Kaip BNS informavo mokykla, kateris bus skirtas Jūrininkų mokymo centre vykdomoms Motorinių pramoginių laivų laivavedžių rengimo bei vidaus vandenų laivų, žvejybos laivų ir plūduriuojančių įrenginių kapitonų, laivavedžių rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo programoms.

„Šis kateris ateinančio navigacinio sezono metu bus naudojamas tiek minėtose mokymo programose, tiek ir reprezentuojant būsimą Lietuvos jūreivystės akademiją, Klaipėdoje vykstančiuose masiniuose renginiuose tokiuose, kaip „Klaipėdos laivų paradas“, „Jūros šventė“ ir kt.“, – nurodė Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla.

Jūreivystės akademiją įkurti rengiamasi Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą prijungiant prie Vilniaus Gedimino technikos universiteto.

Mažos vertės skelbiamo konkurso būdu įsigytas kateris „Axopar 28 Cabin“. Atskirai kateriui buvo įsigyjami pakabinami varikliai. Bendra pirkinio kaina – 119,6 tūkst. eurų be Pridėtinės vertės mokesčio.

Vardas kateriui dar renkamas, tačiau manoma jį pavadinti „Akademija“.

Mokykla taip pat turi greitaeigę gelbėjimo valtį „Lyra“ ir gelbėjimosi valtį „LAJM‘a“.

 Jai, Klaipėdos universiteto rektoriaus kabinete, kumščiu į stalą trankydamas, antrino konservatorius Seimo narys Audrius Petrošius. Nesmagu buvo klausytis politikų planų dėl Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos (LAJM) prievartinio prijungimo prie Klaipėdos universiteto. Mokyklos vadovybės nuomonė net nebuvo išklausyta. Ministrė, susakiusi griežtą tekstą, išskubėjo į Vilnių. Deja, šiandien stebime kaip mokyklos vadovybei dėl pasirinktos pertvarkos krypties, kuri nesutampa su kai kurių politikų ir Klaipėdos universiteto rektoriaus, kuris dalyvavo rinkimuose su ministrės partija, matymu, bandoma išsukti rankas.

Nuomonę dėl LAJM jungimosi su Klaipėdos universitetu ar Vilniaus Gedimino technikos universiteto (Vilnius TECH) reiškia kas netingi: politikai, Klaipėdos universiteto rektorius, prorektorius, tarybos nariai, jūrinio sektoriaus verslininkai, visuomenininkai. Noriu paraginti visus palikti ramybėje puikiai veikiančią ir ugdymo įstaigų reitingų lentelės viršuje esančią Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą. Mokyklos bendruomenė pati turi pakankamai išminties ir kompetencijų priimti sprendimą dėl savo ateities. Tik ji pati geriausiai žino su kuo jai pakeliui.

Šių metų pradžioje vyriausybei patvirtinus Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos parengtą 2023 – 2024 m. valstybinių kolegijų tinklo stiprinimo veiksmų planą, kolegijoms buvo duotas nurodymas parengti išteklių konsolidavimo ir jungimosi projektus. Kolegijos aktyviai ėmė ieškoti būdų veiklos optimizavimui ir stiprinimui. LAJM, apsvarsčiusi visus „už“ ir „prieš“, įvertinusi Klaipėdos universiteto ir Vilnius TECH potencialą, turimas studijų programas, visuomenėje vyraujančią nuomonę apie šiuos universitetus, pasitarusi su mokyklos bendruomene, pasirinko iškeltų tikslų siekti prisijungdama prie Vilniaus TECH.

Paaiškinti savo sprendimą ir išsakyti motyvus LAJM vadovybės vėl pareikalavo kas netingi. Viešoje erdvėje pasirodė straipsniai, Seimo narių, ministerijos tarnautojų ir Klaipėdos miesto valdžios pašto dėžutes pasiekė laiškai su įvairiomis nuomonėmis.

Šią savaitę Lietuvos Respublikos Seimo Jūrinių reikalų komisijoje dar kartą buvo išklausytos visos ginčo pusės: Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla, Klaipėdos universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, verslo bendruomenė, politikai.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sudaryta speciali komisija pritarė Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos pasirinkimui jungtis prie Vilniaus Gedimino technikos universiteto.

Jūrinio sektoriaus verslo bendruomenės atstovai prieštaravo tokiam ministerijos komisijos ir LAJM sprendimui. Tiesa, verslo bendruomenės raštą dėl LAJM reorganizavimo pasirašę kai kurie verslininkai neįgarsino fakto, kad jie tuo pačiu metu yra ir Klaipėdos universiteto tarybos nariai. Klaipėdos universiteto rektorius neįgarsino fakto, kad dalis Klaipėdos universiteto organizuojamų magistrantūros ir doktorantūros studijų programų (technikos srities) dėstytojų yra būtent iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto.

Aš pritariu, kad jūrininkų rengimas turi būti vykdomas Klaipėdoje. Mokykla niekur nesiruošia išsikelti.

Aš pritariu, kad ir Klaipėdos universitetą reikia stiprinti, populiarinti, pritraukti studentų, tačiau tai neturi būti daroma aukščiausiose reitingų lentelės vietose esančios Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos sąskaita.

Pagaliau, Klaipėdos universiteto rektorius Artūras Razbadauskas turėtų liautis politikuoti, darbo metu vaikščioti į su universiteto veikla nesusijusius renginius, užsiimti aktyvia gydytojo praktika ir pagaliau imtis stiprinti Klaipėdos universitetą. O juk kažkada universitetas turėjo didžiulį Jūreivystės fakultetą... .

Žinia, kad Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla (LAJM) tapo VILNIUS TECH filialu uostamiestyje, paskelbta vakar.

Sprendimą priėmė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sudaryta komisija. LAJM bendruomenė to esą ir tikėjosi.

Įstaigos vadovas Vaclavas Stankevičius teigė, kad jau keletą metų bendradarbiauja su VILNIUS TECH.

Dar prieš pusantrų metų iki reformos LAJM kartu su VILNIUS TECH įkūrė transporto ir logistikos klasterį.

Taip pat buvo įkurta jungtinė magistrantūra, specializuota bakalaurams, o to esą įstaigai labai reikėjo, nes niekada LAJM to neturėjo.

Rudenį mažiausiai trys dėstytojai iš Klaipėdos įstaigos nusiteikę stoti į VILNIUS TECH doktorantūrą.

Nuo šiol turėtų keistis ir įstaigos pavadinimas, LAJM turėtų tapti Lietuvos jūreivystės akademija.

VILNIUS TECH dabar rengs specialistus ne tik sausumos transportui, geležinkeliui ir aviacijai, bet ir jūrų transportui.

Būsimiesiems karinio laivyno karininkams bus suteikiamas aukštasis universitetinis išsimokslinimas ir bakalauro kvalifikacinis laipsnis.

Tai užtikrins sėkmingą karininko karjerą ir bus naudinga įsitvirtinimui civiliniame sektoriuje pabaigus karo tarnybą.

Susirinkę Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje (LAJM) programos turinį aptarė Lietuvos karo akademijos Studijų ir mokslo valdymo grupės patarėjas dr. Aidas Vasilis Vasiliauskas, Karinių jūrų pajėgų vadas jūrų kapitonas Giedrius Premeneckas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Transporto inžinerijos fakulteto dekanas prof. dr. Olegas Prentkovskis, LAJM direktorius Vaclavas Stankevičius, studijų programos „Jūrų laivavedyba“ vadovas doc. dr. Vytautas Dubra bei direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai Rima Mickienė.

Būsimieji jūrų karininkai gynybos mokslus studijuos Vilniuje, Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, jūreivystę – Klaipėdoje LAJM, o karybą jūrų laivuose – Karinėse jūrų pajėgose.

Susidaro įspūdis, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija neturi kuo užsiimti, todėl nusprendė atlikti reformą dėl reformos.

Norėčiau priminti, kad daugiau nei prieš 20 metų ministerija jau atliko švietimo reformą: buvo įsteigti 22 universitetai (14 valstybinių ir 8 nevalstybiniai), o juk šalyje gyvena mažiau nei 3 mln. gyventojų. Kam mums jų tiek? Be to, pas mus yra ir daugiau nei 20 kolegijų.

Valdininkai Vilniuje net nepagalvojo, kam Lietuvai reikia 22 universitetų, kai pas mus beveik nebeliko pramonės. Tad labai stebina, kad funkcionieriai, dažniausiai turintys aukštąjį išsilavinimą, o kai kurie net mokslinius laipsnius, priėmė tokius absurdiškus sprendimus. Po to susigriebė, pamatę, kad visus prajuokino tokiu savo sumanymu, ir suorganizavo darbo grupę, kuri turėjo įvertinti efektyvų aukštųjų mokyklų funkcionavimą ir parengti jų optimizavimo planą, siekiant Lietuvoje palikti 7–8 universitetus.

Pavyzdžiui, JAV dviem milijonams gyventojų tenka vienas universitetas. O juk Jungtinės Valstijos yra pati turtingiausia ir galingiausia šalis pasaulyje, turinti labiausiai išsivysčiusią pramonę.

Norėčiau pasiūlyti Klaipėdoje vietoj Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos įsteigti Lietuvos aukštąją inžinerinę jūrų mokyklą arba Lietuvos jūrų akademiją. Kam tai trukdytų? Gal Vilniaus valdininkams?

Aukštoji inžinerinė jūrų mokykla pakeltų Klaipėdos, Lietuvos ir jūrininko profesijos prestižą, juolab, kaip ir buvo rašoma spaudoje, Lietuvai trūksta savų jūrininkų, jų neparengiama pakankamai.

O norinčiųjų mokytis tokioje mokykloje, esu tikras, būtų gana daug, ir lietuviai panorės (kaip pastebėjo Seimo narys Valdas Rakutis) tapti jūrininkais.

Liko sąrašo gale

Šią savaitę Statistikos departamento paskelbti duomenys atskleidė – sąmoningiausi yra ne Klaipėdoje studijuojantys jaunuoliai.

Pagal studentų, vakcinuotų bent viena skiepo doze, skaičių Lietuvoje pirmauja keturios prestižinės aukštosios mokyklos.

Tai Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija (96 proc.), Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (88 proc.), Vilniaus universitetas (87 proc.) bei ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas (85 proc.)

Mažiausias procentas vakcinuotų studentų yra Balstogės universiteto Lietuvos filialo Ekonomikos-informatikos fakultete (33 proc.) bei Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje (45 proc.).

Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius V.Stankevičius teigė, kad įstaigos darbuotojai pasiskiepiję beveik 90 proc.

Tačiau kitas klausimas – studentai. Dalis jų yra išplaukę į jūrą, todėl apie vakcinavimą duomenų tiesiog dar nėra.

„Kitų mokslo įstaigų studentai – kranto žmonės, dėl jų viskas aišku. O mūsų – dalis jūroje, ir sunku kol kas atsekti, kas skiepytas, kas – ne. Reikia turėti galvoje, kad mūsų įstaiga specializuota, bet mes situaciją stebime, esame susirūpinę ir tikrai darysime viską, kad vakcinuotų studentų būtų kuo daugiau. Dabar deriname, kad rugsėjo pirmomis dienomis prie mūsų įstaigos atvyktų skiepų autobusiukas ir skiepytų studentus“, – teigė V.Stankevičius.

Permainos: pandemijai vis neslūgstant, naujais mokslo metais aukštosiose mokyklose tiesioginis jaunimo bendravimas, kokiu bent trumpam galėta džiaugtis dar šios vasaros pradžioje vykusių diplomų teikimo šventėje, veikiausiai bus sunkiai įmanomas. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

„Esame už skiepus“

Socialinių mokslų kolegija, kuri savo filialą turi ir Klaipėdoje, taip pat viena tų mokslo įstaigų, kurioje pasiskiepijusių studentų yra mažiausiai (49,6 proc.).

Įstaigos vadovė Viktorija Palubinskienė pabrėžė, kad studentai yra laisvi žmonės, jie turi apsisprendimo teisę skiepytis ar ne, o institucija priima jų apsisprendimą.

„Bet mes patys aiškiai deklaruojame savo poziciją. Esame už skiepus, už viruso suvaldymą. Ir vakcina kol kas yra vienintelė priemonė suvaldyti tą riziką. Tačiau daryti tiesioginę įtaką suaugusių žmonių sprendimams mes neturime jokios teisės. O įgyvendindami studijas, laikysimės visų Vyriausybės numatytų reikalavimų tiek kontaktiniam, tiek nuotoliniam, tiek hibridiniam mokymui ir derinsime visas skirtingas mokymo formas“, – teigė V.Palubinskienė.

Ji akcentavo, kad skiepų statistika nėra visai tiksli, nes Socialinių mokslų kolegija veikia trijuose skirtinguose miestuose.

Atspindi klaipėdiečių nuostatą

Kaip matyti iš Statistikos departamento paskelbtų duomenų, Klaipėdoje studentai skiepijasi vangiausiai, kituose miestuose vakcinuotų studentų skaičius yra didesnis.

Vis dėlto akcentuojama, kad pusė vakcinuotų studentų iš esmės nėra taip jau blogai. Be to, matyti, kad yra suaktyvėjęs studentų skiepijimasis, tad manoma, kad skaičius padidės.

„Kodėl Klaipėdos studentai vangūs skiepų atžvilgiu? Juk ir pačiame Klaipėdos mieste vakcinuotų žmonių skaičiaus vidurkis žemesnis nei Lietuvos. Tai šitie du aspektai turbūt susiję. Tarp klaipėdiečių susiformavęs kažkoks nuomonių burbulas, kuris daliai visuomenės turbūt neleidžia priimti sprendimo skiepytis, o studentai nėra jokia išimtis, jie nėra atskira visuomenės dalis. Jie atspindi vyraujančią nuostatą. Juk beveik visų uostamiesčio aukštųjų mokyklų paskiepytų studentų skaičius yra gerokai mažesnis nei kitų Lietuvos mokslo įstaigų“, – kalbėjo V.Palubinskienė.

Tai ne tik Klaipėdos problema. Kol artimųjų neištinka nelaimė, tol žmonės nesusimąsto. Ir čia ne vien studentų nuostata, turbūt toks yra ir tėvų požiūris.

Reikalaus galimybių paso

Panaši situacija ir Klaipėdoje veikiančioje Lietuvos verslo kolegijoje, kur pasiskiepijusių studentų mažiau nei pusė (48,5 proc.).

Įstaigos steigėja Angelė Lileikienė tikino, kad aktyviai kalbasi su studentais dėl skiepų, nes į auditoriją jie galės įeiti tik su galimybių pasu.

„Yra sukurta kontrolės sistema. Įeiti į kolegiją bus galima tik su galimybių pasu, bus darbuotojas, kuris skenuos tą dokumentą. Studentams mes paaiškinome situaciją. Tad jie turi pasirinkimo galimybę: skiepytis, testuotis arba mokytis nuotoliniu būdu. Tiesa, dėstytojai dirbs dvigubą darbą ir už tai jiems mokės įstaiga. Tad dėl neskiepytų studentų labiausiai šiuo atveju nukentės kolegija“, – paaiškino A.Lileikienė.

Angelė Lileikienė / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Vos geresnė situacija yra Klaipėdos valstybinėje kolegijoje, kur pasiskiepijo 56,6 proc. studentų, bei Klaipėdos universitete, kur bent vieną skiepo dozę jau gavo 65,1 proc. studentų.

Klaipėdiečių vangumas skiepytis A.Lileikienę labai stebina. Profesorei nesuprantama, kodėl žmonės taip nebrangina savo sveikatos.

„Tiesą sakant, tai ne tik Klaipėdos problema. Kol artimųjų neištinka nelaimė, tol žmonės nesusimąsto. Ir čia ne vien studentų nuostata, turbūt toks yra ir tėvų požiūris. Neturime kitos išeities, bet neskiepytiems bus daromi tam tikri apribojimai. Jie negalės lankyti paskaitų, net negalės patekti į kolegiją, jie turės testuotis, pateikti galimybių pasą. Jau girdėjome kalbas apie diskriminaciją ir apie teisių ribojimą, bet kito sprendimo šiuo atveju nėra“, – tvirtino A.Lileikienė.

Akivaizdūs požiūrio skirtumai

Neabejotini lyderiai tarp paskiepytų studentų yra Vilniaus universitete (VU) mediciną studijuojantys jaunuoliai. Iš 1 447 pasiskiepijo 1 034, tai yra daugiau nei 95 proc.

Nedaug nuo jų pagal vakcinaciją atsilieka ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) akušerijos studentai (94,4 proc.), VU būsimieji biochemikai, odontologai (po 94 proc. vakcinuotųjų), taip pat išplėstinės praktikos slaugos (90 proc.) bei tos pačios profesijos LSMU studentai – 89 proc.

Klaipėdos universiteto (KU) būsimųjų slaugytojų vakcinuota kur kas mažiau, lyginant su jų kolegomis iš Kauno ir Vilniaus (73,3 proc.).

Panaši situacija ir tarp kineziterapiją studijuojančių jaunuolių. LSMU pasiskiepijo 89 proc.,VU – 87,5 proc. studentų, o KU – tik 68 proc. būsimųjų kineziterapeutų.

Tiesa, Klaipėdos universitete jau pasiskiepijo 81,4 proc. radiologijos studentų. Tai vienas geriausių rezultatų tarp uostamiesčio atskirų profesijų aukštųjų mokyklų studentų.

KU būsimųjų sveikatos priežiūros vadybininkų (77,3 proc.) bei informatikos inžinierių (75,8 proc.) vakcinavimo rezultatas taip pat teikiantis vilčių.

Vis dėlto bendras KU vakcinuotų studentų vidurkis siekia tik 65,1 proc. Tai mažiau nei Vilniuje ar Kaune veikiančių universitetų.

KU archeologijos ir istorijos studentai pasiskiepijo tik 61,5 proc., o jų kolegos VU – 88 proc.

Labiausiai stebina, kad būsimieji socialiniai darbuotojai, studijuojantys KU, pasiskiepijo tik 50 proc. – šios profesijos žmonės labiau nei bet kas kitas dirba su rizikos grupės asmenimis artimame kontakte ir jie buvo pradėti skiepyti vieni pirmųjų Lietuvoje.

Remiantis Statistikos departamento duomenimis, dar skeptiškiau vakciną vertina KU papildomosios ir alternatyviosios medicinos studentai, kurių tik 27,8 proc. apsisprendė skiepytis.

Studentams patikusi naujovė

Pernai rudenį prasidėję Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos studentų kursai Klaipėdos universiteto burlaivyje „Brabander“ pasiteisino ir bus tęsiami šiemet.

„Stengiamės, kad mūsų studentai būtų kuo arčiau jūros. Aš pats esu šios mokyklos absolventas ir, kaip prisimenu, man didelį įspūdį padarė, kad jau po antrojo kurso išėjome į atvirą jūrą“, – prisiminė Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius Vaclavas Stankevičius.

Jis akcentavo labai reikšmingą bendradarbiavimą su Klaipėdos universitetu, kas ir lėmė, kad Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos studentai gali naudotis burlaiviu „Brabander“.

Nors ir neilgai, atskiromis grupėmis pernai studentai su „Brabander“ plaukė į jūrą tam, kad pajustų, kaip dirba laivo įgula, kaip pats burlaivis laikosi ant vandens.

Vaclavas Stankevičius / Redakcijos archyvo nuotr.

Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai Rima Mickienė teigė, kad jūrinė praktika burlaivyje „Brabander“ yra viena iš tų naujovių, kurią atsinešė jų mokyklai pradėjęs vadovauti V.Stankevičius. Ši naujovė studentams ypač patiko. Plaukti į jūrą nori ne tik laivavedžiai ir laivų energetinių sistemų mechanikai, bet ir uostų veiklos specialybių studentai.

Mokomieji laivai tarsi atgyja

V.Stankevičius prisiminė, kad jam dar esant Seimo nariu maždaug prieš 15 metų klaipėdiečių Seimo narių dėka pavyko „prastumti“, kad Klaipėdos universitetas gautų mokomąjį burlaivį.

„Tai buvo paties universiteto idėja. Ji tada mums, Seimo nariams, pasirodė labai graži ir logiška, kad jūrinių specialybių studentus rengianti mokymo įstaiga (tada universitetas rengė laivavedžius) turėtų mokomąjį burlaivį“, – prisiminė V.Stankevičius.

Šiandien Klaipėdos universitetas laivavedžių neberengia, tačiau mokomasis laivas jame liko.

V.Stankevičius sakė kol kas nesvarstę galimybės, kad pačiai Lietuvos aukštajai jūreivystės mokyklai reikėtų įsigyti savo mokomąjį laivą.

Tokio laivo išlaikymas nepigiai kainuoja.

„Svarbu, kad dėl burlaivio „Brabander“ suradome bendrą supratimą su Klaipėdos universitetu. Sutartyje, kuri rengiama šiems metams, numatome nuomotis ne tik „Brabander“, bet ir kitą universiteto laivą – mokomąją dvistiebę jachtą „Odisėja“, – teigė V.Stankevičius.

„Brabander“ kapitonas Valdemaras Vizbaras pastebėjo, kad kai su burlaiviu pradėjo plaukioti Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos studentai, jis tarsi įgijęs tikrą mokomajam burlaiviui derančią jaunų žmonių įgulą, kuriuos galima mokyti buriuoti.

Rengia ir bendrus projektus

Klaipėdos universiteto laivuose šiemet Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos studentus bus galima išvysti dar dažniau. Tariamasi, kad birželį per Jonines „Brabander“ su Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos studentais dalyvaus laivų šventėje Lenkijos Gdansko uoste.

Per Jūros šventę Klaipėdoje Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos studentai plauks su „Brabander“ kaip dalis įgulos atstovų nuleisti į jūrą vainikus žuvusiesiems.

„Mūsų techninių sričių studentams bendradarbiavimas su Klaipėdos universitetu ypač svarbus humanitarine prasme. Pas mus atvyksta Klaipėdos universiteto dėstytojai ir skaito įvairias paskaitas. Įdomius susitikimus turėjome su akademiku Vladu Žulkumi, profesoriumi Vygantu Vareikiu, mokslų daktaru Vytautu Jokubausku“, – prisiminė V.Stankevičius.

„Klaipėdos universitetas mums svarbus ir kaip mokslinių projektų partneris. Šiuo metu kartu su Klaipėdos universitetu ir verslo atstovais esame pateikę didelės apimties projektą, sujungdami kolegines ir universitetines studijas bei verslą. Nei mes vieni, nei mūsų partneriai vieni tokios apimties projektų negalėtume pateikti“, – sakė Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai

Gimė istorinėje Krėvoje

– Jūsų biografijoje įrašyta, jog gimėte Baltarusijoje.

– Taip, esu gimęs Baltarusijoje 1954 m. Tačiau 1958 m., kai man buvo ketveri, šeima išvažiavo gyventi į Lietuvą. Mano tėvas, plataus profilio mechanizatorius, buvo paskirtas dirbti į kolūkį Buivydžiuose. Užaugau Lietuvoje, gyvenimo Baltarusijoje neprisimenu, tik žinau, kad ten mano gimtinė ir to neslepiu.

– Kaip vadinasi jūsų gimtinė?

– Tėvai gyveno Arleniatų kaime, Smargainių rajone, o gimiau aš istorinėje vietoje – Krėvoje. Šioje vietovėje 1385 m. buvo pasirašyta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės pirmoji unija. Ten dar tebėra anų laikų pilies griuvėsiai.

Panašus į Baltarusijos prezidentą?

– Ar teisybė, kad tą pačią dieną, kaip jūs, gimė ir Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka?

– Ne visai. Tiesa, A.Lukašenka gimė 1954 m., kaip ir aš, bet jis gimė Rytų Baltarusijoje, o aš – Vakarų. O tai didelis skirtumas, nes Vakarų Baltarusija į Sovietų Sąjungos įtaką pateko tik 1939 m. rudenį, o rytinė jos dalis sovietine tapo jau po 1917 m. Vakarų Baltarusija iki 1939 m. priklausė Lenkijai. Kai 1939 m. rugsėjo 1-ąją vokiečiai pradėjo karą su lenkais, po kelių savaičių, rugsėjo 17-ąją, dalį Lenkijos teritorijos užėmė sovietai. Taip ši teritorija tapo tarybine, o iki tol ten buvo lenkiška tvarka. Vakarų Baltarusija nuo Rytų Baltarusijos labai skiriasi ir dabar. Pirmiausia, Vakarų Baltarusijoje dabar gyvena maždaug 80 proc. katalikų, mūsų šeima – visi katalikai, o Rytų Baltarusijoje dominuoja stačiatikiai. Ir kai manęs klausia, kur aš gimiau, visada pabrėžiu, jog Vakarų Baltarusijoje. Kas bent kiek domisi istorija, supras skirtumą. Taigi su A.Lukašenka gimėme tais pačiais metais, tik skirtingose Baltarusijos vietose, aš rugpjūčio 6-ąją, o jis – rugpjūčio 30 dieną.

– Ar jums niekada niekas nesakė, kad jūs su prezidentu A.Lukašenka panašus išoriškai?

– Kai dirbau Seime, kur darbavausi dvi kadencijas, buvau NATO reikalų komisijos pirmininkas, tad būdavo labai daug susitikimų su užsieniečiais. Pamenu, turėjome susitikimą su Belgijos delegacija. Mes sėdime, kalbame ir vienas belgas staiga manęs klausia: "Are You Mr. A.Lukoshenka?" ("Ar jūs ponas A.Lukašenka?"). Mes panašūs, tas tiesa.

– Ar yra tekę susitikti ir bendrauti su prezidentu A.Lukašenka?

– Ne, bendrauti neteko. Nors, prisipažinsiu, dirbdamas Seime, nebuvau abejingas Baltarusijos reikalams, nes puikiai žinau savo kilmę, stengiuosi nepamiršti baltarusių kalbos. Dirbdamas Seime su Baltarusijos žurnalistais kalbėdavau baltarusiškai. Jiems tai buvo netikėtas dalykas, kad Lietuvos parlamentaras su jais bendrauja be vertėjo. Su pačiu prezidentu A.Lukašenka bendrauti man taip ir neteko, jis – valstybės vadovas, aš – tik Seimo narys. Bet Baltarusijoje teko būti, kartą jų parlamente sakiau kalbą kaip Lietuvos delegacijos narys Europos Taryboje (ET). Kalbėjau apie mirties bausmės sustabdymą. Kalbėti privalėjau angliškai. Turėjau išreikšti ET poziciją, kaip svarbu puoselėti humanizmą ir siekti, kad Europoje neliktų mirties bausmės. Tačiau mano kalbos įžanga nuskambėjo baltarusiškai. Jiems tai buvo labai netikėta. Mačiau, kad padarė įspūdį. Beje, ne visi Baltarusijoje moka baltarusiškai, ten yra dvi valstybinės kalbos – rusų ir baltarusių, ir jie renkasi, ką nori. Tačiau man, gimusiam Baltarusijoje, svarbu nepamiršti gimtosios kalbos.

Ir avis sveika, ir vilkas sotus

– Kur buvo sudėtingiausia dirbti – jūroje, Seime ar diplomatinėje tarnyboje?

– Mano, kaip buvusio profesionalaus jūrininko, kelias, buvo netradicinis. 17 metų praleidau jūroje, paskui atsidūriau Seime, vėliau – Užsienio reikalų ministerijoje. Visur pradžia būdavo nelengva, ypač parlamente, kur patekau pratęs prie kitokios tvarkos, nei ta, kuri vyravo laivyne.

– Seime buvote NATO reikalų komisijos pirmininkas, kai Lietuva dar tik ruošėsi tapti NATO nare. Kuo užsiėmė jūsų vadovaujama komisija?

– 2000 m. tai buvo politizuotas postas, maža to, tokiai komisijai vadovavo ne lietuvis. Mūsų komisija labai daug dirbo ir darė, ką galėjo, kad įstotume į NATO.

– Ar per tą laiką iki 2004-ųjų buvo abejonių, kad mūsų nepriims?

– Buvo. Bet mūsų šalies struktūros, kurios tuo rūpinosi, taip pat ir Seimo komisija, nuolat važinėjome, bendravome, kalbėjome su NATO valstybių atstovais. Pats vykau ir į JAV, kalbėjausi su jų parlamentarais. Ir kai kurių atstovų reakcija buvo labai skirtinga. Puikiai pamenu, kad vokiečiai ir prancūzai turėjo abejonių, ar verta mus kviesti. Ir tos abejonės NATO šalių atstovams kilo todėl, kad niekas nenorėjo sugadinti santykių su Rusija. Reikėjo išlaviruoti taip, kad Lietuva būtų priimta į NATO ir Rusija liktų patenkinta arba beveik patenkinta.

– Bet Rusija liko nepatenkinta?

– Pastaruoju metu taip. Tada, kai įstojome, situacija buvo kita. Rusijoje dėl to nevyko jokių demonstracijų ar kitokio nepasitenkinimo. Nors tada prezidentas jau buvo Vladimiras Putinas. Pamenu, pas jį skrido JAV lyderis G.W.Bushas, kuris bandė įtikinti, kad priimdami Baltijos šalis į NATO neturi jokių ketinimų kurti priešpriešą. Jis kalbėjo, kad Lietuva, Latvija ir Estija nenorėtų likti "pilkoje" zonoje. Prezidentas G.W.Bushas labai daug prisidėjo prie to, kad būtų susitarta su Rusija. Kompromisas buvo surastas. Mes įstojome į NATO 2004 m. kovo 29 d. Kaip tik tuo metu buvau prezidento Valdo Adamkaus delegacijoje, kai vykome į Prahą, NATO viršūnių susitikimą, kur buvome oficialiai pakviesti. Turint omenyje šiandieninę geopolitinę situaciją, dabar veikiausiai mums būtų daug sudėtingiau tapti aljanso nariais.

Kas yra mūsų draugai?

– Užsiminėte, kad buvo abejojančių, ar mus verta priimti NATO. O draugų, kurie mus palaikė, turėjome?

– Žinoma, pirmiausia – JAV (jų indėlis buvo labai didelis) ir Lenkija, kuri aljansui priklausė nuo 1999 m. Lietuva turėjo didelį privalumą tarp kitų šalių kandidačių, kad turime bendrą sieną su Lenkija – NATO valstybe, kuri aljanso struktūrose jau turėjo tvirtą balsą. Lenkai tuo klausimu labai advokatavo mūsų naudai. Jie mums labai daug padėjo, daug padėjo jų kariškiai mūsų kariškiams. Taigi tarp draugų, be JAV, pirmiausia įvardyčiau lenkus.

– Gal todėl Prezidentas Gitanas Nausėda pirmojo vizito išvyko būtent į Lenkiją?

– Be abejo, ir dabar saugumo klausimas yra aktualus. Lenkija – didelė šalis, įtakinga, manau, jei prireiktų pagalbos, pirmiausia jos sulauktume iš lenkų.

– Ar šiandien Lenkijoje dar pamenama, kaip prisidėjo Lietuva gelbstint internuotus lenkų kariškius, kurie čia rado prieglobstį, kai 1939 m. į Lenkiją įsiveržė hitlerininkai?

– Tikrai nepamiršo. Galiu tą paliudyti, nes tuomet, kai dirbau Lenkijoje diplomatinėje tarnyboje, jie nuolat prisimindavo šitą istorinį momentą. Jie mano, kad Lietuva tada pasielgė labai kilniai. Lenkai už tai lig šiol dėkingi Lietuvai, nepaisant to, kad valstybių santykiai tada buvo komplikuoti dėl Vilniaus krašto okupacijos.

Sąlyčio taškų paieškos

– Šiandien pasigirsta kai kurių politikų pasvarstymai, kad gal mums nereikėjo stoti į NATO. Kaip vertinate tokią nuomonę?

– Pamenate istoriją, kai prieš 10 metų 11 klaipėdiečių jūrininkų buvo nekaltai patekę į JAV kalėjimą. Tada su tuomečiu Lietuvos ambasadoriumi JAV Vygaudu Ušacku dėjome dideles pastangas, kad juos išlaisvintume. Ir nuolat akcentuodavome, kad jie yra Lietuvos piliečiai, kuri yra ne šiaip kokia trečiaeilė šalis, o NATO valstybė. Ir mums pavyko. Lietuva šiandien yra saugesnė nei bet kada anksčiau. Lietuva yra pripažinta, matoma, gerbiama valstybė. Manyčiau, kad Lietuva atrodytų blankiai, jei nepriklausytų NATO ir ES, vis dėlto tai yra elitiniai klubai. Gyvenime nebūna taip, kad visi šimtu procentų su tam tikrais dalykais sutiktų, bet didžioji dalis piliečių tam pritarė, kad užtikrintume saugų, laisvą ir nepriklausomą savo gyvenimą.

– Bet pastaruoju metu santykiai su Rusija labai įtempti?

– Kelerius metus dirbau Lietuvos generaliniu konsulu Kaliningrade. Teko daug bendrauti su vietos valdžia. Iš jų nuotaikų buvo matyti, jog dominuoja Kremliaus diktatas, su kuriuo jie galbūt ne visada sutinka. Privačiuose pokalbiuose teko išgirsti ir kitokių nuomonių. Tas valstybinių santykių paaštrėjimas yra, bet nemanau, kad situacija beviltiška. Prisiminkime 1990-uosius, kaip Rusijos piliečiai palaikė Baltijos šalių norą tapti nepriklausomomis valstybėmis. Ir tai nebuvo spontaniška akcija. Visi suprato, kad dėl tų ne visai sąžiningų istorinių pasekmių patekome į sovietinę erdvę. Manyčiau, kad su Rusija mes dar rasime bendrą kalbą. Jie turi savo matymą, mes – savo, bet sąlyčio taškų reikia ieškoti.

Vizitinė kortelė

Gimė 1954 m. rugpjūčio 6 d. Krėvoje, Baltarusijoje.

Nuo 1958 m. su tėvais gyveno Lietuvoje.

1971 m. baigė Buivydžių vidurinę mokyklą.

Klaipėdos jūreivystės mokykloje įgijo laivavedžio specialybę.

1978–1984 m. Kaliningrado technikos institute įgijo inžinieriaus laivavedžio specialybę.

1985–1991 m. šiame institute įgijo inžinieriaus ekonomisto specialybę.

1974–1991 m. – gamybinio susivienijimo "Litrybprom" laivo kapitono padėjėjas, vyresnysis kapitono padėjėjas, kapitonas direktorius.

1992–2000 m. bendrovės "Klaipėdos transporto laivynas" viceprezidentas.

1997–2000 m. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys.

2000–2008 m. Seimo narys.

2009–2014 m. vadovavo generaliniam konsulatui Rusijos Kaliningrado srityje.

2015–2019 m. – Lietuvos konsulas Seinuose, Lenkijoje.

Apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.

2005 m. dienraščio "Klaipėda" žurnalistų išrinktas Metų tolerancijos žmogumi.

Žmona Rima, sūnūs Aleksejus ir Andrejus.

Po 10 metų darbo Užsienio reikalų ministerijoje diplomatas ir jūrininkas, buvęs politikas klaipėdietis V.Stankevičius ryžosi dalyvauti atrankos konkurse į Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos vadovo vietą ir jį laimėjo. Beje, jis pats yra šios mokymo įstaigos absolventas.

"Esu tas žmogus, kuris gali palyginti, kaip atrodė ši įstaiga prieš kelis dešimtmečius ir dabar. Tada ji vadinosi Klaipėdos jūreivystės mokykla, dabar – Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla. Pasikeitė labai daug kas, ne tik pavadinimas. Ir tik į geresnę pusę. Tai didelis prof. Viktoro Senčilos ir viso kolektyvo nuopelnas. Tikrai yra kuo pasidžiaugti, šuolis į priekį yra milžiniškas", – atviravo V.Stankevičius.

64-erių V.Stankevičius tolimojo plaukiojimo jūrų kapitonu dirbo 17 metų.

Po to krante buvo Klaipėdos transporto laivyno (iki jo privatizacijos) direktoriumi laivyno eksploatacijai, kompanijos viceprezidentu.

Buvo išrinktas į Klaipėdos miesto tarybą, o 2000–2008 m. buvo Seimo nariu, priklausė Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcijai.

Vėliau, nuo 2009-ųjų iki 2014-ųjų, V.Stankevičius vadovavo Generaliniam konsulatui Rusijos Kaliningrado srityje, nuo 2015-ųjų yra Lietuvos konsulas Seinuose, Lenkijoje.

"Užsienio reikalų ministerijoje dirbau lygiai dešimt metų. Atėjo laikas, išėjau. Gailiuosi tik vieno, kad ne viską spėjau padaryti. Dabar tenka gilintis visai į kitus dalykus. Niekada gyvenime neplanavau, kad dirbsiu švietimo sistemoje. Mokykloje dirbu jau antrą savaitę, įspūdžiai labai geri, puikus darbo kolektyvas, aukštos kvalifikacijos dėstytojai. Kol kas vyksta studentų priėmimas", – kalbėjo naujasis įstaigos vadovas.

Laukia teismo sprendimo

Daugiausia vertinimų ir nuostabos sulaukė buvusio Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovo Arvydo Vaitkaus atleidimas. Jis vertinamas kaip politizuotas. Dėl šio atleidimo šiuo metu vyksta teismo procesas.

„Teismas vyksta ne mano asmens, o valstybės atžvilgiu“ - teigė A.Vaitkus. Pagrindinis klausimas yra, ar ministrui gali būti suteiktos tokios galios, kad jis priimtų sprendimą nesant jokio nusižengimo, tik numatant, kad kažkas gali įvykti, nes uosto direkcijos vadovas ir dviejų uosto bendrovių vadovai yra toje pačioje partijoje ir toje pačioje Klaipėdos miesto taryboje.

Ar ministrui gali būti suteikta visiška laisvė atleisti valstybės įmonių vadovus, jei jų veiklos rezultatai yra geri, už tai sumokėta premija?

Teismo posėdyje aiškintasi ir tai, kodėl vadovas atleistas be Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo.

Analizuota uosto valdymo sistema ir tai, kad Uosto direkcijos vadovas negali vienas priimti jokių svarbių, strateginių sprendimų vienos ar kitos uosto bendrovės naudai. Į bylą, anot A.Vaitkaus, įtraukti ir duomenys apie galimai suklastotą Uosto direkcijos valdybos sprendimą, kuris lėmęs jo atleidimą.

A.Vaitkaus teigimu, praėjusios savaitės viduryje teisme vyko vienos ir kitos pusės argumentų dėstymas. Pats sprendimas teisme turėtų būti priimtas šią arba kitą savaitę.

Keitėsi mokyklos vadovas

Kitas praėjusią savaitę nustebinęs pasikeitimas buvo Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje. Vietoje ilgamečio šios mokyklos vadovo Viktoro Senčilos paskirtas jūrų kapitonas, diplomatas Vaclav Stankevičius.

Kadangi V.Senčila dalyvavo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos rinkimuose tos pačios partijos sąraše kaip ir A. Vaitkus, kilo klausimas, ar ir čia nėra kokios nors politinės įtakos?

„Jokios politikos“, - teigė V.Senčila. Lietuvos aukštojo profesinio mokslo juridinė bazė numato, kad tas pats asmuo mokyklai gali vadovauti dvi kadencijas po penkerius merus.

„Aš mokyklai vadovavau ilgiau nei 10 metų, nes per tą laiką buvo dvi rimtos reformos. Dabar jau atėjo laikas tą postą užleisti kitiems. Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla turi tarybą, kuri ir renka vadovą. Tarybą sudaro 11 narių - po penkis iš pačios mokyklos ir socialiniai partneriai iš jūrinio verslo, vienas studentų atstovas. Taryboje yra profesionalūs žmonės“, - dėstė V.Senčila.

Jis į naujo vadovo postą nebekandidatavo. Konkurse dėl Lietuvos aukštosios jūreivystės vadovo posto varžėsi Inga Bartusevičienė, Gintautas Kutka, Marius Lanskoronskis, Valdas Lukauskas, Gintaras Valančius ir V. Stankevičius, kuris ir išrinktas vadovu.

V.Senčila liks dėstytoju mokykloje, taip pat užsiims, kaip pats sakė, labai atsakinga veikla Klaipėdos miesto taryboje. 

KLASCO vadovų pokyčiai

Dar vienas ne mažiau nustebinęs vadovo atleidimas buvo Klaipėdos jūrų krovinių kompanijoje (KLASCO).

KLASCO komercijos direktoriumi buvęs Vytautas Kaunas, praėjusių metų viduryje pakeitęs ilgametį KLASCO vadovą Audrių Paužą, šiemet balandį pats pasitraukė iš šios bendrovės generalinio direktoriaus pareigų.

Jis šio pasitraukimo nekomentavo, tik paaiškino, kad „iš darbo išėjo savo iniciatyva, sutarus su akcininkais“.

Pasitraukimas sutapo su vasario pabaigoje vykusiu gaisru, kai užsidegė grūdų terminalo krovos transporteris. Gal tai tik sutapimas, bet 2018 m. vasarą A.Pauža taip pat buvo atleistas po to, kai dėl karštų orų nuo KLASCO krovos aikštelių, gyventojų tikinimu, pasklido dideli dulkių debesys.

Su „Achemos grupe“ susijusiose uosto bendrovėse vyko ir daugiau vadovų pasikeitimų. Pernai buvo pakeistas „Klaipėdos laivų remontui“ kurį laiką vadovavęs Benediktas Petrauskas. Jis šiuo metu jau dirba Klaipėdos universiteto Infrastruktūros ir plėtros prorektoriumi. Į šios bendrovės vadovo pareigas buvo sugrąžintas kurį laiką bendrovės „Laivų techninės priežiūros bazė“ vadovu buvęs Alvydas Butkus.

Vėliau jis tapo „Achemos grupės“ bendrovės „Kruizinių laivų terminalas“ vadovu.