Lesinti – iki pavasario

Pasak ornitologo, biologo dr. Broniaus Šablevičiaus, paukštelius reikėtų pradėti lesinti paspaudus šaltukui ir pasnigus. Iki tol laukiniai paukščiai kuo puikiausiai susiranda maisto patys. Pradėjus lesinti per anksti, paukšteliai pripranta prie lengvo „grobio“ ir nebesistengia maisto susirasti kitur.

„Jeigu dar nepradėjote lesinti paukštelių, siūlyčiau luktelti iki pirmojo šaltuko. Auksinis ruduo baigėsi visai neseniai, tad maisto paukščiams gamtoje dar tikrai yra. Vis dėlto, žinau, kad dalis žmonių paukščius pradeda lesinti jau rudenį, nes įrengus lesyklėles prieš langus, jiems labai smagu stebėti gyvąjį televizorių. Jei jau pradėjote lesinimo procesą, svarbu to nenustoti daryti iki pat pavasario, kadangi paukščiai labai pripranta prie lesyklos ir joje neradę maisto gali žūti – atkreipė dėmesį biologas. – Pradėti lesinti paukščius niekada nėra vėlu. Tad net jei pavėlavote atidaryti lesyklėlių sezoną, drąsiai galite paukštelius imti lesinti antroje žiemos pusėje. Papildomi maisto resursai jiems padės iškęsti ilgas žiemos naktis ir šaltį. Tik nepamirškite, kad pradėję tai daryti, turėsite lesinimą tęsti iki pavasario.“

Geriausias delikatesas – sėklos

Dr. B. Šablevičiaus teigimu, mūsų lesinami paukščiai yra grūdlesiai ir mėsėdžiai. Tad puiki idėja juos pavaišinti įvairiomis sėklomis, ypač tiks saulėgrąžos. Jos turėtų būti neišgliaudytos, nes paukšteliai mėgsta sėklas išlukštenti patys. Jei turite lesyklą, tikriausiai jau pastebėjote, kad zylėms patinka pasiimti vieną sėklelę, ją nusinešti į medį ir ten išlukštenti bei sulesti branduolį. Grūdlesiams paukščiams labai patiks ir kruopos, ypač soros.

Mėsėdžiai paukščiai, pavyzdžiui, zylės gamtoje renka vabzdžius. Pastarųjų nelikus, šiuos paukštelius galima pamaloninti lašinukais, kurie turėtų būti nesūdyti ir be raumens – gryni, balti. Tiesa, lašinukus labai mėgsta ir geniai, kurie atskridę į lesyklą gali išvaikyti mažus paukštelius, o patys pavogti lašinių gabalėlį ir nuskristi. Tad lašinius geriausia pririšti ant tvirtos virtuvės ar prikalti.

„Į lesyklėles jokiu būdu negalima dėti maisto atliekų, tarkime, supelijusios duonos ar batono. Pelėsio prisilesę alkani paukšteliai gali sunegaluoti. Paukščiams neduokite ir sūraus fermentinio sūrio, tačiau varškės sūrio pasiūlyti galima, nes jame nėra druskos. Tinka ir varškė, kurią paukšteliai galėtų pamažu lesti. Vis dėlto, joje yra nemažai vandens, tad esant šaltukui ji gali sušalti ir sukietėti. Todėl varškė tinka tik vyraujant pliusinei temperatūrai“,  – perspėjo jis.

Apsauga nuo balandžių

Biologas šypsosi, kad žmonėms patinka įsirengti lesyklėles prieš savo langus, nes tai – lyg gyvasis televizorius. Smagu ir miela stebėti atskrendančius ir sėklytes snapeliais gliaudančius žvirblius, zyles, sniegenas, žaliukes, svilikus ir kitus paukštelius. 

Vis dėlto, į lesyklas atskrenda ir didesni paukščiai, kurių lesinti nereikia – balandžiai, kėkštai. Įlindę į lesyklėlę, jie gali išvaikyti mažuosius paukštelius ir viską sulesti. Todėl ornitologas pataria lesyklėlėse įrengti užtvaras ar mažesnius plyšelius. Pro juos į vidų negalės patekti stambūs paukščiai, o mažiukams bus patogu įskristi ir išskristi. Tokio tipo lesyklėles ypač mėgsta žvirbliai.

Vandens paukščių – nepenėti

Dr. B. Šablevičius perspėja, kad ne visus paukščius galima lesinti. Pavyzdžiui, nereikėtų penėti vandens paukščių. Apie tai daug rašoma ir kalbama, tačiau vis dar atsiranda žmonių, kurie gailėdami ančių ar gulbių, šiems paukščiams iš tikrųjų daro meškos paslaugą.

„Vandens paukščiai yra migruojantys, tad atšalus orams jie turi visas galimybes išskristi žiemoti į šiltesnes šalis. Tačiau nuolat lesinami žmonių, jie nebesiruošia niekur skristi ir tampa priklausomi nuo lesintojų. Šiems nustojus tai daryti, paukščiai būna pasmerkiami žūčiai. Jau yra susidariusios vietinės populiacijos, kurios visiškai nebeskrenda į šiltus kraštus ir savo jaunikliams nebeparodo migracijos kelių. Pavyzdžiui, Kauno mariose daug paukščių pasilieka žiemoti ir laukti, kada kas nors atneš maisto – paaiškino ornitologas. –  Deja, kad ir kiek tai aiškintum, vis tiek atsiras vandens paukščius lesinančių žmonių. Jeigu jau penite antis ar gulbes, bent jau netrupinkite joms duonos gaminių, nes paukščių skrandžiai labai sunkiai juos virškina. Geriausia antis ar gulbes šerti grūdais. Juos reikėtų paberti krante, kur labai seklus vanduo, kadangi grūdai skęsta.“

Žiemą pagalba būtina

Pasak specialisto, ornitologų nuomonės dėl paukščių lesinimo atšilusio klimato sąlygomis akivaizdžiai išsiskiria. Užsienyje lesinimas laikomas ne tik pagalba, bet ir savotiška pramoga, į kurią įsitraukia dažnas, turintis prie namų sodą ar gyvenantis arčiau gamtos: paukščiai lesinami ištisus metus – tai žmonėms suteikia didelį džiaugsmą, laikoma savotiška terapija, galiausia – tai nuostabus pomėgis, leidžiantis stebėti paukščius, fiksuoti jų įvairovę, fotografuoti.

Lietuvos ornitologai laikosi kitos nuomonės: paukščių nereikėtų prisijaukinti ir nuolat lesinti – likusiems žiemoti sparnuočiams svarbu padėti šaltuoju metų laiku, kai maisto gamtoje rasti sunku.

"Žiema kol kas buvo gana šilta, tad paukščiai galėjo vis dar rasti įvairių sėklyčių, vabalėlių, vabzdžių. Bet jei tik pasnigs ar spustelės šaltukas, visas šis maistas akimirksniu pasislėps, – pastebi G.Petkus. – Kitas svarbus lesinimo būtinybę šaltuoju sezonu lemiantis faktorius – dienos trukmė. Nors dienos jau eina ilgyn, šviesaus laiko vis dar labai mažai – ne visi sparnuočiai spėja rasti pakankamai lesalo."

Gediminas Petkus. 

Kad paukščiams trūksta maisto, galima suprasti ir iš jų elgesio: jie dažniau atskrenda prie namų, garsiau ir daugiau triukšmauja, drąsiai nutupia ant palangių, balkonų, kai kada net snapu barbena į lango stiklą.

Lesinti reikia kasdien

"Jei jau pradėjote lesinti paukščius, tai turite daryti kasdien: paukščiai pripranta pastoviose vietose surasti jiems paliekamo maisto ir jas lanko valandų tikslumu. Jeigu nustosite lesinti, didelė tikimybė, kad prasidėjus dideliems šalčiams daugelis sparnuočių žus. Atsakingas žmogus turi iš anksto įvertinti savo finansines ir laiko galimybes", – perspėja pašnekovas.

Jis ragina pasirūpinti specialiu lesalu, nes paukščiai – ne šiukšliadėžė ir jiems tinka ne visas maistas nuo kasdienio stalo. Universaliausias lesalas, kurį mėgsta visi sparnuočiai – neskrudintos, nesūdytos saulėgrąžos, gali būti išlukštentos ar su lukštais, o štai juodos duonos trupiniai, rugiai kenkia be išimties visiems – sutrinka virškinimas, paukščiai gali susirgti.

Esant tokiems orams, kaip dabar, daug lesalo nereikia – priklausomai nuo lesyklėlę lankančių paukščių skaičiaus, pakanka nedidelės saujelės ar dviejų. Tai gali būti įvairūs grūdai – kviečiai, miežiai, sorų kruopos, aguonos, pelai, linų, kanapių, kankorėžių ar net kukurūzų, moliūgų, melionų sėklos, tinka batono trupiniai, nesaldinti avižiniai dribsniai, varškė, virti ryžiai. Puiku, jei paukščiams palikote dalį sodo derliaus gėrybių – nenuskynėte visų obuolių, kriaušių, uogų ar specialiai pasodinote uogas nokinančius augalus – gudobeles, šermukšnius ir pan.

"Lesalas labai priklauso ir nuo atskrendančių paukščių. Pavyzdžiui, bukutis, žaliukė, zylė, genys bus dėkingi už gabalėlį nesūdytų lašinių. Geniui juos pririškite prie medžio kamieno, o kitiems paukščiams perdūrę ir apsukę viela pakabinkite – lesdami sparnuočiai turės į ką patogiai įsikabinti kojelėmis. Lašiniai labai kaloringi, tad paukščiai gauna itin daug energijos."

Sniegenos – gana baikštūs paukšteliai, retai kada atskrenda į lesyklėles ir mieliau lesa nuo žemės. Pasak ornitologo, joms po lesyklėle paruoškite 1 kv. m ploto aikštelę, paberkite saulėgrąžų, o norėdami prisivilioti daugiau šių paukštelių, pamaloninkite riešutais, nesvarbu, žemės, lazdynų ar graikiniais – jos gurmanės.

Gulbių ir ančių lesinti šiuo metu tikrai nereikia – pagalbos reikės, kai užšals Nemuno ir Neries krantai.

Naudinga ir estetiška

Tiek estetikos, tiek praktiškumo požiūriu idealiausias lesyklėlės variantas – namelis. Nors jį sukalti nėra sudėtinga, visgi, minimalūs meistravimo įgūdžiai būtini. Pastaruoju metu populiaru lesyklas daryti iš didelės talpos plastikinių butelių – labai paprasta ir ilgai netrunka išpjauti angas indo sienelėse, tai gali padaryti tiek mažas, tiek garbaus amžiaus žmogus. Pasak pašnekovo, tam tinka ir mažos talpos buteliai.

"Butelio apačioje viena prieš kitą padarykite keturias kryžmines įpjovas ir įkiškite du gana ilgus plonus pagaliukus , kad ant kyšančių jų galų paukščiai galėtų nutūpti. Dviejų pirštų aukštyje virš šių pagaliukų, sienelėje išpjaukite nedideles trikampio formos skylutes – pro jas sparnuočiai les į butelį supiltą lesalą, – aiškina specialistas. – Rajonuose ar tie, kas turi didelius nuosavus sodus, ant nupjauto medžio kelmo, kamieno ar įtvirtinto stovo galima įrengti lesyklėlę-stalelį – tokias lesyklas mėgsta sniegenos, kėkštai, startos. Lesyklėlės, sukonstruotos suklijavus lėkštutę ir puodelį, ypač, jei indai spalvingi, gražūs, – labai nuotaikingas, estetiškas, deja, ne itin praktiškas sprendimas – jos labai mažos, tad būreliui nuolatinių sodo lankytojų reikėtų ne vienos, o kelių."

Pasak G.Petkaus, paukščiai labai mėgsta taip vadinamus pyragus: minkštą sviestą, margariną ar nesūdytus taukus sumaišykite su įvairiomis sėklomis, grūdais ir kitu lesalu, suformuokite nedidelį rutulį, įdėkite jį į tinklelį, palaikykite šaldiklyje, kad sustingtų, o paskui pakabinkite ant medžio šakos. Tiesa, tokio pyrago galiojimo laikas ilgesnis, kai spaudžia šaltukas. Pyragams galite panaudoti ir eglės ar pušies kankorėžį: jį aptepkite riebalais, paskui stipriai paspausdami pavoliokite lėkštėje su biriu lesalu ir pakabinkite ant virvelės.

"Reikia žinoti, kur įrengti lesyklėlę ar pakabinti lesalą: vieta turi būti gana atvira, bet rami ir saugi – arti tankesnio medžio ar krūmų, kad pajutę pavojų, paukščiai galėtų akimirksniu pasislėpti ar nuskristi. Idealu, jei tai bus užuovėja, – sako ornitologas. – Jei ketinate lesyklą įrengti ant daugiabučio palangės ar balkono, vertėtų atsiklausti kaimynų – žinia, lesdami paukščiai prišiukšlina, tiek lesalą, tiek šiukšles išnešioja vėjas, o tai patinka ne visiems žmonėms."

Lietuvoje – nauji kalendoriniai, nauji gamtos metai ir nauja žiema. Ir dar kokia žiema! Ant pirštų galime suskaičiuoti šios žiemos dienas, nes jų kol kas tik tiek buvo. Tačiau ir per tokį trumpą laiką spėjome pamatyti tai, ko gal išvysti nesitikėjome. Nustebinti šalčio kai kurie jau klausinėja apie žiemos pabaigą. Ar ji ilgai truks? O gal galėtų būti kitokia? Šiltesnė, švelnesnė?

Žiemą lengviausia kalbėti apie žiemą. Ypač kai ji čia pat ir jos alsavimas priverčia susigūžti. Ketvirtadienį jutiminė oro temperatūra, t. y. ta, kurią sukuria vėjas, oro srovės, gali siekti iki 30 °C šalčio, taigi nereikia ypatingos fantazijos – Lietuvoje žiema, kokios kažkada laukėme.

Daugelis šių dienų buvo panašios, tik gal kiek šiltesnės. Beje, sniego, dar vieno svarbaus žiemos elemento, yra ne visur – juo labiau džiaugiasi Vilniaus krašto, Rytų Lietuvos gyventojai, kiti regi plikus laukus. Žinoma, nelabai guodžia esanti sniego danga, tačiau ten, kur ir jos nėra, žemė turėtų įšalti pakankamai giliai.

Ledo labiausiai laukė žvejai, nes ne kiekviena žiema jiems padovanoja ilgą sezoną. Dabar daugelio ežerų, tvenkinių ledas jiems pakankamai storas ir saugus. Tiesa, dar nereikėtų veržtis ant Dusios, nes prieš porą dienų pačiame „Dzūkų marių“ viduryje dar tyvuliavo atviras vanduo.

Ne mažiau klastingos gali būti Kuršių marios, todėl skubėti toli nuo kranto nereikėtų. Taip pat elgtis dera ir kiekviename jums nežinomame ežere, tvenkinyje. Srovės, povandeniniai šaltiniai gali ploninti ledą, tad tokios vietos gali tapti savotiškomis pavojaus zonomis.

Ledas šiek tiek pakeitė vandens paukščių gyvenimą. Iki pat Kalėdų jie buvo pasklidę ežeruose, tvenkiniuose, o paskui, pradėjus šalti, turėjo palikti mažesnius, po jų – didesnius ežerus ir tvenkinius.

Tiesa, tai neįvyksta iš karto, nes paukščiai, ypač gulbės, dar dieną kitą tupinėja ant ledo ir laukia – o gal jis ištirps? Tik nesulaukusios skrenda ieškoti atviro vandens. Jų apsisprendimą gali pagreitinti protingas mūsų elgesys – tokioje vietoje, kur nėra atviro vandens, paukščių lesinti nereikėtų. Taip mes padėsime jiems apsispręsti ir neapgausime.

Dabar klausiama, ar jau laikas globoti laukinius žvėris. Atsakyti paprasta: jie jokių nepatogumų, tuo labiau – bado, alkio tikrai nejaučia, tad kol kas nelaukia šieno ar kito maisto. Prie namų įrengtas lesyklas paukščiai lanko aktyviai, tad lesalą pilti būtina kiekvieną rytą, o jei lesykla ištuštėja – ir dienos viduryje.

Dabar sparnuočiams šaltis yra svarbus veiksnys, jie greičiau išalksta. O palyginti trumpą dieną laiko lesalo paieškoms yra nedaug. Kiekvienas trupinys dovanoja gyvybę.

Mūsų kalendorius skaičiuoja paskutines šių metų valandas, gamtos kalendorius suka naują gamtos metų ratą, prie dienos pridėjusį šešetą minučių naujai gimusios šviesos. Kad ir kaip skaičiuosi, visur regėsi gamtos pergalę, jos didžiuosius laimėjimus.

Ar šviežiai pabiręs sniegas, šaltukas ir ant mažųjų ežerų paklotas ledas taip pat laimėjimas? Nedrąsu tokią žiemą, kokią regime dabar, vadinti ypatinga. Žinia, ji kur kas žiemiškesnė už tą, kurią regėjome visą gruodį. Tačiau kol kas visų tų žiemos atributų tiek mažai ir jie tokie netvirti... Daug kur laukuose sniegas sukrito į arimus, į tarpuvagius ar dirvono žoles ir pradingo. Tik mieste ant šaligatvių ar takelių jis sugulė į lygią eilutę.

Dabar reikėtų šaltuko žemei sustingdyti. Atrodo, kad keletą dienų taip ir bus, tačiau ši graži žiemos pradžia lyg ir neturi tęsinio – gali būti, kad greitai, po Trijų karalių, mus vėl apsups labiau rudeniški, o ne žiemiški orai. Pirmasis tikras sniegelis turėtų ištirpti, tad žemė būtų pamaitinta dar viena šviežio vandens porcija.

Pirmasis tikras ledelis, bet dar tikrai ne ledas, tapo rimtu išbandymu vandens paukščiams ir žvejams. Retą žiemą gulbės, antys, kragai, laukiai ir laukinės žąsys mažiausiuose ežeruose plaukiojo iki Kalėdų. Šiemet tik po jų jiems teko pakilti ir skristi ieškoti didesnių vandens telkinių, kurie alsuoja dar neišvaistyta šiluma ir tebėra laisvi.

Beje, atsisveikinimas su prieglobstį teikusiais ežerais nelengvas, todėl paukščiai, lyg netikėdami ledo tikrumu, lūkuriuoja ant jo, tupi dieną ar dvi – o gal ištirps, gal neverta niekur skristi... Tik nesulaukę jo ištirpstant, pakyla ir nuskuba į didesnius, dar vis banguojančius ežerus.

O žvejai? Jie ledo laukia, ko gero, net per Jonines, todėl dabar su nekantrumu žvalgosi, matuoja jo storį ir visai nelaukia šilumos. Poledinę žūklę mėgsta daug kas, tačiau jai dar ne laikas. Jei mylite savo vyrus, gimines, pažįstamus ir nepažįstamus, būtinai neleiskite jiems rizikuoti. Ne paslaptis – pirmasis ledelis kasmet pasiglemžia daug gyvybių. Tačiau ledas čia niekuo dėtas.

Jei tikros – šaltos, pastovios – žiemos dar nematyti, mes turime suprasti prie namų susirinkusius paukščius. Jie žvalgosi lesyklos, laukia lesalo ir tikrina mūsų gerumą. Mes tikrai neliksime kurti jų nebyliems prašymams.

O kad lesykla taptų ne tik paukščių valgykla, galime įsiruošti ypatingą televizorių. Jis daromas visai paprastai: netoli lango, mums ir paukščiams patogioje vietoje, įrengiama lesykla, kurią galima stebėti visą dieną. Joje verdantis gyvenimas labai įdomus, šis televizorius negadina akių ir, kas ypač svarbu, nereikalauja jokios energijos.

Taigi išlydime vienus metus, sutinkame kitus. Jie visi mums buvo ir bus geri. Svarbu, kad mus suptų gamta ir geri žmonės. O kad taip nutiktų, gamtą globokime ir žmones mylėkime mes patys.

Klimato pokyčius jaučia ir paukščiai, kurie jau ne pirmus metus, užuot išskridę, pasilieka žiemoti ar išskrenda iš Lietuvos vėliau. Taip LRT RADIJUI tvirtina Lietuvos ornitologų draugijos projektų koordinatorius ornitologas Gediminas Petkus. Anot jo, tai ypač matyti stebint paukščius, kurie įprastai žiemoti skrisdavo netoli.

– Įpusėjo gruodis, bet tikros žiemos vis dar nesulaukiame. Ar tokie orai palankūs paukščiams?

– Tokie orai palankūs, nes atėjo tik kalendorinė žiema, o ne tikroji. Jiems šios sąlygos dar pakankamai palankios, ypač, kai vyrauja teigiama lauko temperatūra, nėra storos sniego paklotės. Tada paukščiai lengvai gali rasti maisto. [...] Žinoma, sąlygas blogina trumpos dienos, bet pačios sąlygos tikrai palankios.

– Dabar visas pasaulis diskutuoja apie pasaulio atšilimą. Kiek tiesos, kad, šylant žiemoms, patys paukščiai pajuto atšilimą ir kai kurios jų rūšys, anksčiau traukusios į šiltus kraštus, lieka žiemoti Lietuvoje?

– Tikrai pastebime, kad kai kurios paukščių rūšys pasilieka. Pavyzdžiui, rudieji strazdai ar net liepsnelės kai kuriose vietose lieka. Žiemoti lieka ir daugiau karietaičių. Tai, manau, galima sieti su šylančiu klimatu. Paukštis yra puikus indikatorius. Stebint paukščius, atliekant tyrimus, galima pasakyti – paukščiai vis dėlto reaguoja į sąlygas.

– Kiek laiko jau matote tokią tendenciją?

– Nuo to laiko, kai prasidėjo šiltos žiemos, visada matome, pavadinkime, nukrypimų. Seniau oro sąlygos būdavo kitokios, todėl ir rodikliai būdavo kitokie. Dabar pastebime įdomų faktą – šiuo metu yra dar daug neišskridusių ančių. [...] Nemuno deltoje taip pat laikosi apie 500 neišskridusių gulbių, [...] tūkstančiai ančių. Pasilikusios ir pavienės žąsys, bet dauguma jų jau išskrido.

Pastebimos kryklės, cyplės. Tokiu laiku jos būdavo retesnės, o šiais metais – ypač matomos. Net pempės, kurios jau turėtų palikti Lietuvą, dar matomos laukuose. Būreliais praskrenda dirviniai sėjikai. Tai – įdomūs stebėjimai.

Žąsiniai, antiniai paukščiai, kad ir gulbės, rodo, jog tikroji žiema dar nėra atėjusi. Maisto laukuose pakankamai, yra želmenų, todėl paukščiai jais maitinasi. Jeigu tik kokią savaitę paspaustų šaltukas, visi paukščiai turėtų išskristi, pasitraukti piečiau.

Pastebima, kad tolimieji migrantai, paukščiai, kurie skrenda ypač toli – į Afriką, seniai išskridę. Pavyzdžiui, gandrai, kregždutės, gegutės, žvirbliniai paukščiai. Artimieji migrantai, kurie skrenda nelabai toli, į Belgiją, Olandiją, kitas Vakarų Europos šalis, tiesiog pasiliko ir laukia.

– Ar žieminiai svečiai, kurie pas mus atskrenda žiemoti, Lietuvoje jau pasirodė?

– Pastebima, kad, pavyzdžiui, vandeniniai strazdai, jau pasirodė. Kaip pasakoja stebėtojai, svirbeliai pasirodė Lietuvoje ir išskrido. Tik neaišku kur – piečiau ar grįžo vėl į šiaurę. Nuolatiniai paukščių stebėjimai [...] rodo, kad paukščiai tikrai reaguoja į klimato sąlygas.

– LRT RADIJO klausytojas domisi, kodėl paukščiai apskritai migruoja?

– Jie migruoja, nes trūksta maisto. Pavyzdžiui, vabzdžialesiai paukščiai nerastų daug vabzdžių, todėl visi paukščiai pasiskirsto – skrenda pietų link. Be to, Lietuvoje užšąla vandens telkiniai. Tiesiog paukščiai natūraliai migruoja dėl maisto trūkumo, o parskrenda dėl perėjimo vietų. Lietuvoje jiems tinkamos vietos perėti, todėl jie grįžta į gimtuosius namus.

– Kodėl sakoma, kad, pradėjus lesinti paukščius, tai reikia daryti visą žiemą?

– Nes paukščiai pripranta prie lesinimo vietos. Žinoma, jei aplink jus visi kaimynai masiškai lesina, paukščiams tikrai nebus taip riesta, jeigu jūs kelias dienas jų nepalesinsite ar nutrauksite lesinimą.

Mes rekomenduojame lesinti paukščius, nes jie prisiriša prie vietos. Jei nustosite lesinti šaltą žiemą, ypač, kai vyrauja ekstremali temperatūra (daugiau kaip 20 laipsnių šalčio), paukščiai tiesiog gali nebeišgyventi. Jie niekur toli neskrenda. Jeigu nelesins ir jūsų kaimynai, paukščiai žus. [...] Miestuose lesinti tampa vis populiariau. Vienas žmogus parodo gražų pavyzdį ir visi tai kartoja.

– Bet vyrauja įvairių nuomonių. Kai kurie sako, kad, lesindami paukščius, darome jiems meškos paslaugą – paukščiai gali pamiršti esminius savo instinktus.

– Paukščiai tikrai nepamiršta savo instinktų. Jei pamirštų, zylutės ir pavasarį toje lesyklėlėje sukiotųsi, tačiau ateina pavasaris, pagerėja oro sąlygos ir paukščiai lesyklose nebesilanko. [...] Galbūt prie to gero pripranta ne smulkūs, ne žvirbliniai, o vandens paukščiai (gulbės, didžiosios antys), kurių tikrai nerekomenduojama lesinti.

Lesinti vandens paukščius rekomenduojama tik neužšąlančiuose vandens telkiniuose, pavyzdžiui, Nemune Kaune. Ten žiemą paukščius galima lesinti, nes ten susirenka visos Lietuvos gulbės, iš kitų kraštų atskrenda daugiau kaip 500 gulbių ir lieka žiemoti. Kituose miestuose tikrai nerekomenduojame nei pavasarį, nei vasarą lesinti vandens paukščių.

– Kur reikėtų įrengti lesyklas? Kokios lesyklos gali būti?

– Lesyklų formų yra įvairių: cilindrinės, namelio tipo. [...] Pasirinkimas priklauso ir nuo to, kokius paukščius norite lesinti. Jei, pavyzdžiui, kaimo apylinkėje norėsite lesinti geltonąsias startas, jos neskris į lesyklėlę, pakabintą medyje. Turi būti ant žemės įrengta platforma. Jei norėsite lesinti zyles, lesyklėlę galima pakabinti. Didžiosioms ar mėlynosioms zylėms tinka bet kokia lesyklos konstrukcija.

Reikėtų žinoti tik pagrindinius dalykus: lesalas turi būti geros kokybės, nesupuvęs, nesupelijęs. Taip pat, jei norite, kad pas jus atskristų daugiau skirtingų paukščių rūšių, lesalas turi būti įvairus. Tai – ne tik grūdeliai, batonas, bet ir saulėgrąžos, riešutai. Žinoma, tinka ir lašinukas. Būtina žinoti, kad šie produktai turi būti be prieskonių, nesūrūs.

– LRT RADIJO klausytojas domisi, ką daryti, jei lesyklėlėje lesinamus paukščius puola kėkštai, šarkos?

– Taip pasitaiko. Būna, kad ir mieste, kai žmonės įrengia lesyklėlę, atskrenda karvelių ar kitų varninių paukščių, kurie viską sulesa. Reikėtų pasirinkti kitokią lesyklos konstrukciją, namelio tipą. Taip pat galima aplink lesyklą pritaisyti tinklelį, kurio akių dydis būtų 5 ir 5 cm, kad didesni paukščiai nepralįstų. Mažesni paukščiai pralenda ir sėkmingai lesa, o kėkštus ar kitus varninius paukščius galima maitinti atskirai. Šiems paukščiams irgi galima padėti žiemą, jie labai mėgsta obuolius.

– Jau devintą kartą Ornitologų draugija kviečia dalyvauti Kalėdų paukščių stebėjimo maratone. Kada ir kur šį kartą jis vyks? Kokios pagrindinės taisyklės?

– Kviečiame visus dalyvauti šiame maratone. Tai prasidės gruodžio 25 d. ir baigsis prieš Naujuosius metus, gruodžio 31 d. Tikslas – per šį gražų šventinį laikotarpį nepamiršti išeiti iš namų, pasivaikščioti su šeima, stebėti paukščius, jų paieškoti.

Paukščius galima stebėti ir prie pat lesyklėlės. Tiesiog reikia užsirašyti, kokie paukščiai atskrenda į jūsų lesyklėlę ar kokius paukščius pamatėte vaikščiodami su šeimyna. Atsiųskite šiuos rezultatus mums, Lietuvos ornitologų draugijai. Parašykite, kiek rūšių stebėjote, kokios tai buvo rūšys, kokiomis dienomis ir kokiame rajone ar savivaldybėje juos matėte.

Lietuvoje žiema – sniegas, šaltis. Ką pagalvojote apie žiemą trečiadienį, savo termometruose išvydę 20, o kai kas – net 23 laipsnius šalčius? Nustebote ar apsidžiaugėte? Sekmadienį iškritęs sniegas, atrodo, buvo lauktas, bet netikėtas. Po Naujųjų gyventi be sniego – nelabai žiemiška, tad viskas stojosi į savo vietas.

Na, o šaltis... Esame regėję ir didesnių speigų. Tuo labiau kad toks šalčio stryktelėjimas kol kas labai trumpas. Jei pasitvirtins sinoptikų prognozės, veikiai vėl ateis šilto oro banga, ir net sunku pasakyti, ar visur išliks sniegas. Taigi žiema yra tokia, kokią turime.

Pora giedros dienų vėl trumpam priminė kažkada regėtas žiemas. Ar dar galima laukti jų pasikartojimo? Atrodo, kad mūsų rudens gale išsakytos šios žiemos prognozės pildosi – tikros žiemos turėtume laukti tik po sausio vidurio. Toks būtų kelių praėjusių žiemų scenarijus. Tad šiam šiltesnių žiemų ciklui būdinga tradicija turėtų išlikti.

Naują žiemos plykstelėjimą išdavė ne tik po kojomis gurgždantis sniegas, neužsivedantys automobilių varikliai, bet ir paukščiai. Diena dabar ilgesnė tik 15 minučių, rytas aušta dar labai nedaug anksčiau, tačiau zylės į lesyklą atskrenda labai anksti, dar saulei nepatekėjus. Iki šiol sparnuočiai lankėsi lesyklose, nors aplink pakako ir kitokio, natūralaus lesalo. Dabar visiems, patikėjusiems mumis ir lesykla, ši maitinimo vieta tampa viso jų gyvenimo centru. Nenuvilkime paukščių.

Dabar vienas pirmųjų dienos darbų (ką ten darbų – prievolių) yra papilti lesalo. Jei neskubate į darbus, nuo paties ryto galite stebėti, su kokiu alkiu ir energija paukščiai skuba pusryčiauti. Lesyklose žiemą maitinasi tik maža dalis mūsų paukščių – kitiems tokios globos tiesiog nereikia.

Tačiau mes būtume laimingi, jei kitų rūšių, kad ir kurapkų, prie mūsų namų būtų daugiau. Kurapkos, kažkada žiemos metą buvusios labai įprastos, dabar tampa neregėtu dalyku. Jų pulkelis, atkurnantis per pusnį, būtų nuostabus įvykis, bet tikėtis jo galime vis rečiau.

Jei kurapkos jus aplankė, saugokite jų ramybę. Po kiemą, prie krūmų, kur jos apsistojo, neturėtų lakstyti šunys, sliūkinti katės. Nebaidant jų reikia nukasti sniegą, paberti grūdų ar smulkių kruopų. Atviroje vietoje kurapkoms būtina slėptuvė. Labai praverstų prie jos į sniegą susmeigtos kad ir mums jau nereikalingos kalėdinės eglutės. Atvirame lauke kurapkos turi turėti prie ko prisiglausti.

Iki pusiaužiemio lieka dar dvi savaitės. O žiema truks dar daug ilgiau.

Norint, kad paukščiai priprastų ir žinotų, kur ieškoti lesalo atšalus, jau vertėtų įrengti lesyklas. Vis dėlto su lesalu svarbu nepersistengti, pastebi gamtininkas Selemonas Paltanavičius.

„Atsižvelgiant į dabartinius orus, tikrai atrodo, kad žiemos gali ir nebūti, bet, nežiūrint to, daugelis gyvūnų jau atkeliavo prie mūsų namų. Zylės barbena į langą, kai kurie žvėrys irgi arčiau namų susirinko“, – sako S. Paltanavičius. Tad kyla logiškas klausimas: ar jau įrengti lesyklą ir lesinti paukštelius? 

Gamtininko žodžiais, persistengti nereikėtų – šiandien paukšteliams globos dar nereikia. „Tačiau yra kitas dalykas: būtų naivu tikėtis, kad tą dieną, kai bus 15 laipsnių šalčio, mes iškelsim lesyklą ir iš karto paukščiai atskris“, – tikina S. Paltanavičius. Pasak jo, paukščiams taip pat reikia priprasti, taip pat reikia sužinoti, kur yra lesalo bei patikėti gerais žmonių norais, todėl lesykla prie namų jau turėtų būti.

„Tačiau dabar iškėlus lesyklą, lesalo reikia įberti tik mažą saujelę, kad paukščiai atskristų ir surastų, o natūralaus lesalo jiems dar pakanka soduose, parkuose ir kitur“, – tvirtina gamtininkas.

Anot jo, žmonių mielaširdystė kartais atsigręžia prieš paukščius. Tipiškas pavyzdys – gulbės ir antys, kurios čia pat prie mūsų namų – miestuose, upėse, upeliuose – visą laiką laukia žmonių.

„Žmonės geri, ateis, atneš palesins, ir bus galima to tikėtis“, – apie paukščių elgesį kalba S. Paltanavičius.

Gamtininko teigimu, tokie paukščiai jau sugadinti, nes tą dieną, kai staiga atvės, šalta bus ir paukščiams, ir žmonėms, žmonės nebeateis, ir paukščiai atsidurs labai keblioje situacijoje.

Daugelis paukščių dėl nuolatinio lesinimo prarado veržimąsi skristi ir ieškoti žiemaviečių, todėl, kai tik pasirodys pirmasis ledas, paukščiai ežeruose, tvenkiniuose, ypač – gulbės, snūdriuos ant jo, tupės ir neskris.

„Tada žmonės puola, skambina, klausia, kodėl nieko nedarote, negelbstite. Jie pamiršta, kad visą vasarą tuos paukščius lesino ir atpratino nuo keliavimo. Nereikia tuo metu jų lesinti, reikia, kad jie praalktų, pakiltų ir skristų“, – įspėja S. Paltanavičius.

Kasmet, užšąlant vandens telkiniams, Aplinkos ministerija sulaukia daug pranešimų apie neišskridusius paukščius. Nors paukščių perskridimai į kitus vandens telkinius stojus žiemai nėra sunkūs ir sudėtingi, tačiau žmonės sunerimę jų likimu skatina kuo skubiau gelbėti paukščius.

Toks žmonių rūpestis yra labai svarbus – gyvūnų globėjai gali vykti į nurodytas vietas ir padėti tiems, kam pagalba tikrai reikalinga. Tačiau ar visada paukščiai laukia pagalbos?

Pirmosios dienos, kai užšąla ežerai ar tvenkiniai, paukščiams dar nėra pavojingos – jie sotūs, šaltis nebaisus, todėl antys, laukiai ir ypač – gulbės gali bent porą dienų tūpinėti ant ledo, plaukioti mažutėse properšose. Kai išalks ir patirs, jog ledas netirpsta, jie išskris ieškoti žiemaviečių.

Tokie paukščiai – sveiki ir stiprūs – negali apgauti: jų nereikia gelbėti, jiems nereikia pagalbos. Apie tokius paukščius tikrai nereikia skambinti gelbėtojams, skatinti eiti netvirtu ledu. Kas kita – paliegę, skristi negalintys paukščiai – tokie tikrai liks, kai nuskris, į orą pakils sveikieji. Jiems būtina pagalba, juos išgelbės Gyvūnų globėjų asociacijos specialistai.

Kuo minta geniai? Atrodytų, kad toks klausimas net nereikalingas, nes mes visi žinome jų meniu: tai medienoje, po žieve gyvenantys vabzdžiai, o žiemą – dar eglių ar pušų sėklos, iš kankorėžių aižomos specialiose „kalvėse“. Tačiau toks atsakymas nebūtų tinkamas vasarą, nes geniai gerokai praplečia savo meniu ir lesalo ieško kitokiais būdais. Kur - skaitykite šiame straipsnelyje.

Vasarą mažieji margieji geniai mėgsta kopinėti medžių lapais ir nuo apatinių jų pusių rankioti vikšrus. Dažnai jie leidžiasi į dilgėlyną, kitų stambesnių žolinių augalų sąžalyną ir vabzdžių ieško kopinėdami plonais stiebeliais.

Įdomiausias šiuo metu – didysis margasis genys. Jau gerą mėnesį šie geniai lankosi soduose ir čia pat įsiruošę „kalves“ skaldo vyšnių, trešnių, slyvų kauliukus. Greta jų panašiai, tik be aižyklos darbuojasi svilikai. Geniai dažnai leidžiasi ant žemės ir nuo jos renka vabzdžius.

Štai genys pievoje surado pievinių skruzdėlių lizdą, snapu iškasė duobutęs ir ilgu lipniu liežuviu graibo skruzdėlių perus ir pačias skruzdėles. Kitur jis keistai šokuoja (genio kojos nepritaikytos vaikščioti žeme) ir nuo takelio renka nukritusius vabzdžius ir sėklas ar, aptikęs tarp krūmų atvirą vietelę, kapsto snapu spyglius ir tvarsto skruzdėles.
Vasaros pradžioje kai kurie didieji margieji geniai (taip daro ne visi iš jų giminės, o tik pavieniai individai) plėšė žvirblinių paukščių lizdus ir lesė jų kiaušinius bei mažus jauniklius. Dabar maistas tapo kitoks – daug švelnesnis. Taip truks dar beveik mėnesį, o po to geniai vėl pereis prie sunkaus darbo – iki vėlyvo pavasario snapais trupins medieną ir aižys kankorėžius.