Tačiau kaip elgiamės ne ekstremaliomis sąlygomis, tiesiog dirbdami? Programuodami, taisydami automobilį, dėliodami prekes lentynose? Žinome, kad turime darbo dieną, projektui numatytą laiką. Dar žinome, kad skubos darbą velnias renka, todėl dirbdami paknopstom pridarysime klaidų, o galiausiai sužlugdysime ir visos komandos darbą. Tik kodėl šių taisyklių neleidžiame laikytis mūsų vaikams? Pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje dukart skirtinguose kontekstuose nuskambėjo žodžiai „per lėtas“. Kalbant apie krašto apsaugos ministrą ir naujausią Lietuvos švietimo fiasko – tarpinius patikrinimus. Lygybės klausimais toliau pažengusioje šalyje 60-metis eksministras galėtų teisme ginti savo garbę: sako „lėtas“, o galvoja „per senas“? Kas kita mūsų moksleiviai. Ir ne tik gimnazistai, ir ne tik šiemet laikantys tarpinius patikrinimus. Metai iš metų jie verčiami dalyvauti absurdiškose lenktynėse: it vydamiesi autobusą turi bėgti įkandin mokymosi programų. Be teisės sustoti, apmąstyti, palaukti lėtesnio klasės draugo. Tarsi olimpiečiai jie nuolat treniruojasi, kad galiausiai per 45 minutes išspręstų 15 matematikos uždavinių ir pademonstruotų... ką? Užduotis kūrusiems anonimams suteiktų progą pasijuokti, kad traukinys, patys žinote ko, nelaukia? Net jei tas kažkas – būsimasis chirurgas, kada nors kruopščiai operuosiantis širdį. Ar tiesiog mąslus, doras pilietis. Tas, kas mato prasmę šiame ištvermės ultramaratone su sprinto taisyklėmis, nėra jokių ateities lyderių treneris. Jis – rudimentas iš praeities epochos, kurioje žmonės buvo matuojami Stachanovo matu ir neturėjo teisės žvalgytis į šalis – kad neduokdie, nepradėtų mąstyti.