalbėjimas esminiais klausimais. Žinoma, mūsų brandos ženklas yra gebėjimas ir pasirengimas gyventi disonansų pasaulyje: gyvenimas modernioje visuomenėje niekada nebuvo ir nebus harmoningas. Pamirškime tai.

Gyvenimas demokratijoje ir atviroje visuomenėje ir yra disonansinis – tai gyvenimas nuolatinio diskomforto zonoje žinant, kad vienmintystės komfortas yra mirtinai pavojingas liberaliai politikai ir minties atvirumui. Grįžti prie Spinozos žodžių – non ridere, non lugere, neque detestari, sed intelligere (lot. „ne juoktis, ne skųstis, ne keikti, o suprasti“). O kaip tu gali suprasti kitą žmogų, gal ir tą, kuris pats savęs nesupranta, viešai neaptarinėja? Suprasti, kur ir kada nubunda etinė gyvybė, kurią mes vadiname žmoniškumu. Nes jei man skauda dėl kitų, vadinasi, aš dar gyvas ir galiu kreiptis į kitus gyvuosius.

Apie blogį

Shakespeare’as suprato kai ką daugiau. Blogis slypi ne jo masinėje prigimtyje ir mūsų galimybėje bet kada įsitraukti į jo gamybą, o suvokime, kad sąmoningai atsisakai gyventi pagal scenarijų, kuriuo pats tiki arba tikėjai. Blogis suardo žmogų išskirdamas protą ir valią, mintį ir veiksmą, racionalumą ir tikėjimą, individualybės ir bendrystės galias, analitinę atsają ir emocinį intymumą. Blogio situacija – kai žinai, kad jis laimi, ir nieko nedarai. Blogis – tai galia tarsi padorų žmogų paversti bailiu, nesvarbu kaip – rimbu ar meduoliu.

Mūsų takiosios modernybės blogis taip pat takus ir sunkiai užčiuopiamas – jis yra meduolio blogis. Jis suvilioja ir palieka su iliuzija, užuot vien banaliai gąsdinęs ir šantažavęs. Sykiu jis tyliai mus pakeičia. Blogio situacija – tai pasidavimas ir tyli kapituliacija priimant blogio žodyną ir frazeologiją. Tu atsisakai apie save ir kitus kalbėti savo kalba, priimdamas prievarta ir jėga primestą žodžių ir jų reikšmių tinklą. Taip, bet... Shakespeare’as suprato kai ką daugiau. Blogis sunaikina pats save, nes palieka šalia savęs tik tokius, kurie jau pasiruošę juo atsikratyti. Blogį sunaikina blogis.

Apie mažąjį blogį

Tad kas gi pagaliau tas mažasis blogis, be kurio išsektų ir didžiojo blogio versmės? Tai mūsų veiksmų teisinimas didžiojo blogio egzistavimu tada, kai mes atsisakome vadovautis individualia sąžine ir visą savo veiksmų logiką išvedame iš didžiojo blogio keliamo pavojaus. Sykiu tai nenoras mokytis iš ankstesnių žmonijos klaidų ir aklas įtikėjimas, esą aš niekada nepakartosiu to, ką iki manęs darė kiti. O kodėl? Nes aš esu modernesnis – vadinasi, protingesnis ir pačios civilizacijos apsaugotas.

Mažasis blogis maskuoja paprastą dalyką: naujoji tvarka yra patogi ir leidžia dominuoti ar iškilti, nes tu turi saugų priešą ar apibrėžtą grėsmę. Toji grėsmė ir pavojus tampa tavo karjeros, iškilimo ir visos veiklos pateisinimu. Mažasis blogis – tai karo marodieriai, mirties biurokratai, tylioji ir klusnioji dauguma, sykiu iki paskutinio savo žydo už nepriklausomybę kovojantys „patriotai“, atsitokėjantys tik tada, kai didysis blogis juos pačius ima ir išmontuoja, palikdamas be institucijų ir legitimumo. Arba dar blogiau – kai juos ignoruoja ir išmeta iš herojiško naratyvo erdvės. Scenarijų – į valias.

Apie laisvę

Mus ištiko laisvės šokas. Taip, Lietuvoje išsigąsta laisvės ir laisvo piliečio. Paaiškėjo, kad iš demokratijos paketo negalima išsirankioti to, kas patinka, sykiu atmetant viską, kas mums atrodo svetima ir nemiela. Negalima tarti „taip“ vienai religijai, kategoriškai atmetant kitas, lygiai kaip negalima gerbti tik mums problemų nekeliančių negausių etninių mažumų, tuo pat metu ignoruojant ir svetimkūniais laikant savo šalies homoseksualius piliečius. Mes ilgai tikėjome, kad privalome atkurti ignoruotas ir pažeistas mūsų teises – teisę laisvai vartoti gimtąją kalbą, lankyti bažnyčią, krikštyti vaikus ir panašiai. Bet egzistuoja daugumos skirtingų šalia gyvenančių žmonių teisės, tapatybė ir orumas. Apie tai mes, deja, pamirštame.

Ir svarbiausia – apie žmogų

Taip, žmogus – mylinti ir mylima būtybė. Kitaip jo nėra. Lieka tik kaukės, iliuzijos, šešėliai ir saviapgaulė. Turi būti kas nors tau svarbesnis už tave patį. Kuo nors turi gyventi, apie ką nors būtina svajoti. Ko nors geisti. Kitaip lieki įkalintas savo svarbos ir ji tampa tavo Achilo kulnu – nuolat žeidžia ironija, nepagarba, kvailos replikos, pašaipios frazės ir visa kita, kas išsklaido mūsų sunkiai susikurtą legendą.

Neįgyvendinta idėja

Vos praėjus metams po L.Donskio mirties projekte „Kauno akcentai“  buvo numatyta Studentų skvere pastatyti filosofo skulptūrą, tačiau idėjos atsisakyta. Dabar apie L.Donskio įamžinimą per „Kauno akcentus“ visai nebekalbama, nebent atsirastų nauja idėja.

Tąkart „Kauno akcentų“ komisijos palaiminimą buvo gavusi idėja, papaišyta tiesiog pieštuku. Piešinyje buvo vaizduojama filosofo skulptūra, kur jis esą stovi sunertomis rankomis. Tačiau tokia idėja sulaukė meno ekspertų kritikos, mat nebuvo aišku, kaip realiai atrodytų skulptūra, nes vien piešinys neatspindi realaus vaizdo.

Tokią įamžinimo idėją tuomet kritikavo ir L.Donskio artimieji, nurodę, kad filosofas niekada taip nestovėdavo ir kad tai visai nepanašu į jį. L.Donskis mėgo konceptualumą, todėl svarstyta, kad ir atminties vietai įamžinti turi būti pasitelktos visai kitokios idėjos, o ne tiesmuka stovinčio žmogaus skulptūra.

„Prieš kelerius metus, 2017-aisiais, esame gavę eskizą, kuriame menininkas pavaizdavo realaus dydžio L.Donskio skulptūrą. Idėja – patvirtinta, buvo belikę pasirašyti sutartis. Deja, autorius to nepadarė. Tikroji to priežastis mums nežinoma. Viešojoje erdvėje buvo pasirodę pasvarstymų, kad pasiūlytam meniniam sprendimui nepritarė L.Donskio artimieji“, – komentavo Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas.

Planai pasikeitė

Praėjus šešeriems metams po L.Donskio mirties, Studentų skvere joks atminties ženklas taip ir neiškilo. Kauno miesto atstovai tikina, kad laukia idėjų, kaip būtų galima įamžinti šią iškilią asmenybę.

„L.Donskis neabejotinai buvo Kauno ir visos šalies akademinės bendruomenės šviesulys, filosofijos ir politikos grandas, įkvėpęs ne vieną. Programa „Kauno akcentai“ visuomet laukia drąsių idėjų ir kūrybiškų pasiūlymų, kaip galėtume įamžinti mūsų miestui svarbias asmenybes ir įvykius. Visos miesto erdvės yra atviros pasiūlymams, tačiau tikslingiausia vietą susieti su pačia asmenybe ir jos veikla. Pirmoji dedikacija – L.Donskio vardu pavadinta biblioteka VDU. Galėtų atsirasti ir daugiau akcentų“, – S.Rimas tikino, kad miestas atviras pasiūlymams.

Konferencija rengiama kasmet, prisimenant L.Donskio mirties metines.

Akademinė atmintis

VDU teigia profesoriaus atminimą įamžinantis per akademinę veiklą.

Universiteto Marketingo ir komunikacijos departamento atstovė Agnė Smolienė „Kauno dienai“ nurodė, kad dar 2017 m. VDU daugiafunkcio centro V.Putvinskio g. 23 pirmame aukšte atidaryta prof. L.Donskio vardu pavadinta biblioteka, atvira tiek akademinei bendruomenei, tiek visuomenei.

„Bibliotekoje sukaupta daugiau kaip 25 tūkst. atvirai prieinamų leidinių, įrengtos 145 darbo vietos, 35 iš jų kompiuterizuotos, yra dešimt individualių grupinių darbo vietų, poilsio zonų, vietų, pritaikytų neįgaliesiems. Bibliotekoje kaupiami studijoms ir mokslinei veiklai skirti socialinių ir humanitarinių mokslų leidiniai“, – kuo biblioteka ypatinga, vardijo A.Smolienė.

Pagerbė: VDU bibliotekai suteikė L.Donskio vardą. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

2019 m. bibliotekoje atidarytas dvejus metus rengtas L.Donskio kabinetas, kuriame pristatoma unikali jo asmeninių knygų kolekcija ir autoriaus kūrybinis palikimas.

„VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos tyrimų plėtros centras 2022 m. rugsėjo 21 d. organizavo jau 5-ąją tarptautinę konferenciją L.Donskiui atminti. Konferencijos rengiamos kasmet, prisimenant L.Donskio mirties metines“, – dar vieną atminties ženklą universitete nurodė A.Smolienė.

Jolanta Donskienė, L.Donskio našlė

Tuomet buvo daug nepagrįsto entuziazmo, sielvarto dėl netekties, galbūt nerimo, nes netektis sukrėtė daug žmonių. Tada ir reikėjo greito sprendimo. Buvome susitikę ir su VDU bendruomene, ir savivaldybe. Svarstėme apie vienokią ar kitokią skulptūrą, bet galutinio sprendimo taip ir nebuvo priimta.

Pateiktas siūlymas – Leonidas stovi sunertomis rankomis ir atsilošęs – neatrodė labai tinkamai. Visi vienareikšmiškai pripažino, kad Leonidas kaip tik būdavo palinkęs į priekį, atviromis rankomis, ir ta pasiūlyta idėja tiktų kokiam nors kitam žmogui. Tąkart diskusijos taip ir pasibaigė. Kiek žinau, dabar nėra jokios iniciatyvos.

Man atrodo, kad fizinis įamžinimas nėra labai svarbu. Kaip tik manau, kad prasmingiau Leonido vardu pavadinti auditoriją – tada studentams natūraliai atsiras poreikis pasidomėti, kas šis žmogus, kodėl jo vardu pavadinta.

Kai pastatoma skulptūra žmogui, kuris kūrė valstybę, šalia jo stovėti tampa labai prasminga, tačiau skulptūra paversti mokslininką, kurio  idėjos, knygos vis dar verčiamos į kitas kalbas, atrodo keistai. Geriau įamžinti taip, kad tai verstų mąstyti. Galbūt kur nors ant sienos galėtų atsirasti jo citata ar jo vardu pavadinti gatvę. Pavadinimas, atrodo, labiau įprasmina nei koks nors fizinis kū

Vietoj komunarų – filosofas?

Idėja įamžinti L.Donskio atminimą Klaipėdoje tvyrojo jau kurį laiką.

Prieš kelis mėnesius uostamiesčio Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijai buvo pateiktas siūlymas L.Donskio vardu pervadinti nedidelę Komunarų gatvelę.

Nors toks pavadinimas egzistuoja žemėlapiuose ir įvairiose nuorodose, tačiau jo nėra Registrų centre.

Komisijai šios mistinės, esamos nesamos gatvės pavadinimas pasirodė netinkamas, tad ją pasiūlyta pavadinti L.Donskio vardu.

Komisijos pirmininkas, vicemeras Arvydas Cesiulis atkreipė dėmesį, kad L.Donskis nusipelnė daugiau, nei suteikti jo vardą bevardei gatvei pramoniniame rajone.

Vicemerui antrino ir komisijos narys, istorikas Vasilijus Safronovas, pabrėžęs, kad L.Donskio vardu geriausiai būtų pavadinti kokią nors miesto viešą erdvę, nes jis buvo vieša asmenybė, veikė būtent viešojoje erdvėje.

Atsiklaus artimųjų nuomonės

Vienas variantų, nuskambėjusių vakarykščiame Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos posėdyje, buvo šio filosofo vardu pavadinti Draugystės parką netoli Debreceno gatvės.

Kalbėta ir apie galimybę, kad Danės skveras arba takas, besidriekiantis nuo Pilies tilto iki Senosios Smiltynės perkėlos, taptų L.Donskio vardo skveru ar taku.

Kultūros skyriaus atstovai įpareigoti suderinti šiuos siūlymus su L.Donskio šeima, tuomet galutinį sprendimą dėl jo įamžinimo Klaipėdos tarybos posėdyje turėtų priimti miesto politikai.

O keistai "pakibusią" bevardę Komunarų gatvę, kurią pradžioje pasiūlyta pavadinti L.Donskio vardu, nuspręsta pavadinti Malūno tvenkinio gatve, nes tai būtų istoriškai teisinga, juolab šalia šios vietos kadaise yra buvę du tvenkiniai.

Zita Genienė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Prisimintas ir D.Zaunius

Vakarykščiame komisijos posėdyje kalbėta ir dėl kito iškilaus klaipėdiečio, Mažosios Lietuvos politiko bei diplomato D.Zauniaus atminimo įamžinimo Klaipėdoje.

Esą jo artimieji jau kadaise priekaištavo, kad tokio nusipelniusio asmens vardu Klaipėdoje lig šiol nepavadinta nė viena gatvė.

Tai būtų idealus variantas, tik būtų malonu, kad nereiktų laukti dar dešimtmetį.

"Ši istorija – "su barzda". Dar 2009 m. tuometis Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius skelbė, kad D.Zauniaus vardo gatvė mieste bus. Iki šiol jos nėra. Artėjant 100-mečiui (krašto prijungimo prie Lietuvos – A.D.), yra proga tą klausimą išspręsti", – kalbėjo V.Safronovas.

Posėdyje pasiūlyta Tauralaukyje esančią Arimų gatvę pervadinti D.Zauniaus vardu.

Šalia yra gatvių, pavadintų Mažosios Lietuvos miestelių vardais, tad greta atsirasianti D.Zauniaus gatvė labai derėtų.

"Tai būtų idealus variantas, tik būtų malonu, kad nereiktų laukti dar dešimtmetį", – pažymėjo kita Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos narė, muziejaus istorikė Zita Genienė.

Kryžiai ir atminimo lenta

Prancūzų veiklą pasaulyje įamžinanti asociacija "Prancūzijos atmintis" dar vasarą kreipėsi į Klaipėdos universiteto vadovybę, prašydami leisti ant buvusių kareivinių, dabar universiteto pastato, pakabinti atminimo lentą, kad šiose patalpose 1920–1923 m. veikė XXI Alpių šaulių batalionas, turėjęs administruoti ir užtikrinti tvarką teritorijoje, atskirtoje nuo Vokietijos po Versalio sutarties.

Prieš kraštą perimant Lietuvai, jį trejus metus administravo prancūzai.

Šiam siūlymui turėtų pritarti miesto taryba, o universitetas apsisprendė, kad lenta galėtų kaboti ant centrinio pastato su laikrodžiu.

Pageidaujama lentą atidengti 2023 m. sausio 15 d., per oficialias Klaipėdos krašto aneksijos šimtmečio iškilmes, dalyvaujant oficialiems asmenims iš Prancūzijos.

Be to, Skulptūrų parke, buvusiose senosiose miesto kapinėse, norima pastatyti du kryžius čia palaidotiems prancūzams.

Vienas kryžius būtų skirtas dar XIX a. mirusiems ir čia palaidotiems 6 prancūzų belaisviams, o kitas – keturiems prancūzų kariams iš to paties Alpių šaulių bataliono.

Kariai mirė per tą trejų metų Klaipėdos krašto administravimo laikotarpį po Pirmojo pasaulinio karo ir amžinojo poilsio atgulė Klaipėdoje.

Šių kryžių įrengimui Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisija vakar taip pat pritarė, belieka sulaukti miesto tarybos pritarimo.

„Leonidas Donskis būtų vertas vadinamojo Draugystės parko, esančio Debreceno gatvėje, pavadinimo, jo vardo suteikimo. Kaip studentais jis dažnai ateidavo į Debreceno gatvės 7 bendrabutį, buvo dažnas svečias, dainos čia sklido ir pačiam teko sudalyvauti“, – antradienį Klaipėdos savivaldybės Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos posėdyje sakė jos pirmininkas, vicemeras Arvydas Cesiulis.

Kultūros skyriaus vedėja Eglė Deltuvaitė siūlė jo vardu įamžinti teritoriją nuo Pilies tilto iki Smiltynės perkėlos, kuri šiuo metu neturi pavadinimo. Miestiečiai visą šią pėsčiųjų alėją vadina Šiaurės ragu.

Šiuo metu yra paskelbtas atviras projekto konkursas, kuriame ieškoma architektūrinių idėjų, kaip rekonstruoti Šiaurės ragą ir šią zoną paversti patrauklia.

Anot Klaipėdos savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjo Vitalijaus Juškos, ar L. Donskio vardas derėtų šiai teritorijai priklausys nuo koncepcijos ir architektų pasiūlytų sumanymų.

Pasak vicemero A. Cesiulio, šias idėjas derėtų pristatyti L. Donskio šeimai ir atsiklausti jų nuomonės dėl vardo suteikimo konkrečiai vietai. Tai padaryti pavesta Kultūros skyriui.

Klaipėdoje gimęs Leonidas Donskis yra Lietuvos filosofas, eseistas, pedagogas, visuomenės veikėjas ir politikas. Jis mirė prieš šešerius metus, 2016-ųjų rugsėjo 21-ąją.

Konferencija skirta plėtoti temas, kurios buvo artimos ir svarbios profesoriui, – apie muziejų ir viešų vietų vaidmenį įprasminant praeitį, teigiama VDU pranešime.

„Lietuva XX amžiuje buvo okupuota tris kartus ir neteko didelės dalies gyventojų: per Vokietijos okupaciją iš esmės buvo sunaikinta visa žydų bendruomenė, sovietų okupacijos metais į Sibirą buvo ištremta beveik 10 proc. gyventojų. Kaip prisiminti šiuos įvykius muziejuose ir visuomeninėse erdvėse yra nuolatinis diskusijų ir konfliktų objektas“, – teigia konferencijos rengėjai, VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos tyrimų plėtros centras.

Pranešimus skaitys muziejų atstovai iš Lietuvos ir užsienio: Vokietijos, Belgijos, Olandijos, Pietų Afrikos Respublikos, Airijos.

Į konferenciją atvyks istorikė iš Vokietijos Imke Hansen, dėstanti Hamburgo ir Upsalos universitetuose bei dirbanti su Aušvico-Birkenau valstybiniu muziejumi.

Monique Brinks (Monika Brinks) iš Nyderlandų kalbės apie Potočario miestelyje, netoli Srebrenicos, įkurtą memorialinį centrą, skirtą prisiminti daugiau nei 8 tūkst. bosnių vyrų ir vaikinų, kurie buvo ten nužudyti 1995 metais.

Zahira Asmal iš PAR dalysis įžvalgomis apie viešųjų erdvių pritaikymą visuomenės reikmėms.

Filosofas, mokslininkas, laidų vedėjas, buvęs europarlamentaras L. Donskis staiga mirė Vilniaus oro uoste 2016 metais. Per savo mokslinę karjerą jis dirbo JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir Vengrijos universitetuose, parašė daugiau kaip 40 knygų ir daugiau nei 500 straipsnių.

Keturiolika metų, kaip dailininkės, rašytojos J.Ivanauskaitės nebėra, tačiau dažnai taip trūksta jos minties vienu ar kitu aštriu ir sudėtingu klausimu. Būtent todėl leidykla "Tyto alba" iš naujo išleidžia pokalbių knygą "Švelnūs tardymai", kurioje matyti, kaip pasaulis atrodė knygai pasirodžius prieš šešiolika metų, apie ką kalbėjo, kaip mąstė ryškios ir įdomios asmenybės.

Praėjęs laikas knygos vertės nesumenkina. Priešingai, čia įvyksta ne tik pokalbiai, bet ir magiškas praeities ir dabarties susitikimas, išryškinantis tai, kas iš tiesų vertinga, amžina ir viltinga.

Knygoje "Švelnūs tardymai" – daugiau kaip 20 J.Ivanauskaitės  pokalbių su menininkais, filosofais, dvasininkais, kitų sričių atstovais. Tarp pašnekovų – Rolandas Kazlas, Marijonas Mikutavičius, Eglė Gabrėnaitė, Eglė Špokaitė, Saulius Tomas Kondrotas, Rasa Samuolytė, Tomas Venclova, Borisas Grebenščikovas.

Skaitytojams pristatome keletą fragmentų iš knygoje "Švelnūs tardymai" publikuojamo J.Ivanauskaitės pokalbio su šviesaus atminimo Leonidu Donskiu.

Pristatydama jį autorė rašė: "Leonidas Donskis dažniausiai yra pristatomas kaip profesorius, filosofas, kultūros kritikas, eseistas, pokalbių laidos "Be pykčio" autorius ir vedėjas. Jis pats prie šio solidaus sąrašo priduria keletą netikėtų detalių ir save apibūdina kaip... kentaurą. Šnekučiuojamės Kauno "Pompėjos" restorane, kurio pavadinimas keistai siejasi su šio pokalbio filosofiniais, kultūriniais ir net popkultūriniais kasinėjimais."

– Ar lengva Lietuvoje būti filosofu? Ar identifikuoji save su šia kategorija? Aš net vizitinėje kortelėje negaliu savęs apibūdinti žodžiu "rašytoja", nes jaučiuosi esanti kažkas visai kita. Kokią etiketę leistum sau ant kaktos priklijuoti ir kuo prisistatai nepažįstamiesiems?

– Labai gerai Tave suprantu. Man vizitinėje kortelėje užsirašyti "filosofas" atrodytų net nepadoru. Vengiu save taip vadinti, nes "filosofas" reiškia ne vien teorinę kompetenciją ar dalykinę kvalifikaciją. Tai yra ištikimybė tam tikram mąstymo ir gyvenimo būdui. Manau, kad daugelyje mąstančių, dorų žmonių slypi filosofas, todėl monopolizuoti filosofiją nevalia nė vienai profesinei grupei. Galiu save vadinti "filosofijos profesoriumi", tačiau vengiu žodžio "filosofas" ir manau, kad Lietuvoje per daug lengvai ir dosniai žarstomasi šiuo titulu. Na, o vizitinėje kortelėje, kurios, tiesą sakant, neturiu, tikrai nerašyčiau savo laipsnio ar pareigų. Niekada neturėjau rimto požiūrio į socialines kaukes, o metams bėgant jos man darosi vis juokingesnės. Būna akimirkų, kai jaučiu ir mąstau kaip filosofas. Kartais žvelgiant į nuostabiai gražius Jorkšyro slėnius ar į puikų Nidos saulėlydį protas taip nuskaidrėja, kad pamirštu visas savo kovas, tuštybę ir nuoskaudas. Kartais pakanka gėlės žiedo ar kito žmogaus ištartos frazės, kad užplūstų neapsakomas gėris. Tas vidinis judesys, kai išeini iš sustabarėjusių normų, nusistovėjusių sąvokų, žodžių ir gyvenimą staiga suvoki pats, kaip tik yra tikroji filosofija. Tokią būseną patiria daugelis kūrybingų žmonių, taigi visi, kas myli pasaulį ir juo domisi, yra filosofai.

– Pakalbėkime apie Tave kaip apie filosofijos dėstytoją. Kuo skiriasi Lietuvos ir JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Vengrijos, Estijos universitetų studentai? Ar įžvelgi kokį esminį skirtumą tarp mūsų kartos ir dabartinio jaunimo?

– Kiekviena karta ir kiekviena šalis turi savas konstantas, savus nekintamus dydžius ir vertybes. Laimė, gerų studentų yra visur ir visada. Mūsų kartoje taip pat buvo smalsių, protingų, inteligentiškų žmonių, kurie sugebėjo nepasiduoti aplinkui tvyrojusiai socialinei depresijai, gyveno idėjomis, mėgavosi geromis knygomis, filmais ir muzika. Galbūt mūsų karta skaitė daugiau nei dabartinė, tačiau tuo nereikėtų labai stebėtis, nes mes neturėjome jokių kitų galimybių. Iš mūsų buvo atimta net teisė keliauti po pasaulį ir taip jį pažinti. Kad gyvenimas neatrodytų visai beprasmis, mums patiems reikėjo su juo susikurti prasmingą santykį, o tai daryti padėjo knygos ir galimybė įsigyti aukštąjį išsilavinimą. Kas mums daugiau buvo likę, jei ne mėgautis gera poezija, ryti romanus ar žiūrėti Tarkovskio ir jaunojo Michalkovo filmus?

Mes mylėjome kultūrą ir ja gyvenome, nes tikrovė daugiau mums nieko nesiūlė. Dabar žmonės turi ne tik daugiau galimybių, bet ir daugiau galios save realizuoti pačiais įvairiausiais būdais. Tačiau ir dabar yra jaunų žmonių, atsidavusių kultūrai, filosofijai, studijoms. Mane net gąsdina tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje masiškėjanti edukacija. Aukštasis mokslas jau nustoja būti privilegija ir tampa privaloma kasdienybe, o tai labai silpnina ir skystina studentų pajėgumą. Vis dažniau matau žmones, kurie yra tiesiog neraštingi, tačiau argi universitetas turi kamšyti mokyklos paliktas spragas? Manyčiau, kad Lietuvoje reikėtų tokios diferenciacijos, kokia yra JAV ir Anglijoje. Ten prestižiniai universitetai skiriasi ne tik labai aukštomis kainomis, bet ir ypatingais atrankos principais, kai viską lemia žinios, gabumai ir talentas. O Lietuvos universitetai dabar vis labiau orientuojasi į vidutinybę, vyksta visuotinė standartizacija, todėl patys gabiausi ir talentingiausi gali rimtai nukentėti.

– Tikriausiai esi labai griežtas ir reiklus dėstytojas, tačiau neabejoju, kad daugybė jaunų žmonių veržte veržiasi tapti Tavo studentais. Kokiais kriterijais vadovaujiesi dėstydamas: ar būni orus, išmintingas, beveik neprieinamas autoritetas, ar tiesiog kelionės vadovas, kuris kartu su mokiniu eina į tą pati tikslą?

– Tai, ką dabar kalbėjau, veikiau yra dvejonės ir būgštavimai. Manau, kad didžioji dėstytojo darbo prasmė ta, kad jis nėra vien stebėtojas, vien žinių ir teorijų rinkinys, o proceso dalyvis ir pagalbininkas. Kiekvienas dėstytojas turi suvokti, kad dirba su tais, kurie labai skausmingai ieško didžiųjų atsakymų į didžiuosius gyvenimo klausimus. Jauni žmonės visada yra dramatiški, jiems visko reikia kur kas daugiau nei subrendusiems, tai pati neabejingiausia auditorija. Jei mano dėka jie pradės daugiau skaityti, rimčiau traktuoti vieną ar kitą dalyką, kritiškiau mąstyti, jausiuosi pasiekęs tikslą.

– O ar Tavo jaunystė irgi buvo dramatiška? Augai Klaipėdoje, ar jauteisi toks pats audringas kaip Baltijos jūra? Kas tais laikais Tave dvasiškai maitino, kas teikė daugiausia stiprybės ir kur ieškojai tų didžiųjų atsakymų į didžiuosius gyvenimo klausimus?

– Nežinau, ar faktas, kad užaugau Klaipėdoje, ypatingai paženklino mano santykį su pasauliu. Nors jūra ir uosto garsai mano vienišai, individualistiškai paauglio sielai darė didelę įtaką. Niekada nebuvau kolektyvo vaikas, mėgau kiūtoti namie, skaityti ir klausytis muzikos. Man buvo perkamos geros knygos ir plokštelės, nuo pat vaikystės turėjau puikią biblioteką ir fonoteką. Tai, kad gyvenome Klaipėdoje, mane išgelbėjo nuo būtinybės būti minioje. Didesniame mieste neišvengiama ir didesnė žmonių koncentracija, taigi, gyvenant Vilniuje ar Kaune, mano ankstyvosios patirtys tikriausiai būtų buvusios truputį kitokios. Dar Klaipėda man davė internacionalizmo ir geras rusų kalbos pamokas, nes augau tarp jūreivių vaikų, kurių daugelis buvo nelietuviai. Klaipėda buvo gerokai provincialesnė nei Vilnius ar Kaunas, tačiau ji intensyviai konstravo savo naująjį identitetą, nes iš senojo, vokiškojo, miesto neliko nieko. Garbė Lietuvai, kad Klaipėda netapo antruoju Kaliningradu. Myliu Klaipėdą.

– Gal Tavo tėvai yra kaip nors susiję su ta senąja, vokiškąja, Klaipėda?

– Ne. Mama buvo dinastinė kaunietė, todėl mano dabartinis atvykimas į Kauną yra simboliškas. Jaučiuosi apsigyvenęs savo protėvių mieste. Tėvas kilęs iš Dzūkijos, iš Butrimonių, mažo miestelio, kuriame prieš karą gyveno daug žydų. Karui prasidėjus, jie visi buvo išnaikinti, liko tik šešetas. Keturi iš jų buvo mano šeimos nariai: seneliai, dėdė ir tėtis. Kiti du tūkstančiai, taip pat mano tėvo artimieji ir giminės, buvo nužudyti. Po karo tėvas Kaune studijavo mediciną, ten sutiko mamą, o į Klaipėdą jie atvažiavo jau susituokę. Taigi šeimoje esame tik du tikri klaipėdiečiai – aš ir mano brolis, kuris ten iki šiol tebegyvena.

– Daug keliavai po pasaulį, o kai kuriose šalyse gyvenai ir ilgesnį laiką. Kokia Žemės vietelė mieliausia Tavo širdžiai? Beje, kalbėdamas apie save kartais mini žodį "emigracija". Kokią jam teiki prasmę?

– Taip, buvau tapęs profesiniu klajūnu, septynerius metus gyvenau užsienyje. Ketverius – JAV, vienus – Anglijoje, kurią labai myliu, esu pats tikriausias anglofilas ir kasmet atlieku kultūrinę piligrimystę į šią šalį, ypač Jorkšyrą. Dar vienas mano mylimas kraštas yra Olandija. Lietuvai tapus nepriklausomai ir atsiradus galimybių išvažiuoti į Vakarus, jomis išsyk pasinaudojau ir laimėjau kelių prestižinių JAV universitetų stipendijas. Man į galvą neatėjo, kad galėčiau palikti Lietuvą, tad grįžau ir dėsčiau Klaipėdos universitete. Tačiau mano jaunumas ir greita karjera erzino kai kuriuos kolegas ir valdininkus, todėl atsitiko taip, kad tapau emigrantu. 1997 m. išvykau į Švediją, Geteborgą, kur buvau gavęs stipendiją, o Helsinkio universitete apsigyniau savo antrąjį doktoratą.

Po Švedijos vėl patekau į JAV, paskui – į Angliją. Esu labai dėkingas savo žmonai – mūzai, gerajai sielai – Jolantai, kuri besąlygiškai priėmė visus gyvenimo iššūkius ir nė karto nepasakė, kad abejoja mano pasirinkimais. Tik dėl jos tvirtumo ir aš buvau tvirtas. Gyvenau susitaikęs su mintimi, kad esu emigrantas, bet ėmiau gauti pasiūlymų grįžti į Lietuvą, konkrečiai – į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Taigi surizikavau ir čia esu jau trejetą metų. Atrandu sau žaviąją Kauno pusę – menininkų, architektų, džiazo muzikantų ir universiteto žmonių terpę. Kažkada mano gyvenime labai svarbų vaidmenį suvaidino Vilnius, kur praleidau šešerius studijų metus. Visada mylėjau šį miestą, jaudinamai gražų ir turintį kerinčią aureolę.

– Atrodo, kad šį sykį į Lietuvą sugrįžai tinkamu laiku, nes esi puikiai matomas, mėgstamas, mylimas ir visiems reikalingas. Pasirodei ir pats sau naujai – pokalbių laidoje "Be pykčio". Kaip jautiesi tapęs televizijos žvaigžde?

– Truputį nuogąstauju, kad toks intensyvumas nepradėtų kenkti mano kūrybingumui, todėl retkarčiais stengiuosi pabėgti į vienatvę, nuo visų pasislėpti ir rašyti. Televizijos žmogumi tikrai nesu, negalėčiau gyvenimo paskirti būtent šiai sričiai, nors būčiau neteisus, jei aimanuočiau, kad "Be pykčio" man yra našta ir kankynė. Man patinka šis darbas. Mėgstu bendrauti, esu laimingas, kai pavyksta nugalėti savo egocentrišką natūrą ir prakalbinti pašnekovą. Net galėčiau sakyti, kad toji laida mane išmokė atidumo ir jautrumo kitam žmogui. Laida duoda šansą kreiptis į didelę auditoriją, suteikia unikalią kalbėjimo galimybę, kurią šiandien jau prarado knygų tekstai, nes jie savo darbą dirba daug lėčiau nei televizija. O būti prieš kamerą man nėra sunku, mat kadaise Klaipėdoje, Teatro meno fakultete, studijavau filologiją ir režisūrą. Teko baigti visą aktoriaus meistriškumo kursą, įvaldyti Stanislavskio sistemą, o diplominį spektaklį pagal J.D.Salingerio "Rugiuose prie bedugnės" vaidinti scenoje prieš sausakimšą žiūrovų salę. Toji patirtis ir anuomet įgytos mažytės aktorinės paslaptys dabar labai padeda vedant laidą.

– Girdėjau pasakojant, kad gyvendamas Klaipėdoje vasaromis dirbdavai pionierių stovykloje "Žilvitis", o vakarais prie laužo šauniai skambindavai gitara ir dainuodavai. Ar tikrai taip buvo, juk užsiminei, kad jaunystėje buvai vienišius ir namisėda?

– Taip, tame "Žilvityje" tikrai išdirbau keturiolika vasarų. Aš ir dabar jokiu būdu nesu vien tik akademinis žmogus. Visą laiką jaučiuosi šiokiu tokiu kentauru. Manyje yra dalis menininko, dalis esteto ir dalis teoretiko. Dėl tokio kentauriškumo daug ką gebu aprėpti. Mėgstu ir pamuzikuoti. Su Jolanta draugams rengiame koncertus, dainuojame "The Beatles", "The Rolling Stones" dainas ir lietuviškus šlagerius. Tačiau retkarčiais nuo visko noriu pabėgti į užsienį, kad ramiai galėčiau dirbti prie tekstų, patreniruoti savo – akademiko ir teoretiko – raumenis.

– Žinau, kad turi daug puikių draugų, bet taip pat esu girdėjusi Tave sakant, kad vienam ar kitam žmogui nepaduotum rankos. Kas ir už ką nusipelno tokio griežto verdikto?

– Moralės požiūriu neskirstau žmonių vien į nusidėjėlius ir teisuolius, o tokį mąstymą priskirčiau ikifroidinei stadijai. Tačiau nepaduočiau rankos tiems, kurie Lietuvai sunkiais momentais elgiasi kaip bestuburiai. Nesivadovauju nei šventojo, nei asketo, nei disidento logika ir suprantu, kad mes visi esame pernelyg sudėtingi, todėl negalime būti vien sakantys tiesą arba tik meluojantys. Bet kai jau niūriai ir grėsmingai prabylu apie tuos, kuriems nepaduočiau rankos, turiu omenyje labai konkretų elgesį. Visų pirma tai yra asmenys, kurie viešai niekina kitus žmones, pavyzdžiui, nepagarbiai kalba apie žydus, apie spalvotuosius, apie moteris. Su simpatija žiūriu į vieną senųjų rusų inteligentų garbės kodekso elementą – nepaduoti rankos antisemitui. Negaliu gerbti to, kuris mano akyse muša vaiką ar įžeidinėja moterį. Nekenčiu neapykantos ir netoleruoju netolerancijos. Tačiau paniekos niekam nejaučiu, nes tai deformuotų mane patį.

– Savo naujoje knygoje "Pilietinė visuomenė ir jos priešai" labai kategoriškai pasisakai apie Vakarų Europoje ir Lietuvoje nūnai populiarias antiamerikietiškas idėjas. Kodėl? Juk tai labai nemadinga nuomonė.

– Esu didelis Europos mylėtojas, tačiau JAV gyvenau ketverius metus. Esu ten matęs per daug gražių dalykų ir turiu per daug gerų draugų, kad galėčiau ramiai reaguoti į nepagrįstą Amerikos kritiką, jos karikatūrinimą ar demonizavimą. JAV turi milžinišką galią, todėl jos klaidos yra daug nemalonesnės ir daug labiau matomos nei tokios galios neturinčių Europos šalių klaidos. Sutinku, kad Amerikoje yra gana daug neskanaus, nemalonaus fundamentalizmo, kuris ne ką geresnis už musulmoniškąjį.

Tačiau Amerika turi ir savo gerąsias savybes, kurias aš esu patyręs. Tapęs klajūnu, Amerikoje niekada nesusilaukiau atstūmimo reakcijos. Profesinėje terpėje čia buvau priimamas kur kas geriau nei Europoje, kur profesinis gyvenimas yra suaugęs su valstybine biurokratija. Vokietijoje ar Prancūzijoje Rytų europiečiui nėra jokių šansų gauti gerą darbą, nes net vietos specialistai niekur nepatenka be aukštų valstybės pareigūnų pritarimo, o profesūra tose šalyse yra tiesiogiai susijusi su galios sfera. Bet kuri europinė sistema mane būtų išmetusi kaip musę iš barščių, o amerikietiškoji mane priėmė be jokių išlygų. Amerika emigrantui, žmogui, kuris turi savo istoriją ir savo dramą, daugeliu požiūrių yra svetingesnė. Čia net įmanoma, kad kaimynai pakviestų naujai atvykusį svetimšalį į savo šeimos šventę.

Visą laiką jaučiuosi šiokiu tokiu kentauru. Manyje yra dalis menininko, dalis esteto ir dalis teoretiko. Dėl tokio kentauriškumo daug ką gebu aprėpti.

Manau, kad po JAV kritika slypi keistos europiečių fobijos. Juk Amerika anaiptol nėra tik kultūrinio blogio imperija ir dvasinio šlamšto eksportuotoja, peršanti pasauliui vien Holivudo "muilą". Šiuo metu JAV turi geriausius pasaulio universitetus, puikią kultūrinę spaudą, o jos akademinė sistema lenkia europietiškąją. Aš nemėgstu G.W.Busho (JAV prezidentas George'as W.Bushas – red.past.) ir jo kvailos retorikos, nemėgstu viso to vanagų sluoksnio, kuris už jo stovi. Bet kai JAV yra piešiama vos ne kaip buvusi Sovietų Sąjunga, aš esu linkęs protestuoti. Europiečiai neturi teisės taip kalbėti apie šalį, kuri po Antrojo pasaulinio karo išgelbėjo pačią Europą. Taigi Europa irgi serga savo ligomis, tarp jų ir amnezija.

– Užsiminei apie popkultūrą, kuri, pasiklausius daugelio Lietuvos intelektualų išvedžiojimų, atrodo absoliučiai pražūtinga. Ar pritari tokiam požiūriui? Atvirai sakant, Johno Lennono, Franko Zappos ar Jimo Morrisono samprotavimai man asmeniškai kartais atrodo daug įdomesni už kokio lietuviškos dvasios giganto kalbas. Ar tikrai tokia baisi praraja žioji tarp elitinės ir masinės kultūros, o gal priešingai – tarp šių priešingų polių šiandien atsiranda vis daugiau tiltų?

– Jei į popkultūrą pažvelgsime plačiau, įsitikinsime, kad ji anaiptol nėra blogio apraiška. Priešingai, ji turi savyje aibę įdomių dalykų, o jos sklaida davė labai daug impulsų aukštajam menui ir akademinei kultūrai. Žymiausi šiuolaikiniai autoriai žaidžia dviejų kultūrų kombinacijomis, jas jungiant įvyksta pačios įdomiausios meno ir literatūros provokacijos. Kalbėti apie dviejų kultūrų dichotomiją arba jas supriešinti – atgyvenęs dalykas. Juk brolių Lumiere’ų laikais niekas nė nemanė, kad kinas taps labai rimtu menu. Jis atrodė tokia pat džiaugsmo ir linksmybės sritis kaip šokiai naktiniame bare, tačiau atsirado tokių režisierių kaip Bergmanas, Tarkovskis ar Viskonti. Kiekvienoje srityje yra savos viršūnės ir savas šlamštas. Popkultūra turi savo aristokratus, kaip "Beatles" ar Eltonas Johnas, kuriuos būtų juokinga lyginti su vestuvių muzikantais, o akademinėje muzikoje ir literatūroje yra labai prastų kūrinių. Todėl manau, kad meno kritikai ir kultūrologai turi labai rimtai suklusti ir iš naujo inventorizuoti savo požiūrį į daugelį dalykų. Neverta atakuoti tai, ko nesi ištyrinėjęs.

– Pabaigoje norėčiau paklausti apie... futbolą. Ne kartą esi užsiminęs, kad labai norėtum būti futbolo komentatoriumi. Kodėl?

– Labai patinka futbolas, kuris man atrodo pati gražiausia sporto šaka. Tai daugiau nei 22 žmonės, spardantys vieną kamuolį, tik reikia mokėti deramai iššifruoti šio žaidimo kodus ir simbolius. Futbolas turi savo estetiką ir jam pakanka erdvės specifinei choreografijai: ilgiems perdavimams, kamuolio skrydžiui, vartininko šuoliams... Visa ši kūnų ir judesių konsteliacija labai graži dar ir todėl, kad futbolas – nebrutalus sportas. Brutalūs yra futbolo aistruoliai, kurie naudojasi proga išlieti savo agresiją.

Aš nemėgstu brutalių sporto šakų gal todėl, kad pats buvau imtynininkas. Moksleiviškose olimpiadose net esu laimėjęs medalių, bet mačiau ir daug žiaurumo. Todėl vertinu tas sporto šakas, kuriose viskas pagrįsta gražia, švaria meistryste. Futbolas gimsta ne iš jėgos, o iš minties, netgi iš jausmo, nuojautos, nes yra tokių žaidėjų, kurie žino, kas įvyks po pusės minutės. Aš irgi turiu tokią nuojautą ir tarsi šeštuoju pojūčiu jaučiu žaidimo atmosferą. O komentuodamas vyksmą futbolo aikštėje sugebėčiau interpretuoti žaidimą taip, kaip interpretuojamas tekstas. Deja, manau, kad komentatoriumi man tapti nelemta. Niekas, išskyrus mano draugus, niekada nepatikės, kad galiu juo būti. Tik tie, kurie kartu su manimi žiūrėjo futbolą, žino, ką sugebu, bet visiems kitiems nelemta tuo įsitikinti. Tai – tik mano fantazijos...

Šiemet ji skirta koronaviruso pandemijai ir jos poveikiui žmogaus psichinei sveikatai.

Konferencijos organizatorių teigimu, šis poveikis nuo pat pradžių buvo iš esmės ignoruojamas – į tai gegužę atkreipė dėmesį ir Jungtinių Tautų generalinis sekretorius.

„Šiandien daugeliui atrodo, kad padariniai psichinei sveikatai bus kaip atskira pandemija. Žmonės su psichosocialine negalia atsidūrė sunkioje padėtyje. Be to, milijonai tų, kurių ateitis yra neužtikrinta ir kurie kenčia nuo nerimo ar minčių apie savižudybę, sukurs papildomą naštą ir taip išvargintai sveikatos apsaugai“, – teigė vienas iš renginio organizatorių, VDU profesorius Robertas van Vorenas.

Anot jo, nors dabar dauguma vengia profesionalios pagalbos, bijodami užsikrėsti, tačiau yra tikimybė, kad ilgainiui šias paslaugas teikiančios įstaigos bus perpildytos.

Konferencijos pradžioje į susirinkusiuosius kreipsis Harvardo T. H. Chan visuomenės sveikatos mokyklos (JAV) profesorius Shekharas Saxena (Šeharas Saksena), sveikinimo kalbą sakys  užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Po konferencijos Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune vyks L. Donskio atminimui skirtas koncertas.

L. Donskis (1962– 2016) – Lietuvos filosofas, eseistas, pedagogas, visuomenės veikėjas, politikas, laidų vedėjas. Jis yra dirbęs JAV, Didžiosios Britanijos, Italijos, Švedijos, Suomijos, Estijos, Vengrijos universitetuose bei pažangiausių tyrimų centruose. L. Donskis yra daugiau nei 50 knygų ir per 500 straipsnių autorius. 

Šiandien šis įvykis turėtų būti paminėtas ir pas mus, sostinėje, tiesa, tik kinų atstovybėje. O kad viskas atrodytų solidžiau, Kinijos ambasadorius Lietuvoje ta proga į priėmimą pakvietė ir gausų mūsų šalies politikų būrį.

Ar jie nueis? Juk vos daugiau nei prieš mėnesį Katedros aikštėje tos pačios Kinijos ambasados peštukai susistumdė su pilietinės akcijos dalyviais, palaikančiais Honkongo protestuotojus, kurie, minėdami Baltijos kelio trisdešimtmetį, Honkonge susikibo į gyvąją grandinę protestui prieš centrinės Kinijos valdžią.

Maža to, Kinija taip ir neprisiėmė atsakomybės dėl ambasados veikėjų veiksmų Katedros aikštėje, bet užtat pakvietė vietos politikus į priėmimą komunistinio režimo jubiliejaus proga.

Konservatoriai šiuo klausimu kategoriški – "vaizduoti, kad nieko neįvyko, ir lyg niekur nieko spausti ranką šventėje negalintys".

Nes ambasados atstovų veiksmai, anot LR užsienio reikalų ministerijos, nukreipti prieš Lietuvos Konstitucijos garantuojamas demokratines laisves ir pažeidžiantys viešąją tvarką, nėra priimtini ir nebus toleruojami.

Grįžtant prie temos, ar visi pakviestieji seimūnai šiandien ignoruos kinų balių, deja, neaišku. Tačiau veikiausiai bus tokių, kurie nematys čia nieko blogo. O tai yra dar vienas politinės trumparegystės įrodymas, apie ką šviesios atminties profesorius Leonidas Donskis ne kartą įspėjo.

Anot L.Donskio, "šėtoniškas Kinijos kokteilis" šiandien Vakarams ir ES yra pats sunkiausias išmėginimas ir iššūkis, tai – laisvoji rinka be politinės laisvės ir žmogaus teisių.

Ne paslaptis, kai kam ir mūsų Seime toks kokteilis, pritaikytas vietos sąlygoms, būtų visai nepeiktinas. Tokiems L.Donskio įžvalgos – nė motais.